Tinklapiui – penkeri :)

Net nesitiki, kad šiam tinklapiui – jau penkeri metai 🙂 .. Nepaprastai įdomi patirtis, kuriai ryžausi tik savo vyresniojo sūnaus dėka. Tai tik dar kartą įrodo – kokie svarbūs mūsų gyvenime yra artimi žmonės!

Pasitvirtino ir tai, kad gyvenimas labai įdomus tuo, kad: pirma – niekada nežinai, kas tavęs laukia ateityje; antra – nenuspėsi ir nepriplanuosi, kurlink ir kaip gali pasisukti pasirinktas kelias 😉 .

Jei apie tinklapį – be jokios abejonės, kad būčiau nepatikėjusi (nė už ką!), jeigu prieš kokį dešimtmetį man kažkas pasakytų, jog aš rašysiu, ir dar viešoje erdvėje..

Nors.. dabar man jau aišku – kodėl taip mėgau konspektuoti įvairias paskaitas, užsirašyti arba pieštuku pabraukti knygose svarbias mintis, užrašyti savo pamąstymus ir.. visa tai dėti į stalčių.

Kai tų užrašų susikaupė – vis pavartydavau ir dažnai pagalvodavau, kad vargiai ar jų kada nors man prireiks, bet išmesti nekildavo ranka. Dabar suprantu, kad rašiau ateičiai, kurios tada net įsivaizduoti negalėjau.

Be to, buvau tokia drovi (kompleksuota?), kad vien pagalvojus apie viešumą darydavosi negera. Laisvai ir gerai jaučiausi tik tarp gerai pažįstamų žmonių.

Todėl tinklapis man buvo tikras iššūkis – juk čia reikėjo ne tik savo pamąstymais dalintis, bet ir bendrauti komentaruose. Gal todėl nedrįsau pradžioje pilnai prisistatyti, maniau: jei kas nepavyktų – dingčiau taip pat nepastebimai, kaip ir atsiradau 🙂 ..

Šiandien galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi šia patirtimi. Pirminis mano tikslas buvo ir tebėra pasidalinti savo pasaulio matymu ir pakviesti žmones pasidalinti savo mintimis. Būti kartu: kalbėtis, suprasti, palaikyti, įkvėpti 🙂 !

Aš žinau, kad šiame gyvenime žmogui gali padėti tik kitas žmogus. Žinau, kad kartais reikia nedaug – gero žodžio, pritarimo, o kartais reikalinga ir rimta pagalba – kai žmogui blogai, kai jis bėdoje.

Ir mes turime padėti vieni kitiems – kiek galime, kaip galime – juk esame žmonės. Šioje erdvėje susipažinau su nuostabiais žmonėmis, kurie atvėrė man naujas sritis, kuriose galiu būti naudinga kitiems.

Dalyvavimas kolegos Sauliaus projekte “Blaivi Tauta“ paskatino giliau pasidomėti alkoholizmo problema ir rašyti šia tema. O mano patirta autoavarija – kaktomuša su girtu vairuotoju tik dar kartą patvirtino: alkoholizmas didelė problema mūsų visuomenėje.

Žmonėms, turintiems problemų su alkoholiu, padeda (svarbiausia – tiesiog nuoširdžiu palaikymu) kolegos Audronio forumas “Būk blaivus“. Pasidalinau ten savo surinkta informacija, labai džiaugiuosi, kad forumas plečiasi, kad žmonės realiai padeda vieni kitiems.

Per penkerius mano tinklapio gyvavimo metus gavau daug laiškų. Su vienais žmonėmis susirašinėjome, su kitais – arčiau susipažinome. Gavau daug šiltų atsiliepimų, buvo ir kritikos. Visiems parašiusiems labai dėkoju 🙂 !

Nuoširdus AČIŪ visiems, kas parėmė šį tinklapį pinigais. Niekada neplanavau prašyti paramos, bet avarija pakoregavo mano gyvenimą – liko nepataisomos sužalojimų pasekmės, todėl reikia išmokti su tuo gyventi ir susirasti darbą pagal jėgas. Dabar esu paieškose ir tikiu, kad pavyks.

Prisimenu pirmuosius tinklapio pradžios mėnesius, prisimenu, kaip džiaugiausi kiekvienu lankytoju ir nauju komentaru! Tuomet atrodė – kažkoks stebuklas, jei apsilankydavo 15 žmonių per dieną, ypač kai įsivaizduodavau TIEK nepažįstamų žmonių savo kambaryje 🙂 .

Šiai dienai tinklapyje 960 įrašų, apie pusantro milijono apsilankymų, beveik 2 milijonus kartų perskaityti įrašai ir 5 tūkstančiai komentarų. Man tai kažkokie kosminiai skaičiai, kurių nei kambaryje, nei vaizduotėje nesutalpinu 🙂 .

Ir nors ne skaičiuose esmė, bet jie patvirtina, kad nuoširdus noras dalintis pritraukia nuoširdžius ieškotojus, kurie taip pat nori pasidalinti savo atradimais. Ir, žinoma – įkvepia ir įpareigoja.

Labai dėkoju visiems čia ateinantiems ir sugrįžtantiems! Dėkoju už jūsų išsakytas mintis, idėjas, požiūrį! Tikra tiesa – šią erdvę mes kuriame kartu 🙂 ! AČIŪ JUMS 🙂 !

Su Meile –

Rūta (Viltė, Ruvi)

Tarsi oras..

Tiesiog dabar pabandykite įkvėpti ir pajusti gaivų, deguonies prisotintą orą.. Jūs negalite pamatyti oro, bet jis visada jus supa ir visada yra jums prieinamas.

O juk Meilė truputį panaši į orą. Ją, galbūt, sunku pastebėti, bet ji visada yra mumyse ir visada mus supa..

Patirdami spaudimą gyvenime – asmeniniuose santykiuose arba klausydamiesi žinių srauto, perpildyto konfliktais ir negatyvumu – galime nepastebimai išstumti Meilę ir pajusti, kad jai jau nebeliko vietos mūsų Širdyje..

Tačiau Meilė įpinta į mūsų gyvenimą, į mūsų prigimtį. Iš esmės, Meilė yra varomoji jėga žmonijos evoliucijoje.

Šiame dualiame pasaulyje mūsų protėviai skaldėsi į grupes ir varžėsi tarpusavyje: tie, kurie mylėjo ir buvo nusiteikę rūpintis vieni kitais, ir tie, kurie elgėsi priešingai.

Bet nežiūrint į jokias kliūtis, iš kartos į kartą žmonėms buvo perduodami draugystės, altruizmo, atjautos, gerumo ir vienybės genai. Meilės dėka.

Juk kai esame kupini Meilės – mes jaučiamės lyg namie: tai palaimos, ramaus proto ir kūrybingumo būsena..

Tačiau labai lengva išvaryti mus iš šių jaukių “namų“ kritine pastaba, niūriu žvilgsniu, nusivylimu.. Tuomet mes tampame “benamiais“ ir papuolame į baimės ir pykčio glėbį, šalia kurių Meilė tiesiog negali gyventi.

Ilgainiui tokia “benamystė“ gali tapti norma.. Tai primena paviršutinišką kvėpavimą: kai aplink pilna oro, bet mes pamirštame, kad galime įkvėpti pilna krūtine, pamirštame, koks gaivus yra oras.

Meilė labai panaši į mus supantį orą: gyventi Meilėje taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti. Meilė, kaip ir oras, mums gyvybiškai reikalinga..

Taigi, mums būtina sugrįžti į mūsų Meilės namus – į mūsų Širdį. Tik Meilė gali padėti įveikti visus sunkumus, tik Meilė leidžia pamatyti kitų žmonių mylinčią prigimtį.

Sugrįžkime į mūsų Meilės namus – užkurkime Širdyje Meilės židinį..

(pagal R. Hansen alegoriją “Budos protas“)

Visiems linkiu gražaus ir šilto savaitgalio :)!

Kad meilė sujungtų..

* Kiekviena pora kuria savo santykius, suvienydama savo interesus ir vertybes: pradžioje išsiaiškinama – kas kiekvienam svarbu, o paskui kuriama bendra interesų ir vertybių sistema. Kuriama iš meilės ir su meile..

* Noras, kad viskas būtų taip, kaip kažkuris vienas nori – kontrolės apraiška. Noras kontroliuoti visada gimdo nepagrįstus lūkesčius, kurie tiesiu keliu veda į nuolatinę vidinę įtampą ir nusivylimą.

* Kuo daugiau žmogus siekia kontroliuoti gyvenimą ar kitą žmogų – tuo daugiau nekontroliuojamų situacijų “pritraukia“. Kontrolė nieko negali pagerinti ar suteikti vidinės ramybės. Tik meilė gali viską gerinti ir harmonizuoti.

* Pavyduliaujantys savo mylimųjų žmonės dažnai būna įsitikinę, kad tokiu būdu jie išreiškia savo meilę. Tačiau pavydas – ne meilės, o kontrolės išraiška.

* Jei žmogus mano, kad aistra ir yra meilė – yra pasmerktas nuolat vaikytis aistros žybtelėjimų ir skirtis su savo “mylimaisiais“, vos tik aistros potraukis užges. O iš tiesų – meilė prasideda būtent tuomet, kai aistra aprimsta.

* Meilėje labai svarbus atviras ir nuoširdus bendravimas: kad suprastume vieni kitus, turime kalbėtis ir mokėti išklausyti. Kai klausomės ne širdimi, o per savo egoizmo prizmę – pradedame kritikuoti, vertinti, dalinti patarimus. Kai klausomės širdimi – girdime, jaučiame ir suprantame.

* Daugumai žmonių priimti ir suprasti save žymiai sunkiau, nei kitus. Žmogus gali atsiverti tuomet, kai jaučia, kad jo nuoširdžiai klausosi ir iš anksto nesmerkia, kad besąlygiškai jį myli ir palaiko..

* Kuo daugiau meilės žmoguje, tuo daugiau jame kūrybinės energijos. O viskas, kas prieštarauja meilei – atima ir sekina gyvenimo energiją ir slopina kūrybingumą.

* Nenuostabu, kad taip daug žmonių turi klaidingą meilės suvokimą: juk dažniausiai nei tėvai, nei mokytojai nesuteikė mums šių žinių. O kadangi nesuvokiame – kas yra meilė, nuklystame į abstrakcijas ir meile skaitome prisirišimą, gailestį, aistrą, egoizmo apraiškas ar romantiką.

* Negatyvumas ir meilė negali būti kartu. Egoizmas – meilės priešingybė. Meilė – žymiai didesnė, nei siauras egoizmo savininkiškumas: ji sujungia, sutaiko, vienija, kuria, atveria geriausias žmonių savybes, išsprendžia prieštaravimus, spinduliuoja pozityvumą, širdies šilumą ir gyvenimo džiaugsmą.

* Meilė yra tobulumo išraiška. Viskas, kas daroma su meile, atneša laimę ir aplinkiniams, ir tam, kas tai daro. Tai, kas kuriama su meile – amžinai tvirtėja, tobulėja, nuolat veikia, plečiasi, auga ir neša gėrį visiems.

* Meilė beribė ir turi didžiulę jėgą: ji sujungia ne tik du žmones, bet gali sujungti ir giminę, ir bendruomenę, ir valstybes, ir visą žmoniją – tai vienijanti ir kurianti energija.

* Jei norime būti laimingi – mylėkime, jei norime gerinti visuomenę – mylėkime. Mylėkime savo artimuosius, savo šeimą, mylėkime tai, ką turime gyvenime, mylėkime draugus, kaimynus, tėvynainius – visus žmones – tyrai ir be sąlygų..

* Tik mylintys žmonės gali vienytis, draugauti, nuoširdžiai džiaugtis, kurti laimingą šeimą, harmoningą visuomenę, šviesią ateitį. Jie gali viską!

* Kai nėra meilės – viskas sudėtinga, sunku, niūru, pilka.. Meilė – lyg amžinas pavasaris, lyg gaivinanti versmė, kurios ištakos – kiekvieno mūsų širdyje. Kad meilė sujungtų – tiesiog atverkime savo širdis :).

Apie vyrišką ir moterišką pradą

* Žmogų žmogumi padaro dvasinių savybių vystymas, o ne kūno poreikių tenkinimas ar primetamų socialinių vaidmenų atlikimas. Kai kalbame apie vyrišką arba moterišką prigimtį, turime omenyje ne fizines savybes, o tam tikros energijos specifinę dvasinę išraišką.

* Jei sulygintume dabartinius žmones su pirmapradėmis, Gamtos dovanotomis prigimtinėmis savybėmis – gautume graudžią karikatūrą.. Ir vyrai, ir moterys šiandien taip atitolo nuo savo prigimtinių savybių, kad sunku jas beįžvelgti.

* Gamta viską sukūrė harmoningai: kad šeima būtų laiminga, būtina skirtingų energijų vienybė, papildymas skirtingomis savybėmis, jų sąveika ir bendra kūryba.

* Moteris pagimdo kūdikį, jį maitina ir visomis prasmėmis vaikui yra artimiausia pirmaisiais gyvenimo metais, todėl pagrindinė jos veiklos sfera pagal prigimtį – motinystė, vaikų auginimas. Vyras – stiprus fiziškai ir dvasiškai, todėl jo sfera – šeimos aprūpinimas ir saugumas.

* Kai šeimoje gimsta vaikai, tėvų prigimtinės savybės pilnai atitinka jų poreikius, tuo tarpu tėvų socialiniai vaidmenys vaikams neturi jokios reikšmės.

* Vietoje to, kad būtų tiesiog vyru arba moterimi, žmonės (kartais su geriausiais ketinimais) imasi atsakomybės už tai, kas pagal prigimtį priklauso kitam.

* Pagalba vienas kitam šeimoje reikalinga, tačiau tai neturi keisti žmogaus prigimties. Propaguojama lygybė, o jei tiksliau – suvienodinimas – ne tokia jau nekalta idėja, nes paverčia žmones beveidžiais: kai vyras jau nesijaučia vyru, o moteris – moterimi.

* Vyras gali imtis atsakomybės už vaikus, namų tvarką, maisto gaminimą, o tuo tarpu jo prigimtinė funkcija (aprūpinti ir saugoti šeimą) gęsta, nes jai tiesiog neužtenka jėgų, todėl jis pradeda jausti susierzinimą ir įtampą.

* Moteris, kuri tempia šeimos aprūpinimo naštą, taip pat išgyvena nuolatinį stresą ir nuovargį. Ji grubėja, vyriškėja ir.. nesijaučia laiminga, nes eina prieš savo prigimtį. Juk širdyje ji – gerumo, švelnumo ir meilės skleidėja..

* Svarbu suprasti, kad tuomet, kai imatės atsakomybės už kito žmogaus veiklos sferą – atsakomybės už jūsų veiklos sferą jums niekas nenuims. Jūs galite padėti sutuoktiniui, bet.. tik tuomet, kai susitvarkysite su savo atsakomybės sfera.

* Taip, žmogus gali daug ką: vyras gali tvarkytis namuose, o moteris – uždirbti pinigus, bet visa tai bus atliekama per psichikos deformacijas ir dideles pastangas. O žmogaus polinkis teisinti savo elgesį vers jį ieškoti argumentų pasidžiaugti tokiu savo “universalumu“.

* Tačiau giliai širdyje jis jaus nepaaiškinamą kartėlį, nes.. pilnatvę ir harmoniją žmogus jaučia tuomet, kai seka savo prigimtimi, kai atlieka tai, ką geriausiai sugeba pagal savo prigimtį.

* Tokiu atveju ir vaikai auga matydami gerą pavyzdį (laimingi tėvai!), su teisingu pareigų šeimoje paskirstymo supratimu ir prigimtinių vyriškų ir moteriškų savybių suvokimu. Tai didelė tėvų dovana savo vaikams – harmoninga šeima..

* Laimė – tai harmonija, kuri kuriama harmoningais veiksmais. Harmoniją galime kurti, kai patys esme harmoningi. Jei einame prieš savo prigimtį – sėjame aplink chaosą ir nuopolį.

* Vyriška arba moteriška prigimtis yra kiekvieno iš mūsų duotybė. Jos niekas negali suteikti arba pakeisti. Vyras, kuris realizuoja savo prigimtines savybes – dvasiškai stiprus ir vyriškas. Moteris – išmintinga ir moteriška.

* Vyriška ir moteriška prigimtis – tai du skirtingi pradai, kurie papildo vienas kitą, įžiebia Meilę ir kuria Vienybės Harmoniją.

(mintys iš paskaitų apie Vedas)

Jie kalba, Tu darai

Sveiki!

Jie sako: tu nesugebėsi!

Bet tu imi ir darai!

Jie kalba.

Tu darai.

Jie sako: tu nespėsi!

Bet tu vis vien pasieki savo!

Jie kalba.

Tu darai.

Jie sako: tai neįmanoma!

– Ką gi, – sakai tu, – tuo geriau, reiškia, aš būsiu pirmas, kas tai padarys.

Jie sako: kam tau to reikia, yra paprastesni keliai…

O tu žiūri į juos ir supranti, kad niekada nesugebėsi išaiškinti jiems pačio svarbiausio dalyko: TAU NEREIKALINGAS “PAPRASTAS“ KELIAS, TU NORI EITI S-A-V-O KELIU! SAVO! Net jei jis bus sudėtingas.

Ir net jei tame kelyje tavęs laukia sunkumai, melas, išdavystė, skurdas ir skausmas.

Tai TAVO KELIAS. Ir tu nueisi jį iki pat galo, koks sunkus jis bebūtų.

Juk geriau eiti SAVO KELIU, eiti nepramintais takais, padaryti atradimus, kurie laukia būtent tavęs, aptikti vertybes, kurias galima surasti tik neištirtose erdvėse ir galiausiai patirti SAVO PERGALĘ, nei nuobodžiai slinkti steriliu, asfaltuotu, monotonišku ir nykiai-tuščiu keliu, kuriuo kartu su tavimi paskui svetimas svajones ritmingai slenka dar milijonai tokių pačių beveidžių zombių-vergų.

TU BŪTINAI PASIEKSI SAVO! Bet kokia kaina.

Tu negali pasukti į šalį, tu neišduosi savęs.

Kelio pabaigoje tavęs laukia TAVO PERGALĖ.

Ji VERTA VISŲ TŲ PASTANGŲ, kurias dėl jos įdėsi, JI VERTA VISŲ NETEKČIŲ, kurias dėl jos patirsi.

Taigi, nusišluostyk ašaras, susiimk, susikaupk – ir pirmyn!

Ir neliūdėk – jie dar nežino, kuo tu tapsi! 😉

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis :),
Kūrinija

Dėkoju už leidimą išversti šį nuostabų laišką :)!

Visiems linkiu saulėtos pavasarinės nuotaikos :)!

Apie laisvę standartų rėmuose

Kaip manote – ar gali šiuolaikinis žmogus laisvai pasirinkti jam labiausiai priimtiną gyvenimo būdą, specialybę, darbą? Daug kas atsakytų: “Žinoma, aš pats viską renkuosi, pats užsibrėžiu tikslus ir pats jų siekiu!“

Taip, žmogui atrodo, kad jis viską pats sprendžia, pats renkasi bet.. renkasi jis visada būtent tai, ir tik tai, ką jam siūlo visuomenė. Susimąstome apie tai ar ne – tačiau gyvenimo standartai yra, ir norime to ar ne – dauguma pagal juos gyvename.

Ir – deja, deja, bet standartai nėra laisvės sinonimas, todėl nesuteikia žmogui laisvės savarankiškai rinktis: čia viskas jau surašyta nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos, viskas nutiesta, surikiuota, o žmogus, lyg koks traukinukas, keliauja nubrėžtu maršrutu nuo vienos stotelės iki kitos..

Ar teikia gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę tokia “kelionė“? Žinoma, ne. Maža to, gyvenimo standartizacija visose gyvenimo sferose ne tik neskatina mąstyti apie savo gyvenimą, bet ir gena bėgti kuo greičiau pirmyn, vis nukreipia žmogų tam tikra linkme – kad tik atitiktų sistemos normas ir būtų “sėkmingas“!

Žmogui nuolat nurodo – ką daryti, o ko – ne; ką galima, o ko negalima; kas gerai, o kas – ne ir t.t.. Visi atsakymai ir nurodymai duodami iš išorės – ruošiniais iš standartų, ir kiekvienas čia atlieka jau paruoštą vaidmenį.

Šiandien žmogus nėra nei laisvas, nei savo gyvenimo šeimininkas – jis “priklauso“ visuomenei, jis lenkiamas besąlygiškai paklusti. Nuo mažens standartais formuojamas “mažas žmogus“ – išmokytas nemąstyti, paklusti, vykdyti nurodymus, negebantis kurti, neatsakingas..

Gyvenantys pagal primestas idėjas žmonės tampa priklausomi, jie praranda gebėjimą savarankiškai mąstyti ir pajusti tai, ką išgyvena.. Juk apie tai jiems savo vertinimais “praneša“ sistema, ir tie vertinimai daugeliui tampa gyvenimo orientyrais.

Suformuoti įsitikinimai iškreipia žmogaus suvokimą apie save, savo tikslus gyvenime, savo poelgius ir klaidas, savo tikruosius norus. Žmogus praranda ryšį su savimi, o vienintelė ryški jėga, kurią jis realiai suvokia – baimė.

Baimė ir gena žmogų kovoti už būvį, konkuruoti, bandyti atitikti primetamus sėkmės standartus. Tokia būsena atima gyvenimo energiją, kuri galėtų būti skirta ramiam ir taikiam gyvenimui, kūrybai, nuoširdžiam bendravimui, džiaugsmui.

To tikro, vidinio džiaugsmo gyvenime nėra – jis iškeltas į išorę: tai įvairios pramogos, svaigalai, varžybos, daiktai, kelionės. Ir kad patirtų bent džiaugsmo prošvaistes, žmogus pasidarė priklausomas nuo visų šių išorinių atributų..

Beveik visi esame tokios standartizuotos “laisvės“ aukos, ir dažnas to nepastebime. Juk tam, kad prieitume tų standartų-rėmų ribas, reikia laiko, reikia patirties, galiausiai – reikia pamatyti tuos ribojančius rėmus! Kitaip.. galime be galo vaikštinėti ratu skėsčiodami rankomis: “toks jau gyvenimas..“

O iš tiesų – koks mūsų gyvenimas? Tiesiog pagalvokime apie tai.. Pažvelkime atidžiai į savo gyvenimą.. Ar esame laisvi?..

Gyvename visuomenėje, todėl visi esame visuomenės veikiami – kaip gi ištrūkti iš tokios “laisvės“ nelaisvės? Akivaizdu, kad kartodami tą patį veiksmą, gausime tokį patį rezultatą: jei šiandien elgsimės taip, kaip vakar, rytoj gyvensime taip, kaip šiandien..

Turime atminti, kad visuomenė esame mes visi. Visuomenė veikia mus, bet ir mes veikiame visuomenę, t.y., kokia ji yra – priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Keiskimės, pradėkime galvoti, jaustis ir elgtis kitaip, ženkime už rėmų ribų.

Tik naujos sąmonės žmonės gali kurti naują realybę, kitokią visuomenę. Laisvą. Kur laisvė – pačio gyvenimo išraiška: tiesa, meilė, kūryba, įvairovės vienybė, skaidrumas, atsakomybė, bendradarbiavimas, harmonija :)..

Puokštė šypsenėlių :)

* Tik vyrui moteris – paslaptis.. Moteris moterį mato kiaurai :).

* Pavasaris – ne tik sniego, bet ir širdžių tirpimo metas.

* Ko nori moterys? Moterys nori, kad viskas būtų taip, kaip jos nori!

* Keistos tos moterys.. Vadina savo mylimuosius zuikiais, kačiukais, meškiukais.. o paskui reikalauja, kad jie būtų tikrais vyrais!

* Vyrams paprasčiau gyventi – juos myli uošvienės :)..

* Jei myli žmogų tokį, koks jis yra – myli iš tikrųjų. Jei stengiesi pakeisti jį iš pagrindų – myli tik save.

* Meilė per atstumą – tas pats, kas pietūs per televizorių.

* Pavasaris parodo – kiek valgei žiemą ;)..

* Geriausios sąlygos lieknėjimui: tuščias šaldytuvas, pustuštė piniginė, o iki atlyginimo – dar dvi savaitės.

* Moterys pradeda laikytis dietos dėl trijų priežasčių: jei išsiskyrė su mylimuoju, jei įsimylėjo, arba – jei rytoj pirmadienis.

* Norite sustabdyti laiką? Tai paprasta: tolimiausias “rytoj“ prasideda tuomet, kai planuojame pradėti laikytis dietos.

* Vaikystė – kai miegas pareiga, o ne svajonė..

* Anksčiau vaikams didžiausia bausmė buvo – “neisi į kiemą“, dabar – “išjunk kompiuterį ir eik į kiemą“.

* Gerbkite savo tėvus – jie baigė mokslus be Google ir Wikipedijos!

* Paradoksas: be kompiuterio mes nieko negalime padaryti, o su kompiuteriu tuo labiau nieko nepadarome ;)..

* Meilė ir pavydas niekada negyvena kartu: arba meilė ištirpdo pavydą, arba pavydas sugriauna meilę.

* Pavydas – kai: tiksliai nieko nežinai, turi ypatingai lakią vaizduotę ir visko bijai.

* Neskubinkite moters, kai ji ruošiasi kažkur eiti: ji ne “sukinėjasi prieš veidrodį“, bet kuria nuotaiką!

* Moters svajonė – būti savo vyro svajonių moterimi :)..

* Kai moteris gerai atrodo – visi tyli.. Bet pakanka priaugti svorio ar atsirasti ratilams po akimis – tuoj visi pradeda domėtis, kaip ji gyvena.

* Moterys pavasarį – lyg snieguolės: dar sniegas nenutirpo, o jos jau žydi!

* Žydinti moteris nesukelia alergijos..

* Graži moteris patinka akims, gera – sušildo širdį :).

* Kiekviena moteris savo namuose ir ponia, ir tarnaitė..

* Pats sunkiausias ir nedėkingiausias – namų šeimininkės darbas: atlyginimo nėra, išeiginių nėra, atostogų nėra, o darbai niekada nesibaigia!..

* Nebūtinai žmogus, kuris užaugino sūnų, pastatė namą ir pasodino medį – tikras vyras. Labai dažnai tai – tiesiog moteris :).

* Na ir gyvenimas: turi užmigti kai nenori, keltis kai nenori – kad suspėtum ten, kur nenori būti!..

* Pinigais labai lengva patikrinti žmogaus padorumą: moterį – pinigų stygiumi, vyrą – pinigų pertekliumi.

* Dviguba grėsmė: moteris, kuri moko kitą moterį vairuoti.

* Dievas negali visur vienu metu suspėti – todėl sukūrė Motinas :).

* Pavasaris – kaip meilė: labai lauki, bet visada ateina netikėtai..

* Bučinys – vienas iš mieliausių būdų atrasti bendrą kalbą :).

* Šviesu tam, kas turi širdyje saulę.. šilta tam, kas skleidžia šilumą :)!

Saulėtos nuotaikos visiems :)! Moterims – šilčiausi sveikinimai artėjančios pavasarinės šventės proga :)!

Sąmonės virsmas

Kiekviena idėja, išradimas ar kūrinys pirmiausiai buvo tiesiog mintis žmogaus sąmonėje. Mintis yra pirminė, nuo jos viskas prasideda. O išorinis pasaulis yra minties-sąmonės srauto išraiška, tęsinys.

Sąmonė ir išorinis pasaulis yra tampriai susieti. Todėl jei išoriniame pasaulyje kažkas ne taip – priežasčių reikia ieškoti sąmonėje, mintyse, nes jos pirminės.

Ką reiškia besikartojančios krizės pasaulyje? Tai sisteminių pažeidimų rezultatas. Senoji valdymo sistema išsigimė ir išsikvėpė, ji neturi nei orientyrų, nei sprendimų, nei atsakymų į svarbiausius žmonijos klausimus.

Mes gyvename pereinamuoju laikotarpiu, kai keičiasi epochos, kai visoje Planetoje žmonės jaučia, kad būtini esminiai pokyčiai, nes šiuolaikinis pasaulis šalia visų įmanomų krizių išgyvena svarbiausią – dvasinę krizę.

Juk jei dauguma žmonių deda daugybę pastangų, kad išgyventų, o gyvenimas ne tik sunkus, bet darosi vis sunkesnis, ir prošvaisčių nė nesimato – tai negali būti nei teisinga, nei logiška, nei sveika – tai nesveikos visuomenės požymiai. Kai viskas gerai ir teisinga – nei aukos, nei kančia nereikalingos.

Pagrindinis visuomenei įdiegtas “virusas“ – baimė. Žmonės tiesiog paskandinti išoriniame negatyvumo sraute – per žinias, nerimą dėl rytojaus, nuolat primetamas neadekvačias prievoles. Žmonių aktyvumas žadinamas per baimes, nepastebimai paverčiant gyvenimą į mechaninį bėgimą ratu su vieninteliu tikslu – kaip nors išgyventi..

Psichologai žino, kad labiausiai paplitusios baimės – sociofobijos. Jos yra dirbtinos, visiškai nesusietos su žmogaus prigimtimi, kaip, tarkim, natūralūs instinkto signalai, kurie perspėja apie realų pavojų. Sociofobijos yra įdiegiamos į pasąmonę per klaidingus įsitikinimus, per kuriuos žmogus yra lengvai kontroliuojamas ir valdomas.

Negatyvume paskendusi žmonija net nepastebi, kad negatyvumas jau priimamas kaip norma: mes manome, kad konfliktai bendravime neišvengiami, kad kažko reikalauti iš kito žmogaus yra teisinga, kad karine jėga – tarptautinių problemų sprendimo būdas, kad dėl asmeninių ambicijų galima lipti per galvas, kad lyderis – agresyvus ir visada teisus, kad prievarta ir kitų žeminimas – normalu, kad laisvę ir ramybę turime užsidirbti sekinančiu darbu ir t.t.

Mes jau nepastebime, kaip sąmoningai skleidžiamas negatyvumas daro mums įtaką ir kaip galiausiai patys tampame to negatyvumo skleidimo įrankiais: kažkam sumelavome, nuo kažko nelaimėje nusisukome, kažką išdavėme, kažką apkalbėjome, kažkuo pasinaudojome..

Ką gi daryti? Atkreipti dėmesį į savo minčių šaltinį – sąmonę: iš kur jos, kodėl taip galvojate, kaip mintys veikia jūsų nuotaiką ir emocijas? Tokiu būdu galima atsekti visas šablonines įdiegtas mintis, kurios sukelia standartines reakcijas.

Sekantis žingsnis – būti sąmoningu, mokytis savarankiškai ir pozityviai mąstyti. Tai reiškia – paveikti, pakeisti priežastį, o ne kovoti su pasekmėmis. Apie tai yra taiklus posakis: “Harmonija ateina ne tuomet, kai kauniesi su priešais ar pakabini pasagą ant sienos, o tuomet, kai nusiimi pančius nuo savo sąmonės“.

Niekas neatneš mums gerų pokyčių, kiekvienas turime pasikeisti, ir tai individualus darbas, ir visi turime pradėti nuo savo minčių, kurios keis ir mūsų elgesį – tik tokiu atveju vyksta ir kolektyvinės sąmonės virsmas: kuo daugiau žmonių bunda, tuo greičiau ir sklandžiau jis vyksta.

Vienas žmogus gali labai daug! Juk sąmonės nušvitimas ir virsmas gali įvykti dviem būdais: kai žmogus pats renkasi dvasingumo kelią per savišvietą ir saviugdą, arba – kai pamato kitų žmonių dvasinį augimą, kuris įkvepia sekti jų pavyzdžiu. Taigi – galite tapti ir pokyčiu, ir pavyzdžiu kitiems!

Žmogus turi tris sąlyčio taškus su Absoliučia realybe, su Amžina Pradžia – tai Meilė, Tiesa, Išmintis. Tiesa amžina ir nekintanti, todėl negali būti sunaikinta melu, klaidingais įsitikinimais, formuojamomis nuomonėmis ar kitokiais veiksmais. Būna tik tamsos – Tiesos užtemdymo laikotarpiai, kurie visuomet laikini.

Visada ateina laikas, kai poreikis Tiesai auga, kai ji tampa būtina lyg oras – štai tuomet ji nušvinta taip aiškiai ir ryškiai per visus melo griuvėsius, kad atkreipia visų dėmesį ir pažadina net kiečiausiai miegančią sąmonę.

Kai ryškėja Tiesa, gali pasirodyti, kad situacija vis blogėja, nes iškyla į paviršių (apšviečiama) vis daugiau ilgai slėpto melo, apgaulės, slaptų intrigų. Tai sunkus, bet laikinas – išlaisvinantis nuo melo, susitikimo akis į akį su realybe – periodas.

Tai virsmas iš kraštutinio negatyvumo į aukštesnį sąmoningumą: kai mokomės iš skaudžių klaidų, darome išvadas ir sąmoningai renkamės harmoniją. Kai aiškiai suvokiame: žemos sąmonės apraiškos gali būti harmonizuotos TIK aukštesniu sąmoningumu.