Auksinis laikas…

Užmerk akis, įsivaizduok, kad tau penkeri metai ir pažiūrėk pro langą dar kartą.

Įsivaizduok, kad tau dar nereikia rinktis kuo tikėti, todėl kad nėra jokio pasirinkimo – viskas vientisa, viskas nedaloma.

Tu dar painioji “vakar“ ir “rytoj“, tiesiog todėl, kad laikas neturi jokio skirstymo, jis net nesitęsia, jis tiesiog yra.

Ir tu tiesiog esi, ir dėl to esi praktiškai nepažeidžiamas ir kategoriškai nemirtingas.

Ir skiltelė gintarinio meliono arba stiklinė šviežių aviečių padaro tave absoliučiai, absoliučiai laimingu…

Ištrauka iš Elenos Kasjan kūrybos, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Tai ir yra meilė

Eglė visada žalia. O beržas būna plikas, sausas, negražus.

O būna beržas ir sodriai-žalias, auksinis, medaus geltonumo. Ir ant kranto žalia eglė rūpestingai apkabina beržą. Koks jis bebūtų.

Ir tyli upė teka kaip laikas. Kaip gyvenimas.

Tas, kas jus myli ir priima visokį – gražų ir negražų, linksmą ir liūdną, seną ir jauną, piktą ir švelnų – su tuo ir reikia pasilikti ant laiko upės kranto.

Laimingas tas, kurio gyvenime yra toks žmogus.

Dėl jo ir gyvename. Dėl to, kas mūsų nepaliks, jei mes pasikeisime.

Tai ir yra meilė.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šiltas žmogus

Šilti žmonės. Žmonės, su kuriais tau šilta ir jauku.

Mano šiltas žmogau. Ranka tavo patikima.

Už mano nugaros tu kalbi tą patį, ką ir man sakai. Šiluma tavo nuoširdi.

Drauge su tavimi skanesnė kvapni arbata ir tai, kuo vaišini prie šios arbatos. Nesvarbu, kuo. Drauge su tavimi gardus pats gyvenimas, todėl atsigaunu, pasijutus ypatingu žmogumi tavo gyvenime. Kaip tai artima… Ir neįmanoma to išreikšti vien dėkingumo žodžiais…

Drauge su tavimi jauku, kur mes besusitiktume: apleistoje lūšnelėje, ant upės kranto, namuose be remonto, nupoliruotame iki blizgesio kotedže. Tu atsineši su savimi tą ypatingą atmosferą, šiltas žmogau. Ir viskas aplink persmelkiama ta šviesa – ir aš jaučiuosi lyg namuose, ir tu namuose, mes – artimos sielos.

Drauge su tavimi kiekvienas žodis turi galią gydyti ir dovanoti. Atidžiai klausau visko, viskas svarbu, įdomu, viskas laiku ir vietoje, į temą, su jausmu. Būti dėmesinga su tavimi lengva. Ir išklausyta, suprasta tavimi – taip pat.

Drauge su tavimi laikas lekia, skirtis nesinori, norisi be galo kalbėtis ir bendrauti su tavimi, nuostabusis šiltas pašnekove. Visada nepakartojamas, kiekvieną susitikimą naujas (nauja), kitoks (kitokia).

Drauge su tavimi tai, kas sunku – lengva, sudėtinga – paprasta, kas atidėta – išsprendžiama, kas nesigaudavo – įkvepia, ir tu mokaisi, bandai, džiaugiesi pradėtu procesu.

Aš taip dėkinga jums, šilti žmonės mano gyvenime. Už tai, kad jūs – tikri. Už tai, kad jūs esate. Už tai, kad jūsų dėka aš dar tikiu gyvenimu. Ir už tai, kad pradedu jį vėl ir vėl gyventi.

Dėkoju… Apkabinu… Su šiluma…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaka apie sparnuotą būseną

Aš taip norėjau skraidyti, taip svajojau, kad vieną dieną atėjo pas mane Angelas ir pasakė:

– Šie sparnai tau. Jie dar maži, bet jei mankštinsi – užaugs, ir galėsi sklandyti lyg paukštis, kur tik panorėsi, visas pasaulis tau bus atviras. Na, bandyk!

Apsidžiaugiau aš, užsidėjau sparnus, apsukau porą ratų kambaryje – uch, kaip smagu! Na, galvoju, valio, svajonės pildosi, dabar mokysiuosi naujų įgūdžių! Bet paskui pagalvojau, kad gi ne viena gyvenu, reikėtų su artimaisiais pasitarti.

– O aš sparnus turiu, – sakau savo vyrui, – noriu išmokti skraidyti. Ką manai?

– Tu ką sugalvojai? – nustebo vyras. – Ar tau darbų namuose maža? Sėsk šalia, kaip padori žmona, arba serialą savo pažiūrėk…

Pajutau, kaip nusileido sparnai… Bet nesiginčijau, juk vyras turi savo nuomonę. Nuėjau pas mamą ieškoti pritarimo.

– Mama, man sparnus padovanojo. Dabar aš galiu skraidyti…

– Negalima, – kategoriškai atsakė mama. – Kas per kvailos fantazijos, juk tu suaugusi moteris, reikia rimčiau žiūrėti į gyvenimą. Skraido musės ir paukščiai, o tau reikia tvirtai ant žemės stovėti.

Na štai, ir pasitariau… Sparnai kaipmat apsunko, lyg būtų peršlapę. Skambinu savo draugei…

– Žinai, aš turiu sparnus! Taip norisi laisvo skrydžio pojūčio!

– Tu ką, įsimylėjai? Juk esi ištekėjusi… Žiūrėk, kad sparnų nenusviltum, būk atsargi, sparnuotoji mano!

Panašu, kad artimieji nesupranta manęs. Ką gi, rytoj man į darbą – ten ir pabandysiu.

Darbe pabandžiau skristi – tuoj mane ant žemės nuleido.

– Sparnuotas polėkis – labai gerai, bet dabar reikia tiksliai vykdyti instrukcijas, – štai ką man darbe atsakė. – Galite namuose skraidyti, o čia derinkitės prie kolektyvo.

Suglaudžiau savo sparnus ir nusiminusi patraukiau namo. Užsidariau kambaryje – tik ten pavyko truputį paskraidyti, bet labai atsargiai. O kai atsiguliau miegoti ir užmerkiau akis – vėl Angelas pasirodė.

– Na, kaip , – klausia, – kaip sparnai? Ar patiko skraidyti?

– Kad man ir nepavyko normaliai paskraidyti, – atsakiau. – Tik truputį po kambarį. Vyras prieš, mama nepritaria, draugė nesupranta, darbe taip pat prieš.

– Na, juos galima suprasti, – sako Angelas. – Jie tavęs tokios nematė, jie įprato tave kitokią matyti.

– Ir ką gi daryti? – klausiu.

– Gali grąžinti man sparnus, jei tau jie nereikalingi.

– Kaip tai nereikalingi? – išsigandau aš. – Aš svajojau, aš taip norėjau! Ne, aš sparnų neatsisakysiu. Tik sakyk, Angele, kaip viską padaryti harmoningai, kad niekam nepakenkčiau?

– Sparnai niekam pakenkti negali, jie tik skrydžio džiaugsmą ir įkvėpimą gali atnešti. Tau reikia įveikti baimę – kai tik liausiesi bijoti, pradėsi skraidyti. Todėl apsispręsk: baimė ar skrydis? Ir nepamiršk, kad sparnams nuolat reikia skrydžio, antraip jie apsunksta ir sustingsta.

Visą naktį apie tai galvojau. O ryte nusprendžiau – skraidysiu! O mano artimieji supras ir pripras… juk meilėje ir santarvėje gyvename. Užsimojau sparnais, ir – į viršų, iki pat debesų…

Žiūriu iš viršaus – o ten, apačioje, taip gražu! Matau vyrą, mamą, draugę ir kolegas. Ir labai aiškiai pamačiau, kad jie taip pat norėtų skraidyti, bet…bijo. Nes patogiau tai, kas įprasta. Na, ir tiesiog jie neturi teigiamo pavyzdžio prieš akis, todėl ir bijo. Bet dabar juk aš su sparnais esu! 

Ir mano nuoskaudą dėl to, kad jie manęs nesuprato, kaip ranka nuėmė. Tai štai ką reiškia “pakilti virš situacijos“ ir “būti aukščiau jos“!

Išskleidžiau sparnus ir sušukau į visą beribį dangų:

– Žmonės, aš jus myliu! Aš galiu skraidyti! Ir jūs, jei tik panorėsite, galite pakilti į dangų! Reikia tik labai norėti!

…Nuo to laiko praėjo daug metų. Mano sparnai sustiprėjo ir užaugo, ir aš iki šiol skraidau. Visas pasaulis man atviras! O mano vyras džiaugiasi, kad jo žmona sparnuota – ko besiimčiau, viską nuveikiu su įkvėpimu, o ir nuotaika mano visada puiki. Ir mama apsiprato, tik kartais atsidūsta, kad dar nesiryžta patirti skrydžio džiaugsmo. Ir visos mano draugės sparnuotos, visi aplink dabar sparnuoti – mano pavyzdys tapo užkrečiamas! O svarbiausia – mūsų vaikai jau gimė sparnuoti, ir dabar aš mokau juos skraidyti!

…O juk baisu net pagalvoti, kas būtų, jei tuomet būčiau išsigandusi ir grąžinčiau sparnus. Aš kankinčiausi ir apgailestaučiau, galvodama, kad galėjau, norėjau, svajojau, bet taip ir nesiryžau…Bet aš apie tai negalvoju. Aš – skraidau! 🙂

Autorius, deja, nežinomas, vertė ruvi.lt

Tyro džiaugsmo ir įkvėpimo polėkio mums visiems 🙂 !

Kasdieninis gėris

Kaip rašyti apie kažką gero, kai…

Bet būtent dabar ir svarbu rašyti apie gėrį, mielieji.

Tam, kad primintume sau arba tiems, iš ko tas gėris atimtas, kad yra kasdieniniai stebuklai.

Prisiminkime, kaip:

* plaka širdis, kai apkabiname mylimą žmogų;

* su kokiu pasitikėjimu laikosi už suaugusiojo rankos vaikas;

* kaip melodingai gieda paukščiai rytais;

* kaip mamos kepa pyragus ir kviečia arbatos;

* kaip malonu prižiūrėti kambarinius augalus;

* kaip gardžiai kvepia vasarą troškinys su šviežiais žalumynais;

* kaip džiugina draugų pasiekimai;

* kaip nuoširdžiai juokiasi vaikai;

* kaip nuramina žmonių širdies šiluma;

* kaip kutena padus žolė, kai eini basomis;

* kaip užsidega vakarais žvaigždės.

Sąmoningai pastebėdami gėrį, mes išliekame žmonėmis. Mes jaučiame ir branginame šio pasaulio grožį ir mylime visa širdimi.

Sodinti gerumo sėklas, o ne nekęsti – vienintelis būdas išsaugoti sveiką nuovoką šiame keistame besikeičiančiame pasaulyje.

Mes tai galime.

Padėka autorei! Pagal Ulianos Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nes audra – laikina

Žmonėms-švyturiams dabar – visai nelengva užduotis. Atlaikyti debesų apgultį ir įžiebti dar ryškiau savo šviesą. Išgyventi vandenyno šėlsmą, žmonių emocijų bangas, ir savo šviesa gydyti žaizdas, dalinti kuo daugiau meilės.

Šviesą skleisti dar plačiau, nei buvo įmanoma iki šiol, kad visame šiame pasaulyje dvasios šviesa taptų ryškesnė ir garsesnė už melu pažeistus proto riksmus. Kad saldūs apgaulės žodžiai nebūtų skelbiami už tiesą.

Žmonių-švyturių kelias atveda tiesiai į šviesos centrą. Jame yra viskas – Kūrėjo valia, sąmoningumas ir atsakymai į svarbiausius klausimus. Švyturiai padeda pamatyti esmę, išsaugoti nesudrumstą dvasią. Ir Angelai šalia jų stovi. Gidai. Apkabina jaukiai kaip draugą. Parenka reikiamus žodžius, gydo žmonių mintis meile vėl ir vėl.

Žmonės-švyturiai meile palaiko ir gydo – be jokių sienų, ribų, teritorijų. Meile – neskirstant ir nenormuojant, visiems vienodai. Meile – kaip dieviškosios šviesos išraiška ir esmių esmės srautu.

Žmonės-švyturiai šviečia. Per audras, siaučiant vėjams ir bangoms mušant. Jie žino: audra pasibaigs ir nušvis saulė. Nes audra laikina, o saulė – amžina.

Todėl dabar šviečia jie. Jie stovi ir šviečia, nes viduje – kantrybė, meilė ir taikos šviesa.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Štai jis – nuoširdumas, atvirumas ir laisvas mąstymas…

************

– Močiute, ar galima, aš į tavo kambarį savo žaislus atnešiu?

– Galima, o kas atsitiko?

– Brolį rytoj iš gimdymo namų atveš… ir dar neaišku, kas jis per žmogus…

************

Ryte klausiu dukrelės:

– Pusryčiausi?

– O duonytės turime?

– Taip.

– O sviestuko?

– Turime.

– O sūrio?

– Turime!

– Tada aš valgysiu bulvinių blynų.

************

Padedu penkiamečiui sūnui apsirengti. Vyras sugėdina jį:

– Toks didelis vyras, o mama dar vis tave rengia.

Sūnus atsako:

– Tėti, tu taip pat didelis, o dar vis su mama miegi, kaip mažiukas!

************

Mama sako dukrelei:

– Na ir išlepinome mes tave! Teks tave nubausti…

– Kaip tai – išlepinote jūs, o bausite mane?…

************

Mano jaunesnioji sesutė pirmą kartą ryžosi paskambinti tėčiui į darbą:

– Alio! Laba diena, čia tėčio darbas? Pakvieskite tėtį!

************

Išėjome su trimečiu sūnumi pasivaikščioti. Žaidimų aikštelėje jis pamatė broliukus-dvynius.

Sūnus ilgai juos stebėjo, o paskui manęs klausia, rodydamas į dvynius:

– Tėti, o kur mano toks?..

************

Vakarieniaujame. Dukra pasakoja apie savo darželį:

– Šiandien mes skaičiavome, žaidėme, piešėme, rašėme… Rašėme sąsiuviniuose, tokiuose… su linijomis… Na, jūs žinote… Ar, kai jūs mokėtės, dar nebuvo sąsiuvinių? Ar jau buvo?..

************

Padovanojau žmonai gimtadieniui išmanųjį laikrodį, apie kurį ji seniai svajojo.

Mūsų penkiametė dukra paprašė užsegti laikrodį jai ant rankos. Sėdi, žiūrinėja… Klausiu jos:

– Patiko? Ir tu tokio norėtum savo gimtadieniui? Tau gal dar ankstoka tokį turėti..

– Labai patiko, tėveli. Bet tu nesirūpink, ir neleiskite pinigėlių. Aš Kalėdų Senelio tokio laikrodžio paprašysiu..

************

– Tėti, ar galiu eiti pasivaikščioti?

– Su tokia skyle pėdkelnėse?

– Ne, su Laimute iš trečio aukšto.

************

Parduotuvėje reklamuoja šampūną:

– Jūsų šampūnas išsprendžia tik vieną problemą, o mūsų – net penkias!

O devynmetė dukra man sako:

– Na, reiškia, jie turi daugiau problemų, nei mes!

************

Ryte klausiu keturmečio sūnaus:

– Kaip išsimiegojai? Ką sapnavai?

– Nieko nesapnavau, vien reklama…

************

Sakau savo mažajai dukrelei eilėraštuką:

– Boružėle, boružėle, skrisk į dangų, atnešk mums duonelės, juodos ir baltos, tik gerai iškeptos…

O dukrelė ramiai sau tęsia:

– Ir dar atnešk sviesto, pieno ir ko nors prie arbatos…

************

Anūkė aiškina seneliui:

– Aš supratau, kas yra meilė. Čia kaip jūs su močiute – nors ir gerai pažįstate vienas kitą, bet vis vien draugaujate. Meilė – kai žmonės ilgai draugauja!

************

Parengė ruvi.lt

************

Artėjančios Tėvo dienos proga – tėveliams, seneliams, proseneliams… – tyro džiaugsmo ir meilės 🙂 ! Tegul Jūsų gerumas ir širdies šiluma sugrįžta pas Jus Jūsų vaikų ir vaikaičių meile ir širdžių šiluma 🙂 !