Jauniems tėveliams

Kūdikio gimimas – didelis džiaugsmas šeimoje. Kartu tai ir didelė atsakomybė, ir kitoks gyvenimo būdas, skirtas naujagimiui ir reikalaujantis kantrybės, dėmesingumo ir tiesiog.. fizinių jėgų.

Jei tėveliai tai supranta ir yra tam pasiruošę – jų kantrybė ir rūpestis po kelių pirmųjų mėnesių yra apdovanojami su kaupu augančio mažylio šypsena, jo pažintimi su supančiu pasauliu ir vis naujais jo įgūdžiais ir gebėjimais..

Šis tekstas – tarsi naujagimio laiškas savo tėveliams. Jis skirtas padėti tėveliams įveikti pirmuosius sunkumus po kūdikio gimimo ir perjungti akcentą nuo rūpesčių, susijusių su pirmųjų gyvenimo savaičių mažylio priežiūra – į jį patį.

Padovanokite mums 6 savaites..

“Brangūs mamyte ir tėveli,

Saugokite šį laišką kuo toliau nuo mano rankučių, toje vietoje, kur galėsite vėl ir vėl jį skaityti, kai jausitės pavargę ir prislėgti nuo užgriuvusių rūpesčių.

*Prašau, nelaukite iš manęs, ką tik gimusio mažylio, pernelyg daug ir nelaukite didelių žygdarbių iš savęs, tėvelių. Padarykite mums visiems dovaną mano gimimo proga – padovanokite mums 6 savaites.. Per šias 6 savaites aš truputį paūgėsiu, sustiprėsiu ir tapsiu jums labiau suprantamas, o jūs galėsite truputį pailsėti, atsikvėpti ir vėl atgauti jėgas.

*Prašau, maitinkite mane tuomet, kai aš alkanas – aš nežinojau alkio jausmo, kol buvau įsčiose, o laiko pojūtis ( “jau praėjo 2-3 valandos, ar dar ne?“) kol kas man taip pat nepažįstamas.

*Prašau, apkabinkite mane, glostykite, bučiuokite, glauskite prie savęs ir dainuokite man daineles kuo dažniau.. Aš juk visada buvau labai arti jūsų ir niekada nebuvau vienas, paliktas pats sau.

*Prašau, atleiskite, kad aš taip dažnai verkiu. Aš visai ne tironas, atsiųstas, kad paversčiau jūsų gyvenimą košmaru, tiesiog verksmas – tai vienintelis mano būdas pasakyti jums, kad ne viskas tvarkoje. Pakentėkite, prašau, truputį, ir aš greitai paūgėsiu ir verksiu mažiau, o bendrausiu su jumis – daugiau.

*Duokite sau laiko susipažinti su manimi ir suprasti, kas aš, ir kaip skiriuosi nuo jūsų, ir kaip daug galiu jums duoti. Atidžiai stebėkite mane, ir aš parodysiu jums, kaip mane nuraminti ir nudžiuginti.

*Atminkite, kad aš stipresnis ir ištvermingesnis, nei jums atrodo, ir aš galiu įveikti daugumą jūsų klaidų pasekmių, kurias jūs padarote, rūpindamiesi manimi. Kol jūs taip elgiatės iš meilės man, jos negali man pakenkti.

*Prašau, nenusivilkite, jei aš nebūsiu idealus mažylis, bet ir nesitikėkite iš savęs, kad būsite idealūs tėveliai.

*Prašau, nepamirškite rūpintis savimi: gerai maitinkitės, ilsėkitės, sportuokite, kad turėtumėte jėgų ir kantrybės rūpintis manimi. Neramaus mažylio priežiūra reikalauja daugiau poilsio mamytei.

*Mamyte ir tėveli, prašau, nepamirškite vienas apie kitą. Kaip aš galėsiu suprasti, kas yra meilė šeimoje, jei nebus pačios šeimos?

*Mąstykite perspektyviai. Toks, koks aš esu dabar, aš būsiu labai trumpą laikotarpį, nežiūrint į tai, kad dabar jis jums atrodo kaip amžinybė.. Ir nors mano dėka jūsų gyvenimas, greičiausiai, yra apverstas aukštyn kojomis, prašau, atminkite, kad greitai viskas sugrįš į savo vietas.

*Džiaukitės manimi – juk aš daugiau niekada nebūsiu toks mažas, kaip dabar 🙂 !“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems naujagimių tėveliams – džiaugsmo, meilės ir išminties 🙂 !

Kalba mažieji :)

Tėtis sako sūnui:

– Na, ir išlepinome mes tave! Ko gero, teks tave nubausti..

– Kaip taip?! – nustebo vaikas. – Išlepinote jūs, o bausite mane?..

************

Penkiametė aiškina mamai:

– Iš pradžių išauga pieniniai dantys, paskui krūminiai, o po to – auksiniai!

************

Tėtis nusiminė, nes sugedo jo automobilis. Mažasis sūnelis bando guosti tėtį:

– Užtat dabar benzino nereikės pirkti!

************

Šeima grįžta vakare namo ir pamato, kad nėra elektros. Jaunėlis kelis kartus spragteli jungtuką ir padaro išvadą:

– Taip, šviesos nėra, tik garsas nuo jos liko..

************

Penkiametis taupo pinigus – tai senelis įdeda pinigėlių į taupyklę, tai močiutė, tai mama ar tėtis. Kartą senelis paklausė – kam gi vaikas taupo pinigus.

– Na, žinai, seneli, štai sukaks man 18, ir eisiu aš sau žmonos ieškoti. O ji man pasakys: šito noriu, ano noriu.. Reikia pasiruošti.

************

Tėtis ruošiasi į darbą. Sūnus prieina ir klausia:

– Tėti, kur tu eini?

– Į darbą.

– O kam?

– Na, kaip tai – kam? Kad tave galėčiau maitinti.

– Tėveli, gali niekur neiti, aš jau pavalgiau..

************

Tėtis grįžo iš parduotuvės, dukrelė stebi, kaip mama išima prekes iš krepšio.

– Oi, mama, tėtis nupirko ir vandens, ir sulčių. Tu jam leidai?

– Tėčiui nereikalingas mano leidimas, jis gali daryti viską, ką nori.

– Tai tu jam leidai daryti viską, ką jis nori? – padarė netikėtą išvadą mažoji.

************

Dviejų metukų anūkė klausia močiutės:

– Močiute, ką tu darai?

– Košę verdu.

– Oi, močiutė, tu tikra mano padėjėja!

************

– Mamyte, ar nori Kinder-siurprizo?

– Ne.

– O dabar manęs paklausk..

************

Dukrelė sirguliuoja, mama įkalbinėja ją suvalgyti česnako skiltelę.

– Nenoriu, – atsisako dukra.

– Bet nuo česnako žūsta daug virusų ir mikrobų!

– Geriau jau jie nuo šokolado žūtų..

************

– Mamyte, o aš žinau, kodėl žuvys nekalba!

– Ir kodėl gi?

– Jos bijo išsižioti, kad vandens į burną nepribėgtų..

************

– Tėveli, nupirk man būgną..

– Na, ne, ir taip triukšmo pakanka.

– Nupirk, tėveli, prašau, aš juo grosiu tik tada, kai tu miegosi..

************

– Mamyte, ačiū tau labai už tai, kad tu esi mano mama. Nes jei turėčiau kitą mamą, aš nuo jos pabėgčiau ir eičiau tavęs ieškoti..

************

Penktokas aiškina mamai:

– Aš žinau, kodėl birželio 1 yra vaikų gynimo diena! Todėl, kad gegužės 31 visi moksleiviai parneša dienynus su metiniais pažymiais..

************

Mylėkime vaikus – besąlygiškai ir tyrai 🙂 ! Visiems nuostabios vasaros 🙂 !

Gražiausios akimirkos…

Naktį girdžiu mažų kojyčių trepsėjimą: dukrelė atėjo į mano kambarį. Guliu tyliai, klausausi. Galbūt, ji sugrįš į savo kambarį, ir aš galėsiu toliau miegoti..

– Mama! Mamyte! – šaukia ji užsimiegojusiu balseliu.

– Taip.. Kas nutiko? – vos ištariu, nenoriai atmerkdama akis.

Dukrelė nutyla, jos akys blizga blankioje šviesoje.

– Mamyte.. Aš myliu tave!..

– Ir aš tave..

– O aš labiau!..

Gulasi šalia ir tuoj pat užmiega. Bet jos ištarti žodžiai jaukiai pakimba kambaryje. O, kad aš galėčiau prisiliesti prie jų, aš paimčiau juos ir niekada nepaleisčiau.. Vis dar girdžiu tylų dukrelės balsą, kuris šnabžda pačius brangiausius pasaulyje žodžius: “Aš myliu tave..“

Šypsausi ir lėtai iškvepiu, baimindamasi išsklaidyti šias nuostabias akimirkas.. Juk vieną dieną ši maža mergaitė taps suaugusia mergina.. Vieną dieną aš galėsiu ramiai, be jokios skubos praustis duše..

Vieną dieną aš ramiai išgersiu rytinę arbatą ir paskaitysiu mėgiamą knygą.. Vieną dieną aš išeisiu iš namų viena, nesibaimindama, kad manęs kažkas laukia.. Vieną dieną aš grąžinsiu sau save..

Bet šiandien aš atiduodu save JAI. Aš pavargstu, kartais mano jėgos išsenka, bet aš žinau, kad mane TAIP myli ir aš esu TAIP reikalinga..

Ir patikėkite – tai Geriausios Mano Gyvenimo Akimirkos 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, gėlėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Pasakojimas apie pastabas

Kartą aš valgiau burokėlius ir gabalėlis nukrito ant mano baltų marškinėlių. “Na, kaip gi čia…“ – pagalvojau. Bet tuoj pat atleidau sau. Juk reikia sau atleisti visokias smulkias nesėkmes…

O kartą dar mažas mano sūnus Mykolas valgė sriubą ir apsitaškė švarius marškinius. “Pasistenk valgyti tvarkingiau!“ – automatiškai išpyškinau. Juk aš labai norėjau būti ideali.

Ir aš nusprendžiau: o ar nepabandžius man nors vieną dieną duoti pačiai sau pastabas? Tokias, kurios automatiškai iššoka suaugusiems dėl įvairiausių vaikų nesėkmių?

Taigi, kitą rytą aš nuėjau į virtuvę ir pamačiau neišplautą puodelį kriauklėje.

– Ar tau sunku buvo išplauti?! – nuskambėjo balsas ausyje.

– Reikia mokytis disciplinos! Nes nieko gero iš tavęs nesigaus! – monotoniškai tęsė tas pats balsas.

– Brrr… – papurčiau galvą.

Susiruošiau į miestą, pradėjau autis batus.

– Užkulnio, užkulnio nenulenk! Aukis tvarkingai. Ir apskritai, liežuvėliu avalynei reikia naudotis. Nežinai, kur? Kaip nežinai? Amžinai pas tave betvarkė! Aha-aha, pirštu sau padėk autis… Pats tas – štai kodėl neturi gražaus manikiūro! – įkyriai bambėjo toliau balsas.

Nuotaika pradėjo kristi. Na ir kandūs tie komentarai – tiesiog kaip rūgštis!

Einu gatve, paukštukai čiulba, grožis… Paspyriau ant šaligatvio gulintį kaštoną.

– Batus gi numuši! Nespėju pirkti tau avalynės! – riktelėjo balsas.

Aš jau namie, gaminu pietus. Atidariau spintelę virš galvos, kad paimčiau lėkštę. Atidariau. O uždaryti pamiršau, ir – kaaaip dėjau visu ūgiu į durelių kampą!..

Akyse žvaigždutės. Galvą skauda. O ausyje vėl tas įkyrus piktdžiugiškas balsas:

– Aha… Ar nesakiau! Kiek kartų galiu tau kartoti: uždaryk dureles! Vaa, matai, skauda? Nieko čia keisto, kad taip atsitiko!

Aš visai nuleidau rankas, atsisėdau. O ausyje:

– Na, ir ko dabar išsidrėbei, poniute? Ar tau darbų namuose maža?..

O paskui, paskui… Man pasidarė iki ašarų bloga. Todėl, kad neįmanoma gyventi su tokio “balso“ priežiūra. Būtent – gyventi…

O jei toks “balsas“ – tavo mama?..

Nuo tos dienos mes žaidžiame su Mykolu futbolą, paspirdami nukritusius kaštonus. O žiemą – ritinėjame ledukus.

Kartą visą autobusų stotelę nuėjome, paspirdami mažus ir didelius ledo gabalėlius. Mes juokėmės… Ir visai negalvojome apie batus!

O kai Mykolui liūdna, aš visada jį apkabinu. Juk tai geriau už žodžius. Apskritai, geriau už bet kokius žodžius.

Mylėkite, kuo dažniau apkabinkite savo vaikus. Išraukite iš savęs su šaknimis tą bjaurų komentatorių su jo kandžiomis pastabomis!

Ir tegul jūsų vaiko atsiminimuose apie vaikystę bus numušti batai, dėmės nuo maisto, juokas ir tvirtas įsitikinimas – tave myli ir priima visokį 🙂 ..

Pagal Lenos Ligovskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Kalėdinė dovana tėčiui

Vilius graudžiai verkė – jis buvo labai labai nusivylęs gyvenimu.. Gyvenimu, Kalėdomis, o daugiausiai – Kalėdų Seneliu.

Juk jis taip laukė Kalėdų Senelio! Vos iškritus sniegui, Vilius pradėjo skaičiuoti dienas iki švenčių, kada galės pamatyti tikrų tikriausią Kalėdų Senelį..

Bet šiandien vakare jis ėjo pro tėvų miegamąjį ir staiga pamatė, kaip jo tėtis matuojasi Kalėdų Senelio kostiumą.. Vilius kaipmat suprato, ką tai reiškia. Tai reiškia, kad jokio Kalėdų Senelio nėra..

Ir kaip dabar gyventi? Kaip gyventi šiame pasaulyje, jei jame nėra Kalėdų Senelio?..

Vilius nusišluostė ašaras, kurios niekaip nenorėjo sustoti, sunkiai atsiduso ir staiga pamatė ant savo stalo (už kurio, kaip jis svajojo, ruoš pamokas, kai eis į mokyklą) laišką.

Ant voko didelėmis spausdintinėmis raidėmis (o Vilius kol kas mokėjo skaityti tik spausdintinėmis raidėmis) buvo parašyta: “Viliui nuo Kalėdų Senelio“.

Vilius vėl atsiduso, bet smalsumas nugalėjo, todėl jis paėmė voką, atplėšė jį ir pradėjo skaityti.

“Sveikas, Viliau! Matau, kad tu nusivylei manimi. O be reikalo. Juk aš tikrai esu.

Tiesiog tavo tėtis taip pat turi kalėdinę svajonę – jis visada norėjo būti Kalėdų seneliu.

Juk aš negalėjau neišpildyti jo nuostabios svajonės, tiesa? Todėl mudu susitarkime, kad tarsi mes nežinome, kad Kalėdų Senelis – tavo tėtis..

Padarykime kartu tavo tėčiui tokią dovaną, gerai? Tai bus mūsų mažytė paslaptis – juk tu dabar žinai, kad Kalėdų Senelis yra, ir juo gali tapti kiekvienas geras žmogus 🙂 .

O tavęs, Viliau, be šios kalėdinės paslapties laukia dar viena dovana – tai tavo ilgai lauktas radijo bangomis valdomas sraigtasparnis. Tik – tš-šš-š – aš tau nieko nesakiau 😉 .

Visada tavo Kalėdų Senelis.“

Vilius buvo laimingas – tai buvo pačios geriausios Kalėdos pasaulyje!

Jis triukšmingai bėgiojo po namus, vaikydamasis sraigtasparnį, kuris jau spėjo išgąsdinti močiutę ir numesti mėgiamą mamos vazą.

Ir nors močiutė ir mama nebuvo labai tuo patenkintos, bet nieko nesakė. Jos buvo laimingos – juk šiandien šventė!

Ir tėtis buvo laimingas.. Bet niekas neįtarė, kodėl.

Na, beveik niekas 😉 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Paprasti Kalėdų stebuklai :)

Vaikams augant, tėveliams iškyla klausimas – kaip atskleisti tiesą apie Kalėdų Senelį, kad vaikai to nepriimtų kaip apgaulės iš suaugusiųjų pusės. Patys tėvai turėtų suprasti, kad Kalėdų Senelis – tai ir mažiausiems vaikams suprantamas simbolis, kurį augant vaikams, tiesiog reikėtų deramai paaiškinti.

Juk Kalėdų Senelis – tai gerumo, dėmesingumo kitiems, šilumos, palaikymo, švelnumo ir geros širdies simbolis, kuris vaizduojamas kaip senolis, besąlygiškai dalinantis visiems ne tik dovanas, bet ir vienybės su visais, bendrumo bei šventės pojūtį.

Ir jei žiūrėsime į šį klausimą lengvai, pozityviai ir su meile – pasirodo, ne tik paaiškinti viską paprasta, bet ir dėka to galima paskatinti vystytis pačias gražiausias savo vaikų savybes 🙂 ..

Štai mokytojos Lesli Raš pasakojimas apie tai, kaip jų šeimoje jau iš kartos į kartą papasakojama tiesa apie Kalėdų Senelį. Tai geras pavyzdys, kuriuo tėveliai gali remtis, bet visada reikia atsižvelgti į savo vaikučių ypatumus ir pasakoti taip, kaip jiems priimtiniausia..

“Kai vaikui sukanka šešeri ar septyneri, ir jūs pastebite jo pirmąsias abejones dėl Kalėdų Senelio egzistavimo – reiškia, jis pasiruošęs. Paprastai aš nusivedu juos į kavinukę, ką nors užsakau ir pradedu pokalbį: “Tu labai išaugai per šiuos metus. Ir ne tik pats tapai aukštesnis – aš matau, kad ir tavo širdelė dabar didesnė.“

(Šioje vietoje aš papasakoju 2-3 pavyzdžius apie atjautą, rūpestį ir dėmesį kitų žmonių jausmams, primenu pačio vaiko gerus poelgius.)

“Ir iš tiesų tu taip užaugai, kad dabar ir pats gali tapti Kalėdų Senelio padėjėju, net pačiu Kalėdų Seneliu! Tu, turbūt, pastebėjai, kad dauguma tavo matytų Kalėdų Senelių – tai persirengę juo žmonės.

Kai kurie iš tavo draugų galėjo tau pasakyti, kad Kalėdų Senelio apskritai nėra. Taip galvoja dauguma vaikų, nes jie dar nėra pasiruošę būti jo padėjėjais. Bet tu jau pasiruošęs.

Papasakok man apie patį geriausią Kalėdų Senelį. Kaip manai, kodėl jis aplanko žmones? Ar tik tam, kad kažką padovanotų? Ne. Jis tai daro todėl, kad jam teikia džiaugsmą tai, kad jis padaro kažką gero kitiems.. Ir tu jau didelis, ir esi pasiruošęs darbuotis kaip Kalėdų Senelis.“

Paprašykite vaiko išrinkti kažkokį žmogų – pavyzdžiui, kaimyną. Vaiko misija – sužinoti, ko trūksta tam žmogui, ir pasitarus su tėvais tai nupirkti ar pagaminti, suvynioti į dovanų popierių ir padėti prie durų. Ir nepasakoti, kad tai padarė jis – juk Kalėdų Senelis viską dovanoja iš širdies ir besąlygiškai, nelaukdamas padėkos ar pagyrimo.

Mano vyresnysis sūnus išsirinko “tetulę raganą“, gyvenančią ant mūsų gatvės kampo. Moteris iš tiesų baugino: aplink jos namą augo dygi gyvatvorė, ji niekada neleido vaikams šalia jos namo žaisti. Ji dažnai barė vaikus, kad netriukšmautų, kad žaistų kuo toliau nuo jos kiemo, ir pan.

Pakeliui į mokyklą sūnus pastebėjo, kad kiekvieną rytą ji išeina pasiimti pašto basomis – jis nusprendė, kad jai reikalingos šiltos šlepetės. Ir jam teko pabūti tikru sekliu, kad sužinotų apytikrį jos kojos dydį.

Kai mes nupirkome jai šlepetes, jis supakavo jas ir užklijavo užrašą: “Nuo Kalėdų Senelio“. Vieną dieną po vakarienės jis nuėjo prie jos namo ir paliko dovaną prie durų. O kitą rytą mes visi stebėjome, kaip ji atidarė duris ir paėmė dovaną.

Mano sūnus nekantravo sužinoti, kas gi bus toliau. Ir sekantį rytą mes ją pamatėme – ji pasiėmė paštą jau avėdama šiltas šlepetes! Mano sūnus buvo devintame danguje iš džiaugsmo, ir man teko jam priminti, kad negalima prasitarti, kad tai padarė jis, kitaip jis jau nebus Kalėdų Seneliu 🙂 ..

Po to jis eilę metų išsirinkdavo daugybę žmonių ir visada parinkdavo jiems unikalias, individualias dovanas.

Vienais metais jis kruopščiai išvalė savo dviratį, pakeitė susidėvėjusias detales ir atidavė jį mūsų draugų dukteriai. Jie gyveno labai skurdžiai, ir mes prieš tai paklausėme mergaitės tėvo, ar tokia dovana bus priimtina. Tačiau kai pamatėme mergaitės veidą, kai ji aptiko prie savo namų dviratį, supratome, kad sūnus pasielgė teisingai..

O kai atėjo laikas papasakoti apie Kalėdų Senelį jaunesniajam sūnui, vyresnysis panoro pasikalbėti su juo pats.. Dabar jie abu – nuostabūs “dovanotojai“, kurie niekada nesijautė apgauti. Juk jiems atskleidė paslaptį – kaip būti Kalėdų Seneliu 🙂 ..

Autorė L. Raš, vertė ruvi.lt

Visiems šviesaus ir smagaus Kalėdų laukimo 🙂 !

Apie pretenzijas tėvams

Suaugusiam žmogui labai svarbu suprasti savo būdą ir charakterį, ypač jei pastebimos kažkokios negatyvios savybės. Todėl logiška, kad to negatyvumo priežasčių dažniausiai ieškoma vaikystėje, tėvų auklėjime – juk tuo metu artimiausių žmonių aplinkoje yra formuojamas vaiko charakteris.

Taip, tėvai didele dalimi yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą, bet nei vienas iš jų sąmoningai nedaro blogo savo vaikams.. Auklėjimo klaidos atsiranda dėl pačių tėvų nebrandumo arba dėl to, kad jie tiesiog kartoja savo tėvų netikusį auklėjimo modelį.

Gerai, jei tai supratęs žmogus padaro teisingas išvadas ir priima sprendimą tobulėti – t.y., sąmoningai keisti tas savybes, kurios jam trukdo gyvenime. Tačiau neretai žmonės užstringa begalinių kaltinimų, pretenzijų ir priekaištų savo tėvams etape ir įsijaučia į nuskriaustos aukos vaidmenį.

Tokiu atveju tėvai kaltinami visomis įmanomomis nesėkmėmis jų suaugusių vaikų gyvenime, o tėvai, savo ruožtu, pradeda dėl to jausti nuolatinę kaltę.

Suaugę vaikai gali pradėti manipuliuoti tėvų kaltės jausmu ir reikalauti iš jų įvairiausios pagalbos: padėti finansiškai, iškeisti butą jaunos šeimos naudai, prižiūrėti vaikus, įsigyti kažkokius daiktus.. Kiti gi gali atsisakyti bendrauti su tėvais ir prisiminti juos tik tuomet, kai kažko iš jų prireikia.

Tokiu savo elgesiu suaugę vaikai parodo savo nebrandumą ir egoizmą – juk dažniausiai pabrėžiamos tik tėvų auklėjimo klaidos, ignoruojant pozityvius vaikystės momentus. Be to, labai patogu turėti “atpirkimo ožį“, ant kurio galima suversti atsakomybę už savo pačių klaidas.

Tokių kaltinimų klasta tame, kad tėvai verčiami jausti nuolatinę kaltę už tai, ko jau negalima ištaisyti, todėl stengiasi visais įmanomais būdais įtikti savo vaikams ir nusipelnyti atleidimo. Tokie santykiai iš esmės nesveiki, juose negali būti nuoširdumo ir meilės.

Sutikite, keistai atrodo keturiasdešimtmečiai ar net vyresni žmonės, kurie prisidengia savo jau senyvų tėvų auklėjimo klaidomis.. Gal tėvai ir neparodė deramo pavyzdžio, gal nemokėjo ar nesugebėjo tinkamai auklėti, bet juk dabar jų vaikai jau patys suaugę žmonės ir gali sąmoningai ugdyti savyje tai, ko nesugebėjo jų tėvai.

Ir, kaip nekeista, tokie įsijautę į aukos vaidmenį suaugę vaikai dažnai ir patys nebūna idealūs tėvai savo vaikams.. Dėl to, kad nesikeičia, jie patys pradeda nesąmoningai kartoti tas pačias klaidas, kurias darė jų tėvai – taip perduodama ydingo elgesio estafetė giminėje.

Todėl prieš kaltinant savo tėvus reikėtų atminti, kad jie darė tiek, kiek galėjo – nepamirškime, kad tuo metu, kai augino vaikus, jie buvo jauni ir nepatyrę žmonės. Ir kad kiekvienas naujas šeimos narys, kai tik suauga, gali sąmoningai keisti ydingą elgesį giminėje. Ir kas, tai padarys, jei ne mes?..

Kai mes suaugame, ateina mūsų laikas imtis atsakomybės už savo ir savo šeimos gyvenimą. Tėvai jau padarė dėl mūsų viską, ką galėjo – per juos mes atėjome į šį pasaulį, jie mus užaugino taip, kaip sugebėjo.

Gal būt, mums atrodo, kad to per maža, bet tai nereiškia, kad jie mums linkėjo blogo – tiesiog tuo metu jie kitaip nemokėjo.. Galiausiai, tėvų senatvė – ne laikas kerštui už jų netobulumą jaunystėje, tai laikas, kai suaugę vaikai jau turi padėti savo tėvams.

Mes visada turime pasirinkimą – kankintis aukos vaidmenyje, keršyti tėvams ar atleisti jiems ir imtis atsakomybės už save ir savo gyvenimą.

Galima likti aukos pozicijoje, pykti ir reikšti savo tėvams pretenzijas, metų metais reikalauti iš jų skolų už vaikystės nuoskaudas ir permesti jiems atsakomybę už savo gyvenimą..

Bet ar suteiks tai laimės? Ar pakeis kažką į gera? Ir kokį elgesio pavyzdį su tėvais parodysime savo vaikams?

Todėl – būkime sąmoningi, būkime dėkingi už tai, ką gavome iš savo tėvų. Jie jau negali ištaisyti savo auklėjimo klaidų – atleiskime jiems, būkime geraširdiški, tik taip sugrąžinsime harmoniją: meilę, pagarbą, santarvę į šeimą ir giminę, tik taip parodysime deramą pavyzdį savo vaikams.

Meilės, laimės ir santarvės mums visiems 🙂 !.. Geros savaitės 🙂 !