Kiekvieno iš mūsų išorėje gali būti daug kas: kiautas, skafandras, šarvai, kaukė, juokdario kepurėlė, futliaras, skydas.. Tačiau kiekvieno iš mūsų viduje yra švelni, tyra, šilumos ir meilės išsiilgusi siela.
Mes slepiame ją, mes vengiame į ją pažvelgti.. Todėl vaidiname kietus ir nepažeidžiamus, apsimetame šaltais ir atsainiais. Nes labai bijome būti įskaudinti, bijome smerkimo ir nepritarimo. Ir net nesusimąstome, kad tai trukdo mums būti laimingais..
O mūsų siela labai kantriai laukia, kol atitirpsime, kol suskils mūsų šarvai ir nukris kaukės. Ir vieną dieną būtinai sulaukia.. Nes niekas iš mūsų čia negimė būti nelaimingais.
************
Mums visiems dabar gyvybiškai trūksta dvasingumo.
Visi tai jaučiame, visi pavargome nuo abejingumo, cinizmo, neapykantos, šaltumo. Na, negalima gyventi vien pilku, niūriu gyvenimu: skaičiais, daiktais, politika, nauda, abejonėmis, išskaičiavimu, melu, baimėmis, pelnu..
Negalima gyventi be gyvenimo spalvų: kūrybinio polėkio, vienybės, meilės, harmonijos, santarvės, nuoširdumo, bendradarbiavimo visų gerovei. Daugiau jau negalima.
Pakanka pažvelgti mažam vaikui arba senoliui į akis, kad suprastume savo dvasinio nuopolio gylį.
************
Per jėgą nieko neveikia, viskas lūžta ir griūva. Draudimai, protestai, kova, spaudimas – visa tai aklavietė, nes grįsta griovimu ir prievarta. O prievarta visada neišvengiamai susiduria su pasipriešinimu.
Ir tai patiria kiekvienas, kas bando jėga brautis ten, kur jo nelaukia. Priversti daryti tai, ko kitas negali arba nenori daryti. Bandyti įgyvendinti savo ambicijas kitų rankomis. Visa tai anksčiau ar vėliau sugriūva.
Nes viskas, kas geriausia, kas mus vienija ir sutelkia, yra įgyvendinama laisvai ir geranoriškai.
************
Blogis, negatyvumas labai lengvai mus užvaldo, jei bijome gyventi giliai, iš širdies. Paprasčiau gyventi nesigilinant, paviršutiniškai.. Mes išmokstame įveikti tas paviršiaus audras, o štai pasinerti į gilius apmąstymus kartais baisoka.
Todėl, kad gilūs apmąstymai atveda į akistatą su savimi – į tą tylos ir ramybės erdvę, kur mes susitinkame su savo sąžine ir tyliu sielos balsu. Ir tai neįprasta – taip tyra ir tikra, ir taip skiriasi nuo išorinio triukšmo, blaškymosi ir kovų.
Tyloje ir ramybėje mes turime ryšį su savimi tikruoju, savo dvasine stiprybe ir galime pamatyti viską, kas mums trukdo, o kas padeda išskleisti geriausias savo savybes. Mes neprieinami blogiui, kai turime ryšį su savimi.
************
Dvasingas žmogus – tarsi šviesos švyturys: jo šviesa siekia toli ir veikia visus, ką apšviečia. Ir jam nereikia kalbėti, įrodinėti, įkalbinėti – jis paveikia žmones savo būsena, savo vidine šviesa, kuri įžiebia ir kitų žmonių vidinę šviesą..
Ir pradeda vykti nuostabiausi įvykiai ir tikri stebuklai tų žmonių gyvenime: palengva keičiasi jų požiūris į gyvenimą, jų gyvenimo būdas, jų bendravimas su žmonėmis, jų sąveika su gamta ir visa gyvybe.. Ateina harmonija į jų gyvenimą.
Ir jie taip pat tampa šviesos švyturiais, savo vidine šviesa veikdami dešimtis ir šimtus žmonių, su kuriais susiduria gyvenime.. O tie, savo ruožtu – dar šimtus ir tūkstančius, milijonus.. Gimsta visuotinė harmonija. Štai taip vyksta nepastebimos akiai, stebuklingos transformacijos mūsų planetoje.
Nelaukime guru, gelbėtojų ar vedlių – kasdieniniame gyvenime skleiskime savo vidinę šviesą.. Vienas dvasingas, geras žmogus gali labai, labai daug! Švieskime, tapkime svarbia ir tokia būtina bendrai gerovei pokyčių dalimi 🙂 !
************
Parengė ruvi.lt
ruvi 