Toks nematomas varpelis…

Ar būna taip jums – staiga sieloje tyliai skambteli sidabrinis varpelis. Švelniai ir taip tyliai… Arba paprasčiau pasakysiu – suskamba sieloje telefonas; tai atėjo dvasinė žinutė nuo to, kas jus myli ir apie jus galvoja.

Štai tiesiog šią minutę pagalvojo apie jus, net jei jus metų dvidešimt nesimatėte. Pagalvojo su švelnumu – ir atėjo žinutė su širdele 🙂 . Arba su angeliuku 🙂 . Arba su gėlyte 🙂 …

Ir tokios žinutės mus pasiekia ne taip jau retai. Staiga suskamba nematomas varpelis. Ir kažkodėl sielą užlieja šiluma. Kažkodėl širdyje pasklinda švelnumas. Ir pasaulis atrodo geresnis ir šviesesnis. Norisi nusišypsoti kitiems arba padaryti kažką gero…

Ir prisiminsi netikėtai tą žmogų. Labai greitai, prabėgomis, bet tu prisiminsi jį, – tą žmogų. Tai jis jus abu prisiminė.

Pagalvojo su meile ir švelnumu, akimirką pajuto tai, ką kadaise jautė. Jausmai išliko; tiesiog jis juos pamiršo kasdienybės šurmulyje. Ir štai – prisiminė.

Ir tą pačią sekundę atėjo žinutė. Mes ją gavome ir taip pat prisiminėme.

Taip būna gyvenime. Bet dažniausiai mes nesuprantame, kas atsitiko. Tiesiog šilta ir šviesu staiga pasidaro sieloje. Ir gyvenimas pasirodo pilnai pakenčiamas, kai skamba tas varpelis. Kai mes gauname nematomą širdelę ir atsakome tuo pačiu.

Visi, kas mus myli ir mylėjo, myli ir dabar. Meilė nesibaigia. Net jei šito žmogaus jau nėra šioje žemėje, jis vis vien siunčia mums žinutes. Ir suteikia jėgų gyventi…

O žinutėje parašyta: “aš myliu tave“. Štai ką reiškia tas tylus varpelis, po kurio taip šviesu sieloje. Ir truputį liūdna…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Stebuklas tavyje

Sakoma, kad visi atsakymai į mūsų klausimus jau yra mumyse. Visi tai girdėjo. O kas, jei mes nematome tų atsakymų? Kas, jei mes jų negirdime, kas, jei negalime jų pajusti?

Ir tuomet, būtent tuomet, – pačiu nuostabiausiu būdu, stebuklas pasireiškia per žmones aplink mus. Aplink tave.

Tarsi veidrodyje atspindi atsakymus į tavo klausimus Visatai. Per giminingą tau sielą.

Talentingas žmogus įkvėpė tave žengti pirmą žingsnį link tavo išsvajotos, tokios mielos ir reikalingos pasauliui svajonės.

Iš tavo draugo širdies atėjo paguodos energija. Tarytum jaukiu, minkštu, švelniu, šiltu pledu apgaubė tave, pasupo, lopšinę sudainavo. Dabar viskas gerai.

Šalia artimo žmogaus tu atsigauni, susirenki iš gabalėlių, iš detalių, iš molekulių, iš minčių ir jausmų. Dabar tu vientisas ir saugus.

Arba ta melodija, ta daina, jos tekstas priminė tau tai, ką jau manei gyvenime praradus. Tu vėl kuri nepatirtas istorijas, apie kurias svajojai. Ir jos nutinka tavo paralelinėje Visatoje. Kaip gera dabar atlaisvinti širdies kampelį naujiems stebuklams.

Laiku ištarti žodžiai sustabdė tave, apsaugojo, pažadino iš iliuzijų sapno. Ir dabar tau nereikia vėl lipti ant to paties grėblio, muštis gumbus, sėstis į balą ir dejuoti: “štai ir vėl tas pats“.

Kaip gerai, kad šiame pasaulyje esate jūs, mielieji burtininkai, tie, per kuriuos įvyksta stebuklai. Stebuklai mums. Stebuklai tau.

Kaip gerai, kad mes ne vieni su savo klausimais ir atsakymais. Mes esame drauge. Mes reikalingi vieni kitiems. Ir ačiū Dievui!

Aš linkiu visiems laimės 🙂 !

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Jaukių ir šviesių artėjančių švenčių mums visiems 🙂 !

Gyventi

Staiga pastebėjau, kad visiškai dingo poreikis niūrioms prognozėms apie tai, ko daugiau nebus, kaip ir varžyboms, kas labiau vienas kitą išgąsdins…

Na, nebus, ir nebus… o ir išsigąsti jau nesigauna, prie visko pripranti…

Ir dar mažiau noro žaisti į gražius aprašymus apie tai, ką aš darysiu, kai visa tai pasibaigs… kai pasibaigs, tuomet ir bus aišku…

Tačiau kasdien stiprėja vidinis apsisprendimas atsisakyti laukimo režimo…

Nėra jokio laukimo režimo, mielieji…

Yra gyvenimas…

Štai toks…

Ir metų, apie kuriuos dabar masiškai juokauja, kad mes jais praktiškai nesinaudojome, niekur nepaslėpsime…

Ir į bendrą stažą jie bus užskaityti…

Ir “užšaldytomis statybomis“ jų nepaskelbs…

Mes nelaukiame geresnių laikų nuotoliniu būdu, nesėdime šaldytuve lyg pusfabrikačiai, neapraudame neįvykusių kelionių ir švenčių… mes gyvename…

Mes tęsiame ir tęsiamės…

Tai mūsų laikas, kurio mums nėra kam kompensuoti kaip neišnaudoto…

Ir šalia mūsų artimi žmonės, kurie net po kaukėmis išlieka savimi…

Štai ir viskas…

O tai reiškia, kad reikia ieškoti būdo būtent gyventi, o ne sustingti laukimo režime…

Reikia suprasti, kad yra dalykai, kuriems nesvarbu, kaip viskas pasikeitė aplink, bet svarbu, kad mes išliktume juose tokie, kokie buvome – meilėje, draugystėje, šeimos istorijoje…

Šie metai labai ryškiai ir sąžiningai parodė mums, ar iš tiesų mes turime vieni kitus…

Ir dažnai nutikdavo taip, kad ten, kur viskas buvo taip puošnu parodai, viduje sutrūnijo iki pagrindų, ir atvirkščiai, atsijungęs didžiojo šurmulio autopilotas atitirpdė daugelio širdyse giliai glūdėjusį švelnumą…

O jame auga tiek visko… švelnume… nors jis ir trapus, ir nelabai pastebimas, ir ne taip garsiai girdimas, kaip kritika ir nepasitenkinimas…

O kritikoje, tarsi tarp piktžolių, atvirkščiai, viskas pražudoma… Joms ir virusai jokie nereikalingi, kad užgožtų gyvybę…

Tegul ne taip jau linksma dabar, ne taip džiugu, ne taip giedra…

Bet jei žiūrėdami tiesiai į realybę, nesiguosime gražiomis legendomis ir suprasime, kad nieko žmonių gyvenime nevyksta amžinai, tuomet atkris visi nereikalingi klausimai…

Gyventi… gyventi… gyventi…

Nesustingti laukimo režime…

Būkite savimi, būkite vienas pas kitą… o visa kita antraeiliai dalykai…

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės, vienybės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Renkuosi Meilę

Ar daug mes galime, jei mūsų jėgos trapios?…

Jei metai šie, sukrėtę mus savo keliamaisiais spyriais į pačius slapčiausius skausmingus taškus, vis dar nepasisotino savo aukomis?…

Jei nėra kur pasislėpti, ir neįmanoma rasti vietos, kur nepasiektų ilga ir sunki negailestingos realybės nata?…

Galime tai įveikti tik drauge…

Tik pridėję vieno silpnumą prie kito…

Tik leisdami drauge pralieti ašaras, sujungti bendrą vidinę šilumą, apgaubti stingdančiame šaltyje neprarastu švelnumu…

Paradoksas, mielieji, bet mums nepavyks išsivaduoti iš visos šios situacijos, jei mes slėpsimės už cinizmo šarvų…

Jei galvosime, kad reikia kabintis dantimis už teisę išsigelbėti…

Jei sužvėrėsime savo baimėje…

Kaip sakė man viena moteris, kuri kadaise pergyveno blokadą: “Aš supratau, kad jei nekęsiu, tuomet žūsiu… aš pasirinkau mylėti… kiekvieną įkvėpimą, iškvėpimą, dieną… kiekvieną, ką galėjau matyti, girdėti ar jausti per atstumą“…

Aš sutinku su ja…

Aš tikiu Meile…

Jos dėka aš gyvenu toliau…

Atminkite, kad kiekviename iš mūsų ji yra… negali nebūti…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Net metalas pavargsta…

Žinote, net metalas pavargsta. Kaupiasi akiai nematomi pažeidimai, palaipsniui, veikiant išorinėms sąlygoms. O paskui metalas pradeda irti. Subyra. Visiškai netikėtai tiems, kas naudojosi mašina arba mechanizmu. Viskas buvo kaip įprasta, o paskui viens! – ir sulūžo.

Taip ir žmoguje kaupiasi moralinis nuovargis. Smulkūs barniai, nuoskaudos, spaudimas, nesupratimas, išnaudojimas, abejingumas, netektys, praradimai – visa tai žmogus stojiškai ištveria. Ir aplinkiniai skaito jį geležiniu, plieniniu! Kaip ramiai pakelia likimo smūgius ir kitų žmonių smūgius šis žmogus!

O iš tikrųjų, viskas kaupiasi ir sumuojasi. Metalas pavargsta. Ir stiprus žmogus staiga suserga ir nusilpsta, tiesiog mūsų akivaizdoje pradeda byrėti. Arba nutraukia santykius, kuriuos ilgai brangino ir palaikė. Palieka darbą, kuriuo gyveno.

Moralinį nuovargį galima atpažinti gerokai prieš tai, kai žmogus palūžta.

Ir svarbiausias požymis – dingsta džiaugsmas. Džiaugsmas santykiuose, kai lyg ir viskas gerai. Džiaugsmas darbe dėl pasiekimų. Net apdovanojimai nesuteikia ypatingo džiaugsmo. Dingo moralinis pakilimas. Žmogus viskam abejingas.

Antras požymis – reikia save nuolat versti kažką daryti. Žmogui tenka prisiversti daryti tai, ką jis anksčiau darė su įkvėpimu. Jis tiesiog verčia save per jėgą; bet jėgų vis mažiau.

Ir trečias požymis – žmogus pradeda “byrėti“. Tai ten suskausta, tai ten. Nieko rimto! Bet atsigauti pilnai nesigauna. Ir tokie negalavimai atsiranda būtent tuomet, kai reikia sugrįžti į darbą, į santykius, kurie išsekino ir išvargino. Net jei pats žmogus sau to nepripažįsta.

Moralinį nuovargį gali patirti net patys stipriausi žmonės. Ir jiems jis itin pavojingas; jie kenčia iki paskutiniųjų. Ir pačiu netikėčiausiu metu mašina sustoja arba sulūžta. Ir žmogus sulūžta. Todėl kad žmonės ne geležiniai ir ne plieniniai.

Net metalas pavargsta; ir žmogaus siela pavargsta, jei jos netausoti, nepalaikyti ir žaloti smulkiais smūgiais ir pažeidimais…

Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Neišduoti savo ateities

Ramu. Ramybė ir tyla širdyje. Nebaisu, nes pasitikiu savo rūpestingu vidiniu pasauliu. Nebaisu, nes žinau – viskas susitvarkys, ir nėra priežasčių abejonėms. Angelai niekada nepalikdavo mūsų tamsoje.

Šviesių dienų mano gyvenime dabar daugiau, nei niūrių – kai atradau save, aš išmokau valdyti savo būseną ir sugrįžti į gilumą, pačią vandenyno esmę, kurią mes vadiname siela.

Tačiau retkarčiais paleidžiu vairą iš rankų. Ir tuomet protas įtraukia į abejonių ir baimių sūkurį, atimdamas orientyrus kelyje. Puldama į žemas vibracijas, jaučiu kone fizinį skausmą. Sunku kvėpuoti, akmuo saulės rezginyje, o rankos – rankos virsta ledukais.

Risdamasi į tuštumą, bandau užsikabinti už šviesių vilčių, už svajonių, kurios tiesia man savo spinduliukus. Užsikabinu.

Neseniai priėmiau sprendimą: niekada neišduoti savo ateities. Aš tvirtai įsitikinusi, kad mūsų tyri ketinimai ir tikslai jau užrašyti ant gyvenimo drobės. Užrašyti, bet nematomu rašalu. Ir kad jie būtų išreikšti realybėje, reikia laiko ir tikėjimo.

Ir vardan savo ateities aš protarpiais sugrąžinu save į namų būseną – į savo vidų, pas mažą tyrą vaiką, kuris gyvena tarp sielos ir širdies. Įsivaizduoju virš savo mažo pasaulio didelę-didelę sferą, saugančią nuo visų bėdų ir negandų.

Dieną ir naktį Angelai sklando virš jos, o kai man pasidaro baisu ir liūdna, – tik pašauk – ir jie išreiškia savo meilę. Savo begalinę tyrą meilę.

Užgydyti savo žaizdas, užlopyti plyšius, užklijuoti skylutes ant širdies – pirma būtinybė apsaugai nuo išorinio triukšmo ir negatyvios energijos.

Aš tarsi nubrėžiau ribą tarp savęs ir visko, kas vienaip ar kitaip gali sutrikdyti mano vidinę pusiausvyrą, sutrypti svajones, nutraukti mano ryšį su savo širdies balsu. Visas negatyvumas, baimės, neprašyti patarimai, atsimuša nuo apsauginės sferos, lyg kamuoliukai.

Ir tai ne susireikšminimas, ne išdidumas, ne ego. Tai ištikimybė sau, pasitikėjimas savo siela.

Ir kaip bebūtų sunku, aš visada turiu save. Apsauga, atrama, jėga. Joks blogis neprisiartins prie stipraus, kupino meilės žmogaus.

Tiesiog gyventi šį gruodį skiriant dėmesį tam, kas svarbu. Tegul snaigėmis lekia dienos, tegul kartais jos praeina ramioje tyloje, o kartais – žiba bengališkomis ugnelėmis ir kviečia pasidžiaugti.

Tegul viskas eina savo tėkme.

O mes stebėsime, neprarasdami pasitikėjimo.

Padėka autorei! Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Būna ir taip..

Būna, kad gyvenime niekaip neatsiranda vietos kažkokiam žmogui.

Štai, yra žmogus.

Ir tu bandai ir taip, ir anaip, bet vietos jam neatsiranda.

Todėl kad daug darbo, jis, kaip vanduo, išsilieja ir užima visą laisvą erdvę – suspėti, nepraleisti, susitarti. Arba nuotolinis pasitarimas pusantros valandos. Paskui dar kažką paruošti, suskaičiuoti, užpildyti, išsiųsti – atsikvėpti. Bet atsikvėpti tik 15 sekundžių, o paskui vėl prisiminti, kiek dar visko liko padaryti.

Ir dar vaikai. Paruošti, pamaitinti, išleisti į mokyklą, sužinoti, kad mokykla uždaryta karantinui, pulti į neviltį. Atsigauti, patikrinti namų darbus, pažaisti su vaikais. Suprasti, kad greitai Kalėdos, dovanos, šventės, pradėti viską planuoti.

Ir žinutės. Socialiniuose tinkluose draugai, artimi ir nepažįstami žmonės. Vakarop nuo tų žinučių ūžia galva, bet ryte, vos pabudus, vis vien pirmiausiai imi į rankas telefoną. Su permainingais gėdos ir priklausomybės jausmais.

O dar tvarkymas, šampūnas baigėsi, nėra normalių žieminių batų, ir reikėtų pradėti sportuoti, nors visą laiką sukasi mintys, kad visą sportą gali uždaryti, ir, apskritai, rytoj gali viską uždaryti, todėl, gal ir nereikia jokių batų.

Bet visos šios mintys paradoksaliu būdu neišlaisvina, o tik dar labiau užteršia galvą.

O tu vis ieškai joje vietos tam žmogui.

Ir nėra.

Nėra jos.

O taip naiviai norisi, kad atsirastų.

Bet jo niekaip neįterpsi tarp “nupirkti kiaušinių“, “patikrinti, ar kuprinė sudėta“ ir “atsakyti į laiškus“.

Į šitą tavo suaugusį, neatidėliotiną, suplanuotą gyvenimą.

O taip apmaudu.

Ypač, jei tas žmogus – tu pats.

Pagal Anastasijos Rumiancevos esė, vertė ruvi.lt


Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !