Kategorija: Saviugda

Pamokymai ir teorijos, kurios bando sudėlioti tavo gyvenimą į lentynėles, uždaro tavo kūrybinį potencialą.

Kai kažkas sako tau, kad privalai gyventi pagal griežtą reglamentą, ir tu su tuo sutinki, tuomet tavo prigimtis nutyla, o kūnas susigūžia.

Kai kažkas siekia sukelti tau kaltės jausmą dėl to, kad tu mąstai ne taip, gyveni ne taip, nešioji ne tokius drabužius, valgai ne tokį maistą – tai byloja ne apie dvasingumą. Tai klestinčios gyvenimo įvairovės neigimas.

Upė neteka pagal nurodymus. Paukščiai neskraido pagal grafiką. Medžiai neauga pagal tvarkaraštį. Beržas nesiekia tapti pušimi ar gluosniu. Jis išreiškia savo prigimtį, kurią suteikė jam Gamta ir yra Kūrėjo įrašyta į jo DNR.

Tu – taip pat Gamtos dalis. Ir lygiai taip pat turi teisę išreikšti savo unikalumą, nesprausdamas savęs į kažkieno lūkesčių rėmus ir nesižvalgydamas į sausas koncepcijas ar “dvasinio augimo“ taisykles.

Nėra jokių autoritetingų mokymų, išskyrus tavo širdies balsą.

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Karbovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jei žmogus suirzęs, jei jis nori kažką pažeminti, įžeisti, tai reiškia, kad jame susikaupė daug vidinio skausmo, kurio jis neįveikė. Už kiekvieno pikto poelgio slypi kažkokia labai asmeniška istorija.

Juk dauguma čia patiria savo asmeninius didelius arba mažus pragaro ratus. Ir kai žmogus kažkokio vidinio skausmo pilnai neišgyveno, nuslopino savyje, tuomet jis jame kunkuliuoja, prašosi išleidžiamas į išorę.

Psichiškai sveiki, laimingi žmonės niekuomet sąmoningai nesuteiks skausmo kitai gyvai esybei. Ir labai stengsis, kad net netyčiomis nieko neužgautų.

O dabar žmonėms ypatingai sunku. Vėlyvą rudenį vyksta organizmo prisitaikymas tarpsezoniui, plius metų pabaigoje tenka spręsti įvairius iš anksčiau susikaupusius klausimus. Daug streso. Daugiau, nei įprasta. O dar visiems žinomas socialinis nestabilumas. Dauguma žmonių su tuo nesusitvarko.

Todėl jei į tave yra nukreipiama emocinė agresija, iš tikrųjų ji nėra taikoma asmeniškai tau. Ko gero, žmogus tiesiog nesusitvarko su savo vidine įtampa. Ir tai neturi nieko bendro su tolerancija blogam elgesiui. Tai reiškia, kad nereikia to priimti asmeniškai, nesusižeisti, neeikvoti savo energijos. Neskleisti toliau blogio.

O ką mes tikrai galime tokioje situacijoje padaryti – tai saugoti savo vidinio pasaulio harmoniją ir tyrumą. Rasti laiką poilsiui, išsimiegoti, pasidžiaugti tuo, kas yra gero gyvenime. Skaityti geras knygas, žiūrėti įkvepiančius filmus. Bendrauti su artimais žmonėmis, dovanoti aplinkiniams savo meilę ir širdies šilumą. Skleisti šviesą.

Juk kai taika širdyje – taika ir pasaulyje.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Jei tau atrodo, kad tu kažką darai, o pokyčių nėra, tai tau tik taip atrodo.

Juk tam, kad augalas užaugtų, sėkla turi sudygti. Praeis tam tikras laikas, kol augalo stiebas iš akiai nematomos požemio karalystės, kur sėkla bręsta ir keičiasi, prasikals į šviesą ir taps nuostabiu medžiu arba gėle.

Mes dažnai nuvertiname savo veiklą tik todėl, kad tą akimirką, kai mums to norisi, mes nematome rezultato, kurio tikimės. Mums reikia skubiai, čia ir dabar, ir būtent taip, o ne kitaip. Bet – ne… Ir kaip dažnai tai sukelia nusivylimą, nepasitikėjimą savimi, neviltį, ir tu jau nenori tęsti to, kas tau buvo taip svarbu. Todėl taip daug lieka atidėta, neužbaigta, nepasiekta…

Tačiau, žinoma, būna įvairios situacijos. Kartais tu darai tai, kas iš tiesų tau visai nereikalinga – tik todėl, kad tai primetė sociumas arba kažkas įkalbėjo. Arba tie siekiai gali tau pakenkti. Arba tu darai tai neteisingai. Arba bandai daryti tai, kam kol kas neturi nei fizinių, nei emocinių resursų…

Bet dažniausiai – dar ne laikas. Pokyčiai vyksta. Prisimeni: kaip sėklos, kuri bręsta po žeme, stiebas lėtai, bet užtikrintai kalasi į šviesą. O tavyje – per tas nematomas akiai vidines transformacijas, kurios būtinos, kad pasiektumei tai, ką užsibrėžei. Viskas juda ir vystosi savo natūraliu tempu.

Todėl žvelk ramiai ir su pagarba į tai, ką darai, jei tiki tuo, ko sieki. Ir tiesiog toliau daryk tai, ką gali. Ir vieną dieną iš tavo pasėtos sėklos užaugs nuostabi permainų gėlė.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Kai tavo pasaulis pradeda griūti, tu automatiškai persikeli į pačią stabiliausią jo teritoriją.

Taip ginasi psichika.

Ji anestezuoja tavo skausmą, tavo šoką, tavo stresą tais būdais, kuriuos tu mėgsti arba sugebi geriausiai atlikti, ir kurie tampa ta gelbėjimo valtimi, su kuria tu papuoli į neutralius laikino nereagavimo į realybę vandenis.

Pamenu močiutę su jos didžiuliais skiautinių pledais… buvo laikai, kai ji siuvo juos dieną ir naktį, pavirsdama į tylintį robotą, metodiškai karpantį senus užvalkalus į margaspalves skiautes.

Tai reiškė, kad viskas blogai…

Mano draugas Lioška sunkiais gyvenimo periodais bėgo, kaip Forestas Gampas, bet kokiu oru, matuodamas savo neviltį kilometrais…

Maja, mano miela, geroji draugė Maja… Kai aš ją aptikdavau piešiančią ant grindų, susuktais viršugalvyje į kuodą plaukais, aš suprasdavau, kad ji, kaip ir mano močiutė… turi rimtų problemų.

Kai man pranešė apie sesers netektį, aš padėjau telefono ragelį, paėmiau iš lentynos knygą ir skaičiau ją, neatsitraukdama, iki sekančio ryto.

Nežinau, apie ką ji buvo. Bet žinau, kad tuo metu ji mane apsaugojo. 

Vienas mano pacientas prisipažino, kad visus savo sukrėtimus išgyvena garaže, perrinkdamas instrumentus ir meistraudamas nedidelėmis staklėmis.

Stasas… mano draugas, sunkių periodų metu, kai net stipriausia farmakologija tampa bejėgė – jis tampa savanoriu, padėdamas gulintiems ligoniams, jis dovanoja savo užuojautą bejėgiams, ir tokiu būdu įveikia savo kančią.

O kas tau artima?

Ką tu gali?

Kame turi galimybę pasislėpti, kai sunku?

Pagalvok apie tai dabar.

Nelauk, kol tavo pasaulis susiūbuos… deja, bet patvarių, niekada nesudrumsčiamų pasaulių dar nėra…

Ir todėl taip svarbu turėti tą patikimą salelę, į kurią tu žengsi tą akimirką, kai pagalba dar kelyje, ir apskritai neaišku, ar ji bus.., tokiais atvejais reikia pasikliauti savimi ir savo jėgomis.

Viskas praeina, praeis ir sunkūs periodai.

Tegul kiekvienas turi kur žengti… kad iš pradžių tiesiog išgyventų, o jau po to gydytų savo karčias žaizdas.

Tebūnie taip.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš tiesų mūsų gyvenime ne tiek jau daug tikrų vertybių. Tik tos, kurių dėka mūsų širdyse spinduliuoja Šviesa. Meilė. Artumas. Orumas. Tiesa. Vienybė. Laisvė. Sąžinė.

Ir jei apvalysime gyvenimą nuo visų apnašų, liks tik tos pamatinės vertybės. Tai, kas padeda mums išlikti Žmonėmis. Ir bet kokios, atrodytų, painiausios aplinkybės, galų gale išsprendžiamos, jei vadovaujamės tomis vertybėmis.

Todėl bet kokią, net pačią sudėtingiausią situaciją, mes galime suprasti gana greitai – tiesiog reikia ją pamatyti tokią, kokia ji yra. Pažvelgti tiesiai ir sąžiningai į visas detales – be visų apnašų, melo ir triukšmo.

Tai svarbu, nes ne viskas, kas vyksta su mumis – vyksta dėl kažkokių didingų priežasčių ar neišvengiamų ir būtinų išbandymų. Ne viskas, kas bando mus palaužti, gali padaryti mus stipresniais – kaip taisyklė, tai tikrai bando mus palaužti.

Ir, būkime sąžiningi – ne visada mums duodama tiek sunkumų, kiek mes galime ištverti. Visos tos išmušančios iš pusiausvyros aplinkybės – stresai, baimė, netektys, apgaulė, skausmas, nusivylimas, išdavystės, neviltis… – kiekvienas toks epizodas palieka neišdildomą skaudų pėdsaką mūsų širdyse.

Ir galiausiai tos gyvenimo “pamokos’, iš kurių mes stengiamės pasimokyti ar įgauti patirties, niekada neužgrūdina mūsų ir neparuošia sekančiam smūgiui – mes visada sutrinkame, pasimetame ar jaučiamės bejėgiai prieš kiekvieną sukrėtimą.

Nes mūsų psichika, mūsų organizmas tiesiog nepritaikyti nuolatiniams ir begaliniams išbandymams. Nes jie užgesina mūsų sąmoningumą, mūsų dvasinę prigimtį, mūsų pamatinių gyvenimo vertybių suvokimą. Nuolatiniai sunkumai verčia mus gintis, išgyventi, kovoti, nekęsti, bijoti…

Bet… juk iš tiesų mūsų gyvenime ne tiek jau daug pamatinių vertybių, tiesa?

Tik tos, kurių dėka mes galime mylėti, išreikšti savo gražiausias dvasines savybes, kurti šviesią realybę visų gerovei, būti santarvėje su gamta ir visa gyvybe. Gyventi harmonijoje.

Meilė. Artumas. Orumas. Tiesa. Vienybė. Laisvė. Sąžinė. Tai, kas padeda mums išlikti Žmonėmis.

Saugokime tai.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

“Gyvenk šia akimirka. Pamiršk praeitį, jis atneša liūdesį, negalvok apie ateitį, jis atneša nerimą, gyvenk šia akimirką, nes tik taip įmanoma būti laimingu“.

Kiekvieną dieną kažkas man būtinai primena šiuos žodžius. Ir tai galima suprasti, juk toks mąstymas dabar madingas, jis mirga antraštėse, jį mėgsta reikšmingai kartoti nuobodžiaujančios namų šeimininkės. Tai patogu, kaip ir patogi vienadienio drugelio psichologija, arba gyvenimo į kreditą psichologija. 

Sakoma: imk dabar savo šviesos trupinį, sočiai nusižiovauk į kunkuliuojančius poreikius ir apie nieką negalvok, juk mokėti tau reikės tik rytoj, o rytojus dar taip toli. Kai aš kalbu su žmonėmis, kurie iškelia šią paprastą mintį kaip vėliavą, aš staiga suvokiu, kad pasaulis sudužo.

Jų naiviose, tikinčiose į mistinį gėrį akyse, pasaulis suskilo ir subyrėjo į nesusijusias tarpusavyje laiko nuolaužas, į smulkmenų mozaiką. Gyvenk dabartimi, nes gyventi praeitimi ar ateitimi taip skaudu…

O gyvenimas, juk jis apjungia viską, jis neturi ribų, jis nedalinamas į laiko atkarpas. Ir aš sakau: gyvenk, mylėk gyvenimą, brangink praeitį, ji tave kažko išmokė, džiaukis dabartimi, joje pulsuoja meilė, tikėk ateitimi, ji priklauso tau, neskaldyk savęs į dienas, priimk būties vientisumą, neuždaryk savo sielos, lyg sužeisto žvėries, nei praeityje, nei ateityje, nei dabartyje.

Ir būk laimingas todėl, kad laimė ne pasirinktoje likimo atkarpoje, ji, kaip ir grožis – žiūrinčiojo akyse.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Visur, kur mes pasirodome, nesvarbu – fiziškai, virtualiai ar mintimis, mes skleidžiame kažkokią energiją.

Ir ji neišvengiamai veikia visus, kas yra tavo “lauke“ ir kas į jį patenka. Kartais ne tik įtakoja, bet gali ir labai ženkliai pakeisti. Dažnai gali išgelbėti ir vienintelis laiku ištartas žodis.

Ir procesas šis yra abipusis. Keisdamiesi tavo įtakoje, pasaulis ir žmonės tą pačią akimirką kažką atiduoda tau – kaip atsaką. Ir žodžiais, ir mintimis, ir emocijomis, net jei tu apie tai nieko nežinai.

O tai, savo ruožtu, keičia tavo “lauką“, ir su tais pakeitimais tu eini toliau per gyvenimą, bendraudamas su savo artimais ir mylimais žmonėmis.

Visi mes esame labai tampriai susieti.

Todėl taip svarbu galvoti, ką mes kalbame, rašome, veikiame. Kokie bus viso to rezultatai: griovimas, baimė, nerimas? Ar harmonija, taika, šviesa, įkvėpimas, padrąsinimas, meilė? Kas bus perduota toliau kitiems?

Tiesiog sustok ir pagalvok. Ką tu tiesiog dabar ruošiesi atiduoti? Tai svarbu.

Todėl, kad lygiai tą patį tu atiduodi tiesiog dabar sau pačiam ir šimtams kitų žmonių.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Mažai kas moka bendrauti su kitais kaip su lygiais – žmonės arba iškelia save aukščiau ir labai pyksta, jei nepripažįstamas jų “autoritetas“, arba – jaučiasi menki ir visaip stengiasi įtikti, o atsisakymą su jais bendrauti priima kaip išdidumą.

Reikia būti dvasiškai stipriu žmogumi ir turėti didelę bendravimo patirtį, kad nepradėtume destruktyviai elgtis būtent tuomet, kai kitas nori tiesiog pasikalbėti.

Nedaug yra žmonių, kurie moka bendrauti, ir, jei atvirai, dažnas, net patyręs žmogus, nepastebimai pradeda pamokslauti net paprasčiausiame buitiniame pokalbyje. Todėl labai svarbu pajusti tą “laiku ir vietoje“ momentą, kai reikia kažką atsakyti, o kada – patylėti ir atidžiai išklausyti.

Daugumai žmonių nereikalingi patarimai ir pamokymai, jie tiesiog nori pasidalinti tuo, kas jiems šiuo metu svarbu ir ramiai pasikalbėti, arba nori atsiverti, atsikratyti savo nerimo ar vidinio diskomforto… Bet pokalbis gali tapti problema, jei pašnekovas pradeda pamokslauti arba ginčytis – tuomet bendravimas greitai virsta konfliktu.

Todėl sveikas, nuoširdus, harmoningas bendravimas – tai tikras menas. Juk kaip bendraujame – taip ir gyvename…

Tačiau kol mes gyvename iš aukšto primetamų autoritetų visuomenėje – pasaulyje vyrauja chaosas. Kol lemiamą reikšmę gyvenime turi ne skaidrumas ir tiesa, o dirbtinai formuojama nuomonė – vis plačiau įsigali melas, vis rečiau galime pamatyti harmoningo bendravimo pavyzdžių.

Turime suprasti šį mechanizmą ir stabdyti ydingą bendravimą, kad netaptume primityviais vykdytojais, valdomais paprastomis manipuliacijų schemomis, kai yra aktyvuojamas susireikšminimas arba nepilnavertiškumo pojūtis.

Tiesiog gerbkime vieni kitus, ugdykime sąmoningumą, gebėjimą geranoriškai ir atvirai bendrauti, išklausyti, suprasti save ir kitus. Mes visi esame lygūs (ne vienodi, o – lygūs), kiekvienas žmogus yra svarbus ir reikalingas, ir kiekvienas gali pasidalinti kažkuo, kas atneš gerovę visiems.

Galbūt, pradžioje tai nėra paprasta, bet laikui bėgant bendravimas tampa lengvas ir nuoširdus. O juk harmoningas bendravimas – tai pirmas žingsnis į vienybę, santarvę ir bendros šviesios realybės kūrimą 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kažkuriame gyvenimo kelio etape įvyksta pilnas “išnulinimas“.

Totalus 360 laipsnių posūkis. Nuimama sunki “ego“ pavidalo našta ir paliekama kelkraštyje. Keičiasi artimų ir pažįstamų žmonių ratas.

Įvyksta stereotipų, senų kaip pasaulis įsitikinimų ir požiūrių į pasaulį lūžis. Vienu metu vyksta išorinė ir vidinė transformacija. Išorinis pasaulis griūva ir primena chaosą, bet kažkodėl šis chaosas turi kažkokią labai tikslią ir apgalvotą tvarką.

Tu žiūri, kaip viskas klostosi, ir tau tai įdomu. Keičiasi dekoracijos, ateina nauji, visai kitokio sielos polėkio žmonės.

“Išnulinimas“ – tai tu ir švarus lapas priešais tave. Tai nematoma plunksna rankoje ir aiškus tiesos rašymas. “Išnulinimas“ – tai sielos kvantinis šuolis. Tai apsivalymas, savo kryžių nuo pečių nuėmimas ir naujos būties lengvumas.

Tai ir yra tas nesugrįžimo taškas, kurį padėjus tavo gyvenimo žemėlapyje, – atgal kelio jau nebus. Ir ne todėl, kad sudeginti visi tiltai, išmoktos visos pamokos, gauta vertinga patirtis, bet todėl, kad atgal tau jau tiesiog nesinorės.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Gražių išeinančios vasaros dienų mums visiems 🙂 !

Būna sunkūs periodai gyvenime. Kartais ir jėgų nėra. Ir nežinai, kur eiti.

Bet tu vis vien eini. Žingsnis po žingsnio, iš paskutiniųjų jėgų. Eini pirmyn. Ir atsiveria kelias; o paskui jis virsta Kelione. Ir atsiranda jėgos – nors anksčiau jos seko. O kai prasidėjo Kelionė – su kiekvienu žingsniu jos auga. Svarbiausia, nesustoti, eiti kiek jėgos leidžia. Tiesiog eiti pirmyn.

Jums trukdo, o jūs eikite. Jus klaidina – o jūs eikite. Jūs gąsdina, bando stabdyti jūsų Kelionę – vis vien eikite.

Net jei likote visai vienas. Jei nematote tikslo, jei nėra kelrodžių – kelias vis vien yra. Jei yra kelias, prasidės ir Kelionė.

Pačiu sunkiausiu, išsekimo ir nusivylimo metu, vis vien reikia eiti keliu – žingsnis po žingsnio. Tiesiog eiti. Kartais per jėgą. Ryžtingai. Kelias – sakralinė gyvenimo vieta. Juo ėjo šimtai ir tūkstančiai žmonių, praeisite ir jūs.

Kelias – gyvenimo simbolis. Išsilaisvinimo ir permainų simbolis. Energijos šaltinis. Jūs žengėte pirmą žingsnį būdamas vienoks žmogus, bet jūs keičiatės su kiekvienu sekančiu žingsniu. Praeitis lieka už nugaros, tiksliau, tai mes einame į priekį ir tolstame nuo jos. Tolstame nuo bėdų ir liūdesio.

Svarbiausia, eikite užtikrintu ir tvirtu žingsniu. Pajuskite, kaip kelias jus palaiko ir nukreipia. Ištieskite pečius. Kvėpuokite pilna krūtine. Ir eikite savo gyvenimo pasitikti. Savo keliu.

Netrukus jūs pajusite, kad jėgos sugrįžta. Bus lengviau. Mintys įgaus aiškumo.

Kelią įveikia einantis – štai tai jūs ir darote. Jūs einate. Ir jūsų jėgų akumuliatorius pasikrauna su kiekvienu žingsniu. O saugumas stiprėja.

Tai geras dalykas – žingsniuoti keliu. Dabar jūs ne vien kenčiantis ir silpnas žmogus, jūs – keliautojas. o keliautojams padeda visada: ir žmonės, ir angelai. Ir pats kelias – seniausias permainų archetipas. Jis taip pat suteikia mums energijos.

Pabandykite. Tai veikia. Ir įsivaizduokite, kad einate į laimę ir išsivaduojate nuo blogio. Tegul taip ir bus.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !