Kartą aš valgiau burokėlius ir gabalėlis nukrito ant mano baltų marškinėlių. “Na, kaip gi čia…“ – pagalvojau. Bet tuoj pat atleidau sau. Juk reikia sau atleisti visokias smulkias nesėkmes…
O kartą dar mažas mano sūnus Mykolas valgė sriubą ir apsitaškė švarius marškinius. “Pasistenk valgyti tvarkingiau!“ – automatiškai išpyškinau. Juk aš labai norėjau būti ideali.
Ir aš nusprendžiau: o ar nepabandžius man nors vieną dieną duoti pačiai sau pastabas? Tokias, kurios automatiškai iššoka suaugusiems dėl įvairiausių vaikų nesėkmių?
Taigi, kitą rytą aš nuėjau į virtuvę ir pamačiau neišplautą puodelį kriauklėje.
– Ar tau sunku buvo išplauti?! – nuskambėjo balsas ausyje.
– Reikia mokytis disciplinos! Nes nieko gero iš tavęs nesigaus! – monotoniškai tęsė tas pats balsas.
– Brrr… – papurčiau galvą.
Susiruošiau į miestą, pradėjau autis batus.
– Užkulnio, užkulnio nenulenk! Aukis tvarkingai. Ir apskritai, liežuvėliu avalynei reikia naudotis. Nežinai, kur? Kaip nežinai? Amžinai pas tave betvarkė! Aha-aha, pirštu sau padėk autis… Pats tas – štai kodėl neturi gražaus manikiūro! – įkyriai bambėjo toliau balsas.
Nuotaika pradėjo kristi. Na ir kandūs tie komentarai – tiesiog kaip rūgštis!
Einu gatve, paukštukai čiulba, grožis… Paspyriau ant šaligatvio gulintį kaštoną.
– Batus gi numuši! Nespėju pirkti tau avalynės! – riktelėjo balsas.
Aš jau namie, gaminu pietus. Atidariau spintelę virš galvos, kad paimčiau lėkštę. Atidariau. O uždaryti pamiršau, ir – kaaaip dėjau visu ūgiu į durelių kampą!..
Akyse žvaigždutės. Galvą skauda. O ausyje vėl tas įkyrus piktdžiugiškas balsas:
– Aha… Ar nesakiau! Kiek kartų galiu tau kartoti: uždaryk dureles! Vaa, matai, skauda? Nieko čia keisto, kad taip atsitiko!
Aš visai nuleidau rankas, atsisėdau. O ausyje:
– Na, ir ko dabar išsidrėbei, poniute? Ar tau darbų namuose maža?..
O paskui, paskui… Man pasidarė iki ašarų bloga. Todėl, kad neįmanoma gyventi su tokio “balso“ priežiūra. Būtent – gyventi…
O jei toks “balsas“ – tavo mama?..
Nuo tos dienos mes žaidžiame su Mykolu futbolą, paspirdami nukritusius kaštonus. O žiemą – ritinėjame ledukus.
Kartą visą autobusų stotelę nuėjome, paspirdami mažus ir didelius ledo gabalėlius. Mes juokėmės… Ir visai negalvojome apie batus!
O kai Mykolui liūdna, aš visada jį apkabinu. Juk tai geriau už žodžius. Apskritai, geriau už bet kokius žodžius.
Mylėkite, kuo dažniau apkabinkite savo vaikus. Išraukite iš savęs su šaknimis tą bjaurų komentatorių su jo kandžiomis pastabomis!
Ir tegul jūsų vaiko atsiminimuose apie vaikystę bus numušti batai, dėmės nuo maisto, juokas ir tvirtas įsitikinimas – tave myli ir priima visokį 🙂 ..
Pagal Lenos Ligovskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt
ruvi 