Naktį girdžiu mažų kojyčių trepsėjimą: dukrelė atėjo į mano kambarį. Guliu tyliai, klausausi. Galbūt, ji sugrįš į savo kambarį, ir aš galėsiu toliau miegoti..
– Mama! Mamyte! – šaukia ji užsimiegojusiu balseliu.
– Taip.. Kas nutiko? – vos ištariu, nenoriai atmerkdama akis.
Dukrelė nutyla, jos akys blizga blankioje šviesoje.
– Mamyte.. Aš myliu tave!..
– Ir aš tave..
– O aš labiau!..
Gulasi šalia ir tuoj pat užmiega. Bet jos ištarti žodžiai jaukiai pakimba kambaryje. O, kad aš galėčiau prisiliesti prie jų, aš paimčiau juos ir niekada nepaleisčiau.. Vis dar girdžiu tylų dukrelės balsą, kuris šnabžda pačius brangiausius pasaulyje žodžius: “Aš myliu tave..“
Šypsausi ir lėtai iškvepiu, baimindamasi išsklaidyti šias nuostabias akimirkas.. Juk vieną dieną ši maža mergaitė taps suaugusia mergina.. Vieną dieną aš galėsiu ramiai, be jokios skubos praustis duše..
Vieną dieną aš ramiai išgersiu rytinę arbatą ir paskaitysiu mėgiamą knygą.. Vieną dieną aš išeisiu iš namų viena, nesibaimindama, kad manęs kažkas laukia.. Vieną dieną aš grąžinsiu sau save..
Bet šiandien aš atiduodu save JAI. Aš pavargstu, kartais mano jėgos išsenka, bet aš žinau, kad mane TAIP myli ir aš esu TAIP reikalinga..
Ir patikėkite – tai Geriausios Mano Gyvenimo Akimirkos 🙂 !
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Gražaus savaitgalio, gėlėtos nuotaikos visiems 🙂 !
ruvi 
Sveika, Rūta,
taip, patyriau tą jausmą, kai dukra išvažiavo, kai likau namie be jau įprastų, įgrisusių rūpesčių, kai akimis lydėjau lėktuvą ir širdyje vyko dviprasmiški jausmai. Mintis išrašiau (iš savęs) tam, kad perduoti kitoms mamoms, kurių dar laukia tokia gyvenimo dalis, kad jos būtų pasiruošusios šiam įvykiui, kad tikėtų dukra, kad suprastų, jog gyvenimas skirtas ne man vienai, bet mums abiems ir jo keliai yra gal net visiškai skirtingi. Norėjau pasidalinti tomis mintimis:
2010 rugpjūčio 4 d.
*Mamos jausmai*
Štai, jau antra savaitė kaip ji išvykusi. Gaila, kad neaprašiau savo jausmų pirmomis dienomis, negalėjau, paprasčiausiai neturėjau dvasinių jėgų. Tik dabar nurimau, na, šiek tiek aprimau, ir galiu išsipasakoti. Nemaniau, kad taip sunku bus pergyventi jos nebuvimą. Kodėl? Juk viskas suprantama, aišku – ji išvažiavo mokytis, tai buvo jos svajonė nuo dešimties metų, jos svajonė išsipildė. Ar tu girdi, mama, tavo dukros svajonė išsipildė?! Bandau tai sau išaiškinti, bandau suvokti, bandau suprasti, kad gyvenimas turi eiti tik pirmyn ir laikas nestovi vietoje. Suprantu, kad turėjo ateiti tas laikas, kai dukra suaugs ir pradės gyventi savo gyvenimą. Bet šiuo metu man sunku. Noris būti vienai ramybėje, tyloje. Kad taip viskas dingtų? Staiga taptų viskas beprasmiška? Taip, gali pasirodo ir tai nepriklauso nuo tavo pačios norų. Tu nori nusiraminti, tu supranti, kad taip turi būti, tu mąstai sąmoningai – tik staiga apima tas keistas liūdnas jausmas ir tu jau ašarų nevaldai. Jos ir tie užplūdę jausmai valdo tave. O tu eini, tiksliau, judi su klaikiom akimis, bejausme tuštuma viduje ir bukai vykdai kažkieno norus. Kaip rasti jėgų pakilti ir matyti ateitį? Klausimas tik kieno ateitį? Nuo šiol tu privalai mąstyt ir matyti savo ateitį. Ne dukros, bet savo. Taip, aš pripratusi gyventi kitų gyvenimais, bet dabar – dabar esu laisva. Turėčiau džiaugtis, jaustis laiminga, svajoti apie būsimus pasiekimus Taip, gal taip ir jausiuos po kelių savaičių, ar kelių mėnesių, o gal…
*Dukros gyvenimas*
Mama, aūū!! Mama, kur tu?! Mama, na, kur dingai?? Rašo dukra laiškus ir niekaip negauna atsakymu (laiškai internetu). Dukra sujudo, išsigando, nes mama nerašo ir neieško jos jau keletą dienų. O mama gyvena kaip ir visada, diena iš dienos – eina į darbą, grįžta namo, vakare žiūri tv ar klausosi muzikos ir t.t.. Skirtumas tik toks, kad ji nutarė „leisti“ dukrai gyventi savarankiškai, juk ji jau ne mokinė, jau suaugusi. Mama, padarė išvadą, kad ji neturi sekti kiekvieną dukros žingsnį, neturi žinoti, ką ji šiandien valgė ir kokia jos nuotaika, mama neturi sekti dukros mokslų eigą ir ieškoti darbo jai, mama neturi… oi, kiek daug ko ji neturi, bet iki šiol darė. Dabar stop. Mama gyvena sau ir su savimi, rūpinasi savimi, valgyt perka tik sau skaniausiai, ilsis kada nori ir kaip nori, namo grįžta kokiu nori keliu ir neskubant arba skubant, jei nori. Mamos gyvenimas pasikeitė. O dukros? Dukra mokosi gyventi atskirai, savarankiškai planuoti gyvenimo tempą, pinigų panaudojimą, planuoti savo laisvus vakarus, mokytis skirti savo draugų nuotaikas, stebėti jų elgesį ir spręsti, ar priimti jų kvietimus eiti į klubus, ar jie gali būti tikrais draugais ar tik pažįstamais. Štai, begalė klausimų turi iškelti ir į juos atsakyti pati dukra. Kaip jai seksis, mama pamatys ir sužinos, jai grįžus namo. Tikėkimės ir linkėkime, kad dukrai ir mamai puikia sektųsi gyventi savo gyvenimus.
Šilto savaitgalio ir naujų patyrimų:))
PatinkaPatinka
Labas, Rūta 🙂 !
Dėkoju, kad dalinatės savo patirtimi – dauguma suaugusių vaikų mamyčių tai išgyveno. Išgyvenau ir aš, ir tai nelengva tik todėl, kad reikia keisti savo gyvenimą, o pasikeitimai, ypač jei jie susiję su artimais ryšiais, yra sudėtingi. Manau, sunkiausia būna tiems tėvams (ir jų vaikams), kurie linkę griežtai kontroliuoti savo vaikus.
Bet jei pagalvoji – juk iš esmės keičiasi tik sąlygos, o jausmai, ryšiai, lieka tokie patys.. Man šis suvokimas labai padėjo, antrą vaiką jau lengviau “paleisti“ į gyvenimą. Paleisti vaiką į gyvenimą – tai tiesiog reiškia, kad jis pradeda savarankišką gyvenimą, o mūsų tarpusavio ryšys nesikeičia. Mes.. mes visada su jais – mintimis, jausmais, palaikymu, ir vaikams labai svarbu jausti ir žinoti, kad jie yra mylimi ir visada laukiami. Mylėti lengva, juk meilė visas gyvenimo sąlygas ir aplinkybes padeda išspręsti visiems palankiausiai 🙂 ..
Ačiū Jums, Rūta, už nuoširdumą 🙂 ! Daugeliui bus naudinga Jūsų patirtis.
Saulėtos nuotaikos 🙂 !
PatinkaPatinka