Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…

Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo… ir vėl – Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…

Tu pažinai vasarą ir visa širdimi ją pamėgai. Tau gera, šilta ir smagu vasarą. Tu nori, kad vasara niekada nesibaigtų, ir kai tik prasideda mažiausi pasikeitimai, bylojantys apie tai, kad vasara praeina, tave apima baimė… Apatija…

Tu kabiniesi už vasaros ir apie viską sprendi, remdamasis savo prisiminimais apie ją. Žolė gelsta, oras vėsta, dangus keičia spalvą, saulės spinduliai jau kitokie, … – tai blogai, tai liūdina, tai gąsdina, nes vasara baigiasi.

Apima baimė… Baimė paleisti tai, kas džiugino, kas teikė laimę, tai, kas pagal tavo gilų asmeninį įsitikinimą, atrodė idealu.

O dabar perkelkime šį vaizdinį į bet kokį įvykį mūsų gyvenime.

Tai, kas priverčia tave sielvartauti – tai atsiminimai apie tai, kas gali tau atnešti komfortą ir džiaugsmą.

“Vasarą man buvo gerai, reiškia, viskas, kas atima vasarą – tai blogai, tai nejauku, tai liūdna…, ir aš dėl to kenčiu.“

Jei vaikystėje aš negausiu pakankamai meilės ir švelnumo, ir iki senatvės saugosiu tą pojūtį, tuomet visą gyvenimą negalėsiu išsivaduoti nuo kančios.

Vaikystėje manęs nesuprato, nepakankamai mylėjo, skyrė per mažai dėmesio… Vaikystė seniai praėjo, bet aš iki šios dienos saugau savo atmintyje tai, kas buvo, ir – kaip, pagal mano supratimą, turėjo būti.

Aš kabinuosi už praeities. Nepaleidžiu skausmo dėl kadaise patirto meilės trūkumo, švelnumo trūkumo… Ir kas benutiktų, aš apie viską sprendžiu, remdamasis savo atsiminimais “kaip buvo ir kaip turėjo būti“…

Aš elgiuosi lyg užsispyręs vaikas, kuris nenori tapti suaugusiu tik todėl, kad negavo to, ko jam trūko vaikystėje. Ir kol negausiu – nesiruošiu tapti suaugusiu, neišeisiu iš tos “realybės“…

Štai taip aš pats susikuriu sau kančią – nenorėdamas išeiti iš savo atsiminimų, iš tos akimirkos, kur, kaip man atrodo, kažkas “neužbaigta“…

Bet jei tik aš galėčiau suprasti, kad viskam yra savo laikas, kad bet koks laikmetis turi savo žavesį ir savo pamokas – aš kaipmat išsivaduočiau nuo savo kančios…

“… Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…“

Jei aš kabinsiuos tik už vasaros, tuomet bet koks kitas metų laikas man taps pragaru.

Bet kai tik aš suvoksiu, kad ir ruduo, ir žiema, ir pavasaris turi savo žavesį ir kad viskam yra savo laikas – mano sielvartas akimirksniu išnyks, ir aš tiesiog gyvensiu, paleisdamas tai, kas išeina ir sutikdamas tai, kas ateina…

Nesipriešindamas. Atsiverdamas viskam. Pažindamas tai…

… Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Autorius – Amu Mom, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (26)

Kūrinijos dėsniai išmintingi ir teisingi. Pagrindinis Kūrinijos dėsnis – tai pusiausvyra – viskas jam paklūsta. Kas išlieta – pasipildys. Kas atimta – bus grąžinta. Ir grąžinta bus lygiai tiek, kiek buvo paimta.

Pusiausvyros matas – sąžinė. Sąžinė nesiteisina, nesigiria, neapsimetinėja. Jos balsas užlieja žmogų ramybe, nes atsiranda vidinis Žinojimas, kad esminis Dėsnis nepažeistas.

Pažeidęs šį Dėsnį bus pastūmėtas į situacijas, kuriose bus atimta tai, kas buvo pasisavinta pažeidžiant pusiausvyrą ir negrąžinta.

************

Vedos teigia, kad demonai – tai labai gudrios būtybės, kurių veikla nukreipta į pasaulio griovimą. Todėl, jei norite “atpažinti“ demoną, naudokitės paprasta formule: “Kiekvieną atpažįstame pagal jo darbus“.

Apsižvalgykite aplink: kas veikia kaip kūrėjas – tas žmogus, o kas veikia kaip griovėjas – tas demonas. Gali kilti klausimas – o kam tie demonai Žemėje, juk jie tiek apgaulės ir nelaimių visiems atneša?

Vedos atsako: tam, kad taptume Kūrėjais, mes turime įgauti imunitetą prieš melą ir apgaulę, o demonai mums “paruošia“ Gyvenimo Pamokas to imuniteto įgijimui.

Ir kai tik mes įgauname tokį imunitetą, demonai jau negali apgaudinėti mūsų, o mes, savo ruožtu pakeliame savo sąmoningumo lygmenį ir pereiname į sekančią evoliucijos pakopą.

Kuo aukštesnis mūsų sąmoningumas – tuo mažiau demonų su savo pamokomis pasitaiko mūsų kelyje, o aukščiausio sąmoningumo sferose jų tiesiog nėra.

Tačiau kad augtų mūsų sąmoningumas – turime stebėti gyvenimą, daryti išvadas ir nuolat augti dvasiškai, todėl pravartu prisiminti seną patarlę: “Kelią įveikia einantis“..

***********

Mūsų visuomenė taip nuskurdo dvasine prasme, kad primena vystantį žiedą.. Sociumas visomis išgalėmis stengiasi nukreipti žmones nuo dvasinio augimo kelio, siūlydamas surogatines “vertybes“- daiktų ir pinigų pasaulį..

Tai puikiai nusako frazė: “Žmonės taip nuskurdo, kad neturi nieko, išskyrus pinigus..“ Mes išgyvename dvasinį skurdą, todėl dabar tiek pavargusių ir nusivylusių žmonių. Bedvasis pasaulis niūrus, ciniškas ir agresyvus..

Tačiau kiekvienas žmogus turi savyje prigimtinį dvasinį potencialą ir didžiulę vidinę kūrybinę jėgą, kurią gali pažadinti: tereikia tai prisiminti, patikėti savimi, ir – žengti už visų primetamų standartų ir apribojimų rėmų.

Didžiausia žmonijos vertybė – mūsų dvasinė jėga. Dvasingumo dėka galime atgauti suvokimą apie savo prigimtį, tikslus ir galimybes, galime pradėti kurti kitokį – harmoningą pasaulį. Harmoningų pokyčių jėga slypi kiekviename iš mūsų.. Pažadinkime ją!

************

Socialinio gyvenimo sujungimas su Dvasingumu- tai naujas švyturys, kuris rodo snaudžiantiems žmonėms kryptį į kitokią – į šviesią ateitį. Turime žadinti sąmoningumą ir kilstelėti jį į aukštesnį lygmenį – pradėti mąstyti plačiau ir drąsiau, pradėti galvoti apie visuotinę gerovę ir apie mūsų visų Vienintelius Namus – Žemę..

Tai pirmas žingsnis į naują ateitį, o kelio atgal jau nėra ir nebus. Ir tai patvirtina daugybė bundančių žmonių visame pasaulyje: tai ir brandi vyresnioji  karta, ir pažangus jaunimas, ir net vaikai, kurie atsisako eiti senuoju griovimo, agresijos, kovos ir susipriešinimo keliu.

Mūsų naujas kelias – tai Vienybės, Taikos, Įkvėpimo, besąlygiškos Meilės, Palaimos, beribės Kūrybos, neišsenkančios Išminties ir Harmonijos Kelias 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Apie gausą ir trūkumą

Žmonių gausos suvokimas dabar gerokai skiriasi nuo Kūrinijoje veikiančių gausos principų. Žmonės gausą sieja išskirtinai su materialių gėrybių kiekiu ir jų kaupimu, gebėjimu pasipelnyti, gyvenimu prabangoje ir pertekliuje. Tai labai ribotas ir iškreiptas suvokimas, sukeliantis daug kančios ir neteisybės gyvenime.

Senieji Mokymai teigia: pirmiausia, ką žmogus turi suprasti – jis pats turi tapti gausos šaltiniu Žemėje, t.y. – pagal savo gebėjimus kurti, dirbti, gerinti supantį pasaulį ir žmonijos gyvenimą. Ir – kas taip pat labai svarbu – nekenkti kitiems ir netaikyti prievartos Žemės, žmonijos ir visos gyvybės atžvilgiu.

Mūsų veiksmai neturi kurti trūkumo niekur, neturi kurti disharmonijos – nei žmonių gyvenime, nei gamtoje: mes neturime klestėti kažkieno kito sąskaita, negalime nieko savintis ar savanaudiškai kažko išnaudoti, kas tai bebūtų – kiti žmonės, gyvūnai ar gamtos resursai.

Turime su visais harmoningai sąveikauti, kad išsaugotume gausos energijų pusiausvyrą ir tuo pačiu sudarytume sąlygas kiekvienam žmogui geriausiai išreikšti savo gebėjimus ir visiems žmonėms bendradarbiauti visų gerovei.

Tam reikia ugdyti saiko pojūtį, arba – suvokimą apie būtinuosius žmogaus poreikius, pakankamumo principą. Deja, saiko suvokimą dabartiniams žmonėms sujaukia primetami dirbtini poreikiai, kurie griauna harmoningą gausos pusiausvyrą: verčia imti daugiau, nei iš tiesų reikia (tai perteklius) ir tuo pačiu kurti trūkumą (kai atimama iš kitų arba kai nuolat kažko trūksta).

Tuo “užkrėsti“ dauguma žmonių: vieni nuolat nori “kažko ypatingo“, naujo, išskirtinio; kiti visiems pavydi ir nemoka džiaugtis tuo, ką turi; treti už paskutinius pinigus perka tai, ką jiems įperša reklama; kiti – išnaudoja kažką savanaudiškais tikslais.. Jie tampa vartotojais, o vartotojas negali būti bendros gėrovės kūrėju.

Vartotojas nuolat vaikosi kažko “geresnio, naujo“, kažko iš išorės, ir net nepastebi, kad tame bėgime praranda save: savo žmoniškumą, dvasingumą, vidinę ramybę ir pozityvumą.. Dėl to atsiranda vidinė tuštuma, kurios negali užpildyti jokie išoriniai daiktai ar įspūdžiai.

Tai pats skaudžiausias – vidinis trūkumas, kuris atsiranda, kai pažeidžiame saiko principą, o kartu – ir gausos energijos pusiausvyrą. Todėl ir sakoma, kad laimingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka..

Gausa nėra perteklius, gausa – tai optimalios gyvenimo sąlygos, būtinų poreikių patenkinimas, tai balansas, kurio dėka galime augti dvasiškai, vystyti savo geriausias savybes ir gabumus, dirbti bendram labui, nešvaistydami savo gyvenimo energijos tam, kas nebūtina, nereikalinga ar kenksminga.

Tai liečia ir vidinę žmogaus būseną – gyvenimą gausoje, dvasinį brandumą, kai žmogus turi aiškią nuovoką apie saiką, suvokia savo būtinus poreikius, pasitiki gyvenimu ir Kūrėju, jaučia atsakomybę už save, Žemę ir žmonijos ateitį, supranta evoliucijos uždavinius.

Tai sąmoningo kūrėjo pozicija, kuris gerai žino: Kūrinijos dėsnių nei apeiti, nei apgauti neįmanoma – pagal rezonanso principą šie dėsniai palaiko tą žmogų, kurio vidinė būsena, veiksmų paskatos ir darbai yra nukreipti visų gerovei.

O nebrandi, egoistiška arba mieganti sąmonė – tai besibaigianti žmonijos evoliucijos pakopa, kurioje dėl neišmanymo pažeidžiami arba iškreipiami Kūrinijos harmonijos dėsniai, tarp jų – ir gausos energijos dėsnis.

Į sekančią evoliucijos pakopą žmonija pereina palaipsniui, ne visa iš karto – visuomet yra evoliucijos šaukliai, kurie pabunda anksčiau, kviečia kitus pabusti ir savo elgesiu rodo žmonėms kitokio gyvenimo pavyzdį.

Todėl yra laikotarpis, kai vienu metu gyvena senosios pasaulėžiūros žmonės ir užgimstančio naujojo pasaulio žmonės. Ir dažniausiai jiems sunku surasti bendrą kalbą: vieni laikosi senų įprastų rėmų, kitiems jie jau nepriimtini.

Dėl to ir matome dabar mūsų gyvenime keistus paradoksus: vieni čiumpa sau viską, ką tik gali, kiti – dalinasi su kitais viskuo, kuo tik gali. Bet ir vieni, ir kiti vadovaujasi gausos principu – tik kiekvienas pagal savo supratimą.

Ir labai džiugu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie tampa ne trūkumo, bet gausos šaltiniais gyvenime: jie besąlygiškai, su meile dalinasi su žmonėmis tuo, kuo gali ir palaiko vieni kitus. Be to, vis labiau plinta minimalizmo idėjos – o tai sugrąžina žmonėms saiko pojūčio suvokimą.

Taip atgimsta gausos energijos pusiausvyra, sveika sąveika tarp gamtos ir žmonių, vienybė – žmonės pradeda vadovautis aukštesnio sąmoningumo principais. Ir, svarbiausia – taip yra palaikomas mūsų dvasingumas 🙂 ..

Nereikalinga našta..

Vienas Mokytojas turėjo labai daug mokinių – į jo mokyklą suvažiuodavo mokiniai iš visos šalies kampelių.

Tačiau, visų nuostabai, gyveno jis labai kukliai: tenkinosi mažu ir turėjo tik tai, kas tikrai būtina gyvenime. Tai stebino ir mokinius.

Kartą vienas iš mokinių paklausė:

– Mokytojau, esate gerbiamas žmogus, šlovė apie jus sklinda po visą šalį. Sakykite, kodėl jūs neturite iš to jokios naudos? Juk galėjote tapti turtingu, neturinčiu jokių rūpesčiu žmogumi..

– Aš turiu viską, ko man reikia gyvenime, – pasakė Mokytojas.

– Bet jūs galėtumėte turėti žymiai daugiau!. – nenustojo stebėtis mokinys.

Mokytojas atsakė:

– Žmogus, kuris kaupia turtus, panašus į keliautoją, kuris pakeliui susirinko viską, kas pasitaikė jo kelyje, o paskui visa tai tempte tempė, susilenkęs nuo nepakeliamos naštos..

Mokiniai susidomėję klausė, o Mokytojas tęsė:

– Ir kai jis jau priėjo kelio pabaigą, pasirodė, kad kelią jam pastojo aukšta siena, kurią būtinai reikia perlipti, nes nei apeiti, nei sugriauti jos neįmanoma. Ir, žinoma, su savo sunkia našta jis negalėjo to padaryti.. Taigi, žmogui teko palikti prie sienos viską, ką jis taip sunkiai tempė su savimi..

Mokiniai sukluso. Mokytojas trumpam nutilo, o paskui pridūrė:

– Mes ateiname į šį pasaulį ir išeiname iš jo tuščiomis rankomis, palikę viską, ką sukaupėme. Tai ar yra prasmė tik iš godumo kaupti tai, kas nebūtina, žinant, kad paskui teks ne tik tempti su savimi tą naštą, bet ir palikti ją kelio pabaigoje? Ar ne geriau praeiti savo kelią lengvai, be slegiančios naštos 🙂 ?.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gyvenimo mokykla

Bet koks sociumas daro įtaką žmonėms ir moko juos tam tikrų dalykų. Ta įtaka gali būti pozityvi arba negatyvi, ir daroma ji nuo pat žmogaus gimimo – nesvarbu, supranta tai žmogus ar ne.

O pastebėti šią įtaką žmonės pradeda dažniausiai tuomet, kai primetami gyvenimo standartai sukelia vidinius prieštaravimus, kai aiškiai matomi melas ir neteisingumas, juntama priespauda, arba kai gyvenimo sąlygos nuolat blogėja.

Būtent negatyvios sąlygos priverčia ieškoti gyvenimo diskomforto priežasčių. Čia kaip su sveikata: jei žmogus sveikas, jis negalvoja apie sveikatą – apie sveikatą jis pradeda galvoti tik tuomet, kai suserga.

Šiandien gyvename atviro priešiškumo, melo ir prievartos pasaulyje, ir tai neišvengiamai daro įtaką visai žmonijai. Visose srityse – nuo politikos, informacinės erdvės iki buitinių santykių – ambicijos, konfliktai, savanaudiškumas, nesantaika, egocentriškumas, neapykanta, baimė..

Žmonės gyvena dominuojančio negatyvumo fone, dėl kurio poveikio patiria negatyvias emocijas, kurios ir tampa agresyvaus, niokojančio ir griaunančio elgesio priežastimi. Tačiau negatyvumas galiausiai išvargina, todėl žmonės pradeda su juo kovoti..

Bet paprastai sutelkia savo dėmesį į negatyvumo pasekmes – pradeda kovoti su smurtu šeimoje, patyčiomis mokykloje, gamtos niokojimu, terorizmu – pamiršdami, kad visa tai turi pradžią, ištakas, arba – priežastį. O kova, kaip žinia, tik didina negatyvumą.

Ir kol neįvardinsime blogio priežasčių, nepasimokysime iš klaidų ir nepanaikinsime tų priežasčių- jos vėl ir vėl, be galo ir pabaigos, “gamins“ tokias pačias pasekmes.. Niekas neatsiranda savaime – pasaulyje viskas turi priežastis ir tikslus.

Todėl turime išmokti šią svarbią gyvenimo pamoką – negatyvios žmonijos emocinės būsenos yra griaunančios ir turi itin destruktyvias pasekmes ir tendencijas. Tuomet žmogus griauna ne tik save, savo artimuosius, bet ir visos žmonijos gyvenimą, gamtą ir visą gyvybę.

Negatyvioje būsenoje neįmanoma kurti ar padaryti kažką gero: žmonės praranda dorovinius ir dvasinius orientyrus, susipriešina, susiskaldo į kovojančias tarpusavyje grupuotes. Juos pradeda vienyti neapykanta..

Tiesiog sustokime. Juk dauguma iš mūsų jau pavargo nuo begalinio negatyvumo.. Paklauskime savęs: ar gera mums gyventi tokiame pasaulyje? Ar matome pozityvią visų mūsų ateities perspektyvą? Ar saugūs tokiame pasaulyje mūsų vaikai? Kokie šiandien yra žmonijos tikslai?

Nepamirškime, kad yra ir vieno, t.y., kiekvieno žmogaus įtaka visumai – sociumui. Juk kai pasiduodame negatyviai aplinkos įtakai, mes net nesusimąstydami tampame visos negatyvios mašinos “sraigteliu“ ir.. patys palaikome bei didiname negatyvumą.

Bet juk galime elgtis ir kitaip – dorai, pozityviai, sąžiningai, taikiai! Galime nuoširdžiai pripažinti sau, kad jau pakaks, kad jau išmokome tą skaudžią negatyvumo pamoką. Ir pradėti savo pozityviomis mintimis ir poelgiais daryti kitokią – gerą įtaką – savo aplinkai ir sociumui.

Kažkodėl mes įtikėjome, kad esame silpni, kad pavieniui nieko reikšmingo negalime padaryti. Tačiau pamiršome, kad kiekvienas sąmoningas ir doras žmogus tampa harmonijos bendrakūrėju, o todėl yra palaikomas Kūrinijos harmoningos sąveikos dėsnių ir pačiu Kūrėju! Kuo daugiau harmonijos – tuo mažiau sąlygų blogiui gyvuoti.

Kiekvienas žmogus šioje Žemėje gimė bendrai visos žmonijos evoliucijai, todėl nuo kiekvieno žmogaus būsenos priklauso jos eiga. Ir niekas negali žinoti – galbūt, jis ir bus tas trūkstamas žmogus, kurio dėka galiausiai ir įvyks lemtingas visos žmonijos posūkis vienybės, taikos ir bendradarbiavimo link 🙂 ?.

Buskime, darykime išvadas iš mūsų visų patirties ir drąsiai imkimės naujų, įkvepiančių gyvenimo pamokų – mylėti ir kurti bendram labui 🙂 !

Sodininko išmintis

Atėjo kartą mokinys pas Mokytoją ir klausia:

– Sakykite, Mokytojau, kodėl man taip nesiseka dėstyti žmonėms amžinas tiesas? Jie neklauso, jie nesupranta manęs.. Jūs tiek išminties man atvėrėte, ir aš labai noriu ja pasidalinti su kitais.

– Tame ir yra tavo klaida.. – atsakė Mokytojas.

– Kaip tai?.. Jūs norite pasakyti, kad aš neturiu dalintis išmintimi?

– Tu nesuprasi dabar šito, – atsakė Mokytojas, – o vietoje atsakymo noriu paprašyti tavęs vieno dalyko: nueik pas mano draugą sodininką ir perduok jam nuo manęs truputį sėklų, kurių jis jau seniai ieško. Ir dar: pasilik pas mano draugą kuriam laikui ir stebėk, ką jis darys – galbūt, stebėdamas jo veiksmus, tu atrasi atsakymą į savo klausimą.

Mokinys nusiminė, kad negavo atsakymo, bet netrukus ėmėsi vykdyti Mokytojo prašymą. Jis nunešė sėklas ir pradėjo stebėti sodininką. Šis išvyniojo sėklas ir taip apsidžiaugė, tarsi būtų gavęs labai trokštamą dovaną.

– Kodėl jūs taip džiaugiatės? – paklausė mokinys, – juk tai viso labo kelios paprastos sėklos..

– Tai ne tokios jau paprastos sėklos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tai nuostabių retų gėlių sėklos, – atsakė sodininkas ir papasakojo, kad jis ir jo draugai jau seniai svajojo apie jas.

Paskui jis pamirkė sėklas ir paskleidė jas ant drėgno audeklo, kad išleistų daigelius, o po kelių dienų pasodino sėklas į žemę.

– Nejaugi jūs nepasidalinsite sėklomis su savo draugais? – paklausė mokinys.

– Kodėl gi nepasidalinsiu? – nustebo sodininkas. – Būtinai pasidalinsiu, bet vėliau.

Praėjo dar kelios dienos, ir pasodintos į žemę sėklos sudygo.

– Turbūt, dabar jau pasidalinsite sodinukais su savo draugais? – paklausė mokinys.

– Ne, sodinukų nedaug, o draugų, kurie svajoja apie juos, žymiai daugiau. Juk negaliu aš pasidalinti su vienais, o kitus nuskriausti. Ir sodinukai per gležni, kad juos dabar persodinčiau. O kai ateis ruduo, gėlės subrandins daugybę sėklų, kuriomis aš ir pasidalinsiu su draugais. Be to, aš pasidalinsiu su visais šių gėlių auginimo bei jų priežiūros patirtimi.

Ir staiga mokinys suprato, kodėl Mokytojas pasiuntė jį pas savo draugą sodininką ir ką norėjo tuo jam parodyti.. Jis padėkojo sodininkui ir sugrįžo pas savo Mokytoją.

– Aš viską supratau, Mokytojau, – pasidalino savo įspūdžiais mokinys. – Ta išmintis, kurią aš gavau iš jūsų ir iš knygų, tebuvo lyg sėklos, o aš dalinau jas žmonėms nebrandžias ir nesudygusias, ir jiems sunku buvo įžvelgti jose išmintį. Todėl aš būtinai turiu jas užauginti ir dalintis jų auginimo patirtimi, tuomet išmintis tampa žmonėms suprantama..

Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Mokytojams

Mokytojo dienos proga – dvi istorijos apie svarbų jų darbą, kurį tiksliau būtų vadinti misija, nes mokytojų rankose – ateities žmonės, o tai reiškia – visų mūsų ateitis..

************

LAIŠKAS

Vienos mokyklos direktorius siųsdavo šį laišką kiekvienam mokytojui, kurį priimdavo į darbą:

“Gerbiamas mokytojau!

Aš išgyvenau konclagerį, mano akys matė tai, ko neturėtų matyti nei vienas žmogus:

  • kaip išsilavinę inžinieriai stato dujų kameras;
  • kaip kvalifikuoti gydytojai nuodija vaikus;
  • kaip diplomuotos medicinos seselės žudo kūdikius;
  • kaip aukštųjų mokyklų absolventai šaudo ir degina vaikus ir moteris…

Todėl aš nepasitikiu išsilavinimu.

Aš prašau jūsų: padėkite vaikams tapti ŽMONĖMIS. Jūsų pastangos niekada neturėtų sudaryti sąlygų atsirasti mokytiems tironams, išsilavinusiems psichopatams, diplomuotiems žudikams.

Skaitymas, rašymas, aritmetika svarbūs tik tuomet, kai padeda mūsų vaikams ugdyti ŽMONIŠKUMĄ!“

************

GERAS MOKYTOJAS

Tėvai išrinko savo sūnui geriausią mokytoją. O kitą rytą senelis nuvedė anūką į mokyklą.

Kai senelis su anūku įėjo į mokyklos kiemą, juos kaipmat apsupo vaikai.

– Koks juokingas seniokas, – pradėjo juoktis vienas berniukas.

– Ei, mažas storuli, – parodė grimasą kitas ir stumtelėjo anūką.

Vaikai garsiai šaukė ir šokinėjo aplink senelį su anūku. Tik tuomet, kai suskambo skambutis į pamoką, jie nubėgo.

Senelis ryžtingai paėmė anūką už rankos ir išėjo į gatvę.

– Ar aš neisiu į mokyklą? – paklausė anūkas.

– Eisi, bet ne į šitą, – atsakė susirūpinęs senelis, – aš pats surasiu tau mokyklą.

Senelis nuvedė anūką į namus ir paliko jį močiutės globai, o pats iškeliavo ieškoti jam geriausio mokytojo..

Pamatęs mokyklą, senelis užsukdavo į jos kiemą ir laukdavo, kol suskambės skambutis pertraukai. Vienose mokyklose vaikai į jį nekreipė dėmesio, kitose – elgėsi atsainiai arba erzino jį.

Senelis tylėdamas apsisukdavo ir išeidavo.

Galiausiai jis įėjo į nedidelės mokyklėlės kiemą ir pavargęs atsirėmė į tvorą. Suskambėjo skambutis, vaikai išbėgo į kiemą..

– Laba diena, seneli, ar jums bloga, gal atnešti vandens? – paklausė vienas berniukas.

– Mūsų kieme yra suoliukas, prisėskite, o aš pakviesiu mokytoją, – pasiūlė kitas ir nubėgo į mokyklą.

Netrukus į kiemą išėjo jaunas mokytojas. Senelis pasisveikino su juo ir pasakė:

– Pagaliau aš radau geriausią mokyklą savo anūkui!

– Nepasakyčiau, kad ji geriausia, ji visai nedidelė.. – bandė teisintis mokytojas.

Bet senelis į tai tik numojo ranka. Jis susitarė dėl anūko ir išėjo.

Vakare berniuko mama paklausė senelio:

– Tėve, sakyk, kodėl pakeitei mokyklą? Kodėl manai, kad radai geriausią mokytoją?

– Pagal mokinius atpažįsti ir Mokytoją, – šypsodamasis atsakė senelis 🙂 ..

************

Visiems Mokytojams – sveikinimai 🙂 ! Meilės mokiniams ir savo darbui, gerumo ir širdies šilumos, išminties ir kantrybės 🙂 ! Ir tegul Jūsų mokiniai tampa gerais Žmonėmis!

Apie tėvų varžymąsi

Pokalbiai tarp tėvų apie savo vaikų vystymąsi ir pasiekimus vyko visais laikais, bet su interneto atsiradimu ir vis populiarėjančiu virtualiu bendravimu jie įgauna vis aštresnes formas..

Ir jei kadaise tokie pokalbiai vykdavo siaurame rate, tarp pažįstamų žmonių, tai mūsų dienomis apie vaikučio gimimą, augimą ir pasiekimus pranešama kone visam pasauliui socialiniuose tinkluose arba forumuose internete.

Ten buriasi ir kiti tėveliai, dažnai net visai nepažįstami žmonės: vieni komentuodami sveikina ir džiaugiasi, o kiti rašo kandžius pastebėjimus ir giriasi savo atžalų “daug geresniais“ pasiekimais..

“O mano“, “O maniškė“.. “greitesnis, gabesnė, geriausias..“ Atrodytų, patys tėvai net nepastebi, kaip įsitraukia į beprasmišką varžymąsi, kur žūtbūt stengiasi “nugalėti“ vieni kitus, būti “geriausiais“.

Jei rašoma apie kūdikius, tuomet dažniausios temos yra apie pirmuosius vaikučių įgūdžius: kalbos vystymąsi, miegą, pirmuosius dantukus ir bandymus sėstis, stotis, eiti.

Vaikai auga – temų daugėja, o kartu.. ir priežasčių varžymuisi ir ginčams.. Tai raidžių ir skaičių pažinimas, kalbos apie prestižinius vaikų darželius ir mokyklas, pasakojimai apie vaikų gimtadienių šventės, apie pasiekimus mokykloje, apie egzotiškas keliones ir vaikų lankomus būrelius.

Dirbančios mamos iš aukšto žiūri į vaikučius namuose auginančias mamas, maitinančios natūraliai vaikučius mamos vengia diskusijų su dirbtinu maistu maitinančiomis vaikus motinomis, pasiturinčios nepraleidžia progos pasipuikuoti prieš kukliau gyvenančias ir t.t..

Tokio beprasmiško varžymosi aukomis tampa ir tėvai, ir vaikai. Tėvai stengiasi, kad jų vaikai nebūtų “prastesni“ už virtualius pažįstamus ir pergyvena, jei šie neatitinka jų lūkesčių.

Ir vietoje tėvystės-motinystės džiaugsmo ir smagių akimirkų su savo vaikais jie apkrauna savo atžalas papildomais užsiėmimais, kartais ir prieš jų valią, bet kad tik atitiktų kažkokius “standartus“, kuriuos primeta dažnai jiems net nepažįstami žmonės.

Kartais tėvai taip rimtai įsitraukia į tokias diskusijas ir varžymąsi socialiniuose tinkluose arba forumuose, kad net nesusimąsto, jog vaikas jaučia tėvų nepasitenkinimą juo, ir kad tai gali sukelti vaikui nepilnavertiškumo pojūtį.

Žinoma, bendravimas su kitais tėvais yra naudingas, bet jis neturi virsti varžymusi ir nepagrįstais lūkesčiais savo vaikui. Todėl labai svarbu atminti, kad kiekvienas vaikas vystosi savo tempu ir turi unikalių gebėjimų, kurių neįmanoma palyginti su kitų vaikų gebėjimais.

Galbūt, vienas vaikas jau ketverių lengvai skaito ir rašo, o kitas jo amžiaus vaikas puikiai piešia arba kuria pasakas. Vienas vaikas gali būti aktyvus ir judrus, o kitas – žingeidus ir lėtas. Ir tėvų svajonės gali neturėti nieko bendro su realiais vaikų gebėjimais ir talentais..

Pagrindinė tėvų užduotis – pastebėti ir padėti atverti savo vaiko unikalius gebėjimus. Jie turi nuspręsti, kas jiems svarbiau: auginti sveiką, laimingą vaiką ar bandyti įsprausti jį į kažkieno siūlomus “etalonus“.

Palyginti savo vaiko pasiekimus galima tik su jo ankstesniais pasiekimais, pavyzdžiui: pagirti, kad moka daugiau raidžių, nei prieš mėnesį, arba kad geriau važiuoja dviračiu, nei pernai, ar kad jau moka pats, be mamos pagalbos, susitvarkyti žaislus ir pan.

Jei vaikas yra palaikomas, jei jo iniciatyva negesinama, jei jis jaučiasi mylimas – jo talentai anksčiau ar vėliau, bet būtinai atsiveria. Tėvams tereikia meilės, kantrybės ir tikėjimo savo vaiku.

Reikia riboti bendravimą su tais žmonėmis, kurie sukelia abejones savo vaiko gebėjimais. Ir, žinoma, išmokti nuoširdžiai pasidžiaugti kitų vaikų pasiekimais, nelyginant jų su savo vaikais.

Tėvų varžymasis – tai savotiškas iškreiptas būdas įrodyti sau, kad jie neprastesni už kitus, jei jų vaikas kažkuo lenkia savo bendraamžius. Jie tarsi bijo būti prastesni už kitus, bijo nesuteikti geriausio savo vaikams.

Tačiau tai kelias į niekur ir be pabaigos, lydimas visos gamos negatyvių pergyvenimų: baimės, nuolatinės įtampos, nepasitenkinimo, nepilnavertiškumo, pavydo ir net neapykantos.

Nėra vienodų žmonių, bet yra įvairovės vienybė. Todėl reikia liautis lyginti savo šeimą su kitais – tuomet ateina suvokimas, kad meilė, rūpestis, dėmesingumas ir buvimo kartu džiaugsmas ir yra laimingos šeimos pagrindas, kurioje auga laimingi ir talentingi vaikai 🙂 ..

Pasaka apie akmenskaldį

Gyveno kartą akmenskaldys.

Vieną dieną jis dirbo saulės atokaitoje didelio kalno papėdėje ir pajuto didžiulį nuovargį nuo tokio sekinančio darbo..

– Aš daugiau taip negaliu, – ištarė akmenskaldys ir nusivalė prakaitą nuo veido, – skaldau ir skaldau akmenis, kol krentu iš nuovargio.. O dar ta spiginanti saulė! Ach, kaip aš norėčiau būti jos vietoje! Gyvenčiau sau aukštai danguje, būčiau stiprus ir galingas, ir užliečiau visą pasaulį savo spinduliais!..

Ir staiga.. nutiko tikras stebuklas: jo širdies šauksmas buvo išgirstas, ir akmenskaldys tą pačią akimirką pavirto saule..

Jis buvo labai laimingas, kad jo troškimas išsipildė.. Tačiau ilgainiui, skleisdamas visur savo spindulius, jis pastebėjo, kad debesys vis pastoja jiems kelią.

– ir ko gi verta mano galia, jei paprasčiausi debesys nepraleidžia mano spindulių?! – šūktelėjo jis iš nevilties. – Jei debesys galingesni už saulę, tuomet geriau aš būsiu debesimi!

Ir.. tapo jis debesimi. Ir apskriejo visą pasaulį, vis prapliupdamas lietumi, kol vėjas nepradėjo jo sklaidyti.

– Pasirodo, kad vėjas stipresnis už debesis, jei gali juos išsklaidyti! – nusprendė jis. – Noriu būti vėju!

Ir – tą pačią akimirką tapo vėju. Pūtė, ūžė, siautė jis virš viso pasaulio, sukeldamas audras ir viesulus..

Bet staiga pastebėjo, kad kelią jam pastojo siena – labai aukšta ir labai tvirta. Tai buvo kalnas.

– Ir kam man būti vėju, jei paprastas kalnas gali mane sustabdyti? Jis stipriausias už visus! – nusprendė mūsų herojus.

Ir – kaipmat pavirto kalnu – aukštu ir labai tvirtu.

Bet.. netrukus pajuto, kad kažkas kala jam į šoną! Kažkas, kas stipresnis už jį, po truputį, bet uoliai jį ardo!

Pažvelgė kalnas žemyn ir pamatė, kad tai.. akmenskaldys 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !