Kategorija: Saviugda

Nei vienas žmogus negimsta patologiškai blogas ar piktybiškas. Žmogus formuojama būtybė, ir visas jo psichikos būsenas – negatyvias ir pozityvias – nuo pat gimimo formuoja aplinka: artimi žmonės, išorinė informacija ir sociumo gyvenimo šablonai.

Už kiekvienos negatyvios emocijos, būsenos ir jausmų slypi juos suformavę veiksmai ar aplinkybės. O toliau jau pats žmogus inertiškai palaiko juos savo mintimis ir veiksmais. Ir nors džiaugsmo jie neteikia, bet dažnai žmogus nežino – kaip to viso negatyvumo atsikratyti.

Kad sustabdytume ar pakeistume kažkokį veiksmą, turime suprasti, kame jo priežastys. Jei norime atsikratyti negatyvumo savo gyvenime, turime išsiaiškinti – kas, kokie veiksmai ir mintys jį formuoja ir palaiko.

Pradėkime nuo pykčio. Tai vidinės įtampos išraiška, galinti atsirasti dėl įvairių priežasčių: užslopintų emocijų, nuoskaudų, neišsipildžiusių lūkesčių, pavydo, nepasitenkinimo gyvenimu, noro viską kontroliuoti. Arba – kaip reakcija į kitų žmonių veiksmus.

Dirglumas, irzlumas. Silpnesnė pykčio išraiška, kuri atsiranda tuomet, kai žmogus negali atrasti sprendimo tam tikroje situacijoje, kai trūksta ryžtingumo, ar kai kažkas vyksta ne taip, kaip jis norėtų. Kaip reakcija pasireiškia, kai bendravime paliečiamos skaudžios temos. Dirglumas atsiranda ir dėl nuovargio ar po nesėkmių gyvenime.

Liūdesys. Tai džiaugsmo priešingybė ir signalas, kad reikia keistis arba keisti situaciją. Liūdesiu išreiškiame nepasitenkinimą savimi arba kažkokiais savo gyvenimo aspektais. Kaip reakcija gali būti po išsiskyrimo ar netekties.

Kaltės jausmas. Destruktyvus būdas save nubausti. Jis apima, kai stengiamės atitikti kažkokius primetamus idealus, reikalavimus ar šablonus. Atsiranda ir pagrįstai – dėl netinkamo elgesio. Tai vienas iš labiausiai griaunančių jausmų, todėl, kad nepaskęstume jame, turime išsiaiškinti – iš kur jis.

Galbūt, kaltės jausmas įdiegtas vaikystėje ar sociumo suformuotas, gal kažkas nepagrįstai kaltina, o gal tikrai padaryta kažkas blogo? Kai suprantame kaltės atsiradimo priežastį, galime atrasti ir būdus jos atsikratyti.

Jei kaltė primesta – nustoti teisintis ar bandyti atitikti svetimus lūkesčius, o jei padaryta kažkas blogo – atrasti būdus pataisyti padėtį (jei įmanoma) ir, svarbiausia – to nekartoti.

Baimė arba nerimas. Baimė susieta su savisaugos instinktu, jos paskirtis – perspėti apie pavojų. Tačiau kai baimė nuolat generuojama per išorinę informaciją (pvz., negatyvias žinias) – žmogus pradeda gyventi nuolatinėje baimėje, kuri pradeda piešti negatyvius scenarijus net pozityviose situacijose.

Taip atsiranda reakcija į negatyvumo srautą: nerimas dėl ateities (o kas, jei..), nuolatinės abejonės, blogos nuojautos. Baimė – griaunantis jausmas, todėl, kad neįtrauktų, reikia atsekti, įvertinti priežastį – ar ji pagrįsta.

Apatija. Nuovargis, bejėgiškumas, norų ir emocijų nebuvimas. Gali būti ir tylaus maišto, nepritarimo forma prieš tai, ko nenorime daryti. Arba – kaip reakcija į beviltišką situaciją. Jei atsiranda dėl nuovargio – praeina pailsėjus, jei dėl rimtų priežasčių – ieškoti būdų tai išspręsti.

Depresija. Tai jau rimtas psichikos sutrikimas. Galioja daug mitų apie depresiją: nuo ironijos, kad tai tinginių liga, iki tvirtinimų, kad tai palūžusių nuo gyvenimo sunkumų žmonių liga.

Tuo tarpu faktai liudija: depresija – vienas iš labiausiai mūsų dienomis paplitusių psichinių sutrikimų, galintis pasireikšti įvairiose amžiaus grupėse ir bet kokiuose socialiniuose sluoksniuose.

Toks paplitimas aiškinamas tuo, kad šiuolaikinės visuomenės vertybės daro didelį spaudimą žmogui, t.y., iškelia nerealius tikslus ir nustato standartus, kurie riboja saviraišką ir kūrybingumą. Be to, informacinėje erdvėje dominuoja negatyvumas.

Todėl žmonės skęsta vidiniuose prieštaravimuose, juos kamuoja nepilnavertiškumas, nusivylimas, neviltis, beprasmiškumo jausmas – ko pasekoje ir vystosi depresija.

Depresija vystosi ir po sunkių psichologinių traumų, netekčių, ligų, išsiskyrimų. Retesniais atvejais – dėl neurocheminių organizmo procesų sutrikimų.

Akivaizdu, kad visos negatyvios būsenos sekina energiją ir atima jėgas. Negatyvumas visada įtakoja neigiamus rezultatus – jis negali būti kažko gero varikliu. Todėl – vaduokimės iš jo, stabdykime jį generuojančias priežastis.

O štai pozityvus, kūrybingas nusiteikimas visada suteikia energijos, jėgų, entuziazmo ir todėl yra visko, kas yra gero šiame pasaulyje, motyvas ir variklis 🙂 ..

Beveik kiekvienas žmogus turi atidėtų darbų sąrašėlį, prie kurio vis sugrįžta, ir – vėl ir vėl jį atideda: rytojui, kitai savaitei, sekančiam mėnesiui, nuo Naujų metų..

Kodėl taip nutinka? Juk dažniausiai tie darbai yra svarbūs ar net būtini žmogui. Priežasčių gali būti daug: reikia išskirti tam laiką (o jo nuolat bėgantis “civilizuotas“ žmogus niekada neturi), reikia papildomų pastangų, nėra stabilaus įpročio ir pan.

O jei ryžtamės kažką iš atidėtų darbų daryti – labai dažnai metame pusiaukelėje, nes tai papildomas krūvis, o todėl greitai nuvargina ir atsibosta. Be to, dažnai nemokame paskirstyti jėgų ir puolame daryti viską ir iš karto.

Žinoma, mus visada veda į priekį asmeninė motyvacija (gera sveikata, noras tobulėti ir t.t.), tačiau vien jos nepakanka: kad atsirastų poreikis kažką daryti, turi būti išugdytas stabilus įprotis. O tam reikia laiko, ir, aišku, pastangų.

Išsiugdyti stabilų naują įprotį gali padėti puiki japoniška metodika “Kai-dzen“ (“kai“ – permaina, “dzen“ – išmintis), kuri dar vadinama “Vienos minutės“ principu. Ši metodika kartais vadinama ir vaistu prieš tinginystę 🙂 .

Jos esmė paprasta: kiekvieną dieną, pageidautina tuo pačiu metu, vieną minutę atlikti kažkokį veiksmą, kurį vis atidėliojome ar kuriam vis nerasdavome laiko.

Išbandyta – tai tikrai veikia! Juk viena minutė – labai nedaug, o tai reiškia, kad nenuvargina ir neatsibosta. Ir tai tikrai gali lengvai atlikti kiekvienas žmogus.

Tuos pačius veiksmus, kurių žmogus nenorėjo atlikti per pusvalandį ar valandą, sugalvodamas vis naujus atsikalbinėjimus ir pasiteisinimus – jis lengvai atliks kiekvieną dieną po vieną minutę!

Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad viena minutė – per mažai, bet to pilnai pakanka, kad išsiugdytume stabilų įprotį: lašas po lašo ir akmenį pratašo.. Viskas, kas genialu – visada paprasta..

Ką galima nuveikti per minutę į dieną? Labai daug ką: pradėti mankštintis, daryti kvėpavimo ar atsipalaidavimo pratimus, daryti akių gimnastiką, groti muzikiniu instrumentu, mokytis užsienio kalbos žodžių ir t.t..

Svarbiausia – tai ne tik nenuvargina ir nenusibosta, bet ir padeda įveikti nepasitikėjimą savimi, išjudėti iš sąstingio, įveikti kaltės ir bejėgiškumo jausmus.

Taikydamas šią paprastą metodiką, žmogus atgauna pasitikėjimą savimi ir entuziazmą – juk jis pradeda matyti ir rezultatus, kurie džiugina 🙂 .

Dar viena gera šios metodikos pusė – labai greitai ateina noras ilginti pradėtos veiklos laiką. Tai reikėtų daryti palaipsniui – nuo kelių minučių iki tiek, kiek žmogui norisi.

Vakariečiams, kuriems įdiegta, kad rezultatų reikia siekti didžiulėmis valios pastangomis ir per jėgą, ši rytietiška metodika gali pasirodyti silpnoka ir neefektyvi.

Tačiau atidžiai pažiūrėję į savo gyvenimą pamatysime, kad būtent visos ribinės pastangos atima daug jėgų, gesina entuziazmą ir gali net palaužti žmogų. O vietoje siektų rezultatų gali atnešti nusivylimą..

Tuo tarpu išmintingas jėgų paskirstymas ir nuoseklumas įkvepia ir veda tiesiu keliu į trokštamą rezultatą.

Štai taip – darydami mažus žingsnelius, galime tobulėti ir siekti didelių tikslų. Pabandykite – ir patys įsitikinsite 🙂 ..

Įvairūs senieji mokymai teigia, kad tiek negatyvumas, tiek ir per didelis džiaugsmas (euforija) yra pavojingos žmogui būsenos, nes blaško jį ir atitraukia nuo prigimtinės – natūralios, arba – “auksinio vidurio“ vidinės būsenos.

Psichologija taip pat teigia, kad bazinė psichikos būsena – natūrali ir optimali, kad žmogus joje visada turėtų būti, o visos kitos būsenos – sukeltos (įtakotos), todėl yra pakeistos sąmonės būsenos, kuriose neturėtume ilgai “užsibūti“.

Kas tai per būsena ir kodėl ji tokia svarbi? Bazinė žmogaus psichikos būsena – prigimtinė, todėl, kad būtų aiškiau – pažvelkime į vaikus. Jie tokioje būsenoje būna nuolat! O jei koks įvykis juos ir sudrumsčia – neužilgo į ją vėl sugrįžta..

Galime daryti išvadą, kad bazinė psichikos būsena – tai harmoninga, stabili psichikos būsena: ji tarsi vidinė “ašis“ ir “raktas“ į švarią sąmonę, kūrybingumą, dvasinį potencialą, minties tyrumą, tiesą, vidinę stiprybę..

Tokia būsena – tai visapusiška pusiausvyra, idealus balansas, kuris daro įtaką ir visam organizmui bei jo sistemoms, įskaitant ir imuninę. Taigi, ji veikia ne tik psichiką, bet ir mūsų kūno sveikatą.

Todėl darosi aišku, kodėl gydytojai rekomenduoja gulėti, kai susergame – tik ramybėje galime pasiekti tą bazinę būseną, kurioje įmanoma mobilizuoti vidines jėgas ir normalizuoti viso organizmo veiklą.

Prisiminkime ir dar vieną patarimą, kurį mini ir dvasiniai mokymai: stresinėje situacijoje nusiraminti, o tik po to ieškoti sprendimų. Tai taip pat grįžimas į bazinę psichikos būseną – tik joje galime elgtis adekvačiai ir konstruktyviai.

Kyla kitas klausimas – kodėl mes prarandame tokį svarbų prigimtinį vidinės pusiausvyros pojūtį? Atsakymą rasime vėl pažvelgę į vaikystę: visuomenės gyvenimo sistema padaro tokią įtaką, kad užaugęs dažnas net nežino apie tokią būseną, arba sugrįžta į ją itin retai, nesąmoningai.

Žmonės jau įtikėjo, kad normali žmogaus būsena – nuolatinis stresas, įtampa, kova, arba – malonumai ir linksmybės.. tarp jų ir blaškosi. Maža to – šiuolaikinėje visuomenėje psichiškai stabilus, dvasingas žmogus – retenybė, todėl laikomas keistuoliu arba – šventuoju, nušvitusiu.

Paradoksas, bet daugybė metodikų ir technikų skirtos būtent bazinei psichikos būsenai pasiekti: vidinei harmonijai, ramybei ir pusiausvyrai, vienybei su savimi ir pasauliu, besąlygiškai meilei.

T.y., mes siekiame to, kas mums buvo įgimta ir – prarasta: pažiūrėti į pasaulį vaiko akimis.. Nes tai pagrindas, be kurio negalime normaliai gyventi, vystytis, tobulėti. Tai sugrįžimas į save.

Ir labai dažnai tos metodikos painios, sudėtingos, o todėl – dažnai atmetamos vos pabandžius. Tačiau verta vėl ir vėl bandyti, stebėti savo pojūčius ir atrasti savo kelią į tą prarastą harmonijos būseną.

Yra keli pagrindiniai žingsniai, kuriais galima pasiekti bazinę psichikos būseną:

– Kūno atpalaidavimas: gulint ant lygaus pagrindo arba sėdint tiesia nugara;

– Kvėpavimas: tik per nosį, labai lėtas, diafragminis, iki 7 gilių įkvėpimų-iškvėpimų;

– Minčių harmonizavimas, arba mentalinis atsipalaidavimas: tiesiog ramiai stebėti savo minčių tėkmę, neužsikabinant emociškai už jokios minties;

– Sugrįžimas mintimis į šviesų gyvenimo epizodą: kažkas prisimena vaikystę, kažkas ryškiausius įsimintinus įspūdžius – reikia panirti į šiuos prisiminimus maksimaliai;

– Įėjimas į bazinę psichikos būseną: ją iš karto “atpažinsite“ pagal tyrus, pozityvius jausmus, lengvumo ir laisvės pojūtį..

Jei nors kartą sugrįšite į šią būseną – ją tuoj pat atsiminsite, nes kiekvienas žmogus ją išgyveno vaikystėje. Ir – tuomet galėsite joje būti be jokių metodikų – juk sugrįšite į savo natūralią būseną, į save tikrąjį 🙂 ..

Empatija, arba atjauta – tai gebėjimas pajusti kitą žmogų: pažiūrėti į pasaulį jo akimis, suprasti jo jausmus, “pabūti“ jo vietoje. Mano manymu, tai ryškiausias žmoniškumo bruožas, nes empatija – abejingumo, žiaurumo priešingybė.

Kiekvienas žmogus gimsta su gebėjimu išvystyti šią savybę, tačiau vaikui augant dėl įvairių priežasčių (šeimyninių, socialinių ir pan.) empatija neretai yra užslopinama.

Kaip atpažinti empatišką žmogų? Juk jie dažnai ramūs, tylūs, kuklūs, taikūs.. Ir – giliai dvasingi žmonės, nes būtent empatija leidžia pajusti visos būties vienybę.

Pažvelkime – kokie ryškiausi empatiškų žmonių bruožai.

* Jie jaučia kitų emocijas lyg savo, pajunta menkiausius aplinkinių žmonių nuotaikų pokyčius, o artimų žmonių emocijas jaučia net per atstumą.

* Aiškumas. Jie viską supranta (jaučia) be žodžių. Tai daugiau, nei intuicija ar instinktyvūs jausmai – jie tiesiog žino. Iš kur ir kaip – dažniausiai negali paaiškinti.

* Būdami didelio žmonių susibūrimo vietose empatiški žmonės jaučiasi prastai. Tai paaiškinti paprasta: jie itin jautrūs, todėl “nuskaito“ (pajunta) daugybę prieštaringų žmonių emocijų.

* Empatiški žmonės negali žiūrėti prievartos, žiaurumo, tragedijų ar kančios vaizdų per televizorių. Dėl šios priežasties jie dažnai apskritai atsisako televizoriaus žiūrėjimo ar žinių skaitymo, nes tai juos liūdina, o ne informuoja.

* Jie negali ramiai žiūrėti į kitų žmonių skausmą, todėl labai dažnai jaučia artimų žmonių ligos simptomus. Visada užjaučia kenčiančius.

* Jiems dažnai išsipasakoja ir atvirauja aplinkiniai, kartais net nepažįstami žmonės.

* Jie jaučia, kuomet žmogus nesąžiningas, meluoja – juos sunku apgauti, nes tuoj pat pajunta neatitikimą tarp žodžių ir realybės. Melas jiems atgrasus.

* Tai kūrybingi žmonės, turintys lakią vaizduotę ir originalią saviraišką.

* Jie myli gamtą ir gyvūnus. Būti gamtoje jiems gyvybiškai svarbu – čia jie atsigauna, pasisemia energijos. Beveik visada turi gyvūnų, o jei neturi galimybės jų laikyti – augina namuose daug gėlių.

* Vienatvės poreikis. Kartais jie turi pabūti vieni, kad atsijungtų nuo aplinkinių emocijų ir atgautų dvasines jėgas.

* Mokslas, darbas ir bet kokia veikla tokiems žmonėms turi būti įdomi, priešingu atveju jie jos vengs, o verčiami kažką daryti jausis nelaimingi. Jie negali daryti to, kas jiems neįdomu, o aplinkiniai dažnai tai vertina kaip tinginystę.

* Tiesos poreikis. Jie nesustos tol, kol neįsitikins, neras atsakymų, neišbandys, nesuras ištakų, pradinio taško, prasmės, esmės, priežasties. Jie žingeidūs, smalsūs, todėl dažnai “persisotina“ informacija.

* Ypatingas laisvės poreikis. Jie ypač sunkiai priima apribojimus, taisykles, kontrolę, prievoles.

* Mėgsta svajoti – gali kelias valandas žiūrėti į erdvę, klaidžioti savo minčių ir vaizdinių pasaulyje.

* Nemėgsta betvarkės – tai juos slegia, blokuoja gyvenimišką energiją.

* Empatiški žmonės puikūs klausytojai – jie nuoširdžiai susidomi, nori pagelbėti, todėl klausosi atidžiai. Apie save kalba mažai ir tik su žmonėmis, kuriais pasitiki.

* Jie visada labai nuoširdūs: jei liūdi – nevaidins geros nuotaikos ir dirbtinai nesišypsos, jei džiaugiasi – tai iš širdies.

* Ir nors jie labai pakantūs kitiems žmonėms, tačiau neperneša egoizmo, narcisizmo ir veidmainystės. Jei įmanoma, atsiriboja nuo tokių žmonių.

* Jie nemėgsta senų namų, senų daiktų, nes jaučia buvusių šeimininkų energiją.

* Empatiški žmonės mąsto plačiai, jaučia vienybę su visu pasauliu, todėl visada pasiryžę jį gerinti ir harmonizuoti.

Jei atpažinote savo pažįstamų žmonių bruožus – turite gyvenime gyvą žmoniškumo pavyzdį, į kurį verta lygiuotis.. O jei esate empatiškas žmogus – išlikite tokiu nežiūrint į nieką.. tik tokių žmonių dėka didinamas Gėris pasaulyje 🙂 .

Žmogus mato pasaulį ir kitus žmones per savo suvokimo prizmę, todėl priimtiniausi jam yra tie žmonės, kuriuos jis supranta, t.y., tie, kurie labiausiai atitinka jo suvokimą.

Būtent todėl bendravime kyla daugiausia problemų: mes įsivaizduojame, kad kiti žmonės yra (arba turi būti) tokie patys, kaip mes. Jei ne – piktinamės, kritikuojame, mokome gyventi..

Tokiu atveju labai naudingos įvairios klasifikacijos arba skirstymai į tipus – tuomet pamatome, kad visi mes esame labai, labai jau skirtingi.. Kai tai suprantame – turime mažiau pretenzijų aplinkiniams.

Be to, tai naudinga ir saviugdai – juk tam, kad tobulėtume, turime žinoti įvairias savo charakterio puses – ir geras, ir negatyvias 🙂 . Ir dar – turime atminti, kad gryni charakterio tipai pasitaiko retai, dažniausiai būna kelios dominuojančios savybės.

Čia pateikti įvairūs charakterio bruožų tipai, kur akcentuojami tam tikri negatyvūs ar patologiniai bruožai – bet juos pirmiausiai ir turime pastebėti ir ištaisyti, jei norime tobulėti, tiesa? Juk ignoruojami negatyvūs bruožai turi polinkį ūmėti..

Taigi – pažiūrim:

Nestabilus tipas. Jam būdinga valios ir pusiausvyros stoka, tingumas. Mėgsta pramogas ir pasilinksminimus, žavisi blogais pavyzdžiais ir bando jais sekti. Todėl nuolat pakliūna į įtartinas kompanijas, ieško nuotykių.

Visos negatyvios jų savybės tarpsta ten, kur jiems nuolaidžiaujama ir viskas atleidžiama. Linkę į azartinius lošimus ir svaigalus. Iš kitos pusės – atviri, mėgstantys bendrauti, paslaugūs.

Konformistinis tipas. Ryškiausias bruožas – pasyvus prisitaikymas prie bet kokios aplinkos. Jie siekia būti kaip visi, neišsiskirti, supanašėti.

Konformistai nekenčia didelių permainų ir stereotipų laužymo, todėl visais būdais priešinasi naujovėms. Pasiduoda gandams ir patys juos skleidžia. Pomėgiai – tokie, kokius diktuoja socialinė aplinka.

Nepalankiose sąlygose įsisavina visas blogas aplinkos savybes. Palankiose sąlygose jie – pareigingi, darbštūs, atsakingi, paklusnūs.

Hipertiminis tipas. Būdinga nuolat pakili nuotaika, entuziazmas, aktyvi gyvenimo pozicija, komunikabilumas, trykštantis aktyvumas, polinkis į kraštutinumus, bendravimo troškimas.

Iš kitos pusės – nepastovumas, tendencija blaškytis ir nepabaigti pradėtų darbų. Jie labai susierzina, jei kažkas vyksta ne taip, kaip jie nori, nekenčia monotonijos. Lengvai ir dažnai keičia pomėgius, mėgsta riziką.

Cikloidinis tipas. Ryškiausia – nuolatinė, cikliška nuotaikų kaita, kai prislėgtą būseną (apatiją, bejėgiškumą) keičia pakylėta (fizinis ir emocinis aktyvumas). Tokia kaita vyksta maždaug kas 2-3 savaites.

Kai būsena prislėgta – žmogus pasidaro itin jautrus aplinkinių pastaboms ar priekaištams, pasidaro apatiškas. Bet pakilimo periodu viskas keičiasi kardinaliai: tampa energingas, iniciatyvus, bendraujantis.

Sensityvus tipas. Ypatingai jautrūs ir drovūs – todėl paauglystėje neretai sulaukia pašaipų iš bendraamžių. Dėl savo kuklumo sunkiai bendrauja, užsidaro savyje.

Mėgsta intelektualią, meninę ir estetinę veiklą. Nuoširdūs, geranoriški, užjaučiantys ir mielai padedantys kitiems.

Šizoidinis tipas. Būdingas uždarumas, atsiribojimas nuo kitų, nenoras ir nemokėjimas užmegzti bendravimą. Tai ne minios žmonės. Kalba nedaug, reaguoja jautriai. Emociškai šalti, todėl pagrindinės problemos kyla, kai reikia bendrauti.

Vidinis pasaulis labai turtingas, tačiau kitų į jį neįsileidžia. Jie kritiški, originalūs, pastabūs, gabūs, protingi.

Psichosteninis tipas. Polinkis į savianalizę, ilgus svarstymus ir abejones. Būdingos baimės, įkyrios mintys, neryžtingumas. Sunkiai pakelia reikalavimus, spaudimą.

Yra tvarkingi, savikritiški, atsargūs, patikimi, atsakingi.

Isteroidinis tipas. Ryškiausi bruožai – egocentrizmas, susireikšminimas, troškimas būti dėmesio centre, valdingumas. Nori, kad juo žavėtųsi, pataikautų, girtų.

Įžeidūs, silpnavaliai, patologiški fantazuotojai ir manipuliatoriai. Elgesys nenatūralus (vaidyba, pozos) net su artimais žmonėmis.

Epileptoidinis tipas. Charakteringas dirglumas, nepakantumas, pykčio proveržiai, autoritariškumas. Linkę į niūrias nuotaikas, ieško “atpirkimo ožio“ savo vidinės įtampos iškrovai. Kerštingi, pavydūs, neatleidžia nuoskaudų, sunkiai apsiramina.

Paklusnūs viršininkams, bet despotai savo pavaldiniams. Prisirišę prie savo daiktų, kruopštūs, taupūs, pedantiški.

Asteninis-neurotinis tipas. Būdingas greitas nuovargis, dirglumas, irzlumas ir polinkis į hipochondriją (pernelyg didelį susirūpinimą sveikata, ligų ieškojimą ir baimę susirgti).

Sunkiai pakelia sudėtingas, įtemptas situacijas, gali pernelyg emocingai reaguoti į smulkmenas. Tvarkingi ir disciplinuoti.

Labilus tipas. Ryškiausias bruožas – žaibiška nuotaikų kaita. Ji gali keistis dėl menkiausios priežasties: smulkūs nemalonumai gali akimirksniu numušti nuotaiką, ir atvirkščiai. Labai jautrūs, sunkūs pergyvenimai jiems tampa trauma. Nuo jų nuotaikų kaitos pilnai priklauso ir savijauta: miegas, darbingumas, apetitas, bendravimas.

Kokie mes visi skirtingi, tiesa? Man tai buvo vertinga ir įdomi informacija, padedanti geriau pažinti ir suprasti save ir kitus žmones. O jūs – ar atpažinote kažką pagal šią tipologiją 🙂 ?

(Informacija iš psichologijos paskaitų, asmeninių konspektų)

Skaitydami ir klausydami daugybės įvairiausių patarimų, galime susidaryti įspūdį, kad šiuolaikiniai žmonės viską žino ir nieko nemoka. Turime tiek visokiausių žinovų ir ekspertų, tačiau problemų visose gyvenimo srityse tik daugėja..

Maža to – beveik kiekvieno iš mūsų aplinkoje yra žmogus, kuris skaito save visų reikalų žinovu ir visus moko gyventi, nes jis “visada žino, kaip kitiems geriau“. Todėl jis nuolat kritikuoja, vertina, moko, dalina patarimus.

Atrodytų – puiku, tik taikyk tuos ekspertų, gyvenimo būdo trenerių ar šiaip visažinių patarimus, ir būsi laimingas. Bet.. dažnas pabando juos taikyti ir nusivilia. Ir ne tik nusivilia, bet dar labiau paskęsta vidiniuose prieštaravimuose ir problemose.

Kaip manote – kodėl? Pirmiausia – todėl, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, su savo gyvenimo patirtimi ir gebėjimais, ir kokiu keliu jis eis – turi būti jo asmeninis (neįtakotas) pasirinkimas. Tik tokiu atveju tai yra vertinga patirtis.

Juk yra bendri žmoniškumo principai, arba – dorybės, yra ir nekenkimo kitiems principas – tai visų mūsų kelrodžiai ir siekiamybė. Tačiau pažinti gyvenimą pačiam ir sekti patarimais – skirtingi dalykai.

Patarimų klasta tame, kad:

– jie užtemdo teisingus sprendimus ir atitraukia nuo esmės;
– patarimų pasekmes išgyvens pats žmogus ir atsakomybė teks jam, o ne patarėjui;
– aklai sekdamas įvairiais patarimais, žmogus gali nuklysti nuo savo gyvenimo kelio ir pradėti gyventi jam primestą gyvenimą;
– nuolat klausydamasis patarimų, žmogus jaučiasi menkas, nepilnavertis, silpnas ir priklausantis nuo patarėjo.

Kaip atsiriboti nuo tokių patarėjų-visų reikalų žinovų, kaip neprarasti orumo ir nepasiduoti įtakai?

Tiesiog turime atsiminti kelis svarbius dalykus:

– tik pats žmogus atsakingas už savo pasirinkimus ir jų pasekmes – net jei jie įtakoti. Atsakingai rinkitės informaciją, tikrinkite ją, pasidomėkite, ar patys patarėjai gyvena taip, kaip moko;

– jūs niekam neprivalote aiškintis dėl savo gyvenimo prioritetų ir tikslų. Jūs turite asmeninių priežasčių gyventi taip, kaip gyvenate. Tik jūs žinote, kaip galite sukurti laimingą gyvenimą sau, savo šeimai, savo artimiesiems;

– jūs neprivalote sutikti su kitų žmonių įsitikinimais. Jūsų įsitikinimai neturi atitikti kažkieno primetamų standartų, nuomonių ar fantazijų;

– neturite niekam teisintis dėl savo išvaizdos ar stengtis atitikti kažkokius madingus šablonus;

– neprivalote teisintis dėl savo mitybos. Svarbiausias kriterijus – gera sveikata;

– neturite niekam aiškintis ir dėl savo profesinės veiklos ar kūrybos. Kartais gyvenimo aplinkybės priverčia rinktis tarp darbo ir šeimos, arba sveikata gali pakoreguoti darbinę veiklą.

– jūs niekam neturite teisintis dėl savo pasaulėžiūros, tikėjimo ar politinių pažiūrų;

– neturite aiškintis – kodėl esate vieniši, vedę ar išsiskyrę, turite ar neturite vaikų. Neklijuokite sau socialinių etikečių;

– niekam neturite teisintis dėl savo gyvenimo draugo (draugės) pasirinkimo. Nenutraukite ar netęskite santykių tik todėl, kad kažkas taip patarė. Visi turime išmokti savo pamokas.

Todėl visuomet klausykime savo širdies, savo pojūčių, mokykimės atskirti: jei klausydamiesi įvairių “ekspertų“ pasijuntame nepilnaverčiai, pradedame teisintis – reiškia, tai niekaip nepadės tobulėjimui.

Niekada nesikeiskite tik dėl to, kad padarytumėte kam nors įspūdį arba dėl to, kad kažkas jus įtakoja spaudimu. Keiskitės, jei tai daro jus geresniu žmogumi 🙂 !

Patarimai kartais – kaip tas stebuklingas šiaudas, kuris ištraukia iš sudėtingos situacijos. Tačiau – tuomet, kai mes patys jo ieškome. Gyvenimas patvirtina posakį: kas ieško – tas visada atranda..

O visažiniai patarėjai labai dažnai nuveda nusivylimų klystkeliais, todėl norėtųsi priminti jiems kitą posakį: prieš kišdamiesi kitų žmonių gyvenimus, įsitikinkite – gal ten ir be jūsų gerai?.. 😉

Gyvenimas yra tai, kas vyksta dabar. Mes nuolat laukiame kažkokių įvykių ateityje arba klaidžiojame praeityje, todėl praleidžiame ar pilnai neišgyvename to, kas vyksta dabar – taip gimsta greitai prabėgančio laiko iliuzija.

Svarbiausi gyvenime – mūsų artimi žmonės. Jie svarbesni už darbą, hobį, pramogas, kompiuterį. Branginkime juos. Jie – geriausi mūsų mokytojai ir visų mūsų savybių (gerų ir blogų) katalizatoriai. Apie tai yra posakis: “Tavo gebėjimas besąlygiškai mylėti matomas tavo požiūryje į artimuosius“..

Daiktai gali užvaldyti visą gyvenimą, jei pasiduosime vartotojiškam požiūriui. Daiktai ne tik kaupia dulkes, reikalauja priežiūros, bet ir užvaldo mūsų dėmesį, laiką ir iškreipia pasaulio suvokimą. Todėl pirkime tik tai, kas tikrai būtina.

Geriau – paprasčiau. Gyvenimas dabar toks painus, kupinas įpareigojimų ir prievolių, kad bet koks papildomas sudėtingas veiksmas daro jį dar sunkesniu. Todėl – stenkimės gyventi kuo paprasčiau – tai suteikia erdvę džiaugsmui ir laiką kūrybai.

Sąžiningumas su pačiu savimi – tai laisvė. Saviapgaulė – viena klastingiausių iliuzijų, iš kurios itin sunku išbristi. Tuo tarpu sąžiningumas visada veda teisingiausiu ir tiesiausiu keliu į tobulėjimą.

Diplomas ant sienos nepadaro padoriu žmogumi. Žmoniškumas – visa ko pagrindas ir esmė žmonių gyvenime. Posakį apie tai, kad geras žmogus – ne profesija, sugalvojo beširdžiai cinikai. Tik geras žmogus harmonizuoja ir tobulina ne tik savo profesiją, bet ir visą savo aplinką.

Mes negalime pakeisti kitų žmonių. Realus dalykas, kuriuo galime paveikti kitų reakciją – geriausiai atlikti tai, ką galime iš savo pusės ir neprovokuoti konfliktų. Mes galime tapti geru pavyzdžiu kitiems.

Mes ne visada teisūs.. Mums atrodo, kad žinome atsakymus į visus klausimus, tačiau taip nėra. Dažniausiai mūsų žinios yra tarpinės (juk mokomės visą gyvenimą), todėl nebūkime kategoriški.

Geranoriškumas – bendravimo pagrindas. Turime įkvėpti, padrąsinti žmones ir matyti jų gerąsias savybes – tik taip motyvuosime juos geriems darbams. Negalima žeminti ar išjuokti žmonių, o ypač vaikų ar jaunimo. Tai žiauru – juk tokiu būdu galima suluošinti žmonių likimus.

Kartais pagalbos sulaukiame iš ten, iš kur nesitikime. Būna ir taip: neretai ne artimieji, bet nepažįstami ar menkai pažįstami žmonės ištiesia pagalbos ranką, pasirūpina, atgaivina pasitikėjimą savimi ir žmonėmis. Tai nuostabi gyvenimo dovana!

Reikia būti savimi. Kurti įvaizdį, t.y., stengtis būti tuo, kuo nesi – beprasmiškiausias užsiėmimas. Pirma – galima “suaugti“ su kauke ir galutinai save prarasti, antra – žmonės jaučia vaidybą, ir tai juos atstumia.

Viskas keičiasi – prisiminkime tai nevilties akimirką! Leiskime nurimti emocijoms, nes jos labai susiaurina situacijos matymą. Aprimę ir atgavę dvasinę pusiausvyrą, viską pamatysime platesniu žvilgsniu ir būtinai atrasime sprendimus.

Amžius – tai tik skaičiai. Kai žmogui 20 metų, jam atrodo, kad 50 – gili senatvė. Bet kai jam 50 – jis jaučiasi tarsi trisdešimtmetis.. Amžius neturi įtakoti mūsų požiūrio į gyvenimą – išliksime visada kupini jėgų ir entuziazmo, jei mylėsime gyvenimą ir džiaugsimės tuo, ką turime.

Viskas, kas alina ir žaloja kūną – nėra būtinybė, todėl galime sąmoningai to atsisakyti. O sveika mityba, fizinis aktyvumas, buvimas gamtoje, pozityvus mąstymas, kūryba ir harmoningas bendravimas – būtini sveikatos faktoriai.

Visuomenė, artimiausia aplinka ir įvairūs įvykiai neišvengiamai veikia žmogų, bet atsakomybė už tai, kuo tapo žmogus, galiausiai tenka pačiam žmogui. Todėl turime būti sąmoningi, žingeidūs ir mokytis atskirti tikrąsias gyvenimo vertybes. Taip pat užduoti sau svarbius klausimus: “Kas aš esu?“, “Kokiame pasaulyje gyvenu?“, “Ką turiu nuveikti, kad jis būtų geresnis?“

Mums duota žymiai daugiau, nei galime pamatyti. Esmių esmė: dvasia kuria formas, todėl – blogas žmogus negali sukurti gerų dalykų, ir atvirkščiai, geras – blogo. Tik nuolat dvasiškai augdami ir tobulėdami mes peržengiame tas nematomas suvokimo ribas.

Sąmonės transformacija – minčių, emocijų ir jausmų išgryninimas. T.y., mums įprasto elgesio pakeitimas į daug geranoriškesnį, širdingesnį bendradarbiavimą visų labui ir vienybei.

Meilė – atsakymas į visus klausimus. Tai vienintelė kurianti jėga Žemėje ir Visatoje. Tai besąlygiško gerumo žmoguje matas. Tik besąlygiškai mylėdami galime padaryti pasaulį geresniu – kupinu meilės, harmonijos ir visapusiško klestėjimo.

Neretai atgailą įsivaizduojame kaip kažkokį abstraktų religinį jausmą, lydimą nesibaigiančios kančios, savigraužos ir kaltės jausmo. Tačiau toks vaizdinys tolimas nuo tiesos. Miglotai suprantame atgailos prasmę tik todėl, kad retai ją išgyvename.

Mes dažniau gailimės kažko nepadarę arba kažką padarę, apgailestaujame, jei kažkas nepavyko, bet žodį “atgaila“ labai retai teištariame (nebent maldoje..), o atgailaujame dar rečiau.

Suvokti atgailos esmę galime pažvelgę į mūsų gyvenimą – ryškiausiai ją pamatome situacijoje, kai įskaudiname kitą žmogų ir turime už tai atsiprašyti.

Ar susimąstėte – kodėl atsiprašymas ne visada veiksmingas? Na, atrodytų – atsiprašėme, atlikome gerą darbą, bet.. vietoje palengvėjimo širdyje lieka kažkoks kartėlis, o kartais net sunkumas.. Kaip manote – kodėl?

Ogi todėl, kad nėra atgailos. Jei kažką įskaudinome – turime ne tik atsiprašyti, bet ir nuoširdžiai pasigailėti (atgailauti) dėl to, kad suteikėme žmogui skausmą.

Jei atsiprašome, bet nėra gilios vidinės atgailos – reiškia, mes nesupratome, nepajutome kito žmogaus išgyvento skausmo.

Toks atsiprašymas – tiesiog formalumas. Be gilios vidinės atgailos geriau visai neatsiprašinėti, nes formaliu atsiprašymu galime įskaudinti žmogų dar labiau.

Sutikite, dauguma iš mūsų tai patyrė: štai žmogus ateina, lyg ir atsiprašo, bet.. norisi, kad jis kuo greičiau išeitų ir daugiau nebesugrįžtų.

Formalūs atsiprašymai nemalonūs, todėl norisi, kad tas tuščiažodžiavimas, vaidyba kuo greičiau pasibaigtų ir žmogus paliktų jus ramybėje. Bet kodėl?

Todėl, kad mes jaučiame – kas iš tiesų yra žmogaus širdyje.. kad tai netikra, nenuoširdu. Kad jam tiesiog norisi vienaip ar kitaip greičiau viską užglaistyti. Jis nori atrodyti geras.

Bet jis nepajuto to, ką mes išgyvenome. Jis suteikė skausmą, bet to nesuprato, o dabar nori kažkaip išsklaidyti nemalonią jam pačiam situaciją: ko jūs dar norite – štai, juk jis atsiprašė..

Jis ištarė atsiprašymo žodžius. Jis galvoja, kad to pakanka – išoriškai jis mandagus. Ir jis nuoširdžiai nesupranta – kodėl jo atsiprašymas nemalonus. Ko dar trūksta?..

Atgailos. Ne ašarų ar iškreipto kančios veido, o supratimo – ką išgyveno kitas žmogus. Tik tokiu atveju pajusime nuoširdžią atgailą ir atsiprašymas bus tikras, išlaisvinantis.

Kad suprastume kito žmogaus skausmą, turime pastatyti save į jo vietą. Todėl galime tiesiai paklausti – kuo jį įskaudinome, ką jis pajuto, būtent kokie žodžiai ar veiksmai jį įžeidė.

Jei būsite nuoširdūs – žmogus atsivers ir viską papasakos, užsimegs ypatingas savitarpio supratimas.. ir abu pajusite didelį palengvėjimą..

Nes jūs tiesiog pažiūrėsite į savo žodžius ar poelgius kito žmogaus akimis ir pajusite gilią vidinę atgailą. Tik ji gali panaikinti jūsų žeidžiančių veiksmų pasekmes ir įskaudinto žmogaus kančią.

Taigi – atgailos jėga didžiulė.. Nors kartą giliai išgyventa, ji keičia žmogų: jis tampa taikus ir geranoriškas. Ji išmoko suprasti ir pajusti kitus žmones. Išmoko neskaudinti kitų. Atleisti sau ir kitiems.

Atgaila išgrynina žmogų.

Įvairiuose dvasiniuose mokymuose ir populiariosios psichologijos knygose dažnai minima vidinė pusiausvyra. Ji labai svarbi, nes nuo jos priklauso mūsų emocinė, psichinė ir net fizinė sveikata.

Tačiau kaip ją pasiekti? Stresų ir stresorių mūsų gyvenime apstu: kartais vos spėjame į juos reaguoti, todėl nėra net laiko apie tą vidinę pusiausvyrą pagalvoti – reaguojame, kaip galime..

Statistika teigia: negatyvių psichinių faktorių augimas įtakoja, kad visiškai psichologiškai sveikų žmonių tėra apie 35% . O nuo 22% iki net 89% žmonių prie stresų ar traumuojančių gyvenimo aplinkybių adaptuojasi savarankiškai! Tačiau nemažai ir palūžta, nes žmogaus psichika turi pakantumo ribas..

Kad nepalūžtume, turime žinoti, kad vidinės pusiausvyros nepasieksime slopindami emocijas ar vengdami stresų. Yra tam tikri emocinės ir psichinės sveikatos faktoriai – ir tik jų visuma gali suteikti vidinę pusiausvyrą. Kokie jie?

Pirmiausia – gebėjimas besąlygiškai mylėti. Priimti žmones tokius, kokie jie yra – be idealizacijos ar pažeminimų. Tai sugebėjimas dovanoti (o ne imti, reikalauti), atsiverti kitam žmogui. Kuo mažiau nepagrįstų lūkesčių kitų atžvilgių – tuo mažiau nusivylimų ir streso.

Gebėjimas dirbti. Turima omenyje ne tik profesija, bet pirmiausiai – kūrybinis potencialas, kažko naujo kūrimas. Žmogui svarbu jausti, kad tai, ką jis daro, turi prasmę ir reikšmę kitiems.

Žaismingumas, lengvumas. Tai ne vaikiškumas ar kvailiojimas, bet mokėjimas pritaikyti (vietoje ir laiku) žodžius, simbolius, posakius, metaforas ir gebėjimas pajuokauti.

Saugūs santykiai. Mūsų laikų ypatumas – bendravime žmonės patys kuria įtampą ir problemas, todėl neretai santykiai nesveiki, traumuojantys, nesaugūs, nes grįsti priklausomybe, prievarta, spaudimu..

Autentiškumas. Savęs, savo individualumo suvokimas – juk dažnai žmonės daro ne tai, ką nori ir gali. Dažnai jie net nesupranta, nesusimąsto – ko jie iš tikrųjų nori.

Gebėjimas priimti (mylėti) save. Realus savęs vertinimas: priimti visas savo puses – vystyti savo gabumus ir talentus, taisyti klaidas. Išlikti savimi, išsaugoti orumą – jis neturi priklausyti nuo to, ką kažkas pasakė ar nepasakė, padarė ar nepadarė.

Orientacinė vertybių sistema. Labai svarbu, kuo žmogus vadovaujasi gyvenime, todėl jis turi suprasti – kokioje sistemoje gyvena, kokie yra bendražmogiški dorovės, moralės, etikos principai ir būtinai jais vadovautis.

Gebėjimas atsigauti po streso. Tai mokėjimas adekvačiai įvertinti situaciją, adaptuotis, neleisti emocijoms valdyti, priimti tai, ko negalima pakeisti.

Mąstymo lankstumas. Sugebėjimas pamatyti kelis sprendimų variantus įvairiose situacijose.

Balansas tarp to, ką žmogus daro sau ir kitiems. Tai galimybė būti savimi, rūpintis savo poreikiais ir kitų žmonių poreikiais, nepažeidžiant nei vienos pusės interesų. T.y., nebūti išnaudojamu ir pačiam neišnaudoti.

Mokėjimas pažvelgti į save ar situaciją iš šalies. Labai vertingas gebėjimas, nes leidžia pamatyti tikrąsias problemas ir tuo pačiu – jų sprendimų būdus.

Empatija. Žmogus su išvystytu empatijos jausmu supranta, kad kiti žmonės turi savo charakterio ypatumų ir nereikalauja, kad jie atitiktų jo lūkesčius ir reikalavimus. Jis supranta žmones, moka išklausyti, atleisti, susitarti, paguosti.

Šių faktorių visuma leidžia ne tik išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir būti visapusiškai sveikam, bet ir pačiam nekurti stresinių situacijų – sutikite: juk tai taip pat labai svarbu.

Mano manymu, tai tiesiog tikro, gero žmogaus savybės, kurios ir sudaro mūsų dvasinę stiprybę – tą vidinę ašį, kuri neleidžia palūžti jokiomis aplinkybėmis.