Kartą pas išminčių senolį atėjo vienas žmogus ir pradėjo pasakoti jam savo istoriją.
– Mokytojau, man gėda prisipažinti, bet mane apniko įkyrūs įtarimai po to, kai vienas iš draugų pagyrė mano žmoną ir patarė ją atidžiau saugoti nuo pašalinių žvilgsnių. Ir nors žinau, kad mano žmona labai gera ir ištikima moteris, bet abejonės taip pradėjo kankinti mane, kad net sapnuoju kovas su savo varžovais.. Pasakyk, kaip man išsivaduoti nuo šios prapulties?
Išminčius pagalvojo ir atsakė:
– Aš papasakosiu tau vieną istoriją, o išvadas tu jau pats padaryk..
Kartą gyveno vienas sodininkas, kuris turėjo nuostabų vyšnių sodą. Jis su didele meile puoselėjo savo sodą, laistė ir genėjo medžius, o jo nuoširdų rūpestį kasmet vainikuodavo gausus vyšnių derlius.
Pavasarį vešlios medžių šakos apsipildavo rausvais žiedais, o jų švelnus kvapas sklido toli už sodo ribų. Ir taip tęsėsi iki tol, kol vieną dieną pas sodininką užsuko vienas pavydus žmogus ir pasakė: “Koks puikus tavo sodas, tik gaila, kad, ko gero, į jį naktimis dažnokai užsuka vagys..“
Tas žmogus išėjo, bet jo ištarti žodžiai pasėjo įtarimus sodininko širdyje. Ir nuo to laiko jis prarado ramybę.. Naktimis jis pradėjo budėti sode, tykodamas vagių, o dieną, išsekintas naktinių budėjimų, buvo priverstas miegoti.
Dėl tų naktinių budėjimų sodas galiausiai liko be priežiūros – medžiai pradėjo nykti, sode pradėjo augti piktžolės ir dygūs krūmokšniai.
Na, o tame nykstančiame sode naktimis vis klaidžiojo paklaikęs sodininkas, kuris seniai pamiršo vyšnių uogų skonį..
(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)
Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos 🙂 !
ruvi 