Pamąstymai apie laisvę

* Tik ta visuomenė, kurioje liaudis turi aukščiausią valdžią, yra tikra laisvės buveinė. Ciceronas

* Tik kvailiai savivalę vadina laisve. Tacitas

* Sodininkas gali nuspręsti, kas geriau morkai, bet niekas negali nuspręsti už kitą žmogų, kas jam geriau. Ž. Sartras

* Laisvė yra galimybė žmogaus esmei, jo dvasiai-sielai, asmenybei gyvenime netrukdomai pasireikšti. Vydūnas

* Nėra žmogaus, kuris nemylėtų laisvės; bet sąžiningas jos reikalauja visiems, o nesąžiningas – tik sau. L. Berne

* Laisvas tas, kas gali nemeluoti. A. Kamiu

* Laisvas žmogus negalvoja apie laisvę. Jis gyvena ir mėgaujasi ja… Laisvė panaši į orą: žmogus nesusimąstydamas juo kvėpuoja. Mes prisimename orą tuomet, kai jo trūksta, kai jis pasidaro sunkus ar dvokiantis, kai žmogus pradeda dusti. Tuomet mes su siaubu prisimename, kad be oro negalima gyventi, kad mes pamiršome jį ir nebranginame, kad jis gyvybiškai reikalingas. Taip ir su laisve. Žmogus negali be jos gyventi; ji jam būtinai reikalinga lyg oras… I. Iljinskis

* Laisvė ir žmogaus orumas – neatsiejami. Ž. Ž. Ruso

* Pasirinkimas visada turi būti laisvas ir nepriklausomas nuo nieko, kitaip tai: pagunda, įtaka, prievarta – bet kas, tik ne pasirinkimas. Laisvės be pasirinkimo nėra. Ošo

* Tirono savybė – žeminti visus, kieno širdis ori ir laisva. Aristotelis

* Be laisvės darbas – kančia, o gyvenimas – lėta mirtis. P. Prudonas

* Laisvė išplaukia iš žmogaus esmės. Kitaip sakant, tikroji laisvė yra vidinė laisvė. Nuo jos priklauso, ar žmogus jausis išoriškai suvaržytas, ar ne. Nėra laisvės, kur vyrauja tamsiosios ir kūniškos (gyvuliškos) žmogaus galios: geismai, aistros ir su jomis susijusios mintys. Vydūnas

* Žmogaus esmė nevaržo ir nenori pavergti kito žmogaus esmės. Priešingai, žmogaus esmė žadina kito žmogaus esmę, ją stiprina ir ramina kito žmogaus tamsiąsias jėgas. Vydūnas

* Išsilaisvinimas nuo vergijos – neatsiejama tautų teisė. Justinianas

* Laisvė – vienintelis charakteringas civilizuotos visuomenės bruožas. L. Mečnikovas

* Laisvė ir palaidumas – priešingos sąvokos. Kvintilianas

* Kas yra laisvė? Švari sąžinė. Meriandras

* Bet kokia laisvė, paminanti kito žmogaus teises, vadinama despotizmu. Kampoamo

* Laisvas žmogus niekuomet neveidmainiauja, jis visada elgiasi sąžiningai. B. Spinoza

* Jei valia sprendimui nulemiama išoriniais objektais – tai ne laisvė, o būtinybė. D. Skotas

* Bet kokios privilegijos – kapas laisvei ir teisingumui. Zoimė

* Yra sena išmintis, kuri rodo kelią į laisvę: Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, jūs jiems darykite. Arba: Nedarykite kitiems to, ko nenorite, kad jums būtų daroma. Tai ir yra tikriausias būdas supratimui apie laisvę, nes taip gyvendami žmonės elgtųsi žmoniškai. Vydūnas

* Jei žmonės iki galo įsigilintų į savo veiksmus ir jų pasekmes sau ir kitiems, pagaliau išsirutuliotų tikrasis laisvės supratimas. Vydūnas

* Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija

Pamesta laimė

Gyveno sau laimė žmoguje ir vargo nematė. Ji mylėjo laisvę, erdvę, polėkį, grožį ir meilę.

Laimė viskame matė vidinį, potencialų grožį, šviesą, tyrumą ir norėjo, kad ir žmogus tai pamatytų, o jis vis atgręždavo ją į šiandieninį išorinį netobulumą, išsigimimą ir tuo “purvu“ nuolat aptaškydavo laimės akis.

Nuoskaudų ir pretenzijų virvėmis žmogus surišo laimės sparnus ir apstatė ją daugybe kliūčių iš apribojimų.

Ir štai laimė nustojo skraidyti – tai dėl surištų sparnų, tai dėl apribojimų kliūčių, kurios kaskart žeidė sparnus kai šie išsilaisvindavo, tai dėl purvo, kuris baigė užlipinti akis.

O skrydis laimei buvo gyvybiškai reikalingas, nes be skrydžio laisvės ji duste duso.

Ir nuo tokio gyvenimo laimė ėmė blėsti, darytis viskam abejinga.

Bėgo laikas, ir laimė taip pasikeitė, kad žmogus negalėjo jos atpažinti. Jam pasidarė liūdna be laimės, ir jis ėmė ją šaukti:

– Laime, kur tu?

– Aš čia, – atsiliepdavo ji.

– Ne, tu “ne laimė“.

– O kas gi aš tuomet?

– Nežinau, bet tu tikrai “ne laimė“, tikrai.

– Na, kaip gi taip, pažiūrėk atidžiau, štai aš – tavo laimė!

– Ne, ne, tu “ne laimė“.

Štai taip, nejučia, laimei prilipo nauja pravardė – “NELAIMĖ“.

Pradėjo žmogus svarstyti – iš kur atsirado ši “nelaimė“ ir kur pasidėjo “jo“ laimė?

Neradęs savyje “savo“ laimės, žmogus pradėjo jos ieškoti išoriniame pasaulyje.

Ir kur tik neieškojo jos žmogus, ir kuo tik nebandė jos prisivilioti: ir skaniu maistu, ir pinigais, ir papuošalais, ir automobiliu, ir prabangiu butu su baldais – tačiau nieko nepadėjo.

Taip ir klaidžioja iki šiol žmogus, ieškodamas laimės ir niekaip negalėdamas jos atrasti.

Ir kaipgi jis ją atras, jei išorėje laimės nėra, jei ji tebėra ten, kur ir buvo – pačiame žmoguje?

Ir taip norisi sušukti: “Pabusk, žmogau! Pakaks ieškoti laimės ten, kur jos nėra. Pažiūrėk, štai – juk ji tavyje. Taip, taip – tai ir yra tai, ką tu dabar vadini nelaime. Kaip? Neatpažįsti? Tai gal pabandyk nuvalyti nuo jos tą purvą, kuriuo ją pats ir aptaškei, išlaisvink jos sparnus ir pašalink apribojimus – kad ji galėtų skristi? Galbūt, tuomet ją atpažinsi?..“

Tikiuosi, tu išgirdai mane, žmogau, ir padėsi savo laimei atgauti laisvę ir tapti savimi! 🙂

Autorius – S. Šepel

Visiems linkiu gražaus žiemiško savaitgalio! 😀

Apie psichologinį spaudimą

Kaip manote, kokie žmonės dažniausiai naudoja psichologinį spaudimą? Atrodytų – taip elgiasi tik stiprūs ir įtakingi žmonės?.. Toli gražu. Taip, jie gali būti ir stiprūs, ir įtakingi, tačiau viduje – tai dvasiškai silpni ir nepasitikintys savimi žmonės.. Juk dvasiškai brandus ir pasitikintis savimi žmogus kalba ir veikia atvirai, o ne ieško slaptų būdų kažkam daryti įtaką.

Ko gi siekiama psichologiniu spaudimu? Priversti žmogų elgtis tam tikra linkme: pakeisti psichologines nuostatas, nuomonę, vertinimus, sprendimus ar elgesį. Ir tai gan paplitęs elgesys ne tik tarp viršininkų-pavaldinių, bet ir tarp šeimos narių, giminaičių ar draugų.

Ir ne visada paprasta tokį spaudimą atpažinti. O dėl to, kad toks elgesys paplitęs – neretai ir patys taip pasielgiame.. Todėl pažiūrėkime – kokius psichologinio spaudimo būdus išskiria psichologai. Ne tik tam, kad atpažintume, bet ir kad patys to nedarytume. Juk vieni būdai – atviri, agresyvūs, kiti – užslėpti, todėl sunkiau pastebimi..

Prievarta – atviras, tiesioginis spaudimas kitam žmogui. Ją naudoja žmonės, turintys tam tikras poveikio priemones: fizines ar psichologines savybes, pinigus, valdžią, informaciją. Skirtingai nei manipuliacijos atveju, žmogus, kuriam daro tokį spaudimą, viską žino apie jo atžvilgiu atliekamus veiksmus. Atsilaikyti prieš tokį spaudimą labai sudėtinga.

Žeminimas – dar vienas psichologinio spaudimo būdas, kuriuo agresorius siekia morališkai sugniuždyti savo auką. Šiuo atveju visais būdais žeminamas žmogaus orumas, menkinamos jo savybės ir elgesys. Stipriausiai tai paveikia nepasitikinčius savimi žmones.

Tiesioginiai grasinimai – toks spaudimas dažniausiai reiškia, kad su žmogumi dar norima susitarti, nes jei yra būdas ryžtingai išspręsti situaciją – žmonės veiks, o ne grasins.

Masyvi psichologinė ataka – dažniausiai daromas grupės žmonių (ir ilgą laiką) psichologinis spaudimas, kol pasiekiamas norimas rezultatas. Prieš ją atsilaikyti itin sudėtinga.

Spaudimas, sukeliant kaltės jausmą – tai gali būti pretenzijos (“tu man privalai“, “tu mane nuvylei“), priekaištai (“tu manęs nemyli“, “tu man nepadedi“), nuolatiniai neadekvatūs nusiskundimai, palyginimai su kažkuo “geresniu“ ir pan.

Ignoravimas – demonstratyvus atsisakymas bendrauti, kalbėtis. Atrodytų – “nekaltas“ būdas, bet psichologiškai veikia žmogų labai stipriai neigiamai.

Nukreipimas į šalį – kitaip tariant, jūs matote, kad jums daromas psichologinis spaudimas, tačiau kai apie tai pasakote spaudimą darančiam žmogui – jis nukreipia pokalbį kita tema arba užduoda klausimus ne į temą ir kitaip išsisukinėja, siekdamas išvesti iš kantrybės.

Įteigimas – psichologinis poveikis, po kurio žmogus pradeda be pasipriešinimo ir kritinio mąstymo priimti jam įteigiamą informaciją. Darantis tokį poveikį žmogus turi būti autoritetu savo aukai, kitaip tai nesuveiks. Čia galima priskirti ir hipnozės triukus, kai pvz., keičiama balso intonacija, norint kažką įteigti.

Įtikinėjimas – pats “racionaliausias“ psichologinio spaudimo būdas, nes apeliuoja į logiką ir sumanumą. Jam pasiduoda žmonės, mėgstantys intelektualias diskusijas. “Įtikinėtojai“ paprastai remiasi nuoseklumu ir įrodymais. Tačiau jei tik atrandamas menkiausias neatitikimas – visa įtikinėtojo tirada tuoj pat subyra.

Spaudimas užduodant retorinius klausimus – pakeltu tonu, kai pats klausimas jau yra tarsi “neginčijamas“ teiginys, pvz.: “ar kada nors galvoji, ką darai?“, “kaip galima būti tokiu idiotu?!“, “ko tu amžinai tyli?“ ir pan.

Taigi, psichologinio spaudimo būdų yra nemažai, todėl svarbus klausimas – kaip prieš juos atsilaikyti? Pirmiausia – suprasti, kad jums daromas toks spaudimas. Atpažinti tai nesunku, nes po tokio “bendravimo“ dažniausiai pajuntama visa gama negatyvių jausmų ir emocijų: sąmyšis, nuotaikų svyravimas, kaltės jausmas, abejonės ir t.t., – tai ir yra ta būsena, kurios siekė pašnekovas.

Todėl reikėtų nusiraminti. Žinoma, tuo momentu, kai daromas spaudimas, sunku išlikti ramiam, mąstyti ar valdyti pokalbį. Tam, kad kiek įmanoma išliktume ramūs, mes galime: šiek tiek atsitraukti nuo pašnekovo, jei sėdime – sukryžiuoti rankas ar kojas, mintimis “pastatyti“ sieną nuo pašnekovo arba įsivaizduoti jį su juokingais rūbais arba su vienais apatiniais (kad daromas spaudimas neatrodytų toks rūstus), perjungti kažkur trumpam dėmesį nuo sakomų žodžių.

Kai aprimome – reikėtų tiesiai pasakyti pašnekovui, kad supratome jo ketinimus. Toliau – ramiu tonu, geranoriškai pasiūlyti ieškoti bendrų sprendimų, sąlyčio taškų, būdų susitarti ir bendradarbiauti. Tokie veiksmai visada keičia situaciją į gera, svarbiausia – išlaikyti orumą ir pozityvumą.

Ir netaikykime jokiomis aplinkybėmis psichologinio spaudimo savo gyvenime! Bet koks spaudimas sukelia pasipriešinimą, norą gintis, nesibaigiančius ginčus, intrigas ir kovas.. Tai destruktyvus elgesys su garantuotomis neigiamomis pasekmėmis.

Būkime atviro, geranoriško ir nuoširdaus elgesio pavyzdžiu visiems :).

Gyvenimas – didžiausia dovana

Gyvenimas – neįkainojama vertybė.

Tikimybė, kad pakliūsime į šį pasaulį, praktiškai lygi nuliui.

Pabandykime įsivaizduoti didžiulę virtinę atsitiktinumų, kurios atvedė mus į šį pasaulį…

Mūsų tėvai galėjo nesusitikti, galėjo nepamilti vienas kito, su jais dešimtis kartų galėjo bet kas nutikti…

Padalinkime visa tai dar per kelias kartas. Pridėkime karus ir ligas…

Nei jūsų, nei manęs čia galėjo ir nebūti.

Buda apie tai sakė: “Iš visų galimų įsikūnijimų (augalo, gyvūno…) pats rečiausias – tapti žmogumi, todėl mes turime kuo pilniau išnaudoti šią galimybę.“

Jis palygino tai su vėžliu, gulinčiu jūros dugne ir apyranke, plūduriuojančia paviršiuje: kartą per kelis šimtus metų vėžlys išnyra į paviršių, ir labai retai jo galva pataiko įsmukti tiesiai į apyrankę.

Buda sakė: “Ne dažniau, kaip situacijoje su vėžliu ir apyranke, mes tampame žmonėmis.“

Todėl – branginkime savo gyvenimą!

Žvelkime į jį kaip į neįtikėtiną, stulbinančią, itin retą dovaną.

Būkime dėkingi už ją.

Mūsų gyvenimas nuolat, nesustodamas juda į priekį… Todėl negalime dabar, kol, tarkim, nuotaika bloga, trumpam sustabdyti gyvenimo tėkmę, o paskui, kai nuotaika pagerės – pragyventi sukauptą laiką.

Mūsų valioje nuspręsti – kam skirsime savo gyvenimo laiką, kuo užpildysime kiekvieną akimirką, ką dovanosime šiam pasauliui…

Mylėkime gyvenimą.

Kiekvieną akimirką išgyvenkime sąmoningai, dovanokime šiam pasauliui gražiausias mūsų dvasios savybes.

Gyvenimas – didžiausia dovana.

Mes gimėme Žmonėmis. Išlikime Žmonėmis!

(pagal D. Černyševo alegoriją)

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Laiškas Jums nuo Kūrinijos!

Sveiki!

Į kiekvieno žmogaus gyvenimą ateina šis laikas – atsisveikinimo laikas.

Nuo tavęs NIE-KO nepriklauso!

Tu gali muštis galvą į sieną, ginčytis, nesutikti – JIE IŠEINA.

Ir tavo gražus, bet silpnas balselis NIEKO NEPAKEIS.

Iš pradžių atrodo, kad štai… dar liko kelios dienos…

Tu lyg ir sulėtini nenumaldomą laiko tėkmę…

Paskui – kelios valandos…

Po to – minutės…

O paskui VVVIENS. Ir viskas. Jūs jau ne kartu.

Ir net jei tam ruošiesi, nepagausi tos akimirkos.

Tarsi stebėtum elektroninio laikrodžio rodomą laiką ir bandytum pagauti momentą, kai vienas skaičius keičia kitą – tu lauki, lauki… bet kažkodėl visada praleidi akimirką, kai tai įvyksta.

Sudie…

Tu gali kaip įmanydamas įrodinėti jiems savo ištikimybę, bet yra stipresni už tave dalykai.

JIE IŠEINA!

VISKAS! PAKAKS ŽLIUMBTI!

Tavo žodžiai nieko nepakeis.

Jie išeina.

Jie išeina į saulėlydį ir jau neatsigręš.

Pasakyk jiems – SUDIE.

Sudie…

Jie išeina.

Netrukdyk jiems, jie VIS VIEN IŠEIS!

Jie išeina.

Atleisk jiems, jie padarė VISKĄ, KĄ GALĖJO.

Ir tame, ką jie darė – YRA IR TAVO INDĖLIS.

Jei kažkas buvo ne taip – TAME YRA IR TAVO ATSAKOMYBĖ, PRADĖK NUO SAVĘS!

Jie išeina.

Atleisk jiems…

Sudie…

Sudie išeinantiems metams – juose buvo daug gero, o sunkumai padarė mus stipresniais…

Sudie…

Sudie 2013-ieji, mes buvome kartu taip ilgai, kad supratome – mums jau laikas skirtis…

Mes verkėme šiais metais ir juokėmės…

Mes nugalėjome ir pralaimėjome…

Mes daug išmokome…

Sudie, 2013-ieji.

Šiais metais kažkas prarado, kažkas atrado.

Kažkas dar nesuprato, kad dėka savo praradimų tapo laisvas.

Kažkas iki šiol nė neįtaria, koks pavojingas jo atradimas…

Beje, visa tai mes aptarsime jau 2014-ais!

O dabar – IKI-2013-ieji-VISOGERO! :))))))))))))

Jūs savo vaidmenį ATLIKOTE!

Mes visada jus mylėsime!

Aš prisiminsiu jus visą gyvenimą.

Beje – KAIP IR VISUS KITUS PRAĖJUSIUS METUS!

P. S. Mes atsisveikinome, greitai švęsime sutikimą 😉

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis :),
Kūrinija

Atėjo laikas Žmoniškumui..

Būti ar nebūti Žmogumi?

Ką tu vadini Žmogumi?

Tokią būtybę, kuri viskuo panaši į milijonus kitų būtybių? Vienodai galvojantys, vienodai veikiantys, vienodai svajojantys. Su vienodais minčių ir jausmų “antspaudais“.

Esi tragiškų įvykių liudininkas: pasaulis pradėjo vadovautis roboto psichologija. Automatiškai atliekami darbai nepadaro žmogaus Žmogumi. Nejaugi tu nori būti robotu? Nejaugi tavo draugai, tavo mylimi žmonės ir tavo vaikai to nori?

Ne!

Ką tuomet reikia padaryti?

Ištaisyti blogą priežastį ir išsigelbėti nuo blogos pasekmės.

Pabusti!

Tu – žmogus.

Individualybė ar standartas? Jei tu nepakartojamas, tai kodėl beveidis?

Žmogau! Pasaulis aplink tave nežmoniškas. Todėl jis žiaurus ir veidmainiškas. Nežmoniškumas visada veidmainiškas. Ši jėga neturi jokio kito ginklo, tik melą.

Pabusk!

Tu lengvai atpažinsi klastingas jėgas. Jos mėgsta minią. Jos melą pastato prieš žmogų. Sutveria auksuotus stabus ir daiktus, ir apgaulę, ir kelią į paleistuvystę, ir viską vainikuojantį nepasotinamą godumą.

Kodėl “žmonišku“ vadini pasaulį, kur padorumą pakeitė bedvasės taisyklės?

Pabusk! Žadink tuos, kurie kietai įmigę. Kas dar gali iš siaubingos nelaisvės ištrūkti.

Ir dar. Pažadinti galima tik vieną kartą. Lyg augalo daigą gyvenimui. Ir kelio atgal nėra. Tik kelias nuo grūdo iki grūdo.

Tikra pagalba ateina tik vieną kartą. Vieną kartą ir visiems laikams.

Pabusk greičiau!

Gyvenimas – tai tiesiog meilė!

Jokios revoliucijos gyvenimui nereikalingos. Todėl, kad Gyvenimas – tai tiesiog meilė.

Tegul žydi ir tampa vis gražesnė įvairiaspalvė mūsų bendro likimo pieva! Čia viskas turi būti harmoninga, viskas turi būti savo vietose. Kultas neturi išstumti kultūros. Aukštesniųjų vertybių neturi keisti menkavertės. Vieningo tobulumo siekio negalima skaidyti į daugybę tikslų-aklaviečių. Dalinti nedalomą pasaulį į “elitą“ ir “prasčiokus“.

Šlovinti ir garbinti apverstą aukštyn kojom pasaulį gali tik tamsiosios jėgos.

Atėjo laikas Žmoniškumui.

Laikas atsikratyti gėdingų ir žeminančių priklausomybių. Išsilaisvinti nuo dvasinių ir intelektualių grandinių!

Apsižvalgyk aplink. Pažvelk į save. Ar žmoniškai bendrauja žmonės? Ar žmoniškai elgiasi su savo maitintojais – žeme ir dangumi?

Civilizacija žino, kas yra “nesugrįžimo taškas“. Tai riba, už kurios nuopolis neišvengiamas, o buvusios pusiausvyros atstatymas neįmanomas.

Žmogus – ne mašina. Nors jau tampa būtybe, susitapatinusia su mašinos logika ir psichologija.

Žmogus – tai gyvenimas! Sugrįžimo taškas – tai tavo vidinis pasaulis!

Iš bet kokių išbandymų išeisi tvirtas, jei tavo vidinis pasaulis – tavo Namai.

Žmogau! Pats savyje atskirk grožį nuo išsigimimo. Nusipurtyk marą nuo savęs. Matai paukščius danguje? Jie be grandinių ir pančių. Nes turi sparnus.

Atsikratyk menko, siekdamas aukštumų!

Pabusk! Pabudimas – nelengvas. Žmonės miega dieną, metus, amžius ir tūkstantmečius. Ir, rodos: taip gera tame sapne!

Bet – pabusk!

Žmogau, pabusk Žmogumi! Ir kitus pažadink.

Ir bus Šviesa! Tik Šviesa! Ir nieko, išskyrus Šviesą!

(Mintys iš L. Rodnovo “Žmogaus manifesto“)

Pasakojimas apie tris keliautojus

Kartą trys keliautojai priėjo aukštą kalną ir nusprendė į jį įkopti.

Pirmasis išsirinko takelį, vedantį aplink kalną.

Ėjo, ėjo jis tuo takeliu, kol neteko jėgų.. Pradėjo jis melstis Dievui – kad padėtų jėgas sugrąžinti.

Ir staiga atsirado prieš jį Angelas ir tarė: “Sunku tau su nešuliu keliauti, ir dar aplinkiniu keliu.. Dievas išgirdo tavo prašymą ir atsiuntė tau į pagalbą ramentus.“

Padėjo Angelas ramentus ant tako ir dingo. Keliautojas su džiaugsmu čiupo ramentus ir nuklibinkščiavo toliau: “Vis lengviau, nei iš nuovargio šliaužte šliaužti..“

Tačiau neilgai ramentai tarnavo – suskilo, sulūžo, besiremdami į aštrius akmenis. Nuliūdo keliautojas ir vėl pradėjo melsti pagalbos..

Ir – vėl Angelas jam pasirodė! Bet šį kartą nė žodžio neištarė, tik pasiėmė sulaužytus ramentus ir dingo. O keliautojas staiga kažkokiu stebuklingu būdu kalno papėdėje atsidūrė..

Antrasis gi keliautojas nemažai laiko praleido, kol ieškojo lengviausio kelio į kalno viršūnę.

Ne vieną kartą apėjo jis kalną ir pagaliau pamatė nuolaidų pakilimą tiesiai į viršų.

Apsidžiaugė keliautojas, lengvą kelią suradęs ir pradėjo kilti. Tačiau neilgai jo džiaugsmas truko: pasirodo, nuolaidų pakilimą vidurkelyje užtveria neįveikiama akmeninė siena.

Teko ir antrajam keliautojui leistis į pakalnę..

O trečiasis keliautojas, palikęs visą nereikalingą nešulį pakalnėje, pradėjo ryžtingai kopti į kalną.

Jis kopė vis aukščiau ir aukščiau, semdamasis stiprybės iš savo nesudrumsčiamo tikėjimo, meilės ir dvasios išminties.

Ten, kur kitas sustotų, jis kilo toliau, nes niekada neabejojo Aukščiausiąja pagalba – todėl visada ir viskame jos palaikymą ir paramą turėjo :)..

(Autorius nežinomas)

Visiems gražių dienų :)!

Laimėk mylėdamas..

* Atmink, kad džiaugsmas – nenugalima jėga, tuo tarpu liūdesys ir neigimas sužlugdys viską, ko tik besiimtum.

* Laimėk mylėdamas – ir tu laimėsi viską. Ieškok su džiaugsmu – ir visa tau atlieps. Gyvenimas, visas Visatos gyvenimas visada yra teigimas. Kurti galima tik teigiant.

* Žmogus turi gyventi taip, kad iš jo sklistų taikos ir atgaivos emanacijos kiekvienam sutiktajam.

* Net niūriais ar tragiškais gyvenimo momentais negalima pamiršti svarbiausio dalyko: džiaugsmo, kad dar esate gyvi, kad galite kažkam padėti, suteikdami žmogui ramybės ir saugumo pojūtį.

* Paprasčiau, lengviau, linksmiau – šie žodžiai – pilna programa kiekvienam. Šiuose žodžiuose įžvelk, kad dvasios didybė – ne jungas, ne atsižadėjimas ir ne žygdarbis, o tik pilnatvės harmonija.

* Stenkis perkelti savo santykius su žmonėmis iš smulkmeniškumo ir ribotumo šiukšlių į amžinybės ugnį.

* Atrask savyje meilės žiedą ir padėk po kojomis tam, su kuo kalbiesi. Ir tik retais atvejais susitikimai su absoliučiai piktais žmonėmis bus be tavo meilės pergalės.

* Džiaugsmu audžiama švytinti dvasios materija, džiaugsmu žmogus pajungiamas į vienybę su kitais žmonėmis, o galiausiai – ir su visa Visata.

* Įprask kiekvieną darbą atlikti taip, lyg jis būtų pats svarbiausias. Įprask neapkartinti blogų minčių prieskoniu savo kasdieninių darbų. Taip apsunkini ne tik save patį, bet ir visus aplinkinius.

* Iš savo klaidų mokosi tik tas, kas užauga dvasiškai, suvokęs savo vakarykštį menkumą.

* Siek visiškos drąsos. Ir nepamiršk, kad bebaimiškumas – tai ne tik baimės nebuvimas. Tai pilnas organizmo darbingumas ir visiška ramybė pavojaus atmosferoje.

* Suprasti – reiškia veikti. Tas, kuris sako, kad žino ir supranta, bet nemoka to pritaikyti savo kasdienybėje – iš tiesų nieko nežino.

* Neturint ramybės širdyje, neįmanoma skleisti jos kitiems. Atiduoti galima tik tai, ką pats turi.

* Neieškokite stebuklų, jų nėra. Ieškokite žinių – jos yra. Ir viskas, ką žmonės vadina stebuklais, yra tik tam tikras žinių lygis.

* Išmintis neateina iš išorės. Ji neateina iš dvasios gelmių. Ji ten gyvena. Ir ją savyje pažadinti gali tik pats žmogus. Ir tik pats žmogus gali apriboti savo šviesą.

* Laiminga skaityk ne tą dieną, kuri tau atnešė malonumų, bet tą, kai tu atidavei žmonėms savo širdies šviesą.

* Kaip begyventum, nutraukti ryšių su žmonėmis tu negali. Gali tik savo elgesiu regzti vienokį ar kitokį ryšį, pinti vienokį ar kitokį tinklą, į kurį gaudai žmones ir patenki pats. Tu kuri vienokią ar kitokią, gėrio arba blogio atmosferą.

* Pragyventų dienų vertingumas matuojamas vieninteliu matu: kur ir kiek meilės vėrinių per dieną nupynei, kur ir kaip sugebėjai juos sutvirtinti ir kuo surišai jungiančius mazgus.

* Nėra absoliučiai blogų žmonių. Niekas negimsta plėšiku, išdaviku ar žudiku. Dvasios irimas vyksta lėtai ir nepastebimai.

* Jei jūsų širdis tyra – joks blogis jūsų nepalies. Prieš jūsų tyrumą jis bejėgis.

* Einantys širdies keliu neklausia savęs – ar gerai jie daro. Jie eina ir veikia. Juos veda paprastas gerumas :).

Mintys iš K. Antarovos knygos “Mokslas apie džiaugsmą“

Visiems linkiu gražių artėjančių švenčių :)! Saulėtos nuotaikos, širdžių šilumos ir begalinio gerumo.. 🙂

Truputis pozityvumo :)

* Keistas metų laikas atėjo: ryte – naktis, vakare – naktis.. O dieną aš dirbu..

* Graži moteris paprastai turi dvi manijas: didybės maniją ir persekiojimo maniją.

* Moterys myli ausimis, o vyrai – akimis. Gal todėl moterys dažosi, o vyrai – meluoja?

* Niekam nebus gera su jumis, kol jums su savimi nebus gera.

* Kosmetika – tobulumo iliuzija.

* Moterų kosmetika – “pudra“ vyrų smegenims.

* Jei reaguosi į viską, ką apie tave kalba – visą gyvenimą blaškysies tarp pjedestalo ir patvorio.

* Pykti ant kitų – tas pats, kas išgerti nuodų ir tikėtis, kad jie nunuodys kitus.

* Žmonių nusivylimo priežastis – jie skaičiuoja, kiek dar reikia padaryti, vietoje to, kad pamatytų – kiek jau padarė..

* Viskas paprasta: atiduokite su džiaugsmu, priimkite su dėkingumu. Dovanokite šviesą, ir tamsa išnyks..

* Vienatvė – kai tu visada žinai, kur padėti tavo daiktai.

* Pasaka – kai veda varlę, o ji virsta karalaite. Realybė – kai viskas atvirkščiai..

* Reklama – kai mums rodo, be kokios gausybės daiktų mes galime kuo puikiausiai apsieiti..

* Kartais moteris už vairo – lyg dievaitė: ji vairuoja, o vyras meldžiasi.

* Net jei žinios dalinamos nemokamai – ateiti reikia su savo tara!

* Girdėjau, kad lieknėjimui padeda anglis. Tik nesupratau: ją reikia gerti ar nešioti?

* Vienintelis žmogus, kuriam tu visada liekna ir alkana – tai močiutė!

* Svarbiausias dietoje – miegas. Jei tik laiku neužmigai – viskas, persivalgei!

* Nėra apkūnių moterų – tiesiog jų svoriui nepakanka ūgio..

* Šiuolaikinės moterys dažniau slepia savo svorį, o ne amžių.

* Dieta – viena iš veiksmingiausių apetitą gerinančių priemonių.

* Sveikata – tai santykis tarp jūsų ir jūsų kūno.

* Senatvė – kai kitų gyvenimas domina labiau, nei savo.

* Pagyvenęs žmogus – kai į pensiją dar per jaunas, bet per senas, kad gautų kitą darbą.

* Atsiradus internetui, atsirado galimybė pasiklysti neišeinant iš namų..

* Internetas – tinklas, į kurį pakliuvo viso pasaulio žmonės.

* Internetas – virtuali planeta su didžiule traukos jėga.

* Virtuali realybė – gyvenimo būdas be gyvenimo.

* Namuose, kur yra vaikai, idealiai švaru gali būti tik vazelėje, kurioje buvo saldainiai.

* Humoras – tiesa saugiomis dozėmis :).

(mintys iš interneto)

Visiems smagaus savaitgalio! 😀

Ar nutrauksime ydingą estafetę? (2 dalis)

„Kodėl žmonės seka dauguma? – svarstė B. Paskalis, – Todėl, kad ji teisi? Ne, todėl, kad ji stipri“. O blaivybės propaguotojas prof. V. Ždanovas apie daugumos poveikį sako: “Manęs nestebina, kad geriančioje visuomenėje tarp abiturientų yra tik vienas procentas blaivininkų – tai dėsninga. Mane stebina – kaip tas vienas procentas jaunuolių atsilaiko prieš šitokią daugumą geriančių?..“

Ar susimąstėte – ko išmoko jaunimą šiuolaikinė visuomenė? Juk išmokyti – pirmiausiai reiškia perduoti kitai kartai žinias, bendražmogiškas vertybes, dorovinius principus, dvasinius idealus.. O kaip yra realybėje? Prisiminkime bent vieną filmą be alkoholio, rūkymo ar smurto. Vargiai… O štai filmų ar reklaminių vaizdų su rūkymu, alkoholiu, smurtu ar erotika pamatysime bet kuriuo paros metu. Prisiminkime šeimos užstales. Nejaugi manote, kad tai neturi jokio poveikio jaunimui?

Tam, kad jaunas žmogus turėtų realų, o ne deklaruojamą pasirinkimą – visą šitą laviną destruktyvaus elgesio propagavimo reikėtų bent jau neutralizuoti tokiu pačiu kiekiu blaivybės, sveikos gyvensenos, aukštų dvasinių idealų propagavimu. Tačiau taip nėra: tai ar galima kalbėti apie pasirinkimą, jei poveikis vykdomas tik viena linkme?..

Todėl būti šiandien blaivininku reiškia priešpastatyti save daugumai – ir tai nėra lengva – dėl to ir blaivininkų nėra daug. Tam reikia stiprybės, nes aplinkiniai spaudžia: “nelaužyk tradicijų, neatsiskirk nuo kolektyvo, tu mūsų negerbi..“ Nėra taip paprasta turėti kitokią nuomonę, nei dauguma – net jei daugumos nuomonė neteisinga.

Kiekvienas, gyvenantis blaiviai ir propaguojantis blaivybę – natūralią, prigimtinę žmogaus būseną – vadinamas keistuoliu, ligoniu, nesusipratėliu, propaguojančiu kraštutinumus. Bet ar natūrali žmogaus būsena – blaivybė – yra kraštutinumas? Ir kodėl dauguma žmonių įsitikinę, kad nuodytis alkoholiu yra natūralu – net jausdami ir matydami žalojantį alkoholio poveikį?..

Pakanka prisiminti pirmą alkoholio gurkšnį ar pirmą cigarečių dūmų poveikį – absoliučiai visiems tai sukelia šleikštulį arba pykinimą (sveikatos ardymo požymius). Nieko gero žmogus iš to negauna, šie požymiai tik patvirtina seniai įrodytą tiesą: alkoholis žmogui yra nuodas, o girtumas – aštri alkoholio sukelta intoksikacija!

Tačiau dauguma vartojančių alkoholį tvirtina, kad tai malonu ir net.. naudinga. Kodėl žmonės tuo patiki? Psichologijoje tai vadinama inversija – kai asmuo, nepajėgdamas kovoti su kaltės jausmu, pervardina bloga – geru, arba atvirkščiai, gera – blogu. Šitokiu būdu palengva gera nuvertinama ir įtikima blogo „naudingumu“.

Ir dar įdomus faktas: paprastai žmonės pasitiki moksliniais tyrimais ir jais remiasi, tačiau tai stebuklingu būdu neliečia mokslinių tyrimų apie alkoholį! Dažniausiai jie ignoruojami arba jiems priešpastatomi mitai, kuriuos tie patys mokslininkai jau seniai paneigė.. Bet mitai vis dar “nugali“, net jei kiekvienam aišku: poelgiai, kuriuos įtakoja melaginga informacija – yra klaidingi.

Normaliam sveikos nuovokos žmogui net mintis nekils nuodytis tabako dūmais ar kita narkotine medžiaga (alkoholiu). Tam, kad jis tai darytų, jį reikia apgauti. Labai daug žmonių net nesusimąstydami apie pasekmes, skleidžia melagingą informaciją apie alkoholį (kad kažkaip pateisintų savo priklausomybę).

Turime pagaliau pradėti sakyti tiesą apie alkoholį savo vaikams, turime pripažinti, kad klydome, kad patys buvome suklaidinti. Turime pagaliau viską vadinti savo vardais. Šiai dienai įrodyta, kad:

– alkoholis yra narkotikas, žalojantis žmonių sveikatą (PSO 28 sesija, 1975m);
– narkotikams netaikomas saiko matas;
– alkoholizmas vystosi palaipsniui iš vienos stadijos į kitą;
– alkoholis ypač pavojingas vaikams ir jaunimui.

Tyrimų atlikta daug, ir išvada vienareikšmiška: alkoholis yra visapusiškas blogis, nešantis ligas, išsigimimus, asmenybės degradaciją, nusikaltimus ir nelaimes. Nieko gero alkoholis žmonijai neatnešė, o teigiamas požiūris į alkoholį išugdo įprotį jį gerti, o vėliau – priklausomybę, kuri yra nukreipta prieš patį žmogų, jo sveikatą ir aplinkinius žmones.

Vienintelis atvirkštinis alkoholizmo efektas – kai šeimoje geriama daug, dažnai, o žmonės praranda žmonišką pavidalą.. Tokiu atveju kartais prasigėrusių alkoholikų vaikai tampa blaivininkais. Bet argi tai būdas pasirinkti blaivybę?.. Tai kančios ir nusivylimų kelias, kuris sunkiai pakeliamas nesusiformavusiam vaikui bei paliekantis nuoskaudas visam gyvenimui.

Manau, pats laikas nutraukti ydingą estafetę, už kurios – neišvengiama tautos degradacija: nei vienas nesame apsaugotas nuo girtų vairuotojų, jokiomis tvoromis neatsitversime nuo prasigeriančių žmonių ir jų polinkio į nusikaltimus. Galime ir toliau kovoti už savo „laisvę“ nevaržomai gerti, bet kol vyresnioji karta rodys šį pražūtingą pavyzdį – jaunoji karta vis anksčiau sieks savo „laisvės“ taip pat nevaržomai svaigintis..

Ir neklausinėkime – iš kur jaunimo potraukis svaigintis ir kodėl tiek jaunimas geria – tai suaugę savo pavyzdžiu perduoda jiems alkoholinę estafetę. Nesibaisėkime, nes visada išauga tik tai, ką pasėjame. Keiskimės – tuomet keisis ir jaunimas. Kviečiu susimąstyti, kviečiu būti atsakingais už savo vaikus. Rodykime jiems deramą pavyzdį – tik tuomet jie užaugs dori ir laimingi.