Žmogus ir pasaulis

Vieną pilką, lietingą rudens savaitgalį mažas berniukas su savo tėvu buvo namuose. Tėvas dirbo – turėjo pasiruošti paskaitai, o mažylis, lyg tyčia, nenustygo vietoje: triukšmingai bėgiojo ir zujo aplink tėvą.

Tėvas nusprendė kažkuo užimti sūnų – iš senų žurnalų krūvos vieną išėmė, išplėšė iš jo spalvingą puslapį su pasaulio žemėlapiu, sukarpė į smulkius gabalėlius ir padavė sūnui:

– Aš sugalvojau tau įdomų žaidimą: surink iš šių gabalėlių pasaulio žemėlapį, gerai? O aš tuo tarpu padirbėsiu.

Berniukas susidomėjo ir pradėjo tyrinėti popieriaus daleles. O tėvas lengviau atsikvėpė ir vėl ėmėsi darbo – jis buvo tikras, kad sūnus kurį laiką bus užsiėmęs jo pasiūlyta dėlione.

Tačiau, tėvo nuostabai, berniukas jau po dešimties minučių sudėjo žemėlapį! Jis pakvietė tėvą, kad parodytų įveiktą užduotį.

Tėvas pagyrė sūnų ir paklausė:

– Kaip tau pavyko taip greitai sudėti žemėlapį?

– Žinai, tėveli, tai buvo lengva, nes kitoje žemėlapio pusėje buvo didelis žmogaus piešinys. Iš pradžių aš tiesiog apverčiau žemėlapio gabalėlius į kitą pusę, surinkau žmogaus piešinį, o paskui jį apverčiau ir gavau teisingai surinktą pasaulio žemėlapį. Aš pagalvojau: jei žmogus bus teisingas, tai ir pasaulis bus teisingas.

Tėvas nusišypsojo ir dar kartą pagyrė sūnų..

Jis pagalvojo: “Atrodytų, kokia paprasta, kasdieniška gyvenimo situacija, bet kokia netikėta ir vertinga mano sūnaus pamoka! Juk iš tiesų: jei žmogus bus teisingas, tuomet ir pasaulis bus teisingas..“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Reklama

Žakas Fresko apie gyvenimo vertybes

*Viskas, ką mes darome gyvenime, yra įtakota tuo, ką mes laikome gyvenimo vertybėmis, todėl labai svarbu suprasti – kuo mes vadovaujamės. Vertybės – tai mūsų gyvenimo pamatas ir būtinybė, tačiau dauguma šiuolaikinių žmonių vertybių yra išgalvotos, dirbtinės, primestos.

*Vertybės turi būti dvasinės, vedančios į tobulėjimą, harmoniją, laimę. Dvasinės vertybės yra žmoniškumo išraiška – tai vienybė, santarvė, besąlygiška meilė, tiesa, sąžinė, kūrybingumas.. Jas galime vadinti prigimtinėmis, nes jų dėka žmogus išreiškia savo aukščiausią dvasinį potencialą, bet nevystomos šios vertybės gęsta, o jų vietą lengvai užima dirbtinės primestos vertybės.

*Kodėl taip yra? Nes žmogus turi pateisinti sau pačiam savo veiksmus, t.y., paaiškinti – kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi. Pavyzdžiui, žmogus neturi prigimtinio pinigų poreikio – tai išgalvota “vertybė“, kuri skiepijama nuo pat mažens pinigų-kredito sistemoje. Vaikas stebi suaugusiųjų gyvenimą, kur žmogus vertinamas pagal pinigų ir turtų kiekį, todėl bėgant metams, jis taip pradeda vertinti pinigus, kad savo orumą, laisvę ir laimę sieja išskirtinai su pinigais, o savo gyvenimą skiria pinigų ir daiktų kaupimui.

*Jei mes gyventume visuomenėje, kurioje nėra pinigų ir žmonės prioritetu laikytų dvasines vertybes, o ne materialius turtus – pinigų apskritai nebūtų mūsų vertybių sistemoje. Nebūtų ir reiškinių, kuriuos įtakoja tik pinigai – godumo, konkurencijos, pavydo, nusikaltimų, priešiškumo, žiaurumo.. Ir laiką, kurį šiuolaikinėje sistemoje žmonės skiria pinigų uždirbimui, jie galėtų skirti kūrybiniam bendradarbiavimui, bendriems evoliuciniams tikslams, harmoningam bendravimui, nuolatiniam tobulėjimui ir vystymuisi.

*Žmonija dabar išgyvena pereinamąjį laikotarpį, kurio metu dirbtinai primestos vertybės netenka galios. Todėl dauguma žmonių išgyvena vertybių konfliktą ir vidinius prieštaravimus, nes išgalvotos vertybės nuvilia, nesuteikia vidinės pilnatvės ir laimės. Šiuolaikinė dirbtinių vertybių sistema labai permaininga ir prieštaringa, ji laiko mus nuolatiniame konflikte, dėl to žmogus praranda ne tik nuovoką apie tikrąsias vertybes, bet ir motyvaciją savo veiksmams.

*Kaip gi atskirti tikrąsias vertybes nuo dirbtinų? Pirmiausiai reikėtų užduoti sau klausimą: “Kaip tai įtakos mūsų laimę ir gerovę dabar ir ateityje?“ Reikia stebėti gyvenimą, susieti mūsų veiksmus ir jų pasekmes ir daryti iš to išvadas. Vertybių sistema turi tenkinti tikruosius, dvasinius žmonių poreikius ir nešti gerovę visiems.

*Taip, skirtinga aplinka ar tautinės tradicijos gali formuoti skirtingas vertybes, bet visi žmonės, žmonija turi vadovautis amžinomis žmogiškomis dvasinėmis vertybėmis, kurios žmones vienija ir sukuria pamatus ne tik harmoningai dabarčiai, bet ir ateičiai.

*Niekas negimsta nusikaltėliu ar alkoholiku, bet gyvendamas konfliktinėje aplinkoje, žmogus sąveikauja su aplinkos sąlygomis ir formuoja atsakomąsias reakcijas, kurios tam tikrose situacijose gali įtakoti destruktyvų elgesį. Ir kol mes gyvensime tokioje sistemoje, jokios nuobaudos ar bausmės nesumažins nei nusikaltimų, nei alkoholizmo, kol nebus panaikintos jų priežastys. Bausmės – tai nesibaigianti kova su pasekmėmis.

*Šiandien mes vis plačiau pradedame pažinti įvairius aspektus, formuojančius mūsų elgesio modelius. Ateityje visi faktoriai, įtakojantys destruktyvų žmogaus elgesį, bus pašalinti. Žmonėms nereikės atgyvenusios teismų ir įstatymų struktūros, jie tiesiog supras problemų priežastis ir pakeis sąlygas, kuriose žmogus nenorės arba negalės elgtis destruktyviai.

*Ateities vertybių sistema nuo pat vaikystės skatins, ugdys ir puoselės geriausias žmonių savybes. Kai sudarysime sąlygas kūrybiniam bendradarbiavimui, tobulėjimui, santarvei ir vienybei – žmonėms net mintis nekils kažkam kenkti ar elgtis negatyviai. Kokia mūsų vertybių sistema – toks ir mūsų gyvenimas.

Mintys iš Žako Fresko knygų ir paskaitų, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mes reaguojame..

Mes reaguojame: skausmu, pykčiu, nuoskauda. Į visą blogį mes adekvačiai reaguojame. Kinta hormonų apykaita, keičiasi neuromediatorių darbas. Paskui mus nuramina arba mes patys aprimstame ir viskas normalizuojasi. Ir mes priekaištaujame sau dėl sukilusių emocijų – reikėjo pamedituoti, nusišypsoti, paskleisti budisto ramybę, susiimti!

Tai vadinama “pereiti į rankinio valdymo režimą“. Jėga priversti organizmą nereaguoti. Tai kenksminga ir pavojinga. Ir po kurio laiko prasidės jėgų nuosmukis arba depresija, o paskui – ligos. Imunitetas priklauso nuo psichosomatinės būsenos. Ir gali prasidėti autoimuninės ligos, net onkologija, yra toks fenomenas: “nušvitęs guru, mirštantis nuo vėžio.“

Niekas negali be pasekmių savarankiškai keisti organizmo “chemijos“. Ir dirbtinai keisti “streso  hormonus“ nirvana ir ramybe; “rankiniu būdu“ keisti smegenų darbą. Pasekmės vis vien bus, tik daug sunkesnės. Todėl dažnai žmonės ieško palaikymo ir supratimo – ir teisingai daro. Tai natūralus ir išsigelbėjimą teikiantis noras; palaikymas ir pagalba iš išorės būtini.

Kartais meditacijos ir autotreningai pavojingi, jei jais piktnaudžiaujama; jie nesprendžia problemos, jie – tai “rankinis valdymas“, kuriuo naudotis reikėtų tik pačiu sunkiausiu ir pavojingiausiu momentu, nes eikvojami didžiuliai resursai, kitaip dirba hormonai ir neuromediatoriai, visa organizmo biochemija keičiasi. Tai labai pavojinga; ir labai sekina.

Gyvi žmonės viską jaučia ir į viską reaguoja – tai normalu. Sušvelninti reakciją galima ir reikia. Bet keisti ją kita, neadekvačia – vis dėl to neverta. Ir verkti reikia, jei yra tam priežastis. O šypsotis – kai yra priežastis šypsenai 🙂 .

Pagal Anos Kirjanovos tekstą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Kas trukdo minimalizmui?

Minimalizmas – ne mada, o sąmoningas požiūris į būtinuosius žmogaus poreikius. Todėl pirkdami daiktus su žymomis “simple“ ar “minimalist“, žmonės netampa automatiškai minimalistais – juk jie vis vien perka tai, ką jiems siūlo reklama, o ne tai, kas iš tiesų reikalinga.

Minimalistas perka daiktus tuomet, kai: yra būtinybė ar pagrįstas poreikis, arba – kai daiktas nepataisomai sugedo. Jo neįtakoja išorinė įtaka – reklama ar mada, todėl jo namai jaukūs, nes neapkrauti nereikalingais daiktais, drabužiai – visada saviti ir originalūs, o gyvenimas – laisvas nuo šablonų ir kūrybingas.

Minimalizmas – tai sąmoningas gyvenimas, todėl pirmiausiai reikia išsivalyti sąmonę nuo to, kas automatiškai, nepastebimai įtraukia į vartojimo karštinę. Taigi – kas trukdo pradėti gyventi minimalistiškai?

Pirmiausiai, žinoma, tai reklama – šimtus kartų per dieną ji tvirtina, kad vienokių ar kitokių daiktų pirkimas padarys mus laimingais, gražiais, sveikais, patraukliais, sėkmingais, turtingais, ypatingais..

Žmonės dažnai mano, kad jų neveikia reklama, bet tai netiesa, antraip reklamos gamintojai neskirtų jai tiek daug lėšų – ji kuriama taip, kad veiktų būtent tą smegenų dalį, kurios mes nekontroliuojame ir kuri yra atsakinga už mūsų impulsyvius veiksmus (tame tarpe ir spontaniškus pirkinius).

Apsisaugoti nuo reklamos poveikio galima tik sąmoningais veiksmais – atidumu tam, ką žiūrime ir klausome, ir – maksimaliu atsiribojimu.

Dar viena kliūtis minimalizmui – tai mada, jos tendencijos ir srovės, kurios keičiasi kartu su metų laikais ir liečia viską: drabužius, avalynę, rankines, kosmetiką, spalvas, kvapus, baldus, interjerą, automobilius, buitinę techniką, telefonus, kompiuterius, gėrimus, maistą ir – net kačiukų ir šuniukų veisles..

Atitikti mados reikalavimus – reiškia sutikti bėgti, taip, kaip tas asiliukas paskui pakabintą priešais nosį morką.. Tai sekinanti ir neįvykdoma užduotis, nes vos tik žmogus įsigyja kažką ultramadingo – labai greitai tai tampa beviltiškai senamadiška ir net juokinga.

Besilaikantis mados žmogus praranda nuovoką – kas jam iš tiesų patinka ir kas tinka. Ir nors jam gali atrodyti, kad jis stilingas ir išskirtinis, bet iš tiesų jis tik prisijungia prie visų bėgančių paskui madą būrio, t.y., suvienodėja su jais.

Išeitis – suprasti, kas iš tikrųjų žmogui tinka ir patinka, ieškoti savo stiliaus, nebijoti saviraiškos ir kūrybingumo aprangoje ir savo namuose. Kai žmogus turi savo stilių – jo neveikia jokios besikeičiančios mados, nes jis atrado tai, kas leidžia jam jaustis gerai ir jaukiai.

Rimta kliūtis minimalizmui – polinkis lyginti save su kitais, arba – baimė neatitikti “statuso“ šablonų. Toks žmogus visada žvalgosi į kitus ir lygina save su kitais, ir dažniausiai –  savo nenaudai.

Jis nuolat liguistai ieško patvirtinimų (ir atranda!), kad kitų namai erdvesni, jie turtingesni, jų automobiliai naujesnio modelio, jų vaikai gabesni, jie dažniau atostogauja, jie nešioja madingiausius rūbus, jie turi įtakingų draugų, jie gražesni, ir apskritai – jie turi tai, ko aš neturiu..

Įveikti šią liguistą būseną padeda suvokimas, kad žmogaus orumą ir savigarbą lemia ne tai, ką jis turi, o tai, ką gero ir prasmingo jis nuveikia gyvenime. O jei ir galima save lyginti su kažkuo – tai tik su savimi praeityje, kad pamatytume savo pačių pasikeitimus ir vystymąsi.

Ir dar viena kliūtis minimalizmui – prisirišimas prie daiktų. Gali atrodyti, kad turėti daug daiktų yra labai gerai, tačiau taip nėra – dažnai tarp daugybės daiktų žmogus net pamiršta, ką jis turi, o kažko prireikus negali to daikto surasti.

Nenaudojami daiktai ne tik nereikalingas, bet ir reikalaujantis priežiūros balastas – jam reikia vietos, nedėvimus rūbus reikia saugoti nuo kandžių, o prireikus kažkokio daikto ar rūbo, viską reikia peržiūrėti ir vėl sutvarkyti. Tam reikia skirti ir nemažai laiko.

“Vaistas“ nuo tokių sandėlių paprastas: jei daikto ar rūbo neprireikė metus – galima drąsiai su juo atsisveikinti arba atiduoti kažkam, kam jo tikrai reikia.

Beje, minimalizmas puikus tuo, kad nereikalingų ar nenaudojamų daiktų žmogus tiesiog neturi, nes viskas naudojama apgalvotai ir tikslingai, o nauji daiktai įsigyjami tik iškilus poreikiui ar būtinybei.

Įveikus šias kliūtis, galima atgauti vidinę pusiausvyrą, sąmoningumą ir atsakyti sau į labai svarbų klausimą: “Turėti ar Būti?“. Minimalizmas mūsų laikais – tarsi stebuklinga lazdelė, kuri keičia gyvenimą iš pagrindų ir padeda patirti tyro gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Minimalizmas – sąmoningas gyvenimas

*Tai jau tapo mūsų kasdienybe – ideologija, kuri primeta “madingų“, bet nereikalingų daiktų pirkimą; vartotojų visuomenė, kuri perka tuos madingus daiktus; madingi daiktai, kurie laikui bėgant tampa nereikalingų šiukšlių kalnais; ir – šiukšlės, kurios nepastebimai užpildo ne tik priemiesčius, bet ir teršia dirvą, miškus, upes ir vandenynus..

*Savo veikla ir savo gyvenimo būdu žmonės nuodija ne tik supančią aplinką, gyvūniją, bet ir pačius save. Dabar žmonėms daugiau rūpi naujo telefono, madingo rūbo ar paskutinio modelio automobilio pirkimas, nei pasaulinės ekologijos, bado ar skurdo problemos. Ir kol žmogus nepabunda iš vartotojiško gyvenimo iliuzijų ar jo asmeniškai nepaliečia rimtos problemos (nedarbas ar ligos) – jis stengiasi atitikti visus primetamus “idealaus gyvenimo“ šablonus.

*Ir jis nepastebi, kad bėga užburtu ratu – tai nesibaigiantis troškimas vartoti, nepasitenkinimas nuo pirkinių, neviltis dėl pinigų trūkumo naujiems pirkiniams, paskolos ir skolos.., ir – vėl vis nauji ir nauji pirkiniai..

*O reklamos gamintojai labai gerai žino trumpiausią kelią į žmonių asmeninę sąskaitą – jie visomis išgalėmis stengiasi užvaldyti žmonių dėmesį, sugalvodami vis naujus “sėkmingumo“ kriterijus, kurių pagrindą sudaro vis nauji daiktai, kuriais žmonės užpildo savo namus, galvas, o galiausiai – ir sielas.

*Taigi – jei norime atsiriboti nuo primetamo išorinio poveikio ir manipuliacijų mūsų sąmone, turime būti sąmoningi ir atidūs tam, kam mes skiriame savo dėmesį. Kur mūsų dėmesys – ten ir mūsų gyvenimo energija, todėl mokykimės atsiriboti, išjungti garsą, nedalyvauti ar atsitraukti nuo to, kas neša sumaištį į mūsų gyvenimą ir atitraukia mus nuo tikrųjų vertybių.

*Juk, iš esmės, vartotojiška filosofija manipuliuoja pozityviais lūkesčiais ir.. žmonių nepilnavertiškumo pojūčiu, vis siūlydama kažką, kas padarys žmones “laimingesniais, sveikesniais, turtingesniais, geriausiais, patraukliais, populiariais, sėkmingais“.. Ir visa tai – parodai ir kitų pavydui! Ir retas susimąsto, kad tai tik dar labiau didina nepilnavertiškumą, kompleksus ir nepasitenkinimą gyvenimu – nes neįmanoma įsigyti tų vis naujų ir dar naujesnių “idealaus gyvenimo“ ir “laimės“ atributų..

*Vartotojiška filosofija padaro gyvenimą labai sudėtingu ir painiu – žmogus galiausiai netenka sveikos nuovokos, orumo ir adekvatumo, jis nuolat bėga paskui taip trokštamą, bet nepasiekiamą šabloninę-daiktinę laimę.

*Mus išmokė pirkti ne iš būtinybės, o dėl malonumo. Todėl pirkimas tapo priklausomybe, o pirkinys – silpnybės akimirka ir trumpa euforija, po kurios seka nusivylimas ir noras tą euforiją pakartoti.

*Pabusti iš vartotojiškos priklausomybės padeda minimalizmas. Būtent minimalizmas yra vartotojiško gyvenimo priešingybė ir sugrįžimas į paprastą, tikrą, laimingą, harmoningą gyvenimą. Ir tai ne mada ir ne perdėtai taupių žmonių fantazijos – tai būtinųjų žmogaus poreikių supratimas ir tikrųjų dvasinių gyvenimo vertybių suvokimas.

*Bet nėra taip lengva atsipeikėti iš vartotojiško gyvenimo iliuzijų ir pinklių – reikia gerokai pravalyti sąmonę nuo viso primesto informacinio balasto, kuriuo žmonės pradeda vadovautis savo gyvenime. Visų pirma reikia keisti savo mąstymą, ir minimalizmas labai padeda kelyje į sąmoningumą ir gebėjimą priimti savarankiškus sprendimus.

*Tai atmetimas to, kas nereikalinga ir sąmoningas gyvenimo resursų naudojimas. Tai labai atsakingas pasirinkimas – ką mes paliksime ateinančioms kartoms: įkvepiančią patirtį ir harmoningą supančią aplinką, ar – krūvas nereikalingų daiktų ir kalnus šiukšlių.

*Svarbiausia, ką reikia suvokti – nei pinigai, nei daiktai nedaro mūsų laimingais. Vartotojiška filosofija sukeičia vietomis tikrąsias ir dirbtinas vertybes. Laimė gimsta meilėje, geruose darbuose, kūryboje, bendros gerovės kūrime ir vienybėje, laimė – mūsų harmoninguose veiksmuose, o ne daiktuose. Minimalizmas – tai tikras, paprastas, laimingas gyvenimas 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !