ruvi

Ar kada nors susimąstėte – iš kur jūs turite vienokį ar kitokį suvokimą apie mus supančią realybę? Kas mums suteikia informaciją, nuo kurios priklauso – kokias vertybes turėsime ir kaip (remiantis jomis) gyvensime? Ir kas tai bebūtų – tėvai, visuomenė ar informavimo priemonės – visa ta informacija tėra žodžiai, kol.. jų nepatikriname.

O patikrinti informaciją galime vieninteliu būdu – savarankiškais tyrimais: ieškodami papildomos informacijos, stebėdami gyvenimą, darydami išvadas iš savo ir kitų patirties. Kitaip.. gyvensime iliuzijomis, pasikliaudami kartais ir labai autoritetingais, bet – tik kitų žodžiais.

Šiame gyvenime mes visi esame tyrinėtojai-ieškotojai, ir niekas kitas negali už mus atlikti mūsų asmeninių tyrinėjimų. Kiekvieno iš mūsų realybė yra tai, ką mes galvojame apie mus supančią aplinką ir save joje. Kuo smalsesni ir veiklesni esame, norėdami suprasti realybę – tuo platesnį ir tikslesnį turime suvokimą apie ją.

Paprastai realybė yra apibrėžiama taip:

– Realybė, kurioje mes gyvename;
– Realybė, kurioje mes galime pabuvoti (pvz., kita šalis);
– Realybė, kurioje mes niekuomet (fiziškai) nepabuvosime (pvz., Saulė);
– Įsivaizduojama realybės dalis, kurią mes laikome realia (čia tie visi žodžiai ir terminai, kurie gali laikui bėgant keistis);
– Realybė, apie kurią neturime jokio supratimo, arba miglotą supratimą (Visata, Galaktikos, Dievas);
– Vidinė žmogaus realybė (subjektyvus dvasinis pasaulis; sielos ir asmenybės pasaulis; artimųjų ryšių ir sociumo pasaulis; susitarimų, paradigmų ir modelių pasaulis; objektyvus pasaulis).

Taigi, pažinimo laukas – didžiulis.. Gyvenimas yra nuolatinis judėjimas, augimas, vystymasis – stovėjimo vietoje negali būti: yra augimas, ėjimas ratu arba degradacija. Nuolat dvasiškai augantys žmonės pažinimo procese yra visą savo gyvenimą: jie žingeidūs ir atviri vis naujai informacijai.

Todėl ir dvasinio augimo krizės neišvengiamos, nes nauja informacija keičia ir praplečia mūsų realybės suvokimą. Ką tai reiškia? Pirmiausia – kad negalime stovėti vietoje įsikibę vieną realybės gabalėlį, o plečiant savo akiratį, mums tenka įvertinti (o kartais ir paneigti) savo senąjį suvokimą.. ir kartais tai skausmingas procesas.

Beje, tokiu laikotarpiu žmogus labai lengvai patenka į idealoginę priklausomybę arba yra įtraukiamas į sektas. Todėl būkime atsargūs rinkdamiesi “patarėjus“ ar “gelbėtojus“ dvasinio augimo krizių metu, nes pavergus žmogaus sąmonę, bet koks tobulėjimas sustoja.

Būtent tuo metu, kai senoji pasaulėžiūra jau atgyvenusi, o naujoji dar negimusi (tikra revoliucija sąmonėje!) – žmogus išgyvena dvasinę krizę. Tokiais gyvenimo momentais geriau neskubėti, nepulti tikėti pirmąja pasitaikiusia teorija ar ieškoti “guru“, o ramiai viską apsvarstyti: kelti klausimus, remtis savo patirtimi, daryti išvadas ir stebėti savo pojūčius.

Tokiu atveju labai padeda sąžiningumas su pačiu savimi ir tiesus žvilgsnis į savo gyvenimą – tik taip pamatysime, ką ir kaip reikia keisti. Tiesa ir yra sąžiningumas. Tik mūsų sąžinės balsas parodo – teisingai elgiamės ar ne. Ji “nenurimsta“, kol nenukreipia mūsų teisinga linkme.. Jei elgiamės prieš sąžinę – jaučiame nerimą, liūdesį, nepasitenkinimą.

Ar visada dvasinį augimą lydi krizės? Ko gero tol, kol klaidžiojame klystkeliais ar sustojame. Kai yra stabilus augimas, žmogus pradeda suprasti, kad tai yra vieta ir laikas, kai viskas keičiasi, ir jau nežiūri į tai kaip į krizes. Juk būdamas neigiamose emocijose, žmogus negali būti kūrėju..

Kai atsiranda pozityvus požiūris, tuomet ir pokyčiai – į gerąją pusę. Galiausiai dvasinis augimas atneša ir nuolatinio pažinimo rezultatus – didėja sąmoningumas, žmogus pradeda valdyti savo gyvenimą, t.y., tampa savo gyvenimo kūrėju ir harmonijos bendrakūrėju :).

Pasaulyje nėra nieko, kas nebūtų kažko didesnio dalis. Tam, kad atskiros dalys sudarytų harmoningą visumą, reikalinga vienijanti sąveika: bendradarbiavimas, atitikimas, ryšys, ritmas, tikslingumas, suderinamumas, pusiausvyra – t.y., vienybė.

Būtent per vienybės suvokimą galime pažinti harmoniją, nes šios dvi sąvokos yra neatsiejamos. Harmonija – vienybė, aprėpianti viską: tai vientisumo dėsnis, sujungiantis ir suderinantis įvairovę bei skirtingus elementus, išreiškiantis grožį ir tobulumą.

Kiekvienas žmogus taip pat yra visumos – žmonijos – dalis, todėl mums visiems būdingas intuityvus siekis veikti harmoningai, bendradarbiauti. Tačiau ar bendradarbiaujame?.. Akivaizdu, kad ne: vietoje to gyvenime vadovaujamės paskleistu mitu, kad tik konkuruojanti visuomenė gali progresuoti ir klestėti.

Tuo tarpu konkurencija grįsta kovos principu ir priešiškumu. Tai aiškinama dar vienu mitu – kad žmogui natūralu kovoti, kad be konkurencijos jis tingus ir nieko negali pasiekti, kad tik konkurencija padeda ugdyti valią ir siekti tikslų.

O iš tiesų konkurencija nėra žmogui nei natūrali, nei įgimta, nei paveldima – ją įdiegia sociumas, todėl tai įgyjamas elgesio modelis. Normaliems žmogiškiems santykiams nei kova, nei konkurencija nereikalinga. Siekis konkuruoti – morališkai ir dvasiškai nebrandžių, nepasitikinčių savimi žmonių bruožas.

Konkuruodami žmonės sukuria savo vertingumo didėjimo iliuziją: jiems svarbiau kažkuo atrodyti, nei būti. Konkuravimas skatina egoizmą, gobšumą, priešiškumą, savanaudiškumą, kerštą, baimę, moralinių principų nepaisymą vardan savo naudos, susiskaldymą – tokių žmonių visuomenė naikina save pačią.

Įdomu tai, kad psichologiniu požiūriu toks elgesys atitinka psichinį sutrikimą – sociopatiją. Tokie žmonės nepaiso moralės, bet vadovaujasi logika ar išskaičiavimu, neturi empatijos jausmo, neturi atsakomybės ir kaltės jausmo, tarnauja tik savo interesams, o bendrauja tik manipuliuodami savo tikslams..

Vienybė, atvirkščiai – atskleidžia visus pozityvius žmogaus bruožus ir emocijas. Kuo dvasingesnis ir dorovingesnis žmogus, tuo gilesnis jo pojūtis, kad visi mes esame susieti, kad tik bendradarbiavimas vardan visų gerovės gali atnešti kiekvienam ir visiems klestėjimą.

Jei ateities visuomenė nori klestėjimo – ji turi kurti santykius, kurie grįsti vienijančia veikla: visų gerove, savitarpio pagarba ir pagalba, bendrais tikslais ir veiksmais, vedančiais į klestėjimą. O veiklos rezultatai turi būti naudingi kiekvienam ir visiems proceso dalyviams, o ne pavieniams asmenims ar grupėms.

Svarbus turi būti kiekvienas žmogus, nes tik žmonės yra didžiausia visuomenės vertybė ir vystymosi potencialas. Tik vienybėje įmanomas įvairovės sujungimas, suderinimas ir tobulėjimas – kai esame unikalūs, “vieninteliai“ ir tuo pačiu – vieningi.

Jei kiekvienas visuomenės narys yra orus, stiprus, kūrybingas ir laimingas – tuomet stipri ir vieninga šeima, giminė, valstybė, žmonija.. Tokia stipri ir vieninga visuomenė gali būti sukurta tik vieningai bendradarbiaujant – ir niekaip kitaip.

Konkurencijos gi “būtinybė“ – žlugdantis ir priešinantis žmones mitas, kuriuo įtikėjome, o konkurencijos rezultatus jau matome mūsų gyvenime: maksimalaus pelno siekimas su minimaliomis investicijomis, totalinis melas ir apgavystės, išnaudojimas, finansinės krizės, moralinė degradacija, korupcija, socialinė nelygybė, priešiškumas, karai, gamtos resursų niokojimas..

Vienybės kelias – tai tiesus kelias į harmoniją. Ir tai ne filosofinė idėja, bet šiandienos būtinybė, pagrindas mūsų visų taikiam ir harmoningam gyvenimui.

Egoizmas turi daug atspalvių: nuo susireikšminimo ir akivaizdaus pasipūtimo – iki savanaudiškumo, vaidinant auką. Kartais sunku ir įžvelgti egoizmą, nes bet kokiai gyvenimo sričiai jis suteikia siauro “naudingumo“, todėl tai gali pasirodyti.. “teisinga“.

Egoizmas dažnai painiojamas su meile sau ar rūpesčiu savo poreikiais. Tuo tarpu meilė sau – neatsiejama žmogaus orumo dalis, o rūpestis savo poreikiais – elementarus subrendusio ir sąmoningo žmogaus savarankiškumas: galimybė veikti be pagalbos ir be priklausomybės nuo kitų, priimti adekvačius sprendimus ir savarankiškai mąstyti.

Egoistą lengva atpažinti ne tik iš jo elgesio, bet ir iš kalbos: joje akivaizdžiai dominuoja žodžiai “aš“, “mano“, man“. Jis taip pat rūpinasi savimi, bet.. pajungdamas kitus žmones savo poreikių ir norų tenkinimui. O tai reiškia, kad jis nėra savarankiškas – jis yra priklausomas nuo kitų žmonių (nuomonės, pritarimo, lūkesčių, veiksmų..).

Todėl egoistą labai lengva valdyti, manipuliuojant jo liguista savimeile ir susireikšminimu. Štai kokios gali būti būdingos egoizmo apraiškos, su kuriomis, be abejo, esame visi susidūrę:

– Aš žinau viską geriau už kitus (net jei nežinau);
– Aš reikalauju pagarbos;
– Aš – išskirtinis ir geriausias;
– Aš pastebiu tik žmonių trūkumus, klaidas ir nesėkmes, nes jų fone pajuntu savo pranašumą;
– Aš vertinu kitų elgesį ir dalinu patarimus, nes esu visų reikalų žinovas, ekspertas ir guru;
– Aš visur ir visada siekiu pademonstruoti savo išskirtinumą ir pranašumą;
– Aš visada siekiu būti madingas, populiarus ir matomas;
– Aš turiu daug kaukių, kurias keičiu pagal situaciją;
– Aš tampu kankiniu, jei gyvenimas nesiklosto taip, kaip noriu – kad visi pamatytų, ką jie su manimi padarė!
– Aš visada pritariu tik autoritetams ir įtakingiems žmonėms, kad pademonstruočiau jiems savo atsidavimą;
– Aš myliu kitus tiek, kiek jie yra man naudingi;
– Aš esu tobulybė, o visi kiti – pilka masė, nevykėliai ir fonas mano tobulumui;
– Aš reikalauju savo nuomonės patvirtinimo, pritarimo, nes tik tuomet jaučiu savo didybę;
– Aš visada turiu savo autoritetingą nuomonę, o kitų nuomonės, jei nesutampa su mano – nesąmonė ir kvaili tauškalai;
– Ir dar šimtai: Aš, Man, Mano….

Egoisto gyvenimo atspirties taškai yra išorėje, todėl labai lengva bet kurį iš jų paspausti ir juo manipuliuoti – juk būtent šito jam ir reikia, be šito jis negali gyventi. Egoistą galime palyginti su narkomanu: jis priklausomas, ir jam taip pat nuolat reikalinga “dozė“ (dėmesys, pripažinimas, ambicijų kurstymas, populiarumas, valdžia, prestižas ir t.t..), dėl kurios jis pasiryžęs viskam..

Įsivaizduojate, kaip paprasta jį pastūmėti kad ir.. nereikalingiems pirkiniams – vien ištarus frazę, kuri yra lyg medus jo egoizmui: “tai skirta tau, juk tu esi vertas tik geriausio“? Ne tik idealus vartotojas, bet ir absurdiškiausių reikalavimų vykdytojas – tereikia sumaniai paglostyti jo liguistą susireikšminimą..

Todėl egoizmas, iš esmės – spąstai, nelaisvė, silpnybė. Ir tas išpūstas egoizmas nėra kažkokia reali būtybė, turinti savo valią ir galinti veikti savarankiškai. “Ego“ – tiesiog mūsų sąmonės dalis, mūsų mąstymo būdas, kuriuo gali manipuliuoti (pasinaudoti) kiti (suinteresuoti) žmonės.

Kaip to išvengti? Pirmiausia – suprasti ir pamatyti, kaip veikia mūsų sąmonė, kaip ji gali “užauginti“, palaikyti egoizmą, kaip susitapatina su juo. Kai suprantame tuos sąmonės veikimo principus – galime iš šio sąmonės “žaidimo“ išsilaisvinti.

Ir dar vienas tiesus kelias atsikratyti egoizmo: jo priešingybės – altruizmo praktikavimas. Darykime gerus darbus, padėkime besąlygiškai žmonėms, kuriems reikia pagalbos – tai atveria geriausias mūsų žmogiškas savybės ir ugdo vienybę.

Atsikratykime šio vidinio “diktatoriaus“! Kitaip.. žaisime begalinius “ego“ žaidimus ir būsime lengvai manipuliuojami bei tampomi už pasipūtusio “ego“ silpnybių..