Praregėjimai (22)

Kovos už žemę ar naftą nekeičia epochos, ją keičia tik žmonijos dvasinis pabudimas, dvasinis šuolis. O pabusti žmonėms dabar trukdo iš išorės, per informacines priemones diegiamos nuostatos, kad neapykanta ir baimė stipresnės už meilę, ir – kad blogis stipresnis už gėrį.

Kai šios nuostatos tampa įsitikinimais, jos tampa daugybės iliuzijų priežastimi. Jas atmetus, ateina aiškumas: blogis tėra gėrio nebuvimas, o meilė – galinga kurianti ir harmonizuojanti jėga, kuri įveikia bet kokį negatyvumą.

Meilė ir geri darbai – štai kas žadina žmonių dvasingumą. Tai taip paprasta, kad sunku tuo patikėti.. Tai taip paprasta, bet.. paskendus klaidingų įsitikinimų iliuzijose, sunkiai suvokiama.

************

Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susiduria dvasiškai augantis žmogus – tai kabinimasis už senojo realybės suvokimo ir senojo gyvenimo būdo. Žmogus gali turėti didelį norą dvasiškai augti, gali perskaityti masę informacijos ta tema ir atlikti įvairias praktikas, bet jo tikrąją būseną ir pasikeitimus parodo reakcijos į kritines, nemalonias gyvenimo situacijas.

Būtent į tokias situacijas žmogus sureaguoja automatiškai, t.y., senuoju įprastu būdu. Taip įvyksta todėl, kad naujosios pozityvios nuostatos dar nėra įsitvirtinusios – tam reikia laiko ir sąmoningumo. Pasikeitimų praktinis įtvirtinimas ir yra saviugda, asmeninis darbas ir tobulėjimas, be kurių negali būti dvasinio augimo ir sąmonės plėtimosi, ir kurio niekas kitas už patį žmogų negali padaryti..

************

Pabėgimas nuo savęs, nuo realybės, į iliuzijas – dažnas reiškinys mūsų gyvenime. Taip elgiamės tuomet, kai nenorime pažiūrėti į savo negatyvias savybes arba tiesiai į sunkumus, kai nenorime imtis atsakomybės ar parodyti iniciatyvą kažką keisti. Ir bėga nuo to žmonės įvairiais būdais..

Pabėgimas gali būti “cheminis“: tai tabakas, alkoholis, narkotikai, antidepresantai, migdomieji.. Jų dėka žmonės užsimiršta, atbunka, miega. Ir galutinai praranda ryšį ir su realybe, ir su savimi.. Išlieka tik stiprus ryšys su ta visa “chemija“, be kurios jie jau negali gyventi.

Yra ir “geografinis“ pabėgimas – kuomet žmogus nuolat keičia gyvenimo vietą, darbovietę, draugus, daiktus, butus, šalis.. Jie tiesiog nenustygsta vietoje, nes gyvena iliuzijoje, kad keičiant dekoracijas, vieną kartą ims ir  pasikeis ir jų gyvenimas. Deja.. Tai suteikia laikiną “išsilaisvinimo“ euforiją, bet visi neišspręsti klausimai ne tik seka iš paskos, bet ir kaupiasi.

Ir pabėgimas į fantazijas – kuomet žmogus visą savo nepasitenkinimą savimi ar gyvenimu perkelia į panašaus likimo knygų ir filmų herojus arba pradeda gyventi savo fantazijų pasaulyje. Fantazijose jis tikras didvyris: viską išsprendžia, visiems skriaudėjams atkeršija ir gyvena tarsi burtininkas su burtų lazdele. O realus gyvenimas teka pro šalį..

Kai matome tiek daug “bėgikų“, pradedame suprasti, kad sunkiausias veiksmas mūsų gyvenime – akistata su savimi ir realybe..

************

Dvasinis augimas – tai procesas, o ne momentinis įvykis. Šis procesas yra lydimas didesnių ar mažesnių sukrėtimų, nes iškyla į paviršių ir atkrenta viskas, kas jau nereikalinga sekančiame evoliucijos etape.

Prieš žengdamas į kitą evoliucijos etapą, žmogus turi išgryninti savo sąmonę – sąmoningai atsisakyti to, kas atgyveno ir vystyti tai, kas veda į harmoningą augimą.

Šviesios mintys, tyri jausmai, kilnūs siekiai, geri poelgiai – harmonijos išraiška žmoguje. Jų dėka žmogus dvasiškai auga ir daro geresniu šį pasaulį 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

Apie skirtingą pasaulio suvokimą

Bendraudami su žmonėmis, mes neretai pastebime, kad suprantame tą pačią sąvoką ar kažkokį gyvenimo klausimą visiškai skirtingai. Dėl to būna keista, apmaudu ir net pikta – na, kaip taip gali būti? Kartais tokiu atveju pasiginčijame, o kartais numojame ranka ir pagalvojame: et, kiek žmonių, tiek ir nuomonių..

Bet vis dėl to įdomu – kodėl taip yra ir kaip atrasti savitarpio supratimą? Atrodytų, pagrindinius gyvenimo klausimus turėtume visi vienodai suprasti – kas yra gerai, o kas – blogai, kas teisinga, o kas – ne.. Iš kur atsiranda tie suvokimo ir nuomonių skirtumai?

Galime manyti, kad skaitome skirtingus informacinius šaltinius, turime skirtingą gyvenimo patirtį, ir, apskritai, visi esame skirtingi – ir visa tai bus teisinga. Bet dar išsamiau į šį klausimą atsako Vedos.

Pasirodo, tie suvokimo skirtumai atsiranda dėl skirtingo materialaus pasaulio pažinimo būdo, arba kitaip – dėl skirtingo žmonių sąmonės lygmens. Koks sąmonės lygmuo – tokios bus ir žmogaus mintys, vertybės, pasaulio suvokimas bei elgesys.

Vedos išskiria tris sąmonės lygmenis (gunas): neišmanymo (tamoguna), aistros (radžoguna) ir darnos (satvaguna). Jie nevertinami kaip geri ar blogi, tai tiesiog mūsų pasaulio pažinimo būdai ir sąmonės vystymosi pakopos: nuo neišmanymo lygmens – į sąmonės darnos lygmenį.  O kuo gi skiriasi sąmonės lygmenys ir kaip juos atpažinti?

Neišmanymo lygmens požymiai – inertiškumas, egoizmas, tinginystė, pasileidimas, priklausomybės, konfliktai. Sąmonės aistros lygmens požymiai – godumas, savanaudiškumas, puikybė, konkurencija, priešiškumas. Darnos lygmens požymiai – dvasingumas, meilė, harmonija, pusiausvyra, teisingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, kūryba, pagarba, dora.

Akivaizdu, kad šie požymiai labai jau skirtingi.. O dabar pažvelkime – kaip skirtingai suvokia tam tikras savybes žmonės įvairiose sąmonės vystymosi pakopose. Ir nepamirškime: tai nėra nei blogai, nei gerai – tai tiesiog sąmonės vystymosi ypatumai.

Dvasingumas:

  • Neišmanymo sąmonės lygmuo – žmogus priskiria sau visas šventųjų savybes, net gali pasiskelbti dievybe ar kažkokio šventojo įsikūnijimu, tačiau gyvenime nesilaiko jokių dvasinių dėsnių.
  • Aistros lygmuo – žmogus skaito save doru, geru, nuolat giriasi savo išprusimu ir protu, ir kartais taiko dvasinius principus savo gyvenime.
  • Doros lygmuo – žmogus vysto savyje visas dvasines dorybes, kasdien taiko jas gyvenime, bet apie tai nesigiria.

Paprastumas, natūralumas:

  • Neišmanymas – įžūlumas, chamiškas elgesys, įžeidžiantis kitus “atvirumas“, kvaili juokai.
  • Aistros lygmuo – apsimestinis betarpiškumas, paprastumas ir veidmainystė, siekiant savo tikslų.
  • Doros lygmuo – atvirumas, nuoširdumas, geranoriškumas bendravime su visais žmonėmis.

Tiesa, teisingumas:

  • Neišmanymo lygmuo – žmogus lengvai meluoja ir apgaudinėja, nes dar nesugeba atskirti melo nuo tiesos ir nejaučia atsakomybės už tai, ką daro.
  • Aistros lygmuo – ir sakyti tiesą, ir meluoti gali tada, kai jam tai naudinga.
  • Doros lygmuo – nemeluoja, vadovaujasi tiesa, yra sąžiningas, geba skirti tiesą nuo melo, mato realybę tokią, kokia ji yra.

Gerumas:

  • Neišmanyme – žmogus gali tapti geras tik iš baimės kažko netekti arba prispaustas aplinkybių.
  • Aistros lygmenyje – gali būti geras tik saviems: savo šeimai ar artimiems žmonėms, kitiems jis abejingas arba apsimestinai “geras“.
  • Doros lygmenyje – žmogus besąlygiškai daro gerus darbus, yra geras visiems ir visada pasiryžęs padėti.

Meilė:

  • Neišmanymo lygmuo – meilė suvokiama kaip kūno aistra, potraukis.
  • Sąmonės aistros lygmuo – meilė suvokiama per savanaudiškumo prizmę, todėl santykiai dažniausiai trumpalaikiai, žmogus visą gyvenimą ieško “idealo“.
  • Doros lygmuo – gebėjimas besąlygiškai mylėti, padėti mylimam žmogui išskleisti jo geriausias savybes, kartu dvasiškai augti ir tobulėti.

Vidinė stiprybė:

  • Neišmanymo sąmonės lygmuo – toks žmogus jos neturi, todėl yra visiškai valdomas savo silpnybių, instinktų ir priklausomybių.
  • Aistros lygmuo – tai greičiau užsispyrimas ir ambicijos, kurios gena siekti savanaudiškų tikslų.
  • Doros lygmuo – žmogus dvasiškai stiprus: būtent vidinė stiprybė padeda jam įveikti bet kokius sunkumus dvasinio augimo kelyje.

Sveikata:

  • Neišmanymo sąmonės lygmuo – žmogus nesupranta ligų priežasčių, nesieja jų su gyvenimo būdu, mityba, žalingais įpročiais, jis mano, kad žmogus suserga “atsitiktinai“.
  • Aistros sąmonės lygmuo – žmogus gali laikytis įvairių dietų, sportuoti, bet tik dėl išorinės estetikos ir grožio, jis įsistikinęs, kad sveikata priklauso nuo gydytojų ir medicinos.
  • Doros sąmonės lygmuo – yra gilus suvokimas, kad sveikata – kūno, dvasios ir sielos pusiausvyra ir harmonija, žmogus sugeba ją išlaikyti, gyvena ir maitinasi sveikai.

Kuklumas:

  • Neišmanymo lygmuo – žmogus nesuvokia, kas tai yra, todėl skaito kuklumą kvailumu ir pats elgiasi įžūliai.
  • Aistros lygmuo – kuklius žmones skaito silpnais, nevykėliais ir nuolat siekia šlovės, bet dėl savanaudiškų tikslų gali apsimesti ir kukliu.
  • Doros sąmonės lygmuo – žmogus kuklus: apie save kalba itin retai, niekada nesigiria.

Tai tik keli pavyzdžiai, kurie parodo – kaip skirtingai suvokia pasaulį įvairaus sąmonės lygmens žmonės. Dėl to ginčytis ar pykti tikrai neverta, nes visi mes šioje Žemėje turime vienodus tikslus – pabusti iš materialumo iliuzijų, ir, prisiminus savo dvasinę prigimtį, plėsti savo suvokimą, sugrįžti prie Ištakų, prie Amžinųjų Vertybių ir kurti Harmoniją.

Tie, kas “pabudo“ anksčiau – tarsi vyresniųjų klasių mokiniai mokykloje: juk jie nepyksta ant jaunesniųjų mokinių už tai, kad šie dar nemoka to, ką jie jau išmoko.. Vyresnieji jaunesniems turi būti įkvepiančiu pavyzdžiu 🙂 !

Bundančių žmonių vis daugiau.. Gyvename didelių pokyčių laikotarpiu. Todėl būkime kantrūs, supratingi ir geranoriški vieni kitiems 🙂 . Meilė, dvasingumas ir vienybė galiausiai padės mums išmokti visas pamokas ir tapti Harmonijos bendrakūrėjais 🙂 ..

Trumpos istorijos

MELAS IR TINGINYSTĖ

Susidraugavo melas ir tinginystė.

O kas čia nuostabaus?

Melas tinginystę darbštuole vadina ir visaip ją teisina.

Ir tinginystė nė karto gyvenime nėra tiesos sakiusi. Juk meluoti jai visada lengviau.

Bet štai kartą paprašė tinginystė melo, kad duotų jai grūdų maišą.

O tas neduoda.

– Neturiu, ir viskas!

Bet juk tinginystė žino, kad bet kokie turtai yra melo pagalba sukraunami! Ir dabar pas jį pilni aruodai..

Sulaukė tinginystė nakties, ir, nors labai tingėjo, bet valgyti labiau norėjo – todėl nuėjo pas melą ir pavogė maišą grūdų.

Sužinojo apie tai melas ir sako:

– Atiduok man tai, ką pasisavinai!

O tinginystė jam atsakė:

– Kaip aš galėjau paimti tai, ko neturi? Ar vis dėl to turi?

Pažiūrėjo į ją melas ir galvoja: “Ką daryti? Pripažinti, kad tinginystė turėjo ką pavogti, reiškia – pasakyti tiesą“. O tai melui – baisiausias dalykas, daug baisiau už pavogtus grūdus!

Taip ir neatsakė nieko melas.

Patylėjo abu ir išsiskirstė kas sau.

Ir niekaip iki šiol nesusitaiko.

Tinginystė – tingi. O melas nė už ką negali tiesos pasakyti..

************

LIAUPSĖS IR ŽMONĖS

Nusibodo liaupsėms apgaudinėti žmones ir kalbėti jiems visai ne tai, ką ji iš tiesų galvoja.

Ir nusprendė ji nustoti liaupsinti juos..

Bet neleido jai to padaryti patys žmonės.

Vieni iš baimės netekti savo pareigų.

Kiti baiminosi likti be draugų ir pažįstamų.

Treti tiesiog nenorėjo keisti savo įpročių.

Ir pradėjo maldauti liaupsių, kad nepaliktų jų, įkalbinėjo gražiausiais žodžiais, kad pasiliktų.

Suminkštino jos širdį žmonių liaupsės, ir..

Bet ar verta tęsti?

Tereikia apsižvalgyti aplink ir įsiklausyti, kad suprastumėte, kuo visa tai pasibaigė..

***********

UŽMARŠUMAS

Pasižadėjo žmogus:

– Kai būsiu milijonieriumi, padėsiu skurstantiems žmonėms!

Tapo milijonieriumi.

Ir vėl pasižadėjo:

– Kai gausiu dešimt milijonų – tuomet jau tikrai galėsiu padėti vargšams!

Gavo.

O kai tapo milijardieriumi – ir visai pamiršo, kad žemėje skurstančiųjų yra..

***********

ILGAI IEŠKOTAS RADINYS

Ieškojo žmogus Žemėje meilės ir laimės.

Ilgai ieškojo, kol nerado jų –

Savyje..

***********

NEVAIKIŠKOS SLĖPYNĖS

Slėpėsi melas, slėpėsi..

Bet vis vien jį Tiesa surado!

************

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Saulėtos visiems nuotaikos ir gero savaitgalio 🙂 !

Vedos apie šeimą Kalijugos amžiuje

*Kalijugos amžius – netikrų vertybių, melo, neišmanymo, miegančios žmonių sąmonės amžius. Tai negatyvumo stiprėjimo metas, kai dorybės vis labiau blanksta, o negatyvumas – auga.

*Šis apverstų vertybių periodas paliečia ir šeimą: ji palengva netenka svarbiausio pamato – besąlygiškos meilės ir tų amžinųjų dorybių, kurios ją susieja, palaiko ir stiprina.

*Dėl to žmonės praranda suvokimą apie prigimtines savo lyties savybes: vyrai tampa neatsakingi, silpni dvasiškai ir fiziškai, neprincipingi. O moterys, savo ruožtu, pasidaro “stiprios“ – agresyvios, ambicingos, savanaudiškos.

*Sukurti harmoningus santykius ir išsaugoti šeimą darosi itin sunku, nes šeima tampa dviejų egoistų “mūšio lauku“, kur kiekvienas galvoja tik apie save. Daugėja skyrybų, o tvirtos ir darnios šeimos tampa didele retenybe.

*Šeima nelaikoma vertybe, todėl didžiausias dėmesys skiriamas tam, kas vyksta už jos ribų: darbui, įvairiausioms pramogoms ir malonumams. Sutuoktiniai dažnai dirba skirtinguose miestuose ar valstybėse, o tai dar labiau juos visapusiškai atitolina.

*Daugėja santuokų iš išskaičiavimo ir dėl savanaudiškumo – vardan pinigų ir turtų žmonės pasiryžę gyventi su nemylimu žmogumi, gali kurti įvairius planus, kaip po skyrybų atsikovoti dalį turtų.

*Vietoje šeimos žmonės vis dažniau pasirenka sugyventinių gyvenimą: tai niekuo neįpareigoja ir leidžia laisvai keisti partnerius, kai tik jie atsibosta ar kažkuo neįtinka.

*Blanksta meilės suvokimas: meile laikoma aistra, potraukis, intymūs santykiai.  O kadangi visa tai greitai praeina, todėl skaitoma, kad meilės nėra, arba kad ji “tetrunka tris metus“.

*Žmonės praranda gebėjimą besąlygiškai mylėti ir kurti ilgalaikius santykius, jie tampa vienas kitam trumpalaikės aistros objektais. Bėgimas paskui kūno potraukius kartais tampa viso gyvenimo “meilės“ paieškomis..

*Besivystant Kalijugai, vyrai ir moterys vis labiau praranda savo geras savybes, todėl pradeda pyktis dėl menkiausių priežasčių. Jie egoistiški, todėl gali susipykti ir išsiskirti dėl materialių lūkesčių žlugimo ar dėl sutuoktinio neatitikimo kažkokiems iliuziniams šablonams.

*Žmones pradeda dominti tik pinigai, turtai, kūno ir skrandžio malonumai. Jiems nerūpi šeima, sutuoktiniai, vaikai, tėvai ar giminės. Draugystė taip pat remiasi asmenine nauda.

*Tokioje atmosferoje be meilės gimsta nelaimingi vaikai, kurie yra emociškai šalti, ciniški ir net žiaurūs. Vaikai tiesiog atspindi suaugusiųjų būseną, o tam, kad pajustų nors iliuzinę vienybę ir kad pasijustų reikalingi, buriasi į įvairias grupes ir grupuotes.

*Kai prarandamas gebėjimas besąlygiškai, tyrai mylėti, žmonės pradeda degraduoti, nes nesuvokia – kas yra tikrosios vertybės. Todėl plinta palaidas gyvenimas, įvairūs iškrypimai, smurtas ir prievarta.

*Nelieka tvirtos šeimos, pakrinka ir visa visuomenė: pradeda klestėti apgaulė, priešiškumas, melas, gobšumas, išnaudojimas, įvairiausi nusikaltimai, korupcija.. Nelieka nei žmogaus teisių, nei teisingumo, nei sąžinės, nei tiesos.

*Išjuokiami ir žeminami visi, kas gyvena dorai ir sąžiningai, kas dar sugeba mylėti, kurti darnias šeimas ir padėti kitiems žmonėms. Jie laikomi silpnais, kvailais, nevykėliais.

*Gal tai Kūrinijos stebuklas, bet gerų ir šviesių žmonių buvo ir yra visais, net gūdžiausiais laikais..

*Ir būtent tokie žmonės ir yra ta šviesioji žmonijos dalis, kurios dėka išlieka žmonija. Ir ne tik išlieka, bet ir turi į ką lygiuotis, kai persisotina karčia nuopolio patirtimi.

*Skaudi nuopolio patirtis galiausiai verčia žmoniją atsipeikėti ir suprasti degradacijos priežastis. O kai pamatome visų blogybių priežastis ir pasekmes, pradedame remtis Amžinomis Vertybėmis, kurios veda mus evoliucijos keliu – tai Meilė, Tiesa, Vienybė, Taika, Kūryba ir bendradarbiavimas visų labui 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt)

Jausmų patikrinimas :)

Vienas vyras nusprendė patikrinti, ar myli jį žmona. Jis parašė jai atsisveikinimo laišką, kuriame pranešė, kad ją palieka.

Vyras padėjo laišką ant spintelės, o pats pasislėpė po lova ir ėmė laukti žmonos. Jis suprato, kad elgiasi vaikiškai, bet jam labai rūpėjo sužinoti, ką gi iš tiesų jaučia jam žmona.

Vyras tikėjosi išgirsti, kad žmona nuliūs, pradės verkti, skambinti draugėms ir guostis..

Pagaliau atėjo žmona ir perskaitė laišką. Ji patylėjo kelias minutes ir ėmėsi rašyti vyrui atsakymą. Paskui ji persirengė, ir, niūniuodama linksmą melodiją, pradėjo šokti.

Vyras buvo šokiruotas: ji buvo laiminga, ji džiaugėsi! Bet toliau buvo dar blogiau..

Žmona paėmė telefoną ir surinko numerį. Vyras išgirdo ją kalbant:

– Labas, brangusis. Aš jau susiruošiau ir važiuoju pas tave. O kas liečia mano vyrą – įsivaizduoji, jis pagaliau mane paliko! Ir kaip aš galėjau už jo ištekėti?. Gaila, kad nesusitikome su tavimi anksčiau.. Iki pasimatymo, brangusis!

Ji užbaigė pokalbį ir išėjo iš kambario. O po kelių minučių vyras išgirdo, kaip užsidarė lauko durys – žmona išėjo..

Sutrikęs vyras išlindo iš po lovos ir su ašaromis akyse susirado žmonos atsakymą į savo atsisveikinimo laišką..

Ten buvo parašyta: “Aš matau tavo kojas, išlindusias iš po lovos.. Išėjau į parduotuvę duonos 🙂 !“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (21)

Įsitikinimas, kad bet kokia nusistovėjusi gyvenimo sistema yra vienintelė teisinga arba išbaigta, yra viena iš pačių didžiausių klaidų evoliuciniame procese.

Evoliucijoje nėra galutinio taško. Evoliucija – tai laisvė,  nuolatinis vystymasis, įkvėpimas, kūryba, tobulėjimas ir puiki žmonijos ateities perspektyva, kur nėra ir negali būti apribojimų, rėmų, šablonų ar sąstingio.

***********

Tamsos jėgų paskirtis – blaškyti jūsų dvasią ir nukreipti nuo kelio į Tiesą, tokiu būdu stabdant jūsų vystymąsi. Šviesos jėgų paskirtis – nukreipti į Tiesos kelią, stiprinti ryšį su Kūrėju, nuolat skatinant jus evoliucionuoti.

Žmogus šiame pasaulyje išbando sąmonės “dualumo virusą“, kad įgytų ypatingą imunitetą ir tvirtą valią kelionėje į Ištakas, į Absoliutų Pradą. Žmogaus gyvenimas – tai drąsus iššūkis, klaidžiojant įvairių priešingybių stichijose bei paradoksų ir iliuzijų labirintuose.

Bet dualumas tiesiog pradeda nerimauti ir blaškytis tą pačią akimirką, kai tik jūs imate besąlygiškai mylėti – žmones, visą gyvybę, Žemę, Visatą, Kūrėją.. Juk būtent tuo momentu, tarsi mostelėjus burtų lazdele, jūs išnykstate iš dualumo “radarų“! Jūs susiliejate su Kūrinija ir Kūrėju..

***********

Visiems mums nepaprasta čia, Žemėje..

Mes gimėme fiziniame kūne ir bandome susigaudyti šiame priešingybių pasaulyje.

Mes pamiršome savo dvasinę prigimtį ir bandome “kurti“ save iš naujo..

Mūsų svajonės ir mūsų objektyvios galimybės labai retai sutampa..

Bet taip bus ne visada..

Viskas pradės keistis tą pačią akimirką, kai nusimesime iliuzijų pančius ir prisiminsime savo tikrąją prigimtį ir beribes galimybes – mylėti besąlygiškai, gyventi laisvai, kurti visų labui, harmoningai sąveikauti.

***********

Mums visada labai baisu, kai pamirštame Meilę..

Ir mums taip lengva, kai pamirštame baimę.

Šis pasaulis nuolat primena mums apie baimę, kad neturėtume laiko gyventi Meilėje..

Bet mes prisiminkime.. Visada prisiminkime besąlygiškos Meilės energiją – ji leis sugrįžti į nuostabiausią būseną šiame pasaulyje..

Mes atėjome čia tam, kad atneštume Meilės šviesą į chaotišką dualumo pasaulį.

Mes atėjome iš Meilės buveinės. Ir pasižadėjome neišklysti iš kelio..

************

Niekas nevyksta savaime, viskam yra planas. Ir visi žmonių sąmonės “tamsūs  žaidimai“ vieną dieną bus užbaigti. Bet kokiam žaidimui ateina pabaiga, o ypač tokiam, kuriame tik griaunama, skriaudžiama, išnaudojama..

Žmonės galiausiai atsipeikės ir pabus iš dualumo iliuzijų. Jie tiesiog pavargs nuo kovų ir susipriešinimo ir pradės ilgėtis amžinųjų vertybių.. Nors kurį laiką dar kai kurie nešios dualumo kaukes ir stengsis atrasti save tarp tokių pačių žmonių, kurie taip pat niekaip nenorės skirtis su kaukėmis..

Bet galų gale Žemėje įsigalės Meilė, Taika ir Vienybė..

***********

Parengė ruvi.lt

Apie involiuciją ir evoliuciją

*Žmogaus dvasia – tai Kūrėjo kibirkštis, tai Kūrėjas žmoguje. Tai tarsi sėkla, iš kurios gali išsivystyti neribotas kūrybingumas, didingi gebėjimai ir aukščiausios dorybės.

*Kiekvieno žmogaus dvasia atsiskiria nuo Absoliuto-Amžino Prado ir leidžiasi į materialų pasaulį. Leidimasis į materialų pasaulį vadinamas involiucija, arba, jei paprasčiau – nusileidimu žemyn vardan materijos pažinimo ir savotišku “nuopoliu“, nes atsiskiriama nuo pirmapradiškumo, tobulumo.

*Žodis “involiucija“ verčiamas kaip susitraukimas, mažėjimas. Jei taikome tai žmogaus dvasiai, tai reikštų, kad leisdamasi į materialų pasaulį, Absoliuti Pradžia mažėja, tankėja (“apvelkama“ daugybe energijos sluoksnių), kad galėtų užgimti materialiame pasaulyje ir jame pasireikšti.

*Taip gimsta žmogus Žemėje – jis pradeda savęs ir materijos pažinimą, mokosi save išreikšti, sąveikauti su kitais žmonėmis ir aplinka. Šiame dvasios involiucijos procese pamažu pamirštamos dvasinės vertybės, todėl žmogus susitapatina su kūnu ir paskęsta materialaus pasaulio iliuzijose.

*Pačiose žemiausiose involiucijos pakopose žmonės jau praranda dvasinių vertybių suvokimą, o kartu ir gebėjimą besąlygiškai mylėti, todėl visus iškilusius klausimus gyvenime pradeda spręsti jėgos ir prievartos pagalba. Išsivysto egoizmas, kuris pradeda vyrauti žmonių santykiuose.

*Involiuciniai sprendimai – visada  jėga, kova, prievarta, neapykanta, savanaudiškumas. Pačioje žemiausioje involiucijos pakopoje bujoja egoizmas, susvetimėjimas, susiskaldymas, priešiškumas, cinizmas, abejingumas.

*Kadangi šios savybės yra nebūdingos ir svetimos Absoliučiam Pradui, todėl pasiekus kraštutinę involiucijos tašką, šis ciklas užbaigiamas ir pradedamas naujas ciklas – pakilimo iš materijos iliuzijų į dvasingumą.

*Šis dvasinio pakilimo procesas vadinamas evoliucija, arba – plėtimasis, augimas. Oficialus mokslas neskiria šių dviejų procesų – involiucijos ir evoliucijos – abu šiuos procesus jis apibendrina ir vadina vienu žodžiu – evoliucija.

*Dvasinis žmonijos pakilimas, arba evoliucijos pradžia – ne mistikų fantazijos, jis buvo aprašytas visuose dvasiniuose mokymuose, visuose Žemės religijose ir dažniausiai įvardinamas kaip pasaulio pabaiga. Tai ir yra involiucijos – senojo pasaulio – pabaiga.

*Kad paskendusi iliuzijose žmonija turėtų vidinių jėgų pakilti, pradėtų evoliucionuoti – siunčiamas Kūrėjo Meilės energijos impulsas, kurį pirmiausiai pajunta tie žmonės, kurie, nežiūrint į nieką, nepasidavė materijos iliuzijoms ir ieškojo šviesos (tiesos) tamsoje.

*Sandūros taške tarp involiucijos žemiausio taško ir evoliucijos pradžios visa žmonija ir kiekvienas atskiras žmogus patiria vidinius prieštaravimus ir išbandymus, išgyvena dvasines ir egzistencines krizes. Tai chaoso taškas, kai į paviršių iškyla visas melas, iliuzijos ir netikros vertybės.

*Kad užgimtų nauja – sena turi sugriūti. Evoliucija – ne seno reforma, o visiškai naujo gyvenimo pradžia. Ši griūtis daugeliui atrodo skausminga, nes išmuša iš įprasto sąmonės letargo ir kviečia į nežinomybę.

*Realybė keičiasi palengva, kai keičiasi žmonių vidinė būsena, todėl kiekvienas turi nubusti, kiekvieno žmogaus širdyje turi išsigryninti  ir nušvisti Amžinosios Vertybės ir Absoliuti Tiesa – jas savo patirties dėka žmonės jau gali atskirti nuo klampių materialumo iliuzijų.

*Kaip atpažinti, ar žmogus jau pradėjo savo evoliuciją? Pirmiausiai – nyksta egoizmas ir pradeda atgimti gebėjimas besąlygiškai mylėti. Gimsta poreikis vienytis, padėti vieni kitiems, saugoti planetą ir visą gyvybę. Perėjimas iš egoistinės sąmonės į kolektyvinę – tai evoliucijos pradžia.

*Žmonės vis aiškiau pamato visas dvasinio nuopolio pasekmes. Ir nors dauguma dar klaidžioja iliuzijose, tačiau pirmapraeiviai, lyg pavasarinės gėlės, jau rodo visiems dvasinio atgimimo pradžią ir evoliucinę kryptį. Kiekvienas atsibudęs žmogus keičia kolektyvinę sąmonę, o kartu – ir visos žmonijos realybę.

*Vis plačiau iškyla vienybės, bendradarbiavimo, altruizmo, dorovingumo, visų gerovės idėjos, kurios keičia žmonių suvokimą. Progresyvūs žmonės vis dažniau kelia bendrus – įkvepiančius ir vienijančius visą žmoniją tikslus.

*Evoliuciniai sprendimai visuomet grįsti besąlygiška meile, laisve ir visuotina gerove. Evoliucinės sąmonės žmogui negali net mintis kilti kažkam kenkti. Jis – taikus, mylintis, atviras ir geranoriškas.

*Visų žmonijos nelaimių priežastis – involiucinė sąmonė, kuri sėja griovimą ir žmonių degradaciją. Žmonija dabar pabaigia ilgą iliuzijų, egoizmo, piktnaudžiavimo jėga, priešiškumo ciklą ir pradeda naują – evoliucijos ciklą.

*Bet kokie konfliktai dvasingam, evoliucionuojančiam žmogui – anomalija, neįmanomas dalykas. Pažinę griaunančias bedvasiškumo pasekmes, žmonės pagaliau pradės gyventi Meilėje ir Santarvėje. Tai – norma, tai – dvasingo Žmogaus-Kūrėjo prigimtis 🙂 !

(Iš knygų ir paskaitų apie žmonijos evoliuciją parengė ruvi.lt)

Pasaka apie pavargusį žmogų

Gyveno kartą žmogus. Jis daug dirbo, kad išmaitintų didelę šeimą – žmoną ir tris vaikučius, taip pat padėjo pagyvenusiems tėvams ir išlaikė savo namą bei ūkį.

Ėjo metai, ir vieną dieną jis pajuto didelį apmaudą dėl to, kad gyvenimas toks sunkus ir kad reikia tiek daug jėgų, kad išgyventų.. Ir jam taip atsibodo kasdieninė lęšių sriuba.. Ir jis taip pavargo nuo tokio gyvenimo..

Nusprendė žmogus: “Daugiau taip negaliu! Pavargau.“ Ryžtingai susirinko būtiniausius daiktus, pasiėmė pinigų ir patraukė į miestą laimės ieškoti.

Tačiau miestas pasirodė visai ne toks, kokį bėglys įsivaizdavo: jis buvo didelis ir triukšmingas, todėl gąsdino žmogų. Čia buvo daugybė žmonių, bet jis niekam nerūpėjo. O pietaudamas kavinukėje jis staiga su nostalgija prisiminė naminę lęšių sriubą su kvapniomis žolelėmis..

Niekas nenorėjo imti į darbą jo amžiaus žmogaus, niekas nenorėjo jo išklausyti. Visi buvo labai užimti.. Vakarop žmogų taip išvargino įspūdžiai, kad jis nusprendė prigulti pailsėti parke ant suoliuko.

Ir vos spėjo prigulti ir užsnūsti, kai kažkas palietė jo petį. Žmogus atsimerkė ir pamatė senolį.

– Kas tu toks, sūnau? ir kodėl miegi lauke ant suoliuko? – paklausė jis.

Ir žmogus papasakojo jam apie savo nuovargį ir pabėgimą iš namų.

Senolis išklausė jo ir pritariamai linktelėjo. Paskui trumpam susimąstė.

– Tu tikrai pavargai, žmogau. Bet nuo ko tu pavargai? Galbūt, tau teko išlaikyti ne savo namą?

– Ne, – atsakė žmogus, – tai mano namai, aš juose gyvenu nuo pat gimimo, ir jie kupini gražiausių vaikystės prisiminimų..

– Tuomet, turbūt, tavo tėvai sunkiai serga ir tau tenka juos nuolat slaugyti?

– Ne, – atsakė žmogus, – mano tėvai garbaus amžiaus, bet yra sveiki ir dar mielai darbuojasi ūkyje.

– Tai gal tu nemyli savo žmonos?.

– Myliu. Mes pragyvenome kartu daug metų, mylime vienas kitą ir puikiai sutariame..

– O gal tu nenorėjai vaikų, kurių jūs susilaukėte santuokoje? – paklausė senolis.

– Ką jūs! – paprieštaravo žmogus. – Aš myliu savo vaikus labiau už viską gyvenime!

– Tuomet aš nesuprantu tavęs.. Tu pats laimingiausias žmogus, kuriuos esu sutikęs šiame mieste. O aš mačiau visokių: turtingų, bet bevaikių, talentingų, bet ligotų, darbščių, bet labai skurdžiai gyvenančių..  O tu turi savo namus, sveikus tėvus, mylimą žmoną ir vaikus. Ir pats esi stiprus ir sveikas.. Ko tu čia ieškai?.

Žmogus susimąstė, ir jo veidą nušvietė šypsena..

– Koks aš kvailas, vos savo rankomis nesugrioviau laimės, kurią dovanojo man gyvenimas! Ačiū tau, išminčiau! – padėkojo žmogus ir nuskubėjo namo.

Namuose laukė verkianti žmona.

– Kas atsitiko? Kur tu prapuolei? – apsidžiaugė ji, pamačiusi vyrą.

Jis tvirtai apkabino žmoną ir atsakė:

– Ilgą laiką mano siela buvo kurčia ir akla, bet aš nežinojau apie tai.. Dabar aš žinau, kad laimė nesirėdo ryškiais rūbais ir nemiega pūko pataluose. Ji ten, kur gyvuoja meilė, supratimas ir sveikata.. Ji gyvena mūsų namuose! 🙂

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio 🙂 !

Mylėkime vaikus..

Kartais žodis nužudo svajonę..

Kiekvienas vaikas gali daug pasiekti:

tapti čempionu.. (tėvo balsas: “man nusispjauti, ko tu nori!“)

atrasti naujas planetas.. (mama: “tėvas duos tau į kailį!“)

tapti žymiu roko muzikantu.. (tėvas: “nelįsk, kur neprašo!“)

keliauti.. (mama: “koks gi tu netikėlis!“)

dirbti mėgiamą darbą.. (tėvas: “na, kas iš tavęs gali išeiti?“)

turėti didelę šeimą.. (mama: “kiek galima?!“)

Kiekvienas vaikas gali daug pasiekti:

šokti.. (tėvas: “tu blogiausia klasėje!“)

nugalėti.. (mama: “tau viskas krenta iš rankų! “)

turėti draugų.. (mama: “tu kas tokia, kad turėtum savo nuomonę?“)

tapti garsia dailininke.. (tėvas: “neužduok daugiau man savo kvailų klausimų! “)

būti gražia, sukurti šeimą.. (mama: “tu man daugiau ne duktė!“)

Bet kiekvienu šiurkščiu žodžiu ar veiksmu yra sunaikinama ateities dalelė..

Atsisakykime prievartos vardan geresnės ateities!