Kartais..

Kartais žmonės ieško visą gyvenimą, o kartais atranda per vieną dieną.

Kartais mes kažko laukiame, o kartais verčiame kažką laukti mūsų.

Kartais mes sutinkame žmogų, ir mums atrodo, kad tai visam gyvenimui, o kartais išsiskiriame ir aiškiai suvokiame, kad taip ir turėjo būti.

Kartais mes labai trokštame bendravimo, todėl plečiame savo pažįstamų ratą, kažkur skubame, pas kažką skubame, o kartais norisi tiesiog užmerkti akis, ir daugiau nieko nereikia – tik tu ir tyla, persmelkianti ramybe tavo sielą ir protą.

Kartais mes išjungiame visus telefonus, kad niekas neskambintų, nes visai nėra ūpo bendrauti, o kartais sėdime, pajungę visas ryšio priemones, ir nekantriai, su didžiule viltimi, laukiame vieno-vienintelio skambučio.

Kartais mes laukiame romantiškų santykių, kaip gražiame meilės romane, o kartais pakanka vienintelio žvilgsnio, prisilietimo ar žodžio, kad pajustume begalinį artimumą, švelnumą ir meilę.

O kartais.. Kartais mes supamės į šilčiausią pledą, geriame karštą arbatą, bet.. niekaip negalime sušilti, nes iš tiesų mums šalta ne išorėje, o ten, viduje – širdyje..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

O iš tiesų..

*Kartais gyvenime kažkas griūva tam, kad atkreiptų mūsų dėmesį į tai, kas nesugriaunama.

*Taika – tai tiesiog Vienybės išraiška..

*Medį atpažįstame pagal jo vaisius, o žmogaus dvasingumą – pagal jo veiksmų rezultatus.

*Laisvas tas, kas nemeluoja – nei sau, nei kitiems.

*Suprasti – reiškia veikti. Tas, kas sako, kad žino ir supranta, bet nemoka savo žinių pritaikyti kasdienybėje – tas iš tiesų nieko nežino.

*Kuo toliau nuklystama nuo tiesos – tuo sunkiau prie jos sugrįžti. Ir net menkiausias nuklydimas nuo tiesos nepraeina veltui: šiandien – nedidelis melas, rytoj – nedidelis sandėris su sąžine, poryt – didelė niekšybė.

*Nušvitimas – tai nuoseklus išsilaisvinimas nuo iliuzijų.

*Kuo tyliau viduje, tuo aiškiau išorėje.

*Nei vienas susitikimas išoriniame pasaulyje nepakeis mums susitikimo su pačiu savimi.

*Asketiškumas – ne apribojimuose. Asketiškumas – kuomet tai, ką tu turi, tavęs nevaldo.

*Niekas nebūna “pernelyg užimtas“. Tai tiesiog prioritetų klausimas.

*Mokytojas – ne tas, kuris mus moko, o tas, iš kurio mokomės mes.

*Mus praturtina tik tai, ko negalima nusipirkti už pinigus.

*Jei žmogui išorėje visko reikia – reiškia, savyje jis nieko neturi.

*Tobulumas slypi paprastume.

*Mylėdami besąlygiškai mes visada laimingi. Tik egoizmas padaro mus nelaimingais.

*Tyra, besąlygiška Meilė – stipriausia žmones vienijanti jėga.

*Gražu viskas, į ką žiūrime su meile.

*Kol savo gyvenimo kelyje sutinkame gerus žmones – gyvenime ne viskas prarasta.

*Jei einame Savo Keliu.. Jei nežiūrint į nieką, veikiame visų gerovei – tuomet pats gyvenimas palaiko ir padeda mums.

*Rūpindamiesi kitų laime atrandame savąją..

*Jei kiekvienas darys gerus darbus pagal galimybes.. Tuomet Gėrio galimybės bus beribės.

*Kai mūsų poelgiai grindžiami besąlygiška meile, nuoširdumu, gerumu – mus iš vidaus užlieja nuostabus jausmas.. Tarytum pats gyvenimas mumyse prabyla, patvirtindamas: “Tai yra Tikra.“

Parengė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Kasdieninės istorijos

Gyvenime tiek įdomių ir neįprastų situacijų.. Rodos, paprasta diena, bet kartais artimo žmogaus pasakojimas, vaiko šmaikštus pastebėjimas, naminio gyvūno elgesys ar susitikimas su įdomiu žmogumi netikėtai nuspalvina visą dieną ryškiausiomis spalvomis 🙂 .

Tokiomis istorijomis žmonės dalinasi internete, jos patvirtina, kad pasaulyje yra daug gėrio ir šviesių žmonių 🙂 ..

************

Kai man buvo 38, aš netikėtai gavau pasiūlymą pasimokyti ir pakelti kvalifikaciją savo specialybėje. Ilgai dvejojau, tariausi su namiškiais ir kolegomis, bet galiausiai nusprendžiau apie tai pasikalbėti su savo draugu.

Jis patarė priimti pasiūlymą, bet aš jam pasakiau: “Aš jau per senas kažko mokytis, o kai gausiu kvalifikacijos pažymėjimą, man bus beveik 40.. Draugas atsakė: “Jei tu to nepadarysi, tau vis vien bus 40, tik kvalifikacijos tu neturėsi“.

Dabar man beveik 60, ir aš labai dėkingas savo draugui, kad padėjo man įveikti abejones. Jo palaikymo dėka žymiai praplėčiau savo profesijos galimybes ir dirbu įdomų darbą.

************

Kartą sutikau žmogų invalido vežimėlyje. Padėjau jam įveikti aukštą pakilimą į autobusų stotelę. Paskui paklausiau jo, ar sunku būti apribotam vežimėliu. Jis nedvejodamas atsakė: “Ką jūs, atvirkščiai – vežimėlis neapriboja, bet išlaisvina mane! Jei ne jis, būčiau gulintis ligonis, įkalintas keturiose sienose.“

************

Esu jauna dviejų mažų vaikučių mama. Namuose mes turime katę, kuri visai neseniai atsivedė net septynis kačiukus. Ir kaskart, kai ji nori juos nors trumpam palikti, ji prieina prie manęs ir kniaukia, tarsi prašydama prižiūrėti jos vaikus.

Maniau, kad ji eina pavalgyti ar higienos reikalais, bet atsitiktinai sužinojau, kad mūsų uodeguotoji mamytė tiesiog pasislepia vonioje ir.. pamiega ten keliolika minučių. Viena.

Dabar aš pati ją ten nuvedu, nes kaip niekas kitas suprantu, kaip jai reikalingas poilsis. Štai toks moteriškas solidarumas..

************

Iš viršutinio aukšto balkono kažkas nuolat primėtydavo sulankstytų popierėlių į mano balkoną – kiekvieną savaitę vis atrasdavau jų keletą. Gyvenu viena. Galiausiai nusprendžiau nueiti ir išsiaiškinti, kas tai daro.

Duris atidarė moteris, išklausė mano pretenzijų, paraudo ir pasakė: “Tai štai kam Staselis raštelius rašo.. Atleiskite, aš su juo pasikalbėsiu..“ Grįžtu namo, išlankstau vieną iš popierėlių – ir, tikrai, tai meilės laiškučiai.. Ir sprendžiant pagal raštą, mano “gerbėjui“ – kokie aštuoneri meteliai..

************

Turėjau automobilį, kuriame buvo įrengtas automobilio sėdynių šildymas. Tačiau jis neveikė, nes buvo sulaužytas mygtukas, kuris įjungia šią funkciją. Ilgai ieškojęs vienoje parduotuvėje nusipirkau tą mygtuką ir pakeičiau.

Važiuodamas nusprendžiau pabandyti, kaip veikia šildymas, ir paspaudžiau mygtuką. Viskas gerai: veikia, šildo, net karšta pasidarė.. Išjungiau, o po savaitės valiau su siurbliu automobilį ir pasilenkęs po sėdyne pamačiau, kad laidai nuo šildymo sistemos mygtuko niekur nepajungti. Štai, pagalvojau – kokia savitaigos jėga!..

************

Kadaise vaikystėje senelis man pasakė: “Kiekvienas tavo sutiktas žmogus žino tai, ko nežinai tu.“ Šios frazės tuomet iki galo nesupratau, bet dabar ji nuolat primena man, kad esu apsuptas mokytojų..

************

Parengė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Artimumas

Artimumas – tai detalės, kurias jūs žinote apie žmogų. Jūs galite pamilti žmogų, kurį menkai tepažįstate. Bet artimu jis taps tik po to, kai jūs sužinosite jo istoriją, jo gyvenimo smulkmenas.

Marškinėliai, su kuriais jis su tėčiu žaidė futbolą, yra tokios pat spalvos, kaip šis lovos užtiesalas. O čia jis nukrito ant stiklo šukių kieme, kai vijosi savo šunį. Šią dainą jis dainavo su savo draugais paauglystėje. Ryžius jis mėgsta persūdytus. O kai skaito – timpčioja savo ausį.

Artimumas – tai kartu praleistas laikas. Jūs negalite sužinoti visų šių detalių iš pirmo karto. Jūs neišsiklausinėsite visų smulkmenų per du susitikimus. Žmogus – tarsi dėlionė. Ji susirenka ne iš to, ką mes matome dabar ir ką žmogus pasakoja apie save. Ta dėlionė susirenka iš detalių ir ankstesnių istorijų smulkmenų.

Artimumas – tai visada realybė. Jūs nepamatysite, kaip jis judina lūpas, jei skaitysite tik jo elektroninius laiškus. Jūs nepamatysite, su kokiu apetitu jis valgo, kai yra išalkęs. Kaip jis juokingai kalbasi su savo katinu. Kaip gestikuliuoja, kai jam kažkas nepatinka. Jo kvapas, jo intonacijos, jo elgesys.

Artimumas – tai nebūtinai viskas, kas jums patinka žmoguje. Todėl artimumas – tai sąžiningumas. Taip, žiūrėkite, jis toks, jis turi trūkumų.

Artimumas – tai visada du.

Artimumas – tai ne “galbūt, kada nors..“, o – nuolat.

Artimumas – tai ne tai, ką pasakys kiti. Tai yra tai, ką jūs pasakysite vienas kitam.

Artimumas – tai… kartais ne visam gyvenimui. Bet tai yra tai, kas padaro šį gyvenimą tikru. Ir, žinoma, mes patys sprendžiame – su kuo suartėti ir ar suartėti.

Ir esmė tame, kad mūsų siekyje kuo greičiau viską suspėti mes neprarastume galimybės suartėti su tais žmonėmis, su kuriais tikrai to norime.

Dauguma skaito, kad artimumas – tai ir yra meilė. Bet, ko gero, ne visada. Meilė gali būti vienpusė, ją galima lengvai supainioti su aistra ar įvairiais kompleksais ir neurozėmis.

Man labiau patinka žodis “artimumas“. Juk jį jaučiame visa savo esybe, tiesa? Ištari jį, ir žmogus tarsi per tave kiaurai praeina. Todėl, kad artimumas – visada du, visada tavyje. Ir jo neįmanoma su kuo nors supainioti.

Pagal T. Šoli tekstą, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (61)

Mylėti – reiškia dovanoti savo meilę besąlygiškai, be jokių lūkesčių. Ir kuo daugiau meilės dovanojame, tuo daugiau jos mūsų gyvenime. Meilė panaši į bumerangą – ji visada sugrįžta.. Ir sugrįžta su kaupu, ir kartais iš ten, iš kur mes visai nesitikime.

Meilė beribė, ji niekada nesibaigia, vienintelis būdas ją prarasti – tai liautis ją dovanoti kitiems. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės nepatiria meilės – jie laukia, kol kažkas juos pamils, bet nemyli patys. Tai galima palyginti su sėdėjimu prie neužkurto laužo: juk nesušilsime, kol jo neužkursime..

Meilė besąlygiška, tyra, ji nieko nereikalauja mainais. Laimingos meilės visam gyvenimui paslaptis paprasta: mylintys žmonės neskaičiuoja, ką gali gauti iš santykių, jie nesvarstydami dovanoja savo meilę nuolat ir besąlygiškai..

************

Meilė – gyva energija, todėl mylėti gali sąmoningi žmonės. O mieganti sąmonė yra uždaryta, “robotizuota“ įvairiomis išorinėmis technokratinėmis programomis, elgesio šablonais ir iliuzijomis, todėl tiesiog negali suvokti – kas yra meilė ir nesugeba mylėti.

Tame ir yra esminis skirtumas tarp miegančios sąmonės ir gyvos energijos. Miegančios sąmonęs žmogus nesugeba mylėti – jis gali imituoti meilės išraiškas, kopijuoti jas, bet tame nebus gyvos energijos.

Štai kodėl sakoma, kad sąmoningas žmogus gyvena atvira širdimi, iš širdies: jis jaučia ir gali išreikšti gyvą energiją – meilę.

************

Mes dažnai girdime: meilė buvo, bet praėjo, jis (ji) pasirodę ne toks, tai ne mano žmogus ir pan.. Ir galima ieškoti “savo žmogaus“ be galo, vėl ir vėl nusivilti, bet kol nesuprasime – kas yra meilė, istorija kartosis.

Žmonės galvoja, kad santuoka – tai graži dėžutė, kurioje yra viskas, ko reikia laimei: harmonija, draugystė, meilė, santarvė.. Tačiau tiesa yra tame, kad ta “dėžutė“ – pradžioje tuščia. Ir žmonės įdeda į ją tai, ką turi savyje, ir paimti gali tik tai, ką įdeda. Ir jei ima daugiau, nei įdeda – “dėžutė“ ištuštėja..

Meilė yra žmonėse, todėl problema ne “geresnio ir tinkamesnio“ paieškose, o mūsų gebėjime besąlygiškai mylėti ir išreikšti meilę – rūpintis, atleisti, suprasti, dovanoti, branginti, palaikyti, padrąsinti.. Ir, žinoma, matyti žmoguje geriausia ir padėti jam išskleisti geriausias savybes.

************

Pretenzijos, lūkesčiai, ambicijos.. Vyras pyksta ant žmonos, nes tikėjosi, kad ji susiprotės paruošti jam pusryčius į darbą. Žmona pyksta ant vyro, nes galvojo, kad jis nupirks jai gėlių. Vaikas pyksta ant tėvų, nes jie turėjo susiprotėti, kad jam reikalingas naujas konstruktorius..

Taigi, mes iš pradžių sugalvojame, kaip turi elgtis kiti žmonės, o paskui pamatome, kad jie taip nesielgia, ir, galiausiai – pykstame ant jų už tai.

O jei nuo pat vaikystės mus mokytų mylėti kitus žmones, visą gyvybę, gamtą, mūsų planetą.. Tuomet vietoje pykčio, pretenzijų, lūkesčių, ambicijų, neapykantos ir baimės žmonių širdyse gyventų meilė. Tuomet žmonės būtų geri, šeimos – tvirtos ir laimingos, o žmonija – kūrybinga ir vieninga.

************

Meilė – tai saugumas. Mylėdami žmonės gali būti savimi ir žinoti, kad ir džiaugsme, ir bėdoje mylimas žmogus bus šalia ir niekada neišduos.

Saugumo pojūtis svarbus visiems šeimos nariams – vaikams, tėvams, seneliams. Visi jie turi žinoti, kad nepriklausomai nuo įvykių gyvenime ar aplinkybių, šeima visada palaikys, supras, pagelbės. Visada.

Ir tai ne pažadai ir ne priesaikos – tai yra tai, kas gyvenime tikra, vertinga ir gilu. Apie tai nekalbama, tiesiog žmonės gyvena taip, kad visi artimieji nuolat jaustų meilę, rūpestį ir žinotų: namai – saugiausia ir jaukiausia vieta pasaulyje, nes šeima – artimiausi ir mylintys žmonės..

************

Laimės būsena – sveikatos šaltinis.. Kiekvienas žmogus nori būti sveikas ir laimingas, nes sveikata ir laimė – persipynusios ir neatsiejamos: nelaimingas žmogus negali būti sveikas, o sergantis – negali būti laimingas. Tai patvirtina ir psichosomatika.

Ir tik tyra, besąlygiška meilė mus įkvepia, gydo, gaivina, pripildo kūrybine energija.. Meilės išraiška – tai visada harmoningi jausmai ir emocijos, o vidinė harmonija – tai ir sveikata, ir laimė. Mylėkime vieni kitus 🙂 !..

************

Parengė ruvi.lt

Iš vaikystės..

Ką dauguma iš mūsų girdėjo vaikystėje

Pažiūrėsime į tavo elgesį.. Aš pagalvosiu.. Neišsigalvok!.. Aš taip pat daug ko noriu.. Nesąmonės.. Nečepsėk.. Kai užaugsi – man ačiū pasakysi!..

Nesuvalgysi sriubos – supilsiu tau ją už apykaklės!.. Kur leki?.. Eik lėčiau.. Pasiskubink.. Nebėk.. Viską suvalgyk.. Plauk rankas.. Išsivalyk dantis.. Patylėk.. Sakyk.. Atsiprašyk.. Pasisveikink.. Padėkok..

Ateik čia.. Atstok nuo manęs.. Eik žaisti.. Netrukdyk.. Žiūrėk po kojomis, nes nukrisi.. Tuo blogiau tau.. Tu dar mažas.. Tu jau didelis.. Eik miegoti.. Jau vėlu..

Aš dirbu.. Pažaisk vienas.. Apsirenk.. Ar nematai, kad aš užsiėmęs?.. Neklausinėk niekų.. Nenervuok.. Nekalbėk pilna burna..

Ir.. tai, ką mes norėjome girdėti

Aš myliu tave.. Aš laimingas, kad turiu tave.. Pasikalbėkime.. Pažaiskime?.. Pasisveikinkime.. Padėkokime.. Kaip jautiesi?.. O ką tu apie tai galvoji?

Bijai?.. Aš būsiu šalia.. Kodėl nenori?.. Ko norėtum?.. Kas tau patinka?.. Ką nori veikti? Nenusimink.. Pabandom dar kartą?..

Tu toks šaunus!.. Tu geras vaikas.. Papasakok man.. Būk atsargus.. Aš pasitikiu tavimi.. Ar galiu tau padėti?.. Man įdomu klausytis tavęs.. Tau puikiai sekasi!.. Tu gali.. Tu išmoksi..

Pasakyk man, jei aš klystu.. Atleisk man.. Tu patinki man toks, koks esi.. Kaip smagu būti drauge.. Ačiū tau..

Mylėkime vieni kitus! Kai meilė yra pirmoje vietoje – visa kita atsistoja į savo vietas 🙂 ..

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Jauniems tėveliams

Kūdikio gimimas – didelis džiaugsmas šeimoje. Kartu tai ir didelė atsakomybė, ir kitoks gyvenimo būdas, skirtas naujagimiui ir reikalaujantis kantrybės, dėmesingumo ir tiesiog.. fizinių jėgų.

Jei tėveliai tai supranta ir yra tam pasiruošę – jų kantrybė ir rūpestis po kelių pirmųjų mėnesių yra apdovanojami su kaupu augančio mažylio šypsena, jo pažintimi su supančiu pasauliu ir vis naujais jo įgūdžiais ir gebėjimais..

Šis tekstas – tarsi naujagimio laiškas savo tėveliams. Jis skirtas padėti tėveliams įveikti pirmuosius sunkumus po kūdikio gimimo ir perjungti akcentą nuo rūpesčių, susijusių su pirmųjų gyvenimo savaičių mažylio priežiūra – į jį patį.

Padovanokite mums 6 savaites..

“Brangūs mamyte ir tėveli,

Saugokite šį laišką kuo toliau nuo mano rankučių, toje vietoje, kur galėsite vėl ir vėl jį skaityti, kai jausitės pavargę ir prislėgti nuo užgriuvusių rūpesčių.

*Prašau, nelaukite iš manęs, ką tik gimusio mažylio, pernelyg daug ir nelaukite didelių žygdarbių iš savęs, tėvelių. Padarykite mums visiems dovaną mano gimimo proga – padovanokite mums 6 savaites.. Per šias 6 savaites aš truputį paūgėsiu, sustiprėsiu ir tapsiu jums labiau suprantamas, o jūs galėsite truputį pailsėti, atsikvėpti ir vėl atgauti jėgas.

*Prašau, maitinkite mane tuomet, kai aš alkanas – aš nežinojau alkio jausmo, kol buvau įsčiose, o laiko pojūtis ( “jau praėjo 2-3 valandos, ar dar ne?“) kol kas man taip pat nepažįstamas.

*Prašau, apkabinkite mane, glostykite, bučiuokite, glauskite prie savęs ir dainuokite man daineles kuo dažniau.. Aš juk visada buvau labai arti jūsų ir niekada nebuvau vienas, paliktas pats sau.

*Prašau, atleiskite, kad aš taip dažnai verkiu. Aš visai ne tironas, atsiųstas, kad paversčiau jūsų gyvenimą košmaru, tiesiog verksmas – tai vienintelis mano būdas pasakyti jums, kad ne viskas tvarkoje. Pakentėkite, prašau, truputį, ir aš greitai paūgėsiu ir verksiu mažiau, o bendrausiu su jumis – daugiau.

*Duokite sau laiko susipažinti su manimi ir suprasti, kas aš, ir kaip skiriuosi nuo jūsų, ir kaip daug galiu jums duoti. Atidžiai stebėkite mane, ir aš parodysiu jums, kaip mane nuraminti ir nudžiuginti.

*Atminkite, kad aš stipresnis ir ištvermingesnis, nei jums atrodo, ir aš galiu įveikti daugumą jūsų klaidų pasekmių, kurias jūs padarote, rūpindamiesi manimi. Kol jūs taip elgiatės iš meilės man, jos negali man pakenkti.

*Prašau, nenusivilkite, jei aš nebūsiu idealus mažylis, bet ir nesitikėkite iš savęs, kad būsite idealūs tėveliai.

*Prašau, nepamirškite rūpintis savimi: gerai maitinkitės, ilsėkitės, sportuokite, kad turėtumėte jėgų ir kantrybės rūpintis manimi. Neramaus mažylio priežiūra reikalauja daugiau poilsio mamytei.

*Mamyte ir tėveli, prašau, nepamirškite vienas apie kitą. Kaip aš galėsiu suprasti, kas yra meilė šeimoje, jei nebus pačios šeimos?

*Mąstykite perspektyviai. Toks, koks aš esu dabar, aš būsiu labai trumpą laikotarpį, nežiūrint į tai, kad dabar jis jums atrodo kaip amžinybė.. Ir nors mano dėka jūsų gyvenimas, greičiausiai, yra apverstas aukštyn kojomis, prašau, atminkite, kad greitai viskas sugrįš į savo vietas.

*Džiaukitės manimi – juk aš daugiau niekada nebūsiu toks mažas, kaip dabar 🙂 !“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems naujagimių tėveliams – džiaugsmo, meilės ir išminties 🙂 !

Pasaka apie tikrą ir netikrą guru

Kartą gyveno vienoje šalyje žmogus, kuris nusprendė pasiekti nušvitimą.

Todėl patraukė jis ieškoti guru – kad pamokytų jį, kaip tai pasiekti. Pagaliau surado vieną guru ir paklausė, ar negalėtų tapti jo mokiniu. Mokytojas pasidomėjo, ko jis norėtų išmokti. Mokinys pasipasakojo, ko atėjęs.

Guru atsakė:

– Nušvitimą pasiekti labai lengva. Tau net nereikia pas mane pasilikti, dabar sugrįžk namo, kiekvieną vakarą sėskis pusvalandžiui prieš veidrodį ir tiesiog užduok sau vieną vienintelį klausimą: “Kas aš esu? Kas aš?“

Mokinys paklausė:

– Ir viskas?.. Ne, tai negali būti taip paprasta!

– Patikėk, tai tikrai paprasta – atsakė guru, – bet jei tu man netiki, paieškok kitų guru ir paklausk jų.

– Labai dėkoju, – pasakė mokinys, – aš taip ir padarysiu.

Ir mokinys patraukė ieškoti kito guru, o kai jį surado – uždavė jam tą patį klausimą.

– O, tai labai sunku, tai užims daug laiko, – atsakė antrasis guru. – Tu turi pasilikti čia, prisijungti prie mūsų bendruomenės ir darbuotis iki devinto prakaito, negaudamas jokio atlygio.

Mokinį labai įkvėpė guru atsakymas, nes atitiko jo požiūrį apie kelią į tikrąjį nušvitimą. Jis visada galvojo, kad tai turi būti sunku.

Guru pasakė, kad nuo šiol jam teks valyti karvidę, ir kuo uoliau jis ją tvarkys, tuo greičiau pasieks nušvitimą. Mokinys sutiko, nes buvo tvirtai įsitikinęs, kad dabar jau jis teisingame kelyje!

Tačiau po ilgų penkerių metų sunkaus darbo mokinys pajuto, kad kažkaip labai jau ilgai tęsiasi jo mokinystė.. Ir nors mokinys dirbo labai uoliai, o karvidės buvo visada švarios, bet savyje jis jokių permainų nematė.

Todėl jis atėjo pas guru ir paklausė:

– Gerbiamas mokytojau, aš sąžiningai ir atsakingai dirbau pas jus penkerius metus, atlikdamas patį juodžiausią darbą. Aš nepraleidau nei vienos dienos ir niekada niekuo nesiskundžiau. Ar nemanote, kad jau atėjo laikas man pasiekti nušvitimą?

Guru jam atsakė:

– Na taip, man atrodo, kad tu jau pasiruošęs. Dabar paklausyk, ką tu turi toliau padaryti. Eik namo, ir kiekvieną vakarą prieš veidrodį pusvalandį užduok sau klausimą: “Kas aš esu?Kas aš?“

Mokinys nustebo ir visai sutriko po tokio guru atsakymo.. Jis paklausė:

– Atleiskite, bet dabar jūs pakartojote būtent tai, ką prieš penkerius metus man pasakė kitas guru.. Kaip tai suprasti?..

– Na, taip, jis teisus, bet juk tu juo nepatikėjai! – atsakė guru. – O aš.. aš galiu tik viena tau pasakyti: kažkas gi turėjo valyti mano karvidę!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Harmonija – vienybėje..

Mes visi norime harmoningo gyvenimo: svajojame apie Aukso amžių, Vandenio epochą ar Naująją erą.. Ir net nesvarbu, kaip tai pavadinsime, bet kiekvienas žmogus nori gyventi harmoningoje visuomenėje – laimingų žmonių visuomenėje.

Bet kai pažvelgiame į mūsų dabartinį gyvenimą – jame viskas vyksta atvirkščiai: nepraeina nė dienos be konfliktų, skandalų, neapykantos kurstymo. Priešiškumas atsirado net toje srityje, kurioje turi vyrauti meilė, harmonija ir santarvė – santykiuose tarp vyro ir moters.

Atrodytų, tai neįmanoma, bet gyvenimas rodo, kad įmanoma: vietoje natūralios traukos, meilės ir harmonijos tarp vyrų ir moterų įsigalėjo priešiškumas, konkurencija, tarpusavio priekaištai, pretenzijos, reikalavimai..

Taip vyksta todėl, kad vyrai ir moterys nutolo nuo savo prigimtinių savybių, ir vietoje natūralios tarpusavio traukos vyksta atstūmimas, nes vyrai praranda savo vyriškas savybes, o moterys – moteriškas.

Ir mes jau baigiame pamiršti, kad būtent žmonių prigimtinių lyties savybių pilna išraiška garantuoja santarvę, harmoniją ir laimingą gyvenimą ne tik šeimoje, bet ir visoje planetoje. Mes visi esame lygūs, bet pradėjome kovoti už vyro ir moters.. vienodumą.

Tačiau būtent kova už vienodumą braukia bet kokį skirtumą tarp lyčių. Mes nesusimąstome, kad tame skirtume – unikalumas, kai žmonės savo skirtingomis savybėmis papildo, praturtina vienas kitą, ir iš to gimsta harmonija.

Dabar net kalbos apie kažkokius skirtumus tarp lyčių laikomos atsilikimu. O ypač toli pažengusiose šioje srityje šalyse įžeidimu laikomas net bandymas užleisti moteriai vietą arba praleisti ją pirmą pro duris.

Ir įvairūs specialistai, gyvenimo būdo treneriai moko, kaip suvienodinti vyrus ir moteris, kaip priversti daryti juos tai, kas kartais visiškai prieštarauja jų prigimčiai.

Informacinė erdvė mirgėte mirga patarimais, kurie kursto egoizmą, vartotojišką požiūrį į žmones ir nesantaiką. Bet kažkodėl nuo to žmonės netampa laimingi.. Ir skyrybų statistika stulbina, o viltis, kad galima sukurti laimingą santuoką, jau tampa naivumo požymiu.

Akivaizdu, kad šis kelias neatvedė ir neatves mūsų į harmoniją. Turime pripažinti klydę ir atsigręžti į savo prigimtį. Taip, lyčių lygybė – aukščiausias gyvenimo dėsnis. Bet – lygybė, o ne vienodumas.

Žmonių lytis – tai prigimtinė duotybė, tai yra tai, su kuo mes jau gimstame ir pakeisti negalime. O jei tai duota – turime vystyti tai, kas mums suteikta prigimtimi.

Kiekviena iš lyčių turi tam tikras savybes, užduotis, savo stipriąsias puses ir būdus pasiekti gyvenimo tikslus. Ir tie tikslai niekaip vienas kitam neprieštarauja ir nesikerta – vyrui ir moteriai nėra dėl ko kovoti.

Atvirkščiai – skirtingos lyčių savybės papildo viena kitą ir kuria santarvę ir harmoniją. Jei to nesuvokiame – kurstome konfliktus šeimose ir visuomenėje. Ir, aišku, nusiviliame, nes primetami vaidmenys nedžiugina, o vietoje laimės atneša gilų nepasitenkinimą gyvenimu ir nuovargį nuo nesibaigiančių konfliktų.

Santuoka – tai vyro ir moters sąjunga, kur abu papildo vienas kitą. Tai ir yra vienybė: būti kartu, veikti skirtingai pagal savo prigimtį, bet dėl bendro tikslo. Vyras – dvasiškai ir fiziškai stiprus, kilnus, jis šeimoje – atrama ir ašis. Moteris – geraširdiška, tyra, švelni, skleidžianti meilę ir šviesą, kurianti šeimoje santarvę ir jaukumą.

Vystydami savo prigimtines savybes, mes augame dvasiškai ir tobulėjame. Meilė, rūpestis artimaisiais, savitarpio pagalba, bendri darbai ir tikslai suvienija šeimą ir suteikia galimybę išreikšti geriausius žmonių bruožus ir parodyti deramą pavyzdį vaikams.

Tiesiog liaukimės kovoti ir pradėkime mylėti – savo artimuosius, savo šeimą. Vystykime savo prigimtines savybes, kurkime harmoniją savo šeimose. Juk viskas prasideda nuo mažo: harmonija žmoguje – harmonija šeimoje – harmonija visuomenėje – harmonija planetoje.. Taip visi drauge ir sukursime Aukso amžių 🙂 ..

Iš paskaitų apie šeimą, parengė ruvi.lt