Jauniems tėveliams

Kūdikio gimimas – didelis džiaugsmas šeimoje. Kartu tai ir didelė atsakomybė, ir kitoks gyvenimo būdas, skirtas naujagimiui ir reikalaujantis kantrybės, dėmesingumo ir tiesiog.. fizinių jėgų.

Jei tėveliai tai supranta ir yra tam pasiruošę – jų kantrybė ir rūpestis po kelių pirmųjų mėnesių yra apdovanojami su kaupu augančio mažylio šypsena, jo pažintimi su supančiu pasauliu ir vis naujais jo įgūdžiais ir gebėjimais..

Šis tekstas – tarsi naujagimio laiškas savo tėveliams. Jis skirtas padėti tėveliams įveikti pirmuosius sunkumus po kūdikio gimimo ir perjungti akcentą nuo rūpesčių, susijusių su pirmųjų gyvenimo savaičių mažylio priežiūra – į jį patį.

Padovanokite mums 6 savaites..

“Brangūs mamyte ir tėveli,

Saugokite šį laišką kuo toliau nuo mano rankučių, toje vietoje, kur galėsite vėl ir vėl jį skaityti, kai jausitės pavargę ir prislėgti nuo užgriuvusių rūpesčių.

*Prašau, nelaukite iš manęs, ką tik gimusio mažylio, pernelyg daug ir nelaukite didelių žygdarbių iš savęs, tėvelių. Padarykite mums visiems dovaną mano gimimo proga – padovanokite mums 6 savaites.. Per šias 6 savaites aš truputį paūgėsiu, sustiprėsiu ir tapsiu jums labiau suprantamas, o jūs galėsite truputį pailsėti, atsikvėpti ir vėl atgauti jėgas.

*Prašau, maitinkite mane tuomet, kai aš alkanas – aš nežinojau alkio jausmo, kol buvau įsčiose, o laiko pojūtis ( “jau praėjo 2-3 valandos, ar dar ne?“) kol kas man taip pat nepažįstamas.

*Prašau, apkabinkite mane, glostykite, bučiuokite, glauskite prie savęs ir dainuokite man daineles kuo dažniau.. Aš juk visada buvau labai arti jūsų ir niekada nebuvau vienas, paliktas pats sau.

*Prašau, atleiskite, kad aš taip dažnai verkiu. Aš visai ne tironas, atsiųstas, kad paversčiau jūsų gyvenimą košmaru, tiesiog verksmas – tai vienintelis mano būdas pasakyti jums, kad ne viskas tvarkoje. Pakentėkite, prašau, truputį, ir aš greitai paūgėsiu ir verksiu mažiau, o bendrausiu su jumis – daugiau.

*Duokite sau laiko susipažinti su manimi ir suprasti, kas aš, ir kaip skiriuosi nuo jūsų, ir kaip daug galiu jums duoti. Atidžiai stebėkite mane, ir aš parodysiu jums, kaip mane nuraminti ir nudžiuginti.

*Atminkite, kad aš stipresnis ir ištvermingesnis, nei jums atrodo, ir aš galiu įveikti daugumą jūsų klaidų pasekmių, kurias jūs padarote, rūpindamiesi manimi. Kol jūs taip elgiatės iš meilės man, jos negali man pakenkti.

*Prašau, nenusivilkite, jei aš nebūsiu idealus mažylis, bet ir nesitikėkite iš savęs, kad būsite idealūs tėveliai.

*Prašau, nepamirškite rūpintis savimi: gerai maitinkitės, ilsėkitės, sportuokite, kad turėtumėte jėgų ir kantrybės rūpintis manimi. Neramaus mažylio priežiūra reikalauja daugiau poilsio mamytei.

*Mamyte ir tėveli, prašau, nepamirškite vienas apie kitą. Kaip aš galėsiu suprasti, kas yra meilė šeimoje, jei nebus pačios šeimos?

*Mąstykite perspektyviai. Toks, koks aš esu dabar, aš būsiu labai trumpą laikotarpį, nežiūrint į tai, kad dabar jis jums atrodo kaip amžinybė.. Ir nors mano dėka jūsų gyvenimas, greičiausiai, yra apverstas aukštyn kojomis, prašau, atminkite, kad greitai viskas sugrįš į savo vietas.

*Džiaukitės manimi – juk aš daugiau niekada nebūsiu toks mažas, kaip dabar 🙂 !“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems naujagimių tėveliams – džiaugsmo, meilės ir išminties 🙂 !

Reklama

2 mintys apie „Jauniems tėveliams“

  1. Labas rytas, Rūta, paskaičiau ir norėjau tiesiog pasidalinti savo mintimis. Grįžau iš kelionės po du didelius miestus ir matyti vaizdai išliks mano atmintyje, tai dėl vaikučių, mažylių sukniubusių vežimėliuose, arba ant tėvo rankų, plačiai žiūrinčiomis akytėmis į didelę masę nepažįstamų žmonių ir verkiančių, mažiukų lakstančių tarp didelių salių, po to pavargstančių ir nežinia ko laukiančių. Galiu dar daug vardinti, tik mintyse buvo vienas klausimas – kodėl jie verčiami dalyvauti tėvų noruose, nore būti muziejuje, kuriame tvanku, karšta ir nėra vietos uodui skristi, kodėl jie nešiojami lyg daiktai (gal lyg pakabukai) ant tėvų kaklo nešynėse, arba rankose, arba … gaila, kad taip vyksta, labai gaila, nes vaikams nesiaukojama, jie tampa daiktais. Gaila žiūrėti į tuos mažylius ir ateina mintis – bausti tėvus už tokius veiksmus. Ir sakymas, kad tėvai turi teisę gyventi visai ne prie ko, vaikai taip pat žmonės ir jie nori taip pat gyventi ir ne jie kalti, kad jų gyvenimas turi savo aplinką. Deja, ir mūsuose jau ateina mada daiktinti kūdikius – naktinėjimai muziejuose, mamų pasisėdėjimai ne vaikų kavinėse ir … Dar supratau vieną dalyką – jaunimas labai patiklus, ir visos civilizacijos naujovės jiems yra lyg kokybės ženklas, deja, tikrąją tų naujovių reikšmę ir prasmę jie supras vėliau, tikiu, kad yra tokių, kurie supranta žymiai anksčiau. Tad, linkėčiau, kad kūdikiai vis tik netaptų daiktais, o jauni žmonės “įsijungtų savo supratimą“, arba daugiau klaustų jau pagyvenusių žemėje ilgiau nei jie.

    Patinka

    1. Rūtele, ir vėl labai įžvalgus ir įdomus jūsų komentaras 🙂 ! Jūs padėjote ir man pačiai susidėlioti mintis šiuo klausimu – ačiū!

      Taip, dabar lyg ir galima būtų pasidžiaugti, kad vaikučius dabar jaunimas augina kitaip – aktyviau mažylių auklėjime dalyvauja ir tetukai, vaikus tėveliai visur su savimi ima. Bet.. jūs labai gerai pastebėjote, kad šalia šių gerų tendencijų atsirado ir kažkoks keistas, neadekvatus požiūris į vaikus. Jūs teisingai tai įvardinote – tarsi vaikas būtų daiktas, lėlė, be savo jausmų ir poreikių. Tarsi pakaktų vaikui nupirkti gražų vežimėlį ir kitus madingus daiktus, išpuošti taip, kaip patinka tėvams ir būti ten, kur tėvai nori. Ir apie tai, ką jaučia ir ko reikia pačiam vaikui, tėvai nesusimąsto.

      O juk dar visai neseniai mus patys medikai mokė, kad vaikui iki trejų metukų reikalinga tik artimiausių žmonių aplinka – taip jis auga saugus ir sveikas psichiškai ir fiziškai. Kad ilgos kelionės rekomenduojamos po trejų metų, nes net suaugusio žmogaus organizmui skrydis ar ilga kelionė yra stresas, o vaikui – tuo labiau.. Iki metų apskritai vaikus vengdavo vesti į didelius žmonių susibūrimus ar triukšmingas vietas, nes gydytojai aiškino, kad tai kenkia besiformuojančiai vaiko psichikai. Nekalbant jau apie televizorių ar triukšmingą muziką. Tiesiog sąmoningai saugojo vaikus nuo dirbtinų stresų.

      Ach, Rūtele, kas gi dabar klausia vyresnių žmonių patarimų? Juk dabar vyresni, jaunimo požiūriu – atsilikę.. O vertėtų. Nes amžius – ne tik metai, bet ir patirtis. O vaikučiai.. Man taip pat jų labai gaila, kai matau, kad kartais jie yra tėvelių lengvabūdiškumo ar egoizmo įkaitai. Džiugina tai, kad yra ir labai gerų tėvelių, kurie nuoširdžiai rūpinasi savo atžalomis. Jei yra meilė – viskas yra teisinga.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s