Žmogiškumo testas

Žmogiškumas susietas su supratingumu. Tik tuomet, kai mes suprantame kitų žmonių jausmus, jų veiksmus, jų skausmą kaip savo asmeninius – mes sugebame išreikšti užuojautą ir suteikti jiems pagalbą.

Galima daug kalbėti ir cituoti gražias frazes apie dorovę, dvasingumą ir altruizmą, bet jei realiame gyvenime viso šito nėra – tuomet to ir nėra. 

Jei savo kelyje jūs sutikote žmogų, kuriam reikia pagalbos arba jis yra sudėtingoje gyvenimo situacijoje, tai nesvarbu, kas tai per žmogus ir kodėl jis atsidūrė tokioje situacijoje, svarbu tik viena – sugebate jūs išreikšti geraširdiškumą ir užuojautą, ar nesugebate išreikšti šių savybių.

Tai ir yra žmogiškumo testas: žmonių savitarpio pagalba. Adekvatūs santykiai su kitais žmonėmis įmanomi tik tada, kai mes aiškiai suvokiame, kad nesame viršesni už juos ir kai kuriame santykius, grįstus meile, vienybe, rūpesčiu, santarve. 

Iškreiptas karmos dėsnio supratimas taip pat formuoja cinišką požiūrį į realybę. Kai tarsi “kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė“ ir “pats kaltas dėl savo kančios“. Taip mes galime pateisinti bet kokį žiaurumą ir prievartą, bet kokius karus ir pjautynes tarp tautų. Niekas neneigia atpildo logikos, tačiau tuo pat metu tai yra ir žmogiškumo testas.

Būti abejingu kitų kančiai – ne humanizmas. Tai asmeninės patirties trūkumas. Tai savęs pažinimo trūkumas ir nesuvokimas, kad bet kurią akimirką ir mes patys galime atsidurti tokioje pat nevilties ir skausmo būsenoje.

Žmogiškumas – tai pagrindinė savybė, apibūdinanti mus kaip žmones. Jei mes prarandame gerumą ir jautrumą kitų kančiai, jei nesugebame įgyvendinti savitarpio pagalbos, tuomet sutelkiame visą dėmesį tik į save: į savo išgyvenimus, emocijas ir problemas, bet tuo pačiu – prarandame ir savo žmogiškumą. Tai tiesus kelias į priešiškumą su kitais.

Žmogiškumas – tyra ir subtili dvasinė savybė, kuri kartais subrandinama nelengvuose išbandymuose, kuriuose gimsta vienybės su visais suvokimas.

Padėdami kitiems, mes padedame ir sau, kurdami sveiką sąveiką tarp žmonių. O vienybėje mes visi, tarsi gėlės žiedai, skleidžiame savo gražiausias dvasines savybes, dovanodami jas visų mūsų bendrai gerovei.

Padėka autorei! Pagal Irinos Konovalovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Apie žmones, kurie viską žino

Aš kiekvieną dieną sutinku žmones, kuriems viskas aišku gyvenime ir kurie viską žino. Jie skaitė daug knygų ir dalyvavo tūkstančiuose mokomųjų kursų. Jie supranta absoliučiai viską. Jie žino, kas teisinga, o kas neteisinga. Ir moka tai paaiškinti sau ir kitiems. Bet kažkodėl laimės jų gyvenime tai neprideda. Na, nei lašelio. Ir apskritai niekur jų nenuveda.

Bet esmė ne žinojime, kaip gyventi, o tame, kad gyventum savo gyvenimą taip, kaip sugebi.

Kad liautumeis bandyti užtempti ant savo neteisingos biografijos knyginius šablonus apie gerovę bei nušvitimą, ir savo kailiu patirtum viską, ką tenka patirti, ir mokytumeis savo pamokas.  ⠀

Kad išeitum už teorinių šablonų ribų ir pradėtum praktikuoti savo asmeninį gyvenimą.

Net jei jūs tiksliai nežinote, kaip reikia, bet jums gaunasi tik taip, kaip gaunasi, tai vis vien geriau, nei žinoti ir nieko nedaryti. Arba daryti ir koneveikti save už tai, kas padaryta.

Visos psichologinės teorijos sukurtos idealiems žmonėms, kurių tiesiog nėra.

Žinios – tai viso labo žemėlapis, o gyvenimas – tai vietovė. Ir kiekvienas orientuojasi toje vietovėje, kaip sugeba. Ir kuo toliau bei sąžiningiau jūs pragyvenate savo neteisingą gyvenimą, suvokdami tai, kas vyksta, tuo daugiau jūs turite šansų atsidurti ten, kur iš tiesų norite būti, ir pasiekti tų rezultatų, kurių tikitės.

Arba tiesiog gyventi laimėje, džiaugsme ir harmonijoje, kuri atsiranda ne iš žinių, o iš suvokimo pilnatvės, patirties ir gilaus savęs pažinimo.

Padėka autorei! Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio, pavasarinės šilumos mums visiems 🙂 !

Būk šalia…

Kai artimi žmonės išgyvena fizinį arba emocinį skausmą, kai jų pasaulis netenka prasmės – tavo tylus buvimas šalia gali padaryti tikrų tikriausius stebuklus.

Paverk drauge su jais. Patylėk kartu su jais.

Patvirtink jiems savo jausmus, net jei tai gali būti skausminga. Padėk jiems pajusti, kad jie – ne vieniši.

Nesiūlyk dabar protingų patarimų. Pasiūlyk save.

Nepamokslauk ir nemokyk. Neteisk ir neversk jų galvoti, kad jie mąsto “neteisingai“.

Apkabink.

Kad jie nesijaustų vieniši.

Kad jie galėtų prisiliesti prie tavo stiprybės. Prie tavo gebėjimo suteikti tvirtą palaikymą.

Kai draugas išgyvena fizinį arba emocinį skausmą, kai jo pasaulis netenka prasmės, pasiūlyk jam patį nuostabiausią vaistą iš visų: Savo Meilę.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Pasaka “Meilės apsauga“

Moteris saugojo jį…

Ji saugojo jo gyvenimą. Pajutusi menkiausią pavojaus galimybę, ji meldė Dangų: “Jei jis dabar kelyje, jei jo tyko bėda, tegul jis bus saugomas mano meilės, tegul bus pakeista pikta lemtis, tegul jam viskas bus gerai…“ Ir bėda pasitraukdavo, įveikta mylinčios moters maldos jėga.

Ji saugojo jo svajones, įkvėpdavo jį: “Nepamiršk savo svajonių, nepamiršk savo siekių, tu viską įgyvendinsi. Aš tikiu tavimi ir žinau, kad tu gali pagelbėti daugeliui žmonių. Eik pirmyn ir atmink, kad aš su tavimi…“ Ir jo svajonės stiprėjo, o gyvenimo ženklai vedė tiesiai į numatytą tikslą, ir jis pasiekdavo viską, ką tik užsibrėždavo.

Ji saugojo jo miegą. Tyliai įeidavo į kambarį ir savo švelnia ranka vijo šalin nemigą. Ji tyliai dainavo jam lopšinę, glostė veidą: “Miegok, mano mylimas…“ Ir kvėpavimas jo aprimdavo, kūnas atsipalaiduodavo, ir jis užmigdavo su šypsena, nes jautėsi labai mylimas.

Ji saugojo jo ramybę. Pavargęs, nusivylęs ir sugniuždytas jis grįždavo namo. O ji, jausdama jo būseną net per atstumą, kaipmat atsidurdavo šalia ir dovanojo savo širdies šilumą ir šypsenos šviesą, sklaidydavo nuovargio kerus, apkabindavo, paguosdavo ir pažadindavo jėgas gyventi, tikėti ir mylėti.

Ji saugojo jo širdį. Sužeistas ar kenčiantis skausmą, jis visada jautė ją šalia. Ji šalia, ji visada šalia. Jis dėjo galvą ant jos kelių, o ji kantriai gydė visas jo likimo smūgių žaizdas. Skausmas palengva atlėgdavo, širdis jo atgydavo, vėl atgaudama gebėjimą mylėti. Ji buvo su juo, kai jis tylėjo ir girdėjo viską, ką jis norėjo pasakyti, kuo norėjo pasidalinti ir apie ką norėjo nuoširdžiai pasikalbėti. Ir ji ne tik klausė, ji jautė pauzių ir daugtaškių prasmę, suprato kiekvieną atodūsį ir gestą, kiekvieną širdies dūžį ir žvilgsnį.

O jis saugojo ją…

Jis saugojo jos gyvenimą. Pavojaus akimirką jis jautė jos baimę ir bejėgiškumą ir meldė Dangų…

Taip gyveno jie šiame pasaulyje drauge ir saugojo vienas kitą, nežiūrint į nieką…

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Su pavasario švente, mielos Moterys – mylėkite, klestėkite, kurkite, žydėkite ir puoškitės gražiausiomis šypsenomis 🙂 !

Tiesiog laiminga

Anksčiau aš maniau, kad bloga diena – tai diena, kurioje karaliauja “blogas“ oras, diena, kuomet aš “blogos“ nuotaikos ir kuri kupina susitikimų su “blogais“ žmonėmis.

O gera diena – tai diena, kai “geras“ oras, kai mano nuotaika “gera“ ir diena kupina bendravimo su labai, na, labai jau “gerais“ žmonėmis.

Bet kažkodėl man nelabai patiko taip gyventi: priklausyti nuo to “blogo“ ir “gero“.

Ir aš palengva, po truputį, po žingsnelį, pradėjau mokytis būti tiesiog laiminga, be jokių sąlygų.

Kodėl?

Todėl kad oras visada geras. Jis gali būti kitoks, įvairus, bet visada stebuklingas. Ir jei tu švieti iš vidaus kaip saulė, tuomet matai grožį bet kurioje gamtos išraiškoje, geriesi ja, įsimindama visa širdimi, ką sugebėjai pajusti šią pavasario, vasaros, rudens, žiemos dieną.

Todėl kad mano nuotaika – visada gera. Ji gali būti įvairi, ir aš priimu ją visa širdimi. O kaip dar kitaip ją galima priimti? Ir ši tokia skirtinga mano nuotaika padeda pažinti save: kitokią, dar vieną, naują, kupiną paslapčių.

Todėl kad žmonės visada geri. Jie tiesiog skirtingi: mokosi iš skirtingos patirties, gali kitaip mąstyti ir jausti. Įdomu jų klausytis, įdomu juos stebėti, o jiems įdomu stebėti mane. Visi mes padedame vieni kitiems vystytis, kaip pasaulio tiesos atspindžiai.

Ir štai aš jau bėgu ir linksmai juokiuosi pagal pirmojo sniego muziką, spinduliuodama savo nuotaiką ir šypsodamasi visiems sutiktiems ir nesutiktiems geriems žmonėms…

Aš tiesiog laiminga!

Aš linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Šviesaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Jei žmogus nemyli…

Kaip kitas žmogus jus mato – tokį ir matys. Nieko nepasikeis, net jei jūs pusę pasaulio pakerėsite arba laimėsite grožio konkursą.

Jei padarysite didelį atradimą, pasiaukosite, pasieksite neįtikėtiną nušvitimą… Vis vien jis matys jus tokį, kokį matė visada.

Štai vienos moters vaikystėje močiutė nemylėjo ir skaitė negražia. Taip ir sakė, kaip vienoje dainoje dainuojama: “kodėl tu tokia baisi? Tu tokia baisi!“, – nors ji buvo paprasta raudonplaukė mergaitė. Ir ji priprato. Ji su ta močiute gyveno.Taip susiklostė gyvenimas. Baisi raudonplaukė mergaitė.

O vieną dieną ši mergaitė tapo nuostabia mergina. Grakšti, žavinga, su raudonų plaukų kupeta. Ji ėjo keliu į kaimą su savo močiute. Atleiskite, bet tiksliau – su energinga, pikta senole.

Ir stojo pakeleivingos mašinos – viena po kitos! Vairuotojai siūlėsi pavežėti gražią merginą su lengva balta suknele. Jie negalėjo akių atitraukti nuo jos grožio! Ir drovėjosi, kaip vaikai. Kartu, žinoma, siūlė pavežti ir močiutę.

Mergina šypsojosi atsisakydama. O jos toksiška močiutė ėjo ir garsiai šaukė: “Matai, kokia gi tu vis dėl to baisi! Todėl visiems tavęs gaila. Net pavežti siūlo iš gailesčio. Galvoja: tik pamanykite, kokia baisi mergiotė! Nagi, pavešiu aš ją. Juk gaila!“

Štai tokią istoriją papasakojo man graži pusamžė moteris.

Bet juk būtent taip ir yra! Ir net jei tu būsi žavinga, kaip Merilin Monro – piktai senutei tu būsi baisi. Ir net jei mokslininku genijumi būsi – jai būsi kvailas. Net jei būsi švenčiausias – būsi jai niekšas ir piktadarys. Akyse žmogaus, kuris nemyli…

Tai ar verta to klausyti? Reikia pamatyti savo atvaizdą mylinčių žmonių akyse. Geranoriškų žmonių. Tiesiog normalių žmonių. O į blankias piktos senolės akis žiūrėti nereikia. Ji baisi…

Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Mūsų vidinio pasaulio atspindys

Vienos moters namuose gėlės bujoja, tarsi lianos džiunglėse, o jos kaimynės namuose – gėlės vysta, nors daigus ir sėklas ir viena, ir kita, perka toje pačioje sodininkų parduotuvėje.

Vienas barista kavinėje verda ypatingai skanią kavą, o kitas – šiaip sau, nors abu naudoja tas pačias kavos pupeles, tokį patį pieną ir cukrų, griežtai laikosi proporcijų ir verda kavą tame pačiame kavos virimo aparate.

Kažkieno prabangiame bute – dukslus užsistovėjęs oras, o kažkieno – pyragų, vanilės, ir tiesiog neapsakomas jaukių namų kvapas, nors interjeras kuklus ir paprastas…

O tai reiškia, kad esmė ne daiguose ar sėklose, ne kavos rūšyje ir ne namų interjeruose. Esmė tame, kuo mes patys pripildome savo aplinką ir ką įdedame į įvairius veiksmus ir procesus.

Juk visos planetos, šalys, žmonės, gyvūnija, augmenija, jūros, mintys ir žodžiai turi savo energetiką, kuri yra labai skirtinga. Neįmanoma palyginti plėšrūno ir žolėdžio gyvūno. Kaimo stoties ir sostinės autobusų stoties atmosferos. Draugo ir priešo energetikos.

Mes užpildome savimi savo artimiausią aplinką, ir jei esame pikti, jei bijome – reiškia, ir visa mus supanti aplinka bus nejauki. O jei mylime ir esame geranoriški – tuomet ir mūsų aplinka bus užpildyta vidine šiluma, kurią mes skleidžiame.

Todėl mes pasijuntame blogai šalia piktavališkų ir žiaurių žmonių. Jaučiame skirtumą tarp kuriančio ir griaunančio žmogaus. Skleidžiančio meilę ar neapykantą.

Mūsų būsena, mūsų vidinis pasaulis visada veikia mūsų aplinką ir viską, su kuo mes susiduriame. Ir neįmanoma to poveikio suvaidinti, paslėpti, apgauti ar nuslopinti.

Todėl nesvarbu, ką mes darome – auginame gėles, verdame kavą ar rašome apsakymus – visur mes įdedame dalį savęs. Ir jei tai darome su meile – bujoja gėlės, gaunasi skani kava ir įdomūs apsakymai 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt 

Su pavasariu 🙂 ! Meilės, įkvėpimo, gerovės ir atgimimo mums visiems 🙂 !