Tai gruodis..

Ir jei sulenksime mandarino žievelę, ištrykš lipnios, saldžios ir kvapnios sultys – tai gruodis.

Jei karšta arbata atvėsta greičiau, nors taip norisi gerti ją kuo ilgiau, besimėgaujant jazmino aromatu, jei kavą verdame dažniau ir šaukšteliu stipresnę, o kartais ir tikrą karštą šokoladą išsiverdame – tai gruodis.

Jei ausinėse vis dažniau groja rami ir melodinga muzika, jei visai pasimiršo vasaros dainos ir norisi kažko lyriško, švelnaus ar net kalėdinio – tai gruodis.

Jei šilti megztiniai paslėpė lengvus marškinėlius, o nešioti vilnones kojines jau tapo įpročiu, jei dedamės kapišonus ir aunamės šiltus batus – tai gruodis.

Jei taip norisi panirti į prisiminimus, sugrįžti mintimis į vaikystę, prisiminti mielas geras istorijas, peržvelgti senas nuotraukas – tai gruodis.

Jei saldumynų norisi dažniau, jei miegoti norisi ilgiau, jei dažniau pirštine uždengiame nosį, jei šaliką užsitraukiame iki pat akių, jei perkame naują arbatą, nors senoji dar nesibaigė, jei galvojame apie dovanas, jei jaučiame aplink augantį šventinį šurmulį – tai taip pat gruodis..

Pagal Elinos Bajunkinos novelę, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio ir gražių artėjančių švenčių 🙂 !

Šventinei nuotaikai :)

Labiausiai Kalėdų laukia vaikučiai.. Jų nuoširdumas, jų šmaikštūs pamąstymai visada žavi ir pakelia nuotaiką 🙂 . Paskaitom 🙂 ..

************

Vienais metais tėvai nusprendė pakeisti nuolatinį Senelio Šalčio “pavaduotoją“ tėtį ir perrengė juo.. močiutę. Priklijavo jai barzdą ir ūsus, nurausvino žandus, uždėjo kepurę ir didžiulį raudoną paltą.

Švenčių vakarą ji paskambino į duris, o tėvai su mažąja dukrele nuskubėjo atidaryti. Pamačiusi Senelį Šaltį, dukrelė nustėro..

O močiutė, lyg niekur nieko, įsijautė į savo vaidmenį ir pakeistu balsu paklausė:

– Na, mažyle, ar žinai, kas aš esu?..

Mergaitė kiek patylėjo, o paskui nusišypsojo ir išpyškino:

– Žinau, žinau! Aš pažinau tave, močiute!

Visi pratrūko juoku.. O močiutė Senelio Šalčio daugiau nesiryžo pavaduoti..

************

Sūnus klausia mamos:

– Mamyte, o kada mes rašysime laišką Seneliui Šalčiui?

– Greitai. O ko tu norėtum dovanų?

– Žinai, aš pagalvojau, kad paprašysiu Senelio Šalčio tau didelio atlyginimo, kad galėtume patys nupirkti viską, ko mums reikia..

************

Kalbasi du vaikai:

– Mano tėvelis labai bijo Senelio Šalčio..

– Bijo? O kodėl?..

– Kai tik pas mus į namus ateina Senelis Šaltis, mano tėtis visada pasislepia, ir aš niekaip negaliu jo surasti!

************

Teta klausia dukterėčios:

– Ką Senelis Šaltis tau padovanojo?

– Saldainių!

– O ką dar?

– Dar saldainių!

– O be saldainių?

– Lėlę ir vežimėlį.

– O ką dar?

– Dar? Sveikatos ir laimės!

************

– Mama, o kiek dienų liko iki Kalėdų?

– Septynios.

– Tiek daug?! O tėtis sakė, kad viena savaitė..

************

Kalbasi dvi mergaitės:

– Tu matei Senelį Šaltį?

– Mačiau..

– Ir kaip jis atrodo?

– Gerai..

************

Anūkas rašo laišką Seneliui Šalčiui. Šalia sėdi močiutė su mezginiu rankose.

– Močiute, o tu rašysi laišką Seneliui Šalčiui? – paklausė anūkas.

– Ne.

– O kodėl?

– Tai kad man lyg ir nieko nereikia..

– Močiute, o tu sakei, kad tau reikia naujo kastuvo į daržą.

– Na, kastuvo gal ir reikia..

Kitą dieną močiutė aptiko ant stalo rūpestingo anūko parašytą laiškelį: “Mielas Seneli Šalti, rašau tau dar vieną laišką, nes turiu didelį prašymą: padovanok, prašau, mano močiutei Kalėdoms kastuvą!“

************

Mama klausia mažojo sūnelio:

– Ko tu paprašysi Senelio Šalčio Kalėdoms?

– Traukinuko.

– Kokio traukinuko?

– Mamyte, man sunku papasakoti.. Na, tu pati pamatysi, kai padovanos..

************

Tėtis sako sūnui:

– Kad gautum dovaną, turėsi išmokti eilėraštį ir pasakyti Seneliui Šalčiui.

– O gal tu pasakysi vietoje manęs eilėraštį?

– Na, bet jei aš pasakysiu, tai ir dovana bus mano.

– Bet jis paskui išeis, o tu galėsi atiduoti dovaną man..

************

Gerokai prieš Kalėdas dukrelė gavo dovanų ilgai lauktą žaisliuką.

Mergaitė apsidžiaugė:

– Kaip gerai! Nieko nereikės Senelio Šalčio prašyti!

************

Vaikas Kalėdų proga gavo daug saldainių. Mama klausia:

– O mane ar pavaišinsi?

– Ne, mamyte. Aš nenoriu, kad tavo dantukai sugestų..

************

Prieš Kalėdas anūkas vieši pas senelius. Močiutė ruošiasi eiti į parduotuvę.

Anūkas klausia:

– Močiute, o ką tu pirksi parduotuvėje?

– Aš dar ne visiems dovanų Kalėdoms nupirkau.

– Močiute, tai ir nepirk, juk Senelis Šaltis visiems atneš!

************

Po ilgų žiemos atostogų vaikas nenori eiti į darželį. Į tėčio argumentą, kad visi rytoj eis į darbą, vaikas liūdnai atsako:

– Taip, tėti, tau tai gerai darbe: dirbi sau, dirbi, dirbi.. O man darželyje net dvi valandas dieną reikia miegoti.. Supranti, dvi valandas!

************

Istorijos iš interneto, vertė ruvi.lt

Visiems geros nuotaikos ir smagaus pasiruošimo šventėms 🙂 !

Ateities pranašysčių ir prognozių metas

Tai jau tapo keista tradicija – metų pabaigoje kaip iš gausybės rago pasipila ateinančių metų prognozės ir pranašystės. Ir pranašaujama labai plačiai – ne tik ezoterikų ir astrologų rate, bet ir populiarių ekonomikos žurnalų viršeliuose.

Kasmet iškeliamos ir senosios pranašautojų iš gilios praeities prognozės, derinamos prie nūdienos įvykių ir vis naujai aiškinamos. Ir pranašų kasmet vis daugiau, o kartu – ir pranašysčių. Ir žmonės laukia jų, aptarinėja, nagrinėja.. Įdomu – kodėl?

Matyt, todėl, kad mūsų gyvenimo sistemoje nėra aiškios krypties – kur link einame ir ko siekiame, nėra vienijančių žmoniją bendrų tikslų visų gerovei, gyvenimas vis sunkėja, o tai reiškia, kad daugeliui žmonių ateitis atrodo miglota ir nesuprantama.

O tai, kas nesuprantama ir nežinoma – baugina, todėl žmonės intuityviai ieško visur atsakymų ar bent užuominų apie tai, kas jų laukia. Žmonės tiesiog negali gyventi nežinioje, be ateities perspektyvos – tokia jau mūsų prigimtis.

Be to, kasdieniniame informaciniame sraute, kuriame dominuoja negatyvumas, žmonės ieško menkiausios pozityvumo užuominos, nes motyvuoti gyvenimui gali tik pozityvi ateities perspektyva.

Tačiau ateities prognozuotojai taip pat nieko gero nežada – jų pranašystėse apstu negatyvių scenarijų žmonijai: nuo įvairiausių gamtos stichijų ir nelaimių – iki karų, epidemijų ir ekonominių krizių.

Ar verta pasitikėti tokiomis pranašystėmis ir kodėl jos dažniausiai negatyvios? Šiuo atveju reikėtų pažvelgti į pačius prognozuotojus – kas jie, kuo remiantis pranašauja. Daugeliu atveju pranašystės ir prognozės – tik žodžiai. Jie kuriami tam, kad pritrauktų dėmesį, intriguotų, keltų stiprias dramatiškas emocijas ir baugintų.

Kad patikrintume tokių prognozių patikimumą – tereikia pažvelgti į tų autorių pernykštes ar kelių metų senumo prognozes ir pasitikslinti – kaip pildosi tai, kas buvo anksčiau prognozuota. Deja, tai daro retas žmogus..

Kita šio reiškinio pusė – prognozuotojo asmenybė ir jo atsakomybė už tai, ką jis daro. Jei jis dvasingas, išmintingas, gerai suprantantis pasaulinius evoliucinius procesus žmogus – jis jaučia atsakomybę už tai, ką jis kalba ir daro, nes suvokia, kad daro įtaką šimtams ir tūkstančiams žmonių.

Dvasingas žmogus gerai mato pasaulinių įvykių priežastis, tendencijas ir pasekmes, ir niekada nei savo kalbomis, nei veiksmais nedidins blogio, nejauks negatyvumu žmonių sąmonės. Jis gali papasakoti apie mūsų realybę ir nurodyti jos problemas, bet visada skatins ir įkvėps žmones gerinti ir harmonizuoti ją.

Mes gyvename evoliucinių pokyčių laikais – pereinamuoju laikotarpiu, kai atgyvenusi sistema bando išsaugoti savo pozicijas, o naujoji tik užgimsta žmonių sąmonėje. Todėl informacinėje erdvėje daug chaoso, manipuliacijų, netikrų pranašų ir atviro melo.

Tai neturi nieko bendro nei dvasingumu, nei su harmonija, nei su bendra žmonijos gerove. Evoliucija yra judėjimas į harmoniją, kuri yra Tiesa, Meilė, Šviesa – ir tai turi įkvėpti žmones, o ne bauginti.

Ilgalaikio negatyvios informacijos poveikio ir manipuliacijų žmonių sąmone pasekmė – žmonės nemato ryšio tarp pasekmių ir priežasčių, jie nemato visų pasaulį kankinančių problemų ištakų ir.. pasitiki manipuliatoriais.

Pokyčių pradžioje visuomet atrodo, kad viskas tik blogėja ir sunkėja, nes žmonės pradeda matyti visas klaidas ir negeroves, t.y., tai, ką reikia iš esmės keisti. Juk evoliucionuodami turime atsisakyti visko, kas neharmoninga, ir kartais tai skausminga.

Skaityti ar ne sekančių metų prognozes? Neskaitykime. Tikrai neverta – neterškime savo sąmonės papildoma negatyvumo doze. Gali būti, kad ne visi pranašautojai suvokia savo asmeninės atsakomybės lygį – kur link jie rodo kryptį žmonijai.

Todėl – nebūkime svetimų scenarijų skaitytojais, tapkime mūsų šviesios realybės Kūrėjais! Verčiau sutelkime savo dėmesį, savo geriausias dvasines savybes metų pabaigos šventėms – apgaubkime meile ir širdies šiluma savo artimuosius, draugus, gimines, kaimynus.

Mylėkime vieni kitus 🙂 ..

Geros, šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Palikite save ramybėje..

Palikite visus ramybėje, tame tarpe ir save, ir tuomet viskas atsistos į savo vietas.

Leiskite sau atsikvėpti.. Peržvelkite savo gyvenimą.. Ir pradėkite gyventi..

Mums nieko nesigauna tuomet, kai bandome kitus įsprausti į kažkokias savo taisykles ir lūkesčius. Kai norime kažką gauti iš kitų. Visiems kažką norime įrodyti..

Mes blaškomės, stengiamės atitikti, lygiuojamės į kitų pasiekimus, baiminamės atsilikti, rungtyniaujame.. Ir bėgame per gyvenimą lyg nuvaryti žvėreliai, besiblaškydami išstumdome kitus į šonus, bet nesugebame atrasti savo vietos..

O juk iš tiesų viskas paprasta.

Kiti mums duoda tai, ką gali ir kiek gali. Ir šito negalima pakeisti, nes ir mes kitiems duodame lygiai tiek, kiek galime ir ką galime.

Ir keista manyti, kad jei mums atrodo, jog žmogus gali duoti daugiau, tai mes būtinai turime jį priversti tai padaryti.. Neturime. Nes tai, kas gaunama dirbtinai – dirbtina ir išlieka..

Mes turime pasirinkimą – sutikti arba nesutikti. Ir visi kiti turi lygiai tokį patį pasirinkimą.

Mes puikiai mokame reikalauti iš gyvenimo, bet nemokame branginti praktiškai nieko iš to, ką turime. Mūsų užtenka labai trumpam, o paskui mes elgiamės kaip vaikai, laukiantys vis naujų dovanų ir atrakcionų.

Mes nieko nepaliekame ramybėje, net meilė susigūžia, pavargusi nuo santykių aiškinimosi ir nuoskaudų.. Vaikai atitolsta, nes mes primygtinai mokome juos to, ko patys nemokame.. Mylimi žmonės užsidaro, nes laukiame iš jų neįtikėtinų stebuklų, kuriuos patys išsigalvojame..

Mes ir save įspraudžiame į siaurus rėmus, neigdami savo duotybę, ir labiausiai pergyvename dėl to, kad neatitinkame to primetamo, išskirtinai pinigais matuojamo sėkmingo žmogaus idealo.

Todėl dar kartą: palikite save ramybėje! Palikite visus ramybėje!

Siekite harmonijos su savimi, o ne išskirtinės valdžios prieš kitus.

Mokykitės pabusti su džiaugsmu.. Mokykitės pastebėti žmonėse geriausia ir būtinai jiems tai pasakykite! Savo trūkumus jie ir be jūsų žino..

Išmokite mylėti be pavergimo – laisvai ir didžiadvasiškai, o ne įtariai ir pavydžiai. Išmokite gyventi visapusiškoje švaroje – nuo minčių iki išplautų langų..

Mokykitės mąstyti kūrybingai kiekvieną kartą, kai kažką darote, o ne automatiškai remtis paruoštais šablonais, kurie sugalvoti masių valdymui, bet ne kiekvieno atskiro žmogaus situacijų sprendimui.

Išmokite pasitikėti žmonėmis, kuriuos mylite, ir jūs pamatysite, koks gali būti dėkingas žmogus, kurį išlaisvino nuo žeminančios kontrolės..

Atgaukite ryšį su gamta – tai vienintelė aukščiausia jėga šioje planetoje.. Norite stebuklo – pasėkite sėklą į žemę. Norite tikro grožio – pažvelkite į metų laikų kaitos įvairovę.. Norite jėgų – išmokite išgirsti savo kūno kalbą ir palaikykite harmonijoje tai, ką gamta sukūrė..

Gamtos dėsniai paprasti. Ir nelaimingais mes tampame būtent tuomet, kai tuščiagarbiškai bandome juos padaryti sudėtingais..

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (66)

Kiekvieno iš mūsų išorėje gali būti daug kas: kiautas, skafandras, šarvai, kaukė, juokdario kepurėlė, futliaras, skydas.. Tačiau kiekvieno iš mūsų viduje yra švelni, tyra, šilumos ir meilės išsiilgusi siela.

Mes slepiame ją, mes vengiame į ją pažvelgti.. Todėl vaidiname kietus ir nepažeidžiamus, apsimetame šaltais ir atsainiais. Nes labai bijome būti įskaudinti, bijome smerkimo ir nepritarimo. Ir net nesusimąstome, kad tai trukdo mums būti laimingais..

O mūsų siela labai kantriai laukia, kol atitirpsime, kol suskils mūsų šarvai ir nukris kaukės. Ir vieną dieną būtinai sulaukia.. Nes niekas iš mūsų čia negimė būti nelaimingais.

************

Mums visiems dabar gyvybiškai trūksta dvasingumo.

Visi tai jaučiame, visi pavargome nuo abejingumo, cinizmo, neapykantos, šaltumo. Na, negalima gyventi vien pilku, niūriu gyvenimu: skaičiais, daiktais, politika, nauda, abejonėmis, išskaičiavimu, melu, baimėmis, pelnu..

Negalima gyventi be gyvenimo spalvų: kūrybinio polėkio, vienybės, meilės, harmonijos, santarvės, nuoširdumo, bendradarbiavimo visų gerovei. Daugiau jau negalima.

Pakanka pažvelgti mažam vaikui arba senoliui į akis, kad suprastume savo dvasinio nuopolio gylį.

************

Per jėgą nieko neveikia, viskas lūžta ir griūva. Draudimai, protestai, kova, spaudimas – visa tai aklavietė, nes grįsta griovimu ir prievarta. O prievarta visada neišvengiamai susiduria su pasipriešinimu.

Ir tai patiria kiekvienas, kas bando jėga brautis ten, kur jo nelaukia. Priversti daryti tai, ko kitas negali arba nenori daryti. Bandyti įgyvendinti savo ambicijas kitų rankomis. Visa tai anksčiau ar vėliau sugriūva.

Nes viskas, kas geriausia, kas mus vienija ir sutelkia, yra įgyvendinama laisvai ir geranoriškai.

************

Blogis, negatyvumas labai lengvai mus užvaldo, jei bijome gyventi giliai, iš širdies. Paprasčiau gyventi nesigilinant, paviršutiniškai.. Mes išmokstame įveikti tas paviršiaus audras, o štai pasinerti į gilius apmąstymus kartais baisoka.

Todėl, kad gilūs apmąstymai atveda į akistatą su savimi – į tą tylos ir ramybės erdvę, kur mes susitinkame su savo sąžine ir tyliu sielos balsu. Ir tai neįprasta – taip tyra ir tikra, ir taip skiriasi nuo išorinio triukšmo, blaškymosi ir kovų.

Tyloje ir ramybėje mes turime ryšį su savimi tikruoju, savo dvasine stiprybe ir galime pamatyti viską, kas mums trukdo, o kas padeda išskleisti geriausias savo savybes. Mes neprieinami blogiui, kai turime ryšį su savimi.

************

Dvasingas žmogus – tarsi šviesos švyturys: jo šviesa siekia toli ir veikia visus, ką apšviečia. Ir jam nereikia kalbėti, įrodinėti, įkalbinėti – jis paveikia žmones savo būsena, savo vidine šviesa, kuri įžiebia ir kitų žmonių vidinę šviesą..

Ir pradeda vykti nuostabiausi įvykiai ir tikri stebuklai tų žmonių gyvenime: palengva keičiasi jų požiūris į gyvenimą, jų gyvenimo būdas, jų bendravimas su žmonėmis, jų sąveika su gamta ir visa gyvybe.. Ateina harmonija į jų gyvenimą.

Ir jie taip pat tampa šviesos švyturiais, savo vidine šviesa veikdami dešimtis ir šimtus žmonių,  su kuriais susiduria gyvenime.. O tie, savo ruožtu – dar šimtus ir tūkstančius, milijonus.. Gimsta visuotinė harmonija. Štai taip vyksta nepastebimos akiai, stebuklingos transformacijos mūsų planetoje.

Nelaukime guru, gelbėtojų ar vedlių – kasdieniniame gyvenime skleiskime savo vidinę šviesą.. Vienas dvasingas, geras žmogus gali labai, labai daug! Švieskime, tapkime svarbia ir tokia būtina bendrai gerovei pokyčių dalimi  🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Informacinis persisotinimas

Vis daugiau žmonių šiuolaikiniame pasaulyje skundžiasi išsiblaškymu, negebėjimu sutelkti dėmesį, apatija, užmaršumu, sunkumais įsimenant informaciją, negalėjimu skaityti ilgus tekstus.

Šios problemos dabar būdingos ir vyresnio amžiaus, ir vidutinio amžiaus, ir visai jauniems žmonėms – tai ne tik įvairaus amžiaus, bet ir įvairių profesijų žmonės.

Ir jie nelabai gilinasi, kodėl taip vyksta – jie viską pateisina nuovargiu, stresu ar amžiumi, nors visa tai nėra tikrosios priežastys. Ir, žinoma, dažniausiai bando tai išspręsti greičiausiu būdu – ieško stebuklingų piliulių smegenų veiklai gerinti..

Tačiau tikroji priežastis – tai išorinis informacinis srautas, kuriame dabar gyvena šiuolaikiniai žmonės. Kitaip tariant, žmonės beveik nuolatos, kartais ištisą parą, yra pasijungę prie informacinio srauto, todėl smegenys tiesiog nespėja visko apdoroti dėl informacinio persisotinimo.

Pavyzdžiui, tyrimais įrodyta, kad pastovūs interneto lankytojai dažniausiai perskaito tik apie 20% teksto, kuriuo susidomėjo, jie vengia ilgų pastraipų tekste. O nuolat pasijungę į internetą žmonės galiausiai pradeda skenuoti tekstą kaip robotai – skaito prabėgomis pavadinimą, pradžią, ieško raktinių žodžių, peršoka iš vienos pastraipos į kitą, paskaito pabaigą ir vertina informaciją tik iš pozicijos “persiųsti, pasidalinti“.

Dauguma šiuolaikinių žmonių sunkiai įveikia ilgus tekstus, nekalbant jau apie knygas. Net žmonės su gerais skaitymo įgūdžiais pastebi, kad ilgesnį laiką internete skaitydami tekstus, jie pradeda nesuvokti informacijos, todėl tenka skaityti vieną sakinį kelis kartus.

Taigi, gaunasi užburtas ratas: ilgų tekstų rašyti neverta, nes mažai kas juos skaito, o trumpai perteikti esmę ne visada įmanoma. Todėl masinė informacija darosi vis primityvesnė, su iššaukiančiomis antraštėmis ir bevertėmis vienadienėmis šokiruojančiomis temomis. Tai atbukina ir tekstų rašytojus, ir skaitytojus.

Nuolatinis informacinis srautas taip perkrauna žmogaus sąmonę, kad jis pasidaro vangus, išsiblaškęs ir paviršutiniškas. Jis sunkiai skaito, nerišliai rašo, jam sunku realiai bendrauti su žmonėmis. Jo kalboje apstu SMS žinučių lygio trumpinių, jaustukų, ištiktukų, bet jis taip puikiai fotografuoja “selfius“! Jis gyvena iliuzijoje, kad žino visas paskutines naujienas ir naujoves, nes nuolat nardo socialiniuose tinkluose.

Tačiau tas nuolatinis pasijungimas į informacinį srautą galiausiai virsta tikrų tikriausia priklausomybe – dauguma žmonių nepaleidžia iš rankų savo telefonų, planšečių, “smartfonų“, “aifonų“. Jie nepaleidžia jų iš rankų namuose, darbe, gatvėje, automobilyje, parduotuvėje, o atjungimas nuo interneto kelioms valandoms, nekalbant jau apie kelias dienas, sukelia jiems įtampą, paniką, nerimą.

Todėl jokios stebuklingos tabletės, maisto papildai ar kitokie išoriniai būdai sumažinti šią įtampą nepadės. Reikia tiesiog atgauti sveiką nuovoką ir naudotis mobiliuoju ryšiu išskirtinai pagal paskirtį ar iškilus būtinybei. Vienintelis būdas – maksimaliai riboti kasdieninį informacinį srautą ir sąmoningai rinktis būtiną informaciją.

Ir nepasiduokime tuštybei – tarsi tik su naujausiomis mobiliojo ryšio priemonėmis mes esame pažangūs, šiuolaikiški ir apsišvietę.. Didžioji dalis informacijos internete yra ne tik bevertė, bet ir kenksminga, nes ne tik sukelia psichinę įtampą, bet ir iškreipia pasaulėžiūrą bei nuovoką apie tikrąsias gyvenimo vertybes.

Skirkime daugiau laiko realiam, gyvam, nuoširdžiam bendravimui su žmonėmis.. Dažniau surenkime išvykas į gamtą, skaitykime knygas, kurkime.. Tai, kas tikrai vertinga ir svarbu gyvenime, mes jaučiame širdimi ir sužinome iš asmeninės patirties arba iš dvasingų žmonių išminties.

Tiesiog būkime sąmoningi, būkime budrūs. Puiku, kad gyvename informacinės gausos, didelių permainų ir evoliucinio proveržio laikais, bet – atidžiai rinkimės, kam iš tiesų verta skirti savo dėmesį ir savo gyvenimo energiją.

Parengė ruvi.lt

Šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Apie vaikų emocijas

Kalbėdami apie vienokius ar kitokius auklėjimo metodus, tėveliai geru rezultatu dažniausiai laiko tai, kad jų vaikas tampa ramus, mažai verkia, nerodo kaprizų ir nekelia isterikų.

Tarsi vaikas verktų, pyktų, zirztų ar keltų isterikas tiesiog dėl savo malonumo ar iš įpročio. Tarsi vaikas neturi teisės išreikšti savo emocijas.

O juk nei vienas žmogus negali būti nuolat pozityvioje būsenoje – tai tiesiog nerealu, bet kodėl gi tuomet mes reikalaujame to iš vaiko?

Ne visi suaugusieji geba suvaldyti savo emocines reakcijas, o vaikas – tuo labiau. Ir tik suaugusieji gali išmokyti vaiką suprasti ir išreikšti savo emocijas. O reikalavimai nutilti, nezirzti, nerėkti tiesiog išmoko vaikus slopinti savo reakcijas ir jaustis “blogais“ ir “netikusiais“..

Todėl kad geriau suprastume savo vaikus, naudinga pabandyti įsivaizduoti save jų vietoje. Tarkim, jaučiamės blogai ar esame suirzę: neišsimiegojome, prasta savijauta, kažkas nesiseka ar kažkokios kitos priežastys slegia – kas tokiu atveju mums padeda?

Ar padės, jei kažkas iš namiškių jums pasakys: “Na, baik zyzti, nusibodo klausyti, juk jau ne mažas vaikas esi!“ Ne, tikrai nepadės, nes jums realiai bloga.

Arba pasakys: “Na, baik, visa tai niekai!“ Žinoma, ne, nes jums tai ne niekai.

Ar padės jums nusiraminti, jei jums pasakys: “Eik, paverk į savo kambarį, o kai nurimsi, pasikalbėsime!“ Ne, nepadės, nes pasijusite nesuprasti ir atstumti.

O jei pagrasins: “Klausyk, jei nebaigsi zyzti, aš su tavimi nesikalbėsiu!“ Po tokių žodžių jūs pasijusite dar labiau įskaudinti, nes jums dabar reikalinga pagalba ir palaikymas.

Ar padės jums nusiraminti, jei jums pasakys: “Aš nieko nesuprantu, ką tu čia murmi per ašaras, pasakyk normaliu balsu!“ Tikrai nepadės..

O ar padės jums nusiraminti, jei artimas žmogus pradės ant jūsų šaukti arba.. suduos jums?..

Kodėl tuomet visa tai sakome savo vaikams? Kodėl taip elgiamės?

Kai vaikas suirzęs, kai audringai išreiškia savo emocijas, verčiau pagalvokime – o kas padėtų mums nusiraminti?

Kiekvienam žmogui tokiu atveju padeda supratimas, palaikymas, pagalba, buvimas šalia. Kai blogai, labai svarbu jausti, kad esi mylimas ir kad tave supranta: “Taip, aš žinau, kaip tu jautiesi, ir žinok, kad aš visada šalia ir tave myliu.“ Ir tik tuomet, kai nurimsta emocijos, galima aptarti situaciją ir pradėti ieškoti sprendimų.

Ko reikia vaikui tokiu atveju? To paties, kaip ir suaugusiam – leisti vaikui išreikšti savo būseną, savo emocijas ir tiesiog būti šalia, apkabinti, priglausti. Paguosti, palaikyti: “Tu pyksti, tau blogai, tu suirzęs, taip būna visiems. Bet aš su tavimi ir labai tave myliu..“ Ir kuo vaikui sunkiau – tuo svarbiau jam tuo metu žinoti, kad jis yra mylimas.

Tik rami suaugusiojo reakcija į vaiko emocijas padeda jam nusiraminti. O nurimus reikia pasikalbėti – dėl ko vaikas taip jautėsi ir kaip galima išspręsti situaciją. Taip vaikas išmoksta pažinti save ir savo būsenas, išmoksta valdyti savo emocijas, išsikalbėti.

Jei tėvai teisingai reaguoja į vaiko būsenas, tuomet vaikas nesusitapatina su negatyviomis emocijomis – “blogas“, “piktas“, “netikęs“, jis išmoksta suprasti, kad gali būti įvairių nuotaikų ir emocijų, mokosi jas išgyventi, suprasti jų priežastis ir savarankiškai atrasti sprendimus.

Tėvų meilė, kantrybė, nuoširdumas padeda vaikui išugdyti sveiką psichiką, harmoningą ryšį su kitais žmonėmis ir gebėjimą adekvačiai vertinti realybę.

Ir kai suprantame, kad vaikai auklėjami tik suaugusiųjų asmeniniu pavyzdžiu – labai naudinga kartais įsivaizduoti save vaikų vietoje. Ir atminti, kad meilė daro stebuklus..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tokia paprasta laimė..

Šiandien vėl tikra istorija – vienos moters pasakojimas apie tai, kaip dažnai materialūs siekiai ir daiktai užgožia tikrus, šiltus žmonių jausmus ir tarpusavio ryšį.

Gyvenau idealų, “kaip iš paveikslėlio“ ir – nelaimingą gyvenimą..

Mes gyvename nedideliame name. Ir jame užtenka vietos mudviem su vyru, keturiems vaikams, dviems šunims, dviems katėms, paukšteliams ir įvairiems gyvūnams, kurie apsigyveno mūsų vyriausios dukters kambaryje.

Name vietomis girgžda grindys, o plytelės virtuvėje prašosi remonto. Žiemą paryčiais namuose šaltoka, nes senoji krosnis ne visada gerai kaista. Kambariuose daug įvairiausios elektronikos ir senų baldų.

Aš myliu šį nediduką namelį. O grindų girgždesys – tarsi muzika mano sielai, todėl, kad tai mūsų Namai.

Ir man visai nesvarbu, kad kaimynų namai didesni ir brangesni. Nesvarbu, kokios markės jų automobiliai ir kur jie praleidžia savo prabangias atostogas. Aš nelyginu mūsų gyvenimų.

Aš nenoriu idealaus gyvenimo, “kaip iš paveikslėlio“. Ir tam yra priežasčių.

Esmė tame, kad prieš daugelį metų aš buvau ištekėjusi už kito vyro, su kuriuo mes turime du vaikus. Tą žmogų labiau domino materialios vertybės, pramogos ir malonumai, nei šeima.

Mes turėjome didelį naują namą gražioje vietoje šalia ežero. Turėjome puikius automobilius ir jachtą. Mus vadino “auksine porele“, nes idealiai atitikome tą šeimos vaizdinį, kurį primeta mums visuomenė.

Bet už uždarų durų buvo visai kitokia istorija. Ten buvo gyvenimas, perpildytas alkoholiu, kvaišalais, neištikimybe ir žiaurumu. Ten buvo gyvenimas su žmogumi, kuriam nuolat kažko trūko, ten vyravo liūdesys ir neviltis. O vaikai jei ir matė savo tėvą, tai tik įniršusį ir rėkiantį ant jų motinos arba gulintį lovoje.

Gyvendama su juo aš jaučiausi tarsi lediniame kamuolyje.. Gyvenimas už namo ribų atrodė laimingas ir švytintis, o viduje aš iš visų jėgų stengiausi susidoroti su slegiančiomis aplinkybėmis, tačiau ką aš bedaryčiau, viskas tik blogėjo. Išoriškai mes kėlėme pavydą draugams ir kaimynams, o viduje viešpatavo naktinis košmaras, kuris vos nepražudė manęs ir vaikų.

Laimei, man pavyko ištrūkti. Man padėjo šeima ir draugai, kurie galiausiai suprato, kas iš tikrųjų vyksta. Ir man su vaikais pavyko pradėti naują gyvenimą. Paskui aš sutikau savo vyrą, kuris pamilo mano vaikus kaip savus, o paskui mums gimė dar du vaikai. Ir štai mes nusipirkome šitą labai mažą namelį.

Taip, jame gal dar ne viskas sutvarkyta ir dar daug ko trūksta. Bet tai mažas namelis, kuriame viešpatauja meilė, pagarba ir daug džiaugsmo. Namelis, kuriame visi jaučiasi saugūs ir laimingi. Kur, gal būt, kartais šaltoka, bet šilta nuo mūsų širdžių šilumos.

Tai mažas namelis, kuriame du vyresnieji vaikai net nesvajoja apie didelį prabangų namą, nes suprato, kas yra tikrosios gyvenimo vertybės. Ir jie nuolat kalba apie tai, kaip myli šiuos nedidelius namus ir kad niekur daugiau nenori persikelti. Ir mes niekur nesikelsime.

Mes ne ideali “šeima iš paveikslėlio“. Ir nenorime ja būti. Mano gyvenimo patirtis parodė, kad mes nežinome, kas vyksta už kitų žmonių namų durų.

Taip pat aš supratau, kaip nuostabu džiaugtis tuo, ką dabar turime. Mylėkite savo gyvenimą. Negalvokite apie tai, ką turi kiti. Negalvokite apie tai, ką jums pirkti ir apie ką svajoti siūlo visuomenė.

Jei jūsų namuose viešpatauja meilė, pagarba, savitarpio pagalba ir rūpestis – jūs esate pasakiškai turtingi!

Ir negalvokite apie idealią “šeimą iš paveikslėlio“.. Patikėkite, jie mielai atsisakytų savo šešių miegamųjų namo dėl tos meilės ir širdžių šilumos, kuri yra jūsų nedideliuose jaukiuose Namuose 🙂 ..

Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt

Minimalizmas be fanatizmo

Mūsų dienomis minimalizmas labai populiarus: mes galime atrasti ne tik daug straipsnių su patarimais šia tema, bet ir labai savotiškų šio gyvenimo būdo interpretavimų.

Vieni žmonės minimalizmą supranta kaip išskirtinai interjero dizaino kryptį – didelės erdvės, mažai spalvų, mažai baldų, arba, atvirkščiai – mažos erdvės ir labai asketiška buitis.

Žmonės, kurie bando pasveikti nuo vartotojiško gyvenimo priklausomybių, minimalizmą supranta tik kaip nereikalingų daiktų atsikratymą pagal formulę “perku-išmetu“.

Nemažai jaunimo minimalizmą supranta labai tiesiogiai: asmeniniai daiktai, kurie telpa į vieną kuprinę, dviratis arba mažas automobilis, nedidelis butas su būtiniausiais daiktais, ir – minimumas įsipareigojimų gyvenime.

O kaip yra iš tiesų? Žinoma, geras bet koks būdas, kuris mus moko sąmoningai tvarkyti savo gyvenimą, suprasti tikruosius poreikius, vadovautis bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis ir tobulėti.

Tačiau būtent minimalizmo filosofija padeda atsikratyti visko, kas trukdo žmogui suprasti save patį, nes įsitraukęs į bėgimą paskui norus ir troškimus, žmogus paskęsta tarp daiktų, pramogų ir vis naujų įgeidžių, o tai sukelia nuolatinį stresą ir galiausiai – sveikos nuovokos praradimą.

Minimalizmas – tai gyvenimo būdas. Ne interjero ar drabužių mada ir ne skausmingas savęs ribojimas. Tai gyvenimo būdas, kuris padeda atgauti sveiką nuovoką ir sąmoningai įvertinti materialių daiktų vaidmenį mūsų gyvenime. Tai vartotojiško gyvenimo priešingybė.

Juk vartotojiškas gyvenimas – tai daugybė primetamų dirbtinų poreikių, kuriuos žmonės galiausiai pradeda laikyti būtinybe ir kurie neretai perauga į liguistą priklausomybę nuolat pirkti.

Minimalizmas – tarsi budizmo filosofijos atgarsis, atėjęs iki mūsų dienų.. Juk budizmas nurodo, kad visų mūsų problemų ir nusivylimų šaltinis yra norai!  Ir jei mes nuolat vaikomės geidžiamų objektų – tampame nuolatinių nusivylimų aukomis. Budizmas moko valdyti savo mintis ir atpažinti iliuzinius apribojimus, kurie atveda į konfliktą su pačiu savimi ir aplinkiniais.

Todėl minimalistinį gyvenimą galime pavadinti sąmonės nušvitimu – kai žmogus žvelgia į savo gyvenimą ir aiškiai pamato – kas jam trukdo harmoningai gyventi ir kas gyvenime yra iš tiesų svarbu ir reikalinga.

Svarbiausias dalykas, ko išmokstame gyvendami minimalistiškai – tai sąmoningas požiūris į gyvenimą. Sąmoningas žmogus intuityviai siekia aiškumo: tiesos, santarvės, sąžiningumo su savimi ir kitais žmonėmis, vienybės, gyvenimo pilnatvės.

Paprastumą, kurį propaguoja minimalizmas, pasiekiame atsikratę visko, kas padaro mūsų gyvenimą painiu ir sudėtingu. Tai liečia visas gyvenimo sritis: informaciją, buitį, mitybą, bendravimą, darbą, laisvalaikį, pomėgius.. Viskas turi būti natūralu, tikra ir tikslinga.

Todėl nuolat pirkdami vis naujus daiktus ir juos išmesdami, mes negalime sakyti, kad jau gyvename minimalistiškai. Arba –  fanatiškai save viskame ribodami. Arba – įsirengę minimalistinio dizaino interjerą ar pirkdami natūralių medžiagų daiktus ir rūbus.

Minimalizmas – pirmiausiai mūsų sąmonės būsena: tyra, šviesi, kūrybinga. O kokia mūsų sąmonė – tokia ir mūsų realybė.. Nes sąmonė – mūsų gyvenimo pagrindas ir pradžių pradžia: jos įtakojamas, formuojasi mūsų elgesys ir visas gyvenimas.

Pasirinkę minimalizmą, turime pažvelgti giliau į jo esmę – tai gyvenimo būdas, tai kelias į paprastumą. Ir būtent tame paprastume slypi Tiesa..

Parengė ruvi.lt

Gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Saugoti ir branginti

Man ne tiek svarbu, KĄ žmogus padarė, kiek tai, ko jis NEPADARĖ…

Aš niekada neskaičiavau, kiek esu dėl savęs padariusi, ir niekada nemaniau, kad kažkas “tylėdamas turi padaryti mane laiminga“… visa tai vienaląsčio vartotojo svajonės…

Bet aš ypatingai vertinu tai, kad manęs neapgavo, nepažadėjo neįvykdomų dalykų, neišdavė, nelygino su kitais, nepažemino…

Man nereikalingos dovanos po to, kai mane pažemino…

Nereikalingi atsiprašymai po nuolatinio skaudinimo…

Nereikalingi sugrįžimai po išėjimų…

Man neturi prasmės žodžiai ir pažadai po apgaulės…

Su manimi nereikia pasilikti po išdavystės…

Ir mėnulio nuo dangaus man nereikia po to, kai purvinais batais sutrypė mano sielą…

Todėl neskubėkite, žmonės, galvoti apie tai, kaip jus myli, stebėdami gražius gestus ir poelgius… dažniausiai taip elgiamasi dėl savęs, o ne dėl jūsų.. žmonės taip mėgsta susireikšminti, vaidindami Kalėdų Senelį…

Geriau pažvelkite truputį giliau ir supraskite, kad JŪSŲ žmogus gali būti pats paprasčiausias… ne supermenas… ne “myliu-nupirksiu-nuvešiu“… ne puošnių puokščių dovanotojas… bet tas, kuris greičiau pats iškentės bet kokį skausmą, nei suteiks jį jums…

Meilė – tai kuomet saugo ir brangina, o ne glaisto kaltę tris kartus per savaitę…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !