Iš priešiškumo – į vienybę..

Mūsų laikmetis vadinamas vis augančio streso ir depresijų laikmečiu, todėl dauguma žmonių tai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Ir.. iš tiesų – tai jau tapo mūsų visų objektyvia realybe..

Stresai vargina, dėl to ir vaduojasi žmonės iš jų kaip įmanydami – dažniausiai stengiasi užslopinti juos įvairiausiais būdais, t.y., kovoja su pasekmėmis. Tačiau vis daugiau žmonių užduoda sau klausimus: “Kodėl  tiek streso mūsų gyvenime? Kokios priežastys juos sukelia? Kodėl tiek žmonių kenčia nuo depresijos?..“

Juk nuolatinė įtampa žmonių gyvenime – tai nesveikos visuomenės požymis, nes žmonės negali nei ramiai gyventi, nei kurti, nei tobulėti, jei nuolat patiria stresą, jei gyvena baimėje, kovoje ir įtampoje.

Mūsų laikais žmogaus sąmonė užimta nesibaigiančių problemų ir sunkumų sprendimu. Tai tarsi begalinis bėgimas su kliūtimis: vos tik žmogus išsprendžia vieną problemą, tuoj iškyla nauja, o po to dar ir dar.., ir dažnai žmogus net nespėja nei atsikvėpti, nei susigaudyti, kaip su tuo susitvarkyti.

Dėl to ir svyra rankos, ir silpsta motyvacija apskritai kažką daryti, atsiranda nusivylimas, prislėgta būsena, depresija, anomija. Ir tai ne žmogaus gabumų, stiprybės ar silpnumo klausimas – tiesiog mes gyvename pokyčių laikotarpiu, kai senoji gyvenimo sistema išsisėmė ir išsigimė, todėl tapo problemų šaltiniu.

Pereinamasis laikotarpis visada nelengvas, nes reikia atsisakyti senojo mąstymo šablonų ir veiksmų, kurie vėl ir vėl įtraukia į kovą, konkurenciją, priešiškumą, susiskaldymą – visa tai ir yra ne tik streso ir depresijų ištakos, bet ir visų socialinių bėdų ir nelaimių priežastys.

Žmonės negali gyventi nuolatiniame strese, mūsų psichika to negali atlaikyti – tai patvirtina psichiatrai ir psichologai, tačiau.. visi bandymai psichologinėmis terapijomis ar medikamentais užslopinti ar išgydyti depresiją tėra nesibaigianti kova su pasekmėmis.

Kad pasikeistų arba išnyktų negatyvios pasekmės – turi keistis arba išnykti priežastys, t.y., neturi būti priežasčių, kurios sukelia stresą ir depresiją. Mes turime pradėti kitaip gyventi, kitokioje vertybių sistemoje, ir, pirmiausia – kitaip mąstyti, tapti dvasingais žmonėmis.

Mus nuo pat vaikystės mokė, kad gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas, kad turime nuolat kovoti su kitais, kad išsikovotume vietą po saule.. Ir mes tuo vadovavomės gyvenime, nes taip gyveno visi, todėl tai atrodė teisinga.

Mūsų gyvenimas tapo kova už būvį, o kur kova, ten viskas persunkta priešiškumu, agresija, baime ir neapykanta – ir žmogaus būsena, ir visuomenės būsena. Žmonės pradeda kovoti visur ir su visais: jie ginčijasi, siekia pranašumo, žemina, varžosi, manipuliuoja, išnaudoja, žlugdo..

Ir kartais sunku patikėti, kad žmonės gali būti tokie pikti, agresyvūs, žiaurūs.. Bet tai yra žmonių sužeistos psichikos išraiška – sužeistas žmogus žeidžia ir kitus, nes žmogų valdo jo būsena, jo vidinė įtampa, jo baimės ir vidiniai prieštaravimai.

Žmoniją jau gerokai išvargino ir išsekino visos kovos, konkurencija, nesantaika. Jau mažai ką beįkvepia perspektyva spręsti nesibaigiančias problemas, nuolat ieškoti priešų ir kovoti. Žmonės nori gyventi sveikoje visuomenėje, bendradarbiauti visų gerovei, mylėti, nuoširdžiai bendrauti, sukurti sau ir savo vaikams harmoningą realybę ir įkvepiančią ateities perspektyvą.

Kaip to pasiekti? Atsisakyti amžinos kovos, priešiškumo idėjos ir visko, kas griauna mūsų visų vienybę ir santarvę, nes kovojantis žmogus visur mato priešus, jis negali kurti, nes yra griovėjas.

Reikia tapti gyvenimo Kūrėju. Išsilaisvinti nuo kaustančio sąmonę negatyvaus ir agresyvaus mąstymo – juk mes neturime jokių priešų, išskyrus neapykantą savo širdyje.

Išskleisti, vystyti gražiausias prigimtines dvasines savybes – sąžinę, besąlygišką meilę, vienybę, atsakomybę, kūrybingumą – ir vadovautis jomis savo kasdieniniame gyvenime.

Evoliucija, žmonijos tobulėjimas – tai sąmonės skaidrėjimas, dvasinių vertybių išgryninimas ir gilios vidinės transformacijos. Todėl palaipsniui melą keičia tiesa, neapykantą – meilė, konkurenciją – bendradarbiavimas, kančią – laimė, egoizmą – altruizmas, griovimą – kūryba, priešiškumą – vienybė..

Ir šios gilios vidinės transformacijos būtinai, neišvengiamai ir labai natūraliai pradeda keisti ir žmonių elgesį bei mūsų visų realybę. Buskime.. Tapkime aktyviais mūsų visų Harmoningos realybės Kūrėjais 🙂 ..

Gražios ir šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Pasaka apie laimės laukimą

Viename nedideliame pajūrio miestelyje gyveno jauna graži mergina.

Ji labai norėjo laimės, tos pačios, apie kurią visi aplink tik ir kalbėjo, maža to – žmonės sakė, kad gautum tą stebuklingą laimę, reikia stotis į ilgiausią eilę, kurios pradžios nebuvo matyti…

Žmonės vis stojosi į eilę, jie kantriai laukė ir kartais net trumpai pasišnekučiuodavo, nes ilgiems pokalbiams tiesiog nebuvo jėgų – taip žmonės buvo pavargę nuo stovėjimo toje eilėje.

Jie tyliai pasikalbėdavo apie tai, kaip bus gerai, kai jie bus laimingi, kaip puikiai jie gyvens, visai kitaip nei dabar, tereikia dar truputį palaukti, o jau tada, tada tai jau viskas bus kaip gražiausioje pasakoje…

Todėl ir mergina stovėjo su visais ir laukė savo eilės. Kartais ji pažiūrėdavo į jūrą ir sunkiai atsidusdavo. Bet juk ji negalėjo išeiti iš eilės.

Mergina tvirtai nusprendė, kad būtinai sulauks savo laimės, juk ji dar tokia jauna, jai prieš akis visas gyvenimas.

Bet vieną dieną ji neištvėrė. “Aš tik minutėlei pasitrauksiu, gerai? Tik jūs nepamirškite, kad aš prieš jus stovėjau…“ – perspėjo mergina žmogų, kuris stovėjo už jos eilėje.

Ir, net nesulaukusi atsakymo, nubėgo prie jūros… Mergina ėjo pakrante, o bangos švelniai gaivino jos kojas. Skaisčiai švietė saulė, pūtė šiltas vėjelis, krykštavo žuvėdros…

“Ach, kaip gražu, kokia palaima! “ – pagalvojo mergina, brisdama per bangas pakrantėje, – “Ir jei ne šita eilė prie laimės, kokia aš būčiau laiminga!..“

…Taip ir mūsų gyvenime: kaip dažnai žmonės laukia iliuzinės išorinės laimės, bet nepastebi mažų kasdieninių laimės šaltinių – tyros meilės, žmonių gerumo, draugystės, artimųjų širdžių šilumos, bendravimo džiaugsmo, kūrybinio polėkio, gamtos grožio – mažų laimės šaltinių, kurie ir yra ta Tikra Didelė Laimė 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Visada gelbsti paprastumas..

Kai gyvenimas tampa panašus į besisupantį ledo luitą, labai svarbu atrasti nors vieną stabilų metrą po kojomis…

Dažnam iš mūsų tenka tai patirti, o kažkam ir labai dažnai… Ir patirtis parodė, kad geriausias būdas tai įveikti – tiesiog gyventi paprastai, mielieji…

Nesimėgauti savo asmeninės dramos būsena, neįsitraukti, nekultivuoti pergyvenimų…

Neieškoti niūraus pasitenkinimo iš depresyvių gaidų, kas, deja, paradoksalu, bet neretai pasitaiko…

Nekaitinti emocinių išgyvenimų pernelyg stipriai…

Todėl, kad jėgų nedaug… Ir reikalingos jos visai kitkam…

O tai reiškia – tiesiog…

Tiesiog pabusti…

Tiesiog gerti arbatą…

Tiesiog pajusti karštos duonos kvapą…

Tiesiog atlikti savo kasdieninius darbus namuose…

Tiesiog skaityti knygas, klausytis muzikos, arba – tylos…

Tiesiog eiti gatve…

Tiesiog būti su tais, kas pasiliko su tavimi šiuo nelengvu metu…

Ir neverta galvoti, kad tai, kas dabar vyksta – kažkas išskirtinio ir unikalaus…

Žinoma, ne…

Nes gyvenimo akumuliatoriai kiekvienam periodiškai išsikrauna… Tik įvyksta tai visiems skirtingai…

Ir nėra tokių, kuriuos aplenktų išsekimo ir apatijos periodai, nenoras kažką daryti…

Bet, kaip rodo praktika, depresija ne iš karto tampa depresija…

Tai kaupiamasis procesas, kuris daug greičiau progresuoja į blogąją pusę, kai žmogus pasineria į emocinius nuopolius…

Pernelyg jaudinasi dėl ateities, pamiršdamas dabartį… Pernelyg egocentriškas, galvodamas tik apie save, ir nerasdamas laiko ir noro pasidomėti ne tik savo gyvenimu…

Kaip matote, ir čia viskas paremta gebėjimu mylėti…

Mylėti ne tik vieną konkretų žmogų, bet ir visą gyvenimą… Nuoširdžiai ir neskaičiuojant, kiek atiduota… Su džiaugsmu dalyvaujant šiame stebuklingame procese…

Savo gyvenime ir praktikoje aš mačiau daug neįtikėtinų pasveikimų nuo ligų, kurios skamba lyg nuosprendis… Ir visa tai nutikdavo su žmonėmis, kurie buvo meilės generatoriais…

Ji skliste sklido iš jų, ir to negalima buvo nepajusti… Tie žmonės nekeikė savo būsenų, jie priėmė jas kaip informaciją, kurią reikia teisingai suvokti, kad atsivertų naujos durys…

Ir durys atsiverdavo…

Visada tikėkite, kad atsivers naujos durys..

Tikėkite, kad jums nereikia ten, kur jūsų neįsileido…

Tikėkite, kad jėgos sugrįš…

Tikėkite, kad bet kuri, net pati sunkiausia būsena – pasibaigs..

Tikėkite, kad jūs turite šansą…

Ir būtinai darykite nors kažką, nes nepakanka vien tikėti…

Aušta nauja diena… Tegul ji bus gera visiems…

Siųskime meilės dalelę kiekvienam, ir – ypač tiems, kam dabar sunku…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Šviesios, gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Žmonės reikalingi vieni kitiems..

Pakalbėkime šiandien apie Mus. Žmones…

Kokie skirtingi mes vienas kitam beatrodytume, tačiau iš tiesų mes labai labai panašūs…

Visi ieško savo vienintelio teisingo kelio… Visi vienodai džiaugiasi ir liūdi…

Ir ateina laikas, kai kiekvienam žmogui kyla klausimas – o kam aš gyvenu? Kam esu sukurtas? Kur atrasti save tikrąjį, savo esminį gyvenimo pašaukimą… Ir kam…

Žinai, galima daug metų klausinėti savęs apie tai ir nerasti atsakymo. Bet… Viskas paprasta…

Pažvelk, juk pačiame klausime jau slypi atsakymas: “Kam aš sukurtas (kam reikalingas)?

Žmogus turi būti reikalingas. Dalinti save. Tame yra Kūrybos esmė. Tame pats Gyvenimas.

Ir, jei tik tu pažvelgsi į Gamtą, tu pamatysi joje šio Kūrybinio proceso esmę. Ji nuolat save dalina. Atiduoda dosniai ir tuo pačiu “pasipildo“.

Taip ir žmogus. Visišką pilnatvę, “pasipildymą“ jam suteikia tik “reikalingumas“ kažkam, tik savęs atidavimas…

Mes reikalingi vieni kitiems, mes atiduodame save vienas kitam. Ir tokiu būdu mes kuriame Gyvenimą.

Išmokęs atiduoti, žmogus suvokia, kas yra Meilė. Ta Meilė, kuri suteikia sąlygas Gyvenimui Būti, nuolat tęstis… Ta Meilė, kuri Kuria.

Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas žmogus turi gilų poreikį būti kažkam reikalingu.

Mes reikalingi vieni kitiems, supranti?

Dalink save su Meile. Pabandyk. Ir tada tau daugiau nekils klausimas: “kam aš reikalingas…“

Tik taip Gyvenimas gali Būti. Tik taip gali Būti Tu.

Pagal Amu Mom novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !