Vedos apie vaikų auklėjimą

*Vedų tradicija teigia, kad vaikai ugdosi patys, jei tėvai neslopina jų ir padeda jiems išskleisti geriausias savo charakterio savybes ir unikalius įgimtus gabumus.

*Vaikų auklėjimas – ne prievarta, ne muštravimas ar kažkokių elgesio šablonų primetimas. Tėvų ir auklėtojų užduotis – suteikti palankias sąlygas vaikui natūraliai vystytis, stebėti jo būdo ypatumus, jo asmenybės tipą ir skatinti geriausias vaiko savybes.

*Jei tėvai nesupranta vaiko charakterio ir nuslopina jo prigimtinius gebėjimus –  vaikas auga nepasitikintis savimi, jis neranda savo pašaukimo, nuolat ieško gyvenimo prasmės.

*Vedos skiria 4 asmenybės tipus, kurie pasireiškia nuo pat ankstyvos vaikystės.

  • Pirmasis – “moksliukų“, mokytojų tipas. Tai vaikai, gabūs įvairiems mokslams ir mėgstantys mokytis. Jie daug kuo domisi ir nuolat siekia viską išnagrinėti, pažinti, suprasti, išsiaiškinti. Pagrindinė jų savybė – sąžiningumas.
  • Antrasis tipas – vadovai. Jau ankstyvoje vaikystėje jie sugeba sutelkti kitus, siekia tvarkos ir sąžiningumo, gali apginti kitus. Jų pagrindinė savybė – atsakomybė, pareigos jausmas.
  • Trečiasis asmenybės tipas – organizatoriai, prekeiviai. Nuo pat vaikystės jie kažką renka, kolekcionuoja ir keičiasi su kitais. Pagrindinė jų savybė – praktiškumas.
  • Ketvirtasis tipas – meistrai, kūrėjai. Jie mėgsta kažką kurti patys ar meistrauti savo rankomis. Pagrindinė jų savybė – darbštumas.

*Todėl labai svarbu nuo pat ankstyvos vaikystės stebėti vaiką ir skatinti jo stipriausias ir geriausias savybės – tuomet vaikas auga pasitikintis savimi, iniciatyvus, kūrybingas ir lengvai suranda savo gyvenimo kelią.

*Tėvai taip pat turi suprasti, koks reikšmingas ir jų pačių asmeninis pavyzdys vaikų auklėjime. Tėvų žodžiai neturi skirtis nuo veiksmų, nes vaikai labai gerai jaučia bet kokį neatitikimą, ir tai žlugdo pasitikėjimą tėvais. Be to, vaikai įsisavina viską, ką pastebi ir nuolat mato savo tėvų ir kitų artimų žmonių gyvenime.

*Juk be prigimtinių vaiko savybių vystymo tėvai savo pavyzdžiu moko ir elgesio, ir tvarkos, ir buitinių darbų. Pavyzdžiui, jei mama reikalaus iš dukters tvarkos namuose, bet pati nekęs tvarkymosi ir nuolat stengsis kažkam iš namiškių permesti namų buities darbus – duktė iš tokio “auklėjimo“ išmoks egoizmo ir manipuliacijų.

*Tėvų atsakomybė vaikų auklėjime didžiulė – jiems reikia daug kantrybės, meilės, išminties, kad būtų deramu pavyzdžiu savo vaikams, kad nesužeistų jautrios vaiko sielos ir nesulaužytų jo likimo. Patys tėvai turi nuolat dvasiškai augti ir tobulėti.

*Norite, kad vaikas būtų geras ir mylintis – padėkite žmonėms, būkite geranoriški, gerbkite savo tėvus, mylėkite gamtą ir visą gyvybę.

*Norite, kad vaikas būtų kūrybingas – kurkite: pieškite, grokite, dainuokite, rašykite, auginkite ir puoselėkite sodą, meistraukite..

*Norite, kad vaikas būtų sveikas ir aktyvus – sveikai maitinkitės, renkite žygius į gamtą, sportuokite.

*Norite, kad vaikas būtų laimingas šeimoje – mylėkite sutuoktinį, gyvenkite santarvėje, rūpinkitės visais šeimos nariais, būkite nuoširdūs ir geranoriški.

*Kas bevyktų išoriniame pasaulyje – tėvų namai turi būti doros, išminties, ramybės ir atgaivos oaze, o tėvų elgesys – sektinu orientyru ir deramu pavyzdžiu. Darna ir meilė namuose – darna ir meilė šeimos narių širdyse, kurią jie skleidžia ir išoriniame pasaulyje.

*Vaikai – tarsi gležni daigeliai, iš kurių turi užaugti gražūs, tvirti medžiai. Tėvų rankose – ne tik jų vaikų, bet ir žmonijos ateitis, juk vaikai – tai rytojaus suaugusieji, nuo kurių priklausys visos žmonijos gyvenimas.

Iš paskaitų apie Vedų tradicijas šiuolaikiniame gyvenime, parengė ruvi.lt

Visiems darnios ir gražios savaitės 🙂 !

Tėvo laiškas sūnui

Paklausyk, sūnau. Tariu tau šiuos žodžius tuomet, kai tu miegi. Tavo mažytė ranka pakišta po žanduku, o garbanoti šviesūs plaukai prilipę prie drėgnos kaktos.

Aš tyliai įslinkau į tavo kambarį. Prieš kelias minutes, kai sėdėjau bibliotekoje ir skaičiau laikraštį, mane užliejo sunki atgailos banga. Aš atėjau prie tavo lovelės su giliu savo kaltės suvokimu.

Štai apie ką aš galvojau, sūnau. Aš išliejau ant tavęs savo blogą nuotaiką. Aš išplūdau tave, kai tu ruošeisi į mokyklą. Aš išbariau tave, kai tu neišsivalei batų. Aš aprėkiau tave, kai tu kažką iš savo rūbų numetei ant grindų.

Prie pusryčių stalo aš taip pat prie tavęs kabinėjausi – tu išliejai arbatą, tu godžiai kimšai maistą, tu padėjai alkūnes ant stalo, tu pernelyg storai užtepei sviestą ant duonos, o paskui, kai tu nubėgai pažaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu nusišypsojai, pamojavai man ranka ir šūktelėjai: “Iki pasimatymo, tėveli!“, o aš suraukiau antakius ir atsakiau: “Nesikūprink!“

Po to, dienos pabaigoje, viskas prasidėjo iš pradžių. Eidamas gatve namo aš pastebėjau, kad tu klūpodamas žaidi su kamuoliukais. Ant tavo kelnių atsirado skylės. Aš pažeminau tave tavo draugų akivaizdoje ir priverčiau eiti namo.

“Kelnės brangiai kainuoja, ir jei tau tektų jas pirkti už savo pinigus, tu būtum žymiai tvarkingesnis“, – tik įsivaizduok, sūnau, kad tai pasakė tavo tėvas!

Atsimeni, kaip tu įėjai po to į biblioteką, kur aš skaičiau? Droviai, su skausmu akyse. Kai aš prabėgomis žvilgtelėjau į tave pro laikraščio kraštą, susierzinęs dėl to, kad man sutrukdei, tu neryžtingai sustojai prie durų.

– Ko tu nori? – grubiai paklausiau aš.

Tu nieko neatsakei, tik puolei man ant kelių, apkabinai ir pabučiavai mane. Tavo rankutės apkabino mane su meile, kurią Kūrėjas įdėjo į tavo širdelę, ir kurios net mano atsainus elgesys negalėjo užgesinti.

Paskui tu nubėgai smulkiais žingsneliais laiptais į viršų. Tai štai, sūnau, netrukus po to laikraštis išslydo man iš rankų, ir mane užvaldė baisus smaugiantis siaubas. Ką su manimi padarė įprotis – įprotis kabinėtis, pamokslauti.

Tai buvo atpildas, tai buvo tai, ką tu, mažas berniukas, pažadinai manyje. Negaliu pasakyti, kad aš nemyliu tavęs. Visa esmė tame, kad aš turiu pernelyg daug lūkesčių tau ir matuoju tave savo pragyventų metų matu.

Tavyje tiek daug nuostabaus, tiek gerumo ir tyrumo. Tavo mažytė širdelė tokia pat didinga, kaip saulėtekis kalnuose. Tai pasireiškė nuoširdžiame tavo polėkyje, kai tu apkabinai mane ir pabučiavai prieš eidamas miegoti. Ir niekas kitas šiandien neturi prasmės, sūnau.

Aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir sugėdintas lenkiu prieš tave galvą. Tai per maža atgaila. Bet aš žinau, kad tu nesuprastum manęs, jei visa tai pasakyčiau tau ryte, kai atsibusi.

Bet rytoj aš būsiu tikru tėvu. Aš draugausiu su tavimi. Liūdėsiu, kai tu liūdi ir juoksiuosi, kai juokiesi tu. Aš prikąsiu liežuvį, jei kils noras ištarti tau kažką irzlaus.

Aš nuolat sau kartosiu: “Juk jis tik mažas berniukas! Mažas berniukas!“ Juk anksčiau mintyse aš mačiau tavyje suaugusį vyrą. Tačiau dabar, kai aš matau tave, sūnau, susirietusį į kamuoliuką savo lovelėje, aš suprantu, kad tu dar vaikas. Dar vakar tu visai mažytis gulėjai ant savo mamos rankų, padėjęs galvelę ant jos peties.

Aš reikalavau iš tavęs daug. Pernelyg daug.

Pagal U. L. Arnett tekstą, vertė ruvi.lt

Visiems šilto vasariško savaitgalio 🙂 !

Žmoniškumas skleidžiasi Meilėje..

*Mūsų dienų auklėjimo paradoksas: tėveliai taip skuba (arba gyvenimo aplinkybės “skubina“) atiduoti vaikus į darželius “socializuotis“, kad vaikai netenka galimybės pilnai pamatyti ir įsisavinti namuose šeimos modelį.. Paskui tėvai stebisi – kodėl vaikas nemoka tvarkytis, atšiauriai bendrauja, nenori imtis atsakomybės, skuba ištrūkti iš namų..

*Dėl tokios ankstyvos socializacijos šeimos gyvenimas, kaip ir pas suaugusius, yra nustumiamas į antrąjį planą. Dėl to suaugę žmonės dažnai tik pradeda mokytis sugyventi savo sukurtoje šeimoje.. M0kytis suaugusiems nėra taip jau paprasta, todėl mokomasi per kivirčus, ginčus, nesutarimus, nesupratimą.

*O juk gyvenimo šeimoje ir harmoningo bendravimo geriausia išmokti būtent vaikystėje, tėvų šeimoje. Ne veltui anksčiau, norėdami geriau pažinti nuotaką ar jaunikį, labai atidžiai žiūrėdavo į jų tėvų šeimą ir giminę, jų gyvenimo būdą – mūsų protėviai gerai žinojo šį dėsningumą.

*Dar vienas mūsų laikais pamirštas dėsningumas – kur yra pagarba vyresniajai kartai, ten visada tvirtos šeimos. Pagarba vyresniesiems ugdoma tėvų rūpesčiu savo tėvais ir pagarba vyresniems žmonėms. Jei vaikai tai mato – jie taip pat rūpinsis savo tėvais ir gerbs vyresnius žmones. Taip išsaugoma šeimos ir giminės vienybė bei savitarpio pagalba, perduodama gyvenimo patirtis ir išmintis.

*Šeimą labai sutelkia bendri darbai ir tikslai: mama gali išmokyti dukrą įvairių rankdarbių, tvarkytis, ruošti maistą, o tėtis – pamokyti sūnų meistrauti, kažką sutaisyti ar konstruoti. Visa šeima gali dirbti sode, surengti žygį į mišką, kartu žaisti ar sportuoti, skaityti knygas ar žiūrėti filmą, aplankyti senelius.. o taip pat kartu mokyti vaikus saugoti gamtą, daryti gerus darbus, padėti kitiems žmonėms, ugdyti altruizmą ir vienybės pojūtį.

*Vaikai labai smalsūs ir imlūs: jie viską stebi ir girdi, jų sąmonėje įsirašo viskas, kas vyksta jų aplinkoje. Tai pirmos ir pačios ryškiausios gyvenimo pamokos, kurias žmogus prisimena visą gyvenimą. Vaikams didelę įtaką daro šeima ir giminė, ugdymo sistema ir mokytojai, masinio informavimo priemonės (vaikiški filmukai, knygos, filmai ir t.t..)

*Visi vaikai gimsta geri, žmoniški, ir tik aplinka lemia, ar vaiko žmoniškumas išsiskleis, ar bus užslopintas. Svarbiausia vaikui yra tėvų meilės išraiška: geranoriškumas, dėmesys, nuoširdumas, rūpestis, supratingumas – tėvų meilė suteikia vaikui saugumo pojūtį ir galimybę vystyti savo geriausias savybes ir talentus.

*Net patį neramiausią vaiką galima lengvai nuraminti, jei pradedame su juo ramiai, geranoriškai bendrauti ir žaisti, kalbėtis apie jam rūpimus dalykus – vaikai ypač gerai jaučia žmonių vidinę būseną (nuoširdumą, meilę arba pyktį, apsimetinėjimą ir pan.) ir atitinkamai į ją reaguoja.

*Šiuolaikiniame pasaulyje dar daug negatyvumo ir įtampos, kurią tėvai neretai “perkelia“ į vaikų auklėjimą. Tai pasireiškia spaudimu, autoritarišku elgesiu, kontrole. Taip siekiama aklo paklusnumo, kuris laikui bėgant nutraukia tarpusavio pasitikėjimą ir šiltus ryšius. Griežtumas, kuris kartais reikalingas auklėjime, neturi būti nuolatinis, despotiškas ar žiaurus.

*Vaikai visada užsidaro, atsiriboja (arba paūgėję atsako tuo pačiu) nuo suaugusiųjų agresijos, pykčio ar abejingumo – jie pradeda gyventi savo pasaulėlyje arba pradeda ieškoti šilumos ir supratimo už šeimos ribų. Todėl tėvams kartais reikėtų pagalvoti – kokiais juos mato vaikai, ar jaučiasi vaikai šeimoje mylimi ir saugūs.

*Kiekvienas vaikas – ypatingas ir unikalus. Mylintys tėvai stengsis įžvelgti ir skatinti savo vaiko gebėjimus, o ne lygiuotis į kitus, kažkokius “madingus“ standartus ar primesti vaikams savo asmeninius lūkesčius: “Geriau laimingas duonkepys, nei nekenčiantis grojimo muzikantas.. “

*Nežiūrint į tai, kas vyksta aplinkui, šeima turi būti ir suaugusiems, ir vaikams gerumo ir harmonijos salele, kur juntama meilė, vienybė ir santarvė, kur ugdomi dori ir geri vaikai, kurie užaugę galės harmonizuoti ir visuomenės gyvenimą.

*Pati vertingiausia dovana, kurią gali įteikti tėvai savo vaikui – tie jie patys. Tėvai – svarbiausi žmonės vaiko gyvenime, kuriais vaikas pasitiki ir seka. Todėl tėvams reikia nuolat augti dvasiškai, plėsti savo sąmoningumą ir tobulėti – kad galėtų būti savo vaikui deramu pavyzdžiu, kad jų Meilėje vaikas užaugtų Geru Žmogumi 🙂 .

Mintys iš paskaitų apie vaikų auklėjimą, parengė ruvi.lt

Apie tėvų varžymąsi

Pokalbiai tarp tėvų apie savo vaikų vystymąsi ir pasiekimus vyko visais laikais, bet su interneto atsiradimu ir vis populiarėjančiu virtualiu bendravimu jie įgauna vis aštresnes formas..

Ir jei kadaise tokie pokalbiai vykdavo siaurame rate, tarp pažįstamų žmonių, tai mūsų dienomis apie vaikučio gimimą, augimą ir pasiekimus pranešama kone visam pasauliui socialiniuose tinkluose arba forumuose internete.

Ten buriasi ir kiti tėveliai, dažnai net visai nepažįstami žmonės: vieni komentuodami sveikina ir džiaugiasi, o kiti rašo kandžius pastebėjimus ir giriasi savo atžalų “daug geresniais“ pasiekimais..

“O mano“, “O maniškė“.. “greitesnis, gabesnė, geriausias..“ Atrodytų, patys tėvai net nepastebi, kaip įsitraukia į beprasmišką varžymąsi, kur žūtbūt stengiasi “nugalėti“ vieni kitus, būti “geriausiais“.

Jei rašoma apie kūdikius, tuomet dažniausios temos yra apie pirmuosius vaikučių įgūdžius: kalbos vystymąsi, miegą, pirmuosius dantukus ir bandymus sėstis, stotis, eiti.

Vaikai auga – temų daugėja, o kartu.. ir priežasčių varžymuisi ir ginčams.. Tai raidžių ir skaičių pažinimas, kalbos apie prestižinius vaikų darželius ir mokyklas, pasakojimai apie vaikų gimtadienių šventės, apie pasiekimus mokykloje, apie egzotiškas keliones ir vaikų lankomus būrelius.

Dirbančios mamos iš aukšto žiūri į vaikučius namuose auginančias mamas, maitinančios natūraliai vaikučius mamos vengia diskusijų su dirbtinu maistu maitinančiomis vaikus motinomis, pasiturinčios nepraleidžia progos pasipuikuoti prieš kukliau gyvenančias ir t.t..

Tokio beprasmiško varžymosi aukomis tampa ir tėvai, ir vaikai. Tėvai stengiasi, kad jų vaikai nebūtų “prastesni“ už virtualius pažįstamus ir pergyvena, jei šie neatitinka jų lūkesčių.

Ir vietoje tėvystės-motinystės džiaugsmo ir smagių akimirkų su savo vaikais jie apkrauna savo atžalas papildomais užsiėmimais, kartais ir prieš jų valią, bet kad tik atitiktų kažkokius “standartus“, kuriuos primeta dažnai jiems net nepažįstami žmonės.

Kartais tėvai taip rimtai įsitraukia į tokias diskusijas ir varžymąsi socialiniuose tinkluose arba forumuose, kad net nesusimąsto, jog vaikas jaučia tėvų nepasitenkinimą juo, ir kad tai gali sukelti vaikui nepilnavertiškumo pojūtį.

Žinoma, bendravimas su kitais tėvais yra naudingas, bet jis neturi virsti varžymusi ir nepagrįstais lūkesčiais savo vaikui. Todėl labai svarbu atminti, kad kiekvienas vaikas vystosi savo tempu ir turi unikalių gebėjimų, kurių neįmanoma palyginti su kitų vaikų gebėjimais.

Galbūt, vienas vaikas jau ketverių lengvai skaito ir rašo, o kitas jo amžiaus vaikas puikiai piešia arba kuria pasakas. Vienas vaikas gali būti aktyvus ir judrus, o kitas – žingeidus ir lėtas. Ir tėvų svajonės gali neturėti nieko bendro su realiais vaikų gebėjimais ir talentais..

Pagrindinė tėvų užduotis – pastebėti ir padėti atverti savo vaiko unikalius gebėjimus. Jie turi nuspręsti, kas jiems svarbiau: auginti sveiką, laimingą vaiką ar bandyti įsprausti jį į kažkieno siūlomus “etalonus“.

Palyginti savo vaiko pasiekimus galima tik su jo ankstesniais pasiekimais, pavyzdžiui: pagirti, kad moka daugiau raidžių, nei prieš mėnesį, arba kad geriau važiuoja dviračiu, nei pernai, ar kad jau moka pats, be mamos pagalbos, susitvarkyti žaislus ir pan.

Jei vaikas yra palaikomas, jei jo iniciatyva negesinama, jei jis jaučiasi mylimas – jo talentai anksčiau ar vėliau, bet būtinai atsiveria. Tėvams tereikia meilės, kantrybės ir tikėjimo savo vaiku.

Reikia riboti bendravimą su tais žmonėmis, kurie sukelia abejones savo vaiko gebėjimais. Ir, žinoma, išmokti nuoširdžiai pasidžiaugti kitų vaikų pasiekimais, nelyginant jų su savo vaikais.

Tėvų varžymasis – tai savotiškas iškreiptas būdas įrodyti sau, kad jie neprastesni už kitus, jei jų vaikas kažkuo lenkia savo bendraamžius. Jie tarsi bijo būti prastesni už kitus, bijo nesuteikti geriausio savo vaikams.

Tačiau tai kelias į niekur ir be pabaigos, lydimas visos gamos negatyvių pergyvenimų: baimės, nuolatinės įtampos, nepasitenkinimo, nepilnavertiškumo, pavydo ir net neapykantos.

Nėra vienodų žmonių, bet yra įvairovės vienybė. Todėl reikia liautis lyginti savo šeimą su kitais – tuomet ateina suvokimas, kad meilė, rūpestis, dėmesingumas ir buvimo kartu džiaugsmas ir yra laimingos šeimos pagrindas, kurioje auga laimingi ir talentingi vaikai 🙂 ..

Kantrus senelis :)

Vienoje didelėje parduotuvėje eilėje prie kasos stovėjo moteris.

Prieš ją eilėje stovėjo senelis su labai judriu anūku. Vaiko rankos buvo pilnos saldainių, šokoladinių batonėlių ir kitokių saldumynų, bet jis garsiai reikalavo dar daugiau skanėstų..

– Nusiramink, Eugenijau, jau visai nedaug beliko, netrukus ateis ir mūsų eilė.. – tarė senelis, bet vaikas ir toliau triukšmavo, ieškojo naujų saldumynų lentynose prie kasos.

– Viskas gerai, Eugenijau. Dar keletą minutėlių pakentėk, ir mes keliausime namo, – ramiai pakartojo senelis.

Tačiau vaikas tiesiog pradėjo siausti: dabar jam parūpo prekės vežimėlyje – jis pradėjo jas vartyti ir mėtyti iš vežimėlio.

Senelis kantriai viską surinko ir dar kartą ramiu tonu pasakė:

– Eugenijau, prašau, nusiramink, bičiuli, jau tikrai nedaug beliko.. Prašau, nusiramink..“

Moteriai padarė didžiulį įspūdį toks senelio elgesys.

Kai ji išėjo į gatvę, tuoj pat pasivijo senelį su anūku, kurie jau rengėsi lipti į automobilį, ir kreipėsi į jį:

– Atleiskite, tai, žinoma, ne mano reikalas, bet jūs elgėtės tobulai! Jūs išlikote ramus ir labai santūriai kalbėjotės su berniuku net tuomet, kai jis elgėsi tiesiog pasibaisėtinai! Eugenijau, tau labai pasisekė su seneliu!

– Dėkoju, – droviai šypsodamasis atsakė senelis. – Bet Eugenijus – tai aš. O šito mažo išdykėlio vardas – Mykolas 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Stebuklingos Gerumo akimirkos..

Jauna moteris sėdėjo ant suoliuko parke ir kažkodėl graudžiai verkė.. Pro šalį triratuku važiavo mažas vaikas. Jam pagailo moters, todėl jis sustojo ir paklausė:

– Teta, kodėl tu verki?

– Oi, mažyli, tu nesuprasi, – numojo ranka moteris.

Tačiau vaikas neatlyžo:

– Teta, gal tau kažką skauda? Nori, aš padovanosiu tau savo žaisliuką?

Moteris nusišypsojo pro ašaras:

– Oi, mažyli, manęs niekas nemyli, aš niekam nereikalinga..

Vaikas įdėmiai pažvelgė moteriai į akis:

– O tu tikrai-tikrai visų paklausei?..

************

Nuo tos akimirkos, kai naujagimė dukrelė pradėjo tarti pirmuosius garsus, jos jaunas tėtis slapta nuo jaunosios mamytės mokė dukrą tarti žodį “mama“.

O kartą, kai jis grįžo anksčiau namo ir tyliai pravėrė kambario duris, kur buvo žmona su vaiku, išgirdo, kaip žmona slapta nuo jo moko dukrelę tarti  žodį “tėtė“..

************

Pasaulyje dar yra tautų, kur nėra našlaičių. Viena iš jų – eskimai. Jų kalboje nėra žodžių “našlaitis“ arba “įvaikintas“. Visi vaikai jų bendruomenėse – savi, visų, bendri. Apie vaikus ten sakoma: “Tai mano vaikas. Mano tautos vaikas.“

Neretai močiutė auklėja pirmuosius savo dukros vaikus, jei dukra dar labai jauna. O daugiavaikė mama gali “atiduoti“ savo naujagimį bevaikei savo seseriai.

Būna ir taip, kad kažkuris iš vyresnių vaikų šeimoje nusprendžia gyventi su seneliais – todėl, kad seneliams reikalinga pagalba ir rūpestis, kad kažkas artimas būtų šalia.

Vaikai auklėjami gerbti senatvę. Ten visi žino: ilgai ir laimingai gyvena tie, kas rūpinasi senoliais – tėvais, seneliais, giminaičiais, kaimynais ar tiesiog pažįstamais.

Ir per tą ryšį “vaikas- senolis“ iš kartos į kartą perduodama eskimų tautos gyvenimo išmintis ir kultūra..

************

Dideliame mieste grupė žmonių rengėsi pereiti per gatvę. Užsidegė žalia šviesa, tačiau vienas mažas berniukas sustojo, nes nenorėjo duoti rankos savo mamai.

Berniuko mama nepasimetė: ji paprašė, kad JIS pervestų ją per gatvę ir padavė jam ranką. Berniukas linktelėjo, paėmė mamą už rankos ir oriai pervedė per gatvę..

************

Vaikų aikštelėje vienas mažylis nukrito nuo kalnelio. Pagal jo verksmą buvo aišku, kad susimušė smarkiai.. Prie jo kaipmat pribėgo tėtis, apkabino ir pasakė:

– Paglostom.. – ir paglostė sumuštą vietą, įsitikindamas, kad sumušimas nepavojingas.

– Pakentėkime.. – ištarė, kai mažylis jau pradėjo rimti.

– Na, o dabar kartu pagalvokime, kodėl taip nutiko, ir ar galima buvo to išvengti, – ir abu patraukė prie kalnelio.

O mažylis jau pasišokinėdamas klegėjo:

– Paglostyti, pakentėti, pagalvoti!..

************

Viena jauna šeima sugalvojo tokią.. Švelnumo Minutėlę. Pakanka tik kažkam iš šeimos narių pasakyti: “O dabar Švelnumo Minutėlė!“ – ir visi meta savo reikalus ir bėga apsikabinti.. ir būtinai pakeliui dar ir katiną pasičiumpa – juk jam taip pat labai reikia švelnumo 🙂 !..

************

Parengė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Mylėkime vaikus..

Kartais žodis nužudo svajonę..

Kiekvienas vaikas gali daug pasiekti:

tapti čempionu.. (tėvo balsas: “man nusispjauti, ko tu nori!“)

atrasti naujas planetas.. (mama: “tėvas duos tau į kailį!“)

tapti žymiu roko muzikantu.. (tėvas: “nelįsk, kur neprašo!“)

keliauti.. (mama: “koks gi tu netikėlis!“)

dirbti mėgiamą darbą.. (tėvas: “na, kas iš tavęs gali išeiti?“)

turėti didelę šeimą.. (mama: “kiek galima?!“)

Kiekvienas vaikas gali daug pasiekti:

šokti.. (tėvas: “tu blogiausia klasėje!“)

nugalėti.. (mama: “tau viskas krenta iš rankų! “)

turėti draugų.. (mama: “tu kas tokia, kad turėtum savo nuomonę?“)

tapti garsia dailininke.. (tėvas: “neužduok daugiau man savo kvailų klausimų! “)

būti gražia, sukurti šeimą.. (mama: “tu man daugiau ne duktė!“)

Bet kiekvienu šiurkščiu žodžiu ar veiksmu yra sunaikinama ateities dalelė..

Atsisakykime prievartos vardan geresnės ateities!

Mama

Kai tu gimei, ji atsisakė visų gyvenimo malonumų ir prižiūrėjo tave, o tu verkei kiekvieną naktį..

Kai tau sukako ketveri, ji padovanojo tau pieštukus ir išmokė piešti, o tu išpiešei visas jūsų namų sienas..

Kai tau buvo dvylika, ji laukdavo tavęs sugrįžtant iš mokyklos – kad apkabintų, o tu sugrįžęs užsidarydavai savo kambaryje..

Kai buvai dvidešimt penkerių, ji išleido visas savo santaupas tavo vestuvėms, o jūs nusprendėte apsigyventi kuo toliau nuo jos..

Kai tau buvo trisdešimt, ji bandė rūpintis tavo vaiku, o tu paprašei nesikišti į jūsų šeimyninį gyvenimą..

Tave, sulaukusį keturiasdešimties, ji kviečia vakarienei, o tau nuolat trūksta laiko..

Vieną dieną ji paliks šį pasaulį ir tavo atgaila bus beprasmiška..

Niekada nepyk ant jos ir nesakyk jai žodžių, kurie gali sužeisti jos mylinčią širdį..

Tu turi tik vieną Mamą.

Ilgesys trumpina jos gyvenimą..

Kaip vaikai supranta suaugusiųjų žodžius

Žodis gali suteikti sparnus, o gali ir sužeisti.. Todėl būkime atidūs, kalbėdami su vaikais – juk kartais, pagauti emocijų, suaugusieji nevaldo savęs ir vadina vaikus įvairiais žeminančiais epitetais..

Jei tai vyksta dažnai, vaikai ilgainiui susitapatina su tais epitetais (“tinginys, kvailys, nemokša“ ir pan.) ir.. iš tiesų pradeda tingėti ir niekuo nesidomėti.

Jei norime įkvėpti ir paskatinti vaikus – turime ramiai aptarti jų nesėkmes, nuspręsti – kaip jas ištaisyti ir būtinai pastebėti vaikų pasiekimus. Ir – o tai labai svarbu – mokyti vaikus asmeniniu pavyzdžiu ir nuoširdžiai domėtis jų gyvenimu.

Vaikai sunkiai priima bet kokias agresijos apraiškas, ir todėl labai nemėgsta barnių ir ilgų notacijų. Jiems svarbūs ir suprantami ramiai ištarti žodžiai ir suaugusiųjų poelgiai, iš kurių jie mokosi, o ne pakelta intonacija ir skaudinantys žodžiai.

Kai suaugusieji praranda savitvardą bendraudami su vaikais ir pradeda lieti savo negatyvias emocijas ar net smurtauja – vaikai sutrinka ir praranda saugumo jausmą, kuris jiems yra labai svarbus.

Juk artimiausi suaugusieji – svarbiausi žmonės vaikų gyvenime, kuriuos vaikai myli ir į kuriuos lygiuojasi. Jie vaikams – autoritetas, ir jei vaikai mato nederamai besielgiantį suaugusįjį, jų vertybės pradeda byrėti, nes vaikai pradeda suvokti, kad neturi kuo pasikliauti šiame pasaulyje.

Augantiems vaikams gyvybiškai reikalinga psichologinė ir fizinė suaugusiųjų parama ir palaikymas. Jei vaikai jos negauna – pasijunta vienišais, nereikalingais, ir.. pradeda maištauti. Tai daugelio problemų šeimoje ir visuomenėje priežastis.

Jei esame suirzę ir matome blogai besielgiantį vaiką – stenkimės nusiraminti, ir tik po to ramiai išaiškinti vaikui jo klaidas. Priešingu atveju jo atmintyje paliksime ne sąžiningo ir teisingo elgesio pavyzdį, bet neapykantos ir pykčio antspaudus.

Suaugęs žmogus vaikams turi parodyti teisingumo, sąžiningumo ir doro elgesio pavyzdį. Jis gali tikėtis iš vaikų, kuriuos auklėja, tik tokių savybių, kurias pats turi: ką pasėsime, tas ir išaugs..

Todėl kasdieniniame bendravime su vaikais turime būti atidūs tam, ką jiems sakome. Nes, pasirodo, vaikai ne visada supranta žodžius taip pat, kaip mes, suaugusieji.

Pavyzdžiui, dažnai kartojamas žodis – “Atsargiai!“ Žinoma, mes turime perspėti vaikus apie galimus pavojus, tačiau per dažnai kartojamas, šis žodis vaikams, kurie susipažįsta su šiuo pasauliu, gali tapti signalu, kad pasaulis yra kupinas pavojų, todėl neverta ir nesaugu jį tyrinėti.

Kad vaikai jaustųsi saugiai – tyrinėkime viską drauge, ramiai aiškinkime kiekvieną nepažįstamą, neaiškią situaciją, pasidalinkime savo patirtimi. Tegul pasaulio pažinimas vaikams bus įkvepiantis ir džiaugsmingas!

Arba iš kartos į kartą perduodama frazė “Primuškime jį“, kuri dažnai kartojama, kai vaikas susižeidžia į kažkokį daiktą, tarkim, stalo kampą, ir pradeda verkti, o tas stalas “mušamas“, kol vaikas aprimsta. Atrodytų, nekalta frazė, tačiau vaikai ją supranta savaip.

Vaikui tai signalas, kad supantis pasaulis jį skriaudžia, kad jis yra auka. Kad nusiramintų – jis turi pats kažką nuskriausti. Tai gali tapti ydingo elgesio priežastimi, todėl tokiu atveju reikėtų vaiką tiesiog apkabinti, paguosti, patrinti skaudamą vietą.. Tai išmokys jį būti atsargesniu.

Dar viena suaugusiųjų dažnai kartojama frazė “Leisk, aš pats“. Rodos, tariama iš geriausių paskatų – noro padėti vaikui, tačiau vaikui tai užuomina, kad jis nieko negali ir nemoka, kad geriau už jį viską atliks suaugęs.

Kad šiais žodžiais neužgesintume vaiko iniciatyvos – būkime kantrūs, leiskime vaikui pačiam viską atlikti – kitaip jis ilgai nebus savarankiškas. Būtinai pagirkime už atliktus veiksmus – tai labai skatina vaiką mokytis naujų įgūdžių.

Būkime kūrybingi, žaismingi, išradingi, geranoriški – juk kiekvieną situaciją galima pakreipti pozityvia linkme.. Štai keletas tokio pozityvumo pavyzdžių:

* Vietoje irzlaus priekaišto: “Na, kiek galiu tavęs laukti?“, linksmai sukomanduokime: “Pasiruošt, dėmesio – marš!“

* Vietoje grėsmingo “Susitvarkyk pagaliau!“, svajingai pasakykime: “O jei tu būtum burtininkas, kaip manai, ar galėtum priburti tvarką ant savo stalo?“

* Vietoje pikto “Netrukdyk!“, ramiai paprašykime: “Pažaisk dar truputį vienas, kai pabaigsiu, būtinai pažaisiu su tavimi.“

* Vietoje irzlaus “Baik rodyti kaprizus!“, nustebę paklauskime: “Oi, kieno čia kapriziukas prabėgo?. Gaudyk, gaudyk jį, kad negadintų tau nuotaikos!“

* Vietoje įkyraus: “Kiek kartų galiu tau kartoti?..“, pašnibždomis ištarkime: “Viens-du-trys… perduodu slaptą informaciją… Pakartok, ar išgirdai.“ Ir t.t..

Kuo dažniau žaiskime su vaikais – tai suprantama jiems kalba, kuria galime lengvai paaiškinti sudėtingus dalykus ir išspręsti iškilusius nesusipratimus.

Suaugęs žmogus turi gyvenimo patirtį, todėl yra išmintingesnis, o vaikas tik mokosi gyventi. Ir kartais geriausių ketinimų vedini, suaugusieji neatsargiu ar grubiai ištartu žodžiu gali sužeisti jautrią vaiko širdelę.

Todėl bendraujant su vaiku, labai naudinga kuo dažniau įsivaizduoti save vaiko vietoje ir pagalvoti – kokius žodžius norėtume išgirsti mes patys.

Tai paprasta: kaip ir kiekvienas iš mūsų, vaikas kiekviename žodyje, kiekvienoje frazėje nori pajusti meilę ir nuoširdų rūpestį 🙂 ..

Bumerangas..

Tu įjungi kompiuterį ir pradingsti jame.

Vaikas, kaip visada, kviečia tave pažaisti su juo pačiu netinkamiausiu laiku.. Tai erzina.

“Kaip tu nesupranti, kad aš turiu svarbių reikalų.“
“Pasitrauk, atstok, netrukdyk..“

Praeis keli metai, ir šie žodžiai sugrįš pas tave kaip tik tuo metu, kai tau už viską labiau pasaulyje reikės pasikalbėti su artimu žmogumi, tiesiog pabūti kartu. Bumerangas.

Patys įdomiausi multiplikaciniai filmukai, pačios rūpestingiausios auklės, močiutės ir auklėtojai nepakeis vaikui tėvų. Mama ir tėtis – svarbiausi žmonės mažo žmogučio gyvenime.

Vaikui tu reikalingas būtent dabar.

Taip bus ne visada – vaikai greitai auga.. Greit jis nustos prašytis ant rankų, kviesti tave statyti namą iš kaladėlių ar pažaisti su kamuoliu.

Jis jau turės savo pasaulį, kuriame tau nebus vietos. Ir tuomet jis jau nebėgs, vos pašauktas, pas tave su nuoširdžiausia šypsena, o suirzęs atsikirs: “Na, ko tu dar iš manęs nori?“ Bumerangas.

Daugiau nei pusė tėvų skaito šias eilutes, įjungę savo vaikui multiplikacinius filmus. O ką, juk tai patogu!

“Pažiūrėk televizorių.. Užsiimk kuo nors pats.. Nelįsk su savo kvailais klausimais.. Netrukdyk..“ Bet prabėgs metai, ir tu išgirsi tuos pačius žodžius.. Bumerangas.

Kada nors viskas bus praeityje.. Karjera, draugai, svarbūs reikalai.. Pasiliks tik šeima. Tavo šeima ir tavo vaikai.

Reikia išmokti branginti juos dabar. Išjunk kompiuterį. Visi reikalai palauks. Apkabink vaiką.

“Pasikalbėkime.. Tu pats brangiausias ir artimiausias man žmogus.. Aš labai myliu tave..“

Viskas taip paprasta.. Ir.. štai jis jau pakeliui pas tave – Meilės ir Laimės Bumerangas 😀 !..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gėlėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio 🙂 !