Kai žmoguje gęsta vidinė šviesa, tai ne tik nuovargis ar prasta nuotaika.
Tai būsena, kai siela jau nesiremia savo vidiniu šaltiniu ir pradeda gyvuoti iš energijos stygiaus: savęs smerkimu, baime, nerimu, įpročiu užsitarnauti meilę ir dėmesį.
Tokiu atveju žmogus ne tik netenka gyvenimo džiaugsmo – jis netenka savo gyvybinės energijos. Todėl atsiranda beprasmybės, abejingumo viskam pojūtis ir įspūdis, kad gyvenimas neteko spalvų, prigeso.
Vidinė šviesa sugrįžta ne tuomet, kai keičiasi aplinkybės, o tuomet, kai žmogus liaujasi ieškoti atramos išorėje.
Tuomet, kai jis vėl atgauna savo vidinę stiprybę ir ja remiasi.
Tai vidinis darbas, kai žmogus pats, sąmoningai, atsiriboja, išsilaisvina nuo baimės, nuo klaidingų įsitikinimų apie save ir pasaulį.
Ir – vėl sugrįžta į gyvą meilės, stiprybės ir tyro džiaugsmo šaltinį…
Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 