Simoronas: jokių problemų :)

Kai esame nemalonioje situacijoje, mes joje dalyvaujame, pasijungiame emociškai, ir dažniausiai negalime pažiūrėti į visa tai ramiai, lyg iš šalies, ir padaryti teisingas išvadas. Simorono sistema siūlo kuo ramiau reaguoti į kritines aplinkybes, neužsikabinti už jų negatyvumo ir kuo greičiau jungtis į pozityvumą. Siūlomi ir keli būdai pažiūrėti į situaciją lyg iš šalies – tai padeda optimaliausiai ją išspręsti.

Pirmasis būdas – aprašyti situaciją, kuri kelia nepasitenkinimą. Pavyzdžiui: “ Aš pakeičiau darbą, kuriame kolektyvas mane nelabai šiltai priėmė, o viršininkas nuolat apkrauna nepakeliamais darbais, o ir pinigų gaunu mažai“. Dabar pakeičiam visus istorijos dalyvius į vienintelį įvardį “aš“ ir žiūrim, kas gaunasi: “ Aš pakeičiau darbą, ir aš nelabai šiltai save priimu, aš nuolat apkraunu save nepakeliamais darbais, o ir savęs aš gaunu mažai“.

Perskaičius naująją istoriją, nuotaika keičiasi – žmogus tampa situacijos šeimininku, taip pat gali pamatyti raktelį problemų sprendimui – ar tik ne jis pats dėl nepasitikėjimo savimi ar dėl naujos situacijos baimės mato vien tik bloga ir apsiima tai, kas jam nepriklauso? Perskaičius naująjį sakinį, ir nuotaika keičiasi, ir būdų pataisyti situaciją lengviau galima pamatyti – juk pamatom tai kitu kampu, tarsi naujai 🙂 .

Antrasis sprendimo būdas – susiklosčiusioje situacijoje suteikti sau kitą vaidmenį, geriau humoristinį. Pirmiausia užrašom savo būseną vienu sakiniu, tarkim: “Aš sėdžiu prie lango ir liūdžiu“. Keičiam sakinį, įpindami humoristinę gaidelę, pvz.: “Aš pūkuota katė su skrybelaite, sėdinti prie lango, dainuojanti meilės dainas ir gaudanti saulės zuikučius“.. Vyrai įvardina jų dvasią atitinkantį herojų, bet būtinai su humoristinėmis detalėmis. Pakartojus kelis kartus tokį sakinį, nuotaika keičiasi automatiškai, o visos negatyvios emocijos subyra lyg kartoninės dekoracijos 🙂 ..

Trečiasis būdas – simoroniški šokiai ir ritualai. Skirtingai nei įprasti šokiai ar ritualai, kurie grindžiami tradicijomis, simoroniški gimsta pagal situaciją spontaniškai. Nuotaikai praskaidrinti šokiui galime apsirėdyti neįtikėtinais rūbais, šokti vieni – tol, kol smagu ir kol pajusime, kad pakaks.. tai tarsi dinaminė meditacija. Ritualus taip pat susigalvojame savo: pavyzdžiui, “pritraukti“ svajonių vyrui į namus galime nupirkti labiausiai patikusias vyriškas namines šlepetes ir pastatyti jas prieškambaryje.. o tam, kad įsigytume svajonių butą ar namą, galime “išrašyti“ sau įsivaizduojamus nuosavybės dokumentus 🙂 ..

Svarbiausia – pozityvumas ir neriboti savęs savo drąsiausiose vizualizacijose. Kuo dažniau būti Kūrėjo būsenoje, kur polėkis ir laisvė, kai su dvasiniu pakilimu atliekame visus darbus lyg meno kūrinius: nuo kasdieninių darbų iki maisto gaminimo ir buities, nuo kūrybos iki mokslinių atradimų.. Simoroniečiai savo gyvenimą kuria lengvai, neprisirišdami, kasdien harmonizuodami ir pripildydami džiaugsmu savo realybę. Tik tiems, kurie analizuoja ir bando sisteminti, simorono ritualai neveikia 🙂 ..

Tiems, kuriems simorono principai patinka, noriai taiko juos gyvenime ir pastebi ilgainiui, kad problemų nelieka.. Pasikeitusi žmogaus vidinė būsena keičia ir gyvenimo aplinkybes. Nevykėlio reakcija (negaliu, nemoku, nesugebėsiu) ir pykčio reakcija (kuri pajungia ambicijas ir egoizmą) gimdo nesėkmes gyvenime. Simoroniečiai juokauja, kad kvailas pyksta, o išmintingas daro išvadas 🙂 ..

Padaryti ir psichologiniai tyrimai, kodėl simorono sistema “veikia“. Visa, kas gali pasirodyti keista ar atrodyti lyg žaidimas ar kažkas nerimto, iš tiesų išlaisvina žmogų ir atveria jo kūrybingumą. Psichologų išvados tokios:
1. Šioje sistemoje mes atsisakome vidinio kontrolieriaus, kuris visada “žino“ ir valdo mus.
2. Lengvumas leidžia “įsijausti“ lyg vaikui į įvairius vaidmenis ir pamatyti situaciją iš šalies.
3. Mes išleidžiame į laisvę viską, kas buvo slopinama pasąmonėje ir ji pagaliau pradeda veikti mūsų pačių labui.
4. Mes pasijungiame į mus supančią kūrybinės energijos tėkmę.
5. Mes suvokiame, kad viskas įmanoma, ir “leidžiame“ sau priimti gyvenimo dovanas.
6. Mes imamės atsakomybės už tai, kas vyksta mūsų gyvenime.
7. Mes sekame savo prigimtimi ir išnaudojame geriausias savo savybes, tarp jų ir ketinimo galią.

Štai taip – lengvai, kūrybiškai 🙂 .. Mane ši saviugdos sistema sužavėjo optimizmu, priemonių paprastumu ir žaismingumu. Iš tiesų – mes labai dažnai viską perdedame ir padarome sudėtingai, tuo pačiu apkraudami save nesibaigiančiomis problemomis.. Tuo tarpu kiekviename iš mūsų glūdi Kūrėjas ir neatsiejamos jo savybės: tikėjimas tuo ką darome, džiaugsmas ir grožis 🙂 ..

Reklama

Lengvai :)

Tai saviugdos sistemos “Simoronas“ pagrindinis devizas. Lengvumo, buvimo tekmėje ir harmonijoje, savotiška sklandymo būsena – tai kūrėjo būsena. Spontaniškai ji aplanko kiekvieną, taip pat spontaniškai ir dingsta.. Simorono sistema moko sąmoningai pereiti į šią kūrėjo būseną ir būti joje. Kas trukdo žmogui būti sąmoningu savo gyvenimo kūrėju?

Pirmiausia – savęs ribojimas. Ribas nustatome ir sugalvojame taisykles, kad jaustumėmės saugiai ir užtikrintai. Bet.. ribos ir sugalvotos taisyklės “veikia“ tik toje erdvėje, kurioje mes veikiame ir sugalvojame tas ribas. Už mūsų apribotos ervės tos taisyklės neveikia. Štai ir gaunasi užburtas ratas – dėl savo sugalvotų ribų mes tuo pačiu ribojame ir savo kūrybiškumą.

Susikuriame gyvenime savotišką pakuotę ar pakuočių sistemą, kuri teikia saugumo iliuziją. Saugu todėl, kad įprasta. Tuo pačiu tai spaudžia, riboja ir žlugdo lengvumą ir polėkį. Pakuotės ir ribos veikia tik tuomet, kai palaikome jas savo mintimis, veiksmais ir kontrole. Kai tik nustojame jas palaikyti savo mintimis, jos nukrenta lyg rudeniniai lapai.

Kiekvienas žmogus gali žengti tokį žingsnį iš savo sukurtos nelaisvės į beribį kūrybiškumą. Žmogaus kūrybinės galios ir jėgos – jame pačiame, o ne išorėje. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už tai, kaip gyvename. Simoroniečiai juokauja: “ Nėr ko pykti ant veidrodžio, jei pats rodai bjaurias grimasas“. Jei kažką gyvenime darome ne taip, tik mes patys tai tegalime ištaisyti.

Simorono sistemoje išskiriamos pagrindinės žmogaus vertybės: sveikata, dvasinis komfortas (emocinė pusiausvyra), drąsa, ramybė ir pasitikėjimas savimi. Pabrėžiama, kad koreguodami vieną gyvenimo epizodą, mes automatiškai paveikiame visą savo gyvenimą. Visada yra išeitis iš bet kurios situacijos, viskas priklauso nuo mūsų požiūrio ir veiksmų.

Jei sureikšminame sunkumus, jie tampa problema. Jei ieškome sprendimų iš sunkumų, tai tampa eiliniu laipteliu į tolimesnius veiksmus. Gyvenimas – ne dogma, tai neišsemiamos galimybės. Tik nuo žmogaus kūrybiškumo, neprisirišimo, lengvumo ir lankstumo priklauso jo laimė. Šypsena, dėkingumas, altruizmas griauna visas ribas. O ribos ir vienodumas griauna žmoniškumą, kurio esmė yra unikalumas.

Kiekvienas nemalonus signalas gyvenime (problema) parodo, kad sustojome, užsiciklinome savo mąstyme ir susikurtose ribose. Tai reiškia, kad turime atkreipti dėmesį į tą signalą, kitaip išties įsisuksime į neprognuozuojamą įvykių virtinę. Simoroniečiai nekovoja, nesivadovauja ambicijomis – jie dirba su gyvenimo kliūtimis ir sprendžia iškilusius sunkumus. Tam, kad išeitume iš aklavietės, reikia pakeisti požiūrį į kliūtį.

Visus prieštaravimus ir problemas dažniausiai žmonės nešiojasi su savimi, stengdamiesi nustumti juos kuo giliau. Nerasdami išėjimo ir užslopinti, visi tie prieštaravimai ir problemos tiesiog plėšia žmogų iš vidaus, veikdami ir psichiką, ir kūną. Susidaro uždaras ratas – vidinis konfliktas. Dažnai išorinės problemos ir nėra, o tik vidinis dialogas ir fantazijos, nuo kurių taip pat kenčiame.

Dėl tingėjimo, abejonių ir nenoro keisti nemalonią situaciją puolame į neviltį ir depresijas. Dvasingumas turi būti praktiškas: tai kasdieninis tobulėjimas, kuris galiausiai tampa gyvenimo dalimi. Mes turime ieškoti ašies savyje, o ne atramos išorėje. Iš kiekvieno Mokymo ar Mokytojo pasiimti tiek, kiek jie gali duoti ir kiek mes galime priimti neprisirišdami. Tik pats žmogus gali prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo gyvenime.

Mokomės ne knyginių žinių, o vidinio žinojimo, paremto patirtimi. Vidinis Žinojimas – intuicija ir beribė išmintis, kiekvieną žmogų vedanti teisingiausiu jam keliu. Mūsų vidinė būsena kuria mūsų išorinį gyvenimą. Jei vadovaujamės intuicija ir išmintimi, gyvename laimingai. Kai kuriame taisykles ir ribas, sukuriame rėmus. Jei spraudžiamės į rėmus – turime atitikti tų rėmų ribas. Ar galima būti laimingu rėmuose?

Simorono sistema parodo, kaip sudėtingai kartais žiūrime į gyvenimą ir kad viskas yra žymiai paprasčiau, net.. lengva. Šios sistemos kūrėjas – P.Burlan. Yra jo mokinių išleista knyga “Kurs načinajuščego volšebnika“ (V.Gurangov, V.Dolochov). Ši knyga yra elektroninėje bibliotekoje, kuri nurodyta skiltyje “draugai“. Labai optimistiškai nuteikianti sistema, paskaitykite, jei sudomino, kas skaito rusiškai 🙂 .

Sekantį kartą parašysiu kelias Simorono technikas, kurios padeda į įvairias situacijas pažiūrėti kitaip, paprasčiau, ir jas išspręsti 🙂 ..

Linksmai :)

Šiam įrašui pastūmėjo Bagira, atsiuntusi “pilkumo išblaškymui“ į asmeninį paštą linksmų istorijų. Prisiminiau ir senolių prietarą: sunkiausia sulaukti sniego, o sulaukus lengviau. Vis galvodavau – kodėl. Pasirodo, ir šviesiau, o ir virusai visokie, šaltukui paspaudus, tiesiog žūsta.. Ačiū, Bagira, tikrai pakėlei nuotaiką, negaliu nepasidalinti tavo puikios nuotaikos užtaisu 🙂 :

Žmogus sako:
– Nepamatysiu, nepatikėsiu!
Kūrėjas sako:
– Nepatikėsi – nepamatysi..
🙂 🙂 🙂
Pacientas skundžiasi: “skauda galvą!“
Į tai įvairių laikų gydytojai atsako:
Prieš 2000 metų: “Imk, suvalgyk šią šaknelę.“
Tūkstantaisiais metais: “Šios šaknelės – burtai. Perskaityk geriau maldelę.“
1850 metais: “Šios maldelės – kvaili prietarai! Išgerk šios mikstūros.“
1930 metais: “Šios mikstūros – paparasčiausias šarlatanizmas. Išgerk šią tabletę.“
1985 metais: “Šios tabletės neefektyvios! Išgerk šių antibiotikų.“
2005 metais: “Šie antibiotikai gryna chemija! Imk, suvalgyk šią šaknelę.“
🙂 🙂 🙂
Pareina katalikiškos gimnazijos auklėtinis namo po pamokų ir sako savo mamai:
– Mama, duok greičiau valgyti!
– O kur stebuklingas žodis?
– .. dėl Dievo meilės!
🙂 🙂 🙂
Gydytojas apčiuopia diagnozuodamas pacientą:
– Čia skauda?
– Skauda.
– O čia?
– Skauda!
– O čia?
– A-a-aa!!! Daugiau aš jums nieko nesakysiu!
🙂 🙂 🙂
Ateina vyriškis pas gydytoją ir skundžiasi:
– Daktare, padėkit, aš pusiau kurčias!
– To negali būti, pusiau nebūna: žmogus kurčias arba ne.
– O jūs patikrinkite.
Gydytojas nueina į kabineto galą ir šnibžda:
– Keturiasdešimt keturi..
Vyriškis atsako:
– Dvidešimt du..
🙂 🙂 🙂
Pas gydytoją ateina pacientas ir sako:
– Gydytojau, gelbėkite mano žmoną!
– O dėlės nepadėjo?
– Ne, tris suvalgė, daugiau nenori!
🙂 🙂 🙂
Poliklinikos registratūroje:
– Alio.. padėkite, mano žmonai skauda galvą ir temperatūra.
– Aukšta?
– Taip, metras aštuoniasdešimt penki!
🙂 🙂 🙂
Tik nedaugelis žmonių, kuriuos kankina kosulys, eina pas gydytoją. Likusieji eina į teatrą..
🙂 🙂 🙂
Ir.. liaudiškas prietaras: “ jei jūs miegate prie sienos, o jūsų žmona – iš krašto, reiškia, jūs jaunas tėtis..“

Tik rašydama atkreipiau dėmesį, kad dauguma anekdotų – apie gydytojus ir pacientus 🙂 .. Visai atitinka situaciją 🙂 , o ir šypsena, ir gera nuotaika – puikus antigripinas. Šypsokimės 🙂 .. Sulauksim sniego, o su juo, kaip sakydavo mūsų senoliai, ir šviesiau, ir smagiau bus 🙂 ..

E.Keisis: Akašos kronikos

Jei Akašos kronikas įsivaizduosime lyg galingą duomenų bazę ir tikimybių programą, tuomet tai, kas tą programą aktyvuoja, yra žmonių laisva valia ir kūrybinė energija. Egzistuoja kiekvieno likimo “potencialus piešinys“, bet tai, ką žmogus padarys su savo gyvybine energija ir likimu, priklauso tik nuo jo laisvos valios. Nieko nėra iš anksto numatyta, išskyrus tendencijas, talentus ir siekius.

Skaitymuose žmonėms nuolat buvo primenama, kad kiekvienas individas žino, ką gyvenime reikia daryti ir kaip vystyti savo geriausias savybes ir talentus, taikant dvasinius principus ir idealus. E.Keisis pabrėždavo, kad žmonės sėkmingai dvasiškai augs tuomet, kai jie tiesiog darys gyvenime tai, ką patys laiko tinkamu ir labiausiai reikalingu. Deja, dažniausiai tarp to žinojimo ir jo panaudojimo yra bedugnė.

Akašos kronikose E.Keisis perskaitė, kad egzistuoja du aspektai, dėl kurių žmogus gali būti tikras. Pirmasis aspektas yra tas, kad žmogaus sielai lemta vystytis ir galų gale suvokti savo santykį su Kūrėju. Antras aspektas – savo vystymuisi ir augimui žmogus nuolat “prisitraukia“ konkrečią pamoką. Asmeninės pamokos kartojasi tol, kol jos yra išmokstamos, todėl į basikartojančius negatyvius išgyvenimus ir situacijas turėtume atkreipti ypatingą dėmesį. Joks susitikimas, niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. Tai sumanymas arba dėsningumas, kurį kiekviena esybė susikuria pati sau ir daro ji tai priklausomai nuo jos supratimo apie tiesą ir pasirinktų idealų.

Vietoje intelektualių pratimų E.Keisis žmonėms primygtinai siūlė išsirinkti idealus, kurie juos nukreiptų vystyti tokias svarbias savybes kaip meilė, atjauta, supratimas ir pasiryžimas padėti kitiems, nuolat tobulėjant šiame procese. Idealas – motyvuojantis faktorius, kuris yra ketinimo, ir to, kas nulemia žmogaus poelgį, pagrindas. Aukšti dvasiniai idealai vysto harmoningas savybes žmoguje. Jei pasirenkamos konstruktyvios, kuriamosios jėgos, kurios yra Kūrėjo, Žemės, Visatos manifestacija, tuomet žmogus pasirenka kelią, vedantį į aukščiausią sąmoningumą ir būseną, kurią žmonės vadina šventumu.

Mūsų epochoje mes susiduriame su pagrindiniu sunkumu – žmonių įsitikinimu, kad jie yra aplinkybių aukos. Dažniausiai sunkumai ir pamokos, iškylančios prieš žmones, traktuojamos kaip atsitiktinės išorinės aplinkybės, neturinčios jokio ryšio su žmogaus mąstymu ir veikla. Toks klaidingas suvokimas parodo gyvenimą lyg nevaldomą chaosą, tačiau šis chaosas ir yra mūsų pačių “kūryba“. Priežasties – pasekmės dėsnis veikia nepriklausomai nuo to, suprantame mes jį ar ne. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jei gyvenime nesiseka, tai esame blogi – tiesiog mes nematome, nesuprantame savo mąstymo ir elgesio pasekmių. Pamatę pasekmes, atseksime ir priežastį.

Dar vienas iš mūsų supratimo sunkumų yra tas, kad mes pernelyg dažnai fokusuojamės į tai, kad “darytumę“, o ne į tai, kad “būtume“. Tai gesina sąmoningumą. Pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas – tai sąmonės ir asmeninio suvokimo vystymas. Savo energiją dažnai nukreipiame į tai, kad kažką pakeistume, vietoj to, kad pasikeistume patys. Gyvenimo patirtį ir sėkmę matuojame išoriniais pasiekimais, vietoj to, kad įvertintume visą įgytą patirtį.

Siekdami dvasinio augimo, mes dažnai sukuriame tokias situacijas, kurios prieš mus iškyla kaip gyvenimo kryžkelės ar krizės. Šiose situacijose mes susiduriame su sąlygomis, sprendimais, pergyvenimais, net asmenimis, kurie mums “padeda“ užbaigti tai, kas šiuo metu reikalinga mūsų sielai augti. Pergyvenimai, kuriuos mes “prisitraukiame“ ir pamokos, esančios šiuose pergyvenimuose, priklauso nuo sprendimų, kuriuos mes padarėme anksčiau, ir kurie atvedė mus į šį momentą.

Šios kryžkelės atitinka galimo vystymosi, tolimesnės gyvenimo eigos ciklus. Neveltui sakoma, kad kiekviena gyvenimo krizė – tai nauja pradžia ir naujos galimybės. Daugelis, atsisukęs į tokias praeitas krizes pastebės, kad tai buvo vieta ir laikas, kai keitėsi gyvenimo aplinkybės, ir dažnai į gerąją pusę, jei mokėmės iš tų krizių. Kai vystome savyje aukščiausius dvasinius aspektus, tokių kryžkelių mūsų “mokymui“ jau nereikia, nes išsiugdę sąmoningumą, pradedame sąmoningai valdyti savo kūrybines jėgas ir gyvenimą.

Tie žmonės, kuriems E.Keisis vykdė Akašos kronikų skaitymus, taip pat ne visada sugebėdavo išsilaisvinti iš jausmo, kad jie yra gyvenimo aplinkybių aukos. Bet.. įrašą savo gyvenimo knygoje kiekviena esybė daro pati priklausomai nuo jos supratimo apie tiesą, žinojimą ir išmintį jos santykiuose su kitais žmonėmis materialioje egzistencijoje.

Viskas, ką mes darome veikiant protui ar kūnui, užsirašo ir palieka antspaudą sieloje ir Akašos kronikose taip pat, kaip kūniškosios funkcijos sukuria žmogaus kūną. Mums teks susitikti su visais tais antspaudais, kuriuos mes palikome “universalioje duomenų bazėje“. Dvasinis augimas – nenutrūkstamas procesas. Tegul tie antspaudai bus harmonizuojantys 🙂 .. Niekada nepamirškime, kad esame Kūrėjai 🙂 ..

Edgaras Keisis

Tai garsiausias praeito amžiaus (1877-1945) aiškiaregys amerikietis. Paprastas kaimo vaikinas, neturintis jokio specialaus išsilavinimo, padarė perversmą ne tik medicinoje, bet ir skaitė garsiąsias Akašos kronikas – savotišką visų laikų žmonijos galimybių ir tikimybių duomenų “bazę“. E.Keisis sugebėdavo pasiekti ypatingą transo būseną ir pasitelkti visą žmonijos išmintį. Jis išgydė dešimtis tūkstančių ligonių, tarp jų ir beviltiškus. Amerikos Gydytojų Generalinė asociacija pripažino E.Keisio gabumus ir leido jam oficialiai užsiimti medicinine praktika.

Viskas, ką seansų metu E.Keisis skaitė iš Akašos kronikų, buvo numeruojama ir kruopščiai užrašinėjama jo padėjėjos. Diagnozės ir pasiūlyti gydymo būdai būdavo stebėtinai tikslūs ir veiksmingi. Seansai buvo vadinami skaitymais. E.Keisis nuolat pabrėždavo, kad tėra tarpininkas ir neprisiskirdavo sau informacijos, kurią skaitė, autorystės. Jam net nebuvo privalu būti viename kambaryje su klientu, dauguma seansų – skaitymų būdavo atliekami ir per atstumą. Kas yra tos paslaptingosios Akašos kronikos?

Žodis “akaša“ sanskrito kalba reiškia “beribė erdvė“. Tai ne tik įvykiai, bet ir galimybės, tikimybės, potencialai ir visų sielų istorijos – visa, kas buvo įvykę žmonijos istorijoje, taip pat visi archetipai, kurie formuoja žmonių elgesio modelius. Tai galime įsivaizduoti kaip kompiuterinę programą, kuri labai tiksliai leidžia numatyti kiekvieno poelgio rezultatą. Tos programos dėka įmanoma ne tik numatyti kiekvieno asmeninę ateitį, bet ir analizuoti sprendimų pasekmes ir įtaką, kurią tie sprendimai daro ne tik aplinkiniams, bet ir visai žmonijai.

Ta programa tokia detali, kad gali tiksliai numatyti, kiek ir kaip mažiausia permaina žmogaus mintyse, poelgiuose ir sprendimuose gali įtakoti visus tikėtinus ateities variantus. Visas šitas begalinis skaičiavimo procesas reikalingas tam, kad į vieną vietą suvestų žmones ir įvykius, kad tie žmonės gautų galimybę geriausiu būdu išmokti pasirinktas pamokas, būtinas asmeninei transformacijai ir dvasiniam augimui.

Ateitis nėra kažkas sustingusio ar nulemto. Tai serija tikimybių ir galimybių, vedančių nuo vienos situacijos prie kitos. Šiuo požiūriu žmogaus “likimas“ nulemtas lygiai tiek, kiek žmogus pasinaudoja savo laisva valia. Edgaras Keisis, vykdydamas savo skaitymus, nuolat perspėdavo savo klientus, kad atrinks tik tą informaciją, kuri geriausiu būdu jiems padės įvykdyti užduotį, dėl kurios jie pasirodė Žemėje.

Kiekviena siela kiekvieną pergyvenimą gauna savo vystymuisi. Kiekvienas žmogus turi tokį sudėtingą prieštaringų emocijų ir elgesio stereotipų kompleksą, kad galutinis rezultatas visiškai priklauso nuo individo. Dažnai, skaitydamas Akašos kronikas, E.Keisis matydavo skirtingas žmogaus galimybes gyvenime: tą, kuri yra, ir tas, kurios galėjo būti. Gyvenime svarbiausia yra tai, kaip žmogus pasinaudoja suteiktomis jam galimybėmis, ir sprendimai, dėl kurių gyvenimas gali įgauti įvairiausių krypčių.

Viskas, ką išgyvena siela, turi savo priežastį. Priežasties – pasekmės dėsnis yra nekintantis ir nepriklauso nuo asmens pasirinkimo. Nuo individo priklauso pasirinkimas – tai faktorius, kuris keičia rezultatą (pasekmę). Kokį pasirinkimą – priežastį bepasirinktų žmogus, jis visada išgyvens to pasirinkimo pasekmes. Ateitis priklauso nuo to, ko žmogus nuspręs imtis susidariusiose situacijose. Kiekvieną akimirką individas atsako už tą gyvenimą, kurį jis nusprendė gyventi.

Jei pasirenkame konstruktyvias, kuriamąsias, pozityvias jėgas, tuomet jos veda į sąmoningumą, vienybę su Kūrinija ir harmoniją. Jei esame prisirišę tik prie materialumo, instinktyvaus prado, egoizmo ir pasirenkame ambicijas, šlovę ir tuštybę, tai ir gauname tai, kas mus griauna, sukelia nepasitenkinimą, ligas kūnui, nerimą protui ir sielos slopinimą.

Kyla klausimas: ar kiekvienam prieinamos tos paslaptingos Akašos kronikos? E.Keisis teigė, kad prieinamos, tereikia dėmesio ir sąmoningumo. Kiekvienas iš mūsų panašus į personalinį kompiuterį, kuris pajungtas į bendrą sistemą – Akašos kronikas. K.G.Jungas tai vadino kolektyvine pasąmone. Mes galime “įeiti“ į centrinę duomenų bazę aukšto sąmoningumo pagalba, per sapnus, per aiškų Visatos dėsnių suvokimą arba per kitas, kiekvienam individualiai suvokiamas ir prieinamas priemones.

Akašos kronikos yra impulsas, pritraukiantis prie mūsų tai, kas mums šiuo metu reikalinga. Tik nuo mūsų pasirinkimo ir sprendimų priklauso tai, ką išgyvename. Akašos kronikos – lyg universalus superkompiuteris, tiksliai atsekantis ir chronometruojantis viską, kas jam pateikta. Ką pateiksime, priklauso tik nuo mūsų. Jei momentas išnaudojamas teisingai, tuomet pateikiamas sekantis, jei ne – situacija kartojama. Galimybė dvasiškai vystytis yra visada.

Apie tai – sekantį kartą 🙂 .

Sveikata

Išmintis byloja, kad sveikas kūnas ir sveika siela yra neatsiejami. Visi sveikatingumo sistemų autoriai pabrėžia, kad žmogus yra sąmoninga būtybė ir savo mintimis valdo savo gyvenimą. Besirūpindami savo kūnu, turime atkreipti dėmesį ir į savo mintis, nes jie veikia vienas kitą. Jei rūpinsimės tik kūnu, o mintys bus kupinos baimių ir abejonių dėl sveikatos, tai kursime neprognozuojamą chaosą.

Įdomu tai, kad beveik visi sveikatingumo sistemų kūrėjai savo sistemas sukūrė remdamiesi asmenine patirtimi, nes buvo silpnos sveikatos. Kurdami tas sistemas jie ne tik pasveiko, bet ir padėjo daugeliui žmonių. K.Niši sakė, kad tik sunkiai sirgdamas suprato, kad tam, kad pilnaverčiai gyventų ir pasiektų savo tikslų, jam tiesiog būtina gera sveikata. Gydytojų nuostabai jis pasveiko – išstudijavęs daugybę knygų ir tuo pačiu sukūręs savo sveikatingumo sistemą. Tą patį galima pasakyti ir apie P.Bregą, ir mūsų Vydūną.

Liga yra disharmonija, organizmo “pastaba“ apie netvarką kūne, neteisingą gyvenimo būdą. Tai signalas, į kurį turime reaguoti. Daugumai žmonių liga yra kliūtis, kurią stengiamasi kuo greičiau pašalinti ir toliau taip pat neteisingai gyventi. Norima ne pasveikti, o atsikratyti ligos. Liga laikoma atsitiktinumu, likimo smūgiu, kai vieni suserga, o kiti lygiai taip pat atsitiktinai nesuserga. Signalą užslopiname vaistais ir toliau gyvename principu “niekada negali žinoti kada užklups liga“..

Nurašome viską likimui, bet ar susimąstome, kas mums tą likimą “skiria“? Didžiąja dalimi – mes patys, ir mes patys sprendžiame – nešame užmestą kryžių ar sąmoningai kuriame savo gyvenimą. Likimas yra mūsų rankose ir mes kiekvieną akimirką galime jį keisti. Mūsų gyvenimas kaip veidrodis atspindi mūsų mąstymą.

Jei mintyse harmonija, tai harmonija vyrauja ir organizme. Bet kokia pusiausvyros stoka sukelia įtampą, o įtampa blokuoja laisvą gyvybinės energijos srautą. Galime sveikai maitintis, sportuoti, grūdintis ir tuo pačiu metu turėti baimių ir abejonių dėl savo sveikatos. Arba atvirkščiai – pripažinti sveikatos principus tik teoriškai, o praktiškai nedėti tam jokių pastangų.

Liga yra fizinė dvasinės nedarnos išraiška, jos nepašalina tabletės, injekcijos ar operacijos. Tam, kad būtume sveiki, pirmiausiai reikia keisti mąstymą ir gyvenimo būdą. Daugelyje šalių atlikti tyrimai rodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp sveikatos būklės ir psichinės būklės bei gyvenimo būdo. Trumpai tai įvardinama kaip sąmoningumo ir savidisciplinos stoka, neteisinga mityba, judėjimo trūkumas, žalingi įpročiai bei asmeniniai įpročiai, kurie sukelia stresą.

Pasaulyje yra žmonių, ir net tautų, kurios nežino, kas yra liga. Jiems nereikia vaistų ir ligoninių ir jiems yra natūralu, kad niekada nesirgęs žmogus sulaukia 100 ir daugiau metų ir po ilgo, pilnaverčio gyvenimo oriai palieka savo kūną ir iškeliauja į anapilį. Sveikata yra natūrali mūsų būsena. Nereikia kažkokių nežemiškų pastangų, kad būtume sveiki, tiesiog turime nustoti nenatūraliu, netinkamu elgesiu ir mąstymu ardyti savo sveikatą.

Tai svarbu dar ir dėl to, kad esame pavyzdys savo vaikams. Mes dedame pagrindą jų gyvenimui ir sveikatai. Savo namuose nuo pat gimimo skiepijame vaikams požiūrį į gyvenimą, mitybos įpročius, gyvenimo būdą, mąstymo būdą, bendravimo įgūdžius, požiūrį į žalingus įpročius. Vaikai perima mūsų gyvenimo modelį. Žinoma, poveikį daro ir visuomenė, bet pagrindų pagrindas yra šeima.

Visose sveikatingumo sistemose, kurios padėjo daugeliui žmonių, išskiriami sveikatos pamatai yra pilnavertė mityba, judėjimas, sąmoninga būtis, atsipalaidavimas ir miegas, vanduo, grynas oras, pozityvus mąstymas. Visa tai atrodo labai paprasta, bet pradžioje tam reikia sąmoningų nuolatinių pastangų, o paskui tai tiesiog tampa gyvenimo būdu.

Kaip sako K.Tapperweinas: jei apkūnūs žmonės mažiau valgytų, o visi kiti valgytų tik sveiką maistą, rūkaliai mestų rūkyti, geriantys alkoholį – mestų jį gerti, tinginiai imtų daugiau judėti.. ir jei visi teisingai kvėpuotų ir teigiamai galvotų, būtų galima išgelbėti žymiai daugiau gyvybių ir išvengti ligų, nei tai galima padaryti naudojant brangiausius šiuolaikinės medicinos metodus..

Realybė visada pasirengusi įgauti pageidaujamą formą. Kurkime sveikus, gyvenimą ilginančius pozityvius įsitikinimus ir sekime jais. Tuomet problemos taps galimybėmis, ligos – sveikata, apatija – kūrybingumu ir gyvenimo džiaugsmu 🙂 ..