Filmukas “Pokytis“

Reklama

Prigimtinis tyrumas

Žmogaus dvasinė būsena, psichika, vidinė pusiausvyra, sveikata, jo gyvenamoji aplinka – tai faktoriai, nuo kurių priklauso žmogaus prigimtinis tyrumas, sąmoningumas ir buvimas savimi tikruoju.

Šiame pasaulyje daug iliuzijų, melo ir netikrų vertybių, todėl dažnai nuklystame nuo savo tikrojo “aš“, užsidedame primetamas kaukes ar elgesio šablonus. Tokie nuklydimai paprastai juntami kaip apatija, vidiniai prieštaravimai, nepasitikėjimas savimi, prislėgta nuotaika, irzlumas.

Šie pojūčiai rodo, kad laikas atlikti visapusišką apsivalymą. Tai lyg savotiška profilaktika, kuri padeda atgauti prigimtinį tyrumą ir sugrįžti į save. O kadangi yra daug faktorių, nuo kurių mūsų tyrumas priklauso – reikėtų peržvelgti juos visus.

Nuo ko pradėti? Ko gero, paprasčiausia pradėti nuo sveikatos. Dabar žmonės gyvena bėgimo ir skubėjimo režimu, todėl kol kūnas veikia sklandžiai, rūpestis juo dažniausiai apsiriboja išorinio įvaizdžio palaikymu.

Reikėtų peržvelgti savo gyvenimo būdą – ar pakankamai miegame, ar nepervargstame darbe, ar reguliariai mankštinamės, ar būname gryname ore, ar sveikai maitinamės, ar neturime žalingų įpročių?

Kad kūnas būtų sveikas – turime gyventi sveikai. Mūsų organizmo būsena veikia ir mūsų psichiką, ir mūsų dvasinę būseną – juk viskas yra susieta, pvz., šlakai kūne stimuliuoja negatyvias emocijas, nemiga – įtampą ir irzlumą, o judėjimo trūkumas – slogias nuotaikas.

Jei tinkamai pasirūpinsime sveikata – būtinai pajusime jėgų antplūdį, bendrą savijautos pagerėjimą, o tai reiškia, kad galime žengti sekantį apsivalymo žingsnį –  pažvelgti į savo psichiką. Koks mūsų mąstymas, kokios emocijos? Ar nepasinėrėme į pesimizmą, niūrius prisiminimus, baimę, nuoskaudas, pyktį, kaltinimus?

Jei negatyvios mintys, negatyvus mąstymas ir emocijos tampa dominuojančiais – mes tarsi užsidedame juodus akinius, o pro juos net geri gyvenimo įvykiai nusidažo negatyvumu. Todėl sąmoningai vaduokimės nuo negatyvaus mąstymo – tai griauna mus, mūsų artimųjų gyvenimą ir didina negatyvumą Žemėje.

Stabdykime negatyvias mintis, persijunkime į pozityvų mąstymą. Tai nereiškia, kad neturime matyti blogio gyvenime. Tai reiškia, kad mes jį matome, į jį reaguojame ir jei galime – ištaisome, bet aiškiai suvokiame, kad pasinėrę į begalinius negatyvius apmąstymus, mes patys tampame negatyvumo šaltiniais.

O mąstydami pozityviai, mes numatome geriausią kiekvienos situacijos sprendimą ir to sprendimo įgyvendinimui nukreipiame visas savo jėgas. Mūsų sąmonę nuo negatyvumo padeda išvalyti meditacija, atsipalaidavimo pratimai, buvimas gamtoje.

Apsivalę sąmonę ir atgavę vidinę pusiausvyrą, pažvelkime į savo dvasinę būseną. Kokie mūsų poelgių motyvai? Ar yra mumyse egoizmo? Ar suvokiame savo klaidas, savo veiksmų pasekmes? Ar mylime besąlygiškai? Ar jaučiame vienybę? Ar padedame kenčiantiems ir pakliuvusiems į bėdą žmonėms? Ar esame geranoriški?

Dvasinis apsivalymas – tai mūsų vidinės būsenos harmonizavimas, pasitikrinimas – ar vadovaujamės besąlygiška meile, tiesa, sąžine, vienybe, dorovės principais savo kasdieniniame gyvenime.

Na, ir paskutinis visapusiško apsivalymo žingsnis – aplinka, kurioje mes gyvename, mūsų namai.  Mūsų gyvenamoji aplinka taip pat veikia mūsų būseną, mūsų vidinį tyrumą.

Namai turi būti švarūs ir tvarkingi, juose neturi būti nereikalingų, nenaudojamų ar sulaužytų daiktų sankaupų. Laikyti galime tik tuos senus daiktus, kurie susieti su gerais prisiminimais ir gražiomis gyvenimo akimirkomis.

Dar gerus, bet nenaudojamus daiktus ar rūbus atiduokime tiems, kam jų reikia. Geriau, kad namuose daiktai būtų iš natūralių medžiagų, kad būtų kuo mažiau sintetinių medžiagų.

Atidžiai rinkimės paveikslus ir nuotraukas, kurias kabiname ant sienų – atvaizdai turi būti harmoningi, ramių spalvų. Nelaikykime dirbtinų gėlių, net jei jos atrodo kaip tikros. O štai gyvos gėlės vazonuose – tai tikrų tikriausios gyvos gamtos salelės mūsų namuose, kurios labai teigiamai veikia aplinką ir namų gyventojus.

Sekime, kad namuose visada būtų švaru ir jauku, kad visi mūsų namų kampeliai būtų tvarkingi. Kurkime savo unikalią namų atmosferą, kuriuose būtų gera, patogu ir jauku visiems šeimos nariams.

Atrodytų, viskas paprasta, bet paprasta tik tuomet, kai neapsileidžiame, kai nuolat palaikome visapusišką tvarką – savo kūno, minčių, dvasinės būsenos ir aplinkos, kurioje gyvename. Tuomet ir pavyksta palaikyti savo vidinį tyrumą ir gyvenime išreikšti save tikrąjį:  Žmogų – Kūrėją.

Ir tada vidinis prigimtinis tyrumas, arba, kitaip – švara nuo negatyvių poveikių, juntamas kaip nuolatinis tylus gyvenimo džiaugsmas, kaip vienybės pojūtis su viskuo ir visais.. Džiaugsmas, kad galime išreikšti savo geriausias dvasines savybes, kad galime kurti ir gerinti šį pasaulį visų mūsų labui 🙂 ..

Nuoširdūs, jautrūs ir kuklūs..

Saugokite stiprius žmones.

Kartais ir jie jaučiasi išsekę. Juk jie jaučiasi atsakingi ne tik už save. Ir ne tik už savo artimuosius.

Jie jaučiasi atsakingi už visus ir už viską, kas pakliūna į jų gyvenimo orbitą, nes jų vidinė jėga pritraukia tuos, kam reikia pagalbos. Ir jie puola padėti, guosti, palaikyti, dalintis.. pamiršdami save.

Stiprūs žmonės nei sveikesni, nei fiziškai stipresni už kitus. Tiesiog jie tiksliai žino, kad negali numoti ranka, sirgti ar ilsėtis, kai nuo jų vis dar kažkas priklauso.

Jų jėga – tai dvasinė stiprybė, todėl jie gali bet kokioje būsenoje, net neturėdami fizinių jėgų, prireikus pulti į pagalbą, ir tik įsitikinę, kad išgelbėtam nieko negresia – išsekę nukristi.

Ir kartais mes jų nepastebime tarp kitų žmonių, nes jie tylūs ir kuklūs. O ir dažniausiai žmonės pamiršta juos ir jų pagalbą, vos tik pasijunta geriau.

Bet jie ir nelaukia dėkingumo, nes tiesiog negali kitaip – jie negali praeiti pro šalį, jei kažkam reikia pagalbos..

Atpažinti juos galime pažvelgę į jų akis, iš kurių sklinda šiluma. Arba ilgiau pabuvę su jais, pajuntame jų spinduliuojamą meilės energiją ir geranoriškumą.

Ir dar stiprūs žmonės dažnai yra labai vieniši. Ir ne todėl, kad jie nenori bendrauti. Tiesiog.. jie gi stiprūs! Taip galvoja kiti žmonės, ir jiems net mintis neateina į galvą, kad stipriems žmonėms taip pat skauda, baisu, liūdna.

Tačiau jiems nereikia gailesčio. Bet jiems, kaip visiems žmonėms, taip pat reikia šilumos, palaikymo, gerumo..

Branginkite juos – nuoširdžius, jautrius ir kuklius.. Galbūt, su jais ne visada lengva, bet visada – patikima. Jie išklausys, kai visi nusisuks, jie yra tie, kurie visada atskubės į pagalbą.

Saugokite stiprius žmones!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (45)

Dauguma žmonių, kurie mano, kad jau “pabudo“, daro tą pačią klaidą. Ji pasireiškia euforija, susireikšminimu ir.. gailesčiu bei lengvu paniekinimu tiems, kas dar “miega“.

Jie pasijunta išrinktaisiais, ypatingais.. Bet paradoksas yra tame, kad būtent šie pojūčiai reiškia, kad jie tik arti pabudimo, tačiau dar vis miega. Tiesiog jie atsidūrė tam tikrose paviršutiniško miego fazėse, kur kokybinio sąmonės šuolio nėra, o yra tik išorinis mirguliavimas.

Žmonės iš pabudimo laukia nuolatinių malonumų, šlovės, turtų – viso to, kas yra vertinga iliuzijų pasaulyje.. Tačiau pabudimas – tai pirmiausiai susidūrimas su realybe tokia, kokia ji yra ir su savo egoizmu, o tai nemalonus susitikimas, nes žmonės pamato visas šio pasaulio neteisybes, kančią ir savo nuklydimus.

Šis susidūrimas būtinas, kad žmogus pamatytų visų blogybių priežastis. Retas atlaiko tokią akistatą su tiesa, nes sapnų iliuzijos kibios ir sunkiai paleidžia, todėl vis traukia sąmonę atgal į miegą. Bet be šios akistatos neįmanomas sugrįžimas prie dvasinių ištakų ir būties esmės suvokimas.

Jei žmogus atlaiko šį etapą – išnyksta iliuzijos ir ateina gilus kūrinijos dėsnių, dorovinių pagrindų, besąlygiškos meilės, vienybės ir harmoningos sąveikos suvokimas. Žmogus tampa harmonijos bendrakūrėju Žemėje. Tai ir yra tikrasis pabudimas.

************

Kuo aiškiau ir be pagražinimų visuomenė vadina ydas savo tikruoju vardu, tuo sveikesnė ir saugesnė yra auganti karta ir stipresnės visuomenės dorovinės nuostatos. Kai sugalvojami gražūs ar skambūs pavadinimai blogiui – mes prarandame sveiką nuovoką, gyvenimo kriterijus ir sąžinę, o tai galiausiai tampa pavojinga, nes veda į nuopolį.

Įvardinantis ydą žodis, kuris visus gąsdina, yra oficialus terminas, tiksliai apibūdinantis to reiškinio esmę. Jei jis pakeičiamas gražiu, skambiu pavadinimu – reiškinio esmė dėl to nesikeičia, bet tokiu būdu jam bandoma suteikti švelninančių ar net teigiamų savybių. Taip įvyksta sąvokų sukeitimas.

Kiekvienas žmogus turi prigimtinį tiesos “indikatorių“ – savo sąžinę. Nuolat klausykimės jos balso, kad neprarastume sveikos nuovokos – net jei ydas paskelbia dorybėmis. Sąžinės balsas niekada neapgauna, tik ja vadovaudamiesi mes išliekame dorais ir dvasingais žmonėmis.

************

Baigiasi egoizmo, susiskaldymo ir susipriešinimo epocha, o kartu ir žmonijos skaudžių pamokų etapas, kai nuopolyje ir kančioje užgimdavo Amžinųjų Vertybių suvokimas ir Tiesos troškimas.

Greičiausiai dabar dvasiškai atgimsta ne sukčiausi ir agresyviausi žmonės, ne kenkėjai ir parazitai, bet šviesūs ir sąžiningi, kūrybingi ir darbštūs, dvasingi ir vieningi žmonės – tie, kurie savo kasdieniniais darbais ir poelgiais nusipelno Ateities Žmogaus vardo.

Palengva atgimsime visi, nes kylame iš tamsos – į Šviesą. Ir pagaliau pradėsime gyventi ne iš egoistinių paskatų, o visi – dėl visų.

************

Dvasinė jėga yra kiekviename žmoguje – nėra tokio žmogaus, kuriame jos būtų mažiau, nei kitame žmoguje. Labai svarbu tai suprasti.

Galime tai palyginti su oru – jis visada yra, bet kiek mes jo įkvepiame, priklauso nuo mūsų. Arba su elektra – ji paruošta naudojimui, bet kaip ir kiek jos naudosime, priklausys nuo mūsų.

Taip ir mūsų vidinė dvasinė jėga: ji visada yra, bet kol mes jos neįžiebiame, nepajungiame – ji tiesiog snaudžia..

************

Kaip manote, kas yra didingumas? Tai paprasta paaiškinti: kartais žmonių širdys būna mažos kaip piniginės, todėl ten tik pinigai telpa. O kitų žmonių širdys – beribės: ten telpa dangus ir žemė, žmonės ir gyvūnai.. ir daug daug Meilės.. Tai ir yra didingumas.

Ir žinote ką? Nereikės greitai šioje nuostabioje Žemėje jokių piniginių! Nes ta tikrąja vertybe, galinčia suvienyti viską ir visus pasaulyje taps graži Meilės energija, kuri idealiai “telpa“ žmonių širdyse 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Visos empatijos pusės

Ar lengva būti empatišku žmogumi? Ypač kai aplink dar vis taip daug neteisybės, negatyvumo, egoizmo? Juk empatija – tai labai gilus vienybės pojūtis su visais žmonėmis ir jautrumas jų vidinei būsenai.

Empatiški žmonės jaučia kitų žmonių emocijas, nuotaikas ir energijas. O tai reiškia, kad jie gali patirti stresą dėl to, ko mažiau jautrūs žmonės visiškai nejaučia ir net nepastebi.

Ir nors empatija yra pozityvi žmogaus savybė, tokie žmonės dėl negatyvaus aplinkos poveikio kartais gali jaustis labai blogai. Tačiau jų išskirtinis bruožas yra tame, kad jie visada stengiasi elgtis kiek įmanoma pozityviau, nes labai gerai žino negatyvumo poveikį kitiems žmonėms. Jie labai gerai tai jaučia.

Pavyzdžiui, šie jautrūs žmonės aiškiai mato, kada kito žmogaus tariami žodžiai neatitinka jo vidinės būsenos – jie greitai atskiria melą ar apsimetinėjimą, todėl blogai jaučiasi tokių žmonių draugijoje.

Empatiški žmonės nepakelia jokios agresijos, prievartos ar pykčio proveržių. Tokios situacijos net televizijos ekrane sukelia jiems didžiulį diskomfortą, nes žeidžia jų jautrią nervų sistemą. Dėl to jie vengia agresyvių žmonių, situacijų ir scenų.

Tokie žmonės labai jautrūs kitų žmonių kančiai, į kurią gali įsijausti kaip į savo asmeninę. Juos tai liūdina, jie jaučia svetimą skausmą, ir, jei tik gali ir kiek gali, stengiasi pagelbėti kenčiantiems žmonėms.

Jų jautri nervų sistema negatyviai reaguoja į bet kokias perkrovas – į didelį triukšmą, į didelius žmonių susibūrimus, į aštrius kvapus, į per didelį darbo krūvį, į pastovius nemalonius pergyvenimus ir pan. Todėl jiems būtina skirti laiko poilsiui, nors retkarčiais pabūti vienatvėje ir tyloje.

Dar vienas streso šaltinis empatiškiems žmonėms – nuoširdus nesupratimas, kodėl kiti žmonės yra tokie nejautrūs ar net abejingi. Jie pergyvena ir dėl to, kad kiti žmonės jų išgyvenimus ir elgesį supranta neteisingai, o kartais ir pašiepia.

Be to, jie labai patiklūs, dosnūs, geranoriški ir nuoširdžiai tiki gėriu, todėl jais dažnai pasinaudoja nesąžiningi ir egoistiški žmonės. Sužinoję, kad jais pasinaudojo arba išdavė, empatiški žmonės gali pulti į gilią depresiją.

O kartais jie taip pasineria į pagalbą kitiems, kad atiduoda visą save, aukodami savo pačių laiką, energiją ir gerovę kitų labui. Jie nelaukia dėkingumo, tačiau toks nuoširdus altruizmas mūsų dar vis egoistiškame pasaulyje juos išsekina.

Taigi, būti empatišku žmogumi nėra taip jau lengva! Labai dažnai jie jaučiasi nesuprasti, vieniši, atstumti. Bet jie negali būti kitokie, negali perimti agresyvaus gyvenimo būdo, nes.. labai gerai žino, kaip tai skaudina.

Žinoma, egoistiškam žmogui suprasti empatiško žmogaus elgesio motyvus labai sudėtinga, o kartais ir neįmanoma. Tačiau kiekvienam žmogui malonu pajusti tą dėmesingumą, nuoširdumą, rūpestį, geranoriškumą ir pasiryžimą suprasti bei padėti, kuriuos spinduliuote spinduliuoja empatiškas žmogus.

Gali atrodyti, kad empatija – beprasmiškas gyvenimo jėgų eikvojimas šiame egoizmu persunktame pasaulyje. Bet be tokių žmonių mes galutinai prarastume nuovoką – kas gi yra tikrasis žmoniškumas.

Todėl jie gyvybiškai reikalingi. Kol kas, galbūt, nesuprasti, atstumti, o neretai ir pašiepiami. Tačiau būtent į juos kreipiamės sunkią akimirką, būtent jie yra patikimiausia atrama, kai palaužia gyvenimo negandos ar reikia žmogaus, kuriuo galima pilnai pasitikėti.

Belieka stebėtis, kaip tokie žmonės išsaugo savo vidinę šviesą.. Jie – tarsi kelrodžiai mūsų sugrįžime į dvasingumą, į vienybę. Jie – garantai, kad dar turime į ką lygiuotis kelyje į savo žmogiškos prigimties esmę, nuo kurios gerokai nuklydome, suklaidinti materialumo iliuzijų..