Praregėjimai (58)

Mūsų pasaulėžiūroje – pasaulio, kuriame mes gyvename, matyme – yra pamatinės vertybės ir svarbios žinios, o yra antraeiliai, neesminiai, iliuziniai ir kenksmingi dalykai.

Svarbios žinios – tai informacija apie Kūriniją, Kūrėją, dvasines vertybes, žmogų, žmoniją, evoliuciją. Atradęs teisingus atsakymus į šiuos svarbiausius klausimus, žmogus lengvai atsakys į visus kitus klausimus.

O klaidingas realybės suvokimas iškreipia žmogaus pasaulėžiūrą ir sąlygoja egoizmo, baimės, priešiškumo, godumo, melo, neapykantos ir kitų negatyvių savybių atsiradimą, kurios ir yra visų žmonijos problemų ir kančios priežastis.

Išsivadavimas nuo bet kokių problemų visada prasideda nuo teisingos pasaulėžiūros – kai mes pradedame matyti realybę tokią, kokia ji yra, be klaidinimų, nuklydimų ir iliuzijų.

************

Žmogų veiksmams turi motyvuoti ne egoizmas ar baimė, o savirealizacijos siekis, išreiškiant savo geriausias savybes bendram labui. Tuomet žmogus yra tyrumo, dvasingumo, aukščiausiojo kūrybinio potencialo visų gerovei laidininkas Žemėje.

Tuo tarpu labai dažnai grynai egoistiniai žmogaus motyvai: pasinaudoti, apgauti, pasipelnyti, susireikšminti, išnaudoti, pažeminti ir pan., yra giliai paslėpti nuo pačio žmogaus – jie yra užslopinti arba pridengti gražiomis idėjomis.

Todėl reikia didelės drąsos, kad pažvelgtume į tikruosius savo elgesio motyvus – ką iš tiesų mes skleidžiame šioje Žemėje? Kuriame ar griauname?

Nes tik tyrumas, dvasingumas, altruizmas, vienybės ir visų gerovės siekis aktyvuoja evoliucinius procesus planetoje. O visi egoistiniai mūsų elgesio motyvai, kaip gražiai juos bepavadintume – veda į griūtį.

************

Mes atėjome į šį pasaulį ne tam, kad derintumės prie žemų negatyvumo vibracijų, bet tam, kad išreikštume savo prigimtines dvasines savybes ir tuo pačiu parodytume žmonėms, kad galima gyventi kitaip. Mes atėjome čia, kad pagerintume šį pasaulį.

Tam nereikia garsių kalbų ir lozungų – tam pakanka sukurti harmoningą erdvę savo artimiausioje aplinkoje, savo kasdieniniame gyvenime. Ją galima sukurti savo būsena, kai savo veiksmuose vadovaujamės dvasinėmis vertybėmis – tiesa, besąlygiška meile, sąžine, dorove, vienybe.

Taip kuriama pasirinkimo alternatyva kitiems žmonėms. Nes gyvendami nuolatiniame negatyvume, žmonės pradeda manyti, kad tai ir yra vienintelis įmanomas gyvenimo būdas.

Tie, kas pasiruošę – pamatys, širdimi pajus pritarimą, įkvėpimą keistis ir realizuoti savo geriausias savybes bendrai gerovei. Tie, kas nepasiruošę – išjuoks, ignoruos, žemins ir priešinsis pokyčiams.

Visai negatyvumo sistemai šviesus ir dvasingas žmogus yra tarsi svetimkūnis ir grėsmė jos vientisumui, todėl ji stengsis visomis išgalėmis jį nuslopinti, išstumti arba prilyginti savo žemoms vibracijoms.

Todėl dvasingumo kelias – prasmingas, bet nelengvas, jam reikia didelės vidinės stiprybės. Tačiau tai vienintelis kelias, kuris išves žmoniją iš negatyvumo, tamsos – į Šviesą, į evoliucijos kelią.

************

Laikas, kuriame mes gyvename, unikalus tuo, kad dabar vienu metu gyvuoja dvi sistemos: atgyvenusi ir gęstanti tamsos sistema, ir – jau palengva užgimstanti Šviesos sistema su beribėmis, iki šiol slopintomis kūrybos ir tobulėjimo galimybėmis visai žmonijai, kuri trokšta šviesių permainų.

Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet pokyčių chaose Šviesa vis auga, ir mes galime ją sustiprinti savo vidiniu tyrumu, dvasingumu ir vienybe.

Ir nesižvalgykime į tamsą – tai mūsų praeitis, kuri išeina.. Žvelkime su meile ir viltimi į Šviesą – tai mūsų visų ateitis 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Laiškas mamai

Mama, aš su kepure.

Aš pati ją užsidėjau, nes lauke sninga. Ir net nenusiėmiau jos už kampo. Įsivaizduoji, kokia aš dabar suaugusi!

Ir valgau aš gerai. Kartais pernelyg gerai – reikėtų mokytis sustoti…

Su pažymiais taip pat viskas gerai. Kartą gavau penkiolika tūkstančių “laikų“ už vieną referatą, ir daug kas nuo manęs jį nusirašė.

Ir kambaryje dabar tvarka. Tiesiog kartą supratau, kad gyventi betvarkėje nemalonu, o ieškoti pusvalandį kojinių atima pernelyg daug laiko. Dabar mes su dulkių siurbliu dažnai valsuojame po butą ir žiūrime į sniegą už lango.

Aš daug išmokau. Pavyzdžiui, gaminti maistą – tai pasirodė paprasčiausia.

O dar aš moku skirtis, ieškoti nuomojamų butų, keisti darbą krizės metu, rinktis tokias drauges, dėl kurių paskui nereikėtų verkti ir auklėti vaikus taip, kad jie neverktų dėl manęs.

Beje, prisimeni, aš vis bijojau, kad manyje neatsibus motinystės instinktas? Atsibudo. Ir tada jau aš nustojau miegoti…

Užtat dabar aš tave suprantu. Suprantu, bet neanalizuoju. Sako, tai taip pat suaugusio žmogaus bruožas – saugoti ir branginti savo tėvus vietoje begalinių jų elgesio analizių.

Saugoti, branginti, skambinti, aplankyti, mažiau skųstis ir dažniau sakyti, kad pas tave viskas gerai – jei jau yra pasaulyje žmogus, kuriam tai pati svarbiausia naujiena ir džiaugsmas.

Prisimenu, kaip anksčiau viskas buvo paprasta. Mama leido – mama neleido. Jei leido – reiškia, priėmė už tave sprendimą ir išlaisvino nuo atsakomybės.

Dabar aš viską sprendžiu pati ir atsakau už savo sprendimus.

O pas tave, mano mylima, brangiausia mano mama, aš atvažiuoju, kad nors trumpam pabūčiau maža, kad išsimiegočiau ir pajusčiau, kad 36 metai – tau, o man tik 9, ir kad galima vėl eiti be kepurės kai sninga, gaudyti snaiges liežuviu ir jaustis saugiai.

Ir kad turėčiau tokią stebuklingą galimybę kuo ilgiau…

(Pagal E. Baturinos tekstą, vertė ruvi.lt)

Su artėjančia Motinos diena! Artimųjų širdžių šilumos mieloms mamytėms, močiutėms ir prosenelėms 🙂 !

Pasakojimas apie pastabas

Kartą aš valgiau burokėlius ir gabalėlis nukrito ant mano baltų marškinėlių. “Na, kaip gi čia…“ – pagalvojau. Bet tuoj pat atleidau sau. Juk reikia sau atleisti visokias smulkias nesėkmes…

O kartą dar mažas mano sūnus Mykolas valgė sriubą ir apsitaškė švarius marškinius. “Pasistenk valgyti tvarkingiau!“ – automatiškai išpyškinau. Juk aš labai norėjau būti ideali.

Ir aš nusprendžiau: o ar nepabandžius man nors vieną dieną duoti pačiai sau pastabas? Tokias, kurios automatiškai iššoka suaugusiems dėl įvairiausių vaikų nesėkmių?

Taigi, kitą rytą aš nuėjau į virtuvę ir pamačiau neišplautą puodelį kriauklėje.

– Ar tau sunku buvo išplauti?! – nuskambėjo balsas ausyje.

– Reikia mokytis disciplinos! Nes nieko gero iš tavęs nesigaus! – monotoniškai tęsė tas pats balsas.

– Brrr… – papurčiau galvą.

Susiruošiau į miestą, pradėjau autis batus.

– Užkulnio, užkulnio nenulenk! Aukis tvarkingai. Ir apskritai, liežuvėliu avalynei reikia naudotis. Nežinai, kur? Kaip nežinai? Amžinai pas tave betvarkė! Aha-aha, pirštu sau padėk autis… Pats tas – štai kodėl neturi gražaus manikiūro! – įkyriai bambėjo toliau balsas.

Nuotaika pradėjo kristi. Na ir kandūs tie komentarai – tiesiog kaip rūgštis!

Einu gatve, paukštukai čiulba, grožis… Paspyriau ant šaligatvio gulintį kaštoną.

– Batus gi numuši! Nespėju pirkti tau avalynės! – riktelėjo balsas.

Aš jau namie, gaminu pietus. Atidariau spintelę virš galvos, kad paimčiau lėkštę. Atidariau. O uždaryti pamiršau, ir – kaaaip dėjau visu ūgiu į durelių kampą!..

Akyse žvaigždutės. Galvą skauda. O ausyje vėl tas įkyrus piktdžiugiškas balsas:

– Aha… Ar nesakiau! Kiek kartų galiu tau kartoti: uždaryk dureles! Vaa, matai, skauda? Nieko čia keisto, kad taip atsitiko!

Aš visai nuleidau rankas, atsisėdau. O ausyje:

– Na, ir ko dabar išsidrėbei, poniute? Ar tau darbų namuose maža?..

O paskui, paskui… Man pasidarė iki ašarų bloga. Todėl, kad neįmanoma gyventi su tokio “balso“ priežiūra. Būtent – gyventi…

O jei toks “balsas“ – tavo mama?..

Nuo tos dienos mes žaidžiame su Mykolu futbolą, paspirdami nukritusius kaštonus. O žiemą – ritinėjame ledukus.

Kartą visą autobusų stotelę nuėjome, paspirdami mažus ir didelius ledo gabalėlius. Mes juokėmės… Ir visai negalvojome apie batus!

O kai Mykolui liūdna, aš visada jį apkabinu. Juk tai geriau už žodžius. Apskritai, geriau už bet kokius žodžius.

Mylėkite, kuo dažniau apkabinkite savo vaikus. Išraukite iš savęs su šaknimis tą bjaurų komentatorių su jo kandžiomis pastabomis!

Ir tegul jūsų vaiko atsiminimuose apie vaikystę bus numušti batai, dėmės nuo maisto, juokas ir tvirtas įsitikinimas – tave myli ir priima visokį 🙂 ..

Pagal Lenos Ligovskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Gerumas visai šalia..

Tai istorijos iš mūsų gyvenimo, kuriomis žmonės dalinasi internete.

Jos – apie žmonių Gerumą.. Jos kupinos nenusakomos šilumos, todėl ne tik pakelia nuotaiką, bet ir grąžina tikėjimą žmonėmis bei skatina mus pačius dalinti savo širdies šilumą 🙂 ..

************

Gyvenu sename name. Laiptinėje buvo nešvaru, nebuvo šviesos, jos niekas netvarkė.

O vieną dieną į butą kaimynystėje įsikėlė jaunutė mergina.. Ji pakeitė lemputes visoje laiptinėje, nurankiojo voratinklius palubėje, išplovė langus, iššlavė purvą.

Vieną dieną einu iš darbo, o ji vėl laiptinėje pluša – valo šepečiu laiptų turėklus. Laiptinėje net šviesiau pasidarė, užeiti malonu.. Gėda pasidarė, kad mes čia taip apsileidome.

Todėl sukviečiau kaimynus į talką, kad visi drauge kiemą sutvarkytume. Išsišlavėme, suremontavome suolelius, nupirkome gėlių į laiptinę.

Ir nuo mūsų visų nupirkome merginai dovaną.

************

Šiandien mano diena. Ne, tai ne gimimo diena, bet diena, kai mano tėvai paėmė mane iš vaikų namų. Ir štai man jau 21 metai, ir mes su vyru šiandien imame mergaitę iš tų pačių vaikų namų.. Dabar mudvi tą pačią dieną turėsime “savo dieną“..

************

Kai man liūdna, kai jaučiuosi vieniša, aš perku pakeliui į namus oro balionėlį su geliu. Ir šiandien aš grįžtu namo su balionėliu.. Bet prieš atrakindama duris pagalvojau, kad galiu kam nors padovanoti šį balionėlį ir praskaidrinti nuotaiką.

Pririšau balioną prie kaimyno durų rankenos – tai vienišas pensininkas, kuriam vis atrodo, kad aš jam beldžiu į sieną, triukšmauju. Paspaudžiau jo durų skambutį ir greitai užsidariau savo bute.

Maždaug po valandos kažkas paskambino į mano duris. Atidarau – o ten daili torto dėžutė.. Mano liūdesį kaip ranka nuėmė!

************

Prieš porą metų persikėlėme gyventi į tylų kiemą miesto centre. Namas jaukus, kiemas tvarkingas. Mano vyras tarp dviejų medžių pririšo virvę,  ant kurios aš džioviau mūsų skalbinius.

Vieną vakarą grįžome namo ir pamatėme, kad skalbiniai dingo.. Nusiminėme, bet į policiją dėl kelių antklodžių nesikreipėme.

O ryte atėjo kaimynė su mūsų tvarkingai išlygintais skalbiniais. Ji pasakė, kad lietus pradėjo krapnoti, todėl ji nusprendė nuimti skalbinius..

************

Mano kaimynas – niūrus, retai besišypsantis žmogus. Praeidamas pro šalį mesteli “labas“ ir nuskuba savo reikalais. Bet šiandien atsitiktinai pamačiau per naujienas reportažą apie tai, kaip rizikuodamas savo gyvybe, jis išgelbėjo vaiką iš vandens sūkurio upėje..

Eilinį kartą įsitikinau, kad spręsti apie žmogų reikia pagal jo poelgius.

************

Šiandien mūsų klasė per fizinio pamoką bėgo pusantro kilometro krosą. Aš storas, ir mane visą laiką erzina. Ir šį kartą klasiokai pasakė, kad aš atbėgsiu paskutinis.

O vienas vaikinas, geriausias sportininkas lengvosios atletikos komandoje, visą laiką bėgo šalia manęs ir prieš pat finišą praleido mane į priekį, kad nebūčiau paskutinis.

Jis pasakė, kad jį žavi mano atkaklumas ir tai, kad nežiūrint į nieką, aš dedu visas pastangas.

Jis padovanojo man viltį ir pasitikėjimą savimi..

************

Važiavau autobusu. Močiutė priešais moko mažą berniuką rankų pirštų pavadinimų: “Nykštys, smilius – jis rodo, didysis – jis viduryje, o bevardis – jam nepasisekė, jam vardo nesugalvojo, ir – mažylis..“

Vaikas kartoja: “Nykštys, smilius, didysis, nesėkmingas..“

************

Šiandien mano gimimo diena, ir ryte savo pašto dėžutėje aš aptikau voką – jame buvo piniginė, kurią aš pamečiau prieš kelias dienas.. Pinigai, banko kortelė, pasas ir vairuotojo pažymėjimas gulėjo nepaliesti.

O dar voke aš radau mažą atviruką su užrašu: “Su gimimo diena!“

************

Kartą aš šlubavau po kojos traumos, todėl vaikščiojau su lazdele. Aš užsukau į mokyklą, kur mokėsi mano dukra. Vyko pamokos, koridoriuje buvo tylu. Laukdamas skambučio, aš priėjau prie sienlaikraščio, kur buvo įvairūs skelbimai, mokyklos naujienos ir t.t..

Mano dėmesį patraukė popierinė “ramunė’ – ant jos žiedlapių moksleiviai užrašė savo svajones ir didžiausius troškimus. Jie buvo įvairūs: “ Noriu dviračio.. Labai noriu nuvažiuoti pas močiutę.. Noriu kompiuterio.. Noriu taikos pasaulyje..“

Ir staiga aš pamačiau pažįstamą dukters braižą: “Noriu, kad kuo greičiau nustotų skaudėti koja mano tėčiui…“

************

Prieš darbą užsukau į parduotuvę nusipirkti jogurto. Prieinu prie kasos, o kasininkė užduoda įprastus klausimus: “Ar žinote, kad šiai prekei šiandien akcija?“,“Maišelio reikia?“, “O šypsena?..“

Nustebusi žiūriu į kasininkę, nesuprasdama jos paskutinio klausimo, bet pradedu nevalingai šypsotis.. O ji taip pat šypsosi ir sako: “Puiku.. Geros nuotaikos!“

Ačiū šiai mielai moteriai už gerą dienos pradžią 🙂 !

************

..Gerumas visai šalia.. Gerumas mūsų širdyse.

Darykime vieni kitiems paprastus, mažus gerus darbus! Nuo to ne tik mūsų širdys, bet ir visas pasaulis taps šviesesnis ir geresnis 🙂 ..

Saulėtos nuotaikos, geros savaitės mums visiems 🙂 !

************

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Patalpink savo mintį į Širdį

Kartais nežinai, kur rasti atsakymą į sudėtingą gyvenimišką klausimą arba kaip išspręsti sunkią situaciją.

Susipainiojęs savo mintyse, draugų ir pažįstamų patarimuose, pradedi nusivilti savimi, savo gebėjimais ir galimybėmis.

Bet neverta nuleisti rankų. Atsakymą į tai, kaip reikia elgtis bet kokioje situacijoje, jūs rasite šiame pamokančiame pasakojime…

– Seneli, ką tu šnabždi? – paklausiau aš, pastebėjęs, kad prieš miegą jis kažką tyliai sau šnabžda.

– Aš įdedu mintį į Širdį, vaikeli… – atsakė jis.

Aš nustebau:

– Ką tai reiškia?

Išmintingas senelis pasakė man:

– Nenoriu pyktis su kaimynu, kuris mane pavedė, o kaip elgtis, aš nežinau. Štai ir patalpinsiu mintį į Širdį ir eisiu miegoti, o ryte Širdis patars, ką daryti…

– O iš kur Širdis žino, seneli?

– Širdis viską žino, vaikeli, aš visą gyvenimą iš jos mokausi. Ir tau patarčiau: kai ieškai atsakymo į sudėtingą klausimą, kai kažkas būna neaišku, įdėk prieš miegą mintį į Širdį, o ryte tau atsivers visi atsakymai… Tik daryk tai su tikėjimu.

Taip pasakė senelis, kai man buvo devyneri. Ir aš labai daug sužinojau gyvenime, talpindamas prieš miegą mintį į Širdį.

Man pasisekė su seneliu.

Autorius – Š. Amonašvili, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasarinės nuotaikos visiems 🙂 !

Apie “savo tiesą“

Visi esame girdėję frazę, kad kiekvienas turi “savo tiesą“. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus yra teisus, ką jis bekalbėtų ar bedarytų. Ir jei žvelgiame į pasaulį su tokiu įsitikinimu, gauname visišką painiavą savo mintyse ir pasaulėžiūroje.

Tačiau retai susimąstome, kad “savo tiesa“ – tai tiesiog siauras žmogaus asmeninis interesas, jo nuomonė apie kažkokį reiškinį arba jo subjektyvios išvados iš gyvenimo patirties.

Tuo tarpu Tiesa – tai daug platesnė sąvoka, apimanti Visatos harmoningos būties, vienybės, sveikos sąveikos ir evoliucijos dėsnius. Tiesą galime įžvelgti stebėdami Gamtos dėsnius, o taip pat žmonių gyvenimą –  jų veiksmų tendencijas, pasekmes ir dėsningumus.

Kuo arčiau Tiesos – tuo daugiau vienybės, bendros kūrybinės veiklos ir santarvės žmonių gyvenime. Ir kuo toliau nuo Tiesos – tuo daugiau harmoningos būties dėsnių pažeidimų, tuo daugiau žmonių gyvenime griūties, disharmonijos ir kančios.

Tiesa yra viena, nes tai Visatos tobulumo principas, kuris nėra žmonių sukurtas. Tiesa viena, bet joje – didžiulė evoliucinė jėga.. O kalbėdami apie “savo tiesas“ mes painiojame dvi sąvokas – objektyvią Tiesą ir asmeninį žmogaus interesą.

Paprasčiausias pavyzdys iš gyvenimo – tai žmogus, vartojantis alkoholį, o iš esmės – nuodus. Tokio žmogaus “tiesa“ tame, kad alkoholį jis skaito labai geru dalyku, nes jis “padeda“ jam atsikratyti streso, “gerina“ kraujotaką ir virškinimą.

Ir jis šventai tuo tiki, nes tai “jo tiesa“, kuria jis vadovaujasi ir kurią gina. Net jei tai prieštarauja akivaizdžiai realybei ir mokslininkų išvadoms, kurie jau seniai įrodė, kad alkoholis griauna žmogaus organizmą, psichiką, o galiausiai – ne tik vartojančio alkoholį žmogaus gyvenimą, bet ir jo artimųjų gyvenimą.

O dabar pabandykime įsivaizduoti visuomenę, kuri vadovaujasi principu “kiekvienas turi savo tiesą“.. Tokia visuomenė neturi vienijančio pagrindo – bendrų kilnių tikslų visų gerovei, santarvės, dorovės kriterijų, dvasinių vertybių.

Todėl kiekvienas – kaip toje pasakėčioje apie gulbę, lydeką ir vėžį – temps vežimą į visas puses, kivirčysis, nepajudės iš vietos, bet kels chaosą, susipriešinimą, nuolatines kovas ir agresiją.

Jei žmonės neturi pagrindo – Tiesos, kuria vadovaudamiesi jie tik ir gali tobulėti ir vystytis – tuomet kaip galima nustatyti patologiją? Tokioje visuomenėje kiekvienas, prisidengęs “savo tiesa“, gali propaguoti ir daryti viską, kas tik jam šaus į galvą.

Civilizacijų vystymosi ir nuopolio istorijos analizė rodo, kad skatindami ir auklėdami žmonėse aukščiausias dvasines dorybes – besąlygišką meilę, dorovę, sąžinę, atsakomybę, vienybę, santarvę, kūrybingumą ir sveiką sąveiką su aplinka – užtikrintai žengsime tobulėjimo ir visuotinės pažangos keliu.

Tuo tarpu egoizmo, palaidumo, godumo, puikybės, savanaudiškumo, žiaurumo, abejingumo, neapykantos, susipriešinimo skatinimas žmonėse neišvengiamai skaldo visuomenę ir veda ją griūties ir degradacijos keliu.

Todėl tvirtinimas, kad nėra vienos Tiesos, bet jų yra daug, ir kad kiekvienas turi “savo tiesą“ – tai melas, visus klaidinanti iliuzija, kuria patikėję, žmonės virsta chaotiška minia, prarandančia nuovoką apie tikrąsias vertybes.

Būtent dėl “savo tiesų“ ir degradavo žmonijos istorijoje minimos civilizacijos, palikusios mums šią iš pirmo žvilgsnio nekaltą frazę, kuri mus iki šiol klaidina ir priešina..

“Savo tiesa“ užbraukia objektyvią Tiesą – pamatines mus visus vienijančias vertybes – ir nukreipia žmones ginti ir teisinti savo siaurus savanaudiškus interesus, užbraukiant bet kokį žmonijos bendrą pažinimo ir tobulėjimo kelią..

“Savo tiesa“ verčia gerbti bet kokią “tiesą“, net jei tai – visiški kliedesiai, savanaudiškos manipuliacijos ar iškrypimas. Tai sujaukia žmonių vidinį pasaulį ir atima galimybę adekvačiai vertinti realybę.

Todėl – būkime budrūs, mokykimės iš protėvių patirties ir nepamirškime, kad visi mes turime prigimtinį ir labai galingą Tiesos atpažinimo indikatorių – savo Sąžinę.

Mes visi mokomės šioje Žemėje: kiekvienas turi savo patirtį, išvadas, nuomonę – ir  visa tai turi vesti mus į absoliučią Tiesą, kuri mus suvienys, įkvėps veikti ir kurti bendrai žmonijos, visos gyvybės ir planetos gerovei. Ir – tapti harmonijos bendrakūrėjais 🙂 ..

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Klampus įtarimų šešėlis..

Kartą pas išminčių senolį atėjo vienas žmogus ir pradėjo pasakoti jam savo istoriją.

– Mokytojau, man gėda prisipažinti, bet mane apniko įkyrūs įtarimai po to, kai vienas iš draugų pagyrė mano žmoną ir patarė ją atidžiau saugoti nuo pašalinių žvilgsnių. Ir nors žinau, kad mano žmona labai gera ir ištikima moteris, bet abejonės taip pradėjo kankinti mane, kad net sapnuoju kovas su savo varžovais.. Pasakyk, kaip man išsivaduoti nuo šios prapulties?

Išminčius pagalvojo ir atsakė:

– Aš papasakosiu tau vieną istoriją, o išvadas tu jau pats padaryk..

Kartą gyveno vienas sodininkas, kuris turėjo nuostabų vyšnių sodą. Jis su didele meile puoselėjo savo sodą, laistė ir genėjo medžius, o jo nuoširdų rūpestį kasmet vainikuodavo gausus vyšnių derlius.

Pavasarį vešlios medžių šakos apsipildavo rausvais žiedais, o jų švelnus kvapas sklido toli už sodo ribų. Ir taip tęsėsi iki tol, kol vieną dieną pas sodininką užsuko vienas pavydus žmogus ir pasakė: “Koks puikus tavo sodas, tik gaila, kad, ko gero, į jį naktimis dažnokai užsuka vagys..“

Tas žmogus išėjo, bet jo ištarti žodžiai pasėjo įtarimus sodininko širdyje. Ir nuo to laiko jis prarado ramybę.. Naktimis jis pradėjo budėti sode, tykodamas vagių, o dieną, išsekintas naktinių budėjimų, buvo priverstas miegoti.

Dėl tų naktinių budėjimų sodas galiausiai liko be priežiūros – medžiai pradėjo nykti, sode pradėjo augti piktžolės ir dygūs krūmokšniai.

Na, o tame nykstančiame sode naktimis vis klaidžiojo paklaikęs sodininkas, kuris seniai pamiršo vyšnių uogų skonį..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (57)

Panašu, kad visas pasaulis dabar serga skubėjimo karštine. Žinote, kokie žodžiai dabar labiausiai paplitę? “Greičiau“, “Paskubėk“, “Neturiu laiko“.. Ir juos kasdien ištaria visi, nes visi kažkur skuba.

Lekia gatvėmis nesibaigiantis mašinų srautas, bėgte vejasi autobusą žmonių grupelė, skuba suspėti pereiti gatvę pėstieji ties šviesoforu, motina tempia už rankos užsimiegojusį vaiką į mokyklą, šalikelėje lenkia vienas kitą dviratininkai..

Ir kai visoje šioje sumaištyje ir bėgime pamatome šaligatvio pakraštyje neskubiai einančius ir besišnekučiuojančius močiutę su anūkėliu – mes suprantame, kad tai ir yra normalus gyvenimas..

Bėgime, skubėjime, sumaištyje mes prarandame svarbiausias vertybes gyvenime. Mes prarandame vienas kitą.. Ramybė, nuoširdus bendravimas, meilė, vienybė – štai ko mums visiems dabar labai labai trūksta.

************

Mes kaltiname savo tėvus dėl vaikystės nuoskaudų, baramės su jais, pykstame ant jų, o kažkas jų apskritai neturi. Mes nekenčiame savo darbo, kivirčijamės su bendradarbiais ir viršininku, o kažkas ir darbo neturi.

Mes esame pernelyg išrankūs maistui, o kažkas pasaulyje badauja. Mes pykstame ant savo mylimo žmogaus, o kažkas jo neteko, ir niekas jo nesugrąžins. Mums nepatinka mūsų namai, mes svajojame apie erdvų namą, o kažkas svajoja nors apie mažą, bet atskirą kambarėlį..

Mūsų nepasitenkinimas ir pretenzijos nuodija mūsų pačių, mūsų artimųjų ir mus supančių žmonių gyvenimą. Vertinkime ir branginkime tai, ką turime dabar.

************

Veikti gyvenime galime dviem būdais: nuoširdžiai – iš įkvėpimo, ar kažkieno verčiami.

Kai esame verčiami kažką daryti, tai natūraliai sukelia vidinį pasipriešinimą. Paprastai mums sako “Tu privalai, taip reikia, tai tavo pareiga!“ Ir tai sako pirmiausiai tėvai, o vėliau mokytojai, politikai, valdininkai – jie reikalauja, kad mes padarytume tai, ką jie liepia.

Ir nors mes patys to nenorime, bet galiausiai paklūstame, nes žinome, kad jei nepaklusime – vienaip ar kitaip mus privers jėga tai padaryti. Ir mes paklūstame, kaip vergai, nors tai ne mūsų pasirinkimas, ne mūsų laisva valia.

Tai sunku, tai sukelia vidinę įtampą, nuovargį, kūno sutrikimus, apatiją ir nenorą apskritai kažką daryti. Žmogus jaučiasi auka – prievarta niekada nemotyvuoja, bet galiausiai ji tiesiog išsekina žmogų.

Bet yra ir kitas būdas veikti, kuris nereikalauja jokios įtampos, atvirkščiai – tame yra betarpiškumas ir lengvumas. Tai veikimas iš įkvėpimo, nuoširdžiai – o tai reiškia veikti pagal savo prigimtį, gabumus ir talentus visų gerovei.

Toks veikimas motyvuoja, nes žmogus ne tik realizuoja savo kūrybinį potencialą, bet ir jaučiasi naudingas ir reikalingas visuomenei. Kai taip veikia visi žmonės – žmonija nuolat tobulėja ir klesti, nes tobulėjimui nėra ribų..

************

Kartais mes žvelgiame į šį pasaulį ir jaučiamės bejėgiai, o kartais pajuntame gėdą ir kaltę už tuos, kurie lemia pasaulio likimus. Kyla tiek klausimų – kodėl, ir kaip jie taip gali, ir vardan ko?.. Puikybė? Godumas? Ambicijos?..

Bet tai vis tamsos baimės ir melo pinklės – išeinančio senojo pasaulio grimasos. Tamsa mus užvaldė: mūsų gyvenimą ir mūsų širdis. Taip, gyvenimas tamsoje nebuvo lengvas, nes pasiduodavome pagundoms, pasukdavome klystkeliais, pasinerdavome į iliuzijas.

Tačiau mumyse visada buvo vidinė kelrodė Šviesa – Meilė. Kartais ji švietė blankiai, nes pridengdavome ją baimės ir neapykantos šydu, o kartais nedrįsdavome į ją pažvelgti, nes buvome užsidėję melo kaukes.

Bet Meilė visada vedė mus į priekį. Nežiūrint į nieką. Ji kalbėjo su mumis per nepažįstamus žmones, kaimynus, knygas, išgirstą frazę, gaivų pavasarinio vėjo dvelksmą, vaiko šypseną, mylimo žmogaus prisilietimą, draugo pagalbą sunkią akimirką..

Todėl širdies gilumoje jautėme ir tikėjome – ateis laikas, kai viskas pasikeis.. Užgims naujas pasaulis. Meilės jėga apšvies ir sušildys kiekvieną žmogų, ir kiekvieno širdyje atgims meilė, gerumas, nuoširdumas, vienybė..

O tamsa pasitrauks. Visiems laikams. Ji jau dabar traukiasi – iš mūsų gyvenimo ir iš žmonių širdžių.. Nes ten, kur yra Šviesa – tamsos nebelieka. Atverkime savo širdis, skleiskime Meilės Šviesą – ir pasaulis suklestės 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt