Kategorija: Vyras ir moteris

Sklando daugybė anekdotų apie uošvių, žentų, anytų ir marčių santykius – tarsi būtų savaime suprantama, kad tai sudėtingi santykiai, todėl.. belieka juokauti šia tema. Ir retas žmogus prieš vedybas susimąsto, kad tuokiasi ne tik su mylimu žmogumi – su juo į gyvenimą ateina ir mylimo žmogaus artimieji bei santykiai su jais.

Į sutuoktinių tėvų gyvenimą taip pat ateina dar vienas vaikas – bet jau suaugęs, su savo charakteriu ir įpročiais. Įvyksta ne tik jaunųjų vestuvės, bet ir giminių susijungimas. Ar būtinai jis turi būti sunkus? Manau, kad ne – viskas priklauso nuo žmonių geranoriškumo.

Todėl nereikėtų iš anksto vadovautis stereotipais ir nusiteikti negatyviai. Ir vaikams, ir tėvams tai nauja patirtis, nauji vaidmenys gyvenime. Ir kartais nelengva greitai persijungti į tą naują vaidmenį: tėvams – “paleisti“ savo vaiką dėl stipraus emocinio ryšio, vaikams – ne tik kurti savo šeimos santykius, bet ir priimti mylimo žmogaus šeimą.

Šioje situacijoje dėl didesnės gyvenimo patirties (tame tarpe ir bendravimo su savo sutuoktinio tėvais) didesnė atsakomybė už gerų santykių užmezgimą turėtų atitekti tėvams. Jei jie psichologiškai brandūs ir išmintingi – tikrai suras būdus, kaip tai padaryti. Juk geri santykiai tarp uošvio, žento, anytos ir marčios stiprina ir jaunosios šeimos santykius.

Kad būtų geri santykiai – visi tiesiog turėtume elgtis geranoriškai ir pozityviai. Tačiau kaip dažnai tėvai, norėdami savo suaugusiems vaikams gero, sulaukia priešingų rezultatų! Kad to nenutiktų, šiandien pakalbėkime apie tai, ko jokiu būdu neturėtų daryti tėvai, jų vaikams sukūrus šeimą.

Pirmiausia – negalima daryti spaudimo ar versti kažką daryti taip, kaip tėvams atrodo geriau. Tai dažniausiai daroma tėvų klaida – reikėtų suprasti, kad auklėti sukūrusius šeimą vaikus jau vėlu! Jaunos šeimos gyvenimas turi būti nepriklausomas nuo tėvų: jie turi patys valdyti savo gyvenimą ir pajusti atsakomybę už jį.

Maža to, kad spaudimas yra neefektyvus, bet jis dar ir sukuria įtampą tarp tėvų ir jaunos šeimos. Ir jei jaunimui diktuojamas kiekvienas žingsnis – jie pasidaro pasyvūs, nesavarankiški, praranda atsakomybę. Ypač tai žeidžia jauną vyrą – šeimos galvą, ir sukelia protestą.

Nėra nieko blogo, jei tėvai nori pasidalinti savo gyvenimo patirtimi ar išsakyti savo nuomonę, bet tai neturi būti vadovavimas. Jie neturėtų nurodinėti – ką daryti, ko nedaryti, geriausias patarimas skambėtų taip: “Pagalvokite.. ir padarykite taip, kaip jums atrodo geriausia“.

Jokiomis aplinkybėmis ir visiškai nepriimtinas šantažas – emocinis ar materialus. Tai manipuliacijos, kurių neturi būti bendravime apskritai, o ypač artimų žmonių bendravime. Emocinis šantažas: “tu negali taip su mumis elgtis“, “mes to neišgyvensime“ ir pan.. Materialus: “neteksi paveldėjimo, jei nepaklausysi mūsų“, “duosime pinigų, jei nusipirksite baldus, kurie mums patiko“ ir pan..

Negalima pažeisti jaunos šeimos teritorijos. Jei jauna šeima gyvena tėvų namuose – į jų kambarį tėvai neturėtų užeiti kada panorėję. Šeima turi turėti savo asmeninę erdvę, kurioje tvarkosi (mokosi tvarkytis) taip, kaip jiems atrodo geriau. Tėvams gi dažniausiai atrodo, kad jei vaikai kažką daro ne taip kaip jie – reiškia, daro automatiškai blogai..

Jei jaunimas gyvena atskirame bute – tėvai turėtų susilaikyti nuo patarimų, kaip jį įsirengti ar tvarkyti. Ypač dažnai tai daroma, jei tėvai padeda materialiai (“duodam pinigus – privalo klausyti“).

Negalima neperspėjus “vizituoti“ jaunos šeimos namus, t.y., prižiūrėti, komentuoti netvarką ir aiškinti – kaip reikia tvarkytis, virti valgyti, lyginti rūbus, prižiūrėti vaikus.. Dėl tėvų apsilankymo reikėtų susitarti iš anksto, nes jauna šeimininkė gali pasijusti nejaukiai, jei bus užklupta nesusitvarkius ar šeima bus susiplanavus kitokį laisvalaikį.

Jokiu būdu negalima tiesioginiais veiksmais ardyti jaunos šeimos. Pavyzdžiui, konfliktinėje situacijoje remti tik savo vaiko pusę: negatyviai kalbėti apie sutuoktinį, spausti jį, kad “praregėtų“ ir paliktų šeimą. Taip dažniausiai elgiasi visi tėvai, nes negali objektyviai vertinti: jų vaiką “nuskriaudė“, todėl reikia “pašalinti“ skriaudėją.

Tokios “gynybos“ rezultatai visada blogi: stiprus šališkas palaikymas neretai pastūmėja “nuskriaustąjį“ link skyrybų arba paaštrina konfliktą. Gali būti, kad sutuoktiniai vėliau išsiaiškins ir susitaikys, o štai tėvų pozicija ir pikti žodžiai konflikto metu įsimins ilgam ir temdys santykius.

Pats geriausias ir efektyviausias tėvų elgesys – būti geranoriškais ir savo harmoningu elgesiu bei palaikymu stiprinti jauną šeimą. O visus gyvenimiškus sprendimus palikti jaunimui – kad ir kaip kiltų pagunda išspręsti ar padaryti “geriau“ už juos :)..

Visi mes norime harmoningo bendravimo – jei mūsų santykiai šeimoje ir su kitais žmonėmis geri, mes jaučiame vidinę ramybę ir esame tiesiog.. laimingi :). Bendravimas mums gyvybiškai svarbus – nuo santykių kokybės priklauso viskas: šeimos laimė, draugystė, sėkmė, kūrybingumas, darbingumas, sveikata..

Sunkus ir įtemptas bendravimas atima daugybę energijos, o nuolatinė įtampa sukelia depresijas ir net kūno ligas. Todėl visuomet verta ieškoti būdų pagerinti santykius, nelaukiant, kol jie savaime “pagerės“ – gyvenimas įrodė, kad nevaldoma situacija paprastai linkusi blogėti..

Įdomu tai, kad visi mūsų santykiai gyvenime – draugiški, šeimyniniai, darbiniai ir t.t.. – kuriami pagal tam tikrus vienas kitą dėsningai keičiančius etapus. Kiekviename etape vystomos reikalingos savybės bendravime, kurios ir bus pagrindas sekančiam etapui.

Jei tų savybių neišvystome – “užstringame“ kažkuriame etape ir santykių toliau nevystome, bet einame tarsi užburtu ratu, automatiškai kartodami ydingą elgesį. Ir net jei tokiame “užstrigime“ nutraukiame santykius – naujuose santykiuose kartosime tas pačias klaidas, kol.. nesuprasime, kad reikia keistis, arba – kol besikartojančios gyvenimo situacijos neprivers susimąstyti.

Tai savotiški spąstai, kuriuos galime atpažinti, jei žinome – kokie yra bendravimo vystymosi etapai. Psichologijoje jie apibūdinami taip:

Pasitikėjimo ir saugumo kūrimo etapas. Jame svarbiausi nuoširdumas, atvirumas, buvimas savimi tikruoju – tai gerų santykių pagrindas. Jei šis etapas sėkmingas – gimsta saugumo jausmas bei pasitikėjimas vienas kitu, ir mes keliaujame į sekantį santykių vystymosi etapą.

Jei nesėkmingas – užstringame jame. Dažniausiai pasitaikančios šio etapo problemos – pastangos pasirodyti ne tuo kuo esame (keičiame kaukes), įtarumas, nepasitikėjimas, uždarumas, baimė.

Individualių skirtumų pripažinimo etapas. Mokomės priimti žmogų tokį, koks jis yra, gerbti jo interesus, laikytis susitarimų. Taip pat mokomės išreikšti ir savo poreikius bei jausmus – be kaltinimų ir kritikos. Mokomės klausyti ir išgirsti.

Užstringame šiame etape, jei pradedame kovoti dėl “valdžios“, reikšti pretenzijas, slėpti nepasitenkinimą ir nuoskaudas. Užstrigę šiame etape, žmonės dažnai skiriasi, bet santykių nutraukimas būna skausmingas dėl susikaupusio pykčio, abipusių pretenzijų ir ilgai kauptų nuoskaudų.

Dialogo, bendradarbiavimo, bendrumo ir sutarimo etapas. Gilaus emocinio ryšio užgimimas, ramūs ir harmoningi santykiai: bendri ir asmeniniai tikslai, palaikymas, patikimumas, vienybė.

Šio etapo problemos – nuklydimas į paviršutiniškumą (apsileidimas dėl gyvenime atsiradusio santykių stabilumo), bendrų tikslų nebuvimas (kai kiekvienas užsiima tik savais tikslais), susvetimėjimas.

Tam tikro santykių lygmens užbaigimas. Pasirengimas pereiti į aukštesnį, kokybiškesnį bendravimo lygmenį, suvokimas, kad turime tobulėti ir pradėti naują santykių etapą. Po šio etapo santykiai arba pasibaigia (tačiau pozityviai, be negatyvumo), arba tęsiami – bet jau kokybiškai aukštesniame lygmenyje.

Jei užstringame šiame etape, pajuntame, kad gyvenimas – lyg stovinti bala, kad viskas įgrįso. Bet.. ir pakeisti kažką sunku, nes nėra taip paprasta atsisveikinti su įprastais dalykais ir pereiti į aukštesnį, bet.. dar nepažįstamą bendravimo lygmenį.

Taigi, turime nuolat kurti santykius – kad tobulėtume, kad sukurtume tvirtą pagrindą sekančiam etapui, kad skleistume harmoniją.. Juk šiame pasaulyje nėra nieko statiško: viskas juda, sąveikauja, vystosi. Mūsų santykiai taip pat: keičiamės mes, keičiasi aplinkybės bei žmonės mūsų gyvenime – todėl turime keisti (tobulinti) ir mūsų bendravimą :).

Pagarbą bendravime šiandien dažniausiai pakeičia parodomasis, išorinis mandagumas. Ypač tai ryšku susirašinėjime, kur apstu šabloninių mandagumo žodžių, kurie lyg ir turėtų išreikšti pagarbą, tačiau iš tiesų tėra šaltas formalumas.

Tačiau ir pokalbiuose dažnai girdime, kai besiginčijantys žmonės, kurie tikrai negerbia ar net nemėgsta vienas kito, pabrėžtinai kartoja: “gerbiamasis..“ Koktu, veidmainiška, nenuoširdu..

Tuo tarpu pagarba pirmiausiai siejama su nuoširdumu ir geranoriškumu. Ir išreiškiama ji ne tik žodžiais, bet ir bendravimo motyvais – ko mes siekiame bendravime. Juk po mandagiais žodžiais gali slypėti ir abejingumas, ir įvairios manipuliacijos, ir net pažeminimas.

Formalus mandagumas daugeliui atgrasus. Jis labai paplitęs, todėl pažvelkime – kokie iš tiesų yra pagarba grįsti bendravimo principai. Jų nedaug, bet juos žinodami, nenukrypsime į pagarbos imitavimą – parodomąjį išorinį mandagumą.

Pirmiausia – bendravimo motyvas. Jis turi būti nuoširdus ir pozityvus: pasidalinti informacija, pasikeisti nuomonėmis, kažką sužinoti, išsiaiškinti situaciją, atsakyti į klausimus, susitarti arba suderinti veiksmus, priimti sprendimus, aptarti įspūdžius, ir pan..

Visada kalbėti apie reikalo esmę ir sakyti tiesą. Venkime tuščių pokalbių, įvairių manipuliacijų, siekiant kažkokių tikslų ir nenukrypkime nuo temos, norėdami išvengti tiesaus pokalbio.

Išreikšti mintis taip, kad jos būtų aiškios ir suprantamos. Neaiškiai, painiai, nesuprantamai išdėstytos mintys gali būti neteisingai suprastos, todėl sukels nereikalingus ir beprasmiškus dialogus ar ginčus.

Savo mintis dėstyti taip, kad nežemintume kitų žmonių. Nekorektiški pasisakymai dėsningai sužadina atsakomąją agresiją ir abipusius įžeidinėjimus. Žeminantis kitus žmogus negerbia ne tik kitų, bet ir savęs.

Vengti “guru“ pozicijos ir frazių: “tu privalai, tu nieko nesupranti, tau reikėtų, aš tau patarčiau“ ir t.t.. Savo požiūrį išreiškime korektiškai, be “pasikėlimo“ virš kitų.

Negaišti laiko ir jėgų įtikinėjant kitus išskirtinai savo nuomonės teisingumu arba kito nuomonės neigimu. Kiekvienas žmogus turi savo patirtį, išgyvenimus, informacijos šaltinį, suvokimą – ir kartais jie būna labai skirtingi. Tokiu atveju vietoje ginčų reikėtų apsiriboti argumentuotų nuomonių pasikeitimu.

Mokėti išklausyti ir išgirsti. Tai labai svarbu, nes labai dažnai, net neišklausę kalbančiojo, pertraukiame jį viduryje sakinio ir dėstome savo nuomonę. Tokiu būdu parodome nepagarbą kalbančiam.

Valdyti savo emocijas pokalbio metu. Savo nepritarimą ar nesutikimą galime išreikšti ramiai ir be asmeniškumų, pvz.: “aš negaliu su tuo sutikti, negaliu pritarti, aš manau kitaip“ ir pan. Ir neslopinkime nuoširdžios nuostabos, susidomėjimo ar pritarimo – tai sukuria šiltą bendravimo atmosferą :).

Atrodytų – paprasta laikytis šių principų, bet labai dažnai ambicijos ar egoizmas nuveda į priešingą pusę. Tam, kad pagarba taptų bendravimo pagrindu – reikia tiesiog jų laikytis. Tuomet formalų, šaltą mandagumą pakeis nuoširdus bendravimas, grįstas abipuse pagarba.

Ir čia veikia auksinė taisyklė: pradėkime nuo savęs, o kiti tikrai atlieps į parodytą geranoriškumą. Verta to išmokti – juk abipusė pagarba bendravime sukuria ypatingą, nuoširdų ryšį tarp žmonių :)..

* Ne tas yra turtingas, kuris daug turi, o tas, kuris daug duoda.

* Šykštuolis labai susirūpinęs, kad tik ko neprarastų – psichologiniu požiūriu jis yra vargšas, menkas žmogelis, kad ir kiek daug turėtų.

* Kiekvienas, kuris gali atiduoti save, yra turtingas.

* Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi – dalelę savo gyvenimo.

* Bet to nereikia suprasti pažodžiui. Jis atiduoda savo gyvybinę energiją, savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinias, savo humorą, savo liūdesį – visus išgyvenimus ir visas savo dvasinių vertybių išraiškas.

* Taip jis praturtina kitą žmogų, didindamas jo kūrybines jėgas, stiprindamas jo gyvybingumą.

* Jis duoda ne tam, kad gautų: besąlygiškas dovanojimas dovanojančiam pats savaime – džiaugsmas.

* Duodamas jis neišvengiamai pažadina kitame žmoguje gerumo atsaką, ir to gerumo energija sugrįžta atgal, praturtindama duodantį dvasiškai.

* Davimas skatina ir kitą žmogų tapti duodančiu, ir jie abu didina tą džiaugsmą, kurį pažadino gyvenimui.

* Kažin ar reikia akcentuoti, kad gebėjimas mylėti, kaip dovanojimas, priklauso nuo asmens charakterio brandumo.

* Subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas.

* Nesubrendusi meilė teigia: “Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas”. Brandi meilė sako: “Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave“.

* Be dovanojimo, meilės išreiškiama dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai rūpestis, atsakomybė, pagarba ir pažinimas.

* Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas.

* Meilėje įmanomas paradoksas – du žmonės tampa viena, ir vis dėlto išlieka du.

* Meilė yra veikla, o ne pasyvus afektas; tai „pastovi būsena“, o ne „laikinas įsimylėjimas“.

* Bendriausia prasme, aktyvus meilės pobūdis gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas.

* Meilė yra veiklumas: jei aš myliu, aš esu nuolat, veikliai dėmesingas mylimam asmeniui.

* Be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos.

* Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių.

* Negalima atidalinti meilės saviems nuo meilės svetimiems. Priešingai, pirmoji egzistuoja tik su ta sąlyga, kad egzistuoja ir antra.

* Savęs dovanojimas ir yra ta jėga, iš kurios gimsta meilė; iš pasyvumo meilė gimti negali.

Mintys iš E. Fromo knygos “Menas mylėti“

Dažniausia klaida bendravime – savo atžvilgiu norime idealaus elgesio, o štai kitų atžvilgiu turime daugybę egoistiškų reikalavimų, norime kontroliuoti, o kartais ir savanaudiškai manipuliuoti. Iš to gimsta nesutarimai, neįvykdomi lūkesčiai, intrigos..

Krenta į akis ir išorinės kaukės su dirbtinėmis šypsenomis, parodomuoju mandagumu, gausiai žarstomais tuščiais pagarbą išreiškiančiais kreipiniais ir formalia padėka. Mums taip trūksta paprasčiausio nuoširdumo ir geranoriškumo bendravime!

Kaip išvengti nesutarimų ir formalumo bendravime, kaip sukurti gerus ir nuoširdžius santykius? Įmanoma viskas, jei laikysimės paprastų harmoningo bendravimo principų :).

Pirmiausia, turime sau atsakyti – ko tikimės iš bendravimo: gal tikimės įgyvendinti savo egoistinius siekius (kad viskas būtų taip, kaip aš noriu), o gal turime kitokių paslėptų savanaudiškų motyvų? Ar tikrai norime kartu kurti nuoširdžius santykius, kur yra supratimas, palaikymas ir susitarimas?

Bendraudami mes gauname būtent tai, ką atiduodame. Nesitikėkime, kad elgdamiesi negatyviai (žemindami, išnaudodami, pavydėdami..), sulauksime pozityvaus atpildo (meilės, dėmesio..). Jei norime supratimo – patys stenkimės suprasti kitus, norime nuoširdumo – būkime nuoširdūs, atleidimo – atleiskime patys ir t.t.. Viskas sugrįžta – tai paprastas gyvenimo patvirtintas principas.

Nedarykime spaudimo, nekovokime dėl vietos kito žmogaus gyvenime. Per jėgą mielas nebūsi – dažnai pamirštame šią paprastą tiesą. Įkyrus brovimasis į žmogaus gyvenimą visada duoda priešingus, nei laukta, rezultatus – atstūmimą, priešiškumą, norą atsiriboti.

Vietoje ginčų – konstruktyvus susitarimas. Ginčai – ne tik beprasmiški, bet ir pavojingi bendravime. Ginčuose užgimsta daugybė negatyvumo, o įsikarščiavę pasakome tai, dėl ko vėliau gailimės. Kartais ir gerus santykius gali sugadinti vienas neatsargus žodis. Nepasiduokime ambicijoms ir pykčiui, mokykimės laiku užbaigti beprasidedantį ginčą, atidėti pokalbį ir ieškoti susitarimo.

Mes negalime pakeisti kitų žmonių. Galime keistis patys, galime daryti įtaką, bet pakeisti kitus žmonės – ne. Mes turime priimti žmones tokius, kokie jie yra. Jei matome, kad artimas elgiasi blogai – atvirai, bet be priekaištų ir geranoriškai jam apie tai pasakykime. Gali būti, kad tai bus būtent tas objektyvus žvilgsnis iš šalies, kuris padės jam pamatyti savo ydą.

Mokėkime atleisti. Dažniausia nuoskaudų priežastis – kai žmogus elgiasi ne pagal mūsų lūkesčius. Todėl mokykimės atskirti – kada “suveikia“ mūsų pačių egoizmas, o kada iš tiesų yra dėl ko supykti. Bet kokiu atveju – nuoskaudos visada nuodija santykius. Jei norime harmoningai bendrauti – atleiskime ir nelaikykime užslėptų nuoskaudų.

Santykius kuriame, palaikome ir puoselėjame. Jokie santykiai nesusikuria savaime – juos reikia abiems pusėms aktyviai palaikyti. Norite draugauti – būkite draugu :). Dėmesys, nuoširdumas ir pagarba – tai kertiniai dalykai, be kurių santykiai anksčiau ar vėliau žlunga.

Bendravimo ratas gali keistis – tai normalu. Su vienais žmonėmis bendraujame visą gyvenimą, su kitais – tik tam tikrą laiką. Nėra nieko baisaus tame, kad interesai ar požiūriai pradeda nesutapti, o bendravimas – pasibaigia. Žmonės keičiasi, mes keičiamės.. Jei bendraudami jaučiame diskomfortą, o tuo labiau – patyriame žeminimą, konkurenciją, išdavystę – abiems pusėms naudingiau tokius santykius nutraukti. Geriau retkarčiais susitikti, nei laukti iš bendravimo to, ko jau nebeliko ar kabintis į destruktyvius santykius. Būkime nuoširdūs ir su dėkingumu paleiskime tai, kas siejo, tačiau dabar nutrūko.

Visi gyvenime sutikti žmonės svarbūs, iš kiekvieno galime kažko pasimokyti. Iš kiekvieno susitikimo galime kažko pasimokyti: kažkas mus išbando, kažkas išnaudoja ar apgauna. O kažkas padeda išmokti naujų įgūdžių, palaiko sunkią akimirką, įkvepia ir padaro gerą įtaką. Ir visa tai labai vertinga..

Branginkime žmones, kurie yra šalia. Nepamirškime pasakyti artimiems žmonėms, kokie jie mums brangūs. Skirkime jiems dėmesį, rūpinkimės jais – jie turi jausti, kad yra mums svarbūs.. tuomet natūraliai užgimsta šiltas dvasinis ryšys, kuris mus tvirtai sujungia :).

Problemos, su kuriomis susiduriame šeimoje, visada turi priežastį – kiekviena iškilusi problema yra tam tikrų veiksmų pasekmė. Supratę ir pašalinę problemų priežastis, mes galime kurti laimingus santykius. O štai paliktos be dėmesio problemos turi tendenciją augti ir “apaugti“ naujomis problemomis.

Senosios Vedos išskiria penkias pagrindines nesutarimų šeimoje priežastis. Visos jos griauna santykius šeimoje. Ir tik pašalinus šias nesutarimų priežastis, galima kurti harmoniją šeimoje. Kokios jos? Peržvelkime.

Vyriškos ir moteriškos psichologijos skirtumų nesuvokimas. Vyro ir moters psichologija labai skiriasi, ir jei to nesuprantame – kyla nesutarimai, ginčai, konfliktai. Kol nesuvokiame šių skirtumų, sunku tikėtis gerų santykių, nes mes nematome savo elgesio klaidų.

Todėl jei norime darnios šeimos – pirmasis žingsnis turėtų būti vyriškos ir moteriškos psichologijos skirtumų studijavimas.

Vyriškų ir moteriškų pareigų nežinojimas ir (arba) nevykdymas. Poroje vyrai turi vienokias pareigas, moterys – kitokias. Jų pagrindas – būtent vyro ir moters psichologijos skirtumai. Todėl vyrui pagal jo prigimtį lengviau atlikti vienus darbus, moteriai pagal jos prigimtį – kitus.

Mūsų laikais dauguma šeimų nežino (nesupranta) savo pareigų, todėl dažnai vyras atlieka moteriškus darbus, o moterys – vyriškus. Tame nėra nieko blogo, jei abu dėl to sutaria ir abu tai tenkina.

Tačiau dažniausiai savo pareigų neatlikimas (kaip ir ne savo pareigų atlikimas) ardo harmoniją santykiuose, nes prieštarauja prigimčiai ir psichologijai. Moteris, kuri atlieka vyro pareigas, įgyja vyriškų bruožų ir praranda moteriškumą.

Vyras, atlikdamas moteriškas pareigas, praranda vyriškumą ir įgyja moteriškų bruožų. Todėl propaguojama “lygybė“ nėra tokia jau nekalta idėja, nes griauna santykius – todėl, kad vyras nesijaučia vyru, o moteris – moterimi.

Egoizmas santykiuose, t.y., noras “kad gyventų dėl manęs“ ir nenorėjimas gyventi dėl kito. Tai viena didžiausių problemų šeimos santykiuose. Iš esmės tai siekis pasinaudoti kitu ir nenoras atiduoti. Egoizmas būdingas tiek vyrams, tiek moterims, bet dažniausiai yra abipusis: kiekvienas nori tik gauti, o duoti nenori.

Egoizmo esmė – “aš noriu gyventi sau (savo malonumui), o kiti turi gyventi dėl manęs“. Jei abu tokie, tai santykiai paverčiami sandoriu, nauda ir manipuliacijomis: “aš padarysiu tai, jei tu padarysi kažką man“. Tokiuose santykiuose kalbėti nei apie harmoniją, nei apie gerą šeimos perspektyvą neįmanoma.

Net ir skirdamasis egoistas galvoja ne apie galimas savo ir sutuoktinio klaidas, o apie tai, “kad susiras sau geresnį sutuoktinį“, ir tuo pačiu atsineša į naujus santykius tas pačias neišspręstas egoistiško bendravimo problemas.

Aukštesnių gyvenimo tikslų ir santykių paskirties gyvenime nesuvokimas. Išmintingi žmonės jau supranta, kad trumpalaikiai materialiniai ir kūniški malonumai negali būti gyvenimo tikslu. Aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas – savęs ir šio pasaulio pažinimas, savo tikrosios dvasinės prigimties suvokimas, vienybė su Kūrinija ir Kūrėju.

Neįmanoma augti dvasiškai, siekiant tik laikinų materialių ar kūniškų malonumų ar būnant egoistišku. Taip gyvendamas žmogus nuolat nepatenkintas, nes jam norisi kažko vis daugiau – daiktų, malonumų. Ir dėl to patiriama trumpalaikė “laimė“ tėra įaudrintas protas, euforija.

Tuo tarpu santykiai šeimoje – puiki galimybė atsikratyti egoizmo, pažinti save ir sutuoktinį, augti dvasiškai, tobulėti ir tobulinti tarpusavio santykius.

Saviugdos nebuvimas. Savęs pažinimas, saviugda – tai dvasinė kiekvieno žmogaus praktika, be šito neįmanomas dvasinis augimas. O jei nėra dvasinio augimo, žmogus netobulėja, todėl neįmanoma kurti harmoningus santykius. Kai nėra tobulėjimo, atsiranda griuvimo tendencija.

Tik sąmoningas, dvasiškai augantis žmogus gali keistis į gerąją pusę. O tai reiškia, kad gerėja ir santykiai šeimoje, ir apskritai gyvenime atsiranda daugiau harmonijos, ramybės ir laimės :)..

Kaip manote?

* Gebėjimas harmoningai bendrauti – absoliutus gėris. Deja, nėra dažnas dėl iškreipto bendravimo tikslų suvokimo – kai siekiama manipuliuoti, daryti įtaką, valdyti.

* Bendraudami mes keičiamės informacija, kuriame santykius, bendradarbiaujame, sprendžiame iškilusias problemas. Ir būtent mokėdami bendrauti visa tai atliekame lengvai ir paprastai.

* Mes turime prigimtinį poreikį bendrauti, o šio poreikio realizaciją liudija bendravimo džiaugsmas. Mūsų poreikis bendrauti toks pat natūralus, kaip ir poreikis kvėpuoti.

* Kur mes bebūtume, kokį gyvenimo būdą bepasirinktume – bendravimo nepavyks išvengti. Net būdami gilioje vienatvėje, mes bendraujame su.. savimi. O štai bendravimo trūkumą psichologai vadina sensoriniu badu.

* Bendravimas gali būti naudingas, neutralus arba kenksmingas (konfliktiškas). Naudingas – pozityvus, praturtinantis, suartinantis, įkvepiantis. Neutralus – formalus. Kenksmingas – negatyvus, kenkiantis vienai ar abiems pusėms.

* Konflikto metu vienai pusei atrodo, kad jei ne bendravimo partnerio pikta valia – konflikto nebūtų. Kaip manote, o ką galvoja partneris? Jis galvoja lygiai taip pat.. Todėl konflikte laimėtojų nėra: pralaimi abi pusės.

* Bendravimas pereina į konfliktą, kai nesuprantame arba nenorime suprasti, kai spaudžiame ir reikalaujame, kai esame ambicingi, egoistiški ir agresyvūs.

* Visi norime supratimo, tačiau tam, kad žmonės mus suprastų, mes turime būti jiems suprantami..

* Jei esame sudirgę – atidėkime pokalbį ir nurimkime. Visada pagalvokime prieš kalbėdami – ypač jei norime pasakyti kažką negatyvaus. Ieškokime bendros kalbos: sąlyčio taškų ir to, kas mus jungia, vietoje ginčų dėl to, kas mus skiria.

* Jei šaukiame ar kalbame pakeltu tonu, pašnekovas fiksuoja tik negatyvų emocinį foną, bet ne perteikiamą informaciją, todėl pradeda reaguoti lygiai taip pat – negatyviai. Tai tiesus kelias į konfliktą.

* Jei konfliktiškas bendravimas tampa įprastu – jis pradeda varginti, todėl žmogus pradeda ieškoti išeities. Juk konfliktų kelias be pabaigos: kiekvienas sekantis konfliktas kyla dėl vis menkesnės priežasties, konfliktai darosi vis audringesni, o jų pasekmės vis sunkesnės.

* Niekas nenori ir nemėgsta konfliktų – net konfliktuojantys. Todėl sprendžia šį klausimą taip, kaip kas supranta: riboja bendravimą, užsidaro savyje arba reikalauja aklo paklusnumo.. Tačiau tai ne sprendimai, o bėgimas nuo konfliktų, kuris kartais sukelia laikiną palengvėjimo iliuziją.

* Geriausia išeitis – mokytis harmoningai bendrauti. Tam net nereikia papildomo laiko: juk bendraujame nuolat ir visada turime progą praktikuotis! Tiesiog stebėkime savo ir kitų reakcijas, mokykimės suprasti žodžių ir veiksmų pasekmes bei priežastis, bendravimo tikslus.

* Mokymasis bendrauti keičia žmogaus gyvenimą į gerąją pusę: lieka vis mažiau prieštaravimų, įtampos ir konfliktų, ir vis daugiau supratimo, bendravimo džiaugsmo ir harmonijos.

* Beje, vienas iš psichinės sveikatos kriterijų yra mokėjimas bendrauti..

* Bendravimo pagrindas – pagarba. Net maži nukrypimai – ironija, kandi pašaipa, atsainus tonas, abejingumas gali sugadinti net gerus santykius. Jei tai kartojasi – nesistebėkime, jei žmogus pradeda vengti bendravimo.

* Atpraskime kritikuoti – tai automatiškai sukelia norą gintis ir ieškoti pasiteisinimų. Nuolat kritikuojantis žmogus nemoka bendrauti, nes nesupranta, kad jo kritika gali žeisti žmones. O nuolat kritikuojamas žmogus galiausiai praranda pasitikėjimą savimi.

* Užsibrėžkime aiškų bendravimo tikslą – harmoniją. Būkime atviri ir tyri bendravime: kalbėkime ir elkimės be slaptų motyvų ir falšo.

* Atminkime: yra vienijantys ir suartinantys jausmai: meilė, vienybė, geranoriškumas, geraširdiškumas, dėkingumas, dėmesingumas, pagarba.. Jie veda tiesiu keliu į harmoniją bendravime 🙂 .

Mintys iš įvairių paskaitų, parengė ruvi.lt

Žmogaus gyvenimas – tarsi persipynusi priežasčių-pasekmių virtinė. Kiekvienas mūsų žodis, mintis ir veiksmas turi pasekmes. Tai, kas praėjo – pasilieka (pasekmė), o tai kas bus, yra jau dabar (priežastis). Ypač svarbu tai suprasti bendraujant su žmonėmis.

Nepriklausomai nuo to – pozityviai ar negatyviai elgsimės su žmonėmis, bet savo veiksmų pasekmes anksčiau ar vėliau išgyvensime pilnai ir asmeniškai. Todėl kartais verta atidžiau pažvelgti į savo bendravimą ir pagalvoti: ar siekiame harmonijos? O gal tiesiog laukiame, kad kiti elgsis taip, kaip mes norime?..

Bendravime taip pat veikia dėsnis: ką pasėsi, tą ir pjausi. Ir kaip neišaugs iš agurko sėklos obelis, taip ir bendravime – elgdamiesi blogai, negalime tikėtis gerų santykių. Todėl kaltinti kitus dėl bendravimo problemų – tiesus kelias į konfliktus, verčiau pasitikrinti – ar patys elgiamės pozityviai.

Pirmiausia – nepamirškime, kad aplinkinius žeidžia pikti žodžiai, todėl jie ilgiau juos prisimena. Paradoksalu, bet kartais apkalbos sudaro draugiškos atmosferos iliuziją, nors iš tikrųjų jos tik didina įtarumą ir nepasitikėjimą.

Juk dažnas vėliau pagalvos: jei šis žmogus taip kalba apie kitus, tai už nugaros gali ir mane apkalbėti. Todėl jei negalime pasakyti nieko gero apie žmogų – geriau patylėkime. Kalbėkime apie žmonės visada taip, lyg jie girdėtų – tai atpratina nuo įpročio apkalbinėti.

Bet kokios negatyvios kalbos apie žmones nieko neišsprendžia, o tik didina negatyvumą. Ypač turėtume būti atidūs, kai emocijų paveikti kalbame apie savo artimus žmones: emocijos nurims, o ištartus žodžius kiti žmonės gali prisiminti ilgai.

Svarbus draugystės ir meilės pagrindas – besąlygiškumas: kai nelaukiame atsako, nesitikime atlygio, nemanipuliuojame. Jei bendraujame kažko tikėdamiesi – santykiai anksčiau ar vėliau tampa konfliktiški. Todėl dažniau kalbėkime apie savo lūkesčius.

Juk dažniausiai santykiai išyra būtent dėl to, kad žmonės nepateisina vienas kito lūkesčių. Kartais žmogus net nežino, ko iš jo tikisi. Turime išmokti pasikalbėti apie tai, ko laukiame iš artimo žmogaus, o kartais ir kažko paprašyti – juk žmonės neskaito minčių.

Ir būtinai tesėkime savo pažadus ir laikykimės duoto žodžio! Žadėkime tik tai, ką tikrai galime įvykdyti – tai stiprina pasitikėjimą ir atsakingumą. Na, o žodžio nesilaikymas, ypač dažnai pasikartojantis – ardo ne tik pasitikėjimą, bet ir pačius santykius.

Ar mokame išklausyti kitus? Sutikite, kad bendraudami daugiausiai kalbame apie save, savo problemas, pertraukinėjame.., o ką kalba kitas žmogus – klausomės neatidžiai. Bet juk taip pat, kaip ir mes, jis tikisi išklausymo ir supratimo.

Būkime ne tik atidūs pašnekovai, bet ir išgirskime tai, ką apie mus sako artimi žmonės. Kas, jei ne draugas pastebės “šaukštą deguto“ – juk iš šalies jis matomas geriau.. O ir savo trūkumus mes “slepiame“ pirmiausiai nuo savęs..

O kaip su pagalba? Tikrasis draugiškumas išreiškiamas būtent pagalba bėdoje. Apie tai yra posakis: į šventę draugai kviečiami, o nelaimėje turi ateiti patys.. Būtent sunkią akimirką parodomos tikros žmonių savybės.

Mūsų laikais santykiai dažnai tokie veidmainiški, kad nelaimės atveju neretai pasirenkama “netrukdyti“ bėdos ištiktam draugui. Ir nors tai jau daug kam atrodo “normalu“, tačiau toks “netrukdymas“ prilygsta išdavystei – nelaimės sugniuždytas žmogus retai prašo pagalbos, ir kas, jei ne draugai, turi būti šalia?..

Labai svarbus bendravime gebėjimas atsiprašyti. Jei jaučiame, kad įskaudinome žmogų – atsiprašykime. Mes galime jaustis teisūs, tačiau jei tas teisumas įžeidžia kitą žmogų – reiškia, kažką darome neteisingai. Neatidėliokime – geriau ir lengviau atsiprašyti nedelsiant. Atsiprašę užveriame kelią didesniam konfliktui.

Ir dar: harmoningam bendravimui labai svarbios.. smulkmenos. Čia nėra nesvarbių dalykų: mažiausia smulkmena gali ir pagerinti, ir pabloginti santykius. Galime atrodyti išoriškai mandagūs ir šypsotis, tačiau jei nesame nuoširdūs – žmonės tai jaučia.

Būkime geranoriški ir dovanokime vieni kitiems šypsenas, padėką, palaikymą, dėmesį, apkabinimus, supratimą, mielas staigmenas.. Didelis gėris susideda iš mažų, kasdieninių, dovanojamų su meile gerų veiksmų, minčių ir žodžių :)..