Perliukai

Kaip gi kitaip pavadinsi išmintį, kuri visuose mokymuose persipina, atsikartoja ir šviečia.. Šiandien pasidalinsiu vieno dvasinio vadovo pasekėjų Singapūre suformuotu tekstu – hipotetiniu interviu su Dievu. Atkarpomis teko jį skaityti, o neseniai aptikau pilną tekstą. Mintys tokios universalios ir pamokančios..

Taigi – Hipotetinis interviu su Dievu:
“Užeik, – pasakė Dievas, – tai norėtum gauti mano interviu?“
“Jei turi laiko, “ – pasakiau.
Jis nusišypsojo ir tarė: “Mano laikas – amžinybė, jo užtenka viskam; kokius klausimus turi galvoje ir ko norėtum paklausti manęs?“
“Jokių, kurie būtų tau nauji. Kuo labiausiai tave stebina žmonės?

Jis atsakė:
““Tuo, kad jiems atsibosta būti vaikais, jie skuba užaugti, o tada vėl trokšta būti vaikais. Kad jie praranda sveikatą, kad uždirbtų pinigų, o po to leidžia pinigus, kad atstatytų sveikatą. Jie susirūpinę galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį. Taip jie negyvena nei dabar, nei ateity. Jie gyvena, lyg niekada nereiktų mirti o miršta taip, lyg niekada nebūtų gyvenę“.

Jis suėmė mano rankas ir mes ilgai tylėjome. Po ilgo laiko aš paklausiau:
“Kaip Tėvas, ko tu paprašytumei vaikų, kad jie padarytų?“
Dievas atsakė:
“Suvokti, kad jūs negalite priversti kitų jus mylėti. Ką jūs galite padaryti, tai mylėti ir leisti būti mylimiems… Suvokti, kad reikia daugel metų, kad užsitarnautum pasitikėjimą, ir užtenka kelių sekundžių jį sugriauti…Suvokti, kad turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam nedaug reikia…

Kad reikia valdyti savo požiūrius, kitaip požiūriai valdys jus…Kad užtenka kelių sekundžių skaudžiai sužeisti tuos, ką mylime, bet reikia daug metų toms žaizdoms užgydyti…
Būtina praktikuoti kasdienį atlaidumą…Suvokti, kad yra daug jus mylinčių žmonių, bet jie nežino, kaip išreikšti savo jausmus… Suvokti, kad pinigai gali nupirkti viską, tik ne laimę… Kad jūs galite būti nusiminę, bet negalima dėl to liūdinti esančius aplink jus… Kad didelėms svajonėms nereikia didelių sparnų, bet reikia nusileidimo mechanizmo joms įgyvendinti…

Suvokti, kad tikri draugai yra retenybė ir jei radote juos, tai radote tikrą lobį… Kad ne visada pakanka, kad kiti jums atleistų, kad reikia ir patiems sau atleisti… Kad esate šeimininkai to, ką turite ir vergai to, ką sakote… Kad pjausite tai, ką pasėjote: jei sėjate paskalas – pjausite intrigas, jei sėjate meilę – pjausite meilę…
Suvokti, kad tikroji laimė – tai ne savo tikslų pasiekimas, bet mokėjimas džiaugtis tuo, ką jau pasiekėte…Kad laimė yra apsisprendimas. Jūs nusprendžiate būti laimingi tokie, kokie esate ir su tuo, ką turite, arba ““mirštate“ nuo pykčio ir pavydo dėl to, ko jums trūksta… Suvokti, kad du žmonės gali žiūrėti į tą patį dalyką ir matyti visiškai skirtingai…

Kad tie, kurie yra nuoširdūs, gyvenime daugiau pasiekia… Suvokti, kad net jeigu jums atrodo, kad neturite nieko, kad galėtumėte duoti, kai draugas verkia šalia jūsų, jūs randate stiprybės numalšinti jo skausmą savo palaikymu… Kad tie, kuriuos stengiatės labai mylėti ir pririšti, pabėgs šalin, o tie, kuriems leidžiate mylėti, liks visada šalia…
Suvokti, kad nors žodis “meilė“ turi daug įvairių reikšmių, bet jis gali prarasti vertę, jei nuolat tuščiai švaistomas… Suvokti, kad jūs negalite padaryti nieko ypatingo tam, kad aš jus mylėčiau – aš tai tiesiog darau… Aš šalia jūsų, nes esu amžinas mylintysis, jūs kartais toli nuo manęs, nes esate amžini dvejotojai… Trumpiausias atstumas tarp mūsų – malda“…

Man tai tokie gražūs žodžiai 🙂 .. Nesvarbu, kas juos pasakė, bet tai paprasta ir nuoširdu: iš širdies į širdį 🙂 .. Saulėto ir šilto visiems savaitgalio!

Reklama

Sąmonės evoliucija

Evoliucijos psichologija teigia, kad žmonija tapo inteligentiškesnė, bet ir gerokai agresyvesne rūšimi gamtoje. Kokiu būdu formavosi ir plėtėsi žmogaus sąmoningumas? Žmogaus evoliuciją galima suvokti kaip vystymą jame tų galimybių, kurios niekada nesivysto savaime. Ji būtina pačiam žmogui , kai jis suvokia, kokioje yra padėtyje ir supranta savo galimybę pakeisti tą padėtį. Galima sakyti, kad žmogus yra savo evoliucijos priežastis, priemonė ir tikslas.

Žmogus turi sugebėjimą mąstyti, jo evoliucija yra jo sąmoningumo evoliucija, o sąmoningumas negali vystytis nesąmoningai. Kaip gi įvyko esminis šuolis žmogaus sąmoningume? Tyrinėtojai teigia, kad kvantinis šuolis žmonijos vystymosi eigoje įvyko todėl, kad mūsų protėviai pradėjo jungtis į vieną būrį, kompleksiškai ir visiems naudingai tarpusavyje bendrauti.

Ekonominė vystymosi, sąmoningumo pažanga buvo pasiekta ne išstumiant, sunaikinant ar pergudraujant konkurentus, o sukuriant stabilius ir patikimus tarpusavio santykius, praktikuojant darbo pasidalijimą, vykdant lygiaverčius mainus. Tik bendruomenės ir socialinės grupės išgyveno ir sėkmingai vystėsi toliau. Tai buvo svarbiausias mūsų protėvių išgyvenimo ir vystymosi laimėjimas.

Karai, rasizmas, pavergimas, išnaudojimas, nėra tikrosios žmogaus prigimties savybės, tai tik nepavykusių susivienijimų pasekmės – teigia evoliucijos psichologas H.Emnst. Laikui bėgant ir didėjant gyventojų prieaugiui, nepakako gamtos išteklių, prasidėjo karai. Žmonija evoliucijos eigoje pasiekė neįtikėtinai komplikuotų ir diferencijuotų santykių sistemos. Žmogus tapo kovojančia ir maištaujančia būtybe.

Bet.. anatomiškai “modernios“ smegenys pradėjo sėkmingai funkcionuoti būtent žmonijos vienijimosi periodu. Archeologas R.Vait teigia, kad kultūrinis šuolis įvyko maždaug prieš 40000 metų, nes vienijimasis tapo egzistencine būtinybe, garantuojanti išgyvenimą. Žmonės išmoko derėtis ir pasiekti kompromisą, pasidalinti patirtimi ir laimėjimais, vystė bendravimo įgūdžius. Todėl socialinė kompetencija yra pats svarbiausias mūsų protėvių palikimas.

Evoliucijos psichologija rekonstruoja realius praeities scenarijus, įrodančius bendruomenės gyvenimo strategijos privalumus. Toks gyvenimas skatino vystymąsi, kompromisinius sprendimus, taiką. Bendruomenės programos egzistuoja ir šiandien, tačiau šiuolaikinis vartotojiškas idealas baigia išstumti bendražmogiškumo principus, gimdo konkurencinę kovą ir susvetimėjimą. Tai socialinės struktūros erezija, stabdanti žmogaus sąmoningumo vystymasi. Todėl, kaip teigia tyrinėtojai, tai aklavietė..

Kad sąmoningumas augtų ir žmonija tobulėtų visomis prasmėmis, turime grįžti prie bendruomeniškumo idėjos.Tai būtų pagrindas sekančiam šuoliui žmogaus sąmonės brandos ir plėtimosi eigoje. Susipriešinimas, susiskaldymas žadina žemiausius žmogaus egoistinius bruožus ir ambicijas. Žmonija tarsi grįžta atgal dvasine prasme.. “ Ne tik pavieniai asmenys, bet ir ištisos tautos demonstruoja trimečio vaiko elgesį, – sako psichologas D.Stivensas, – tiktai šiuo atveju frazė: “aš su tavim nežaisiu, nes tu mane erzini“, virsta įvairiomis prekybinėmis sankcijomis dėl nenusisekusių diplomatinių santykių“ ..

Evoliucijos psichologai išskiria esminius žmonijos principus ir primena tai, kas mums yra svarbiausia:
1) Mus visus vienija kultūrinis, kalbinis ir etninis pagrindas.
2) Bendruomenimė strategija sujungia atskiras grupes ir leidžia joms drauge sėkmingai vystytis.
3) Priešų iš esmės nėra.
4) Protėviai mums lėmė dabartį, o mes esam atsakingi už ateitį.
5) Turime atsižvelgti ir pasinaudoti per tūkstantmečius sukauptomis protėvių vertybėmis.

Evoliucija yra judėjimas į priekį, tai neišsemiamos galimybės. Ką pasirinksime mes – turime spręsti kiekvienas asmeniškai.Tik teigiamos nuostatos veda mus link bendruomeninės programos, kuri jau mums gyvybiškai svarbi. Žmogus, praradęs bendrumo jausmą, tampa atskirtas nuo kitų, labiau pažeidžiamas, susipriešinęs. Prisimenat: visi mes esame viena 🙂 ..

Mylėti ar turėti?

Išnagrinėję visas psichologines subtilybes, lyg galėtume, jomis remiantis, kurti laimingus santykius. Supratę klaidingus lūkesčius, prigimtinius lyčių poreikius dar neturėsime pilno vaizdo. Yra dar aspektai, be kurių supratimo bus sunku. Pirmas – tai vidinė kiekvieno mūsų motyvacija kuriant santykius.

Dažnas atvejas, kai sutuoktinis yra priemonė nuo vienatvės, kai dėl nepilnavertiškumo jausmo yra poreikis nuolat su kažkuo būti. Tuomet ir ieškodami meilės, žmonės ieško žmogaus, kuriuo tikisi užpildyti save. Iš to kyla savininkiškumas, noras valdyti, nepaleisti, nes sunku skirtis su tuo, kas suteikia pilnatvę. Tokiu motyvu grįsti santykiai visada sunkūs, nes neįmanoma pasisavinti žmogaus, o ir žmoguje, kurį siekiama savintis, tai natūraliai gimdo pasipriešinimą.

Dar vienos pinklės, vedančios į nusivylimus – lygiavimasis į kitus. Tai užgesina gražiausius jausmus. Kiekviena šeima sukuria savo bendravimo modelį. Neatkartosime kitos šeimos modelio, koks mielas jis mums beatrodytų. Be to, visada matome išorinę žmonių santykių pusę – tai, kas mus žavi, gali būti gražus fasadas.. Psichologinis šeimos modelis – tai tarsi trečias “asmuo“ šeimoje, dviejų žmonių unikalus kūrinys, ir kas tai bus – harmonijos siekimas ar mūšio laukas, priklausys tik nuo sutuoktinių.

Ir.. pagrindų pagrindas – visuomenės poveikis. Gyvename visuomenėje ir jos poveikis mums yra – suvokiame tai ar ne. Šiuolaikinė visuomenė persmelkta abiems pusėms naudingų mainų idėjos. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, žmonių meilės ryšiai dažnai atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo ekonominę rinką.

Savo knygoje “Menas mylėti“ E.Fromas visapusiškai išnagrinėja šitą klausimą – tai tikrai vertinga informacija šiuolaikiniam žmogui. Jis padeda suprasti, kad vartotojiškas modelis persmelkia ir žmonių bendravimą ir santykius. Kiekvienas trokštame meilės, bet šiandien beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę – prestižas, pinigai, valdžia.. ir didelę dalį savo energijos išeikvojame siekiant šitų tikslų, o meilei paliekama “atsitiktinumo ar pasisekimo“ dalia.

Gyvenimas pagal turėjimo principą – tai ramstis tiems, kurie nori būti tikri, nori turėti paruoštus atsakymus į visus gyvenimo klausimus, bet nedrįsta jų ieškoti savarankiškai. Tai rėmai ir priklausomybė nuo išorinių aplinkybių, siekimas jiems atitikti. Ir sutuoktinis su tokiu požiūriu ieškomas toks, kuris patrauklus pagal to laiko madą – fizine ir dvasine prasme. Santykiai taip pat orientuoti į turėjimą, atitikimą “standartui“.

Kadangi norima gauti, tai ir meilė suvokiama kaip “tapti mylimu“, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Prieš santuoką mylinčių žmonių energija nukreipta į buvimą, t.y., savęs atidavimą kitam žmogui ir jo stimuliavimui. Po vestuvių santuokos liudijimas kiekvienam partneriui suteikia išskirtinę teisę valdyti savo sutuoktinio kūną, jausmus ir dėmesį. Atpuola reikalas stengtis, nes meilė virto tuo, ką žmogus turi – nuosavybe.

Toks įtakotas vartotojiškas požiūris neša nusivylimus.. Nė vienas nesistengia, nes jau “turi“, bet stengiasi įžvelgti tokios permainos priežastį savo partneryje ir jaučiasi apgautas. Nė vienas nepastebi, kad neteisingas požiūris – kad meilę galima turėti – atvedė prie to, kad jie nustoja mylėti. Dabar, užuot mylėję vienas kitą, jie tenkinasi bendra nuosavybe: pinigais, visuomenine padėtimi, namais, vaikais.

Taip kartais santuoka, kuri iš pradžių buvo grįsta meile, virsta bendro turto valdymu, tam tikra korporacija, kurioje vieno egoizmas susijungia su kito egoizmu ir sukuria “šeimą“. Iš nusivylimo gali kilti iliuzija, kad naujas partneris ar partneriai patenkins meilės troškimą, suteiks meilę. Tokie žmonės nuolat jaučia meilės ilgesį ir supranta, kad viskas, ko jiems trūksta, yra meilė..

Ką gi daryti, jei suvokiam, kad daugiau ar mažiau įkliuvom į vartotojiško požiūrio į meilę pinkles? Pirmiausia – sąžiningai tai sau pripažinti. Antra, aiškiai suprasti ir įsisąmoninti, kad MEILĖ YRA MENAS. Tai veikla, o ne įspūdis. Žodis “įsimylėjimas“ prieštarauja pats sau. Kadangi meilė yra produktyvi veikla, tai ji yra pastovi būsena, o ne pasyvus afektas.

Jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį patį ryžtą, kaip panorę išmokti bet kurio kito meno – muzikos, tapybos.. Taip pat suprasti, kad visi mokame mylėti – tai natūrali mums būsena, tereikia tai atgaivinti ir išsilaisvinti nuo primestų stereotipų. Gal pradžioje pritrūks žinių – pasieškokime jų ir būtinai taikykime savo gyvenime – taip atgausime savo natūralų sugebėjimą mylėti.

Ir.. nepamirškime, kad bet kokios srities Meistru galime tapti tik po didelės praktikos – kai teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilies intuicijoje – bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tai reiškia, kad sukūrę šeimą, turime tam visą gyvenimą. Meilė išlaisvina ir suteikia sparnus, ji įkvepia ir padaro gyvenimą nuostabų.. Mylėdami sukuriame ypatingą erdvę, kurioje gera ir ramu, kurioje auga laimingi vaikai, kurioje esame kartu ir kiekvienas turime galimybę asmeniniam augimui 🙂 E.Fromas tai vadina menu, aš pridurčiau: tai aukščiausias menas, tai mus vienijanti stebuklinga energija 🙂 ..

Santuoka: pasiseka ar darbo rezultatas?

Gavau prašymą diskusiją perkelti čia ir paklausti jūsų nuomonės. Klausimai buvo tokie: kodėl, laikui bėgant, santuoka vis labiau įgauna kasdieniškumo, o sutuoktinis.. neįdomus ar net erzina? Bet.. kai tik santuokai iškyla grėsmė, norima jį susigrąžinti bet kokia kaina? Kaip išsaugoti santuoką ir jausmus? Ir nuo ko priklauso laiminga santuoka?

Pažiūrėkime, kaip į tai žiūri psichologai. Kas pirmiausia mus nuvilia, kai pradedame rimtus santykius? Tai iliuzijos ir fantazijos, kurios dažnai neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Yra surinkti pagrindiniai mitai apie idealią santuoką, kurie neatitinka realybės ir atneša daug nusivylimų:

1. Laimingoje santuokoje romantiški santykiai tęsiasi amžinai.
2. Mano sutuoktinis turi suprasti ko aš noriu ir kas man reikalinga be žodžių.
3. Geras intymus gyvenimas turi būti spontaniškas, lydimas audringų emocijų.
4. Mano išrinktasis turi priimti visus mano trūkumus ir turi padėti man juos įveikti.
5. Mano sutuoktinis visada bus mano pusėje visuose ginčuose ir konfliktuose.
6. Jei intymus gyvenimas nėra audringas, tai rodo, kad meilės nėra.
7. Sėkmingoje santuokoje sutuoktiniai nesiginčija.
8. Santuoka savaime pagerins mano gyvenimą visomis prasmėmis be mano pastangų.

Pripažinkime, kad daugelis turime tokių įsitikinimų prieš kurdami santuoką. Iš kur jie? Iš mūsų nežinojimoč Iliuzijos, kad antspaudas pase jau yra laimės garantija visam gyvenimui. Realybė skiriasi nuo mūsų fantazijų. Kiekvienas žmogus ir kiekviena pora išgyvena savo vystymosi etapus. Pora prisitaiko vienas prie kito, mokosi derinti bendrus ir asmeninius planus. Sėkmingas poros gyvenimas priklauso nuo noro ir sugebėjimo susitarti, atrasti bendrus sąlyčio taškus.. tuo pačiu paliekant kiekvienam ir asmeninę erdvę augimui. Tai kūrybinis procesas, vykstantis visą poros gyvenimą kartu.

Neatitikimas tarp to, ką įsivaizdavome, ir to, kas vyksta realybėje, gimdo nusivylimą santuoka ar sutuoktiniu. Bet.. retas susimąstome, kad yra svarbi mūsų gyvenimo realybė – mūsų natūralūs prigimtiniai poreikiai. Psichologai skiria pagrindinius moteriškus ir vyriškus poreikius, susijusius su šeima. Supratę juos, turime daugiau šansų sukurti laimingą santuoką. Moters poreikiai šeimoje pagrindiniai yra šie:

1. Meilė, prisirišimas, dėmesys – daugumai moterų gyvybiškai svarbūs. Tai joms reiškia patikimumą, pritarimą, saugumą. Moterims reikalingi prisilietimai, apkabinimai, bučiniai, gėlės, skambučiai, laisvalaikis kartu. Tai tolygu meilės prisipažinimui ir patvirtinimui.
2. Pokalbis. Vyrai dažnai nesupranta, kaip tai moteriai svarbu. Nuoširdus pokalbis sutvirtina santykius, jis moteriai svarbus, nes per jį yra palaikomas emocinis ryšys.
3. Sąžiningumas ir atvirumas. Moteriai būtina pasitikėti savo vyru. Pasitikėjimas jai – santykių pagrindas. Jei moteris nepasitiki vyru, sunku tikėtis gerų santykių.
4. Finansiniai įsipareigojimai. Tai siejama su patikimumu ir vyriškumu. Moters gyvenime yra etapai, kai jai tai ypač svarbu – tai vaikų gimimas ir auginimas.
5. Šeimyniniai įsipareigojimai. Moterys svajoja, kad vyrai būtų šeimos lyderiai. Kad vyras būtų šeimos galva ir geras tėvas. Jos nori jausti moralinį palaikymą auginant vaikus.

Vyrai taip pat turi savo poreikius, susijusius su šeima. Pagrindiniai poreikiai tokie:

1. Įvertinimas. Vyras pilnavertis jaučiasi tuomet, kai jo pastangos, pasiekimai yra įvertinti. Tai didžiulis motyvuojantis vyrą faktorius.
2. Intymūs poreikiai. Dažnai moterys nesupranta šio poreikio, lygiai kaip ir vyrai neįvertina moterų poreikio švelnumui ir dėmesiui. Suderinus šiuos du vyro ir moters poreikius, galima natūraliai sukurti šiltus ir gražius intymius santykius.
3. Partnerystė pomėgiuose ir laisvalaikyje. Vyrai nori, kad moterys suprastų jų pomėgius ir pagal galimybes juose dalyvautų – tiesiogiai ar palaikydamos ir pritardamos.
4. Patraukli žmona. Vyrui svarbu, kad jo žmona jį žavėtų ir būtų jam patraukli. Neveltui sakoma, kad vyrai myli akimis, todėl dvasinį savo žmonos grožį vyras turi ir “matyti“.. ( neapsileiskime, mielosios..)
5. Namų jaukumas. Vyrai nori ramybės ir “namų“ atmosferos. Jam gyvybiškai svarbi savo jaukumo ir ramybės oazė gyvenime.

Tai baziniai sutuoktinių poreikiai santuokoje, išskirti, remiantis ilgalaikiais tyrimais. Yra asmeninių subtilybių, bet jie esmės neapsprendžia. Jei pagrindiniai sutuoktinių poreikiai yra patenkinami, santuoka yra stipri. Tai pagrindas meilei, pasitikėjimui, ištikimybei, pagarbai ir tiesiog.. laimingam gyvenimui. Jei pagrindiniai sutuoktinių poreikiai nepatenkinami, jie anksčiau ar vėliau bus patenkinami už šeimos ribų.

Psichologai siūlo vienintelį būdą stiprinti šeimą: kuo dažniau atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis apie abiejų poreikius, derinti ir gerbti juos. Taip pat kalbėtis apie jausmus, emocijas, išgyvenimus. Tai “skiepas“ prieš visas blogybes laimingai santuokai 🙂 .. Taigi, jei “pasisekė“ santuoka, tai reiškia, kad žmonės deda pastangas, kad ji būtų laiminga. O kaip jūs manote?

Nuotaika

Nuo ko ji priklauso? Būna taip, kad, rodos, nereikšminga smulkmena sugadina nuotaiką visai dienai. Ir, atvirkščiai, sunkios situacijos suvienija ir pakelia ūpą, pasitikėjimą savimi.. Galime niurgzti dėl oro – karšta, šalta, lyja, susierzinti dėl kreivo žvilgsnio, intonacijos. Ir.. džiaugtis smulkmenomis. Nuo ko tai priklauso? Netinkama diena ar netokia nuotaika?

Žinoma, viskas priklauso nuo mūsų pačių. Kartais įsivarome save į tokį skubėjimą, bėgimą, kad nepastebime gražiausių dalykų šalia. Tuomet laikas bėga.. ir viskas erzina, nes viskam trūksta laiko. Kartais turime sustoti ir įvertinti, ar neįsisukome į bėgimą dėl bėgimo, ar tai, ką darome, yra tikrai svarbu. Sustokime kartais.. Verta..

Kaip rašė R.Šarma vienoje savo knygų – suorganizuokime kartais sau dieną, visai mums nebūdingą. Padarykime tai, kam ilgai neradome laiko.. Paskambinkime žmogui, kuriam seniai norėjome paskambinti. Nuvažiuokime į vietovę, kurią taip norėjom aplankyti, bet vis nesusiruošdavome. Perskaitykime knygą, kurią vis atidėliojome. Arba.. tiesiog išsimiegokime, pabūkime ramybėje.. Labai veiksmingas ir neįprastas būdas atgauti pusiausvyrą – išeiti iš vadinamo “voverės rato“ ..

Ir.. patikėkite, niūrumas – dažniausiai prastas įprotis. Mes įpratome reaguoti į viską per prizmę “ne“ – iš pradžių paneigiam ir tai keičia mūsų pačių nuotaiką. Pastebėjote – tai įėjo į mūsų kalbą – sakinį pradėti žodeliu “ne“? Ką po jo besakytume, bet tuo neigimu jau kuriame nuotaiką..

Taigi – viskas mūsų rankose, o mūsų nuotaika tai tikrai.. Kai susiraukiame, nepastebime gražiausių dalykų, kurie šalia. Siūlau šmaikščių posakių iš A.Blocho knygos – “Merfio dėsniai“. Jie parodo, kad ir iš sunkių padėčių yra mažiausiai dvi išeitys, o į smulkmenas, gadinančias nuotaiką, galim pažiūrėti su jumoru – tuomet jos ir lieka smulkmenomis 🙂 Saulėto, šilto visiems savaitgalio ir geros nuotaikos! 🙂

ARISTOTELIO POSAKIS:
Visada turėtum teikti pirmenybę tam, kas galima, bet neįmanoma, o ne tam, kas įmanoma, bet negalima.

RUDNICKIO NOBELIO PRINCIPAS:
Tik tas, kuris ką nors puikiai supranta, gali tai paaiškinti taip, kad niekas kitas to nesuprastų.

RICHARDO NUOSAVYBĖS PAPILDOMOS TAISYKLĖS:
1. Jei ką nors saugai labai ilgai, tai jau gali išmesti.
2. Kai tik ką nors išmeti, tuoj pat to prireikia.

GLATUMO MATERIALINIO GODUMO DĖSNIS:
Vos daiktą nusiperki, įsivaizduojama jo nauda tampa atvirkščiai proporcinga tikrajai.

FLUGGO DĖSNIS:
Kai tau prireikia medžio pabelsti ir pasakyti: tfu, tfu, tfu..“, tu supranti, kad pasaulis sudarytas iš aliuminio ir plastmasės.

ROMĖNŲ TAISYKLĖ:
Sakantis, jog kažko neįmanoma padaryti, neturėtų trukdyti darančiajam.

PETERIO PLACEBO:
Įvaizdžio gramas vertas kilogramo darbo.

DRAZENO ATSTATYMO DĖSNIS:
Situacijai pataisyti laikas yra atvirkščiai proporcingas tam, kurio prireikė ją sugadinti.

BALANSO DĖSNIS:
Blogi įpročiai naikina gerųjų pasekmes. Jeigu pakeliui į darbą jūs surūkote cigaretę ir suvalgote šokoladą, tai jie suryja visus per pusryčius išgertų apelsinų sulčių vitaminus.

ANDERSONO AKSIOMA:
Jaunas gali būti kartą, o nesubrendęs – visą gyvenimą.

KAMBARIO DRAUGO TAISYKLĖ:
Knarkiantis užmiega pirmas.

ESQUIRE’O KOMENTARAS:
Kuo greičiau užmezgi santykius, tuo greičiau jie nutrūksta.

PARDO POSTULATAS:
Viskas, kas gyvenime yra malonu, yra arba nelegalu, arba amoralu, arba didina svorį.

CAMPBELO AUTOMOBILIO REMONTO DĖSNIAI:
1. Jei gali pasiekti sugedusią detalę, tai neturi įrankių ją išimti. 2. Jei gali detalę išimti, tai neturi atsarginės detalės. 3. Jei turi atsarginę detalę, tai nieko neprireikia keisti.

OLIVIERIO DĖSNIS:
Patirtis – tai, ką įgauni, kai jau nebereikia.

HOFFERIO DĖSNIS:
Kai žmonės laisvi ir gali daryti ką tik nori, jie mėgdžioja vienas kitą.

Ir.. MAŽAI ŽINOMAS SEPTINTASIS NIUTONO DĖSNIS:
Paukštis rankoje geriau, nei paukštis virš galvos 🙂 ..

Budizmas

Daug atsakymų man davęs mokymas. Šios religijos  filosofija žavi savo įžvalgumu. Pirmą mažą knygutę “Taip kalbėjo Buda“ rusų kalba gavau viename iš pirmųjų ezoterinės literatūros knygynų vietoje.. grąžos. Skeptiškai į tai pažiūrėjau, bet paskaičius ilgai nepaleidau jos iš rankų.. Teisinga mintis, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna. Ši maža knygelė, galima sakyti, iš pagrindų pakeitė mano mąstymą.

Pirmiausia apie patį budizmo filosofijos kūrėją – Budą. Tai reali istorinė asmenybė. Jis, beje, nuolat pabrėždavo, kad nėra nei dievas, nei dievybė, o paprastas žmogus, supratęs žmonių kentėjimo priežastį ir būdą iš kančių išsivaduoti, pakilęs virš jų, praregėjęs. Buda gyveno 80 metų – tarp 563 ir 483 m.pr.m.e. Gimė Sidhartos Gautamos vardu, netoli Kapilavastu (Šiaurės Indija), Šakju karalystės valdovo šeimoje, motina – karalienė Maja.

Princas gyveno prabangoje. Tėvas jį visokeriopai atitvėrė nuo pasaulietiško gyvenimo. Būdamas 29 metų, po kelių savarankiškų žygių už karalystės tvoros, pamatęs gyvenimo realybę, jis paliko tėvo rūmus. Tuo metu gimė jo vienintelis sūnus – Rahula, bet ir šeima jo nesulaikė. Jis tapo atsiskyrėliu, užsibrėžusiu tikslą ieškoti išsilaisvinimo iš žmogiškų kančių.

Po ilgų ieškojimų, klaidžiojimo Gango slėniais, tuometinių dvasinių mokytojų mokslų, askezės jis pasirinko savo ieškojimų būdą ir kelią. Tuo, žinoma, nustebinęs ir net papiktinęs tuometinius tradicijų besilaikančius dvasininkus ir pasekėjus. 35 metų, po ilgo susikaupimo ir apmąstymo, jis pasiekė aukščiausiąjį pažinimą ir tapo Buda – “nubudęs, nušvitęs“, tas, kuris atskleidė Keturias Tauriąsias Tiesas ir pasiekė Nirvaną (išsivadavimo būseną) šiame pasaulyje.

Kokios gi tos Keturios Tiesos?
1. Egzistuoja kančia
2. Yra kančios priežastys
3. Iš kančios yra išsivadavimas
4. Yra kelias, kuris veda į kančios pabaigą.

Taip pat nurodomas “kelias, kuris veda į kančios pabaigą“. Tai aštuonių pakopų kelias:
1. Tobulas požiūris;
2. Tobulas pasiryžimas;
3. Tobulas kalbėjimas;
4. Tobuli poelgiai, veiksmai;
5. Tobula gyvensena;
6. Tobulos pastangos;
7. Tobulas budrumas (dėmesys);
8. Tobulas susikaupimas (meditacinis, ties tuo, ką darome). Kituose šaltiniuose vietoje žodžio “tobulas“ radau “teisingas“, bet tai, turbūt, esmės nekeičia.

Stebina toks įžvalgumas, ypač pagalvojus apie tą laikmetį.. Kyla mintis, kad yra nekintanti Tiesa, nepriklausanti nuo laikmečio. “Eilės apie Mokymą“ – Dhammapada – budistiniai tekstai, parašyti pali kalba. Juose tiek pamokomų temų, kurias galima pritaikyti šiandien.. : “ Visas sąmonės būsenas lemia mąstymas, ir mąstymas jas sukuria. Jei žmogus kalba ar daro ką skatinamas blogų minčių, kentėjimas lydi jį, kaip neatskiriamas šešėlis“.

“ Visas proto būsenas lemia mąstymas, ir mąstymas jas sukuria. Jei žmogus kalba arba ką daro skatinamas skaidrių minčių, laimė lydi jį kaip neatskiriamas šešėlis… Iš tiesų neapykanta niekada nenuslopina neapykantos. Neapykantą nuslopina tik meilė – tai amžinas dėsnis… Tie, kurie klaidą laiko tiesa, o tiesą klaida, tie, kurie ganosi klaidingų minčių ganyklose, – niekada nepatirs tikrovės“..

“ Bet tie, kurie tiesą laiko tiesa, o klaidą klaida, tie, kurie ganosi teisingų minčių ganyklose, – patirs tikrovę… Kaip lietus patenka į namus, kurių stogo šiaudai prasiskyrę, taip aistra įsiskverbia į neišlavintą protą. Kaip lietus nepatenka į namus, sandariai uždengtus šiaudais, taip aistra neįsiskverbia į išlavintą protą… Budrumas (apamada) – kelias į nemirtingumą. Išsiblaškymas – kelias į mirtį. Tie, kurie budrūs, nemiršta. Tie, kurie išsiblaškę – jau mirę“.

“ Uolumu, budrumu, savitvarda išmintingas žmogus susikuria salą, kurios niekada neįstengs užlieti bangos.Tie, kurie išmintingi, mąstantys, visada atkaklūs, pasiekia Nibbana’ą (Nirvaną) – aukščiausią laimę. .. Reikia draugauti su tuo, kuris rodo klaidas lyg rodytų lobį… Nelaikyk draugais tų, kurie daro bloga ar tų, kurie yra negarbingi. Bendrauk su geriausiais, siek geriausių žmonių draugystės“.

“ Kaip tvirtos uolos neišjudina vėjas, taip ir išminčių nejaudina nei priekaištai, nei liaupsės… Nedaug žmonių persikelia į kitą krantą, dauguma vaikšto pirmyn ir atgal šioje pusėje… Ramios mintys, žodžiai ir poelgiai to, kuris įgijo teisingą supratimą, visiškai išsivadavo, yra absoliučiai ramus ir išlaiko pusiausvyrą.. Puikūs yra miškai, kur minia nešėlsta; išsivadavę iš aistrų, žmonės suranda juose džiaugsmo, nes nebeieško juslinių malonumų“..

Ką čia bepridursi.. Verčia susimąstyti.. Ateityje rašysiu dar ištraukas iš savo “stebuklingos“ knygelės.. Ką sudomino, pasiūlysiu literatūrą – “Baltos lankos“ yra išleidusios Jean Boisselier knygą “Budos išmintis“. Labai gražiai iliustruota, išsamiai pasakojanti Budos, budizmo istoriją knyga. Ir.. labai norėtųsi išgirsti jūsų nuomonę 🙂 ..

Mokytojai ir mokinystė

Dėkoju už klausimus. Šį kartą Sandra klausė apie dvasinius Mokytojus, jų vaidmenį gyvenime. Aistė klausė – o kam tobulėti ir kažko mokytis, jei jaučiasi gyvenime ir taip gerai? Žinoma, Aiste, jei viskas sekasi puikiai, nėra prasmės keisti tai, kas gerai. Dvasinis tobulėjimas vyksta visą gyvenimą, o tai, kad gyvenimas džiugina tik įrodo, kad esate teisingame kelyje. Pozityvūs žmonės dažnai “nepastebi“ savo mąstymo ir veiksmų priežasčių, jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Tai yra puiku ir labai norėtųsi, kad tokių laimingų žmonių būtų kuo daugiau 🙂 .

Sandrai galiu atsakyti remdamasi savo patirtimi. Išmintis iš įvairių šaltinių sako, kad visas mūsų gyvenimas, žmonės jame, įvykiai, aplinka, informacija yra mūsų mokytojai. Vienokiu ar kitokiu būdu visi mokomės, įgijame patirties ir išminties. Viskas priklauso nuo mūsų – mokomės sąmoningai ar ne. Gerai, jei turime šviesius tėvus ir aplinką, kuri išugdė geriausias mūsų savybes ir entuziazmą gyventi. Jei, ne, mokomės iš patirties, išgyvenimų, išvadų iš jų. Ir, žinoma, labai saugu ir gera, jei yra šalia žmogus, kuris savo pavyzdžiu ir išmintimi palaiko ir padrąsina..

Ar būtinai Mokytojas (ar Meistras) turi būti ir koks jis? Yra išskiriami tokie mokinystės keliai: pirmas – pasekėjo arba mokymo sekėjo. Toliau – mokinio, kuriam Mokytojas padeda atverti savo asmeninį kelią. Yra ir individualus, sąmoningas dvasinis augimas. Ir.. augimas per gyvenimišką patirtį, kuris dažnai atveda į tris pirmuosius. Visi keliai veda į augimą. Kuris geresnis? Geresnių nėra, jie visi kitokie.

Man atėjo poreikis išsiaiškinti, kame gyvenimo druska, kai patirtis atvedė į savotiškus pasikartojimus gyvenime. Supratau, kad kažką darau ne taip, jei keičiantis žmonėms, aplinkybėms, aš vis gaunu panašų rezultatą. Suvokiau, kad tai mano veiksmų pasekmės. Taip ir prasidėjo mano paieškos. Savo ieškojimus pavadinčiau individualiais, nors buvo periodų, kai mokiausi grupėje ir laikotarpiai, kai mokiausi iš žmonių, kurie man buvo tuo metu siekiamybės pavyzdžiai, juos tikrai galiu vadinti Mokytojais, nes daug iš jų išmokau, gavau taip reikalingą padrąsinimą.

Visuose mokymuose pabrėžiama, kad mokymai ir mokytojai tėra pakopos į asmeninį žmogaus dvasinio potencialo atsivėrimą. Bet koks mokymas, teorija ar prisirišimas prie šviesaus žmogaus yra rėmai, kurie riboja. Niekas žmogui negali suteikti, duoti išminties ar kažkokiu būdu jį padaryti šviesuoliu. Tai – asmeninis kiekvieno žmogaus darbas. Kaip jau ne kartą rašiau, viskas yra žmoguje ir reikia situacijų, “atpažinimo kodų“, kad informacija atsivertų. Visiems pažįstama situacija, kai skaitydami knygą, pagalvojam: “ir aš taip manau, aš tai žinojau“.. Kaip manote, iš kur?

Būdus tam atsivėrimui intuityviai jaučia pats žmogus ir visą jam reikalingą informaciją ir žmones “pritraukia“ į savo gyvenimą. Yra posakis: kai mokinys pasiruošęs, Mokytojas būtinai ateis. Dabar siūloma daug praktikų, seminarų, įvairių mokymų, kurie žada greitą žmogaus sąmonės transformaciją ir gyvenimo pagerėjimą. Ar tikėti tuo? Labai priklauso nuo rengėjų. Pažiūrėkime realiai: mokam pinigus ir tai vienintelė sąlyga gauti tokį sertifikatą..

Ar įmanoma per 3, 5 dienas, gal kelis mėnesius įgauti aukštesnį sąmoningumą? Gal ir įmanoma.. Žmogus visada gali pats nuspręsti, kokiu būdu jam augti. Tik.. turim suprasti, kad dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą ir nėra veiksmo, kurį atlikę, įgausim stebuklingų savybių visam gyvenimui. Sakoma, kad tobulėjimui ribų nėra, todėl per gyvenimą galime mokytis daugybės dalykų, kurie mums įdomūs ir gali būti daug žmonių, iš kurių turėsime ko pasimokyti.

Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime buvo daug šviesių žmonių, iš kurių labai daug išmokau. Jų yra ir dabar. Kokiu būdu juos atrandu? Dabar informacijos – gausybė ir beveik visur yra autorių kontaktiniai duomenys. Jei mane sudomina mokymas ar žmogus, kuris tai parašė, visuomet susisiekiu su juo ir klausiu, kas man įdomu. Atsakymus visuomet gaunu, nes šviesūs žmonės noriai dalinasi savo išmintimi. Kartais susirašinėjimas užsitęsia, kartais pakanka kelių laiškų..

Svarbiausia, kuo mes tampame mokydamiesi.. Supratau, kad pažinimui ribų nėra. Pradėjus nagrinėti vieną sudominusią sritį, atsiveria klodai kitų įdomybių, ir taip be galo.. Vienas atsakytas klausimas iškelia dešimtis naujų.. Nuostabu 🙂 Tai padeda gyvenime, tai padeda pažinti save ir žmones, savo galimybes.. Ateina suvokimas, kad esame didingos Visumos tokios pat didingos dalys.. Tai įkvepia.. O šviesių žmonių, Mokytojų pavyzdžiai ypač 🙂 .. Jie parodo mums, kad mes taip pat galime išsiskleisti visa savo didybe. Juk visi esame tokie patys žmonės 🙂 ..

Pabaigai – pasakojimai iš E.de Mello knygos “Viena minutė išminties“ apie Mokytoją ir mokinystę. Autorius teigia, kad alegorinis pasakojimas – trumpiausias atstumas tarp išminties ir žmogaus. Giliausią tiesą galima suprasti paprasto pasakojimo pagalba.

BUDRUMAS
-Ar galiu padaryti kažką, kad greičiau tapčiau prašviesėjusiu?
-Taip pat mažai, kaip gali padaryti tam, kad ryte saulė patekėtų.
-Tai kam tada visos dvasinės praktikos?
-Kad nepramiegotum saulės patekėjimo..

AKLUMAS
-Ar galiu aš tapti tavo mokiniu?
-Tu ir esi mokinys, nes akys tavo užmerktos. Kai kartą atsimerksi, pamatysi, kad mokyti tavęs nėra ko – nei man, nei kažkam kitam.
-Tai kam tuomet Meistras?
-Tam, kad įsitikintum, kad jis nereikalingas.

PROJEKCIJA
-Kodėl čia visi tokie laimingi, išskyrus mane, Meistre?
-Todėl, kad jie išmoko matyti palaimą ir grožį.
-O kodėl aš nieko nematau?
-Todėl, kad negali išorėje pamatyti to, ko nematai viduje(savyje).

SAVARANKIŠKUMAS
Vienas mokinys nuolat užduodavo Mokytojui daugybę klausimų. Mokytojas kartą jam atsakė:
-Tavo širdyje visi atsakymai į visus tavo klausimus ir tik tu žinai, kaip juos atrasti. Tavo kelias į tiesą negali būti apšviestas kažkieno kito. Tu nori paimti mano žibintą. Aš noriu tave išmokyti, kaip uždegti tavąjį.

AUTENTIŠKUMAS
Mokytojas neteikė reikšmės diplomams ir moksliniams laipsniams. Jis vertino žmogų, o ne jo pažymėjimus.
Kartą jis pasakė: “Jei yra ausys, kad girdėtum paukščio dainavimą, ar reikia prašyti paukščio diplomo?“

DOKTRINA
Vienas vienuolyno lankytojas pasakė Meistrui, kad jam nereikia ieškoti tiesos, nes ją jis atrado savo religijoje. Į tai Meistras jam atsakė:
-Buvo studentas, taip niekada ir netapęs matematiku: jis pilnai pasitikėjo atsakymais uždavinyno gale – žinoma, jie visi buvo teisingi..

BEPROTYBĖ
Mokiniai dažnai klausdavo savo Mokytojo, kaip jis patyrė sąmonės prašviesėjimą. Jis nutylėdavo.. Ir tik savo jauniausiajam sūnui atsivėrė, kaip jis pasijuto praregėjęs: “Aš pasijutau visišku kvailiu.“ Sūnus paklausė, kodėl. Mokytojas atsakė:
-Žinai, sūneli, į ką tai panašu? Lyg iš visų jėgų stengtumeis įsilaužti į namus: ropštiesi kopėčiomis, išdauži langą, o paskui išaiškėja, kad durys buvo neužrakintos .. 🙂