Kategorija: Praregėjimai

Jei nesuvokiame subtilaus dvasinio pasaulio egzistavimo ir jo poveikio materialiam pasauliui – suprasti egzistencijos esmę yra neįmanoma.

Jei vadovaujamės vien materialiais interesais – mes palaipsniui visapusiškai degraduojame.

Žmonių negali suvienyti pinigai – jie skaldo ir supriešina, nes atsiranda socialinė nelygybė, sąlygos korupcijai, priešiškumas.

Žmones gali suvienyti dvasinės vertybės: kilnios idėjos visos žmonijos labui, kūrybinis bendradarbiavimas, tobulėjimas.

Žmonijos gerovė – tik meilėje ir vienybėje.

************

Kas mes esame be brangių daiktų, be įvaizdžio, be statuso ir be kitų pripažinimo?

Kas mes esame be savo mylimų “žaisliukų“ – mobiliųjų telefonų, planšetų, kompiuterių, automobilių, papuošalų ir kosmetikos?

Kas  mes esame, kai vakare nuovargis traukia mus į lovą, nuplėšdamas visas kaukes?

Kas mes – patirtis, prigimtis, žinios, silpnybės, prisirišimai, polinkiai, o gal kūnas?

Ko iš mūsų negalima atimti?..

Tai ir yra mūsų esmių esmė: mes esame tai, ko iš mūsų negalima atimti.

************

Ko verti gabumai, jei žmogus dirba nenoriai? Kas iš to, jei gydytojas žino, kaip gydyti ligonius, o mokytoja pavyzdingai studijavo ir įsiminė, ką mokslininkai rašo apie vaikus, jei gydytojas nemyli ligonių, o mokytoja nemyli vaikų?

Pašaukimas yra svarbus, bet svarbiausia yra tai, kaip žmogus dirba – su meile, įkvėpimu, kūrybingai ir sąžiningai, ar – abejingai, mechaniškai, besirūpindamas tik savo karjeros reikalais.

Tik mylintis žmogus gali kurti ir tobulinti šį pasaulį. Jo darbas – tai meilė, tapusi regima.

************

Bizniui dvasingumas neįdomus, nes neneša pelno, kapitalistai tikina, kad vienintelis laimės šaltinis – pinigai. Todėl dvasingumo tema jiems – tuščias laiko gaišinimas.

Kapitalizme žmogus reikalingas, kad dirbtų kaip vergas. Tuo tarpu tikroji žmogaus prigimtis – kurti ir dvasiškai tobulėti. Skirtumas akivaizdus..

************

Meno paskirtis – būti gėrio, tiesos, grožio, dvasingumo, tobulumo orientyru.

Menas turi rodyti žmonėms, koks turi būti tobulas, siektinas gyvenimas, kad įkvėptų žmones tobulėti ir augti dvasiškai. Tuo tarpu šiandienines menines išraiškas sunku pavadinti menu, tiek juose negatyvumo, nešvankumo, baisybių, o geriausiu atveju – tuščio kvailiojimo.

Todėl kaskart, kai žmogus stebi tą negatyvumo srautą, vietoje įkvėpimo jis patiria sumaištį, vidinius prieštaravimus, įtampą, o kartais ir psichologinę traumą, ir visa tai formuoja chaosą jo mintyse, pasaulėžiūroje ir veiksmuose.

************

Dvasinio augimo kelias nėra paprastas: net pozityvūs pokyčiai ne visada lengvai einasi, nes turime keisti tai, prie ko esame įpratę. Būtent nuo senųjų įpročių stiprumo priklauso, kaip keisimės.

Kažką savyje keisdami, mes turime kažko atsisakyti ar net paaukoti, bet tam kartais pritrūksta kantrybės ir nuoseklumo. O kantrybės trūkumas – dažniausiai pasitaikanti kliūtis dvasinio augimo kelyje.

Todėl yra sakoma: kantrybė – didelė dorybė..

************

Savo kalboje labai naudinga laikytis sufijų principų.

Ši senoji tradicija teigia, kad sakyti kažką kitiems verta tik tada, jei:

• tai – tiesa;
• tai būtina;
• tai geri žodžiai.

Visais kitais atvejais geriau patylėti..

************

Kad apsaugotume žmogų nuo blogo – sudominkime jį geru, matykime jame gera..

Kai tik mes pradedame ieškoti kažko blogo žmonėse – mūsų širdyse atsiveria ertmė, pro kurią įeina piktavališkumas. Jei mes varžomės, kritikuojame, apkalbame kitus – mūsų gyvenimo energija senka ir mes nusilpstame.

Visada pastebėkime žmoguje gerąsias jo puses, nes žmogaus esmė ir yra jo gerosios pusės. O matydami gėrį ir patys daromės geresni 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Mes perpildyti informacija, kurios negalime pritaikyti gyvenime ir kuri mus slegia lyg nereikalinga sunki našta. Todėl taip dažnai mes žinome atsakymus į bet kokius klausimus, o kaip padėti sau – nežinome..

Mokykimės atskirti tai, kas svarbu ir reikalinga nuo to, kas nesvarbu ar net kenksminga. Žvelkime ne į išorinius įspūdžius ar emocines reakcijas, bet įsiklausykime į savo širdies balsą. Tikrinkime informaciją ir vertinkime skleidžiančius žinią pagal jų darbus ir rezultatus, o ne pagal tuščias kalbas.

************

Dvasiniame kelyje labai svarbus atsakomybės jausmas. Žmogus turi suprasti savo minčių ir veiksmų pasekmes ir jų poveikį kitiems žmonėms. Dvasingo žmogaus mintys ir veiksmai kuria harmoniją, nes jis aiškiai suvokia, kad kiekvieno žmogaus mintimis ir veiksmais yra kuriama visos žmonijos realybė.

Labai svarbus ir gebėjimas išlaikyti bei atgauti vidinę pusiausvyrą. Dualiame pasaulyje žmogus dažnai įtraukiamas į egoizmą, susireikšminimą, ginčus. Kad protas nurimtų ir neužgožtų širdies balso, reikia išmokti išlaikyti vidinę harmoniją ir ramybę, o išsiderinus – gebėti atgauti vidinę pusiausvyrą.

************

Besąlygiška meilė – pagrindinė, esminė visos būties energija. Tai kurianti jėga, ji viską suvienija ir apjungia.

Jei mes skleidžiame negatyvias, sunkias susiskaldymo energijas – mes ribojame savo galimybes prisijungti prie besąlygiškos meilės energijos, todėl sėjame destrukciją.

O jei mes iš visos širdies skleidžiame besąlygišką meilę visiems ir viskam – mes tampame šios didingos kuriančios energijos laidininkais Žemėje. Tampame harmonijos bendrakūrėjais..

************

Vienas iš sunkiausių dvasinio kelio etapų – vidinis apsivalymas. Žmogus turi apsivalyti nuo visų dualumo iliuzijų: egoizmo, melo, neapykantos, baimės. Jis turi sugrįžti prie dvasinių ištakų: besąlygiškos meilės, tiesos, vienybės, dorovės.

Tai galime palyginti su ėjimu iš tamsos – į šviesą. Ir šviesoje išryškėja visos tamsios žmogaus pusės, kurių jis nematė, neįtarė turintis arba kurių nenorėjo pripažinti. Tai nelengvos akistatos su savimi ir tiesos išgryninimo akimirkos.

Šiame periode labai svarbu išlikti sąmoningu ir sąžiningu su pačiu savimi, nepalūžti ir kiekvienoje gyvenimo situacijoje rinktis šviesos, meilės, vienybės ir tyrumo kelią. Po tokio apsivalymo gimsta dvasinė stiprybė ir išmintis, kurių dėka žmogus pamato save ir supančią realybę tokius, kokie yra iš tiesų, be iliuzijų.

************

Šiam pasauliui reikalingi tokie Žmonės –  dvasingi, sąžiningi, drąsūs, išmintingi.. Tokie, kurie išdrįsta būti žmoniškais: geranoriškais, užjaučiančiais ir gyvenančiais visų labui.

Kurie sugeba paguosti, atskubėti į pagalbą, rūpintis, pasiaukoti, pasidalinti, išklausyti ir nuolat skleisti savo širdies šilumą. Visiems. Kiekvienam. Net tada, kai juos išduoda ar įskaudina.

Kurie jaučia vienybę su gamta ir visa gyvybe: jie pastebi pirmą išsiskleidusią gėlę ir juokingą debesį, apkabina medį, pasisveikina su saule..

Kurie savo tyliu buvimu gerina šį pasaulį – jie myli ir brangina žmones ir įkvepia kitus išreikšti jų geriausias savybes.

Jie reikalingi šiam pasauliui. Nes tik jų dėka išlieka žmoniškumas. Ir jų dėka žmonija turi kelrodžius – į Šviesą, į Harmoniją, į Vienybę 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Dauguma žmonių, kurie mano, kad jau “pabudo“, daro tą pačią klaidą. Ji pasireiškia euforija, susireikšminimu ir.. gailesčiu bei lengvu paniekinimu tiems, kas dar “miega“.

Jie pasijunta išrinktaisiais, ypatingais.. Bet paradoksas yra tame, kad būtent šie pojūčiai reiškia, kad jie tik arti pabudimo, tačiau dar vis miega. Tiesiog jie atsidūrė tam tikrose paviršutiniško miego fazėse, kur kokybinio sąmonės šuolio nėra, o yra tik išorinis mirguliavimas.

Žmonės iš pabudimo laukia nuolatinių malonumų, šlovės, turtų – viso to, kas yra vertinga iliuzijų pasaulyje.. Tačiau pabudimas – tai pirmiausiai susidūrimas su realybe tokia, kokia ji yra ir su savo egoizmu, o tai nemalonus susitikimas, nes žmonės pamato visas šio pasaulio neteisybes, kančią ir savo nuklydimus.

Šis susidūrimas būtinas, kad žmogus pamatytų visų blogybių priežastis. Retas atlaiko tokią akistatą su tiesa, nes sapnų iliuzijos kibios ir sunkiai paleidžia, todėl vis traukia sąmonę atgal į miegą. Bet be šios akistatos neįmanomas sugrįžimas prie dvasinių ištakų ir būties esmės suvokimas.

Jei žmogus atlaiko šį etapą – išnyksta iliuzijos ir ateina gilus kūrinijos dėsnių, dorovinių pagrindų, besąlygiškos meilės, vienybės ir harmoningos sąveikos suvokimas. Žmogus tampa harmonijos bendrakūrėju Žemėje. Tai ir yra tikrasis pabudimas.

************

Kuo aiškiau ir be pagražinimų visuomenė vadina ydas savo tikruoju vardu, tuo sveikesnė ir saugesnė yra auganti karta ir stipresnės visuomenės dorovinės nuostatos. Kai sugalvojami gražūs ar skambūs pavadinimai blogiui – mes prarandame sveiką nuovoką, gyvenimo kriterijus ir sąžinę, o tai galiausiai tampa pavojinga, nes veda į nuopolį.

Įvardinantis ydą žodis, kuris visus gąsdina, yra oficialus terminas, tiksliai apibūdinantis to reiškinio esmę. Jei jis pakeičiamas gražiu, skambiu pavadinimu – reiškinio esmė dėl to nesikeičia, bet tokiu būdu jam bandoma suteikti švelninančių ar net teigiamų savybių. Taip įvyksta sąvokų sukeitimas.

Kiekvienas žmogus turi prigimtinį tiesos “indikatorių“ – savo sąžinę. Nuolat klausykimės jos balso, kad neprarastume sveikos nuovokos – net jei ydas paskelbia dorybėmis. Sąžinės balsas niekada neapgauna, tik ja vadovaudamiesi mes išliekame dorais ir dvasingais žmonėmis.

************

Baigiasi egoizmo, susiskaldymo ir susipriešinimo epocha, o kartu ir žmonijos skaudžių pamokų etapas, kai nuopolyje ir kančioje užgimdavo Amžinųjų Vertybių suvokimas ir Tiesos troškimas.

Greičiausiai dabar dvasiškai atgimsta ne sukčiausi ir agresyviausi žmonės, ne kenkėjai ir parazitai, bet šviesūs ir sąžiningi, kūrybingi ir darbštūs, dvasingi ir vieningi žmonės – tie, kurie savo kasdieniniais darbais ir poelgiais nusipelno Ateities Žmogaus vardo.

Palengva atgimsime visi, nes kylame iš tamsos – į Šviesą. Ir pagaliau pradėsime gyventi ne iš egoistinių paskatų, o visi – dėl visų.

************

Dvasinė jėga yra kiekviename žmoguje – nėra tokio žmogaus, kuriame jos būtų mažiau, nei kitame žmoguje. Labai svarbu tai suprasti.

Galime tai palyginti su oru – jis visada yra, bet kiek mes jo įkvepiame, priklauso nuo mūsų. Arba su elektra – ji paruošta naudojimui, bet kaip ir kiek jos naudosime, priklausys nuo mūsų.

Taip ir mūsų vidinė dvasinė jėga: ji visada yra, bet kol mes jos neįžiebiame, nepajungiame – ji tiesiog snaudžia..

************

Kaip manote, kas yra didingumas? Tai paprasta paaiškinti: kartais žmonių širdys būna mažos kaip piniginės, todėl ten tik pinigai telpa. O kitų žmonių širdys – beribės: ten telpa dangus ir žemė, žmonės ir gyvūnai.. ir daug daug Meilės.. Tai ir yra didingumas.

Ir žinote ką? Nereikės greitai šioje nuostabioje Žemėje jokių piniginių! Nes ta tikrąja vertybe, galinčia suvienyti viską ir visus pasaulyje taps graži Meilės energija, kuri idealiai “telpa“ žmonių širdyse 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Kaip užauginti vartotoją? Nuo mažens skiepyti jam mintis apie įvaizdžio svarbą ir kūno poreikius, apie tai, kad svarbiausia tik tai, ką tu turi, o ne tai, kas tu esi, apie tai, kad būtinai reikia turėti viską, kas naujausia, lygiuotis į ekrane šmėžuojančias “žvaigždes“ ir nuolat varžytis su kitais.

Kaip užauginti Žmogų? Nuo mažens apgaubti jį besąlygiška meile, dėmesiu ir geranoriškumu, skatinti jo kūrybingumą ir iniciatyvą, vyresniųjų pavyzdžiu mokyti meilės, doros, darnos, vienybės ir harmoningos sąveikos su žmonėmis, visa gyvybe ir gamta.

.. Ką augina šis pasaulis?

************

Pažvelkime atidžiai į šį sudirgusį, kažkur nuolat vėluojantį, kovojantį, susipriešinusį ir besivaržantį pasaulį.. Visos šios negatyvios apraiškos taip užpildė mūsų gyvenimą, kad jame neliko vietos meilei, vienybei, santarvei, laisvai kūrybai ir tyram džiaugsmui.

Stipraus ir silpno, turtingo ir vargšo, laimingo ir nuskriausto paieškos – tai nuolatinis varžymaisi “kas geresnis“, tai išaukštinimas vieno, pažeminus ir paminus kitą. Tai lipimas per galvas, sausas išskaičiavimas, egoizmas ir bedvasiškumas. Mes taip gyvename, nes mus įtikino, kad tai vienintelis gyvenimo modelis.

Bet galima gyventi kitaip – meilėje, santarvėje, vienybėje ir kūryboje visų gerovei. Meilė – tai darni šeima, o ne suskaldytos ir supriešintos karalystės, kurios kariauja dėl planetos resursų ir sąskaitų bankuose. Meilė – tai laisvė ir harmonija, o ne išnaudojimas ir kontrolė.

Meilė – mūsų prigimtis, kiekvienas žmogus širdies gilumoje tai žino. Todėl žmonės bunda, žadinami savo širdies šauksmo, jie žino: galima gyventi kitaip. Jie žino, kad Meilė viską harmonizuoja.

************

Nevaldomas protas linkęs blaškytis, jis nepakenčia tylos ir ramybės, o todėl nuolat kelia vidinį sąmyšį, versdamas žmogų nuolat kažką daryti, spręsti begalines problemas, net jei tai tik veiksmo imitacija.

Bet jei vieną dieną žmogus staiga sustoja ir ramiai pažvelgia į savo gyvenimą iš šalies – jis kaipmat atkreipia dėmesį į tai, kad iš tiesų svarbių dalykų mūsų gyvenime – ne taip jau daug, o visa kita, kuo mes taip “užsiėmę“ – kažkoks beprasmiškas blaškymasis, kuriuo mes užpildome savo vidinę tuštumą.

Kai tik žmogus tai suvokia – jis gali tuoj pat užbaigti tą “bėgimą ratu“. O tyloje ir ramybėje prabyla širdis, ir žmogus pradeda gyventi atvira širdimi, meilės energijose.. Jis labai nustemba, kai pastebi, kad galima gyventi be viso to šurmulio ir įtampos, kuri anksčiau atrodė kaip neatsiejama gyvenimo dalis.

Protas reikalauja triukšmo, bėgimo, įspūdžių, o kai prabyla širdis – protas nurimsta, ir visi svarbūs atsakymai ateina tarsi savaime. Ir tie atsakymai visada teisingi, nes Meilė visada teisi..

************

Angelai neturi paukščio sparnų, o Kūrėjas  – senolio barzdos..

Žmonės – ne biorobotai, o dvasingos būtybės, gebančios mylėti, kurti ir vienytis bendrai gerovei.

Pragaras – ne įkaitinta velnio skarda, ant kurios jis negailestingai degina nusidėjėlius, pragaras – tai žmogaus potencialo sukaustymas šablonais ir kūrybinės laisvės apribojimas.

Rojus – ne laimė po gyvenimo, Rojus – tai pilna ir aukščiausia žmogaus kūrybinės laisvės išraiška, kai kiekvienos minties ir veiksmo paskata – besąlygiška Meilė..

Kurkime Rojų Žemėje 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Kaip manote, kodėl mums nepavyksta nuolat būti savimi? Kodėl taip dažnai gyvenimo situacijos reikalauja vis naujos kaukės? Juk tai labai išsekina, nes išorinės aplinkybės verčia mus būti tuo, kuo nesame, nors iš tiesų gyvenime dedame tiek daug pastangų, kad atrastume save ir būtume savimi..

Tokie svyravimai tarp savęs-tikrojo ir išorinių kaukių atima daug energijos ir pasėja begalę abejonių, dėl to mes daug lengviau pasiduodame išoriniams poveikiams. Todėl būtina sustoti, pažvelgti į save ir atsakyti sau – kodėl mes taip elgiamės?

O kad suprastume – kodėl taip elgiamės, pradžioje reikia suprasti – kuo mes tikrai nesame. Ir tuomet paaiškėja, kad visos tos kaukės – tai lyg savotiška apsauga šiame pasaulyje, kad galėtume jame prisitaikyti ir išgyventi.

Tačiau jei norime keisti šį pasaulį – nesuaukime su tomis kaukėmis, pasistenkime jų apskritai nesidėti. Su jomis mes gyvename ne savo gyvenimą. Ir visada turėkime ryšį su savo vidiniu “aš“ – tai vienintelis būdas išlikti sąmoningais ir būti savimi tikruoju.

************

Momentas “čia ir dabar“ – tai taškas, kuriame sąmonė sujungia praeities ir ateities srautus ir priima sprendimus. Jei žmogus sąmoningas – tai atlieka žmogaus aukštesnysis “aš“, o protas atlieka padėjėjo vaidmenį įgyvendinant sprendimus.

Jei žmogaus sąmonė miega – praeitį ir ateitį sujungia protas arba išorinės (sociumo) programos, t.y., tokiu atveju žmogus yra valdomas. Tuo tarpu gebėjimas būti sąmoningu “čia ir dabar“ akimirkoje leidžia pilnai valdyti savo mintis ir savo gyvenimą.

Juk akimirka “čia ir dabar“ ir yra pats gyvenimas..  Tai akimirka, kur kiekvienas žmogus gali tapti savo gyvenimo Kūrėju.

************

Vienas iš pagrindinių Kūrinijos dėsnių – tai energijų apykaitos dėsnis. Pagrindinė energija, kuri palaiko ir susieja viską Visatoje – tai Besąlygiška Meilė. Ši energija susieja Kūrėją su visomis gyvomis esybėmis.

Jei žmogaus širdyje nėra pykčio, godumo, pavydo ir kitų egoizmo apraiškų – jo širdis atsiveria Besąlygiškai Meilei, kuri suteikia žmogui vienybės su visa Kūrinija palaimą. Ir kai žmogus dalinasi šia Meile su aplinkiniais – ji auga ir harmonizuoja viską aplinkui.

Taip veikia dar vienas dėsnis: dalinama Meilė auga ir sugrįžta Gėriu pas tuos, kas ją besąlygiškai dovanoja kitiems. Šis harmonijos principas atveria žmonių širdis ir atneša pasauliui santarvę, vienybę ir laimę.

Besąlygiška Meilė – didelė Jėga, kuri viską harmonizuoja. Vienintelė kliūtis, trukdanti jai laisvai tekėti mūsų gyvenime – tai egoizmas, užpildantis žmonių širdis savo negatyviomis apraiškomis, kurios ir tampa visų nelaimių šaltiniu.

Valykimės nuo egoizmo. Atverkime savo širdis gaivinančiai Besąlygiškos Meilės energijai.. Mylėkime.. Tai vienintelė gyvenimo Tiesa, tai Esmių Esmė.

************

Nesibraukime į kitų žmonių pasaulį, nes jie dėl to tik dar labiau užsidarys savyje. Tapkime laukiamais “svečiais“ jų gyvenime, ir tuomet jie atvers savo širdis..

Eikime pas žmones su Meile širdyje, prieš kurią atsiveria visos durys, nes Meilė, nors ir nepastebima akiai, bet ir yra tas stebuklingas raktas, kuris atrakina bet kurios širdies užraktą, net tą, kuris jau seniai nebuvo rakinamas.

Neieškokime Meilės ten, kur jos nėra, bet atneškime Meilę ten, kur jos nėra.. Būkime tarsi gėlės – juk jos nesivejoja bičių, bet kviečia jas savo skleidžiamu nektaru.

Tegul mūsų Meilė bus tarsi nektaras, kuris dovanoja žmonėms širdies šilumą, džiaugsmą ir gerumą.

Pakaks ginčytis, kovoti, varžytis..

Liaukimės laužtis pro uždaras duris.  Liaukimės gūžtis nuo baimės.

Pradėkime augti ir skleistis Meilėje..

Tegul dabar Meilė bus visko Pradžia, Pagrindas ir Priežastis 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Kantrybė – tai ne vergiškas nuolankumas, ne žmogaus pažeminimas ar kompromisas su blogiu, tikrai ne.

Kantrybė – tai gebėjimas išsaugoti vidinę ramybę situacijose, kurios tą ramybę drumsčia. Kantrybė – tai gebėjimas eiti link savo tikslo, kai kelyje pasitaiko įvairios kliūtys.

Kantrybė – tai gebėjimas išsaugoti tylų vilties džiaugsmą širdyje, kai apima liūdesys dėl nesėkmių. Kantrybė – tai vidinės stiprybės forma.

************

Sutelkdami savo dėmesį į negatyvumą, mes nuolat didiname negatyvumą savo gyvenime. Štai kodėl dabar tiek negatyvumo mūsų pasaulyje.. Visos informavimo priemonės – televizija, radijas, laikraščiai ir žurnalai – tai negatyvumo koncentratas, transliuojantis prievartą, nusikaltimus, melą, žiaurumą, paleistuvystę, agresiją, dorovinį nuopolį ir t.t..

Mes visada tarnaujame arba tamsai, arba šviesai. Mes visada atiduodame savo energiją arba meilei, arba baimei. Mūsų pasirinkimai – labai subtilus, pasąmoninis procesas, o todėl nepastebimas žmogui.

Mums reikia mokytis mąstyti pozityviai, kitaip ir toliau didinsime negatyvumą. Kaip to išmokti? Atsijungti nuo negatyvumo šaltinių ir stabdyti bet kokias neigiamas mintis jų užuomazgoje.

Tiesiog atminkime: negatyvumas griauna, pozityvumas – kuria ir harmonizuoja. Ir sąmoningai rinkimės, ko mes siekiame, ko iš tiesų norime – kurti ar griauti? Sąmoningas pozityvumo pasirinkimas ir yra mūsų dvasinis darbas, mūsų dvasinis tobulėjimas. Vardan to mes visi atėjome į šią Žemę.

Jei žmonės sutelks savo dėmesį į pozityvumą – pasaulis ims keistis į gera, o negatyvumui, netekusiam neigiamų minčių palaikymo, tiesiog neliks terpės gyvuoti.

************

Seni įpročiai ir seni mąstymo šablonai – pagrindinė kliūtis dvasinio augimo kelyje. Net tuomet, kai mes su įkvėpimu ir entuziazmu žengiame vis toliau ir su džiaugsmu pastebime gerus pasikeitimus savyje ir savo gyvenime..  staiga vėl pakliūname į nemalonias pasikartojančias situacijas.. Ir tada ateina suvokimas, kad vėl pakliuvome į senų įpročių spąstus.

Tai gali nutikti ne vieną kartą – seni įpročiai gali vėl ir vėl nutraukti atgal į senus įprastus mąstymo ir elgesio šablonus.. Taip yra todėl, kad dar gerai neįtvirtinome savo naujo mąstymo – mes galime tai palyginti su alpinisto kopimu į kalno viršūnę: kildamas aukštyn, jis tam tikru atstumu tvirtina uolų kablius, kurie užtikrina, kad jis nenukris žemyn.

Taigi, įtvirtinkime savo svarbius pasiekimus dvasiniame augime – taikykime praktiškai tobulėjimo principus gyvenime. Jie suteiks mums atramos tašką sunkiu metu ir neleis nuslysti į senų įpročių spąstus. O vieną dieną jie taps neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi – taps pačiu gyvenimu..

************

Jūsų pasas – tai jūsų Dvasia. Jūsų gyvenamoji vieta – Visata. Jūsų profesija – Šviesos Darbuotojas. Jūsų darbo vieta – Žemės planeta. Jūsų tikslas – Kosminė Evoliucija Meilės energijoje.

Kai jūsų dvasinis augimas pasieks tam tikras aukštumas, jums pradės rūpėti šie gyvenimo aspektai: Kiek Meilės jūsų mintyse. Kiek meilės jūsų veiksmuose. Kiek Meilės jūsų bendravime. Kiek Meilės jūsų poelgiuose. Kiek Meilės jūsų kūryboje.

Jūs pradėsite matuoti gyvenimą ne pinigais, bet Meile 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Žmonės nemėgsta rutinos ir monotonijos, bet esmė ne juose.. Tai mūsų realybės apribojimai – nemėgiamas darbas, primetamos prievolės, savirealizacijos trūkumas ir dirbtinos problemos – sukelia beprasmiškumo pojūtį.

Tereikia pažvelgti, kuo užimti politikai, mokytojai, valdininkai, gydytojai, mokslininkai ir t.t.. Galiausiai, kuo užimta žmonija, kokie visos žmonijos tikslai ir vertybės – jie kuria ir vienijasi, ar griauna, vartoja ir kovoja?..

Žmonės turi vienytis bendriems tikslams ir visų gerovei. Mylėti tyrai ir besąlygiškai. Su meile bendrauti, kurti ir dirbti. Mylėti savo vienintelius namus – Žemę ir visą gyvybę joje.

Tai dvasinės sveikatos formulė, kurioje nėra vietos rutinai ir monotonijai.

************

Mūsų ramybė – iliuzinė. Bet kokia smulkmena gali ją sugriauti. Tai, ką mes vadiname ramybe – tiesiog išorinių dirgiklių nebuvimas arba kūno poilsis.

Tikra ramybė – tai vidinė tyla, iš kurios gimsta vidinė stiprybė. Jos nedrumsčia išoriniai įvykiai, neramus protas ar emocijos.

Vidinė ramybė – tai ryšys su savimi, iš kurio gimsta harmoninga sąveika su supančiu pasauliu.

************

Ego tvirtina: “Tu išskirtinis!“.

Meilė kužda: “Tu unikalus“..

O mes kartais nesuvokiame skirtumo.

Išskirtinumas – tai ego spąstai, kurie atskiria mus nuo kitų žmonių, iškelia mus virš jų. Išskirtinumas supriešina žmones ir suardo vienybę. Bet puikybė neleidžia to pamatyti.

Unikalumas – tai kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė. Tai ne tik mūsų išvaizdos ar pirštų antspaudų skirtumai, tai mūsų unikalūs kūrybiniai gebėjimai ir talentai. Tai įvairovės vienybė visų labui.

Pajuskime skirtumą..

***********

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentas, kai nėra su kuo pasitarti. Visai nėra su kuo.

Ir ne todėl, kad šalia nieko nėra. Bet todėl, kad jie nėjo tavo keliu. Jie eina savuoju.

O tu tiesiog ėjai savuoju ir staiga pamatei, kad eini vienas. O kai esi vienas, gali pasirodyti, kad viską darai neteisingai.

Ir ne todėl, kad kažkas ne taip, o todėl, kad kiti taip nedaro. Apskritai niekas taip nedaro.

Tu pradedi žvalgytis ir tikiesi žmonių pritarimo, bet sulauki priekaištų, kad eini ne ten ir ne taip.

Tada pasijunti toks vienišas!..

Bet tai išbandymas tau, tai kritinis tavo kelio taškas: pasiryši eiti toliau, sutrikęs sustosi ar prisijungsi prie plataus išminto vieškelio?

************

Žmogaus gyvenimas be dvasinio vystymosi, be aukštų siekių – tarsi debesys be lašo lietaus, plaukiantys virš sausros iškankintos žemės ir išsisklaidantys kažkur už horizonto.

Tokiame žmoguje yra gyvybė, bet jis nėra tos gyvybės šaltinis, jame yra šviesa, bet ji pernelyg blanki ir šalta, kad galėtų šviesti.

Ir net vystydamas savo kūną ir protą, jis negali įžiebti šios šviesos, kol nesuvoks, kad turi vystyti savo dvasines savybes.

************

Vieną dieną mes suprasime, kad yra žmonės, kurie niekada neišduoda, bet tam, kad tai suprastume, teks patirti eilę išdavysčių.

Vieną dieną mes suprasime, kad išorinis blizgesys – tai ne grožio rodiklis, kad tikrasis grožis – tai žmogaus vidinės savybės: gerumas, gebėjimas mylėti, širdies šiluma. Ir kad tai suprastume, teks daug kartų nusivilti išoriniu blizgesiu.

Vieną dieną mes suprasime, kad aforizmai ir citatos – tik gražūs žodžiai, kol asmeninė patirtis to nepatvirtina. Kad tai suprastume, mes patirsime išbandymus, kuriuose gims tikroji išmintis.

Vieną dieną mes suprasime, kad gerumas, dėmesys, rūpestis ir švelnumas – tai vidinės jėgos išraiška, o ne silpnybė. Bet tam, kad tai suprastume, turėsime išmokti atpažinti amžinas gyvenimo vertybes.

**********

“Nušvitimas“ arba “Pabudimas“ – tai pati natūraliausia žmogaus būsena. Joje nėra nieko egzotiško ar mistiško. Tai žmogaus tikrasis “Aš“, tai jo prigimtis – paprasta, tyra, šviesi..

Tai buvimas savimi tikruoju.

Šią būseną “užmigdo“ arba ““užtemdo“ dualumo iliuzijos: egoizmas,  susitapatinimas tik su kūnu ir materija, susiskaldymas, gobšumas, puikybė, priešiškumas, kova..

“Nušvisti“ arba “pabusti“ reiškia sugrįžti į Save Tikrąjį 🙂 ..

***********

Parengė ruvi.lt

Kiekvienas žmogus žino, kad ne tik geriau, bet ir reikia gyventi taikiai, vieningai ir kūrybingai, bet valdančiosios struktūros skiepija visai kitokias “vertybes“: konkurenciją, priešiškumą, agresiją, baimę..

Kai Taika, Bendradarbiavimas ir Vienybė bus kiekvieno žmogaus širdyje ir mintyse, o kartu ir kolektyvinėje žmonijos sąmonėje, tuomet visa tai pasireikš ir realybėje – tai taps visų žmonių gyvenimo vertybėmis, kuriomis jie vadovausis.

Visi pasikeitimai pirmiausiai įvyksta žmonių sąmonėje, o tik po to pasireiškia realybėje, todėl tiek daug dėmesio yra skiriama įvairiausioms manipuliacijoms žmonių sąmone per informacines priemones. Gyvenimo sistema kuriama pirmiausiai mūsų galvose – mūsų sąmonėje.

Kaip ištrūkti iš tokio manipuliavimo? Mokytis mąstyti savarankiškai, kritiškai ir klausytis savo širdies balso. Tiesiog liautis galvoti, kad kažkas žino geriau, kaip mums reikia gyventi ir kas mums geriau.

Atiduodami kažkam savo sprendimus, mes kartu atiduodame ir savo valią, savo jėgą, savo gyvenimą. Jei mes patys nekuriame savo gyvenimo, jį kuria kažkas kitas. Beje, sociumo diegiamos programos (elgesio šablonai, vartotojiškos “vertybės“, mada, įvairūs sektinumo standartai ir t.t..)  yra pačios stipriausios, nuo jų sunkiausia atsiriboti.

Todėl naujo gyvenimo kūryba turi būti visiškai laisva nuo senų įpročių ir prisirišimų. Evoliucija – tai nuolatinis visų gyvenimo sferų gerinimas, tobulinimas ir vystymas, o ne metų metais kartojami seni gyvenimo šablonai. Evoliucija – tai mūsų dvasinė išraiška, tai begalinė kūryba..

************

Visa žmonija yra susieta nematomais saitais.. Tai galime palyginti su vientisa grandine: kiekviena jos grandis yra svarbi – ji turi būti stipri, nepažeista, kad visa grandinė būtų tvirta.

Jei norime visuomenėje darnos, turime vienodai rūpintis kiekvienu žmogumi – nuo to priklauso visos žmonijos gerovė. Jei visuomenėje kyla nuolatinės problemos, reiškia, joje nėra darnos ir sveikos sąveikos, reiškia, joje yra pažeistos visuomenės dalys.

O jei yra pažeistos visuomenės dalys – ir visa visuomenė neišvengiamai pradeda silpnėti. Todėl turime ugdyti Vienybės pojūtį, ir jei pamatome “pažeistą grandį“, turime suprasti – tai ženklas, kad netenkame darnos, kad visi prarandame stiprybę.

O ką mes darome tokiu atveju dabar? Dažniausiai nusisukame, atsiribojame ir net pasipiktiname: “Nieko nenoriu žinoti, ne mano problema, juk aš stiprus, o jie patys kalti, kad silpni!“, ir net nesuvokiame, kad tai pavojaus signalas mums visiems..

Atgaukime Vienybės pojūtį – tai paskatins susitelkti, atrasti silpnas visuomenės gyvenimo grandis ir pašalinti priežastis, kurios jas pažeidžia. Supraskime, kad mūsų silpnybė – susvetimėjime ir susiskaldyme, o Jėga – tik Vienybėje!

************

Mes net nepastebėjome, kaip negatyvūs mąstymo šablonai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Todėl mums pradėjo atrodyti, kad būti egoistu – gerai, konfliktuoti – būtina, kažką smerkti ar nekęsti – teisinga, konkuruoti – naudinga, o meluoti – kartais reikalinga..

Mums net atrodo, kad tas negatyvumas padeda išgyventi šiame agresyviame pasaulyje, bet mes net nesusimąstome, kad priimdami negatyvumą kaip neatsiejamą gyvenimo dalį, mes jį vis generuojame, ir tuo pačiu.. darome šį pasaulį žiauriu.

Bet tai Senasis pasaulis, jo taisyklės ir ypatumai. Dabar jis negrįžtamai išeina, parodęs mums visas negatyvumo spalvas ir atspalvius bei poveikį mūsų visų gyvenimui. Jis mus daug ko išmokė. Užgrūdino. Ir išvargino – pažvelkite į praeivių veidus, į jų akis..

Todėl mes pradėjome ilgėtis Tikrų Vertybių – tų, kurios suteikia prasmę gyvenimui ir įkvepia gyventi. Ir tas mūsų ilgesys ir mūsų šviesios mintys jau  “kviečiasi“, jau kuria Naująjį pasaulį – laisvą, šviesų, tyrą, didingą 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Mes gyvename apribojimų sistemoje, kuri palengva užleidžia vietą gausos sistemai. Tai visuotinis gyvenimo paradigmos pokytis, kuris vyksta todėl, kad žmonija turi evoliucionuoti ir yra pasiruošusi šiam pokyčiui.

Apribojimų sistema teigė, kad resursų visiems neužtenka, o todėl reikia juos atimti, apginti ir išsaugoti “saviems“. Ir toks požiūris užvaldė visas gyvenimo sritis – valstybes, visuomenę, žmonių bendravimą, šeimas..

Žmonės gyveno apribojimų narvuose su sistemos siūlomais pasirinkimais ir stebėjo aplink besikaupiantį melą. Jie įprato į viską, net į absurdiškiausius dalykus, žiūrėti su pritarimu: “Tai normalu, mes visada taip gyvenome, kitaip neįmanoma..“

Dabar gi atėjo suvokimas, kad neįmanoma gyventi nuolatiniuose apribojimuose.. Ir tai ne tik gražūs žodžiai apie aukštesnius išmatavimus – tai realūs žmonių sąmonės pokyčiai, realus visų dirbtinų pančių ir sukaustymų nusimetimas, realus ir labai gilus poreikis gyventi laisvai, vieningai, taikiai, kūrybingai..

************

Mes supainiojome pinigų ir gausos sąvokas ir parašėme tarp jų lygybės ženklą. Bet juk pinigai – tai žmonių “išradimas“, kuris pradžioje buvo skirtas daiktų ir paslaugų kainų nustatymui ir piniginių-prekinių mainų vykdymui.

O Gausa – tai Būties energija ir esmė. Pažvelkime į gamtą – joje visko gausu, joje nieko netrūksta, jos niekas neriboja, viskas joje atgimsta, viskas vystosi ir klesti.

Obelis subrandina obuolius ir atiduoda juos žmonių gerovei be jokių sąlygų, gėlės žiedas neprašo atlygio iš bitės už nektarą, medžiai nereikalauja mokesčio už deguonį, o saulė – pinigų už šviesą ir šilumą..

Tuo tarpu pinigai kelia sąlygas, pavergia ir riboja. Pinigais dabar matuojama viskas, net žmogaus “vertingumas“, todėl už juos vergaujama, dėl jų daromi nusikaltimai, jiems aukojamas visas gyvenimas.

Pinigai skirti valdymui, pasipelnymui ir kontrolei. Todėl gausa negali būti matuojama pinigais ar jiems prilyginta, nes gausa – tai besąlygiška sąveika, vystymasis, klestėjimas ir bendra gerovė.

***********

Evoliucijos niekam nevalia, o ir neįmanoma sustabdyti..

Svarbiausia – suprasti, kad pabaiga, kuria mus visus nuolat gąsdina, ateis tamsai, melui ir destrukcijai, kuri dabar baigia savo gyvavimą ir jau nesugrįš niekada. Tai svarbus, skaudus, bet praeitas žmonijos etapas.

Taigi, pabaiga – tamsai, o Šviesai – Pradžia. Ir Naujoji Šviesos sistema jau užgimsta žmonių širdyse ir protuose, o tai ir yra pagrindinis postūmis realiems pokyčiams..

************

Žmonija yra vieningas organizmas, kuriame kiekvienas žmogus gyvena viso organizmo, o kartu ir savo gerovei, ir kiekvienas yra svarbus, nes visi veikia bendram labui.

Tai harmoningos sąveikos principas, kuris ir yra žmogaus ir visos žmonijos tikroji prigimtis. Tai nesikeičia, bet tai galima pamiršti, ir tuomet gimsta egoizmas – savęs atskyrimo nuo visumos ir išskirtinumo iliuzijos.

Atsiskyrimas nuo visumos gimdo kančią – juk tuomet mes einame prieš savo prigimtį.. Jei mes nesirūpiname kitais žmonėmis, mes prarandame gebėjimą užjausti. O empatijos praradimas paverčia žmones bedvasiais automatais, skleidžiančiais tamsą.

Naujojoje Šviesos epochoje kiekvienas žmogus vėl prisimins savo prigimtį ir mokysis besąlygiškai mylėti, nuoširdžiai padėti ir palaikyti kitus žmones – kaip vieningos, darniai veikiančio organizmo ląstelės 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt