Mes atrasime vienybę

Mes visi esame pažeidžiami.

Bet viskas bus gerai. Tikrai bus.

Mes sutiksime šią situaciją visi drauge su meile, humoru ir kantrybe. Mes verksime visi drauge, mes juoksimės visi drauge.

Mes atrasime vienybę mūsų susvetimėjime.

Ir todėl didžiausios negandos vieną dieną pasibaigs. Nes mes daug ko išmoksime.

O dabar mums teks susidurti su labai sunkiais savo jausmais.

Tai baimė. Neviltis. Senojo gyvenimo būdo praradimas. Mūsų planų griūtis.

Mes išmoksime žiūrėti tiesiai į save. Nėra kur eiti eiti, išskyrus savo vidų. Nėra kur bėgti, nėra kur pasislėpti.

Reikšmingas karantinas.

Mes išmoksime žiūrėti tiesiai į savo liūdesį. Į savo nerimą. Mes susitiksime su ta savo dalimi, kuri nori būti kažkur kitur, su kažkuo kitu. Mes susidursime akis į akį su ta savo dalimi, kuri nori daryti kažką kito, turėti kitokią patirtį, gyventi kitoje realybėje, gyventi kažkokiame kitokiame gyvenime.

Mes paleisime tą ateitį, kurią planavome. Mes leisime išnykti iliuzinei ateičiai, išsilaisvinsime nuo jos ir nubrauksime dėl to ašarą.

Mes sugrįšime prie esamos būties tvirtumo ir šilumos.

Mes pradėsime viską iš pradžių, čia ir dabar, statysime naują namą ant naujo pagrindo. Mes tyrinėsime naują gyvenimo būdą.

Kuris iš pradžių pasirodys mums keistas, bet kupinas galimybių. Mes keliausime lėčiau. Būsime geresni. Tylesni.

Mes atvirai kalbėsimės apie gyvenimą, nepastovumą ir netektis. O taip pat apie tai, ką mes galvojame apie permainas, kurios įvyko su mumis ir mūsų artimaisiais.

Mes išmoksime labiau vertinti gyvenimą. Taip, ko gero, mes išmoksime labiau vertinti gyvenimą.

Ir išmoksime gyventi atviromis širdimis prieš bet kokias stichijas. Pasinersime į nežinomybę ir atrasime ten savo išsigelbėjimą.

Niekas iš mūsų neapsaugotas nuo permainų. Niekas neišvengs senų, įprastų formų griūties. Tokia aukščiausia tvarka, taip buvo visada.

Jei žvelgsime iš tokio taško, suprasime, kad nieko blogo neįvyko. Krizė reiškia tiesiog “posūkio momentą“, ir niekas iš mūsų neišvengs šio posūkio.

Senojo pasaulio griūtis užleidžia vietą naujojo pasaulio gimimui. Taip buvo visada.

Ir mes būtinai viską įveiksime, jei eisime su Meile. Humoru. Kantrybe.

Mes atsinaujinsime. Būsime pasiryžę permainoms. Būsime stipresni, nei anksčiau.

Aš siunčiu jums visą savo meilę, mano draugai.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Gražaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Sveika nuovoka ir žmoniškumas..

Į sudėtingas, netikėtas, o tuo labiau – globalias negatyvias situacijas gyvenime pakliūname retai. Todėl natūralu, kad žmonės pasijunta bejėgiai ir nesaugūs: jie išsigąsta, sutrinka, pasimeta, panikuoja..

Globalios kritinės situacijos, kokioje mes dabar visi ir atsidūrėme, iš pradžių atrodo kažkokios nerealios dėl savo netikėtumo, todėl daugeliui žmonių pasikeitęs gyvenimas atrodo tarsi filmas, į kurį nesinori žiūrėti, nes jis labai jau skiriasi nuo ankstesnio įprasto gyvenimo.

Taip, žmonės sutrinka, nes reikia greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, reikia išmokti gyventi kitaip. O jei tai epidemija, bauginančios ligos pavojus – žinoma, žmones apima panika.

Ir nereikia kaltinti žmonių dėl keisto elgesio ar vadinti jų kvailais – juk būtent netikėtumo efektas ir užplūdusios emocijos skatina juos elgtis neadekvačiai. Įsijungia elementari baimė už savo gyvybę – tai savisaugos instinktas, kuris gena mus visais būdais saugotis ir vengti pavojaus.

Todėl vieni saugosi visą dieną dėvėdami kaukes ir pirštines, kiti viską nuolat dezinfekuoja ir plauna kas pusvalandį rankas, treti nusiperka kalnus maisto ir vaistų atsargai, kiti paniškai vengia kitų žmonių, užsibarikaduoja namuose ir seka visas naujienas, tuoj pat persiųsdami jas savo draugams ir pažįstamiems..

Tai normalu, tai mūsų reakcijos į nestandartines ir netikėtas aplinkybes. Tačiau kaip elgtis, kad tos reakcijos nevirstų panika, arba dar blogiau – masine psichoze? Nes iš tiesų labai nelengva išsaugoti sveiką nuovoką, kai aplink toks globalinis nerimo ir baimės fonas.. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad stresas ir bet kokia ilgalaikė psichikos įtampa sekina žmogaus imuninę sistemą.

Pirmiausiai – apsipraskime su mintimi, kad karantinas dėl epidemijos jau vyksta, kad tai tikrai ne filmas. Ir – kad tai nevyks amžinai. Atminkime, kad panika, baimė ir negatyvios emocijos niekada nepadeda, o tik dar labiau sekina mūsų psichiką ir apsunkina situaciją.

Imkimės būtinų, elementarių saugumo priemonių, veikime pagal situaciją – be fanatizmo ir kraštutinumų. Stenkimės išsaugoti sveiką nuovoką, o visą išorinę informaciją vertinkime kritiškai – neįsitraukime į begalines naujienų paieškas, neskaitykime šokiruojančių prognozių, nežiūrėkime niūrių analitinių televizijos laidų.

Mus gąsdina tai, ko mes nesuprantame arba nežinome, todėl stenkimės kiek įmanoma plačiau išsinagrinėti vykstančius reiškinius ir ieškokime tik patvirtintos, patikimos informacijos. Tai suteiks pasitikėjimo ir padės išsaugoti vidinę stiprybę, kurios sunkiu metu tikrai prireiks.

Stenkimės kaip įmanoma greičiau įveikti tą blaškymosi ir emocingų reakcijų periodą. Prisimenate – visais laikais kritinėse situacijose panikuojantys ir paniką keliantys žmonės buvo laikomi pavojingais kenkėjais, nes jie dar labiau apsunkina ir taip jau sunkią situaciją. Tik sveika nuovoka ir vidinė ramybė leidžia mums atrasti geriausius sprendimus.

Ir apie žmoniškumą.. Visi globalūs įvykiai mums labai ryškiai parodo, kaip esame visi susieti, kad nėra “mano“ ar “ne mano“ problemų – yra tik visų mūsų gyvenimas ir esame “MES“. Žmonija.. Ir viskas, kas vyksta pasaulyje, liečia mus visus.

Visos kritinės situacijos išryškina mūsų tikrąsias savybes, tai savotiškas lakmusas, kuris parodo, kokie mes esame iš tikrųjų. Ir nesvarbu, kas tai – pavieniai žmonės ar valdžios atstovai, tautos ar valstybės.. Bendros bėdos nuplėšia kaukes ir parodo tikruosius visų veidus.

Taigi, kokie mes esame bėdoje?.. O juk bet kokias negandas galime įveikti susitelkę, susivieniję, veikdami bendrai gerovei.. Ir mūsų vienybė, tarpusavio pagalba ir palaikymas sustiprina mus ir įkvepia tikėti mūsų visų gera ateitimi..

Todėl – apsižvalgykime: gal šalia yra išsigandusių, kenčiančių, vienišų žmonių? Padėkime kam galime ir kuo galime, padrąsinkime sutrikusius, palaikykime vieni kitus! Visais laikais ir bet kokiose negandose žmoniją visada gelbėjo žmoniškumas..

Mylėkime ir saugokime vieni kitus 🙂 ! Mes tikrai viską įveiksime. Būtinai! Sveikatos ir dvasinės stiprybės mums visiems!

Rūta

Atsvara visoms negandoms

Šaltis nebaisus, kai žvelgi pro šiltų namų langą…

Kitų pyktis nežeidžia, jei tu apsaugotas artimųjų gerumu…

Išgyventi byrančias iš skausmo dienas gaunasi tuomet, kai sielos saugykloje yra kitokios dienos… laimingos…

Mes gyvename tokiame pasaulyje, mielieji, kur labai svarbu turėti atsvarą daugybei negandų…

Kur negalime išvengti neišvengiamų dalykų, bet galime pažvelgti į juos skirtingai…

Arba palūžti kartą ir visiems laikams… Arba net nulinkus iki pat žemės, vėl ir vėl pakilti, kaip beržai po vasario vėjų…

Kur pats vertingiausias “diplomas“, mano manymu, yra visai ne mokslinis laipsnis, o psichologinis atsparumas, dėka kurio mes atlaikome net pačius didžiausius sukrėtimus…

Ir, todėl – stiprinkite savąsias atsvaras…

Puoselėkite savyje gerumą, rūpestį, meilę, santarvę, kūrybingumą. Apsivalykite asmeninę erdvę nuo visko, kas jau atgyveno…

Ir palaikykite patys save kiekvieną kartą, kai gali pasirodyti, kad jėgų jau visai nebeliko…

Bet jos yra…

Jos tikrai yra…

Tiesiog leiskite joms pasireikšti, ryžtingai atsisakę pasiduoti… Kas benutiktų…

Tikiu kiekvienu iš jūsų.. kaip visada…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Šviesios ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Tokia beribė gyvenimo išraiška…

Gana ilgai aš gyvenau su slapta viltimi, kad vieną kartą aš sugebėsiu pasiekti kažką, kas bus galutinai išbaigta: santykiai, veikla, pasaulėžiūra…

Pasieksiu kažką absoliutaus, kas man tikrai tinka ir ko jau negalima bus nei pakeisti, nei sugriauti… Buvau tikra, kad tai įmanoma.

Nenorėjau skirtis su savo vaikišku tikėjimu stebuklais, kurių niekas negali atimti. Galbūt, todėl, kad dažnai prarasdavau tai, ką mylėjau, ir po gabalėlį rinkau tai, ką norėjau sukurti.

Ir šis tikėjimas buvo tarsi žemėlapyje įsegta vėliavėlė, liudijanti, kad yra galutinis tikslas, vieta, kur galima apsistoti, atsikvėpti, nusimesti sunkią kelioninę kuprinę.

Bet dabar supratau, kad yra kitaip. Todėl nesiekiu išbaigtumo, greičiau, net vengiu jo. Nesiekiu galutinių tikslų, būsenų, santykių ar vietų.

Tiesiog atsirado kažkoks ypatingas tyras džiaugsmas dėl to, kad laike ir erdvėje nėra manęs išbaigtos, ir kol aš gyvenu, viskas nuolat keičiasi…

O tai reiškia, kad daug kas įmanoma, kol aš tęsiu savo kelionę. Net tai, apie ką aš anksčiau net nesvajojau 🙂 .

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems  🙂 !

Taikos palinkėjimas 101 pasaulio kalba

Žemė – visų mūsų vieninteliai Namai, ir mes turime gyventi šiuose namuose kaip didelė draugiška šeima: santarvėje, vienybėje ir pagarboje žmonijai, visai gyvybei ir gamtai.

Nepasiduokime neapykantai ir supriešinimui, kurkime jau dabar mums visiems ir mūsų vaikams taikią ir šviesią ateitį. Pradėkime nuo savęs: taika širdyje – taika pasaulyje 🙂 ..

Paskirtis

Žmogus, atskirtas nuo pačio savęs, nuo kitų jį supančių žmonių ir nuo Aukščiausios Dvasinės Jėgos, kuri yra paties Kūrėjo dalelė žmoguje – yra nuolatiniame savo gyvenimo būdo ir savo atsiradimo šiame pasaulyje pateisinimo režime.

Nes jam reikia žinoti, kad viskas vyksta ne šiaip sau. Reikia įrodyti sau, žmonėms ir pasauliui savo asmeninį reikšmingumą ir svarbumą.

O dvasiškai vientisas, suprantantis savo vidinę prigimtį ir atsisakęs amžinų išorinių misijų ir vaidmenų paieškų žmogus – nusiramina. Jis pradeda jausti savo vidinę energiją, jis perkelia žvilgsnį nuo išorės Į save ir pradeda IŠ savo vidaus žiūrėti į išorinį pasaulį.

Tokioje būsenoje energija palaipsniui pradeda reikštis žmogaus veiksmuose, ir ne todėl, kad yra kažkoks didingas tikslas, kurį reikia pasiekti, o todėl, kad energija natūraliai nukreipia jo veiksmus, kurie savaime atveda į tikslą.

Tai reiškia, kad pakanka vien tik savo dėmesio ir savęs matymo fokuso perkėlimo – ir tai jau pilnai keičia žmogaus požiūrį į tai, ką ir kodėl jis privalo daryti, o ko – ne, ir ar teisingai jis supranta sąvokos “Paskirtis“ esmę.

Daugeliui sunku priimti tą faktą, kad žmogaus gyvenimo misijos mastelis gali pasirodyti ne toks didingas, kaip žmogus tikėjosi. Bet iš tiesų nėra ir niekada nebuvo didingos ar menkos misijos, svarbių ar mažiau svarbių veiksmų. Didingumas sureikšminamas, jei žiūrime tik iš sociumo pozicijos.

Bet tam, kad išsaugotume balansą pasaulyje, svarbus kiekvienas veiksmas, kuris nukreipiamas į to balanso išsaugojimą. Tame ir yra pati giliausia frazės “Jei nori išgelbėti pasaulį – pradėk nuo savęs “ esmė. Jei kiekvienas žmogus pradės nuo savęs – šis pasaulis pasikeis.

Bet jei žmogus laukia, kol kažkoks jo pasiekimas suteiks ateityje jo gyvenimui reikšmingumo – deja, bet gyvenimas taip ir praeis laukime. Nes svarbi kiekviena sąmoninga minutė ir mintis, kiekvienas sąmoningas žodis ir veiksmas. Ir reikšminga yra tai, ar jūs žiūrite į pasaulį iš savo širdies pozicijos, ar iš išorinio pasaulio įtakos jums pozicijos.

Paskirtis –  tai ir yra kiekvieno sąmoningo žmogaus gyvos, veržlios vidinės energijos išraiškos kelias, o ne galutinis šio kelio tikslas. Todėl žmonės taip dažnai jaučia tuštumą, kai pasiekia savo tikslų.

Nes šiose iliuzinėse lenktynėse dėl savo reikšmingumo žmonės net nepastebi, kad pakeliui iššvaisto didžiausią vertybę savyje – gyvenimą kuriančią energiją, ir atitolsta dar labiau nuo savęs tikrojo, nei buvo savo kelio pradžioje.

Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir pavasariškai šiltos savaitės mums visiems 🙂 !