O iš tiesų..

*Kartais gyvenime kažkas griūva tam, kad atkreiptų mūsų dėmesį į tai, kas nesugriaunama.

*Taika – tai tiesiog Vienybės išraiška..

*Medį atpažįstame pagal jo vaisius, o žmogaus dvasingumą – pagal jo veiksmų rezultatus.

*Laisvas tas, kas nemeluoja – nei sau, nei kitiems.

*Suprasti – reiškia veikti. Tas, kas sako, kad žino ir supranta, bet nemoka savo žinių pritaikyti kasdienybėje – tas iš tiesų nieko nežino.

*Kuo toliau nuklystama nuo tiesos – tuo sunkiau prie jos sugrįžti. Ir net menkiausias nuklydimas nuo tiesos nepraeina veltui: šiandien – nedidelis melas, rytoj – nedidelis sandėris su sąžine, poryt – didelė niekšybė.

*Nušvitimas – tai nuoseklus išsilaisvinimas nuo iliuzijų.

*Kuo tyliau viduje, tuo aiškiau išorėje.

*Nei vienas susitikimas išoriniame pasaulyje nepakeis mums susitikimo su pačiu savimi.

*Asketiškumas – ne apribojimuose. Asketiškumas – kuomet tai, ką tu turi, tavęs nevaldo.

*Niekas nebūna “pernelyg užimtas“. Tai tiesiog prioritetų klausimas.

*Mokytojas – ne tas, kuris mus moko, o tas, iš kurio mokomės mes.

*Mus praturtina tik tai, ko negalima nusipirkti už pinigus.

*Jei žmogui išorėje visko reikia – reiškia, savyje jis nieko neturi.

*Tobulumas slypi paprastume.

*Mylėdami besąlygiškai mes visada laimingi. Tik egoizmas padaro mus nelaimingais.

*Tyra, besąlygiška Meilė – stipriausia žmones vienijanti jėga.

*Gražu viskas, į ką žiūrime su meile.

*Kol savo gyvenimo kelyje sutinkame gerus žmones – gyvenime ne viskas prarasta.

*Jei einame Savo Keliu.. Jei nežiūrint į nieką, veikiame visų gerovei – tuomet pats gyvenimas palaiko ir padeda mums.

*Rūpindamiesi kitų laime atrandame savąją..

*Jei kiekvienas darys gerus darbus pagal galimybes.. Tuomet Gėrio galimybės bus beribės.

*Kai mūsų poelgiai grindžiami besąlygiška meile, nuoširdumu, gerumu – mus iš vidaus užlieja nuostabus jausmas.. Tarytum pats gyvenimas mumyse prabyla, patvirtindamas: “Tai yra Tikra.“

Parengė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Reklama

9 mintys apie „O iš tiesų..“

  1. Sveiki, šis sakinys kaip tik šiai dienai man – Medį atpažįstame pagal jo vaisius, o žmogaus dvasingumą – pagal jo veiksmų rezultatus. Vakar daug klausiausi kalbėjimo, net iš keturių žmonių, tai yra daug, nes paprastai jų nebūna nė vieno, bet šį rytą atsikėliau su klausimu savyje – tokių pašnekovų man nereikia (mano vidui), nes tai nieko nedavė mano vidui, mano vidus nori kitokio bendravimo, gilesnio, padedančio man išmokti kažką naują ar svarbesnio, vertingo ir prasmingesnio. Šį rytą akivaizdžiai buvo pojūtis vidinis, ką turėčiau sutikti, apie ką išgirsti ir kuom pasidalinti. Tai man svarbus pojūtis. Dar atėjom mintys kuom turėčiau dalintis su kitais (ne materijos prasme) – turiu sakyti tai, kas kitiems vertinga ir prasminga žinoti, kas atsakytų į klausimus “kuom tu pasikeitei dėl to, kas tavo viduje įvyko, pasikoregavo (jausmai, pojūčiai, emocijos, mintys) išgirdus tą pasakojimą, ką naujo sau savyje atradai, supratai, o gal pajutai kažką vertingo, būtino ir naudingo žinoti kitiems“, o ne tik paklausyti ar papliaukšti ir apsisukus nueiti. Juokeliai – taip, jie būtini, bet su saiku. Atradau sau – kad saikas tai ta ligiuojanti linija, kurios nereikėtų peržengti nei į vieną pusę, ties ja ir likti, bent stengtis išlaviruoti. Ačiū, Rūta Jums, kad esate.

    Patinka

    1. Labas, miela Rūta,

      Taip yra – dabar mūsų gyvenime labai daug kalbėjimo ir mažai veiksmų, kurie iš tikrųjų atneša gerovę žmonėms. Todėl ir kalbama daug, kad trūksta prasmingų veiksmų – taip bandoma užpildyti tą vidinę tuštumą, kuri atsiranda, kai nukrypstama į iliuzijas ir savanaudiškas manipuliacijas.

      Juk kai darome kažką prasmingo – kalbėti nereikia, mes matome ir jaučiame harmonizuojantį, vienijantį, atnešantį gerovę rezultatą. Kaip ir meilėje – ji ne žodžiuose, o mūsų veiksmuose: rūpestyje, dėmesingume, atleidime, supratime, palaikyme.. Ir tada nereikia žodžių, įrodymų ar priesaikų – mes jaučiame meilę..

      Kur daug žodžių – ten mažai tiesos, nes tie žodžiai naudojami įtikinėjimui. Todėl man ši mintis – kad dvasingą žmogų atpažįstame pagal jo veiksmų rezultatus, yra gyvenimo patirties įrodyta. Tai, kas tikra ir svarbu, visada duoda gerus rezultatus. Visada.

      O juokeliai – na, dabar tai paplitę – nuleisti juokais, pasišaipyti, pasityčioti, pakvailioti, t.y., suvaidinti lengvumą ir linksmumą, kuris iš tiesų tėra paviršutiniškumas.. Pajuokauti galima, o kartais ir reikia, bet ne nuolat, o tik tuomet, kai būtina nuimti įtampą ar į kažką pažvelgti iš šalies be negatyvių emocijų. Tikrasis vidinis lengvumas – tai vidinė pusiausvyra ir neribojamas mūsų dvasinės prigimties spinduliavimas: tai besąlygiška meilė, sveika sąveika su žmonėmis ir aplinka, vienybės pojūtis..

      Ačiū, miela Rūta, už jūsų nuoširdumą, jūsų pamąstymai visada kviečia susimąstyti.. AČIŪ 🙂 !

      Patinka

  2. Nežinau… Kai man buvo sunku, aš buvau visai viena… Pati “atsivėriau“, ieškojau bent į ką atsiremti, kad bent kas pabūtų šalia sunkiu metu. To nebuvo. Man atsuko nugarą kieno prašiau.

    Patinka

    1. Labas, Erm!

      Deja, tokia dabar realybė – kančioje, bėdoje žmogus dažniausiai lieka vienas.. Ir tai yra žmonijos nužmogėjimo, bedvasiškumo, degradacijos požymis. Tačiau gerų žmonių yra, gal jie kuklūs ir tylūs, ir nesigiria savo gerais darbais, bet jie tikrai yra. Gaila, kad ne visiems bėdoje pasiseka juos sutikti..

      Kaip tai ištaisyti? Patiems nebūti abejingais kito žmogaus kančiai. Būkime geri kitiems žmonėms, tuomet ir šalia mūsų žmonės bus geri. Ir, žinoma, neužsidarykime savyje, kai yra blogai, ieškokime pagalbos, nes ne kiekvienam užtenka jėgų ir stiprybės išgyventi savo skausmą, galima ilgam palūžti. Būkime geri vieni kitiems, ir žmoniškumas atgims..

      Patinka

  3. Sveiki, Erm ir Rūta,
    Erm, ar Jums davė kokį nors naują supratimą, ar prasmė buvo tame likime vienumoje Jums pačiai, ar tai liko tik skausmingu prisiminimu apie tą momentą? Klausiu ne dėl smalsumo, o dėl to, kad noriu iš savo pačios patyrimo pasakyti, kad dabar jau žinau, kad žmogus esi visada bet kurioje situacijoje vienas – patarlė, kad vienas gimsti ir vienas miršti dabar man suprantama jau aiškiau. Buvo taip, kad gyvenime atėjo laikas, kai pradėjau jausti dvasinę tuštumą, tada kalbėjau tik su savimi, ir su Juo, nebuvo šalia tinkamo artimo. Vėliau atėjo “dovanos“ metas – atsirado žmogus, kuris padėjo susiprasti, buvo šalia kai vyko artimųjų mirtys, bet mano skausmas buvo tik mano, nepadėjo niekieno buvimas šalia, užuojautos, aš giliai suvokiau, kad tai mano ir man, kad aš esu tame viena ir turiu pereiti tai viena ir niekas nesupras manęs, kaip ir aš niekieno kito nei mano atveju, nei jo atveju, ir tai davė supratimą, kad aš esu viena, bet kokioje situacijoje gyvenime aš viena pati turiu pergyventi, išmokti, suvokti, “sukramtyti“ ir jei ką “atrandu“ savyje naudingo kitam galiu perduoti , bet tai taip pat bus tik mano užuojauta žodžiais, visus pojūčius, kuriuos gaunu aš pati pajuntu tik aš. Buvo gyvenime momentų, kai likdavau akis į akį su savimi ir ateidavo mintis – turi suprasti pati kodėl taip yra, taip nutiko, gali paklausti patarimo ar paaiškinimo to artimojo, kuris tau padeda, bet visuose jausmuose liksi viena. Ir supratau dar vieną dalyką – kuo daugiau būsi viena, tuo daraisi vidumi stipresnė. Neprisirišti ir nepririšti kitų – dar vienas man sau atrastas patarimas. Linkiu mums visiems vidinės stiprybės mūsų bendrame kelyje.

    Patinka

  4. Man dabar kažkas atsitiko… Mano gyvenime toks etapas, kad nežinau ką pasakyti. Kad ir vieniem tenka išgyventi, bet man labai labai reikia kad kasnors tik pabūtų su manim… To nėra. Gal būtų galima telefonu su jumis susisiekti? Ar taip kokį žmogų patarkit, su kuo galėčiau pasikalbėti. Labai prašau.

    Patinka

    1. Sveiki 🙂 ,

      Erm, jūs man parašykite į asmeninį paštą – reruvi@gmail.com, ir mes sutarsime, kaip mums susisiekti, gerai?

      O dėl vienatvės, kai sunku – tai viena iš skausmingiausių gyvenimo patirčių, ir aš manau, kad liūdna, kad žmonės dabar tokie abejingi kito žmogaus kančiai. Rūtele, ne faktas, kad vienas kančioje žmogus sustiprėja, galima taip palūžti, kad paskui visą gyvenimą neatsitiesi.. Juk esame ŽMONĖS, turime atjausti, pagal galimybes pagelbėti, palaikyti, o kartais tiesiog pabūti šalia.. Kančia gal ir užgrūdina, jei tai pasitaiko kartą, bet jei tai pasikartoja ar nuolat nutinka – žmogus neatlaiko, nes mūsų psichika turi tam tikras pakantumo negatyvumui ribas.. Be to, turime skirti prisirišimą prie žmonių ir – ryšį su žmonėmis. Tai skirtingi dalykai.

      Erm teisingai rašo – nereikia patarimų, tereikia pabuvimo šalia, išklausymo, kad būtų lengviau išgyventi kančią. Tai labai natūralus noras. Štai čia rašiau apie tai: https://ruvi.lt/2018/05/28/tiesiog-buti-salia/

      Laikykimės, kol esame kartu, viską įveiksime. Ačiū, Erm, ačiū Rūta 🙂 !

      Patinka

  5. Erm, galite ir man parašyti į rutaa eta yahoo.com arba į FB. Pabendrauti visada galime, aukščiau rašiau tik savo gyvenimo patirtis ir netaikau niekam, nes kiekvienas turime savas. Aš gyvenu Vilniuje, mielai galiu ir susitikti.

    Patinka

    1. Ačiū, Rūta, už jūsų geranoriškumą! Erm dabar jau turi pasirinkimą, į ką kreiptis ir žino, kad ji ne viena, ir tai tik dar kartą įrodo, kad reikia ieškoti pagalbos. Ir gerai, kad čia dalinamės kiekvienas savo patirtimi, nes labai norisi padėti. Asmeniškai man labai padeda kitų žmonių išgyventa patirtis, tik sunku sutikti žmogų, kuris turėtų lygiai tokią pačią patirtį.. Bet kokiu atveju – žmonių dėmesingumas ir noras padėti tikrai visada palaiko ir įkvepia.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s