Kategorija: Sveikata

Badavimas yra pripažintas vienu iš seniausių gydymo metodų. Badaujant organizmui sudaromos tokios sąlygos, kad visa gyvybinė jėga būtų panaudojama valymui ir sanavimui. Senovės pranašai badaudavo, norėdami apsivalyti dvasiškai – jie žinojo, kad badavimas paaštrina ir sustiprina protą. Po badavimo visi jutimo organai atsinaujina, o proto funkcijos tiek sustiprėja, kad gali visiškai kontroliuoti kūną. Badavimas veikia trejopai – apvalo fiziškai, protiškai ir dvasiškai.

Mūsų dienomis išvystytos pramonės šalių gyventojai valgo negyvybingą, prisotintą cheminiais priedais maistą, todėl, kaip teigia dietologai, lėtai ir užtikrintai nuodijasi. Šalia galima išvardinti alkoholio, tabako, kavos bei arbatos besaikį vartojimą, taip pat vaistus, užterštą orą ir vandenį. Valgoma daug neorganinio maisto, kurio organizmas negali pasisavinti. Organinės medžiagos – gyvosios gamtos elementai, o neorganinės medžiagos yra pasyvios ir netinkamos gyvam organizmui.

Organinis maistas tai vaisiai ir daržovės, o taip pat gyvulinės kilmės produktai, nes gyvuliai organines medžiagas gauna iš augalų. Paplitęs žalingas maisto pagaminimo būdas, kai jis yra daug kartų apdorojamas ir tokiu būdu netenka daug naudingų medžiagų. Taigi, žmonės valgo vis daugiau, nes negali pasisotinti nekokybišku maistu, o taip pat neišlaikomas baltymų-riebalų-angliavandenių balansas. Taip tunkame ir griauname savo sveikatą.

Norint iš organizmo pašalinti susikaupusius skilimo produktus ir įvairiausius nuodus, reikia pabadauti. P.Bregas rekomenduoja tai daryti kas savaitę vieną parą ir, jei yra būtinybė – kartą per tris mėnesius pabadauti ilgiau. Paprastai žmonės mano, kad jei pradės badauti, tai organizme įvyks neigiami pakitimai. Tai yra tik mūsų baimės, nes mes esame įpročių vergai. Kai žinome, kad badaudami valomės, darome tai sąmoningai, tai ir alkis, ir neįprasti pojūčiai greitai praeina.

Kas gi vyksta organizme, kai žmogus sąmoningai badauja? Kai nevalgome, organizmas pradeda naudoti savo vidinius rezervus ir prasideda vidinis (endogeninis) maitinimas. Tokio maitinimo metu įvairūs organai ir audiniai rezervus eikvoja nevienodai: mažiausiai jų išeikvoja centrinės nervų sistemos ir širdies audiniai, daugiausia – riebalinis audinys. Įrodyta, kad visiškai badaujant ilgesnį laiką ir net netekus iki 20% kūno svorio, organizme neįvyksta jokių patologinių pakitimų.

Priverstinio, ne gydomojo ilgalaikio badavimo metu organizmas žūva dėl autointoksikacijos irimo produktais, o vykstant sąmoningam gydomojo badavimo procesui visi nuodai ir irimo produktai pašalinami iš organizmo geriant daug vandens ir kitomis valomosiomis procedūromis – masažais, voniomis, oro voniomis. Badaujant parą į savaitę visiškai pakanka gerti švarų vandenį.

Badavimas sudaro organizmui sąlygas visą jo gyvybinę jėgą panaudoti apsivalymui. P.Bregas savo asmeniniu pavyzdžiu įrodė, kad kassavaitinis 24 valandų badavimas ir keli ilgesni badavimai per metus padeda iš sąnarių, raumenų ir kraujagyslių išvalyti toksinus ir šlakus. Tokiu būdu žmogus ne tik atgauna ir išlaiko sveikatą, bet ir užkerta kelią priešlaikiniam senėjimui.

Badavimas – vidinis gydymas ir valymas. Kai nustojame valgyti, visa gyvybinė energija, kuri buvo naudojama maistui įsisavinti, dabar eikvojama nuodams iš organizmo šalinti. Be to, netenkama bereikalingo svorio ir žmonėms grįžta gera savijauta, energija ir žvalumas. Badavimas – greičiausias ir natūraliausias cholesterolio kiekio kraujuje mažinimo būdas.

Žinoma, po badavimo negalima pulti vėl nuodytis ir valgyti viską, dėl ko ir badavome. Turime peržiūrėti savo mitybos įpročius ir mokytis maitintis sveiku, energiją teikiančiu maistu. Šis organizmo valymo būdas geras tuo, kad yra natūralus ir nieko nekainuojantis. Sergantys chroniškomis ligomis ar turintys didelį antsvorį žmonės turėtų pasitarti su gydytoju ir neeksperimentuoti savarankiškai.

Jei nusprendėte valytis badaudami, kaip pataria P.Bregas – būtinai susiraskite literatūros apie tai ir griežtai laikykitės rekomendacijų. Jei norite badauti ilgiau – būtinai pasitarkite su dietologu. Nesitarkite su žmonėmis, neturinčiais supratimo apie badavimą – jų skeptiškumas numuš bet kokį entuziazmą. Jei jaučiate, kad toks valymosi būdas jums tinka – bandykite, nes tai pačios gamtos diktuojamas būdas.

Ką tai duoda? Atsinaujinimą, sveikatą, žvalumą ir neblėstančią jaunystę. Daugelis mūsų niekuomet neduoda poilsio savo skrandžiui.. Mitybos specialistas prof.A.Eretas pasakė: “Gyvenimas – tai mitybos tragedija!“ P.Bregas priduria dar vieną seną išmintį: “Žmogus kasa sau duobę peiliu ir šakute“ . Gamta mums padovanojo puikų būdą suteikti fiziologinį poilsį savo kūnui, ir remdamiesi daugelio sveikuolių patirtimi, kiekvienas tai galime išbandyti.

Kaip jūs manote? 🙂

Viskas mūsų gyvenime jiems paklūsta, o ir mes patys esame linkę viską sistematizuoti – tuomet aiškiau galime daug ką suprasti. Ritmai, ciklai ir fazės yra gamtoje, o mes, kaip gamtos dalis, taip pat jiems esame pavaldūs. Chronobiologai, fiziobiologai ir medikai pastebėjo įvairių ciklų poveikį žmogui, ir tuo remiantis, pateikė labai daug patarimų, kaip harmoningai įvairiuose cikluose gyventi.

Svarbiausias žmogui yra jo biologinis ritmas (dar vadinamas biologiniu laikrodžiu), kuris formavosi milijonus metų. Biologinis laikrodis turi ne tik paros, mėnesio, bet ir metų biologinį ritmą. Jei norime būti sveiki, turime jo paisyti – mes jį jaučiame, jis daug ką lemia, nes mes esame nuo jo priklausomi. Tai yra miego ir aktyvumo ritmai, darbo ir poilsio ritmai, kūno organų veiklos ritmai.

Pavyzdžiui, nuo 23 iki 4 valandos yra organizmo atsistatymo laikas, todėl šiuo metu būtina ilsėtis. Miegas turi įtakos ne tik mūsų sveikatai ir žvalumui, bet ir atminčiai. Mokslininkai pastebėjo, kad žmogaus smegenys imliausios informacijai yra ryte, o antroje dienos pusėje pastabumas ir darbingumas mažėja. Darbui geriausias laikas yra 10-12 val., o nuo 13-15 val. organizmo aktyvumas mažiausias, nuo 16 val. organizmas vėl gyvybingas.

Tinkamiausias laikas sočiai valgyti – 12-14 val., nes tuo metu išsiskiria daugiausia skrandžio sulčių. Vakare medžiagų apykaita sulėtėja, todėl valgyti reikia nedaug. Sportui palankus laikas – 8 valanda ryto ir 16 valanda vakaro. Odos procedūroms tinkamas laikas – ankstyvas rytas, 17 valanda ir laikas prieš pusiaunaktį. Odontologinėms procedūroms geras laikas nuo 13 iki 15 ir 18 val., nes tuomet esame mažiau jautrūs skausmui. Vairavimui optimalus laikas – 8-10 val. ryto ir 15-20 valandos.

Aiškiausiai jaučiame savo biologinio laikrodžio veikimą, kai nuvykstame į tolimas šalis – iš vienos klimato juostos į kitą, taip pat per pavasarinius ir rudeninius laikrodžio rodyklės pervedimus. Beje, rudeninį laikrodžio rodyklės pervedimą mes išgyvename lengviau, nes “gauname“ papildomą valandą. Pavasarį, atitinkamai, sunkiau ir dėl sezonų kaitos, ir dėl prisitaikymo viską daryti valanda anksčiau. Ir nors rodyklės sukiojimas turi humanišką tikslą – kad žmogus išnaudotų maksimaliai dienos šviesą – daugeliui, ypač vaikams, tai būna nelengva.

Sąlyginis biologinio aktyvumo suskirstymas į “vyturius“ ir “pelėdas“ dabar kelia prieštaravimų. Anksčiau buvo linkstama prie versijos, kad tai nulemta prigimties, įgimta. Tokia išvada buvo daroma stebint tos pačios šeimos narius su skirtingais poreikiais miegui ir veiklai. Vieni medikai kategoriškai pareiškia, kad tai įprotis, kurį galima keisti, kiti tai laiko duotybe. Na, o tyrimai rodo, kad pasikeitus sąlygoms, žmogaus organizmas prisitaiko prie naujo ritmo ir puikiai adaptuojasi. Pavyzdžiai – vaiko gimimas šeimoje, išvykimas į tolimą šalį, darbas pamainomis. Tačiau visi vieningai sutaria, kad geriau įprasto, prigimtinio ritmo netrikdyti, o tik tiek, kiek reikalauja būtinybė.

Mėnulio fazių ritmo poveikis jau seniai pastebėtas ir dauguma jo paisome. Į Mėnulio fazes dažnai atsižvelgiama žemės ūkyje, medicinoje, kosmetologijoje. Jos veikia žmogaus nuotaikas, emocijų kaitą, instinktų proveržius ir su tuo susijusius mūsų sprendimus, taip pat organizmo skysčių svyravimus. Peržvelkime trumpai ir Mėnulio fazių poveikį.

Pirmoji fazė – jaunatis. Per jaunatį jautresnės psichikos žmonės ir vaikai nervingi, nekantrūs ir kaprizingi. Lengviau pasiduodama įtakoms, būdingas ir susireikšminimas, užsidarymas. Vairuotojai skundžiasi sulėtėjusia reakcija ir išsiblaškymu. Organizme sumažėja skysčių, trumpam nusilpsta chroniškų ligų simptomai, trūksta energijos ir jėgų. Augmenijos gyvybiniai syvai suplūsta į šaknis, todėl rekomenduojama puoselėti antžemines dalis – genėti, karpyti, skinti vaisius.

Antroji fazė – priešpilnis. Ją astropsichologai vadina kritine, kai senieji stereotipai jau netinka ir reikia priimti naujus gyvenimo iššūkius. Per priešpilnį mes tampame aktyvesni, todėl net mažiausios pastangos yra veiksmingos. Šiuo laikotarpiu tinkami poelgiai garantuoja geras pasekmes. Tačiau dėl aktyvumo padidėja traumų, greičiau susergame. Organizmas kaupia skysčius, todėl gali atsirasti patinimų. Tinka valyti organizmą, laikytis gydomųjų dietų. Sodininkams rekomenduojama ravėti ir naikinti kenkėjus.

Trečioji fazė – pilnatis. Neatsiejama nuo mistikos, statistika registruoja ir padaugėjusius nusikaltimus, nelaimingus atsitikimus, ypač 14-16 pilnaties dienomis. Daugiau pykčio, emocinių protrūkių, agresijos ir nepasitenkinimo. Žmonėms, einantiems dvasiniu keliu, šis laikotarpis ypatingas – jie maksimaliai panaudoja savo sugebėjimus. Ciklo viduryje įgyvendinama tai, kas buvo pradėta per jaunatį: tiek teigiami, tiek neigiami dalykai. Atsiranda jėgų atlikti atidėliotus darbus. Gyvuose organizmuose susikaupia maksimalus drėgmės kiekis. Pakyla kraujospūdis, paūmėja ligos, nemiga, stipriai veikia vaistai. Sodininkams tinka sėti sėklinius augalus, rinkti vaistažolių antžemines dalis , pjauti žolę, nuimti derlių, persodinti gėles.

Ketvirtoji fazė – delčia. Ateina atpildas už atliktus darbus. Šiuo metu žmogų pagauna įvykių tėkmė, aplinkybės neleidžia susivokti. Veiksmai nerezultatyvūs, belieka fiksuoti klaidas arba džiaugtis pelnyta sėkme. Beprasmiška šiuo metu priešintis nepalankiems įvykiams, nes tik išeikvosime energiją ir persitempsime. Paskutinėje Mėnulio fazėje netinka pradėti naujus sumanymus – tai geriau atlikti priešpilnio dienomis. Gamtos biologiniai ritmai slopsta, energijos nedaug. Sodininkams būtina dažniau laistyti augalus, nes dirva per delčią nekaupia drėgmės.

Kiek visu tuo tikėti? Tiesiog stebėkime save, gamtą – tikrai atrasime atitikimų, kuriuos sunku užginčyti. Esame gamtos dalis ir mus veikia viskas, kas vyksta joje. Dar senovės išminčiai visą žmogaus fiziologinę ir jausminę sferą reguliuodavo pagal gamtoje besikeičiančius natūralius ritmus. Galime pasidžiaugti, kad jų sukaupta patirtis atėjo iki mūsų dienų ir ją patvirtina šiuolaikiniai mokslininkai. Na, o kiek tuo tikėti ar taikyti gyvenime – kiekvieno iš mūsų pasirinkimas 🙂 . Galbūt, kai išties nesiseka, verta žvilgtelėti, ar neiname prieš natūralius gyvavimo ritmus?.

Polis Bregas buvo ne tik sveiko gyvenimo būdo propaguotojas, bet ir idealios sveikatos pavyzdys: sulaukęs devyniasdešimties, jis buvo judrus, lankstus, ištvermingas. Jis aktyviai sportavo, buvo nuolat žvalus ir nežinojo, kas yra nuovargis. Jei ne nelaimingas atsitikimas – jis nuskendo, eidamas 95 metus, tai P.Bregas tikrai būtų pasiekęs užsibrėžto tikslo – gyventi 120 ir daugiau metų.. Gydytojai, stebėję jo organizmo būklę, tik gūžčiojo pečiais: visi duomenys atitiko jaunuolio sveikatos parametrus..

P.Bregas mėgo sakyti, kad tai, ką jis pasiekė, gali pasiekti kiekvienas. Sveikatos nusipirkti neįmanoma, ją galima tik palaikyti optimalioje būsenoje savo nuolatinėmis pastangomis. Terminą “fizinė kultūra“ apima racionali mityba, gyvenimo būdas, grynas oras, psichologinis nusiteikimas (optimizmas), fiziniai pratimai, vandens ir saulės procedūros. Galima tvirtinti, kad kiekvienas žmogus, pasirinkdamas vienokį ar kitokį gyvenimo būdą, vienokį ar kitokį mitybos, judėjimo aktyvumo režimą, psichinį nusiteikimą, tam tikru mastu pats nustato savo gyvenimo kokybę ir terminą.

Žmogus negali laužyti savo prigimties, ir norėdamas išlikti sveiku, jis turi pakeisti savo psichologiją, savo pažiūras į natūralių poreikių esmę. Kai tai suprasime, ilgaamžiškumas bus norma. Savo sočiais laikais mes beveik pamiršome, kas yra tikroji mūsų organizmo reikmė judėjimui, grynam orui, maistui. Dabar žmonės alkiu dažniausiai laiko lėtinę gastritinę neurozę, susidariusią dėl įpročio valgyti kelis kartus per dieną, net jei kartais valgyti ir nesinori..

Visa, kas gyva gamtoje, jei jų nepražudo nepalankios sąlygos, išgyvena visą jam skirtą laiką. Žmogus – vienintelė išimtis iš taisyklės, jis pats susikuria sau neįmanomas gyventi sąlygas. Teoriškai mes visi trokštame ilgo gyvenimo, o praktiškai jį susitrumpiname iki minimumo.. Atrodytų, kad ilgas gyvenimas ir gera sveikata turi būti taisyklė, bet – deja (!) – tai yra išimtis. Maisto – gausa ir įvairovė, vis daugiau vaistų, o sveikų žmonių – vis mažiau, ligos vis įvairesnės ir pavojingesnės.

Kiekvienos ligos pagrindas yra priežastis, kurios negali pašalinti jokie vaistai. Vienas iš P.Brego patarimų – maitintis maistu, artimu, kiek tai įmanoma, natūraliems produktams ir vengti chemiškai apdoroto ir su cheminiais priedais maisto. Mūsų organizmas gali įsisavinti tik organines medžiagas – augalinės ar gyvulinės kilmės. Tai padeda išlaikyti rūgščių-šarmų balansą ir išvengti autointoksikacijos, kuri veda į acidozę – organizmo rūgštėjimą. Būkime budrūs – ne viskas parduotuvėse yra maistas – atsiminkime, kad komerciniai interesai neturi nieko bendra su mūsų rūpinimusi sveikata.

Stenkimės pastebėti pirmuosius acidozės požymius, nes acidozė yra klastinga, o gyvybė – tai ne savigyna. Kai organizmas užrūgštintas, jis dirba perkrovos režimu ir nesugeba pašalinti susikaupusių nuodų – rūgštinių šlakų. Prasideda autointoksikacija su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis – įvairiomis ligomis. Todėl stenkimės pastebėti pirmuosius acidozės požymius – pilkas apnašas ant liežuvio, galvos skausmus, kraujo antplūdžius į veidą, dirglumą. Pastebėjus šiuos požymius, patariama padaryti iškrovos dieną, o paskui pereiti prie šarminės dietos bei vengti rūgščios reakcijos produktų.

Šarminė dieta daugiausia sudaryta iš vaisių, daržovių, riešutų ir sėklų, taip pat pakankamai gryno švaraus vandens. Jei valgome mėsą, tai ne dažniau kaip du-tris kartus per savaitę. Reikia vengti riebalų, taip pat atsisakyti cukraus ir angliavandenių. Kitaip sakant – juos reikia naudoti natūralia forma vaisių ir daržovių pavidalu, o baltymų galima pakankamai gauti su riešutais ir saulėgrąžomis. Kai valgome šarminius produktus, jie pradeda valyti iš kraujo toksinus, ir savijauta greitai pagerėja.

Labai paprastai P.Bregas apibrėžė ir racionalią, subalansuotą mitybą: mūsų organizmas gali įsisavinti tik organines medžiagas, bet kurios neorganinės medžiagos yra tarsi svetimkūnis organizmui, kurį jis stegiasi neutralizuoti ir pašalinti, ir tai yra sunkus papildomas darbas. Taigi, svarbiausia – išimti visus neorganinės kilmės, “iškraipytus“ – papildytus cheminėmis medžiagomis, daug kartų apdorotus, ilgai galiojančius, konservuotus produktus.

Polis Bregas buvo ir gydomojo badavimo pradininkas, bet tai atskira plati tema. Jis teigė, kad netinkamai gyvendami, mes save silpniname: už žalingus įpročius mes “baudžiami“ ligomis, o už gerus – atlyginama puikia sveikata ir neišsenkančia energija. Liga yra signalas, kuriuo gamta parodo, kad organizmas yra perpildytas toksinų. Visa, ką mes galime padaryti – tai sustiprinti gyvybines jėgas taip, kad ligų gydymas būtų tik paties organizmo vidaus reikalas.

“Gyvenimo trukmė turi atitikti tą amžių, kurio gali sulaukti sveikas žmogus palankiausiomis sąlygomis“, – tvirtino Polis Bregas ir įrodė tai savo gyvenimu 🙂 . Jis teigė, kad yra dvejopi žmonės: vieni patys rūpinasi savo sveikata, kiti, užuot rūpinęsi savimi, visus rūpesčius užkrauna ant aplinkinių ir gydytojų pečių. Ir visuomet paklausdavo: “O kokiems žmonėms jūs priskiriate save?“ 🙂

Kad būtume sveiki, tai labai svarbu žinoti. Žinome apie dirvos pokyčius, maisto chemizavimą, ydingus maisto paruošimo būdus, bet kaip visa tai tiesiogiai veikia mūsų sveikatą? Žmogus yra biologinė būtybė ir yra tiesiogiai susijęs su natūralia aplinka, jis yra priklausomas nuo gamtos. Daugelis specialistų jau tvirtina, kad daugelio civilizacijos ligų priežastis yra pažeista organizmo rūgščių – šarmų pusiausvyra. Kaip tai atsitinka?

Mūsų maiste, be angliavandenių, baltymų ir riebalų yra įvairių mineralinių medžiagų. Jos sudaro apie 4 procentus kūno svorio ir skiriamos į dvi kategorijas: sudarančios šarminius ir sudarančios rūgštinius junginius. Ląstelių medžiagų apykaitų produktai yra rūgštys, o mūsų organizmo vidiniai skysčiai, išskyrus skrandžio rūgštį, yra silpnai šarminiai. Žmogui gimus jo kraujo rūgštingumas yra 7,45 pH. Net nežymus vidinių skysčių nukrypimas nuo šių rodiklių ( 7,35-7,45 pH ) sukelia sveikatos sutrikimus – prasideda organizmo rūgštėjimas – acidozė – kai pH mažesnis nei 7,35.

Visų maisto produktų paskirtis – suteikti organizmo gyvavimui reikalingas maistines medžiagas ir energiją. Pagrindinis skirtumas tarp tinkamų ir netinkamų organizmui maisto produktų yra tame, kiek ir kokių organizmui kenksmingų atliekų susidaro įsisavinant šiuos maisto produktus. Ląstelių veiklos šalutinių produktų susidarymas yra natūralus procesas. Svarbu, kad susidariusios atliekos būtų pašalintos ir nesikauptų. Nepašalintos iš organizmo atliekos kaupiamos įvairiose kūno vietose, susidaro rūgštinės atliekos – šlakai, nuodijančios organizmą.

Sveikame žmogaus organizme medžiagų apykaita vyksta be jokių sutrikimų. Perdirbtos maisto medžiagos virsta organizmo statybinėmis medžiagomis ir kartu su deguonimi aprūpina kaulus, raumenis ir organus, taip pat atnaujina ląsteles. Medžiagų apykaita palaiko organizmo gyvybingumą ir energiją. Apykaitos metu susidarę šlakai išskiriami arba iškvėpiami. Renkantis maisto produktus, turėtume atsiminti: šarminės medžiagos neutralizuoja rūgštines atliekas ir valo organizmą, rūgštinės – sudaro sąlygas organizmo rūgštėjimui ir rūgštinių atliekų kaupimuisi.

Rūgštinio ir šarminio maisto sąvokos dažnai klaidingai siejamos su produktų skoniu. Pavyzdys – citrina – nors jos sudėtyje esančios organinės rūgštys suteikia rūgštų skonį, citrina priskiriama prie šarminių produktų. Chemikas, sveiko gyvenimo būdo propaguotojas T.Laucevičius aiškina, kad produkto rūgštingumas ar šarmingumas nustatomas tiriamą maisto produktą sudeginus ir ištyrus pelenus. Tai atitinka maistinių medžiagų įsisavinimo procesą ląstelėse, kuriam vykstant prisijungiamas deguonis, arba maistas “sudeginamas“. Pagal tai, kokios mineralinės medžiagos – sudarančios šarminius ar rūgštinius junginius – lieka pelenuose, maistas ir priskiriamas prie šarminių ar rūgštinių.

Šarminantys produktai yra švieži daržovės ir vaisiai (raudonieji kopūstai, šparagai ir rauginti kopūstai – silpnai rūgštiniai), šviežios sultys, riešutai, medus, rudas cukrus, džiuvėsiai, jogurtas, liesas pienas, pasukos, nenugriebtas pienas, kefyras, kai kurie sūriai. Rūgštinių produktų sąrašas gausesnis – tai mėsa ir jos gaminiai, žuvis, produktai iš baltų miltų, duona, riebūs pieno produktai, vištos kiaušiniai, alkoholis, kava, saldumynai, baltas cukrus. Matome, kad išlaikyti normalią rūgščių ir šarmų pusiausvyrą nėra lengva – dažniausiai valgome tai, kas rūgština organizmą.

Organizmo rūgštėjimą lemia ne tik mitybos įpročiai. Šlakų pašalinimas iš kūno priklauso ir nuo mūsų judėjimo intensyvumo, taip pat nuo pakankamo deguonies kiekio. Judėjimas, prakaitavimas, grynas oras, švarus geriamas vanduo – puikūs būdai rūgštinių atliekų šalinimui. Dažnai kūno medžiagų apykaita trikdoma vartojant vaistus, taip pat ją alina fizinis bei nervinis stresas. Stresinėse situacijose per trumpą laiką sudeginama daugiau maistinių medžiagų ir susidaro daugiau atliekų, nei organizmas gali pašalinti – todėl stresas didina rūgštėjimą ir gali sukelti ligas.

Ligų, sukeltų organizmo rūgštėjimo, nevardinsiu – sąrašas tikrai ilgas. Paminėsiu tik svarbų faktą: mokslininkai įrodė, kad visų ligų atvejais organizme nustatomas rūgščių perteklius. Kiekviena liga, pradedant sloga ir baigiant rimtomis ligomis, prasideda peržengus tam tikrą ribą, kai organizmas negali susidoroti su besikaupiančiomis rūgštinėmis atliekomis ir nebelieka rezervų priešintis laisviesiems radikalams.

Kaip “nesurūgti“? Pirmiausia – žinoti, kas ir kaip kenkia mūsų organizmui ir elgtis taip, kad būtume sveiki ir žvalūs. Geros sveikatos, žvalumo ir ilgaamžiškumo pagrindas – rūgštinių atliekų neutralizavimas ir pašalinimas iš organizmo. Taigi, kad mūsų sielos ir dvasios buveinė būtų švari, turime ir sveikai bei subalansuotai maitintis, ir pakankamai judėti ir gerti skysčių, ir būti kuo dažniau gryname ore, ir “švarinti“ savo mintis, ir būti saikingi.. Vėl ir vėl – skirkime laiko sau, būkime atidūs sau 🙂 ..

Apie kuriuos dažnai net nesusimąstome. Pradėkime nuo mūsų laikysenos. Atrodytų, koks skirtumas – kumptelėjęs žmogus ar tiesus? Pasirodo, mūsų taisyklinga laikysena taip pat įtakoja sveikatą. Dėl neteisingos laikysenos stuburas deformuojasi ir išlinksta, galima susirgti skolioze (stuburo išlinkimas į šoną). Mūsų laikais stuburo ligos labai paplitusios dėl sėdimo gyvenimo būdo, nejudrumo, neteisingos laikysenos ir mitybos.

Kai kurie žmonės tarsi “velka“ save per gyvenimą – susimetę, susikuprinę, susigūžę.. Tuo tarpu taisyklinga laikysena – tiesi nugara, tiesūs pečiai, įtrauktas pilvas, pakelta galva. Sėdint taip pat reikėtų laikyti tiesią nugarą. Ar žinote, kad vaikščiojimas daugelyje sveikatingumo sistemų pavadintas fizinių pratimų karaliumi? Ėjimo metu – tiesia nugara, tiesiais pečiais, įtrauktu pilvu, iškelta galva ir spyruokliuojančiu ritmu – mes pajungiame visus kūno raumenis ir stipriname visą organizmą.

Ilgi pasivaikščiojimai – puikus kasdieninis fizinis krūvis. Tik tam reikia pasirinkti vietą, atokesnę nuo intensyvaus eismo gatvių, nes energingai einant arba bėgant mes kvėpuojame giliau ir įkvėpiame visus taršalus. Beje, pasirodo, kad retas šiuolaikinis žmogus kvėpuoja taisyklingai. Medikai teigia, kad nuo to taip pat labai priklauso mūsų sveikata. Yra atlikti įdomūs tyrimai šiuo klausimu.

Natūralus žmogui kvėpavimas yra diafragminis – taip mes kvėpuojame nuo gimimo. Vėliau, įtakojami nuolatinės sėdimos padėties, varžančių drabužių, netaisyklingos laikysenos, dauguma žmonių pradeda kvėpuoti krūtininiu kvėpavimu. Kuo gi jie skiriasi? Diafragminį kvėpavimą dar vadina kvėpavimu pilvu, nes įkvėpiant išsipučia pilvas, iškvėpiant – susitraukia. Žinoma, kvėpuojant oras neina į pilvą: tiesiog kvėpavimo metu pakyla ir susitraukia diafragma.

Krūtininis kvėpavimas – krūtinės viršutinės šonkaulinės dalies judėjimo rezultatas. Krūtininį kvėpavimą kūnas naudoja tik paveiktas stresinės situacijos – jį galima pavadinti jėgos kvėpavimu, sustiprintu oro gurkšniu. Ši kvėpavimo forma, ypač įkvėpimo ir iškvėpimo ribose – puikiausia vidinė mankšta krūtinės ląstai vystyti. Bet kasdienybėje mes kvėpuojame dažniausiai paviršutiniškai, todėl toks kvėpavimas tampa nepilnavertis. Krūtininis paviršutiniškas kvėpavimas tampa tokiu stipriu įpročiu, kad kartais reikia daug pastangų, norint jį pataisyti.

Tuo tarpu diafragminis kvėpavimas yra prigimtinis ir natūralus. Jis prisotina kraują deguonimi, nes oras įeina ir į viršutines, ir į apatines plaučių dalis. Taip pat stimuliuoja kraujo cirkuliaciją pilvo ertmėje, gerina peristaltiką – dėl to maistas gerai virškinamas. Diafragminiu kvėpavimu padedamos gydyti lėtinės plaučių, širdies, virškinimo sistemos ligos. Toks kvėpavimas apsaugo nuo deguonies trūkumo, stimuliuoja nervų sistemą.

Kai kvėpuojame diafragma, mes kvėpuojame lėčiau – tai taip pat ilgaamžiškumo ir žvalumo sąlyga. Jei norime atgaminti diafragminio kvėpavimo įgūdžius, geriausia tai daryti gulint: uždėkime ranką ant pilvo ir stebėkime – įkvėpiant jis turi pakilti, iškvėpiant – nusileisti. Tikrai verta pasipraktikuoti ir atgaminti savo prigimtinį kvėpavimo būdą, kol jis vėl taps įpročiu – būsime sveikesni.

Labai svarbus ir pamirštas sveikatos stiprinimo būdas – grūdinimasis. Kažkodėl klaidingai jis siejamas tik su šalčiu. Tačiau retas susimąstome, kad oro vonios – būtinos mūsų odai, nes ji “kvėpuoja“ lygiai taip pat, kaip ir mūsų plaučiai.. Šiuolaikinio žmogaus oda nebegali atlikti didelės dalies savo funkcijų: mes nuolat vilkime drabužiais ir mūsų oda nekvėpuoja. Maža to, tepame ją daugybe cheminių priemonių.. Be to, praleidžiame daug laiko uždarose patalpose ir kvėpuojame užsistovėjusiu arba dirbtinai stimuliuojamu oru.

Duoti odai “atsikvėpti“ galime ir gerai išvėdintame kambaryje. Tą kiekvienas galime padaryti savo namuose, pakanka kelių ar keliolikos minučių. Vasarą labai naudingos oro ir saikingos saulės vonios – ne tik tam, kad oda įgautų gražų atspalvį, bet ir tam, kad pasisemtume energijos, oda prisisotintų deguonies. Labai naudingas vaikščiojimas basomis – namie, ar per žolę, akmenukus – tai stimuliuoja padų odos kapiliarus ir yra gera peršalimo ligų profilaktika.

Vandens procedūros – vienos mėgiamiausių. Vanduo stimuliuoja, stiprina, švarina – tai mūsų gyvybės šaltinis. Dušas – paprastas ir kontrastinis, vonios su aliejais ir žolelėmis (tik natūraliais), pirtis, plaukimas, apsitrynimai drėgnu rankšluoščiu, apsipylimai šaltu vandeniu – iš tokios gausybės procedūrų tikrai kiekvienas pasirinksime sau patinkančią ir tinkančią. Labai smagu, kad daugeliui vandens procedūros yra naudingas įprotis.

Kartais tiesiog primirštame tai, kas svarbu, tiesa? Būkime sau dėmesingi. Palaikyti sveikatą lengva, nes tuoj pat pajuntame rezultatus – daromės žvalūs, entuziastingi, stiprūs ir sveiki 🙂 . Pradėti gal nėra paprasta, bet įveikus neveiklumo inerciją ir padarius pirmus žingsnius, mes labai greitai pajuntame stimulą 🙂 . Visi žinome, kad nėra stebuklingų vaistų.. visi jie yra laikina priemonė. Gyvybės ir sveikatos šaltinis – kiekviename iš mūsų, tereikia jį palaikyti. Nepamirškime šito 🙂 .

Pimiausia – žvilgtelėkime, kas gi vyksta, kai nesimankštinam. Medikai tvirtina, kad pasyvus gyvenimo būdas yra priskiriamas prie gyvenimą trumpinančių faktorių. Jie teigia, kad bet kokia sveikatingumo programa turėtų prasidėti nuo to, kad būtų atsisakyta gyvenimą trumpinančių dalykų. Logiška? Žinoma, ir sunku tam prieštarauti.. Geri įpročiai gerina sveikatą, blogi – kenkia. Nepakankamas judrumas – vienas iš blogų įpročių..

Maža to, daug sėdėti ar gulėti – žalinga sveikatai. Ilgai sėdint, kraujotaka lėtėja ir kraujas nusistovi. Žmonėms, kurių darbas sėdimas, gali išsivystyti trombozė giliose blauzdų venose. Dirbantys tokį darbą žmonės turėtų daryti pertraukėles ir pasimankštinti ar bent pavaikščioti – suaktyvinti kraujotaką. Sėdėti taip pat reikia stengtis taisyklingai, tiesia nugara, nekryžiuoti, nedėti vieną ant kitos kojų.

Paplitusi ir nuomonė, kad dirbantiems fizinį darbą žmonėms nereikia papildomo fizinio krūvio. Šiuo klausimu specialistai taip pat turi vieningą nuomonę: darbiniai judesiai nėra sportas. Jie yra specifiniai, dažnai vienpusiški, monotoniški, susiję su darbinėmis operacijomis. Todėl sunkiai dirbant jaučiamas nuovargis – vieni raumenys pertempiami, kiti neveiklūs. Nėra darbo, kuris pajungtų visus raumenis tolygiai.

Jei nelaviname savo kūno raumenų, tai laikui bėgant, jų netenkame: jie silpsta ir atrofuojasi. Raumenys perauga riebalais, netenka elastingumo. Juose kaupiasi atliekos, kurios turi būti pašalintos tikslingai judant. Sportuodami mes taip pat sudarome sąlygas prakaitui sveikai pašalinti iš organizmo nuodus. Jei to nedarome, tai odos porų atliekamą funkciją turi apsiimti kiti šalinimo organai – jie papildomai apkraunami.

Teigiama, kad antroji žmogaus “širdis“ yra mūsų raumenys, todėl mankštindami viso kūno raumenis, mes palengviname širdies darbą. Kuo mažiau žmogus juda, tuo silpniau raumenys padeda širdžiai, ir ji anksčiau laiko susidėvi. Medicininiai tyrimai parodė, kad hipodinamija (sumažėjusi raumenų jėga) yra viena svarbiausių širdies ir kraujagyslių sistemos ligų priežasčių.

P.Bregas teigė: “Nėra pasiteisinimo nedaryti fizinių pratimų. Tiek gerai fiziškai išsivysčiusiam, tiek fiziškai apsileidusiam žmogui fiziniai pratimai turi tapti svarbiausiu gyvenimo įpročiu.“ Kasdieninis tikslingas fizinis krūvis palaiko organizmo gyvybines funkcijas. Reguliariai sportuojantys žmonės mažiau pavargsta, rečiau serga ir ilgiau gyvena. Net sergantys žmonės, praėjus ligos ūmiai fazei, turėtų pradėti mankštintis. Kineziterapija (gydymas judėjimu, judesiu) būtent per judesius pajungia žmogų gyvenimui net po sunkių ligų.

Kodėl gi mes prarandame tokį, atrodytų, natūralų poreikį judėti? Dar Platonas sakė, visi vaikai turi įgimtą poreikį judėti, ir jei jis sistemingai nepalaikomas, tai ima blėsti ir galiausiai išnyksta. Todėl ir tėvų, ir pedagogų pastangomis pirmieji dešimt žmogaus gyvenimo metų turi būti skirti kryptingam fiziniam auklėjimui. Kitaip.. įprantama gyventi pasyviai, o šį įprotį keisti yra sunkiau, nei išlaikyti įgimtą poreikį judėti.

Taigi, judėjimas yra sveikata, ir tai nekelia jokių abejonių. Anot P.Brego, pradėti sportuoti niekada nevėlu. Turime tik atsižvelgti į kūno konstituciją, “užsistovėjimo“ lygį, pasiruošti nevaržančią aprangą, patogią avalynę, ir – pirmyn. Jei mėgstame darbuotis grupėje ar su trenerio priežiūra – ieškokime netoli namų sporto salės. Jei nusprendėme sportuoti namuose – pradžioje skirkime tam laiką, geriau pirmoje dienos pusėje. Mankštintis reikia gerai išvėdintoje patalpoje, o jei yra sąlygos – lauke.

Kokį mankštinimosi būdą pasirinkti? Tai labai individualu. Pasirinktas būdas turi patikti – būtinai! Ajurveda rekomenduoja pradėti išnaudojant pusę savo galimybių ir palengva, kai atsiranda poreikis, krūvį didinti iki optimalaus. Mankštinantis nereikia persistengti – pajutus pirmuosius nuovargio požymius, patariama pailsėti, padaryti trumpą pertraukėlę, kitaip galime net pakenkti sveikatai.

Ką bepasirinktume – vaikščiojimą, bėgimą ristele, jogą, aerobinius ar raumenų tempimo pratimus, dviratį, plaukimą, ar sportinius šokius – bet koks pasirinktas tikslingas fizinis krūvis žymiai pagerins sveikatą ir bendrą būklę. Polis Bregas savo ilgamečiais stebėjimais ir asmenine patirtimi įrodė šiuos nuolatinio tikslingo fizinio krūvio privalumus:

1) Pagerės deguonies cirkuliacija kūne. Jūs jausitės energingesni ir žvalesni.
2) Pratimai išvaduos jus iš stresų ir įtampų, kurios lokalizuojasi suspaustose, įtemptose kūno dalyse: ypač kaklo, nugaros ir stuburo srityje. Jūs jausite atsipalaidavimą ir lengvumą.
3) Įveiksite lėtinį nuovargį – tai didžiausias pranašumas. Pratimai pagerina gyvybinių centrų kraujotaką, didina energiją ir gyvybingumą.
4) Fiziniai pratimai padeda stiprinti ir nuraminti nervus – nervų sistema stabilizuojasi, gerėja miegas.
5) Sustiprės raumenys, sąnariai, sausgyslės, pagerės viso organizmo veikla.

Aš sau susirinkau pakankamai argumentų už fizinį aktyvumą. Išties – kol judame, tol gyvename.. Vėl tereikia dėmesio sau 🙂 . Kviečiu visus tiesiog ramiai pagalvoti apie tai ir padaryti sprendimą savo naudai 🙂 . Tik.. kad nebūtų kaip tam anekdote: “Noriu pasportuoti! Bet.. einu, prigulsiu, gal praeis.. “ 🙂

Nuolat tai girdime, bet ar susimąstome – kodėl? Yra didžiulis atotrūkis tarp to, ką mes žinome apie fizinį aktyvumą ir ką konkrečiai darome šioje srityje savo gyvenime. Sportuoti imamės dažniausiai tuomet, kai norime sumažinti svorį, na, o jei esame formų “ribose“, paprastai sportuojame prišokomis, pagal nuotaiką.. Mūsų amžiaus “rykštė“ tikrąja ta žodžio prasme yra hipokinezė (sumažėjęs judėjimas) ir iš to išplaukianti hipodinamija (sumažėjusi raumenų jėga). Daromės fiziškai infantilūs..

Ar tai tik estetinė problema? Žvilgtelėkime į žmonijos tyrimus apie judėjimą. Jie prasidėjo labai seniai – jau 3000 metų prieš Kristų Kinijoje buvo sukurti gimnastikos pratimai, padedantys palaikyti sveikatą ir atstatyti kūną po ligų. Senovės indai sukūrė ir išvystė fizinės kultūros sistemą, pavadintą joga. Jogos pagrindas – gilus įsitikinimas, paremtas praktika, kad žmogaus kūną reikia tinkamai mankštinti, kad jis būtų sveikas. Indijoje plačiai buvo taikomi ir kultiniai šokiai.

Graikijoje Hipokratas parašė keletą traktatų apie pratimus, skirtus fizinio bejėgiškumo prevencijai. Aristotelis ir Platonas akcentavo fizinių pratimų naudą ištvermei ir sveikatos stiprinimui, taip pat kaip priemonę nuo streso ir nuovargio. Buvo šokami karo ir kulto šokiai, kaip ir Egipte – buvo šokama įvairių apeigų metu. Senovės Antikos laikais gimė posakis: “sveikame kūne sveika siela.“ Pirmosios olimpinės žaidynės Graikijoje buvo iššūkis tobulėti kiekvienam.

Įdomų asmenybės tobulėjimo sintezės modelį sudarė L.da Vinčis. M.J.Gelb pavadino jį “septyniais žingsniais genijaus link“. Vienas iš šių žingsnių – “corporalita“ – skatinantis lavinti kūno grakštumą, stiprinti sveikatą, harmoningai treniruoti raumenis ir siekti pusiausvyros kūne. Jis teigė, kad žmogaus gyvenimo filosofija, psichoemocinė būklė, fizinė ir dvasinė sveikata gali sudaryti sąlygas žmogaus vystymuisi – t.y, tik harmoninga visuma.

Labai noriu paminėti ir mūsų šviesuolį – Vydūną. Jo tyrinėjimai ir asmeninė patirtis įrodė, kad fizinis aktyvumas – ne tik sveikatos pagrindas, bet ir ilgaamžiškumo bei entuziazmo šaltinis. Anot Vydūno, rūpintis savo dvasine būkle ir sveikata – svarbi asmenybės kultūros ir jo atsakomybės už savo gyvenimą dalis. Vydūnas nuolat pabrėždavo, kad svarbiausias žmogaus gyvybingumo požymis yra jo judrumas.

Visų laikų fizinio aktyvumo tyrinėtojai padarė vieningą išvadą – judėjimas yra sveikata. Judėjimas – natūralus žmogaus organizmo veikimas, tai materijos egzistavimo būdas. Kūno judesiai priklauso vienas nuo kito, yra vienas kito sąlyga, o visi kartu tarnauja kūno gyvenimui – augimui, žvalumui, sveikatai. Visas žmogaus kūnas yra judesyje – judesiai kūną palaiko ir atstato. Žmogaus gyvybingumas pasireiškia per jo judesius.

Gyvybingumui būdingas ritmas. Ritmui lėtėjant, gyvybiniai procesai menkėja ir nyksta. Šiuolaikinis žmogus paprastai ignoruoja ir gyvenimo ritmą, ir judėjimo bei mitybos procesus. Todėl būtina savo gyvenimo ir judėjimo ritmą skatinti. Juk, anot Vydūno: “jei eini prieš gyvenimo ritmą, tai ir galą gausi.“ Kartais tiesiog nematome svarbaus ryšio: kūnas tarnauja žmogui, per jį reiškiasi dvasia ir visas pojūčių pasaulis. Viskas žmoguje yra susieta.

Kūno negalavimai, psichoemocinių būsenų svyravimai rodo, kad žmogus nepakankamai rūpinasi savo kūnu. Savo bendrą būklę galime ir turime stiprinti tikslingais fizinės ir dvasinės sveikatos siekiais. Tai kiekvieno mūsų sąmoningai valdomas procesas, prasminga veikla. Kiekvienas esame asmeniškai atsakingas už savo fizinio kūno būklę. Sveikata – balanso būsena. Jeigu nėra protinės, fizinės ir dvasinės veiklos balanso, mes pradedame sirgti.

Taigi, be fizinio krūvio – niekaip 🙂 .. Tai ne mados ar estetikos reikalas, tai gyvybiškai svarbu. Todėl kiekvienas turime pasirinkti tinkantį kasdieninį fizinį krūvį, būtinai 🙂 . Bet koks fizinis aktyvumas sukelia šilumos padidėjimą kūne, o šilumos padidėjimas padaro mus fiziškai stipresniais, vikresniais, žvalesniais ir sveikesniais. Judėjimas mažina stresą, žadina teigiamas emocijas.

Apie tai, kaip pasirinkti fizinį krūvį, ką pataria įvairių sveikatos sistemų sudarytojai – sekantį kartą 🙂 ..

Daktarės D.Sekmokienės patarimus pabaigsiu jos išvadomis – ką ir kaip valgyti. Mityba turi būti įvairi. Prioritetą turime skirti grūdiniams produktams: mažai apdorotoms kruopoms ir javainiams. Kaip žinote, grūdas turi savyje augimo energiją, todėl suteikia jėgų ir žvalumo. Grūdiniuose produktuose gausu visų žmogui reikalingų medžiagų, tame tarpe visų mineralų ir ląstelienos.

Sekanti pagal svarbumą maisto grupė – vaisiai, daržovės ir jų sultys. Tai vitaminų, mineralinių medžiagų, o taip pat ląstelienos šaltinis. Žiemą, pasitarę su fitoterapeutu arba patyrusiu žolininku, pagerkime vaistažolių arbatų – taip atsikratysime organizme susikaupusių šlakų.

Naudokime aliejų, o ne taukus. Jei valgome mėsą, tai neriebią: jautieną, veršieną ar paukštieną. Būtinai valgykime žuvį. Šiuos produktus valgykime 2-3 kartus per savaitę. Pieno produktus, ypač riebų sūrį, grietinę ir sviestą, vartokime saikingai. Netoleruojantiems laktozės (pavalgius pieniško, pučia pilvą), patartina vartoti rūgščius pieno produktus.

Pasitarę su gydytoju, kelis kartus per metus vartokime kokybiškus mikroelementų, vitaminų, antioksidantų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų priedus. Jų ypač trūksta šiuolaikiniame rafinuotame maiste.

Ir, atrodytų, keistas patarimas – kaip valgyti. Daugelis tai žinome, bet priminsiu 🙂 .

1. Sėskimės prie stalo be pykčio, kad širdyje nebūtų neigiamų emocijų.
2. Valgykime neskubėdami, lėtai kramtydami.
3. Rūpesčių ir problemų aptarimams – ne vieta prie stalo. Valgio metu žmogaus energijos sistema atvira ir lengvai pažeidžiama. Būtinai išjunkime televizorių – visos problemos, ypač smurtas ir agresija tartum šiukšlės “įsirašo“ į mūsų biolaukus.
5. Nebarkime vaikų valgio metu, neverskime valgyti prievarta. Tegul jie jaučia, kad valgis – tyli paslaptinga šventė, kurios metu šeimoje būna tyra ir gera 🙂 ..

Ir apie maisto kokybę.. Nepamirškime, kad gyvybė – tai energija. Palaikyti ją galime tik kokybiškais organizmo veiklą palaikančiais maisto produktais. Daugelis mūsų praradome nuovoką, kaip pasirinkti sveiką maistą. Mes leidžiame save įtikinti, kad paketai ir dėžutės su negyvu, daug kartų apdorotu, susmulkintu ar tiesiog sintetiniu maistu neturi nieko bendra su mūsų sveikatos pablogėjimu ir nutukimu.

Kaip teigia dr.D.Burton, laikas įsiklausyti į sveiko proto balsą: tie komponentai, kurie įeina į naujų maisto produktų sudėtį, kurie aprašyti daugybe sunkiai ištariamų žodžių ir gamtoje nesutinkami – tai ne maistas! Jei produktas, kurį valgome, turi daugiau sintetinių priedų, negu gamtinių žaliavų – tai neišvengiamai pakenks mūsų sveikatai.

Problemą dar labiau supainioja prieštaringos ir dažnai klaidingos informacijos gausa, ir mes tiesiog nežinome, kas yra racionali ir sveika mityba. Nekokybiškas, nenatūralus ir gausus maistas kenkia sveikatai ir didina kūno svorį. Galime skaičiuoti kalorijas ir gramus, gerti vaistus nuo nutukimo, bet kol nesuvoksime, kas yra sveikas maistas ir kokie produktai mums gali pakenkti, mūsų pastangos būti sveikiems ir liekniems bus panašios į bandymus taisyti automobilį, pasitelkus tik lipnią juostą..

Žmoguje slypi vidinis sugebėjimas išlaikyti sveikatą ir optimalų svorį. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas labai skiriasi nuo natūralaus gyvenimo būdo, kuris mums dovanotas pačios Gamtos. Kaip tik šis neatitikimas tarp to, kaip turi būti, ir to, kaip yra, tapo daugelio vadinamų “civilizacijos ligų“ priežastimi. Sąvoka natūralus yra priešinga sąvokai dirbtinis.

Dabar, kai neregėtai išplito dirbtinis maistas, dietologai mums primena: kiekvieną kartą, suvalgę maisto su cheminiais priedais, mes prarandame dalį savo sveikatos. Hipokratas teigė: “Mūsų organizmas sugeba palaikyti gyvybę ir atsistatyti tik tuo atveju, jei tinkamai maitinamės“. Supraskime, kad mitybos įpročiai gali būti keičiami, nes tai tėra įpročiai. Išmokti sveikai maitintis galime kiekvienas.

Skirkime tam dėmesį – ką, kaip ir kiek valgome. Juk tai tikrai labai svarbu.. Kaip jūs manote? 🙂

Prieš šventes ypač aktuali tema 🙂 . Šį kartą labai noriu pasidžiaugti, kad turime Lietuvoje tiek šviesuolių, kurie populiarina sveiką mitybą ir tuo pačiu – sveiką gyvenseną. Viena iš jų – dr.doc. Dalia Sekmokienė, kuri propaguoja tradicinės rytų medicinos pagrindus, pritaikydama ir adaptuodama juos mūsų mitybos tradicijoms. Sutrumpintai pateiksiu jos išvadas.

Vydūnas knygoje “Sveikata, jaunumas ir grožė“ (1920m) rašė, kad daugiau žmonių miršta nuo maisto, negu badu. Daug ligų, ypač lėtinių, atsiranda nuo per gausaus ir per riebaus valgio, nuo per didelio kiekio cukraus ir druskos. Maistą valgome apdorotą, su cheminiais priedais, jame mažiau ląstelienos, vitaminų ir mineralų. Vienas svarbiausių patarimų tiems, kas nori būti sveiki, jauni, liekni yra toks: nevalgykite daug! 🙂

Nevalgykite supykę ir būtinai maistą gaminkite su meile 🙂 . Visos teigiamos vibracijos (ir neigiamos) “įsirašo“ maiste. Kaip tai vyksta? Vanduo sugeba savyje išlaikyti informaciją apie viską, su kuo jis susidūrė. Vandens molekulės tiek organizme, tiek maiste išsidėsčiusios netolygiai ir sudaro tam tikrus skystus kristalus. Kristalų išsidėstymas – tai ir yra ta biologinė informacija arba vandens “atmintis“, kurią mūsų organizmas sugeba perskaityti.

Valgykite kuo daugiau savo arba bent savo krašte užaugintų vaisių ir daržovių. Augaluose esantis vanduo (sultys) kaupia informaciją apie aplinką – metų laikus, dirvą, orą, magnetinį lauką ir t.t.. Ypač svarbu, kad šie parametrai nebūtų kenksmingi žmogui. Valgydami vaisius ir daržoves, mes pasisaviname informaciją apie vietovę, metų laikus, žmones, kurie prižiūrėjo tuos augalus. Tokiu būdu mūsų kūno virpesių dažnis adaptuojasi su tos vietovės, kurioje gyvename, virpesių dažniu, ir mes maksimaliai prisitaikome prie mus supančios aplinkos.

Valgykite tik tuomet, kai jaučiate alkį. Tuomet maksimaliai išsiskiria virškinimo sultys ir gali pilnu pajėgumu dirbti skrandis, kasa ir tulžis, pilnai suvirškinę ankstesnį valgį. Nepainiokite alkio su apetitu, kai po silkutės ar karštų patiekalų dar taip norisi deserto 🙂 .. Skrandis pajėgus virškinti maistą tik tada, kai žmogui, pamačiusiam maistą, burnoje renkasi seilės.

Niekuomet nevalgykite esant skausmams, psichiniams ar fiziniams negalavimams. Nevalgykite ir prieš pat fizinį ar protinį darbą arba tuoj po jo. Mes negalime asimiliuoti maisto, jeigu organizmo funkcinė energija (arba bioenergija, tekanti mūsų kūno meridianais) nukreipta į kitokią veiklą.

Valgant negerkite. Geriausia išgerti sulčių arba žolelių arbatos pusę valandos prieš valgį. Valgant skysčiai atskiedžia skrandžio sultis ir blogai vyksta virškinimas. Ypač kenksminga gerti tuoj po valgio. Ajurvedoje leidžiama gerti vandenį mažais gurkšneliais valgio metu, bet.. labai nedaug ir būtent mažais gurkšneliais.

Bet kokį maistą kruopščiai sukramtykite ir suvilgykite seilėmis. Virškinimas prasideda jau burnoje, nes seilėse yra krakmolą skaidančio fermento ptialino. Jei nesukramtytas, nesuvilgytas ptialinu maistas pateks į skrandį, kentės kasa – reikės išskirti daugiau angliavandenius skaidančių fermentų. Gerai nesukramtytas maistas virškinamas ilgiau ir sunkiau.

Derinkite maistą vieno valgymo metu. Kas vyksta skrandyje, kai vienu metu valgoma duona, bulvės ir mėsa, o po to vaisiai? Duonai ir bulvėms reikia mažai druskos rūgšties virškinimui, o mėsai – didelio rūgštingumo skrandžio sulčių. Krakmolo virškinimas bus sustabdytas, bus virškinama mėsa, o nepilnai suvirškinta masė išskirs daug toksinų. Vaisiai skrandyje būna 15-20 minučių (todėl juos reikia valgyti tuščiu skrandžiu), jie virškinami plonojoje žarnoje, taigi jie negalės patekti į plonąją žarną ir trukdys mėsos virškinimui. Ši nepilnai suvirškinta masė alins kepenis ir inkstus, nes joms teks neutralizuoti toksinus..

Daktarės patarimus ką valgyti ir kaip valgyti, kad būtume sveiki ir liekni, parašysiu sekantį kartą 🙂 . Ką jūs manote apie šiuos patarimus?

Išmintis byloja, kad sveikas kūnas ir sveika siela yra neatsiejami. Visi sveikatingumo sistemų autoriai pabrėžia, kad žmogus yra sąmoninga būtybė ir savo mintimis valdo savo gyvenimą. Besirūpindami savo kūnu, turime atkreipti dėmesį ir į savo mintis, nes jie veikia vienas kitą. Jei rūpinsimės tik kūnu, o mintys bus kupinos baimių ir abejonių dėl sveikatos, tai kursime neprognozuojamą chaosą.

Įdomu tai, kad beveik visi sveikatingumo sistemų kūrėjai savo sistemas sukūrė remdamiesi asmenine patirtimi, nes buvo silpnos sveikatos. Kurdami tas sistemas jie ne tik pasveiko, bet ir padėjo daugeliui žmonių. K.Niši sakė, kad tik sunkiai sirgdamas suprato, kad tam, kad pilnaverčiai gyventų ir pasiektų savo tikslų, jam tiesiog būtina gera sveikata. Gydytojų nuostabai jis pasveiko – išstudijavęs daugybę knygų ir tuo pačiu sukūręs savo sveikatingumo sistemą. Tą patį galima pasakyti ir apie P.Bregą, ir mūsų Vydūną.

Liga yra disharmonija, organizmo “pastaba“ apie netvarką kūne, neteisingą gyvenimo būdą. Tai signalas, į kurį turime reaguoti. Daugumai žmonių liga yra kliūtis, kurią stengiamasi kuo greičiau pašalinti ir toliau taip pat neteisingai gyventi. Norima ne pasveikti, o atsikratyti ligos. Liga laikoma atsitiktinumu, likimo smūgiu, kai vieni suserga, o kiti lygiai taip pat atsitiktinai nesuserga. Signalą užslopiname vaistais ir toliau gyvename principu “niekada negali žinoti kada užklups liga“..

Nurašome viską likimui, bet ar susimąstome, kas mums tą likimą “skiria“? Didžiąja dalimi – mes patys, ir mes patys sprendžiame – nešame užmestą kryžių ar sąmoningai kuriame savo gyvenimą. Likimas yra mūsų rankose ir mes kiekvieną akimirką galime jį keisti. Mūsų gyvenimas kaip veidrodis atspindi mūsų mąstymą.

Jei mintyse harmonija, tai harmonija vyrauja ir organizme. Bet kokia pusiausvyros stoka sukelia įtampą, o įtampa blokuoja laisvą gyvybinės energijos srautą. Galime sveikai maitintis, sportuoti, grūdintis ir tuo pačiu metu turėti baimių ir abejonių dėl savo sveikatos. Arba atvirkščiai – pripažinti sveikatos principus tik teoriškai, o praktiškai nedėti tam jokių pastangų.

Liga yra fizinė dvasinės nedarnos išraiška, jos nepašalina tabletės, injekcijos ar operacijos. Tam, kad būtume sveiki, pirmiausiai reikia keisti mąstymą ir gyvenimo būdą. Daugelyje šalių atlikti tyrimai rodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp sveikatos būklės ir psichinės būklės bei gyvenimo būdo. Trumpai tai įvardinama kaip sąmoningumo ir savidisciplinos stoka, neteisinga mityba, judėjimo trūkumas, žalingi įpročiai bei asmeniniai įpročiai, kurie sukelia stresą.

Pasaulyje yra žmonių, ir net tautų, kurios nežino, kas yra liga. Jiems nereikia vaistų ir ligoninių ir jiems yra natūralu, kad niekada nesirgęs žmogus sulaukia 100 ir daugiau metų ir po ilgo, pilnaverčio gyvenimo oriai palieka savo kūną ir iškeliauja į anapilį. Sveikata yra natūrali mūsų būsena. Nereikia kažkokių nežemiškų pastangų, kad būtume sveiki, tiesiog turime nustoti nenatūraliu, netinkamu elgesiu ir mąstymu ardyti savo sveikatą.

Tai svarbu dar ir dėl to, kad esame pavyzdys savo vaikams. Mes dedame pagrindą jų gyvenimui ir sveikatai. Savo namuose nuo pat gimimo skiepijame vaikams požiūrį į gyvenimą, mitybos įpročius, gyvenimo būdą, mąstymo būdą, bendravimo įgūdžius, požiūrį į žalingus įpročius. Vaikai perima mūsų gyvenimo modelį. Žinoma, poveikį daro ir visuomenė, bet pagrindų pagrindas yra šeima.

Visose sveikatingumo sistemose, kurios padėjo daugeliui žmonių, išskiriami sveikatos pamatai yra pilnavertė mityba, judėjimas, sąmoninga būtis, atsipalaidavimas ir miegas, vanduo, grynas oras, pozityvus mąstymas. Visa tai atrodo labai paprasta, bet pradžioje tam reikia sąmoningų nuolatinių pastangų, o paskui tai tiesiog tampa gyvenimo būdu.

Kaip sako K.Tapperweinas: jei apkūnūs žmonės mažiau valgytų, o visi kiti valgytų tik sveiką maistą, rūkaliai mestų rūkyti, geriantys alkoholį – mestų jį gerti, tinginiai imtų daugiau judėti.. ir jei visi teisingai kvėpuotų ir teigiamai galvotų, būtų galima išgelbėti žymiai daugiau gyvybių ir išvengti ligų, nei tai galima padaryti naudojant brangiausius šiuolaikinės medicinos metodus..

Realybė visada pasirengusi įgauti pageidaujamą formą. Kurkime sveikus, gyvenimą ilginančius pozityvius įsitikinimus ir sekime jais. Tuomet problemos taps galimybėmis, ligos – sveikata, apatija – kūrybingumu ir gyvenimo džiaugsmu 🙂 ..