Kaip bendraujame – taip ir gyvename…

Mažai kas moka bendrauti su kitais kaip su lygiais – žmonės arba iškelia save aukščiau ir labai pyksta, jei nepripažįstamas jų “autoritetas“, arba – jaučiasi menki ir visaip stengiasi įtikti, o atsisakymą su jais bendrauti priima kaip išdidumą.

Reikia būti dvasiškai stipriu žmogumi ir turėti didelę bendravimo patirtį, kad nepradėtume destruktyviai elgtis būtent tuomet, kai kitas nori tiesiog pasikalbėti.

Nedaug yra žmonių, kurie moka bendrauti, ir, jei atvirai, dažnas, net patyręs žmogus, nepastebimai pradeda pamokslauti net paprasčiausiame buitiniame pokalbyje. Todėl labai svarbu pajusti tą “laiku ir vietoje“ momentą, kai reikia kažką atsakyti, o kada – patylėti ir atidžiai išklausyti.

Daugumai žmonių nereikalingi patarimai ir pamokymai, jie tiesiog nori pasidalinti tuo, kas jiems šiuo metu svarbu ir ramiai pasikalbėti, arba nori atsiverti, atsikratyti savo nerimo ar vidinio diskomforto… Bet pokalbis gali tapti problema, jei pašnekovas pradeda pamokslauti arba ginčytis – tuomet bendravimas greitai virsta konfliktu.

Todėl sveikas, nuoširdus, harmoningas bendravimas – tai tikras menas. Juk kaip bendraujame – taip ir gyvename…

Tačiau kol mes gyvename iš aukšto primetamų autoritetų visuomenėje – pasaulyje vyrauja chaosas. Kol lemiamą reikšmę gyvenime turi ne skaidrumas ir tiesa, o dirbtinai formuojama nuomonė – vis plačiau įsigali melas, vis rečiau galime pamatyti harmoningo bendravimo pavyzdžių.

Turime suprasti šį mechanizmą ir stabdyti ydingą bendravimą, kad netaptume primityviais vykdytojais, valdomais paprastomis manipuliacijų schemomis, kai yra aktyvuojamas susireikšminimas arba nepilnavertiškumo pojūtis.

Tiesiog gerbkime vieni kitus, ugdykime sąmoningumą, gebėjimą geranoriškai ir atvirai bendrauti, išklausyti, suprasti save ir kitus. Mes visi esame lygūs (ne vienodi, o – lygūs), kiekvienas žmogus yra svarbus ir reikalingas, ir kiekvienas gali pasidalinti kažkuo, kas atneš gerovę visiems.

Galbūt, pradžioje tai nėra paprasta, bet laikui bėgant bendravimas tampa lengvas ir nuoširdus. O juk harmoningas bendravimas – tai pirmas žingsnis į vienybę, santarvę ir bendros šviesios realybės kūrimą 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Įžvalgos ir pamąstymai

* Bendramintį atpažinti labai paprasta: nesvarbu, kaip iki šiol gyvenome atskirai, bet nuo šiol mums pakeliui…

* Pačiame žmoguje, o ne mokymuose ar filosofiniuose traktatuose yra tai, ką jis juose atranda.

* Kai elgiamės sąžiningai – tuomet ir sieloje ramybė. Jei meluojame ir apgaudinėjame – ramybės neturėsime.

* Lengviau kvailinti ir apgaudinėti žmones, nei įtikinti juos, kad jie yra kvailinami.

* Aiškaus suvokimo orientyrai visada yra mūsų jausmai, o ne emocijos.

* Dvasiškai sveikas žmogus – tas, kuris gyvena meilėje, yra sąžiningas ir gerbia gyvenimą – savo ir kitų.

* Geriems žmonėms nieko negaila… Bet jie, kaip taisyklė, nieko ir neprašo…

* Žmogus negali džiaugtis nelaisve – jis gimė laisvas ir neturi prašyti nei leidimo, nei teisės gyventi laisvai.

* Sako, kad kančia yra gera mokykla… galbūt. Bet tuomet laimė – geriausias gyvenimo universitetas: joje skleidžiasi visos gražiausios ir šviesiausios žmogaus  savybės.

* Bet koks žmogus tampa “sunkiu“ ir “sudėtingu“, jei išgyvena kančią, neviltį ar skausmą.

* Kartais pakanka žmogų atidžiai, be pamokymų išklausyti, ir jis atranda jį kankinančios problemos sprendimus.

* Žmonės turėtų suprasti: stresas ar depresija nutinka ne tik dėl to, kaip jie supranta šią realybę, bet ir dėl konkrečių visuomenės problemų, kurias reikia spręsti globaliai. Tuo tarpu įvairūs “guru“ dažnai moko žmones tas problemas ignoruoti arba prisitaikyti prie jų.

* Visi mūsų nusivylimai kyla dėl dviejų priežasčių; mes matome tai, ko nėra, arba – mes nematome, to, kas yra.

* Manipuliuoti žmogaus sąmone galima tuomet, kai šis nesugeba mąstyti kritiškai.

* Mūsų reakcijos pasikeitimas į aplinkybes keičia ir pačias aplinkybes.

* Nėra geresnio kaltės įrodymo, nei bandymai pateisinti nedorus poelgius.

* Mes apaugame kiautais, kad apsigintume nuo išorinio pasaulio smūgių, ir nepastebime, kaip tie kiautai pradeda skirti mus nuo to, kas suteikia gyvenimui prasmę – nuo bendravimo, vienijančių tikslų, savitarpio pagalbos, draugystės ir kūrybos…

* Koks žmogus yra iš tikrųjų – parodo jo bendravimas su kitais žmonėmis.

* Neįmanoma rasti laimės ir gyvenimo pilnatvės ribojančiuose šablonuose.

* Kiekvieną kartą, kai vietoje priešiškumo ar konflikto mes renkamės santarvės ir geranoriškumo poziciją – mes klojame pagrindą visuotinei taikai ir vienybei.

* Bet kokie santykiai – tarp atskirų žmonių ar globalūs – yra prasmingi, kai juose yra sveika sąveika, savitarpio pagalba, geranoriškumas, vienybė, meilė ir pagarba.

* Totalaus melo laikais sunku, bet įmanoma išsaugoti sveiką nuovoką – tik reikia laikytis kažko tikro: dorovės, tiesos, sąžinės, atsakomybės, padorumo…

* Permainų epochoje viskas vyksta taip, kaip dar niekada nevyko, todėl neįmanoma remtis įprastais atgyvenusiais stereotipais, nes permainos – tai visiškai nauja patirtis.

* Kai baigiasi tamsos periodas, mes turime išmokti galvoti daugiau apie gėrį, o ne apie blogį. Galvokime daugiau apie bendrą gerovę visiems: ir žmonijai, ir planetai, ir visai gyvybei – tai ir bus mūsų visų šviesios ateities projektas ir bendras tikslas 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Paprastų akimirkų vertingumas

Atmintyje dažnai įsirašo visai ne tie momentai, į kuriuos mes spėjame nukreipti objektyvus ir pozuoti teisingu rakursu su gražia šypsena.

Mūsų atmintyje vėlyvų obuolių aromatas, įsimintinas susitikimas stotyje, mylimų rankų švelnumas, mamos šypsena, perskaityta per vieną naktį nuostabi knyga, trumpas pokalbis apie kasdienybę, senas oranžinis meškinas ant spintos…

Vertinga dažnai tampa ne tai, ką mes taip vertinome.

Todėl ir nesinori daugiau švaistytis paprastomis dienomis, galvojant, kad jose nėra nieko ypatingo.

Yra.

Jų tyras ir nuostabus paprastumas, kurio labai ilgiesi vėliau, jei ateina griūties ir negandų dienos…

Ir dar pradedi suprasti, kad laimė neturi milžiniškų failų su profesionaliu montažu, koreguojančiu net menkiausius trūkumus.

Todėl ir neskubini daugiau laiko net slapčiausių svajonių išpildymui… vertini kiekvieną gyvą akimirksnį visko, ką tu gali pamatyti ir pajusti tiesiog dabar.

Tik taip įsižiebia nematomi meilės gyvenimui žibintai, kurie gali suteikti viltį pačioje gūdžiausioje tamsoje, mielieji…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Mokytojas

Kartą vienas jaunas žmogus pažino viename iš praeivių savo pradinių klasių mokytoją.

Jis priėjo prie jo, pasisveikino ir paklausė:

– Jūs mane prisimenate? Aš buvau jūsų mokiniu…
– Palauk… O taip, prisimenu. Ir kuo gi tu dabar užsiimi?
– Aš taip pat mokau vaikus.
– O kas paskatino tave pasirinkti mokytojo profesiją?
– Turbūt, nustebsite, bet būtent jūs…
– Aš? O kaip?..
– Žinote, vienu savo poelgiu jūs taip paveikėte mane ir mano tolimesnį gyvenimą, kad aš nusprendžiau sekti jūsų pavyzdžiu.
– O ar galėčiau paklausti, kaip aš tave paveikiau?
– Jūs iš tiesų neprisimenate? Tuomet leiskite jums priminti vieną istoriją.

…Kartą mano bendraklasis atėjo į mokyklą su gražiu laikrodžiu, kurį jam padovanojo tėvai. Per pertrauką jis nusisegė laikrodį ir padėjo į suolo stalčių. O aš… aš taip svajojau apie tokį laikrodį, kad nesusivaldžiau… pasisavinau jį ir paslėpiau kišenėje.

Netrukus tas berniukas priėjo prie jūsų ir pasiguodė, kad jo laikrodis dingo. O jūs pažvelgėte į mus visus ir pasakėte: “ Prašau tą, kas paėmė jūsų draugo laikrodį, kuo greičiau jį sugrąžinti.“  

Man tikrai buvo gėda, bet aš labai bijojau prisipažinti. Stojo nejauki tyla. Tuomet jūs priėjote prie durų, uždarėte jas ir perspėjote: “Labai nemalonu, bet man teks patikrinti jūsų visų kišenes, tik su sąlyga, kad visi jūs tuo metu užsimerksite.“ Vaikai sutiko, o aš tą akimirką patyriau didžiausią gėdą savo gyvenime…

Jūs ėjote nuo vieno mokinio prie kito. Kai priėjote prie manęs ir išėmėte iš mano kišenės laikrodį, jūs ir toliau tęsėte patikrinimą. O kai priėjote prie paskutinio vaiko, mums pasakėte: “ Vaikai, viskas gerai, galite atsimerkti ir sugrįžti į savo vietas.“ Jūs grąžinote vaikui laikrodį ir nepasakėte daugiau nei žodžio apie šį įvykį.

Štai taip tą dieną jūs išgelbėjote mano sielą ir mano ateitį. Jūs nebaudėte manęs prie visų, maža to – jūs net su manimi apie tai nepasikalbėjote. Ir vėliau aš supratau, kodėl. Nes kaip geras mokytojas, jūs nenorėjote žeminti mažo, dar nesusiformavusio vaiko orumo. Man tai paliko didelį įspūdį, todėl aš ir tapau pedagogu.

Jaunas žmogus baigė savo pasakojimą ir paklausė mokytojo:

– Sakykite, aš jūs tikrai neprisimenate manęs šioje istorijoje?

Mokytojas tik nusišypsojo ir atsakė:

– Žinoma, aš prisimenu šią istoriją. Bet aš nežinau, kieno kišenėje radau laikrodį – esmė tame, kad aš jo ieškojau taip pat užmerktomis akimis…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Svarbus posūkis

Kažkuriame gyvenimo kelio etape įvyksta pilnas “išnulinimas“.

Totalus 360 laipsnių posūkis. Nuimama sunki “ego“ pavidalo našta ir paliekama kelkraštyje. Keičiasi artimų ir pažįstamų žmonių ratas.

Įvyksta stereotipų, senų kaip pasaulis įsitikinimų ir požiūrių į pasaulį lūžis. Vienu metu vyksta išorinė ir vidinė transformacija. Išorinis pasaulis griūva ir primena chaosą, bet kažkodėl šis chaosas turi kažkokią labai tikslią ir apgalvotą tvarką.

Tu žiūri, kaip viskas klostosi, ir tau tai įdomu. Keičiasi dekoracijos, ateina nauji, visai kitokio sielos polėkio žmonės.

“Išnulinimas“ – tai tu ir švarus lapas priešais tave. Tai nematoma plunksna rankoje ir aiškus tiesos rašymas. “Išnulinimas“ – tai sielos kvantinis šuolis. Tai apsivalymas, savo kryžių nuo pečių nuėmimas ir naujos būties lengvumas.

Tai ir yra tas nesugrįžimo taškas, kurį padėjus tavo gyvenimo žemėlapyje, – atgal kelio jau nebus. Ir ne todėl, kad sudeginti visi tiltai, išmoktos visos pamokos, gauta vertinga patirtis, bet todėl, kad atgal tau jau tiesiog nesinorės.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Gražių išeinančios vasaros dienų mums visiems 🙂 !

Artima siela

Kokį švelnumą sugeba pažadinti žmogus, palietęs tavo sielą!

Jis turi kažkokias nematomas savo natas, kurios tinka tavo vidinėms stygoms.

Ir tai sukuria stebuklingą muziką! Jis gali paglostyti neprisiliesdamas. Nuraminti be žodžių tą štormą, kuris kartais čaižo tavo sielą. Vieninteliu žvilgsniu… Tu gaudai jį, akimirksniui nurimsti, o jis jau šnabžda tavyje tyliu balsu, glosto įaudrintas sąmonės bangas… Ir nusistovi štilis.

Tu žiūri jam į akis ir matai visus visatos atspalvius ir pustonius. Jie sugeba akimirksniu keisti pasaulį aplink tave, kurdami nepakartojamą laimės, švelnumo ir nepaprasto vidinio lengvumo paletę.

Ir tu supranti, kaip mažai reiškia tai, kam mes klaidingai suteikiame vertingumą! Ir kaip svarbu, kad šalia būtų nors vienas žmogus, gebantis nušviesti ir nuspalvinti tavo pasaulį savo tyros sielos spalvomis…

Padėka autorei! Pagal Duša Krylataja miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdies šilumos mums visiems 🙂 !

Kaip žvelgiame į pasaulį?

Prisimink, kaip į tave žiūrėjo besąlygiškai tave mylintis žmogus. Senelis, močiutė, mama, tėvas, artimas žmogus, mažas vaikas…

Aš pagalvojau – kokie žmonės būtų laimingi, jei pamatytų save mylinčių juos žmonių akimis… Kai į tave žiūri su meile, tu atsispindi toje meilėje ir pamatai savo tyrą sielą.

Kodėl taip pražysta ir tampa neįtikėtinai graži moteris, kai ją myli? Todėl, kad ji žiūri į save mylinčio ją vyro akimis.

Į mus žiūri meilės akimis, kuomet mus priima, džiaugiasi mumis, net jei mes toli gražu nesame tobuli. O ir myli, tame tarpe, ir tą netobulumą… Todėl ir mylimi vaikai užauga laimingais suaugusiais su adekvačiu savęs suvokimu ir orumu, ir jie nesuka sau galvos, ar jie pakankamai “geri“, kad juos mylėtų.

Tai nereiškia, kad mylintys žmonės mus idealizuoja. Idealizacija – tai apie iliuzijas ir priklausomybę. Kalbame apie tyrą, besąlygišką meilę, kai žmoguje mato tai, kas jame yra geriausia, ir tuo nuoširdžiai džiaugiasi, o taip pat su meile padeda įveikti tai, kas žmogų griauna. Mylintys žmonės įkvepia, padeda augti ir šviesti maksimaliai ryškiai.

O juk daugelis neatlaiko ne tik mylinčio žmogaus žvilgsnio, bet ir paprasčiausių šiltų žodžių. Todėl, kad kaltinimai ir kritika jau tapo įprasti ir kasdieniški.

Bet esmė tame, kad mes žiūrime į kitus per savo vidinės būsenos prizmę. Ir kuo daugiau mumyse meilės, tuo daugiau jos ir mūsų požiūryje į kitus. Ir tai labai juntama.

Kokiomis akimis mes žiūrime į žmones?

Manau, jei dažniau pažvelgtume į save mylinčių žmonių akimis, o dar geriau – į mylinčių mus žmonių akis – tuomet ir meilės širdyje būtų daugiau, ir kitiems dovanotume daugiau meilės ir savo širdies šilumos…

Padėka autorei! Pagal Tatjanos Gromovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tiesiog tęskime savo kelionę

Būna sunkūs periodai gyvenime. Kartais ir jėgų nėra. Ir nežinai, kur eiti.

Bet tu vis vien eini. Žingsnis po žingsnio, iš paskutiniųjų jėgų. Eini pirmyn. Ir atsiveria kelias; o paskui jis virsta Kelione. Ir atsiranda jėgos – nors anksčiau jos seko. O kai prasidėjo Kelionė – su kiekvienu žingsniu jos auga. Svarbiausia, nesustoti, eiti kiek jėgos leidžia. Tiesiog eiti pirmyn.

Jums trukdo, o jūs eikite. Jus klaidina – o jūs eikite. Jūs gąsdina, bando stabdyti jūsų Kelionę – vis vien eikite.

Net jei likote visai vienas. Jei nematote tikslo, jei nėra kelrodžių – kelias vis vien yra. Jei yra kelias, prasidės ir Kelionė.

Pačiu sunkiausiu, išsekimo ir nusivylimo metu, vis vien reikia eiti keliu – žingsnis po žingsnio. Tiesiog eiti. Kartais per jėgą. Ryžtingai. Kelias – sakralinė gyvenimo vieta. Juo ėjo šimtai ir tūkstančiai žmonių, praeisite ir jūs.

Kelias – gyvenimo simbolis. Išsilaisvinimo ir permainų simbolis. Energijos šaltinis. Jūs žengėte pirmą žingsnį būdamas vienoks žmogus, bet jūs keičiatės su kiekvienu sekančiu žingsniu. Praeitis lieka už nugaros, tiksliau, tai mes einame į priekį ir tolstame nuo jos. Tolstame nuo bėdų ir liūdesio.

Svarbiausia, eikite užtikrintu ir tvirtu žingsniu. Pajuskite, kaip kelias jus palaiko ir nukreipia. Ištieskite pečius. Kvėpuokite pilna krūtine. Ir eikite savo gyvenimo pasitikti. Savo keliu.

Netrukus jūs pajusite, kad jėgos sugrįžta. Bus lengviau. Mintys įgaus aiškumo.

Kelią įveikia einantis – štai tai jūs ir darote. Jūs einate. Ir jūsų jėgų akumuliatorius pasikrauna su kiekvienu žingsniu. O saugumas stiprėja.

Tai geras dalykas – žingsniuoti keliu. Dabar jūs ne vien kenčiantis ir silpnas žmogus, jūs – keliautojas. o keliautojams padeda visada: ir žmonės, ir angelai. Ir pats kelias – seniausias permainų archetipas. Jis taip pat suteikia mums energijos.

Pabandykite. Tai veikia. Ir įsivaizduokite, kad einate į laimę ir išsivaduojate nuo blogio. Tegul taip ir bus.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !