Prie ko siela linksta…

Jūs visi – unikalūs.

Galbūt, yra žmonių, kurie išmintingesni už jus. Yra žmonių, kurie, galbūt (priklausomai nuo dabartinių grožio standartų), patrauklesni už jus. Yra žmonių, kuriems labiau sekasi, nei jums. Ir taip toliau…

Tačiau nėra būtent tokio žmogaus, kaip jūs. Su būtent tokio atspalvio akimis. Su būtent tokiais gebėjimais, talentais ir trūkumais. Su būtent tokiu charakteriu. Su būtent tokiu kūno sudėjimu. Su būtent tokiu vaidmeniu pasaulyje.

Ir Aukščiausiajai Jėgai, kuri visus mus sukūrė, jūs vertingi būtent tuo. Savo unikalumu. Juk būtent tokio žmogaus, kaip jūs, nebuvo, nėra ir niekada nebus.

Todėl – nesistenkite sekti kitais arba perdaryti savęs pagal kažkokius šablonus. Gyvenkite savo gyvenimą, o ne kitų.

Jei jums patinka kažko mokytis – mokykitės ir tobulėkite toje sferoje, kuri jums įdomi. Patinka piešti – pieškite. Patinka rūpintis anūkais – rūpinkitės. Patinka gelbėti benamius gyvūnus – gelbėkite.

Darykite tai, prie ko linksta jūsų siela ir būkite savimi!

Branginkite savo unikalumą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasakojimas apie atsilikusią sielą

Šerpai, tibetiečių palikuonys, vedė ekspediciją į kalnus.

Jie ėjo greitai, bet vieną dieną vedliai sustojo ir tylėdami atsisėdo.

Niekas negalėjo jų priversti pajudėti iš vietos – nei priekaištai, nei didesnio atlygio pažadai. Jie sėdėjo tylėdami.

Po trijų dienų, lygiai taip, kaip netikėtai sustojo, jie lyg niekur nieko pakilo ir toliau tęsė savo kelionę.

Ekspedicijos vadovas buvo sutrikęs ir bandė prisiminti, kuo jo žmonės galėjo įžeisti šerpus, bet jų atsakymas buvo paprastas: “Ne, mes neįsižeidėme, mes tiesiog pernelyg greitai ėjome, todėl turėjome atsisėsti ir sulaukti sielos. Ji atsiliko.“

Galbūt, reikia kartais sustoti, pabūti rimtyje kurį laiką tam, kad mes visi šioje Žemėje sulauktume sielos. Atgaivintume meilę savyje, ir “meilę artimam savo kaip sau pačiam“.

Nuoširdi padėka! Pagal L. Guerra pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žiema ne už kalnų…

Basutės pasislėpė spintoje? Pirštinės išlindo iš stalčiaus? Aviečių uogienė primygtinai prašosi prie arbatos? Megzti rūbai rytais švelniai timpteli jus už pižamos krašto: “nepamiršk mūsų apsirengti!“ ?

Reiškia, ši diena atėjo. Didžioji Pirmųjų Žiemos Požymių Diena! Ši diena praneša mums apie tai, kad greitai ateis laikas slidėms, pačiūžoms, rogutėms, sniego gniūžtėms ir varvekliams.

Ir kad jau ne už kalnų Naujieji metai ir eglutės puošimas, kad jau laikas kruopščiai ir su meile ruošti dovanas mūsų patiems-patiems brangiausiems žmonėms.

Žiemą tiek daug jaukių ir šiltų švenčių! Toks metų laikas: kai šaltis išorėje, o namuose ir sieloje – šiluma…

Todėl pats laikas prisiminti su visais savo namiškiais, kad žiema jau ne už kalnų 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip gerai, kad tu esi…

Kaip gerai, kad tu gimei. Gerai. Ir nesvarbu, šiandien tavo kalendorinis gimtadienis, ar ne.

Gerai, kad tu gimei. Kaip norisi išgirsti šiuos žodžius nors iš vieno vienintelio žmogaus, ištartus nuoširdžiai, be jokių lūkesčių.

Žinoti, kad tu svarbus šiame pasaulyje ir kažkas džiaugiasi tik todėl, kad tu esi, kad esi būtent toks, džiaugiasi ir linki tau ir toliau būti, gyventi, išreikšti save. Tu netrikdai bent jau šito žmogaus. Tu žinai: tu esi svarbus.

Gali būti, kad tu gimsti kiekvieną rytą. Su dėkingumu už padovanotą laiką būti laimingu, būti reikalingu, mylimu. Kai jauti tai visa savo esybe, tuomet žodžiai tampa nereikalingi ir banalūs. Tie žodžiai tampa tavo gyvenimu. Tavo. Gerai, kad tu gimei šį rytą.

Galbūt, tu gimsti iš naujo po įvykusių su tavimi permainų. Jos tave pakeitė, sustiprino, suteikė išminties per patirtį. Su gimimo diena!

Gali būti, kad tu gimsti bendravime. Iš naujo gali pažinti save per žmones, kurie tave myli, per žmones, kurie tik mokosi tave suprasti ir priimti. Ir tu mokaisi. Su Gyvenimo Mokinio gimimo diena!

Galbūt tu gimsti, kaskart atverdamas savyje kažką naujo. Tai gali būti žinios, nematyta iki šiol gėlė pievoje, netikėtos tavo pusės, sutapimai, ženklai, atradimai, stebuklai. Ir tu gimsti kaip gėrį nešantis talismanas. Tu švieti pats ir nušvieti savo džiaugsmu viską aplinkui ir visus šalia esančius.

Gali būti, kad tu gimsti po kažkokių įvykių, galbūt, po išgirstų ar perskaitytų žodžių, galbūt, po tariamos “nesėkmės“ ar “klaidos“, o galbūt, po pasiekto tikslo ir įgyvendintos svajonės.

Tu gimsti. Vėl ir vėl. Tu vėl atsinaujinęs, vėl kitoks, vėl neįtikėtinas. Toks būtinas šiam pasauliui.

Ir aš dar kartą tau pasakysiu: kaip gerai, kad tu gimei. Dėkoju tau už tai, kad tu gimei.

Apsižvalgyk, primink sau: šalia tavęs yra žmonės, kurie labai džiaugiasi, kad tu esi.

O kieno gimimu džiaugiesi tu?

Aš linkiu visiems laimės! 

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mūsų žemiškoji kelionė

Kaip įdomiai viskas sutvarkyta.

Ateiname į šį pasaulį, ir nieko neprisimename. Mokomės gyventi, tarsi ir nebūtume anksčiau gyvenę.

Ieškome giminingų sielų, tarsi anksčiau jų nebūtume pažinoję. Įdėmiai žiūrime į akis, bandome pajusti pažįstamą kvapą. Atpažinti iš žodžių, iš balso, širdies plakimo.

Klystame, ir vėl klystame. Suklumpame. Pakylame. Sudūžtame į smulkiausius gabalėlius ir vėl susirenkame jau į truputį kitokį žmogų, nors ir su ta pačia vidine ašimi, su tuo pačiu Sielos branduoliu.

Ir tęsiame toliau savo žemiškąją kelionę.

Su kiekvienu žingsniu mūsų žvilgsnis vis akylesnis. Širdis vis jautresnė. O Sielos kompasas vis tikslesnis.

Iš pradžių mes atrandame, prisimename save. Ir tada kaipmat mus prisimena, atskrenda pas mus į Šviesą giminingos sielos. Ir mes švenčiame susijungimą.

O jei jau labai pasiseks, tuomet sutiksime tą, ko niekada nebuvome pamiršę. Bet prisiminti galima tik maksimaliai prisiartinus prie savo Dieviškosios esmės.

Tikiu, kad vieną dieną mes atpažinsime vieni kitus. Dar būdami čia.

Na, o jei ne, tuomet susitiksime, kaip įprasta – Namuose.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Laukiame pirmojo sniego…

Lapkričio mėnesį abejoji, kad yra saulė ir dangus… ir jei staiga prasikala saulės spindulėlis ir nušvinta žydras dangus tarp pilkų debesų, norisi už tai atskirai padėkoti.

O kai pasidaro aišku, kad nei saulės spindulių, nei dangaus žydrynės jau nebus, tuomet pradedi svajoti apie sniegą.

Kad visas šis pilkuma užtrauktas pasaulis sutviskėtų baltumu…

Nuoširdi padėka! Pagal G. Šmidt miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vidinė esmė

Kai žmogus vidinės ramybės būsenoje – jo ramybė sklinda į visus jo gyvenimo aspektus.

Kai žmogus išgyvena vidinę sumaištį ir baimę – savo veiksmais jis skleidžia sumaištį ir baimę.

Kai žmogus turi gilumines žinias ir supratingumą – aplink jį sklinda palaikymo ir pagalbos kitiems aura.

Kai žmogus neišmanymo būsenoje – aplink jį bujoja įžūlumo, savanaudiškumo ir grubumo energijos.

Kai žmogus kupinas meilės energijos – šalia jo viskas užsipildo meile.

Esmės to, kuo žmogus užpildytas – neįmanoma nuslėpti. Kaip gėlė negali nuslėpti savo aromato, taip ir kiekvieno žmogaus skleidžiama energetika parodo vidinę žmogaus būseną be žodžių.

Kai žmogus kažką daro – jis daro tai pagal savo vidinės būsenos energijos savybes.

Todėl jo veiksmai palaiko ir sustiprina tuos reiškinius pasaulyje, kurie atitinka jo vidinės būsenos esmę. 

Mintys iš paskaitų apie budizmą, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mūsų vidinė saulė

Ne ta saulė sušildo, kurios mes laukiame pilkame danguje, susiedami su ja savo nuotaikas, bet ta, kurią mes galime pajusti net gūdžiausioje tamsoje, sukurdami ją ta šiluma, kurią pagimdo mūsų gražiausi jausmai…

Sušildo tylių naktinių pokalbių saulė iš pasitikėjimo sąsajų, kurios sklinda nuo vienos mylinčios sielos į kitą…

Sušildo ilgai lauktų susitikimų saulė po išsiskyrimo…

Sušildo motinos švelnumo ir tėvo rūpesčio saulė…

Sušildo džiaugsmo pamaitinti alkaną, paguosti kenčiantį, padėti bejėgiam saulė…

Sušildo vaiko rankų, apvijusių tavo kaklą saulė…

Sušildo poilsis po nuovargio, tyla po triukšmo, jauki prieblanda po akis rėžiančios šviesos…

Sušildo tas, kurio lauki iš visur, šnabždėdamas savo sukurtus apsaugos žodžius…

Sušildo viskas, ką darai su meile, atiduodi su meile, priimi su meile…

Sušildo gyvenimas, tyras… tiesiog tyras gyvenimas…

Ir sušildo viltis, kad visa tai tęsis…

Joks prastas oras neatims mūsų asmeninės saulės, mielieji… Ir būtent asmeninė saulė išsklaidys bet kokį prastą orą…

Gyvenkime šilumoje!

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !