Apie smerkimą

Kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime yra susidūręs su situacija, kai jį kažkas smerkė. Jausmai, kurie tuo metu sukyla, švelniai tariant, ne patys geriausi.

Juk, iš esmės, smerkimas – tai kito žmogaus pretenzija į mūsų laisvę, tai mūsų elgesio ar nuomonės niekinimas. Dažna smerkimo pasekmė – iškyla konfliktas, kuris dažniausiai perauga į priešiškumą. Be to, tokį konfliktą išspręsti taikiai toli gražu ne visada pavyksta.

Smerkimas, peikimas, niekinimas visada negatyviai veikia ir žmonių tarpusavio santykius, ir jų pačių vidinę būseną. Juk žmogus, kurį smerkia, iš pradžių pajunta nuoskaudą, kuri gali virsti pykčiu, o galiausiai – gimsta ir agresija, o tai jau labai destruktyvu.

Be to, ten, kur yra smerkimas – dingsta pasitikėjimas. O be pasitikėjimo bet kokie santykiai yra pasmerkti žlugti.

Todėl smerkimas – tikrų tikriausi nuodai žmonių santykiuose.

Bet kokio smerkimo pagrindas – tai smerkiančiojo įsitikinimai. Labai dažnai tokie žmonės linkę susireikšminti, skaito save išskirtiniais, ypatingais. Ir jie nuoširdžiai tiki, kad tik jų nuomonė ir vertinimai yra teisingi. Ir kad jie turi teisę teisti (smerkti) kitus, nes tik jie žino, kaip yra teisinga ir kaip turi būti.

Tačiau iš tiesų yra visiškai priešingai. Neretai tokie žmonės net nesuvokia, kad jie patys įsprausti savo ar iš išorės įtakotų šablonų rėmuose. Todėl net mintis, kad kažkas kitas gali pasielgti ar galvoti ne taip, kaip jie, juos tiesiog išmuša iš vėžių. Būtent dėl to ir prasideda smerkimas.  

Na, kaip gi taip – juk jis viską žino, jis visada elgiasi teisingai, o čia staiga kažkas kalba arba elgiasi visai priešingai! Žinoma, jis tvirtins, kad tai neteisinga, ir būtinai tai pasmerks. Ir kuo labiau tai skirsis nuo jo įsitikinimų, tuo labiau ir aršiau jis smerks. O apie tai, kad tai gali būti kitiems skausminga, tokie žmonės net negalvoja.

Tačiau, iš esmės, smerkimas tokiems žmonėms – tai jų nusistovėjusių, įprastų įsitikinimų apsauga. Dažnai už tokių įsitikinimų patogu slėptis ir nieko nekeisti savo pasaulėžiūroje: nesigilinti, naudotis gyvenime jau paruoštais šablonais, remtis įtakingais autoritetais. Bet dar labiau jie bijo atsakomybės, todėl baidosi menkiausios užuominos apie laisvą mąstymą ar asmeninę nuomonę.

Tokie žmonės visada siekia, kad pasaulis aplink juos atitiktų būtent jų įsitikinimus. Ir visada gina juos smerkimu, nors dažnai daro tai nesąmoningai, juk įprasti jų mąstymo šablonai suveikia automatiškai. Tai panašu į programą kompiuteryje – kol jos neperrašo ar neištaiso, ji automatiškai pateikia vieną ir tą patį rezultatą.

Smerkimas griaunančiai veikia ir patį smerkiantįjį, juk jis pats yra įspraustas į tam tikrus rėmus, iš kurių ištrūkti gali būti sunku ir skausminga. Todėl reikia stebėti, atsekti tuos ribojančius šablonus, atsisakyti smerkimo ir mokytis mąstyti laisvai, o bendrauti pagarbiai.

Mūsų pasaulyje yra didžiulė žmonių gyvenimo įvairovė: skirtingų tautų, įvairių charakterių ir temperamentų, skirtingos patirties ir tradicijų. Mus visus jungia tai, kad gyvename vienoje planetoje, todėl turime nepasiduoti priešiškumui, o siekti tos visos įvairovės vienybės ir harmonijos.

Gyvenkime taikiai!

Padėka autoriui! Pagal A. Černych straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Ji tiesiog būna įvairi…

Kažkada vaikystėje girdėjau, kaip mama pasakė: “O laimė… ji juk būna įvairi.“

Aš tada pagalvojau: “Na, kas per kvailystės? Laimė – ji ir yra laimė. Tai kuomet viskas idealu, kai viskas gerai. Absoliučiai viskas.“

Ir tik dabar, po daugelio metų, aš pradedu suprasti mamos žodžius. Laimė nėra absoliuti. Ji turi daug išraiškų.

Laimė – tai kuomet neskauda.

Laimė – kai vaikai sveiki.

Laimė – kai yra kam papasakoti savo sapnus.

Laimė – kai yra apie ką pagalvoti vienatvėje.

Laimė – kai yra kam pagalvoti apie tave.

Laimė – kai yra namai, į kuriuos norisi sugrįžti.

Laimė – kai sieloje ramu.

Laimė – kai tavo vaikai užaugo gerais žmonėmis.

Laimė – kai tau skambina tiesiog pasikalbėti.

Laimė – tai kuomet nėra nelaimės.

Laimė… iš tiesų kiek daug jos išraiškų… O mes vis laukiame ir laukiame jos.

Nesusimąstydami, kad ji tiesiog būna labai įvairi…

Padėka autorei! Pagal Oksanos Zet esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir šviesių laimės suvokimo akimirkų mums visiems 🙂 !

Tai jau yra tavyje

Visi mes norime gyventi unikalų gyvenimą, būti unikaliais.

Pabėgti nuo to, kas įprasta.

Tačiau klasta yra tame, kad apie unikalumą ar įprastumą mes dažnai sprendžiame tik pagal išorinius požymius.

Tai reikštų, kad namų šeimininkė jau negali gyventi unikalaus gyvenimo 🙂 .

O žmogus, kuris daug keliauja ir rašo, būtinai turi būti ypatingas…

Dėl tokio sąvokų supainiojimo mes dažnai siekiame svetimų tikslų. Atsisakome Savo gyvenimo vardan to, kad atrodytume unikalūs…

Tačiau šis mūsų siekis būti ypatingais, gyventi ypatingą gyvenimą – yra ne kas kita, o tik baimė, bandymas kompensuoti vidinę tuštumą.

Kiekvienas iš mūsų jau yra unikalus.

Kiekvienas iš mūsų jau gyvena savo unikalų gyvenimą.

Unikalumas, jis – viduje…

Jis – niuansuose, detalėse, būsenose.

Jis – ne tame, ką tu darai, o tame, kaip tu tai išreiški. Kokioje būsenoje.

Galima būti visiškai eiliniu blogeriu, arba – instagramo žvaigžde su milijonu prenumeratorių.

Išorinė sėkmė – toli gražu ne unikalumo patvirtinimas, greičiau atvirkščiai…

Ir galima būti iš tiesų unikalia mama dekretinėse atostogose.., pardavėja, valytoja.., galima kepti unikalius tortus arba unikaliai išreikšti savo meilę…

Galima, šluojant laiptinę, tiesiog daryti mūsų planetą švaresne…

Dažnai unikalumas slypi įprastuose dalykuose…

Tame, kas mums atrodo įprasta ir kasdieniška…

Esminis skirtumas – mūsų vidinėje būsenoje. Tame, kuo pripildome savo veiksmus. Savo darbus. Savo gyvenimą…

Unikalumas yra kiekviename iš mūsų – tai gebėjimas skleisti meilę šiame pasaulyje…

Savo unikaliu būdu…

Padėka autorei! Pagal Alinos Petuškovos esė, vertė ruvi. lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Sveikas, sausi…

Sausio beveik niekas nesutinka…

Jis visada atkeliauja į neįtikėtinai ištuštėjusį, be žmonių, rytą, o paskui ilgai žingsniuoja  tyliomis miesto gatvėmis, svajodamas apie karštą kavą ir apie kažką, kas, galbūt, laukia būtent jo.

Kartais aš galvoju, kad visas šis pasaulis laikosi ne ant triukšmingų ambicijų, o ant paprasto žmogiško ketinimo ateiti ten, kur tavęs laukia…

Ir vis dažniau pagalvoju apie tai, kad pačios didžiausios griūtys įvyksta ten, kur yra viskas, išskyrus šilumą ir tyrą džiaugsmą… ten, kur daug parodomosios laimės ir sėkmės atributų, lyg paradinių vėliavų, bet viduje – šalta ir tuščia… ten, kur labai skaudu dėl to, kad, pasirodo, daugybę metų buvo bėgama visai ne ten.

Todėl aš nuoširdžiai džiaugiuosi sausiu.

Aš laukiu jo vos girdimų žingsnių ant užsnigtos palangės ir skubu užkaisti virdulį.

Aš noriu kalbėtis su juo taip, kaip kalbasi artimi žmonės: be etiketo grožybių, be kruopščių filtrų, be baimės nepataikyti ar būti išjuoktam.

Aš noriu prisiminti kiekvieną jo dieną ir niekur neskubėti. Ir po to taip pat gyventi savo įprastu ritmu.

Mane vakar dažnai sveikino klasikiniu tekstu apie norų išsipildymą, o aš staiga suvokiau, kad peraugau, pagaliau, totalinę priklausomybę nuo būtinybės sugalvoti norus ir laukti jų išsipildymo.

Man dabar svarbiau tiesiog jausti gyvenimą, tiesiog įsilieti į jo nenuspėjamus maršrutus, tiesiog stengtis suprasti, kas vyksta, vietoje to, kad akimirksniu pulti į stuporą, jei kažkas įvyksta ne taip, ir jei išsipildymas atskrenda visai ne tam norui, kurio labiausiai laukta.

Be sąlygų. Be pretenzijų sau ir žmonėms. Be įsijautimo į aukos vaidmenį. Be apsėdimo pernelyg stipriai kažko norėti.

O gal tai taip pat noras?

Ne. Tiesiog džiaugsmas gyventi be nubraižytų grafikų ir mistinių “pardavimų bumų“ to, kas už pinigus neparduodama.

Todėl, sveikas atvykęs, sausi.

Man gera su tavimi…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mielos naujametinės istorijos

************
Pamenu, kaip vaikystėje puošėme su artimaisiais eglutę…

Žaisliukai buvo laikomi kartoninėje dėžėje, kurią atnešdavo tėtis. Kai ją atidarydavo, apimdavo kažkoks nenusakomas džiaugsmas, pasklisdavo stebuklinga šventės atmosfera.

Tarp įvairiausių žaisliukų buvo didžiulis mėlynas burbulas, ant kurio šviečiančiais dažais buvo nupieštos snaigės. Tam buvo skiriama ypatinga ceremonija: išimti burbulą, “pakrauti“ fosforinius dažus po lempa, kad snaigės šviestų tamsoje ta paslaptinga žalia šviesa… Tai buvo patikima vaikams.

Mes visada kabindavome tą stebuklingą burbulą taip, kad jis būtų gerai matomas. O kai sutemdavo, eidavome pažiūrėti, kaip jis šviečia. Nuo tos akimirkos mūsų namuose prasidėdavo šventė 🙂 .

Praėjo daug metų, o tas stebuklingas šviečiantis burbulas pas mus yra iki šiol 🙂 …

************

Draugas pakvietė mus švęsti Naujus metus į užmiesčio sodą. Mes ten dar nebuvome, todėl kartu su adresu jis nurodė papildomą orientyrą – raudoną savo namo stogą.

Atvažiavome į gyvenvietę, pamatėme namą, o ten jau žmonės švenčia – kieme kažką kepa ant laužo. Užėjome, susipažinome, paklausėme, kur šeimininkas. Mums atsakė, kad trumpam išvažiavo ir kad greitai bus. Aš jam paskambinau, bet jo telefonas buvo ne ryšio zonoje.

Mus pakvietė sėstis už stalo, pradėjome visi švęsti, jau ruošėmės eiti į pirtį. O netrukus sugrįžo ir šeimininkas… bet, pasirodo, tai buvo ne mūsų draugas!

Mes supainiojome gatves, bet ir stogas namo juk buvo raudonas, o ir šeimininko vardas toks pat, kaip ir mūsų draugo!

Pasijuokėme iš širdies.., susipažinome, ir – turime dabar dar vienus draugus 🙂 ! 

************

Dažnai prisimenu, koks sniegas buvo mano vaikystėje, kokios pusnys! Sniego buvo tiek daug, kad iš jo galima buvo lipdyti, statyti, mėtytis gniūžtėmis. O dabar kas?.. Lyg ir pasninga, bet ne taip ir ne tiek, kaip anksčiau…

Ir štai vieną rytą, eidama į darbą, pamačiau mažylį vaiką su mama, kuris džiaugsmingai kvietė ją pažiūrėti, kiek daug prisnigo, ir kokios didžiulės pusnys.

Žvilgtelėjau – na, kokios gi čia pusnys: vos dengia mano batus! Paskui pažiūrėjau į vaiką ir viską supratau – jam sniegas siekė jo aulinukų viršų…

Pasirodo, vaikystėje ne tik medžiai dideli, bet ir sniego pusnys – milžiniškos 🙂 …

************

Studijuoju Berlyne. Nusprendžiau padaryti staigmeną savo artimiesiems – mamai ir tėčiui – paskambinau ir pranešiau jiems, kad parvažiuosiu namo sausio 2 dieną.

Bet atvykau gruodžio 31, likus vos kelioms valandoms iki Naujųjų metų… Niekada nepamiršiu jų laimingų veidų 🙂 …

Dovanokime savo šeimai meilę ir džiaugsmą!

************

Pagalvojau, kaip šventiška būtų, ir kaip smagu būtų vaikams, jei pasiruošimas žiemos šventėms taip pat būtų ypatingas – miesto tarnybų darbuotojai puoštų egles ir pastatus ne su darbiniais rūbais, o su pasakų personažų kostiumais.

Įsivaizduokite – aplink eglutes plušėtų nykštukai, o kiškučiai jungtų ir kabintų šviečiančias girliandas. Na, ar ne žiemos pasaka, ar ne šventinė atmosfera 🙂 ?..

************

Mes gyvename daugiabutyje, penktame aukšte. Su kaimynais puikiai sutariame, todėl sprendžiame drauge įvairius mūsų mažos bendruomenės klausimus, ir jau turime savo tradicijas. 

Pavyzdžiui, žiemos šventėms iš anksto puošiame laiptinę – mažos eglutės ant palangių, girliandos ant laiptų turėklų, įvairiaspalvės lemputės. Papuošimus nuimame tik besibaigiant žiemai – tai sukuria jaukią šventinę atmosferą.

Ypač draugiški mūsų aukšto gyventojai – jei tik švenčiame Naujuosius metus namuose, tuomet jau iš ryto lankome vieni kitus, vaišiname įvairiais savo paruoštais patiekalais, dovanojame kaimynų vaikams nedideles dovanėles.

Tokia draugiška atmosfera labai gerai nuteikia, nes žinai, kad gyveni tarp geranoriškų žmonių, kurie čia pat, visada šalia.

Tiesiog gera tai žinoti, ir kaip gera taip gyventi 🙂 !..

************

Istorijos iš interneto, parinko ir vertė ruvi.lt

************

Su Artėjančiais Naujaisiais metais mus visus 🙂 ! Girdėjau, kad sveikina dabar su praėjusiais – kad atlaikėme juos… Pritariu: tegul visos negandos lieka praeityje.

O mes tvirtai tikėkime: su mumis viskas bus gerai! Ir tai vienintelis mūsų visų ateities variantas. Todėl viskas pasikeis tik į gera. O gaivus permainų vėjas įkvėps mus gyventi, mylėti, draugauti ir kurti visų gerovei 🙂 …

Su Nauja Pradžia mus visus! Ir tegul tai bus Gera Pradžia 🙂 !

Tegul bus šventė širdyje

Didingas ir kaip reta autentiškas žiemos grožis šiandien viršija visus savo rekordus, degina žvarbiu šalčiu atpratusius nuo jo žandus…

Žiūriu į tai ir jaučiu, kad pasiilgau šito tikrumo… viskame.

Pastaruosius dvejus metus, užanspauduotus sunkiu, kaip surūdijęs didžiulis bakas, žodžiu pandemija, iracionalumas ryžtingai išstumia tą paprastą gyvenimo būdą, kurio nepastebime, kai jis yra, bet kurio greitai pasigendame, kai tik jis išnyksta.

Vis daugiau ir daugiau aplink žmonių, kurių neaplenkė bėdos, vis daugiau ir daugiau susikaupusio nuovargio kiekviename iš mūsų, vis daugiau ir daugiau aštraus bejėgiškumo pojūčio, vis daugiau ir daugiau troškimo atgauti bent menkiausią pastovumą, nors ir patį paprasčiausią: tą, kur žiema – tai žiema su sniegu ir šalčiu, duona – gardi, o miegas – laiku.

Ir dar taip norisi sumažinti masinį nerimo plitimą, panaikinti augantį prislėgtumo pojūtį, įžiebti gėriui nuteikiančią viltį…

Kaip neseniai man pasakė viena maža miela mergaitė, vardu Maša:

– Močiutė sako, kad nėra ko šiais metais švęsti, o aš švęsiu! Kaspiną užsirišiu ir švęsiu! Mokykloje dovanėlę gausiu, ir aš ją močiutei nunešiu, kad jai taip pat būtų šventė… tegul ji taip pat švęs, gerai?

Aš klausiausi jos ir tyliai sau kartojau: tegul…tegul… tegul…

Tegul mes visi švęsime, mielieji…

Tiesiog švęsime. Su tikra švente, jei širdis norės šventės, o ne tik puošnių šventinių atributų, arba be šventės, bet – švęsime.

Ir tegul pakaks mums kantrybės nežeisti vienas kito susikaupusia mumyse įtampa.

Tegul mus aplanko netikėtas džiaugsmas.

Tegul atsiranda tas nematomas kaspinas ant kiekvieno liūdinčio galvos, kuris leis nors trumpam pabūti kaip ta mažoji Maša, kuri pasirodė labiau suaugusi už tuos iš mūsų, kurie perdėtai rimti ten, kur tas rimtumas visai nereikalingas.

Ir tegul mums bus daug šilčiau ne nuo mūsų antklodžių ar pūkinių paltų, o nuo to, ką mes skleidžiame vienas kitam šį skambantį nuo šalčio gruodį…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Gerumo ir artimųjų širdžių šilumos mums visiems 🙂 !

Žiurkėno instinktas

Vaikystėje aš turėjau žiurkėną. Jis atsirado pas mus keistu būdu, kaip ir visi mano augintiniai. Aš radau kieme narvą, kuriame ir buvo šis žiurkėnas. Jis gulėjo išsekęs, paraudusiomis akimis, leisgyvis. Jį kažkas tiesiog išmetė.

Aš, žinoma, tą narvą parsinešiau namo. Tėvai leido jį palikti. Mūsų namuose mylėjo gyvūnus. Tėtis net pajuokavo, kad man pasisekė. Radau ir žiurkėną, ir narvą jam!

Pradėjome žiurkėną gydyti ir gausiai maitinti. Ir jis pasidarė storas, pūkuotas ir stiprus! Ir dar šis žiurkėnas buvo linkęs kaupti atsargas: visą maistą, kurio jis negalėjo iš karto suvalgyti, jis tempė į savo namelį. Mes jam padarėme kartoninį namelį iš dėžutės, kurioje buvo cukrus. 

Tai va, jis tą namelį iki viršaus prikimšdavo saulėgrąžomis, grūdais ir daržovių bei vaisių gabaliukais. Prikimšdavo taip, kad pats ten jau tilpti negalėjo, nes vietos neužteko. Ir žiurkėnas guldavosi miegoti šalia įėjimo į dėžutę. Jis pavertė savo namelį aruodu…

Iškratome viską iš namelio – žiurkėnas pradeda blaškytis ir vėl savo žandų maišuose tempia ten atsargas. O paskui vėl šalia įėjimo miega.

Jis, turbūt, prisibadavo. Todėl taip elgėsi.

O neseniai mano geras draugas žurnalistas paklausė manęs: kodėl žmonės perka dvidešimt butų, statosi vilas, kuriose negyvena, slepia sausakimšus pakus pinigų po lova? Juk jiems tiek nereikia! Jie juk per savo gyvenimą su visa šeima tiek neišleis! Kam visa tai?

Tai instinktas toks. Protu žmogus suvokia, kad tiek pinigų jis neišleis! Kad ir jo vaikai ir anūkai tiek neišleis. Žino patarlę, kad į aną pasaulį jis nieko nepasiims.

Visi turtuoliai tai žino. Tačiau ir toliau kemša į dėžutę atsargas. Egipto faraonai net į Anapilį ėmė brangius daiktus. Jų prabangios kapavietės – tai tokia pati žiurkėno dėžutė nuo cukraus…

Kartais reikia sustoti. Mes visi gyvename vienoje erdvėje. Bet galima kurti, pažinti pasaulį, bendrauti, daryti kažką gero bendrai gerovei, nesiblaškyti ir nesistengti prikimšti dėžutę iki viršaus… Žinoma, aš turiu omenyje turtingus žmones, kurie negali sustoti…

Tai instinktas. Kaupimo instinktas. Kai jis dominuoja – žmogus degraduoja iki žiurkėno lygmens. Ir yra vienintelis būdas išsaugoti savyje žmoniškumą. Veikti priešingai šiam instinktui nors kartais. Padaryti kažką bendram labui.

Tai labai sunku. O kartais ir neįmanoma tam, kas vis kemša savo dėžutę…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Geros ir šviesios savaitės mums visiems 🙂 !