Mūsų amžiaus liga..

Dėkoju Vaidai už istoriją, kurią ji atsiuntė man į asmeninį paštą! Tema išties aktuali mums visiems, todėl – ir aš dalinuosi šia istorija su jumis 🙂 .

Liga “Neturiu laiko“

Neseniai sutikau gatvėje savo draugę. Sustojome, ir aš paklausiau: “Kaip tu, kaip šeima?“

Ji pažiūrėjo į mane ir pavargusiu balsu tyliai ištarė: “Aš labai užimta.. Aš taip užimta.. Tiek visko susikaupė, tu net neįsivaizduoji..“

Po kiek laiko sutikau kitą draugą ir paklausiau, kaip jam sekasi. Ir vėl tas pats balso tonas ir tas pats atsakymas: “Aš taip užimtas, tiek daug visko reikia padaryti..“

Ir tai vyksta ne tik su suaugusiais.. Kai persikėlėme gyventi į kitą miesto rajoną ir susipažinome su kaimynais, aš pakviečiau jų dukrelę pažaisti su mano dukra.

Kaimynė tuoj susirado užrašų knygelę ir pradėjo ją vartyti. Labai ilgai ją vartė, kol pagaliau pasakė: “O, štai, ji turi laisvas 45 minutes po dviejų savaičių. Likusį laiką užima gimnastika, fortepijonas ir vokalo pamokos. Ji tiesiog, na.. labai užimta..“

Pasirodo, šis baisus, šis griaunantis mus įprotis “Būti užimtu“ yra vystomas labai labai anksti! Bet kodėl mes taip elgiamės? Kodėl pamiršome, kad esame žmonės, o ne mašinos? Ir suaugusieji, ir vaikai prarado savo laisvę, savo betarpiškumą.

Juk mes visi mylime savo vaikus.. Bet kodėl tuomet nuo pat vaikystės taip juos apkrauname, kad jų gyvenimas jau perpildytas stresu, ir jie neturi nė minutės laisvo laiko – kaip ir mes, suaugusieji?..

Kas nutiko su tuo pasauliu, kai galėjome neskubėdami bendrauti su mylimais žmonėmis, kai galėjome ramiai pasikalbėti apie tai, ką mes jaučiame ir ką galvojame?

Kaip mes sutvėrėme pasaulį, kuriame turime kalnus nesibaigiančių reikalų ir visai neturime laiko galvoti, bendrauti, ilsėtis arba tiesiog.. būti?

Liga “Aš užimtas“, kuri jau tampa diagnoze, griauna mūsų sveikatą ir mūsų gerovę. Ji trukdo mums būti su savo šeima, ji neleidžia sukurti to dvasinio ryšio su artimais žmonėmis, kurio mes visi taip trokštame.

Mes turime tiek naujų technologijų.. Mes galvojome – ir mums tai žadėjo! – kad techninis progresas padarys mūsų gyvenimą geresniu, lengvesniu, laisvesniu.

O iš tiesų – mes neturime jokios laisvės, mūsų gyvenimas darosi vis sudėtingesnis, mes negalime tiesiog ilsėtis ar betarpiškai bendrauti, kaip galėjome vos prieš keletą dešimtmečių.

Mes visi spoksome į planšetus, telefonus, kompiuterius. Išsitrynė riba tarp virtualaus ir realaus pasaulio.. Vaikai užmiega, ir – mes vėl “online“.

Elektroninis paštas, kuriame kasdien vis kaupiasi ir kaupiasi laiškai: asmeniniai, darbiniai, reklama, spamas.. Ir atsakome tik į nedaugelį, nes.. neturime laiko. O žmonės laukia.. O mes taip užimti!

Mes vis kažkur bėgame, lekiame, nespėjame, ir – vis pildome savo užrašų knygeles nesibaigiančiais planais: dienai, savaitei, mėnesiui, metams.. Mes taip užimti! Mes neturime laiko..

Net kai ilsimės, mes taip pat “užimti“ iki devinti prakaito – mes ieškome adrenalino: lipame, kopiame, plaukiame, bėgame, skrendame.., ir nelieka laiko pabūti tyloje, ramybėje – su savimi arba su artimais žmonėmis.

Sustokime. Taip negalima gyventi..

Kai klausiu “Kaip gyveni?“, aš neklausiu apie tavo darbų sąrašą ir apie tai, kaip tu užimtas. Aš klausiu – kas dabar dedasi tavo širdyje: kas tave džiugina, kas liūdina, apie ką galvoji..

Ir aš taip noriu išgirsti gyvo žmogaus atsakymą, o ne mašinos, kuri automatiškai brauko įrašus savo užrašų knygelėje. Tiesiog pakalbėkime – ramiai, nuoširdžiai. Pažvelkime vieni kitiems į akis.

Padovanokime vieni kitiems paprasčiausią žmogišką šilumą, pajuskime vienybę ir bendravimo džiaugsmą. Pasijuskime reikalingi ir svarbūs vieni kitiems.

Nepraraskime gebėjimo gyventi žmoniškai.. Keiskime savo požiūrį į darbą ir technologijas – tai neturi užimti didžiosios dalies mūsų gyvenimo laiko.

Juk giliai širdyje mes visi žinome, ko norime: prasmingos veiklos visų labui, vienybės, laimės. Mes visi norime gyventi žmoniškai.

Norime, kad mūsų vaikai augtų laisvi ir laimingi. Kad jie svajotų ir kurtų. Kad žiūrėdami į mus, galėtų mokytis būti tikrais, gerais žmonėmis.

Visi mes norime gyventi taikiame pasaulyje. Visi norime būti reikalingi ir mylimi. Norime kurti pasaulį, kuriame visi būtų laimingi.

Todėl – sustokime ir įsiklausykime į savo širdies balsą: kad suprastume – kas mes esame. Pabandykime kurti kitokį pasaulį. Nuo šios akimirkos..

Ir kai jums kas nors pasakys: “Aš neturiu laiko, aš toks užimtas..“, atsakykite jam: “Žinau, žinau.. Bet papasakok man, kas dedasi tavo širdyje 🙂 ..“

Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt

Trumpi pasakojimai

PAVOJINGA DRAUGYSTĖ

Susidraugavo šieno kupeta su degtuku.

– Ne pora jis tau! – sakė jai visi. – Laikykis nuo jo atokiau, nes gali bėdos susilaukti!

Bet ji net klausyti nieko nenorėjo. Visą dieną grožėjosi savo draugu. Ir net naktį norėjo jį matyti.

Negalėjo jai atsakyti degtukas ir brūkštelėjo savimi į akmenį…

Atėjo ryte žmonės, žiūri – nuo šieno kupetos tik juodas ratas pievoje belikęs. O iš degtuko apskritai nieko neliko!

*******

PRADŽIA IR PABAIGA

Jei darbas visada turi pradžią..
Tai tinginystė niekada neturi pabaigos!

*******

VORAS IR MUSĖ

Nusižiūrėjo voras į aukas naują musę. O ta buvo tokia gudri, kad niekaip vorui į tinklą nepakliūdavo. Ir ko tik voras nesugalvodavo, kur tik tinklus benupindavo – neina į juos musė, ir gana!

Galiausiai jis tarė:

– Na, viskas, muse! Negaliu tavęs įveikti.. Matau, kad tu esi ypatinga! Todėl nusprendžiau tau tarnauti. Tūpk į mano tinklą ir įsakyk man viską, ką tik nori!

Atsitūpė apkerėta musė ant tinklo krašto ir… Voras net sutriko, nes nesitikėjo tokios lengvos pergalės.

Štai kokią jėgą kartais turi liaupsės ir išdidumas!

*******

DRĄSUS BAILUMAS

Šaipėsi katinas iš parišto ant grandinės kiemsargio.
Juokėsi, kol net grandinei kantrybė trūko!

*******

NEIŠVENGIAMA

Rausė kartą žmogus kitam žmogui duobę ir.. atrado auksą!

– Na, štai! – džiūgavo jis. – O sako, kad neraustum kitam duobės, nes pats į ją įkrisi! Todėl šią vietą iš tolo apeidavau, o pasirodo – čia tiek daug aukso, tiek daug!..

Ir kuo giliau – tuo daugiau!

Rausė jis, rausė. Ir taip giliai įsikasė, kad jau negalėjo iš tos duobės išlipti, ir – pasiliko joje.

Kitaip tariant – vis vien į ją papuolė!

*******

BE ŠAKNŲ

Atėjo kartą medžiui mintis – be šaknų pagyventi.

– Kam jos man? Juodos, purvinos, o ir vaikščioti man, kur noriu, trukdo!

Truktelėjo medis, išsivadavo nuo šaknų ir pradėjo vaikščioti, kur nori ir daryti ką tik panorėjęs.

Viena bėda – neilgai vaikščiojo. Išseko ir sudžiuvo.

Juk jis nė neįtarė, kad šaknyse buvo visa jo jėga ir gyvybė!

*******

VIKŠRAS IR DRUGELIS

Pažiūrėjo drugelis į vikšrą ir pasibodėjo:

– Fu, koks pabaisa!

Pažiūrėjo vikšras į drugelį ir sušnibždėjo:

– Ach, koks gražuolis!..

O kad vienas iš jų žinotų apie savo praeitį, o kitas – apie ateitį!..

*******

Autorius – vienuolis Varnava, vertė – ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (13)

Stagnaciniai reiškiniai susiformuoja tuomet, kai žmogaus sąmonė nuolat grąžinama į praeitį, t.y., priešinga evoliucijai kryptimi. Jei žmogus ar visuomenė pastoviai nukreipiami į prisiminimus apie praėjusius įvykius, tuomet jie yra pasmerkti vaikščioti ratu, o ne kilti evoliucijos spirale aukštyn.

Tokiu atveju žmogaus sąmonė arba kolektyvinė žmonijos sąmonė visą laiką cirkuliuoja veikiama praeities įvykių, kurie ir formuoja iliuzinį “judėjimą“ – ėjimą ratu. Pasimokyti iš praeities būtina, bet išeiti iš šio uždaro rato galima tik pasitelkus drąsias kūrybines idėjas, nukreiptas į visos žmonijos geresnę ateitį. (D. Krišnamurtis)

*******

Šiandien mes pradedame pažinti įvairiausius aspektus, formuojančius mūsų elgesio modelius. Ateityje visi faktoriai, kurie sudaro sąlygas, kuriose žmogus pradeda kenkti kitiems arba žudyti, bus išnagrinėtos ir pašalintos.

Ateityje vertybių sistema neskiepys vaikams nesveikų, iškreiptų ir beprotiškų savybių. Jei bus pastebėta, kad kažkas savo veiksmais gali pakenkti kitam žmogui, bus užduodamas logiškas klausimas: “Kas verčia šį žmogų taip elgtis?“, ir bus ieškomos bei šalinamos tokio elgesio priežastys.

Nesudaryti sąlygų blogiui – vienintelis būdas jį pašalinti. Kito būdo tiesiog nėra. Jokie įstatymai, teismai ar kova su pasekmėmis nepašalina blogio ištakų, todėl jis toliau dauginasi ir bujoja. (Ž. Fresko)

*******

Kas yra komforto zona? Tai sąstingis. Tai tavo jaukus kiautas, kuriame esi užrakintas: tau gera, tau patogu, tau viskas patinka, ir nors po truputį pradedi apaugti dulkių sluoksniu – tavęs tai jau nejaudina..

Tame kiaute net turi judėjimo iliuziją, savo kasdienybės ratą: namai-darbas-namai su retais pramogų ir atostogų “prizais“. Tai niūri tavo bejėgiškumo ir inercijos karuselė – tik todėl, kad taip pripratai..

Taip daro daugelis, todėl tau sunku atrasti savyje jėgų kažką pakeisti: užbaigti beprasmišką pokalbį, pasakyti tiesą į akis, pabandyti padaryti kažką, ką seniai norėjai. Ne, tu negali – bijai, pavargai, pripratai..

Blogiausia – kad taip gyvendamas, tu niekada nesuprasi, kad tai neteisinga, nes įtikinai save, kad taip daro visi, o todėl.. taip saugiau.

Todėl, jei tik pajutai tą migdantį karuselės sukimą – sustok, išlipk, nusipurtyk kiautą. Tai sąstingis, tai tik judėjimo iliuzija.. (Ošo)

*******

Kai sodinate salotas ir jos prastai auga – jūs nekaltinate salotų. Jūs ieškote priežasties: galbūt, reikia trąšų arba daugiau vandens, arba mažiau tiesioginių saulės spindulių.. Bet jūs nekaltinate salotų.

Tačiau kai kyla problemos su draugais arba šeimoje, mes kaltiname kitus žmones. Bet nei kaltinimai, nei ginčai negali duoti gerų rezultatų.. Mes turime ieškoti priežasčių: galbūt, mažai meilės arba – nėra noro suprasti, o gal per daug egoizmo? Ir situacija pradės keistis į gera. (T.N. Chan)

*******

Mes norime būti dvasingi, mes galvojame, kad esame dvasingi. Kaip tai patikrinti? Pažiūrėkime atidžiau, kaip bendraujame su žmonėmis: kaip dažnai pokalbiuose pradedame teisti, smerkti, ginčytis, ir.. pavirstame tikrais demonais!

Todėl būkime atidūs – dvasingumas turi pasireikšti kiekviename mūsų žingsnyje: negalime būti truputį dvasingi arba – dvasingi su žmonėmis, kurie mums patinka. Dvasingas žmogus siekia pagerinti kiekvieną situaciją, jis nuolat skleidžia harmoniją.. (Mudži)

*******

Jei praradote pinigus – nieko nepraradote, jei praradote sveikatą – daug praradote, jei praradote sąžinę – viską praradote. (Liaudies išmintis)

*******

Namai – tai ne brangūs daiktai, ne šiuolaikinių dizainerių įmantrybės. Namai – tai mielos širdžiai smulkmenos, vaikų balsai, namuose ruošiamo maisto kvapas, jauki ramybė, artimų žmonių širdžių šiluma, mėgiamos knygos.. Tai savo jaukaus mažo pasaulėlio pojūtis..

*******

Šviesa – žmoguje. Ir supantis žmogų pasaulis yra nušviečiamas jo vidine Šviesa. Žmogus – tarsi švyturys. Jo vidinė Šviesa, jo meilė ir gerumas – tai jėga, kuri nušviečia pasaulį. Ir aplink kiekvieną iš mūsų Šviesos yra lygiai tiek, kiek jos atiduodame. Kuo daugiau atsiveriame, tuo šviesiau aplink mus.. (A. de Kuatje)

*******

Parinko ir vertė ruvi.lt

Tik su Gerąja Viltimi!

Kai galvojame apie gyvenimą, apie ateitį, gali pasirodyti, kad pasaulyje nieko nesikeičia, nes dauguma žmonių įpratinti mąstyti pagal principą: “Kaip buvo taip ir bus, ir nieko čia nepadarysi..“

Bet ar tikrai taip yra? Ir ar tikrai nieko nesikeičia ir nieko negalima pakeisti?.. Ne tik galima, bet ir būtina keisti! Ir iš tikrųjų gyvenimas nuolat keičiasi – tai evoliucijos dėsnis. O pamatyti tuos pokyčius galime pažvelgę į praeitį.

Viskas mūsų gyvenime prasideda nuo minčių, svajonių, projektų.. Žmonės visada turėjo idėjų, kaip patobulinti, pagerinti gyvenimą – visų žmonių ir ateinančių kartų labui.

Ir tai buvo ne tik techninio progreso idėjos – visais laikais žmonės svajojo apie bendražmogiškas vertybes – lygybę, vienybę, visuotinę gerovę, taiką visame pasaulyje..

Žinoma, dauguma idėjų kurį laiką taip ir likdavo svajonėmis, nes visada buvo jėgos, kurios priešinosi progresui. Bet drąsių ir kūrybingų žmonių visada buvo ir bus, todėl anksčiau ar vėliau, pažangios idėjos yra ir bus įgyvendinamos.

Pavyzdžiui, jei pažvelgsime į praėjusių amžių žmonių svajones, nustebsime pamatę, kad jie svajojo apie tai, kas mūsų gyvenime yra savaime suprantami dalykai.

Tarkim, XVIII amžiuje žmonės tikėjo, kad ateityje nebus vergovės, išnaudojimo ir bado, kad namų šildymas bus be malkų, apšvietimas be žvakių, laivai be burių, transportas be arklių (o tai reiškia – ir miestų gatvės be arklių mėšlo..), paštas be balandžių, medicina be kraujo nuleidimo procedūrų ir t.t..

O štai XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje žmonės vis drąsiau kėlė idėjas apie lygybę, vienybę, socialinio teisingumo visuomenę ir svajojo apie spartų techninį progresą.

Jie tikėjo, kad ateityje bus energetika be kuro, elektra be laidų, ryšys be laidų, transportas be ratų, ekonomika be bankų, šalys be sienų, visuomenė be partijų, valdžia be funkcionierių, medicina be vaistų, skrydžiai į kosmosą be bilietų ir t.t..

Taigi – žmonės visais laikais turėjo gražių ir didingų svajonių, kurios galėtų pagerinti visos žmonijos gyvenimą. Tokia yra žmogaus prigimtis – kurti, tobulinti, evoliucionuoti.. O posakiai apie tai, kad nieko neįmanoma pakeisti, yra sugalvoti stagnatorių.

Ir nors kartais gali pasirodyti, kad nieko nevyksta, bet iš tiesų viena epocha dėsningai keičia kitą, o kiekvienas etapas pereina į sekantį.. Ir visa tai vyksta sąmoningų, neabejingų, drąsių žmonių dėka, kuriuos visuomenėje vadina baltomis varnomis, keistuoliais ar net nenormaliais..

Kiekvienas vystymosi etapas turi pabaigą, kuris tampa pagrindu sekančiam etapui. Štai šioje etapo pabaigoje ir suaktyvėja stagnatoriai ir konformistai, juk žingsnis į nepažįstamą ateitį jiems – labai baisus ir visiškai nepriimtinas, nes griauna jiems įprastą ir patogų gyvenimą.

Žmonija praėjo ilgą evoliucijos kelią, kur kiekviena vystymosi pakopa buvo svarbi sekančiam etapui. Ir nežiūrint aršių sulaikymo jėgų, arba – stagnatorių pastangų baigiamuosiuose etapuose – žmonija visada pereidavo ir ateityje pereis į sekančią evoliucijos pakopą.

Mes ir dabar esame baigiamajame industrializacijos, technokratijos, moralinio pakrikimo, bedvasiškumo, pinigų vergovės etape. Ir sulaikymo jėgos vėl, kiek įmanydamos, stabdo naujas idėjas – į dvasingos, vieningos, kūrybingos žmonijos klestėjimo etapą.

Todėl dabar tiek daug pavargusių nuo gyvenimo, nematančių prasmės ir nusivylusių žmonių.. Žmonės negali gyventi be bendro vienijančio tikslo, be geros ateities perspektyvos, be bendros prasmingos veiklos, be įkvepiančių idėjų, be vienybės pojūčio. Tai prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Kaip išgyventi šį nelengvą pokyčių laikotarpį? Pirmiausia – morališkai, dvasiškai, psichologiškai nepasiduoti stagnatorių spaudimui ir gąsdinimams. Atminkime: tie, kas gąsdina baisia ateitimi – tėra mūsų sąmonės manipuliatoriai. Supraskime, kad jų pastangos – bergždžios, nes evoliucijos dėsnių sustabdyti niekam nevalia.

Kad atgautume dvasinę stiprybę ir gyvenimo džiaugsmą – tapkime evoliucinių pokyčių dalyviais pirmiausiai savo gyvenime: šeimoje, artimiausioje aplinkoje. Gyvename didžiųjų permainų laikais, kuomet viskas priklauso būtent nuo kiekvieno žmogaus dvasinės būsenos.

Todėl jei norime harmoningos ateities – atsisakykime visų negatyvumo apraiškų savo gyvenime – žmonijos patirtis parodė, kad negatyvumas sėja tik negatyvumą.. Be to, negatyvios žmogaus būsenos – puiki terpė įvairiems savanaudiškiems manipuliatoriams.

Būkime jau šiandien tokie, kokius norime matyti būsimos visuomenes žmones: mylėkime, atjauskime, būkime sąžiningi, dorovingi ir teisingi, kurkime, padėkime papuolusiems į bėdą, saugokime Gamtą ir visą gyvybę, harmonizuokime viską, ką tik galime aplinkui. Supraskime: tai darome mūsų vaikų, anūkų ir visos žmonijos ateities labui.

Ir – turėkime Gerąją Viltį – tikėjimą mūsų visų geriausia ateitimi! Nepraraskime jos jokiomis aplinkybėmis! Jei ją prarandame – netenkame šios dienos džiaugsmo ir vidinės stiprybės. Geroji Viltis – didinga vidinė jėga ir vedlys į šviesią žmonijos ateitį 🙂 !

http://www.ruvi.lt

Atverkime širdis, skleiskime Meilę..

Meilė gyvena mūsų širdyje.. Todėl mylėti mums taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti. Jei mes mylime – mums daugiau nieko nereikia, o jei nemylime – tuomet neturi reikšmės, kiek ir ko turime..

Meilę sukausto baimė, neapykanta, egoizmas – tuomet širdis sušąla, užsiveria, ir žmogus pradeda ieškoti meilės išorėje. O tereikia.. prisiminti, kad Meilė visada yra mumyse, atverti savo širdį ir pasiųsti Meilę pasauliui 🙂 .

Mes galime užpildyti Meile visą savo gyvenimą. Galime pasiųsti ją viskam, apie ką galvojame, ką darome, su kuo susiduriame, prie ko prisiliečiame 🙂 .. Ir tą pačią akimirką viskas pradeda stebuklingai keistis..

Pradėkime jau dabar.. tai labai lengva:

Rašote laišką? Pasiųskite mintimis Meilę tam, kam rašote..
Kažką kuriate? Pripildykite Meile savo kūrinius.
Pasiųskite Meilę artimiems žmonėms, vaikams, tėvams, draugams, kaimynams..
Pripildykite Meile savo namus.
Apgaubkite Meile savo naminius gyvūnus ir augalus.
Apgaubkite Meile viską, ką turite..

Kaskart, kai kažkam siunčiame savo Meilę, mes pajuntame šilumą širdyje, dėkingumą ir begalinį džiaugsmą 🙂 . Juk Meilė dalinama auga..

Todėl nestabdykime jos stebuklingo srauto, pasiųskime ją dar plačiau:

Pasiųskime Meilę Žemei, Saulei, augmenijai ir gyvūnijai..
Pasiųskime Meilę žmonijai ir visam pasauliui.
Apgaubkime Meile visus kenčiančius.
Pasiųskime Meilę ir tiems, kas suteikia kitiems skausmą – kad sušiltų jų širdys, kad jie patys pradėtų mylėti, tuomet jiems net mintis nekils kažką skriausti..

Meilė daro stebuklus. Meilė – didelė kurianti ir vienijanti jėga.

Tiesiog atverkime savo širdis ir kasdien siųskime gaivinantį Meilės srautą pasauliui.. Ir jei tai darys dauguma žmonių, tuomet ne tik jų širdyse, bet ir visame pasaulyje įsigalės Taika. Mylintis žmogus visada taikus 🙂 ..

Artėjančių švenčių proga visiems siunčiu savo Meilę 🙂 ..

Linkiu, kad Meilė įsižiebtų visų žmonių širdyse, sušildytų kiekvieną ir taptų galinga mus visus vienijančia jėga 🙂 .

Mylėkime vieni kitus.. Tai didžiausias Stebuklas ir Gėris 🙂 ..

Šviesių, tyrų, gerų švenčių visiems 🙂 !

Pasimatysime jau sekančiais metais 😀 ..

Rūta

Burtininkų šalis

Labai seniai, kažkur toli-toli, pačiame Visatos pakraštyje, apsigyveno Burtininkai. Jie gyveno atsiskyrę, nes turėjo nuostabų gebėjimą – suteikti gyvybę žodžiams.

Įsivaizduokite – pakakdavo Burtininkui ištarti žodį, kaip šis kaipmat atgydavo! Todėl Burtininkai kalbėjo nedaug. Didesnę dalį laiko jie tylėjo.

Gali pasirodyti, kad taip gyventi labai nuobodu. Bet Burtininkai turėjo daugybę nebylių darbų.

Juk tam, kad išsaugotų savo stebuklingą gebėjimą, jie turėjo kiekvieną akimirką gryninti savo mintis, stebėdami supančio pasaulio grožį. Jie grožėjosi margaspalviais drugeliais, saulės ir mėnulio blyksniais vandenyje, šviesos žaismu lietaus lašeliuose…

Burtininkų širdyse gyveno Meilė, todėl jų ištarti žodžiai papildydavo juos supantį pasaulį nauja gyvybe ir grožiu.

Žinoma, kad Burtininkams nieko netrūko. Jei kažkoks daiktas sugesdavo, jie tyros minties ir žodžio pagalba jį atnaujindavo.

Tačiau kad ir kaip atsiskyrę gyveno Burtininkai, gandai apie jų gebėjimą suteikti gyvybę žodžiams pasklido labai toli.

Ir nemažai keliautojų patraukė ieškoti Burtininkų miesto – daug žmonių norėjo išmokti gaivinti žodžius. Juk tai taip šaunu: pasakei žodį – ir viskas! Be to, iš tokio gebėjimo galima bet kurioje šalyje gerokai pasipelnyti…

Keliautojus Burtininkai pasitiko geranoriškai. Jie ištarė: “Krėslai!“, ir pavargę keliautojai galėjo patogiai pailsėti. Ištarė: “Vaišės!“, ir keliautojai atsidūrė už skaniausiomis vaišėmis padengto stalo.

“Va čia tai bent! – galvojo svetimšaliai. – Jei mes išmoktume taip, galėtume neįtikėtinai pralobti!“

Ir tuomet svetimšaliai kreipėsi į Burtininkus:

– Mes atėjome pas jus iš tolimų neturtingų šalių. Mūsų liaudis ne tokia stipri ir graži, kaip jūsų. Mes negalime statyti tokių gražių namų ir kurti tokius gražius daiktus, o mums to labai reikia. Išmokykite mus suteikti gyvybę žodžiams – ir gyvenimas mūsų šalyse taps geresnis.

Burtininkai bandė gestais aiškinti keliautojams, kad pirmoji tokio stebuklo sąlyga – tyros mintys, bet žmonės jų nesuprato. Tuomet Burtininkai ištarė “Tyros mintys!“, ir daugybė blizgučių pažiro aplink. Ir ten, kur jos nukrito, skleidėsi gražiausios gėlės…

Keliautojai žiūrėjo į visa tai apstulbę.

– Jūs matėte?.. – kalbėjo vieni susižavėję.

– Visa tai niekai! Tik pamanyk – tyros mintys, jie sako taip tik todėl, kad nukreiptų mūsų dėmesį, – šaipėsi kiti.

– Tikrai, – pritarė jiems treti, – jie tiesiog nori atitraukti mus nuo savo stebuklingų knygų su burtažodžiais paieškų.

Svetimšaliai apėjo visą Burtininkų šalį ir pagaliau surado olą, kurioje buvo burtų knygos. Kažkada jomis naudojosi ir Burtininkai, kol išmoko gaivinti žodžius. O kai išmoko, paslėpė knygas oloje.

Radinys įkvėpė svetimšalius. Jie pradėjo mokytis ir galiausiai taip pat išmoko gaivinti žodžius. Bet labai greitai ir nemalonumai prasidėjo – juk gaivino jie ne tik tyrus, gražius, bet ir visokiausius žodžius iš savo ankstesnio gyvenimo.

Naujiesiems stebukladariams ne visada pavykdavo sulaikyti savo žemas emocijas, todėl jų žodžiai dažnai virsdavo visokiais baisiais padarais.

Ėjo laikas, ir žydinti Burtininkų šalis virto niūria vieta, ją griovė visokios pabaisos, kurios gimdavo iš svetimšalių grubių minčių ir žodžių. Ilgainiui naujieji šeimininkai greitai pradėjo netekti savo gebėjimų, nes pamiršo pagrindinę burtų dalį – tyras mintis.

Jie primiršo, kad gražūs žodžiai, gimę iš gražių minčių, sukuria aplink žmogų nematomą švytėjimą, kuris skleidžia šilumą ir viską atgaivina. O grubūs žodžiai ir mintys tarsi apgaubia žmogų nematomu ratu, kuris savo šalčiu atstumia žmones ir viską griauna.

Laikui bėgant naujųjų stebukladarių palikuonys tai visiškai pamiršo, todėl “būrė“ savaip: pradėjo apsimetinėti, norėdami atrodyti gerais, dėmesingais ir protingais. Ir tai jiems padėjo – jie užėmė aukštus postus ir net buvo gerbiami už savo vaidybą.

O tikrųjų Burtininkų palikuonys, atvirkščiai, nors vertėsi sunkiai, bet stengėsi skleisti savo protėvių išminties krislelius. Tačiau niekas jiems netikėjo ir dažnai net nesiklausė jų…

Bet vieną dieną Burtininkų palikuonių širdis pagaliau nušvietė protėvių išmintis: jie suprato, kad jų jėga – meilėje, minčių ir ketinimų tyrume. Ir kad atima šią jėgą neapykanta, pyktis, priešiškumas.

Kai tai įvyko, nuoširdus Burtininkų palikuonių džiaugsmas, tarsi švytinčių minčių šaltiniai, susiliejo į vieningą srautą… Sraunus ir galingas, šis srautas pradėjo tekėti žmonių širdimis, apvalydamas jas ir dovanodamas praregėjimą.

Ir palengva viskas atsistojo į savo vietas. Mylintys ir kūrybingi žmonės pradėjo valdyti šalį, o tie, kurių širdys dar buvo uždaros – stojo į mokinystės kelią…

Ir palaipsniui žmonėms sugrįžo gebėjimas suteikti žodžiams gyvybę 🙂 ..

(Pagal alegoriją iš knygos “Pasakų terapija“, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Vedos apie karmą

* Ar tai, kas vyksta šiame pasaulyje, yra atsitiktinumai? Senosios Vedos teigia, kad ne: viskas čia turi pradžią ir priežastis. Štai tos priežastys ir yra vadinamos karma.

* Galima tai neigti ir priskirti tai tikėjimui ar svetimai kultūrai, tačiau karmos dėsnis yra vienas iš esminių dėsnių dualiame pasaulyje ir veikia jis nepriklausomai nuo žmonių nuomonės apie tai. Tam, kad galėtume suprasti, valdyti gyvenimą ir orientuotis jame, turime tiesiog žinoti šį dėsnį.

* Karma – neutralus principas, kuris valdo energijas ir minčių, žodžių, bei veiksmų judėjimą. Bet kokia patirtis kažko mus moko ir padeda dvasiniam vystymuisi.

* Vedos aiškina: “Žmogus tampa tokiu, kokie yra jo veiksmai.“ Jis tampa doru, jei jo veiksmai dori ir – nedoru, jei jo veiksmai negatyvūs. Dori veiksmai atneša gėrį, meilę, harmoniją ir tobulėjimą į mūsų gyvenimą, o negatyvūs veiksmai – skausmą, nelaimes, kančią ir stabdo mūsų progresą.

* Karma gali vystytis trejopai. Pirmasis kelias – griaunamoji veikla, Visatos dėsnių ir žmogiškumo principų pažeidimas, skausmo suteikimas ir kenkimas aplinkiniams. Tokie veiksmai atneša sunkias pasekmes: skausmą, netektis ir nelaimes.

Antrasis kelias – gyvenimas pagal visuomenėje veikiančius įstatymus. Taip gyvendamas, žmogus sulaukia trokštamų pasekmių žemiškame gyvenime: šlovės, turtų, pripažinimo, malonumų. Toks gyvenimas atrodo iš pirmo žvilgsnio laimingas, tačiau žemiški džiaugsmai – laikini, o rūpestis materialiais dalykais atitraukia nuo dvasinio augimo.

Trečiasis – dvasiškai stiprių ir ryžtingų žmonių kelias, kurie gyvena pagal Aukščiausius dorovės, Kūrinijos evoliucijos (Dieviškuosius) dėsnius, meilėje, džiaugsme, vienybėje ir tarnystėje visų labui. Dualiame pasaulyje tai nelengvas kelias, tačiau tokie žmonės – šviesos, meilės, dorovės nešėjai ir žmonijos evoliucijos garantai. Toks gyvenimas ne tik “užgesina“ praeitos karmos pasekmes, bet ir atveria Visatos sakralinės išminties lobynus.

* Kokią karmą bepatirtų šiuo metu žmogus, ji yra tokia, kokia yra reikalinga jam būtent dabar. Net ir bloga karma, jei ji išgyvenama išmintingai, gali tapti galingu katalizatoriumi dvasiniam augimui.

* Be karminių priežasčių ir pasekmių, yra ir karminiai ryšiai tarp žmonių. Tokie žmonės – tarsi veidrodžiai vienas kitam: jie mato vienas kitame savo trūkumus, jie turi vienodas gyvenimo programas ir panašias problemas. Neretai jie sudaro poras, kur santykiai sudėtingi, bet jei nors vienas iš jų pradeda taisyti savo klaidas – situacija keičiasi į gerąją pusę, nes karminis “egzaminas“ išlaikomas.

* Karmos dėsnis yra ir energijų apykaitos dėsnis, kuris byloja: negalima imti energijos daugiau, nei atiduodame. Kai imama daugiau, nei atiduodama – tai jau parazitavimas, kuris trikdo normalią energijų saveiką, iškreipia apykaitą, o galiausiai veda į sąstingį ir griūtį.

* Kuo aukštesnis žmogaus sąmoningumas, tuo daugiau energijos jis atiduoda ir tuo mažiau ima iš aplinkos. Taip yra todėl, kad aukšto sąmoningumo dėka jam tampa prieinama neribota Absoliuto energija per aukštesniuosius energetinius centrus (čakras) – Anahatą, Višudhą, Adžną, Sahasrarą.

* Parazituojantiems kitų žmonių energijomis, egoistiškiems žmonėms kelias į Absoliuto energiją yra uždarytas (nes užterštos arba uždarytos jų viršutinės čakros), o kartu neprieinamas ir dvasinis pasaulis su sakraline Visatos išmintimi. Dėl to parazituojantys žmonės priversti ieškoti išorinių energijos šaltinių, o jų gyvenimas tampa kova už būvį.

* Todėl nuodėmė, nusidėjimas – tai neteisinga energijos apykaita su Visata, su gamta, su kitais žmonėmis, parazitavimas kitų gyvų būtybių energija. Mokymai tenkintis mažu, nekaupti pertekliaus, neprisirišti prie laikinų vertybių – ir yra kelias į aukštesnę sąmonę ir dvasingumą.

* Senoji išmintis byloja: “Pasėsi mintį – užauginsi norą, pasėsi norą – užauginsi poelgį, pasėsi poelgį – užauginsi įprotį, pasėsi įprotį – užauginsi likimą.“ Todėl pradėti keistis, augti dvasiškai reikia nuo savo minčių.

* Visi mes šiame gyvenime mokomės: vieni lengviau, kiti – ilgiau ir sunkiau, bet visų mūsų tikslas vienas – pasiekti dvasinį tobulumą ir vienybę su visa gyvybe ir Kūrėju.

* Vienas iš klaidingų žmonių įsitikinimų yra tame, kad dvasinis tobulumas yra nepasiekiamas, arba kad tai yra kažkas išsigalvoto ir nereikalingo. Žmonės galvoja, kad dvasingi žmonės – tai kažkokio mistinio dvasinio pasaulio gyventojai, kurie nieko nesupranta apie pasaulietišką gyvenimą.

* Bet iš tiesų dvasingi žmonės – tai žmonės, kurie persisotino laimės paieškomis pasaulietiškame gyvenime, lygiai taip pat, kaip suaugęs žmogus praranda susidomėjimą vaikiškais žaidimais.

* Žmonija išaugo vaiko amžių ir turi žengti sekantį žingsnį – į subrendusio, atsakingo suaugusio žmogaus gyvenimą. Todėl dabar vyksta pagreitintas karmos veikimas – tą matome ir žmonių santykiuose, ir pasaulio įvykiuose.

* Tai išsigryninimo, apsivalymo metas, kai žmonija išsilaisvina nuo visko, kas jai trukdo žengti sekantį dvasinės evoliucijos žingsnį. Ir nors tai nelengva, o kartais ir skausminga – mes tikrai tai padarysime: žmonijos labui, Kūrinijos labui.. Evoliucijos niekas negali sustabdyti 🙂 ..

Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt

Pamokanti išmintis

SAVIMEILĖ

Pavargo savimeilė mylėti tik save vieną. Ir patraukė ji į pasaulį: ieškoti, ką dar galėtų pamilti?

Panoro įsimylėti gerbėtrošką, bet ta jos net neklausė.

Pabandė pamilti šlovę, bet ši į ją net nepažvelgė.

Egoizmas – jos kolega iš užsienio – tas apskritai nuo jos nusisuko.

“Ne, jie neverti mano meilės!“ – nusprendė savimeilė.

Sugrįžo namo – ir ėmė dar labiau save mylėti!

*******

GIMIMO DIENA

Šventė tinginystė savo gimimo dieną. Kiekvieną dieną!

*******

PAMOKA

Susirgo blogis.

Kelias dienas pragulėjo karščiuodamas. Bet pasaulyje to niekas net nepastebėjo.

Bet kai susirgo gėris, visi iš karto tai pajuto. Net tie, kurie darė blogus darbus.

Nuo tada blogis stengiasi negulėti net tuomet, kai serga.

O gėris po šito suprato, kad jam apskritai niekada negalima sirgti!

*******

MELO SKONIS

Saldaus gyvenimo prieskonis – visada kartus!

*******

PAŽĮSTAMA ISTORIJA

Pakvietė dorybės žmogų pasivaikščioti.

Bet jis atrado šimtą priežasčių atsisakyti. Ir laiko nėra, ir kojas skauda, ir, apskritai, labai pavargo po darbo!

– Ne, negaliu, net neprašykite!

Išėjo dorybės.

Ir – tuoj pat prisistatė blogi įpročiai ir nuodėmės.

– Eime su mumis pasivaikščioti!

Ir ką gi?

Iš karto ir laiko atsirado, ir kojas nustojo skaudėti, ir nuovargio kaip nebūta!

Žodžiu, nesvarstydamas išėjo su jais žmogus.

Gerai būtų, jei trumpam, o ne amžiams!

*******

RAMUNĖ

Pasakė ramunei, kad ji panaši į saulę.

Kita jos vietoje pradėtų didžiuotis.

O ji tik nuleido galvelę ir sušnibždėjo:

– Ką jūs! Jums tik taip atrodo! Argi aš šviečiu ir šildau? Aš tik augu po saule..

Ir nuo to tapo dar gražesnė!

*******

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (12)

Ar žinote, kas yra jautrumas? Be abejo, jis išreiškiamas dėmesingumu tam, kas vyksta aplink jus: kai gebate matyti kito kančią ir ją kažkuo palengvinti; patraukti akmenį nuo takelio, kad kiti į jį nesusitrenktų; pakelti vinį nuo kelio, kad važiuojantys automobiliai nepradurtų padangų..

Būti jautriu – reiškia jausti žmones, gyvūnus, matyti gamtos grožį.. Kai esate jautrūs, jūs negalite pakenkti ar padaryti kažką blogo, atvirkščiai – jūs mylite, gerbiate, darote gera.

Jautrumas yra neatsiejama besąlygiškos meilės dalis. Jei nėra jautrumo – širdis šalta ir tuščia. (Dž. Krišnamurtis)

*******

Tik dvasiškai brandus žmogus gali mylėti besąlygiškai. Nebrandūs žmonės dar nemoka mylėti, jų jausmai visada bus tik jų egoizmo apraiškos.

Dvasiškai brandus žmogus jaučia vidinę pilnatvę, todėl dovanodamas savo meilę, jis nelaukia dėkingumo. Jis dovanoja besąlygiškai ir pats dėkingas už tai, kad jo meilę priima.

Kai vienas kitą myli du brandūs žmonės, įvyksta didžiausias ir gražiausias stebuklas: iš dviejų jie tampa vienu, tačiau jų vienybė nesuardo jų individualumo, o tik paryškina ir sustiprina jį.

Du brandūs mylintys žmonės padeda vienas kitam tapti laisvesniais – jų santykiuose tik geranoriškumas ir pasitikėjimas. Nėra jokios kontrolės ar manipuliavimo.

Mylintys brandūs žmonės suteikia vienas kitam laisvę ir sąlygas išskleisti gražiausias abiejų savybes ir talentus. (Ošo)

*******

Atkreipkite dėmesį į tai, kas vyksta jūsų aplinkoje ir jūsų viduje.
Jei kažkas traukia jūsų dėmesį, sukelia tam tikras mintis ir emocijas, reiškia, tai yra jumyse ir todėl reikia iš šios situacijos kažko pasimokyti.
Jei mes kažko vengiame – reiškia, už to slypi baimė ar skausmas.
Jei patenkate į tokią pačią situaciją ar nuolat sergate, reiškia, praeinate kažkokią pamoką.
Kai keisitės patys, keisis ir supantys jus žmonės, aplinkybės ir visas pasaulis.
Jūsų dėmesys – tai kanalas, kuriuo teka energija, sustiprinanti mintį. Paskui mintį seka kūrybinė energija.
Vaizduotė išneša už apribojimų rėmų ir išlaisvina vidinį potencialą.
Negatyvios emocijos neatneša tai, ko norite, jos atneša tik tai, ko nenorite.
Mes atėjome į šį pasaulį per patirtį plėsti savo sąmonę. (Mudži)

*******

Visada reklamuojami ne daiktai, o paprasčiausia žmogiška laimė. Visada rodomi laimingi žmonės, tik skirtingose situacijose tą laimę jiems sukelia skirtingi pirkiniai. Todėl žmogus eina į parduotuvę ne daiktų, o tos laimės, o jos ten neparduoda. (V. Pelevinas)

*******

Meilė – tai energija, kuri maitina visa, kas gyva, įskaitant ir žmones. Įsivaizduokite, kad jūsų kūne yra sklendė, kuri atveria kelią maitinančiam jus meilės srautui.

Tos sklendės uždarymas labai skausmingas. Bet mes taip prie to pripratome, kad net nepastebime, kai ji užsidaro. O tas vidinis skausmas toks stiprus, kad mes tampame tokiais, kokiais niekada nenorėjome būti.

Pas žmones, kurie savo elgesiu skaudina kitus, ši sklendė beveik pilnai užverta ir praleidžia meilės energijos tiek mažai, kad jos vos pakanka išgyvenimui.

Todėl jie tampa šalti ir abejingi kitiems žmonėms. Tai panašu į nuolatinį galvos skausmą, prie kurio priprantame. Tai tampa norma. Bet juk tai nenormalu!

Meilės trūkumas turi daug pasekmių – nuo ligų iki neapykantos viskam.

Tuomet ir pagelbėja žinojimas, kaip atverti tą sklendę, kad meilė atgaivintų jų sušalusias širdis.

Tokiems žmonėms labiausiai trūksta būtent meilės. Pasiųskite jiems savo meilę, apgaubkite juos meile – ir jie pradės keistis jūsų akyse.

Meilę gali įžiebti tik meilė..

*******

Ko jums neverta daryti vienareikšmiškai – tai nusivilti gyvenimu. Jūs neturite galvoti, kad jis nenusisekė. Jokiame amžiuje negalima taip galvoti. Šiame gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Ir visą laiką kažkas prasideda – bet kuriuo metu, bet kuriose sąlygose ir aplinkybėse. (V. Zeland)

*******

Būkime savo gyvenime tarsi laužai, kurie visokias šiukšles paverčia šviesa ir šiluma 🙂 !

*******

(Parinko ir vertė ruvi.lt)

Didingas laisvas dvasia..

Levo Tolstojaus gyvenimas (1828m.-1910m.) iš pradžių buvo panašus į daugelio to meto turtingųjų gyvenimą: jaunas grafas mokėsi, puotavo ir linksminosi, o sulaukęs 35 metų vedė ir susilaukė vaikų, didino savo turtus ir siekė šlovės..

O štai jau perkopęs antrąją gyvenimo pusę, jis gerokai nustebino aplinkinius, nes atsiskyrė nuo pasaulietiško šurmulio ir pradėjo gyventi paprastą, natūralų gyvenimą: arė, sėjo, šienavo, skaldė malkas.., o visus savo poreikius sumažino iki minimumo.

Jis sakė:“ “Niekada neprašyk kito to, ką gali padaryti pats“. Jo luomo žmonėms tai buvo nebūdinga. Pats L. Tolstojus tai aiškino gyvenimo prasmės, tiesos paieškomis, bandymu suprasti būties dėsnius ir būti naudingu žmonėms bei kūrinijos evoliucijos procesams.

Tiesos paieškose jam buvo nelengva, ypač pradžioje – juk jis neturėjo bendraminčių, o visus jo bandymus aplinkiniai vertino kaip keistumą ar net nenormalumą.. Nežiūrint į nieką, savo gyvenimą L. Tolstojus paskyrė tarnystei žmonėms ir Dievui (ne religiniams autoritetams ir dogmoms).

Paskutinius 25 savo gyvenimo metus jis buvo vegetaras. Be to, atsisakė ne tik savo žemės ir turtų, bet ir Nobelio premijos. Ir buvo pirmas, atsisakęs autorinių teisių, o už religinių autoritetų nepripažinimą buvo atskirtas nuo bažnyčios.

Jis maištavo prieš išnaudojimą, parazitinį gyvenimo būdą ir nelygybę visuomenėje. Todėl įsteigė mokyklą valstiečių vaikams ir kiek pajėgė, rėmė skurdžiausiai gyvenančius. Jis gyveno taip, kaip mąstė ir rašė – pagal aukščiausius dorovės principus. Turėjo tam drąsos ir valios.

Levas Tolstojus parašė romanus: “Karas ir taika“, “Ana Karenina“, “Prisikėlimas“ ir kt., o taip pat daug apsakymų, straipsnių, pjesių ir filosofinių apmąstymų, išvertė į rusų kalbą Ezopo pasakėčias.

Tai vienas mylimiausių mano rašytojų, todėl šiandien – pamąstymai ir citatos iš Levo Tolstojaus kūrinių.

* Kiekvienas nori pakeisti žmoniją, bet niekas nesusimąsto apie tai, kaip pakeisti save.

* Dvasiškai stiprūs žmonės visada paprasti. Didinga tiesa slypi paprastume.

* Man atrodo, kad didžioji mūsų gyvenimo dalis užpildyta nenatūralių, dirbtinai įskiepytų poreikių tenkinimu, kurie tampa įpročiais. Todėl 9/10 mūsų triūso, kurį skiriame tų poreikių patenkinimui – yra beprasmiška veikla.

* Kiekvienas tegul pašluoja prie savo durų. Jei kiekvienas tai padarys – visa gatvė bus švari.

* Kenčia tik kūnas; dvasiai kančia nebūdinga. Kuo silpnesnis dvasinis gyvenimas, tuo daugiau kančios gyvenime. Todėl jei nenori kančios – gyvenk daugiau dvasia, o mažiau kūnu.

* Jei žmogus skaitys savo kūną vienintele vertybe, tuomet jis sutelks visas savo jėgas, kad kūnas turėtų skanų maistą, patogų būstą, gražius rūbus ir įvairiausių malonumų. Ir kuo daugiau jėgų žmogus išeikvoja savo kūnui, tuo mažiau jėgų lieka dvasiniam gyvenimui.

* Kuo mažiau pataikaujame kūnui – tuo daugiau laisvės turime. Ir, atvirkščiai – tik pradėk mėgautis maistu, drabužiais, būstu, pasilinksminimais – ir tavo darbams bei rūpesčiams nebus galo..

* Tik tuomet galiu būti laimingas, kai esu tvirtai įsitikinęs, kad mano veikla yra naudinga kitiems. Knyga ar kitas meno kūrinys gali būti naudingi žmonėms, bet gali būti ir visiškai beverčiai, ar net kenksmingi.

* Nėra tokių sąlygų, prie kurių žmogus negalėtų priprasti, ypač jei mato, kad visi aplinkiniai taip pat gyvena.

* Gyvendamas su žmonėmis nepamiršk to, ką sužinojai vienatvėje. Vienatvėje pagalvok apie tai, ką sužinojai bendraudamas su žmonėmis.

* Gyvenimo prasmė slypi žmogaus sąmonėje kaip gėrio siekis. Šio gėrio suvokimas ir vis platesnis pritaikymas gyvenime yra pagrindinis visos žmonijos tikslas ir darbas.

* Idealas – tai kelrodė žvaigždė. Be jos nėra tvirtos krypties, o jei nėra krypties – nėra gyvenimo.

* Tikėjimas yra žmogaus gyvenimo tikslo žinojimas, dėka kurio žmogus gyvena, o ne naikina save. Tikėjimas yra gyvenimo jėga. Jei žmogus gyvena, reiškia, jis kažkuo tiki. Jei netikėtų, kad dėl kažko verta gyventi, tuomet jis negyventų.

* Trumpiausias gyvenimo tikslo apibrėžimas galėtų būti toks: pasaulis vystosi ir tobulėja. Pagrindinė kiekvieno žmogaus užduotis – prisidėti prie to vystymosi.

* Nejaugi aš atsidūriau šiame pasaulyje trumpai akimirkai tik tam, kad primeluočiau, pripainiočiau, pridaryčiau kvailysčių ir pradingčiau?..

* Nusiramini tik tuomet, kai supranti, kad gyvenimas yra turinyje, o ne inde.

* Įsitikinimas, kad gyvenimas turi prasmę, duodamas žmogui kaip apdovanojimas už sąmoningą gyvenimą.

* Mums visada atrodo, kad mus myli už tai, kad mes geri. Ir net neįtariame, kad myli mus todėl, kad geri yra tie, kurie mus myli…

* Be meilės gyventi lengviau. Bet be jos nėra prasmės.

* Žmogus turi būti visada laimingas, jei laimė baigiasi – žiūrėk, kur suklydai.

* Laimė mieliau užsuka į tuos namus, kur gyvuoja gera nuotaika 🙂 .

(Parinko ir vertė ruvi.lt)