Iš prieblandos – į šviesą

* Gyvenimo prasmė ir tikslas – žengti už žinomų ribų aukštyn ir padėti vienas kitam evoliuciniame augime.

* Dvasinė pagalba – pati stipriausia.

* Sunkiausia užduotis – išvesti fizinį pasaulį iš inertiškumo vagos.

* Nauja – sunku, sena – jau netinkama. Tačiau nauja išreiškiama tik veiksmu.

* Tai, kas nepasiekiama šiandien – lengva rytoj. Sunkumai augimo kelyje tiesiogiai priklauso nuo senų įpročių. Todėl saugokitės jų – tegul jie atkrenta kaip nereikalingi lukštai.

* Išvalykime protą, atkimškime ausis, atmerkime akis – ir patys pamatysime savo iliuzijas.

* Išsklaidyti tamsą galima pakeitus minčių kryptį. Ne žodžiai, bet mintys audžia realybę.

* Štai tamsos veikimo pavyzdys: iš pradžių pasėti žmoguje abejonę, po to – užtvindyti troškimais ir išpūsti juos iki nusikaltimų, ir – dvigubas “derlius“ garantuotas.

* Atminkite: negalima mokėti už tarnystę Dievui. Kartu su auksu tikėjimas miršta.

* Dvasingumas visada nyksta, kai norime ir turime pernelyg daug daiktų.

* Nejaugi didvyriu vadiname karį, kuris gynė tėvynę, vedinas tik troškimo gauti ordiną?

* Atmetę tai, kas nereikalinga, atgauname paprastumą ir aiškumą. Gyvenimo paprastumas ir Naujo Pasaulio didingumo suvokimas atveria vartus į harmoniją.

* Gražūs siekiai veda į Aukščiausią Šviesą. Ne ginklu, bet tyromis mintimis laimėsime.

* Vaikas turi stipresnį teisingumo pojūtį, nei teisėjas.

* Paleistas į erdvę jausmas lyg bumerangas sugrįžta prie ištakų. Atpildas visada ateina pagal darbus.

* Naudingiau pažinti žmones, nei grožėtis jų kaukėmis.

* Kuo tikėti? Kur įrodymai? Dabar tiek netikrų pranašų… Įrodymai – tik darbuose. Melagis veda melo keliu, o melas visada baigiasi bloguoju – pagal tai atpažinsite tai, kas netikra. Vertinkime tik pagal darbą, o ne pagal žodžius.

* Būkime kantrūs ir nuoseklūs. Neieškokime vidurdienį vakaro. Keleivių nekantrumas negali pagreitinti traukinio eigos. Neskubėkime.

* Nauja diena atneša naujas galimybes ir polėkius. Paukštis prieš skrydį neįsivaizduoja, kaip įveiks vandenyną.

* Pasitikėkime gyvenimu. Viskas ateis tinkamu laiku: nakties virsmo į rytą akimirka akiai nepastebima.

* Kiekvienas medis džiaugsmingai puošiasi žiedais, bet mesdamas lapus neliūdi, nes žino, kad ateis pavasaris.

* Žiema – pavasario šauklys…

* Nėra amžinų išbandymų. Visi jie baigiasi, ir tuomet priartėjame prie artimiausio kelio, kuriame atsiveria naujos galimybės.

* Negalvokime apie kritimą, kai suteikti sparnai skrydžiui.

* Tikėjimas savimi ir tiesos paieškos kuria harmoniją.

* Tas, kas žino – eina ir ateina ten, kur turi nueiti. Dvasingumas vystomas minties tyrumu, kūrybiniu požiūriu į darbą ir džiaugsmo pojūčiu dėl savo misijos suvokimo.

* Turime ateiti iš iliuzijų prieblandos į šviesą. Turime pagaliau užaugti. Vaikščioti nuolat suvystytam nepatogu…

Mintys iš N. Rericho raštų rinkinio “Septynios didžiosios kosmoso paslaptys“

Vertingiausia Dovana

Vienas tėtis nubaudė savo mažą dukrelę už tai, kad ji sugadino visą ritinėlį brangaus pakavimo popieriaus.

Buvo striuka su pinigais, ir tėvą supykdė, kad vaikas be jokios būtinybės bandė išpuošti kažkokią dėžutę.

Tačiau sekantį rytą mažoji dukrelė atnešė tėčiui savo dovaną.. Ji pasakė:

– Tai tau, Tėveli…

Jam pasidarė labai nesmagu, kad išvakarėse aprėkė vaiką.

Bet atidaręs dėžutę, jis visai sutriko, nes ji buvo tuščia. Susitvardęs jis kreipėsi į dukrą:

– Argi tu nežinojai, kad jei dovanojamos dovanos, tai reiškia, kad dėžutėje kažkas turi būti? O tu padavei man tuščią dėžutę…

Mažoji mergaitė pažvelgė į tėvą su ašaromis akyse:

– Tėveli, ji netuščia! Aš pripildžiau ją savo bučinukais. Jie visi tavo, Tėveli!

Tėvas visai sutriko… Jis švelniai apkabino dukrelę ir atsiprašė.

O dukters dovanotą dėžutę su bučinukais saugojo matomoje vietoje ir labai brangino.

Ir jei kažkas nesisekė gyvenime, jis prisimindavo dukrelės dovanotą meilę ir bučinukus…

Tai žymiai svarbiau už visus sunkumus, nepriteklius ir barnius. Tai vertingiausia gyvenime.

…Ar ne per dažnai materialumas užgožia tikrąsias gyvenimo vertybes – meilę, širdies šilumą, gerumą, šypsenas?..

Pagalvokime apie tai… 🙂

(Autorius nežinomas)

Linkiu visiems gražaus ir saulėto savaitgalio! 🙂

Kad vaikai augtų Meilėje..

Kai mintimis grįžtame į vaikystę, dažnai atsimename suaugusių žmonių reikšmingumą mūsų gyvenime. Jie buvo mums labai svarbūs – į juos lygiavomės, juos mylėjome, jų klausėme ir kartais prisibijojome..

O paūgėję dėl tėvų elgesio patirtų nuoskaudų kartais pagalvodavome: “Su savo vaikais taip nesielgsiu, visada juos suprasiu ir mylėsiu“.

Visi tėvai myli savo vaikus, ir klaidas auklėjime padaro tikrai ne iš piktos valios, o dėl savo asmeninių savybių, nežinojimo, arba – tiesiog automatiškai atkartodami savo tėvų auklėjimo metodus.

Kad mūsų vaikai augtų pozityvioje aplinkoje, kad nekartotume auklėjimo klaidų, turime žinoti – kaip teisingai su jais elgtis. Ir pirmiausiai turime atmesti tai, kas neteisinga.

Todėl pradėkime nuo klaidų:

– Esminė klaida auklėjime – nepagarba vaikui, kuomet tėvai su juo elgiasi taip, kaip neleistų sau elgtis su kitais suaugusiais žmonėmis;

– Negalima elgtis autoritariškai: komanduoti, reikalauti aklo paklusnumo, nuolat priekaištauti, šaipytis, manipuliuoti;

– Negalima žeminti ar įžeidinėti vaiko: jei jis elgiasi nederamai, ramiai nurodykite jo klaidas;

– Neatidėliokite pažadų, būtinai juos įvykdykite, o jei nesigauna – paaiškinkite, kodėl;

– Nepasiduokite pykčiui: jei baudžiate, ramiai ir trumpai paaiškinkite – už ką ir kokia bus bausmė;

– Nesakykite savo vaikui, kad jis trukdo kažką pasiekti gyvenime (“jei ne jis..“);

– Nenuolaidžiaukite vaiko įnoriams ir nepataikaukite jam, norėdami užglaistyti savo auklėjimo klaidas;

– Neišliekite ant vaiko savo negatyvių nuotaikų ir emocijų (ypač tų, kurios nesusijusios su juo);

– Nepamirškite: jūs – suaugęs žmogus, turintis patirtį. Vaikas tokios patirties dar neturi. Elkitės kaip suaugęs.

O dabar – teisingas elgesys su vaiku:

– Čia esminė savybė – kantrybė – daug didesnė, nei bendraujant su suaugusiais. Dažniau įsivaizduokite save vaiko vietoje, tuomet geriau tai suprasite;

– Kalbėkite aiškiai, neiškraipant žodžių (juk mokome vaikus taisyklingos kalbos);

– Aiškiname paprastai ir suprantamai, po kelis kartus (tiek, kiek prireiks, kad vaikas suprastų) apie gamtą, daiktų savybes, gyvenimą ir viską, kas vaikui įdomu pagal jo amžių;

– Skatinkite vaiko sėkmę ir pasiekimus žodžiais, gestais, prisilietimais;

– Bendraukite ir žaiskite su vaiku nuoširdžiai, sąmoningai – būkite su juo ir veiksmais, ir mintimis;

– Mokykitės lankstumo bendravime, nedarykite spaudimo, pvz., maži vaikai dar nemoka ilgai fiksuoti dėmesį, todėl jį galima “perjungti“ kitur: jei vaikas verkia, jį lengva kažkuo sudominti ir tokiu būdu nuraminti;

– Kad bendravimas būtų harmoningas, turi būti optimalus santykis: vienas suaugęs ir vienas mažas vaikas – tuomet jam skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Jei šeimoje daugiau mažų vaikučių, ugdyme kuo aktyviau turėtų dalyvauti ir kiti šeimos nariai. Tada vaikai nesivaržo dėl jų dėmesio;

– Būtina sakyti vaikui, kad jį mylite, kad mylite visada ir nežiūrint į nieką – tiesiog todėl, kad jis yra. Tuomet jis jaučiasi saugus ir reikalingas.

Man labai patinka mintis, kad auklėti vaikų nereikia – juos reikia tiesiog mylėti.. Nuoširdžiai ir besąlygiškai mylintys žmonės visada elgiasi teisingai – jų vaikai auga Meilėje.. 🙂

Sielos šviesa

Duktė paklausė motinos:

– Kodėl apie vienus žmones sako, kad jų siela šviesi, o apie kitus – kad siela tamsi? Juk pažvelgti į žmogaus sielą neįmanoma. Žmonės gali ir apsimetinėti.

Motina atsakė:

– Kai sutinki žmogų su šviesia siela, tuomet ir tau pasidaro šviesu. Ir jei tuo metu jauti kažkokį sielos skausmą – šalia tokio žmogaus jis aprimsta. Toks žmogus stiprina tikėjimą Kūrėju ir savimi, tu pajunti tylų džiaugsmą ir laimės viltį, tau norisi visus mylėti ir daryti gerus darbus.

– O kas, jei žmogus lyg ir kalba teisingai, bet man nuo to jo teisingumo darosi negera? Nusvyra rankos ir gyvenimas pradeda atrodyti kažkoks.. be prošvaisčių? Ar tai reiškia, kad šis žmogus dviveidis ir piktas?

– Ne, dukrele. Tai reiškia, kad tokio žmogaus sielai nepakanka šviesos. Kad žmogus nelaimingas, ir bendraudamas su tavimi jis nesąmoningai dalinasi savo bėda.

– Ir ką man tokiu atveju daryti?

– Šviesti pačiai tokiam žmogui. Ir kuo stipriau šviesi, tuo daugiau tau bus duota šviesos! Atmink, šviesa – tai ne tik pokalbiai apie tikėjimą ir Kūrėją, šviesa – tai Draugiška Šypsena, Geras Žodis, Palaikymas ir Pagalba.

Autorė – Julija Bozrikova

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio! 🙂

Šeimai: stebuklingi žodžiai :)

Šeimoje labai svarbu mokėti teisingai išreikšti ne tik pozityvius jausmus: meilę, dėkingumą, švelnumą, bet ir taikiai spręsti konfliktines situacijas bei pasakyti apie tai, kas liūdina sutuoktinio elgesyje.

Žmonės sujungia savo gyvenimus ne tam, kad kovotų ir bartųsi, bet tam, kad kurtų harmoniją ir tobulėtų, kad dviese lengviau įveiktų pasitaikančius gyvenimo sunkumus.

Konfliktuoti pradedame tuomet, kai užimame egoistišką poziciją: “Aš geriau žinau, kaip geriau..“, kai negirdime kito žmogaus. O kai pykstamės – sutarti neįmanoma, todėl ir reikia mokytis gyventi taikiai..

Juk susipykus nėra taip paprasta atrasti tinkamus susitaikymo žodžius, o įsisukę į kasdienybės šurmulį, kartais praleidžiame tokius svarbius meilės ar dėkingumo žodžius..

Neabejoju, kad dauguma žmonių žino tuos stebuklingus žodžius, kurie palaiko harmoniją bendravime, bet visada verta juos dar kartą prisiminti – kad nepamirštume 😉 ..

Taigi – paprasti, bet stebuklingi žodžiai 🙂 :

Frazės, išreiškiančios norą susitaikyti: “Pabandykime suprasti vienas kitą ir rasti bendrą sprendimą“, “Atleisk man..“, “Aš labai noriu su tavimi susitaikyti“, ir pan.

Atsiprašymas už suteiktą skriaudą: “Atleisk, aš taip įžeidžiau tave!“, “Atleisk, aš buvau neteisus (neteisi)“..

Savo klaidų pripažinimas: “Taip, aš iš tiesų suklydau“, “Tu buvai teisus (teisi), aš tai pripažįstu“, “Atsiprašau, aš matau, kad klydau“..

Žodžiai, išreiškiantys pripažinimą, kad konfliktai su mylimu žmogumi skaudina: “Aš labai gailiuosi, kad mes susipykome“, “Aš taip blogai jaučiuosi, kai mes pykstamės“, “Aš nenoriu su tavimi pyktis“..

Frazės, išreiškiančios norą suprasti artimo žmogaus išgyvenimus: “Aš tikrai noriu tave suprasti“, “Man labai svarbu suprasti, kuo tave skaudinu“, “Kai pasikalbame, aš geriau tave suprantu“ ir pan..

Frazės, išreiškiančios negatyvius jausmus, su paaiškinimu – kas juos sukėlė: “Man nemalonu, kai tu grubiai kalbi su manimi“, “Man skaudu, kai ignoruoji mane“, “Man nesmagu, kad neperspėjai manęs“..

Ketinimas sužinoti, suprasti – ką jaučia ir galvoja artimas žmogus: “Ką tu jauti, kai.. (įvardiname konkrečią situaciją)“, “Man labai svarbu žinoti tavo nuomonę“..

Frazės, pabrėžiančios bendros veiklos svarbą: “Norėčiau būtent su tavimi nueiti į kiną (į koncertą, į parodą, pasivaikščioti, į svečius ir t.t..), “Noriu su tavimi papietauti, todėl palauksiu, kol tu sugrįši“, “Kartu tikrai išspręsime šį klausimą“, ir pan.

Žodžiai, atskleidžiantys pozityvius jausmus sutuoktiniui ir jo svarbą jums: “Tu man labai brangus (brangi)“, “Myliu tave“, “Tu man reikalingas (reikalinga)“, “Su tavimi esu labai laimingas (laiminga)“, “Ir ką be tavęs daryčiau?.“..

Žodžiai-padėka už gerus darbus: “Ačiū tau, kad surengei man tokią šventę!“, “Man labai svarbu, kad paskambini man, kai esi išvykęs (išvykusi)“, “Dėkoju už palaikymą“, “Labai ačiū už pagalbą“, ir pan.

Laiku, nuoširdžiai ir tinkamai ištarti žodžiai daro stebuklus.. Svarbiausia – kalbėkime ir bendraukime su meile ir iš meilės 🙂 ..

Apie tuščius žodžius ir mintis-programas

Žodžius-“piktžoles“ pastebi visi: jei jų žmogaus kalboje daug, galiausiai pradedame girdėti tik juos 🙂 . Tai tušti, kalbos kontekste nieko nereiškiantys žodžiai. Jei kalbame teisingai – mūsų kalboje neturi būti žodžių, kurie neturi prasmės ar nėra susieti su kitais žodžiais.

Tokius tuščius žodžius galime išgirsti ne tik kasdieniniuose, buitiniuose pokalbiuose, bet ir žurnalistų, politikų, valdininkų ir net mokytojų kalboje. Tai tarsi keista greitai plintanti epidemija.. Todėl įdomu – kodėl žmonės juos naudoja?

Manoma, kad jie naudojami dėl kelių priežasčių:

– dėl kalbos skurdumo;
– norint užpildyti pauzes;
– siekiant sudaryti iškalbingumo įspūdį;
– dėl įpročio, automatizmo;
– spontaniškos kalbos metu.

Įdomu ir tai, kad daugelyje pasaulio kalbų jie panašūs. Lietuvių kalboje dažniausi yra šie: taip sakant, aplamai, kaip sakyti, pavyzdžiui, iš esmės, taigi, būtent, na, tarkim, žinot, tai va, ir t.t. Plinta ir ištemptos balsės “aaa..“ arba “eee..“.

Ir tai nėra kažkoks nekaltas įprotis – tai darko mūsų kalbą, be to, yra labai “užkrečiamas“: pasiklausius kalbų su tokiais žodžiais, nepastebimai juos perima ir aplinkiniai. O ir atsikratyti jų ne taip paprasta..

Tačiau įmanoma: reikia sekti savo kalbą – pačiam žmogui gal nėra lengva, todėl galima paprašyti aplinkinių, kad atsektų tokius žodžius-“piktžoles“, arba – įrašyti savo pokalbį telefonu. Be to, puikus (ir geriausias) “vaistas“ nuo tuščių žodžių – klasikinės literatūros skaitymas.

Tai svarbu, nes: žodžiai yra ne tik mūsų minčių išraiška – žodžiai veikia ir mūsų mintis. Kaip kalbėsime, taip galvosime, o juk mintys – priemonė, kurios pagalba veikiame ir keičiame realybę.

Todėl turėtume atkreipti dėmesį į dar vieną savo kalbos sritį – dažnai kartojamus priežodžius. Tokie priežodžiai yra mūsų mintys-programos, kuriomis (sąmoningai arba ne) vadovaujamės gyvenime.

Gerai, jei jos pozityvios, jei priežodžiai įkvepia. Labiausiai iš tokių paplitęs – “viskas bus gerai“. Atrodytų, paprastas, bet ištartas vietoje ir laiku tikrai pakelia ūpą ir padrąsina.

Dar juokaujama, kad viskas visada baigiasi gerai – jei dar nėra gerai, reiškia, dar nesibaigė 🙂 .. Yra daugybė tokių priežodžių, ir jie visada nuteikia pozityviai.

Tačiau yra nemaža grupė priežodžių, kurių nepastebimai prisistvarstome iš aplinkos ar artimų žmonių ir kurie dažnai kartojami, galiausiai tampa negatyviomis mintimis-programomis.

Dažniausiai jie “prilimpa“ kažkokiu sunkiu gyvenimo periodu, nes atitinka išgyvenamą situaciją. Bet.. sunki situacija praeina, anksčiau ar vėliau išsisprendžia, o priežodis lieka. Kitų prisigaudome iš aplinkos: filmų, reikšmingų mums žmonių ir pan.

Pavyzdžiui: “visi vyrai -…, visos moterys – …“; “aplink vien priešai (konkurentai)“; “gyvenimas – kova“; “Dievas nubaus“; “pasaulyje niekas nesikeičia: kaip buvo, taip ir bus“; “neturiu laiko“; “viskas remiasi tik į pinigus“; “mano jau ne tas amžius, per vėlu“ ir t.t..

Pažįstama? Įdomu, kad ir tokius priežodžius, kaip ir žodžius-“piktžoles“ gana sunku atsekti. Juos pastebime dažniausiai tuomet, kai jau gerokai įsisukame į negatyvumą, kai šios mintys-programos tampa juntamais slegiančiais rėmais. Kodėl taip nutinka?

Nes pradeda veikti tam tikras mąstymo principas (“Galvojantis ir Įrodinėjantis“): viską, apie ką mes galvojame ir ką tuo momentu skaitome teisingu, turime sau būtinai patvirtinti, įrodyti. Ir įrodome, ir patvirtiname – net jei tai negatyvu ir griauna mūsų gyvenimą.

Todėl – sekime savo žodžius, savo priežodžius ir savo mintis. Stabdykime tai, kas darko ir iškraipo mūsų realybę. Būkime sąmoningais harmonijos Kūrėjais. Mintys ir žodžiai – galingas įrankis. Viskas nuo jų prasideda..

Meilės šviesa ir šiluma

Kartą pas vieną išminčių patarimo atėjo moteris. Ji pradėjo jausmingai pasakoti apie tai, kaip ją nuskriaudė giminaitė ir apie savo nuoskaudas.

Išminčius išklausė, bandė raminti moterį ir galiausiai patarė jai atleisti skriaudą.

– Atleisti?.. Kaip tai atleisti? Po visko, ką ji man padarė?! Ne niekada! – piktinosi moteris, – Ir kodėl turėčiau daryti gera tai, kuri man tiek blogo padarė?..

– Bet pažvelk: tavo pyktis tik didina blogį, – atsakė išminčius, – žinai, aš papasakosiu tau vieną istoriją, o paskui jau tu elkis kaip išmanai..

– Taigi, – tęsė išminčius, – gyveno sau žmogus. Kartą jis paprašė motinėlės gamtos, kad naktimis būtų šviesu – tuomet žmogui nereikėtų vakarais žvakių deginti, o žiemą – šilta, kad nereikėtų krosnies kūrenti.

Bet motinėlė gamta tik nusišypsojo į tokį žmogaus prašymą – juk ji geriau žino, kaip turi būti..

Supyko žmogus ir atrėžė: “Jei tu taip, tuomet aš vakarais nedeginsiu žvakių ir nešviesiu tau. Ir krosnies žiemą nekūrensiu, kad nešildyčiau tavęs. Aš net trobos duris paliksiu atvertas, kad nė trupučio šilumos tau neliktų – tuomet pamatysi, kaip tau bus šalta!

– Na ir kvailas tas žmogus, – įsiterpė moteris, – nejau jis iš tiesų manė, kad žvakėmis gali nušviesti gamtą, o krosnimi ją sušildyti per šalčius?.. Juk to pirmiausiai reikėjo jam pačiam! O gamta savimi kuo puikiausiai pasirūpina..

– Taip, – nusišypsojo išminčius, – bet kodėl tu elgiesi lygiai taip pat, kaip tas žmogus?

– Aš?.. – nustebo moteris.

– Taip, tu. Kodėl gesini savo meilės šviesą, kai aplink tave kaupiasi tamsa, ir kodėl neįžiebi savo širdies židinio, kai aplink dvelkia žmonių beširdiškumo šaltis?

Vietoje to, kad sėdėtum tamsoje ir lauktum, kol kažkas tau pašvies tamsoje – ar ne geriau pačiai uždegti savo vidinę šviesą? Juk tuomet bus šviesu ne tik tau, bet ir visiems aplinkui.

Ir vietoje to, kad sėdėtum šaltyje ir lauktum, kol kažkas sušildys tave – ar ne geriau pačiai įžiebti savo širdies židinį ir sušilti pačiai bei sušildyti kitų žmonių širdis?

– Atmink, – tęsė išminčius, – viskas prasideda nuo mūsų pačių. Kas bevyktų aplinkui – tvyrotų sutemos ar spaustų šaltis – įžiebkite savo Meilės šviesą ir šilumą.. Patys tapkite tokia Šviesa ir Šiluma! Tik tuomet tamsa ir šaltis pasitrauks.. 🙂

Visiems šilto savaitgalio ir saulėtos nuotaikos! 🙂

Vydūnas: blaivybės klausimas Lietuvoje

Iki šiol (deja..) aktualūs mūsų tautos šviesuolio pamąstymai blaivybės tema.

BLAIVYBĖS KLAUSIMAS LIETUVOJE

Buvo laikas, kai Lietuvoje užginta buvo svaiginančių gėralų parduoti. Per laikraščius ėjo ta žinia. Ir Lietuva buvo statoma šalia Šiaurės Amerikos Suvienytų Valstijų, šalia Suomijos ir kitų. Ir mes galėjome kone didžiuotis. Dabar girdžiu, kad viskas kitaip, net blogiau negu buvusioje Rusijoje. Sakoma, esą valdžiai reikia pinigų, o ji daug pelnanti iš alkoholio pardavimo. Visai aišku, kad toks sprendimas yra paikumas. Didesni mokesčiai gali įplaukti į valdžios iždą tik iš stropiai dirbančių, produkuo­jančių žmonių. O alkoholis kaip tik naikina ne vien stropumą, darbštumą, bet ir žmonių darbo jėgas. Valdžiai imant mokesčius iš alkoholio, imama pinigus iš gyvo kapitalo. Ir tuo jis nuolat mažinamas. O leisdama smuklininkams varyti savo darbą, ji leidžia tautą naikinti. Ar dar neužtenka visų tų praeities paveikslų?

Mes norime lietuvių tautos gyvenimo. Ir todėl negalime tylėti, kad išmintingoji pradžia blaivybei išlaikyti vėl griaunama būtų. Žinome, kad sakoma: ar draudžiame ar ne, žmonės vis tiek gers. Keistas toks pasakymas. Seniau buvo dažnai vagiama. Ir sutarė žmonės išleisti įstatymą, kad kiekvienas vagis būtų baudžiamas. Kažin ar kas nors tuokart sakė: kam užginsime vogimą, žmonės vis tiek vogs? O gal ir vienas kitas reikalavo, kad leistų laisvai vogti, tada nebūsią tiek vagiama. Ne visais laikais žmonės lygaus proto ir paikumo.

Teisybė, žinoma, kad žmonės turėtų gera daryti be spaudimo. Ir kur auginami jauni žmonės, tai yra idealas. O valstybės gyvenime iš principo užduotis ta pati — būtent žmonių auklėjimas. Vis dėlto reikėtų ir atsižvelgti į tai, kad kiti būtų apsaugojami. Valdymas tuo tarpu dar nepasiekia kiekvieno žmogaus. O tūlas jam artimus žmones į pragarą verčia. Tėvas girtuoklis visą šeimą gali pražudyti. Todėl tokia jauna valstybė, kaip Lietuva, savo valdžios ir įstatymų duodančių žmonių pasmerkiama mirčiai, kad ji vėl laisvai leidžia smuklininkams mūsų tautą žudantįjį darbą varyti.

Visiems, kurie nori savo tautos gera, reikėtų tam priešintis. Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas geras. Bet per maža yra gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja. Politinė nepriklausomybė tegali teisingai tekti blaiviems žmonėms, kurie nėra alkoholio vergai.

„Darbymetis” (1921, nr. 3, p. 43-44)

Vegetarizmo pakopos pagal Vydūną

Šiuolaikinių žmonių mityba orientuojama išskirtinai į mėgavimąsi skoniu. Todėl atsirado daugybė sintetinių skaniklių, skonio stipriklių, kurie suteikia gero skonio iliuziją. Taip palengva iškreipiama žmogaus sąmonė: jei skanu, reiškia – tai maistas..

Kai žmonės orientuoti tik į maisto skonį, jie praranda nuovoką – kas iš tiesų yra maistas, praranda ir gebėjimą pajusti – kokio maisto reikia organizmui ir kas teikia gyvybinės energijos. Rezultatas – žmogus negali pasisotinti sintetiniu maistu, todėl yra nuolat alkanas: jis valgo daug, įmantriai, ir kartais derina tarpusavyje nesuderinamus produktus.

Tokios mitybos pasekmės – virškinimo sutrikimai, nutukimas, įvairių organizmo sistemų ir organų ligos. Būtent negalėjimas pasisotinti nekokybišku arba sintetiniu maistu daro mus gurmanais, apsirijėliais ir ligoniais. Ir dauguma žmonių jau pastebi ryšį tarp mitybos ir sveikatos, todėl ieško optimalios mitybos būdų.

Vieni apsiriboja ekologiškų produktų paieška, kiti nuolat bando naujas dietas ir maisto papildus, treti susidomi produktų suderinamumu ir sveikais maisto paruošimo būdais. Tačiau daugiausiai ginčų sukelia būtent vegetarizmas – matyt, todėl, kad iš pagrindų griauna nusistovėjusį žmonių požiūrį į mitybą.

Mėsos atsisako vis daugiau žmonių, ir tai jau galima traktuoti kaip žmonių sąmoningumo augimą. Juk vegetarizmas – ne tik paprastas mėsos atsisakymo veiksmas, bet pirmiausia – tam tikros moralinės nuostatos: taikumas, nekenkimas, harmoninga sąveika su gamta.

Vegetarizmas turi būti motyvuotas, tuomet jis tikras, o ne išorinis – dėl įmantrumo ar išskirtinumo. Todėl sunku įsivaizduoti tikrą vegetarą nutukusį, agresyvų, valgantį sintetinius produktus ar maistą, kenkiantį sveikatai.

Mūsų tautos šviesuolis Vydūnas buvo sąmoningo vegetarizmo šalininkas ir gyvas pavyzdys – tai padėjo jam ne tik įveikti sunkią ligą, bet ir sveikai, žvaliai bei kūrybingai nugyventi ilgą amžių. Jis teigė, kad jei žmogaus organizmas yra gyvas, tuomet jam tinkamiausias – gyvas arba mažai apdorotas maistas.

Svarbiausi energijos šaltiniai žmogui Žemėje – saulė, oras ir vanduo. Augalai yra pirminiai saulės energijos generatoriai, todėl žmogui tinka labiausiai. O štai gyvūnai jau yra antroje saulės energijos įsisavinimo pakopoje, nes minta augalais. Dėl šios priežasties mėsa įsisavinama sunkiau ir ilgiau.

Tačiau daugumai iš mūsų nuo gimimo yra įskiepytos tam tikros mitybos nuostatos ir tradicijos, todėl vegetarizmas turi būti sąmoningas, motyvuotas ir palaipsninis veiksmas. Būtent dėl nemotyvuotų, sąmoningai nepagrįstų veiksmų galima sulaukti nepageidaujamų pasekmių sveikatai.

Vydūnas rekomendavo laikytis šių vegetarizmo pakopų:

1. Pirmiausia – mėsos kiekio mažinimas (turima omenyje ir mėsa, ir žuvis). Daržovių, vaisių, grūdų ir pieno gaminių didinimas mityboje.

2. Atsisakyti mėsos. Valgyti kiaušinius, pieno gaminius, grūdus, daržoves ir vaisius.

3. Atsisakyti kiaušinių ir pieno gaminių. Valgyti tik augalinį maistą: daržoves, vaisius, grūdus, riešutus.

4. Mažinti miltinių gaminių kiekį. Valgyti daržoves, vaisius ir riešutus.

5. Atsisakyti miltų, ankštinių augalų. Valgyti daržoves, vaisius, riešutus.

6. Valgyti daržoves, vaisius, riešutus.

7. Valgyti saldžius vaisius ir riešutus.

Kai laikomės tokio palaipsninio mitybos keitimo – organizmas nepatiria streso, palengva apsivalo ir prisiderina prie naujos, sveikos mitybos. Kiek laiko truks kiekvienos pakopos pakeitimai – labai individualu, į kiekvieną sekančią turėtų būti pereinama laisvai ir natūraliai.

Pagrindinis sveikos mitybos rodiklis – žmogus neturi žvėriško alkio, tenkinasi nedideliu maisto kiekiu, pavalgęs pajunta energijos antplūdį, o ne mieguistumą. Jis sveikas, aiškaus proto, pozityviai nusiteikęs, kūrybingas. Jo gyvenime nėra maisto kulto.

Kartais žmonių ginčai dėl vegetarizmo sudrumsčia sąmonę, išgąsdina ir atbaido nuo pokyčių. Painioja ir įvairūs pavadinimai, suskirstymai ir ne visai sveikai atrodančių “sveikatos propaguotojų“ išvaizda.. Tuomet verta pažiūrėti į tai, ką paliko ir savo gyvenimo pavyzdžiu įrodė mūsų šviesuoliai.. 🙂

Ką apie tai manote?