Yra tokie Ypatingi Žmonės..

Sako, kiekvieno žmogaus gyvenime yra toks Ypatingas Žmogus.

Pavyzdžiui, toks, kuris tarsi visai atitiktinai gali atsisėsti šalia tavęs visuomeniniame transporte, kai jautiesi visiškai prislėgtas, palaužtas ir nusivylęs.

Tuomet, kai viskas aplink blanksta, kai kadaise atrodę tvirti ryšiai trūkinėja kaip plonyčiai siūlai, o visos sugalvotos prasmės atrodo lyg kvailos fantazijos. Ir būtent tokiu momentu toks Ypatingas Žmogus atsisėda šalia tavęs..

Jis tylėdamas žvilgčioja į tave, o paskui pasako kažką labai paprasto, bet kažką, kas tau iki skausmo, iki dėkingos šypsenos dabar taip būtina! Kažką, kas suteikia tau jėgų atsitiesti, atsipeikėti ir pažvelgti į situaciją kiek kitaip.

Ir tu pradedi šypsotis ir net bandai juokauti.. Drovėdamasis dar bandai pridengti rankomis veidą, kad paslėptum savo prislėgtą būseną, kurią taip aiškiai pamatė šis žmogus. Bet dabar tu jauti jo palaikymą, tu žinai, kad tavęs niekas nesmerkia. Ir tau dėl to labai palengvėja..

Šis žmogus išlipa su tavimi vienoje stotelėje. Kartais gali palydėti ir iki namų, bet paskui, kaip ir priklauso visiems, kas daro gerus darbus, skuba toliau su savo reikalais – padėti kitiems, pakliuvusiems į bėdą, prislėgtiems ar nusivylusiems.

Tokį Ypatingą Žmogų galima sutikti ten, kur žmonės išgyvena skausmą, vienatvę ar bėdą – jie sugniuždyti, išsekę iš vidaus, iki kraštų perpildyti kančia. Jie nemato prošvaisčių gyvenime, jie užsidaro savyje.

Ir būtent tuomet į jų gyvenimą ateina jis, tas Ypatingas Žmogus – tarsi dangaus pasiuntinys, tarsi gaivus vėjo gūsis, tarsi saulės spindulys tamsoje:  “Ar galėčiau jums kažkuo padėti?..“

Ir žmonės atsiliepia, pažvelgę į šio žmogaus akis, iš kurių sklinda kažkokia stebuklinga šiluma ir šviesa.. Tiesa, pradžioje dažnokai jie būna nusiteikę priešiškai, bet netrukus atsiveria, pajutę jaukiai apgaubiantį nuoširdumą ir geranoriškumą: “Taip, galite.. padarykite ką nors.. išklausykite.. tik nepalikite manęs vieno!“

Ir tada skausmas iškyla į paviršių.. Žmonės pravirksta, išsipasakoja savo bėdas, savo kančias, glaudžiasi prie to žmogaus. O jis išklauso – jis moka klausytis.. Apkabina juos savo šiltomis, rūpestingomis rankomis ir tyliai sūpuoja, lyg mažus vaikus.. Ir nepaleidžia, kol skausmas nepalieka jų iškankintų širdžių. Kol ramybė tyliai apgaubia jų sąmonę, kol nutyla audringos emocijos.

Šalia šio žmogaus viskas atleidžiama ir paleidžiama: ašaros, silpnybės, neapykanta ir skausmas. Ir visi tie nuopuoliai, kurių žmonės gėdijasi, ir visos klaidos, ir visos nesėkmės..

Nuraminti, išklausyti ir suprasti žmonės vėl atsigauna ir atsitiesia.. Jie vėl pradeda gyventi. Jie vėl tiki gėriu, ir truputį – stebuklais, juk toks žmogus, kuris įkvepia gyventi – tai tarsi dangaus dovana.. Jie vėl tiki savimi ir kartais net tuo, kad ir patys gali tapti tokiais Ypatingais Žmonėmis, kurie neabejingi svetimai kančiai..

Juk nusivylusiems žmonėms gyvybiškai reikalingas tas, kas bus šalia, kai jie visiškai neteks jėgų.. Kas iškils lyg švyturys tamsoje, kai visas pasaulis nublanks, o ateitis byrės lyg kortų namelis..

Mums visiems labai reikalingas toks Ypatingas Žmogus. Ir tokių žmonių bus žymiai daugiau, jei kiekvienas iš mūsų taps tokiu Ypatingu Žmogumi kitiems ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Kantrybės klausimas

Mes iš tikrųjų galime pragyventi visą gyvenimą su žmogumi, kurį mylime. Pasirodo, kad ilga ir laiminga santuoka – tai ne tik gebėjimas mylėti besąlygiškai, bet ir.. kantrybės klausimas.

Taip, įsimylėjimas yra nuostabus, bet tai tik pirmas žingsnis į tikrą, brandžią meilę. Antras svarbus žingsnis – tai artimo žmogaus pasirinkimas ir pasiryžimas būti su juo.

O po to jau galime kartu gyventi ir stebėti, kaip įsimylėjimą keičia meilė, aistrą keičia švelnumas, susižavėjimą – pagarba, žodžius – jausmai, pasitikėjimą – ištikimybė, supratimą – artimumas, rūpestingumą – bendrumas, o šeimos siekius – vienybė.

Tik reikia visa tai pastebėti ir suprasti, kad meilė nuolat keičiasi: ji auga, stiprėja ir bręsta, o kartu stiprėja ir harmoningas ryšys tarp mylinčių žmonių.

Bet.. galima ir skubėti, bėgti per gyvenimą ir nematyti tų pasikeitimų – tikėtis, kad įsimylėjimas tęsis amžinai, reikalauti dovanų, meilės įrodymų ir daugiau romantikos, kaitinti aistras, reikšti pretenzijas, kovoti dėl dėmesio sau, pavydėti, ieškoti “tinkamesnio“ žmogaus ar “didesnės“ meilės.

Tačiau tikra meilė išauga tik iš rūpestingai auginamo įsimylėjimo daigelio, bet kad ji augtų – turime būti kantrūs. Antraip.. galime ir nepamatyti, kas iš to gležno daigelio išaugs..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėto ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Įdomūs eksperimentai

Pirmasis eksperimentas – apie informacijos perdavimą ir iškreipimą. Grupė žmonių (geriau, jei jų daugiau) atsistoja į eilutę, vienas kitam už nugaros. Pirmas dalyvis parodo kažkokį judesį, prašo jį parodyti sekančiam žmogui ir nusisuka. Neįtikėtina, bet su kiekvienu dalyviu judesys galiausiai iškreipiamas taip, kad neturi nieko bendro su pirminiu.

Tokį eksperimentą neretai rodo populiariosios psichologijos paskaitose. O mes vaikystėje žaidėme kiek kitaip – žaidimas vadinosi “sugedęs telefonas“: sakydavome pašnibždomis frazę, kurią stovintis eilutėje turėjo pasakyti sekančiam, tas – kitam ir t.t.. Na, rezultatas, ypač jei būdavo daug vaikų eilutėje, visada stebino – iš pradinės frazės retai kas belikdavo 🙂 .

Eksperimento esmė – akivaizdžiai parodyti, kaip gali būti iškreipiama informacija, ypač jei tai kažkokie seni, net istoriniai faktai, kurie yra daug kartų perpasakojami, subjektyviai interpretuojami, o kartais ir sąmoningai “paredaguojami“.

Kitas eksperimentas – gal daugiau filosofinis, nes patikrinti jį sunku 😉 . Į stiklainį įleidžiamas blusų būrys, stiklainis uždengiamas ir paliekamas kelioms dienoms. Rezultatas – blusos apsipranta su apribojimais, su tuo uždengtu stiklainiu, ir net nuėmus dangtį, jos šokinėja tik iki stiklainio viršaus, tarsi jis būtų uždengtas.

Eksperimentatoriai pabrėžia, kad ir naujoji blusų karta, kuri atsirado jau šiame stiklainyje, net išleista iš stiklainio, šokinėja tik stiklainio formos trajektorija ir nešoka aukščiau “stiklainio dangčio“.

Eksperimento esmė – parodyti, kaip apribojimai susiaurina prigimtines, natūralias galimybes ir išugdo savybes, kurių dėka tie apribojimai laikomi “normaliu“ dalyku. Ir  siūloma pažvelgti į apribojimus mūsų realiame gyvenime – sąmonės, mąstymo, pasaulėžiūros, elgesio, kūrybinio potencialo..

Verta susimąstyti, tiesa 🙂 ?

Geros nuotaikos diena :)

Tegul šiandien bus ne kvailių, ne melagių ir ne apgaulių diena. Tegul šiandien bus tiesiog geros nuotaikos diena – tokia šviesi-šviesi diena be lašelio negatyvumo. Nors vienai dienai (o gal tai taps gera tendencija gyvenime 😉 ?) atsijunkime nuo visų išorinių negatyvumo šaltinių ir visu pajėgumu įjunkime savo vidinę šviesą 🙂 ..

Pabandom 🙂 ?..

Padovanokime šiandien vieni kitiems geranoriškumą, tyras šypsenas ir savo širdžių šilumą 🙂 ! Gyvenkime šiandien pasaulyje be negatyvumo.. Tik įsivaizduokite, kaip būtų nuostabu, jei taip gyventume visada! Tai gal pradėkime taip gyventi jau nuo šiandien 🙂 ?

Ir tegul tai bus ne vien išorinė “geros nuotaikos“ išraiška ar dirbtinos šypsenos, ne. Tiesiog leiskime šiandien pasireikšti mūsų gražiausioms prigimtinėms dvasinėms savybėms – plačiai atverkime savo širdis ir išleiskime visas savo geriausias savybes į laisvę 🙂 !

Kurkime šiandien šviesius ir šiltus tarpusavio ryšius.. Tokius, kurie suvienija, suartina ir leidžia pajusti kitų žmonių nuoširdumą, pamatyti jų gerumą. Juk kai einame pas žmones su meile, su atvira širdimi – jie taip pat atveria savo gražiausias savybes 🙂 ..

Ir, žinoma, pradėkime dieną nuo šypsenos mūsų artimiesiems, mylimiems žmonėms – tokios neskubios šypsenos, kai žiūrime šypsodamiesi į akis ir spėjame pajusti širdžių šilumą, kai norisi žmogų apkabinti, paglostyti, padrąsinti, palinkėti gražios dienos, geros kloties ir visko-visko-visko geriausio 🙂 .

O jei artimieji dabar ne su mumis arba gyvena atskirai – tiesiog prisiminkime juos geruoju, nusišypsokime ir nusiųskime jiems gražią žinutę arba paskambinkime – priminkime jiems, kokie jie svarbūs ir mylimi 🙂 .

Šypsena – ne tik geros nuotaikos pradžia, bet ir gera dienos pradžia 🙂 .. Nusišypsokime.. Taip, kaip šypsosi maži vaikai – atvirai, nuoširdžiai, plačiai..

Mes šypsomės kai mylime, kai prisimename kažką gero – todėl prisiminkime gerus įvykius iš savo gyvenimo, mylimus žmones, gerus darbus, savo draugus, žmonių pagalbą ir palaikymą, tyro džiaugsmo ir kūrybinio įkvėpimo akimirkas 🙂 ..

Nusišypsokime ir bundančiai, čiulbančiai, pražydusiai gamtai, ir saulei, ir vėjui.. Ir Motinai Žemei būtinai nusišypsokime – mūsų visų Namams, pasiųskime jai dėkingumą ir meilę už visas jos besąlygiškas dovanas, be kurių mes tiesiog neišgyventume..

Neškime ir skleiskime šiandien pasauliui gerumą ir šviesą 🙂 .. Ir neapgaudinėkime net juokais – melas išlieka melu, net jei mes “tik“ pokštaujame meluodami. Pajuokaukime, praskaidrinkime kitiems nuotaiką, bet – laiku, vietoje ir labai labai geranoriškai 🙂 ..

Žmonėms dabar kaip niekad reikia ne paikų kvailiojimų, o nuoširdumo, meilės, palaikymo, vienybės ir tyro džiaugsmo 🙂 ..

Tegul šiandien bus tiesiog geros nuotaikos diena be lašo negatyvumo, kai mes prisiminsime savo šviesią žmogišką prigimtį ir tai, kad visada galime ir turime būti vieni kitiems labai labai geri 🙂 ..

Padovanokime vieni kitiems savo širdžių šilumą 🙂 !

Saulėtos nuotaikos mums visiems ir puikios savaitės 🙂 !

Yra mintys..

Yra mintys, kurios gimsta labai aukštai, pačiose dvasingumo viršūnėse. Kai kurios iš jų leidžiasi žemyn, lyg lietaus lašai arba snaigės. O kai kurios susidaro šiek tiek žemiau, lyg tirpstančių viršukalnių ledynų upeliai.

Tokios mintys tyros, šviesios ir kupinos kalnų upelių ir sraunių krioklių energijos. Jos įkvepia ir džiugina vien savo buvimu – jos užpildo gyvenimą harmonija, prasme ir didinga, gilia išmintimi.

Yra ir mintys, kurios ateina iš pačių žmonijos gyvenimo patirties gelmių. Tokios mintys – tarsi didžiulių protėvių sukauptų žinių ir išminties upių ištakos. Jos iškelia į paviršių visas vertingiausias, protėvių gyvenimu patikrintas tiesas.

Kažkas įsikuria gyventi prie tokių upių, kažkas net pasiekia jų ištakas.. Kažkas praeina pro šalį, o kažkas netoliese kasa savo šulinį, kad savarankiškai pasiektų gilius vandenis.

Bet yra mintys, kurios lyg drumzlinų srovių kanalai apraizgo žmonių gyvenimą. Jais teka toksiškos medžiagos, nuodijančios kiekvieną, kas prie jų prieina. Kažkas įklimpsta jų pakrantėse, kažkas iš smalsumo čia sustoja, o kažkas jų iš tolo vengia.

Yra mintys kuriančios, gyvybingos, vienijančios. O yra mintys griaunančios, sekinančios, priešinančios. Kokios mūsų mintys – toks ir gyvenimas.. Tegul jos bus šviesios, tyros ir gėrį kuriančios 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !