Subtili liga

Iš esmės nieko nepasikeitė: tu taip pat prabundi ryte, prausiesi, verdi kavą, tingiai žiovauji pusryčiaudamas, tik kasdien už lango vis tamsiau.

Ir vieną rytą nuskambės tavo žadintuvas, tu atsimerksi ir pamatysi naktį. O tai reiškia, kad tavo mieste jau ruduo.

Ruduo panašus į subtilią ligą: iš pradžių tu džiaugiesi besikeičiančiomis spalvomis, čiumpi rankomis krentančius lapus, bet jau pradedi jausti kažkokį nenusakomą liūdesį ir pajunti tylų švelnumą savo mylimiems ir artimiems žmonėms, tarsi su paskutiniu nukritusiu ant asfalto lapu išnyks ir jie.

Bet laikas eina ir poetiška dulksna palieka rudenį, apnuogindama medžius, šaltį, pilką šlapdribą ir pirmą sniegą, kuris greitai virsta purvu po sušalusių praeivių kojomis.

Bet kuo šaltesnė ir niūresnė tamsa išorėje, tuo jaukesnė atrodo šilta švelni šviesa namuose.

Ir jei vasara – tai laikas bėgti iš namų paaugliškos sielos svajonių pasitikti, tai vėlyvas ruduo – laikas sugrįžti…

Pagal Al Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Reklama

Tas stebuklingas “namų jausmas“

Kaip dažnai mes ieškome dvasinio tobulėjimo už savo namų ribų.. Ir kaip retai susimąstome apie tai, kas vyksta čia pat, visai šalia – mūsų namuose.

Ten viskas gerai? O gal – betvarkė, neplauti indai, atsainus apsirengimas, ginčai, barniai ir pykčiai? Ir kodėl tokie namai šalti ir bedvasiai? Ir juose nesinori užsibūti, nes jiems akivaizdžiai kažko trūksta..

Juk namai – ne tik sienos, o jaukumas – ne prabangus interjeras. Namai – tai ypatingas “namų jausmas“, kurį sukuria jame gyvenanti šeima arba vienas žmogus savo būsena, savo širdžių šiluma, ir kurį pajunta visi, kas į juos ateina.

Bet ir kiekvienas atėjęs į svečius žmogus taip pat gali paveikti tų namų atmosferą savo būsena – apie tai yra sakoma, kad ilgiau užsibuvęs svečias tampa šeimos nariu, ir jei tai geras žmogus – jis atneša harmoniją į namus, o jei žmogus negeras – greitai pajuntama trintis ir disharmonija tarp visų tų namų gyventojų.

Namai gali daug pasakyti apie savo šeimininkus: namai gali būti prabangūs, išblizginti, bet bedvasiai, arba – nedideli, kuklūs ir labai jaukūs. Namai visada atspindi jų gyventojų vidinę būseną, pasaulėžiūrą ir santykius.

Taip yra todėl, kad namuose mes praleidžiame didelę savo gyvenimo dalį – čia mes bendraujame su šeima ir draugais, auginame vaikus, priimame svarbius sprendimus, gaminame maistą, praleidžiame laisvalaikį, ilsimės, atgauname jėgas ir miegame.

Savo mintimis ir veiksmais mes sukuriame namuose tam tikrą atmosferą, kuri pilnai atitinka mūsų vidinę būseną. Juk namai – tai vieta, kur mes galime nusimesti visas kaukes ir būti tokie, kokie iš tiesų esame..

Todėl jei mums geriau bet kur, tik ne namuose; jei norisi nuolat kažkur važiuoti, kažką pakeisti ar persikelti kitur; jei namuose mums nejauku, nesaugu ir nepatogu – reiškia, mes neturime “namų jausmo“, ir tai greičiausiai yra mūsų vidinio diskomforto atspindys.

Ir jei tai mūsų vidinio diskomforto atspindys – galime nuolat keisti gyvenamą vietą, pirkti brangiausius baldus ir interjero detales, bet jaukumo ir pilnatvės juose nepajusime. Ir, atvirkščiai – jei žmogus santarvėje su savimi ir supančiu pasauliu, tuomet kur jis begyventų, jis visur sukurs tą ypatingą “namų jausmą“.

Jaukumas namuose neatsiranda savaime, jį reikia sukurti, ir pradėti reikia nuo savęs, savo vidinės būsenos ir nuo požiūrio į savo namus. Tai puiki galimybė tobulėti dvasiškai tiesiog namuose! Kaip tai padaryti?

  • Pradėkime nuo tvarkos ir švaros – tegul tai tampa geru įpročiu. Tai ne tik sukuria jaukumą, bet ir parodo šeimininko arba šeimos požiūrį į savo asmeninę erdvę.
  • Namai – tai gerumo, ramybės ir jaukumo oazė, kurią sukuria visi namiškiai, todėl mokykimės sutarti, bendrauti geranoriškai ir taikiai. Tai visiems suteikia optimizmo, jėgų ir pasitikėjimo.
  • Įpraskime išreikšti meilę artimiesiems: pasisveikinkime, palinkėkime geros kloties, domėkimės planais ir pasiekimais, padėkokime, apkabinkime, padrąsinkime, pasitarkime, pagirkime, ir – šypsokimės, šypsokimės, šypsokimės vieni kitiems..
  • Kiekvieną dieną pripildykime savo namus džiaugsmu, venkime skubotumo ir atsainumo. Pagalvokime – kuo galime nudžiuginti artimuosius, būkime jiems atidūs ir dėmesingi.
  • Auginkime gėles namuose – tai mažos gamtos, natūralaus grožio dalelės mūsų namuose ištisus metus. O augintinius gyvūnus laikykime šeimos nariais – rūpestis gyvūnais ir augalais suvienija ir suteikia visiems daug džiaugsmo.

“Namų jausmas“ – tai mūsų vidinės būsenos atspindys. O mūsų namai – tarsi mūsų pačių pratęsimas, tai pagrindas, iš kurio mes kuriame savo gyvenimą. Kurkime su meile savo namus ir nuolat tobulėkime 🙂 ..

Gražios visiems savaitės 🙂 !

Kame žmogaus stiprybė?

Stiprus žmogus – tai ne titulas, ne ženklas ar apdovanojimas.

Tai gyvenimo būdas. Savotiška skalė.. Tai tas kiekis gyvenimo smūgių, kuriuos žmogus galėjo ištverti. Ir kiekis kartų, kai jis sugebėjo atsikelti, atsigauti, pakilti.

Jėga matuojama ne fiziniais rodikliais. Bet ją visada galima atpažinti pagal tai, kaip žmogus sugebėjo išgyventi sunkias gyvenimo situacijas, neprarasdamas orumo ir žmoniškumo.

Stiprus žmogus nebijo savo silpnybių, neteisina jų, o jas pripažįsta ir padaro viską, kad jas įveiktų. Jis niekada netampa silpnybių vergu.

Stiprus nebijo suklysti. Jis tiesiog imasi atsakomybės už savo klaidas, daro išvadas ir pradeda viską iš naujo. Vėl ir vėl..

Stiprus žmogus visada padeda silpnesniam ar pakliuvusiam į bėdą. Jis negali kitaip, nes jaučia vienybę su visu pasauliu ir gerai žino – koks svarbus, o kartais lemiantis yra palaikymas sunkią akimirką.

Jis nepraranda tikėjimo. Atvirkščiai – jo tikėjimas ir ryžtas nuolat stiprėja, nes visų jo veiksmų paskata – ne egoistiniai siekiai, o žmonių gerovė. Jis žino, kad atėjo pagerinti šį pasaulį ir tam daro viską, ką gali.

Ir.. stiprus žmogus taip pat kartais verkia.. Jis gali sutrikti, jį gali nuvilti ir išduoti, jis gali kentėti.. Bet jis supranta, atleidžia, užjaučia.. ir niekada nepasiduoda.

Ir klysta tie, kas tvirtina, kad stiprus yra tas, kas sugebėjo įveikti savo jausmus ir išmoko gyventi protu. Iš tiesų viskas yra atvirkščiai: stiprus tas, kas išmoko gyventi širdimi, nes kai protas paklūsta širdžiai – gimsta gili išmintis.

Stiprus žmogus myli besąlygiškai ir vadovaujasi meile savo gyvenime. Kas, jei ne jis, puikiai žino, kad tik meilė gali išgelbėti ten, kur visa kita yra beprasmiška.

Nes meilėje – žmogaus stiprybė.. Ir tik mylint galima pažinti visą savo jėgos galią ir didybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kas dabar šalia..

Šiandien prisimename ir pagerbiame išėjusius.

O šis trumpas pasakojimas – apie tai, kaip svarbu mylėti žmones, kurie dabar šalia.

Mes turime viską, bet mes nežinome apie tai

Mes stovėjime su mano vyru kavinėje ir gėrėme kavą. Mano vyras buvo jaunas ir gražus, ir aš jį mylėjau.

Aš vilkėjau seną paltą, kuris gadino man nuotaiką. Mane kankino nepilnavertiškumo kompleksas ir aš nekenčiau to palto, kuris nešildė, bet darkė mane.

Kavinė buvo nedidukė, o kava neskani. Ir aš svajojau, kad kada nors mes gersime skanią kavą gražiame restorane, ir aš būsiu madingai apsirengusi.

O vyras žiūrėjo į mane švytinčiomis akimis, jis mane mylėjo ir nežinojo, dėl ko aš taip liūdžiu…

Jis mirė jaunas, o aš likau. Ir mano gyvenime buvo daug įvairių kavinių ir kavos, ir daug madingų paltų. O jo nebuvo.

Aš labai dažnai prisimenu tą epizodą, kai aš turėjau viską, o aš apie tai nežinojau…

Autorė Elena Rog, vertė ruvi.lt

Šviesios atminties išėjusiems.. Ir.. branginkime tuos, kurie šalia..

Geraširdiškumas, atjauta, pagalba..

*Kas gi geriau gali išreikšti žmogiškąją prigimtį, jei ne vienybės pojūtis su žmonija ir visa gyvybe? Šis pojūtis palaiko sveiką sąveiką ir yra išreiškiamas atjauta, geraširdiškumu ir savitarpio pagalba.

*Kai žmonės gyvena vienybėje su visais, jie mato save visumoje, o visumą – savyje. Tuomet geraširdiškumas, atjauta ir pagalba yra neatsiejami ir susilieja į vieną žodį – Meilė. Mylintis žmogus visada teisus, o jo darbai neša gėrį žmonėms ir pasauliui.

*Visa Visata gyvuoja dėka savitarpio pagalbos ir sveikos sąveikos principo “visi dėl visų“, kai pagalba jaunesnės evoliucinės grandies būtybėms ar papuolusiems į bėdą yra savaime suprantamas dalykas.

*Kai žmogus daro gerus darbus visų gerovei – jis išreiškia savo aukščiausią dvasinį aspektą ir tuo pačiu skatina bendrą žmonių siekį pagerinti visos žmonijos dvasinę būseną.

*Pagalba beasmenė – ištikus bėdai, ji neskirsto, kas vertas pagalbos, o kas ne. Pagalba – ne žeminantis kitą gailestis, bet palaikymas, neleidžiantis žmogui palūžti. Užjausdami kitą neverkiame, bet ieškome būdų, kaip padėti sunkioje situacijoje.

*Kartais žmonės galvoja, kad užjausdami kitus ar jiems padėdami, jie užsitikrins ir sau pagalbą bėdos atveju. Tačiau toks mąstymas yra savanaudiškas. Tikroji pagalba – tyra ir besąlygiška, be jokių minčių apie atlygį ar naudą sau.

*Geraširdiškumas visada tylus.. Jis nepasakoja apie savo gerus darbus visiems ir nesiprašo įtraukiamas į geradarių sąrašus. Gerumas – tai visada tyros širdies polėkis, kuris sušildo žmonių širdis vienybe.

*Užjausti kitus bėdoje – žmoniška, o palengvinti kito kančią – aukščiausia dorybė. Kiekvienas mūsų geras poelgis kitų gerovei – tai mūsų dvasingumo išraiška.

*Kai užjaučiame ar padedame kitiems, negalima priekaištauti žmonėms dėl to, kad jie pakliuvo į tokią situaciją, tai tik sustiprina jų kančią. Ir tuo labiau negalima apkalbinėti pakliuvusių į bėdą žmonių – tai didžiausias cinizmas.

*Atjauta – tai gebėjimas pajusti kito žmogaus kančią kaip savo ir nesusimąstant suteikti įmanomą pagalbą kenčiančiam. Gebantis jausti svetimą kančią žmogus niekada nesuteiks kančios kitiems žmonėms.

*Atjauta geriausiai gydo egoizmą ir abejingumą, leidžia pajusti vienybę su kitais. Atjauta – tai ir gebėjimas džiaugtis kito žmogaus laime.. O padėdami kitiems, mes galime išreikšti geriausias savo savybes ir nutiesti kelią į bendrą gerovę per kiekvieno žmogaus gerovę.

*Negalima atstumti pagalbos, jei ji suteikiama iš visos širdies. Kokia pagalba tai bebūtų – tai brangiausia, ką gali jums duoti žmogus.

*Tačiau nedera per jėgą brukti pagalbos.. Bet tie, kam jos tikrai reikia, dažniausiai nedrįsta jos prašyti, todėl reikėtų padėti jiems neįžeidžiant ir būtent tuo, kas jiems būtina.

*Nepadėkite tinginiui tinginiauti, o girtuokliui – puotauti.. Tikroji pagalba – būtinybė, o ne ydų skatinimas ir palaikymas. Pagalba gali būti įvairi: kažkam reikia buvimo šalia, kažkam gero žodžio ar patarimo, o kažkam – duonos ar drabužio.

*Padėti žmogui galima ir atleidimu – kai atleidžiame žmogui, mes suteikiame jam galimybę suvokti klaidą ir jei įmanoma, ją ištaisyti ir keistis į gerąją pusę. Atleisdami mes išvaduojame žmogų nuo kaltės jausmo, o patys atsikratome nuoskaudų.

*Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo didesnis joje žmonių gebėjimas atjausti ir padėti vieni kitiems, ir – atvirkščiai..

*Jei žmonės skirtų tiek pat laiko atjautai, savitarpio pagalbai, meilei, kiek dabar skiria neapykantai, priešiškumui, pavydui, pykčiui – pasaulis pasikeistų per vieną dieną 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Mylėkime ir saugokime vieni kitus.. Geros visiems savaitės 🙂 !