Toks svarbus ryšys su savimi..

Kai žmogus neturi ryšio su savimi (kitaip tariant, yra nesąmoningas), vaizdą apie jį supantį pasaulį jis susidaro ne kritiškai mąstydamas, ne pasiremdamas savo paties išgyventa patirtimi ar palygindamas ją su kitų žmonių panašia asmenine patirtimi.

Toks žmogus orientuojasi į išorinius autoritetus, į įvairius išorinius informacijos šaltinius, ir lengvai priima kitų sugalvotas teorijas ir koncepcijas, net jei jos praktiškai nepatvirtintos ar net absurdiškos.

Pavyzdžiui, jis gali lengvai patikėti reklama, madingo “guru“ teorija, filme ar knygoje parodyta “laimės istorija“, sėkmingumo “trenerių“ dėstomomis koncepcijomis, įtakingų visuomenėje veikėjų teiginiais ir pažadais, ir t.t..

Ir net jei išorinėje informacijoje gali būti dalis tiesos, jei ji ir nušviečia kažkokią realybės dalį, tačiau jei žmogus neturi ryšio su savimi – nesiremia savo patirtimi, su kuria gali palyginti tą informaciją, arba jei negali jos patikrinti – jis susikurs iškreiptą, klaidingą pasaulio matymą.

Beje, ir klaidingos informacijos skleidėjai ne visada tai daro piktybiškai – dažnai jie patys taip pat yra nesąmoningi ir tiesiog kartoja kitų žmonių skleidžiamą informaciją. Tačiau yra ir tikslingi manipuliatoriai, turintys plačias poveikio priemones ir galimybes.

Taip sukuriamos iliuzinės, virtualios informacinės erdvės, per kurias galima žmonėms įteigti bet ką: įskiepyti netikras vertybes, manipuliuoti žmonių patiklumu, iškreipti tiesą, įtikinti bet kokiu melu, suformuoti šabloninį mąstymą ir klaidingą pasaulėžiūrą, ir t.t..

Įtraukti į tokias iliuzines informacines erdves, žmonės galiausiai praranda ryšį su savimi ir pradeda gyventi primetamais iš išorės šablonais.. Maža to, jie ne tik jas palaiko, bet ir neigia bei ginčijasi dėl visko, kas prieštarauja ar neįsirašo į tą išorinę informaciją: jie gina ją, nes turi pateisinti sau tai, ką jau laiko savo nuomone ir savo asmenine pasaulėžiūra.

Atrodytų – kas čia blogo, jei žmogus turi kad ir klaidingą, įtakotą, bet vis gi savo pasaulėžiūrą? Bet ar savo, jei tai įtakota iš išorės? Gal todėl žmonės dabar gyvena, laikydami “normaliomis“ negatyvias žmonijos gyvenimo puses: priešiškumą, konkurenciją, žalingus įpročius, skurdą, bedarbystę, ekonomines krizes ir net karus?..

Tai gali atrodyti “normalu“, kol nepaliečia žmonių asmeniškai ir kol jie nepradeda galvoti apie negatyvių gyvenimo pusių priežastis. Tai vadinama pabudimu arba praregėjimu – tai nelengvas akistatos su savimi, su savo dvasiniu vidiniu pasauliu momentas.

Kodėl nelengvas? Nes sukelia daug vidinių neatitikimų ir prieštaravimų, nusivylimų, apmaudo ir neteisybės pojūčių. Tačiau toks išsigryninimas – vienintelis būdas vėl tapti savimi tikruoju, išugdyti kritinį mąstymą ir atgaivinti savo prigimtines dvasines savybes – sąžinę, laisvę, intuiciją, tiesos ir vienybės poreikį, gebėjimą besąlygiškai mylėti ir kurti..

Šių dvasinių savybių dėka mes esame dvasingi žmonės – Tikri Žmonės – kurie gali mylėti, kurti visų gerovei, harmonizuoti pasaulį, evoliucionuoti.. O jei prarandame šį sakralinį ryšį su savimi – rizikuojame tapti įvairiausių manipuliatorių valios vykdytojais.

Saugokime šį sakralinį ryšį su savimi. Jis toks svarbus.. Svarbiausias.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

 

Tik reikia sulaukti lietaus…

Yra tokios žuvelės – kai vandens telkinys išsenka, jos užsikasa į dumblą. Ir štai taip kantriai laukia – kada pradės lyti palaimingas lietus. Joms niekas nežada, kad pradės lyti. Ir tūnoti džiūstančiame dumble tamsu ir baisu. Bet jos laukia – sustingusios, kad neeikvotų jėgų. Kad neprarastų energijos. Kad išgyventų ir sulauktų.

Taip ir žmonės, netekę meilės – jie tamsoje ir sąstingyje kažkaip gyvena. Stengiasi lėčiau kvėpuoti, mažiau judėti, mažiau kalbėti – tik darbo reikalais. Tik tiek, kiek būtina. Jie taip pat laukia, nors niekas jiems nežadėjo, kad meilė ateis. Jie ir nesitiki – juk tam taip pat reikia ir jėgų, ir energijos. Tiesiog kažkaip išgyvena. Nes gali pritrūkti oro ir žūti tarp svetimų abejingų žmonių…

Ir taip slenka metai po metų. Ir jėgų vis mažiau, o dumblas – vis sausesnis. Ir amžius, tas nelemtas amžius, vis prisideda… O paskui prapliumpa gausus tropinis lietus. Nepaliaujama srove, vientisa siena liejasi palaimingas vanduo. Ir pripildo telkinį; ir vėl galima plaukioti, išskleidus pelėkus. Vėl galima gyventi. Ir ateina meilė – taip netikėtai, galingu srautu.

Ir žmogus išsiropščia iš duobutės, iš savo mažytės slėptuvės; visai jėgos išseko ir oro trūksta. Bet telkinys pildosi meile. Ir žmogus atgyja – daugybę kartų tai mačiau. Ir vėl gyvena, kvėpuoja pilna krūtine, jis vėl kupinas jėgų ir sumanymų. O šalia jo – kitas žmogus.

Tai viskas, ko reikia gyvenimui – meilės ir kito žmogaus. Lietus vis vien ateis, tiesiog reikia sulaukti. Ir tikėtis – tikėtis vis dėl to reikia, mes juk ne žuvys. Nors ir jos, ko gero, tikisi – ir todėl išgyvena…

Pagal Anos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pasaulis – ne visada tavo atspindys

Sakoma: “Pasaulis – tai veidrodis. Tai, ką tu smerki kitame žmoguje – VISADA yra tavyje kaip kažkas iki galo neišspręsto ar nesuvokto.“

Bet, ne – tai ne visada tavo atspindys.

Kartais kitas žmogus tiesiog yra piktas, liūdnas, sutrikęs, arba pats smerkia tave.

Arba meluoja.

Arba pabėga, įskaudinęs tave.

O kartais tu iš tiesų gali pasitikėti savo paties jausmais, savo intuicija, savo nuojauta, savo giliu vidiniu Žinojimu.

Ir kartais esmė ne begaliniuose tobulumo paieškose, bandant suprasti savo projekcijas ir klaidas.

Tiesiog reikia tvirtai laikytis Tiesos, patvirtinant ją savo asmenine gyvenimo patirtimi ir kaskart įgaunant vis daugiau aiškumo, kad pamatytum viską taip, kaip yra iš tiesų.

Ir, beje. Kartais tu tikrai matai savo atspindį, bet negali to aiškiai suvokti.

Kartais tai iš tiesų tavo pyktis, liūdesys, baimė. Tavo paties neteisingas mąstymas. Tavo asmeninė nesuvokta projekcija, kurią tu numetei kitiems.

Todėl kiekvieną gyvenimo akimirką reikia ieškoti Tiesos.

Ir toms paieškoms nėra formulių. Nėra maršrutų žemėlapyje.

Nes Tiesa gyva.

Todėl būk dėmesingas, sąmoningas, atidus.

Nesutik su primityviais atsakymais.

Būk pasirengęs ŽIŪRĖTI.

Plačiai atvertomis tyrinėtojo akimis.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Sraigės Sindromas

Aš turiu Sraigės Sindromą…

Kai aš tai suvokiau, tuomet supratau, kodėl manyje neapsigyvena jokios greitakojės stirnos ar šoklūs žiogai…

Man NEjauku gyventi bėgimo režimu…

Aš nemėgstu greitai praversti knygų puslapių, paviršutiniškai semtis žinių, prasukti į priekį filmų, išbėgti iš namų prieš tris minutes iki pavėlavimo, skubant kalbėtis telefonu, blaškytis, greitai valgyti, paviršutiniškai bendrauti, prabėgomis lėkti per muziejus, greitai įsiamžinus prie eilinės vietinės įžymybės… ir taip toliau…

Bet kažkam tai įprastas gyvenimo būdas, ir jiems tiesiog neįmanoma būti sraigėmis…

Mano aplinkoje, pavyzdžiui, yra žmonės, su kuriais puikiai sutariame, bet štai keliauti kartu mes tikrai negalime: jie galiausiai pradeda tyliai niršti dėl mano sraigiško noro viską apžiūrėti ir pajusti, o aš – dėl jų pašėlusio ritmo, į kurį man net pataikyti sunku…

Aš jau rašiau apie savo ritmo pripažinimą, bet vis grįžtu prie šios temos, nes dažnai susiduriu su tuo, kad žmonės pradeda laikyti save nepilnaverčiais dėl to, kad jiems įkala tą nepilnavertiškumą kitokio vidinio ritmo nešiotojai…

Taip, mūsų gyvenimas veržlus, bet, patikėkite, jame visiems pakanka vietos…

Ir absoliučiai kiekvienas iš mūsų gali taip sutvarkyti savo gyvenimo erdvę, kad jo prigimtis nenukentėtų…

Aš prieš, kad mes laužytume tai, kas mums gamtos įdėta…

Tikrai žinau, kad bet koks temperamentas turi savo realizacijos būdus, tik labai svarbu nebandyti iš sraigės išlaužti strutį, ir atvirkščiai…

Ir svarbu rinktis tuos žmonės, kurie mus supranta, o ne tuos, kurie bandys “apdovanoti mus gėriu“, manydami, kad privalo mums padėti, padarydami mus panašiais į save…

Man patinka mano ritmas…

O privalumus ir trūkumus turi kiekvienas psichikos tipas…

Susitaikykite su savimi, mielieji…

Nesipriešinkite savo prigimčiai…

Nėra nepilnaverčių žmonių… yra tik sužeisti kitų įžūlumu ir nurodymais, kokie jie turi būti…

Pagal Lilios Grad tekstą, vertė ruvi.lt

Padėka autorei už jos kūrinius 🙂 !

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tiesiog paleisk tą iliuziją..

Kiekvienas gyvenime daro viską, ką tuo metu gali, net tada, kai jam atrodo, kad jis viską daro blogai.

Kiekvienas turi savo svajones, savo košmarus, savo skausmą ir savo vidines kovas, kurių tu kartais negali suprasti.

Tau nėra būtinybės pritarti kitų žmonių veiksmams.

Tau nėra būtinybės bandyti juos kažkuo įtikinti arba juos “žadinti“.

Tau nėra būtinybės pamėgti tai, kas įvyko.

Tiesiog paleisk iliuziją, kad visa tai galėjo būti kitaip.

Pagal Dž Fosterio esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos, gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

O juk taip būna…

O juk būna, būna tokie momentai gyvenime..

Pavyzdžiui, apsistojate palapinių miestelyje ant ežero kranto, o kažkas netoliese paima gitarą ir netikėtai užgroja “tavo“ dainą, ir – nubėga šiurpuliukai visu kūnu..

Na, arba eini sau gatve, o iš šalimais praeinančio vaikino ausinių staiga išsiveržia ir tave pasiveja tavo mėgiamiausios muzikinės kompozicijos garsai, kurios, kaip tau atrodė, dabar jau niekas neklauso.

Ir širdis apsąla.. Ir šypsena pradeda žaisti lūpų kampučiuose, kai jūsų žvilgsniai susitinka. O muzika skamba jau tavyje, užliedama dar didesniu džiaugsmu.

Arba autobuse mergina vėjo iškedentais plaukais staiga užverčia perskaitytą knygą ir akimirkai prispaudžia ją prie krūtinės, kaip kažką labai brangaus.. O tu suspėji perskaityti pavadinimą, ir.. taip, tai ta pati, daug kartų skaityta “tavo“ istorija, kurią, atrodytų, autorius iš tavo gyvenimo nurašė. O pasirodo, istorija ne tik “tavo“. Čia tai bent..

Arba mažai pažįstamų žmonių kompanijoje kažkas netikėtai užbaigia tavo pradėtą citatą iš seno-seno tavo mylimo filmo. Arba iš naujo. Nesvarbu. Svarbu, kad  žiūrėtas jis daugybę kartų, o tuos prasmingus žodžius jame išgirdai ne tik tu..

Susitinkate akimis. Nusišypsote. Ir pajunti akimirkai, kad dabar tu atsidūrei sutapimų ir galimybių sankryžoje..

Taip būna. Taip gali nutikti. Bet svarbiausia – tokie ženklai-švyturiai visada šalia. Gyvena, alsuoja, šviečia.

Primindami tau, kad tu – ne vienišas..

Pagal A. Sneg novelę, vertė ruvi.lt

Tavo vidinė stiprybė

Kai prarasti seni orientyrai, o naujų dar nėra, kai nėra nei jėgų, nei noro kurti naują gyvenimą, nes pernelyg įpratai prie senojo ir jį pamėgai, kai norisi tiesiog atsisėsti ant žemės, nuleisti rankas ir tyliai ištarti: “Toliau neisiu, pakaks“, – aš renkuosi buvimą tyloje.

Išjungiu muziką, pokalbius, knygų tekstus, visą pašalinę informaciją ir vidinius dialogus. Palieku viską taip, kaip dabar yra. Ir stengiuosi tapti sau ta patikima atrama, kurios kažkada taip kritiškai trūko.

Nenoriu niekur eiti? Neisiu. Noriu paverkti? Verksiu. Noriu ramybės? Pabūsiu tyloje ir vienatvėje.

Jei suteiki galimybę šalia savęs-suaugusio kažkam savo viduje tapti tam tikram laikui mažu ir pažeidžiamu, tuomet suvoki, kad liūdesys, bejėgiškumas, pyktis, skausmas – ne amžini. Jie turi ribas, dugną.

Jie gali augti, pasiekti piką, bet paskui ritasi atgal, lyg bangos. Jie keičia veidus. Jie pasakoja vis naujas istorijas. Jie kūkčioja, tarsi mažas vaikas, raminamas ant rankų. Jie atsidūsta, aprimsta ir pamažu nutyla. Todėl, kad tu nuo jų nebėgi. Nekovoji su jais. Tiesiog laikai juos savo glėbyje. Stebi. Ir –  jie tave palieka.

Daugeliui iš mūsų tenka praeiti vidines audras be tų, kas gali palaikyti, kas žino kelią ir gali pravesti mus pro tamsą. Taip, tai sunku, tai gali atrodyti nepakeliama, taip, tu jautiesi vienišas, net jei viską supranti ir šimtus kartų viską sau išaiškinai.

Ir – vis vien kažkokiu ypatingai kritišku momentu tu ir vėl ritiesi į savo nelaimę kūlversčiom, skaudžiai susitrenki kelius ir alkūnes. Paskui keliesi, valaisi žaizdas ir grįžti atgal į gyvenimą.

Todėl kad dabar tu – pats sau suaugęs. Ir žinai, kad viskas tikrai užgis, reikia tik laiko ir kantrybės, kad žaizdos užsitrauktų.

Ir todėl kad dabar tu – pats sau atrama visam gyvenimui.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Saulėtų ir šiltų vasariškų dienų mums visiems 🙂 !