Kategorija: Praregėjimai

Panašu, kad visas pasaulis dabar serga skubėjimo karštine. Žinote, kokie žodžiai dabar labiausiai paplitę? “Greičiau“, “Paskubėk“, “Neturiu laiko“.. Ir juos kasdien ištaria visi, nes visi kažkur skuba.

Lekia gatvėmis nesibaigiantis mašinų srautas, bėgte vejasi autobusą žmonių grupelė, skuba suspėti pereiti gatvę pėstieji ties šviesoforu, motina tempia už rankos užsimiegojusį vaiką į mokyklą, šalikelėje lenkia vienas kitą dviratininkai..

Ir kai visoje šioje sumaištyje ir bėgime pamatome šaligatvio pakraštyje neskubiai einančius ir besišnekučiuojančius močiutę su anūkėliu – mes suprantame, kad tai ir yra normalus gyvenimas..

Bėgime, skubėjime, sumaištyje mes prarandame svarbiausias vertybes gyvenime. Mes prarandame vienas kitą.. Ramybė, nuoširdus bendravimas, meilė, vienybė – štai ko mums visiems dabar labai labai trūksta.

************

Mes kaltiname savo tėvus dėl vaikystės nuoskaudų, baramės su jais, pykstame ant jų, o kažkas jų apskritai neturi. Mes nekenčiame savo darbo, kivirčijamės su bendradarbiais ir viršininku, o kažkas ir darbo neturi.

Mes esame pernelyg išrankūs maistui, o kažkas pasaulyje badauja. Mes pykstame ant savo mylimo žmogaus, o kažkas jo neteko, ir niekas jo nesugrąžins. Mums nepatinka mūsų namai, mes svajojame apie erdvų namą, o kažkas svajoja nors apie mažą, bet atskirą kambarėlį..

Mūsų nepasitenkinimas ir pretenzijos nuodija mūsų pačių, mūsų artimųjų ir mus supančių žmonių gyvenimą. Vertinkime ir branginkime tai, ką turime dabar.

************

Veikti gyvenime galime dviem būdais: nuoširdžiai – iš įkvėpimo, ar kažkieno verčiami.

Kai esame verčiami kažką daryti, tai natūraliai sukelia vidinį pasipriešinimą. Paprastai mums sako “Tu privalai, taip reikia, tai tavo pareiga!“ Ir tai sako pirmiausiai tėvai, o vėliau mokytojai, politikai, valdininkai – jie reikalauja, kad mes padarytume tai, ką jie liepia.

Ir nors mes patys to nenorime, bet galiausiai paklūstame, nes žinome, kad jei nepaklusime – vienaip ar kitaip mus privers jėga tai padaryti. Ir mes paklūstame, kaip vergai, nors tai ne mūsų pasirinkimas, ne mūsų laisva valia.

Tai sunku, tai sukelia vidinę įtampą, nuovargį, kūno sutrikimus, apatiją ir nenorą apskritai kažką daryti. Žmogus jaučiasi auka – prievarta niekada nemotyvuoja, bet galiausiai ji tiesiog išsekina žmogų.

Bet yra ir kitas būdas veikti, kuris nereikalauja jokios įtampos, atvirkščiai – tame yra betarpiškumas ir lengvumas. Tai veikimas iš įkvėpimo, nuoširdžiai – o tai reiškia veikti pagal savo prigimtį, gabumus ir talentus visų gerovei.

Toks veikimas motyvuoja, nes žmogus ne tik realizuoja savo kūrybinį potencialą, bet ir jaučiasi naudingas ir reikalingas visuomenei. Kai taip veikia visi žmonės – žmonija nuolat tobulėja ir klesti, nes tobulėjimui nėra ribų..

************

Kartais mes žvelgiame į šį pasaulį ir jaučiamės bejėgiai, o kartais pajuntame gėdą ir kaltę už tuos, kurie lemia pasaulio likimus. Kyla tiek klausimų – kodėl, ir kaip jie taip gali, ir vardan ko?.. Puikybė? Godumas? Ambicijos?..

Bet tai vis tamsos baimės ir melo pinklės – išeinančio senojo pasaulio grimasos. Tamsa mus užvaldė: mūsų gyvenimą ir mūsų širdis. Taip, gyvenimas tamsoje nebuvo lengvas, nes pasiduodavome pagundoms, pasukdavome klystkeliais, pasinerdavome į iliuzijas.

Tačiau mumyse visada buvo vidinė kelrodė Šviesa – Meilė. Kartais ji švietė blankiai, nes pridengdavome ją baimės ir neapykantos šydu, o kartais nedrįsdavome į ją pažvelgti, nes buvome užsidėję melo kaukes.

Bet Meilė visada vedė mus į priekį. Nežiūrint į nieką. Ji kalbėjo su mumis per nepažįstamus žmones, kaimynus, knygas, išgirstą frazę, gaivų pavasarinio vėjo dvelksmą, vaiko šypseną, mylimo žmogaus prisilietimą, draugo pagalbą sunkią akimirką..

Todėl širdies gilumoje jautėme ir tikėjome – ateis laikas, kai viskas pasikeis.. Užgims naujas pasaulis. Meilės jėga apšvies ir sušildys kiekvieną žmogų, ir kiekvieno širdyje atgims meilė, gerumas, nuoširdumas, vienybė..

O tamsa pasitrauks. Visiems laikams. Ji jau dabar traukiasi – iš mūsų gyvenimo ir iš žmonių širdžių.. Nes ten, kur yra Šviesa – tamsos nebelieka. Atverkime savo širdis, skleiskime Meilės Šviesą – ir pasaulis suklestės 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Nei žodžiai, nei raštai, nei pamokymai neatveria mums tiesos. Tiesa nesuvokiama protu – jis aktyvus ir triukšmingas, jis visada juda horizontaliai, klasifikuodamas, fiksuodamas ir rūšiuodamas viską, kas pasitaiko jo kelyje.

Protas – tarsi uolus kanceliarinis darbuotojas, kuris savo aktyvumu kartais užgožia tylų širdies balsą, užmigdo sąmonę ir pradeda valdyti žmogų, perjungdamas jo dėmesį į išorinius įvykius.

Tuo tarpu tiesa pajuntama be žodžių, kai protas nutyla. Mes jaučiame tiesą savo aukštesniąja esybe – širdimi, siela. Tai sakralinis vertikalus ryšys su Savimi Tikruoju ir su visa Kūrinijos išmintimi.

Klausykimės savo širdies – ji niekada neapgaus. Kai protas paklūsta širdžiai, mes turime nuolatinį “tiesioginį ryšį“ su tiesa ir mums atsiveria visa gyvenimo išmintis.

************

Bet kokie visuomenės suskirstymai į sluoksnius – išgalvoti ir dirbtini. Tai nepagrįstai žemina vienus žmones ir išaukština kitus. Ir žeminami būtent tie žmonės, kurie atlieka tuos darbus, be kurių visuomenė tiesiog neišgyventų.

Pažvelkime į pačius “žemiausius“ visuomenės sluoksnius: kiemsargius, pardavėjus, slauges, valytojus, darbininkus, vairuotojus ir t.t.. Kodėl jie “apačioje“ ir kuo jų atliekamas darbas prastesnis už gydytojo, mokytojo ar valdininko darbą?

Juk iš tiesų jokio suskirstymo nėra, o ši idėja iš esmės neteisinga ir pavojinga, nes rūšiuoja žmones, žemina jų orumą ir supriešina. Tiesiog kiekvienas yra savo vietoje, visi yra svarbūs ir reikalingi, todėl visi verti pagarbos ir oraus atlygio už savo darbą.

************

Mus įpratino viską vadinti kompleksais: kuklumą, jaunatvišką tyrumą, drovumą, gėdą.. Mus skatina būti drąsiais, įžūliais, nepaisyti aplinkinių nuomonės, eksperimentuoti ir siekti malonumų.

Filmai, žurnalai, televizijos laidos mirgėte mirga šokiruojančiomis intrigomis, peršamais patarimais, aistromis, neapykanta ir skandalais. Ir visa tai mes jau priimame kaip neatsiejamą gyvenimo dalį..

Šiandien mums beveik nieko negėda: garsiai kalbame apie tai, apie ką tyliai pasikalbėdavo tik dviese, o vaikus primygtinai mokome to, kas jiems nesuvokiama, drovu girdėti ir matyti.

Ir kur gi mes su tuo nukeliausime? Kokią ateitį sukursime savo vaikams?

Mes – štai tokie be kompleksų, pasileidę, be gėdos ir drovumo jausmo, be sąžinės ir atsakomybės, pasiryžę šokiruoti ir elgtis iššaukiančiai? Kas toliau?..

************

Gyvenimo patirtis suteikia išminties ir ramybės. Pagyvenusiam žmogui gyvenime teko daug kartų atleisti, suprasti, priimti svarbius sprendimus, patirti savo klaidų pasekmes ir daryti išvadas.

Jis mato gyvenimą per savo patirties prizmę ir gali ja pasidalinti – o tai yra labai vertingas išminties klodas visuomenei, apsaugantis nuo klaidų ir klystkelių evoliucijos kelyje.

Nepagarbus, o kartais žeminantis požiūris į pagyvenusius žmones, į senatvę užkerta galimybę dalintis jų sukaupta išmintimi.

Pažvelkime sąžiningai – ko dabar labiausiai trūksta šiuolaikiniam pasauliui? Akivaizdu, kad tai ne vis nauji telefonai ir kompiuteriai, ne vis greitesni automobiliai ir ne naujausios mados rūbai.

Mums dabar tiesiog gyvybiškai trūksta dvasingumo, išminties, santarvės, pusiausvyros – būtent to, kuo gali su visais pasidalinti pagyvenę žmonės..

************

Juk iš tikrųjų mes nesikeičiame.. Mes tik vis labiau tampame Savimi, vis labiau sutampame su Savimi ir prisimename Save. Visos tos prasmės ir tiesos paieškos – tai kelias į Save Tikrąjį, pakeliui atsikratant visko, kas netikra, primesta ir nereikalinga.

O tą akimirką, kai sutampame su Savimi Tikruoju – mes pajuntame vidinę pilnatvę, kai visu ryškumu įsižiebia mūsų vidinė šviesa, tarsi apčiuoptume jungiklį tamsiame kambaryje.. Ir mes pamatome save ir supantį pasaulį tokį, koks jis yra.

Tai panašu į švelnų pavasarinį dvelksmą, pabudimą iš gilaus miego, gaivų polėkį, švelnų būties prisilietimą.. Nušvitimą 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

Miegančios sąmonės žmogus gyvena reagavimo režimu. Kažkas pasirodo jo aplinkoje, įžeidžia ar supykdo jį – ir žmogus kaipmat reaguoja, tarsi paspaudus mygtuką. Ir tai ne sąmoningas veiksmas, o reakcija.

Arba – kažkas pagiria žmogų, pakaitina jo egoizmą ir puikybę, o žmogus vėl reaguoja: pasijunta pakylėtas ir džiaugiasi. Jis visiškai priklauso nuo to, ką kalba arba daro aplinkiniai – jie įjungia arba išjungia žmogaus reakcijas ir lengvai manipuliuoja jomis.

Ir žmogus tokiu atveju – ne šeimininkas pats sau.. Bet kas kitas gali akimirksniu išvesti jį iš kantrybės arba sukelti jam euforiją.

Tuo tarpu sąmoningi žmonės išmoksta žvelgti į supančią aplinką ir žmonių elgesio išraiškas be emocinių kraštutinumų. Jie jaučia kitų nuoširdumą ir moka atpažinti melą, o į kitų negatyvumą reaguoja kiek galima ramiau, nes supranta: tai tų žmonių vidinės būsenos išraiška, reiškia, dabar jie negali elgtis kitaip.

Bet tai nereiškia, kad sąmoningi žmonės abejingi supančiai aplinkai, atvirkščiai – tiesiog jų vidinė būsena su negatyvumu jau nerezonuoja, todėl jų širdis atvira meilei, gėriui, harmonijai..

************

Dauguma žmonių jau supranta, kad tai, ką mes vadiname pozityvumu (sąmoningumas, nuoširdumas, besąlygiška meilė, vienybė..), atveria tikrąją žmogaus prigimtį – dvasingumą ir vidinę pilnatvę. Žmogus tampa savimi tikruoju..

Dvasingi žmonės eina evoliucijos keliu – jie atviri ir žingeidūs, siekia harmonijos visose gyvenimo srityse, kuria ir tarnauja visų gerovei.

O štai negatyvumas rodo mums – kuo mes nesame. Pasinėrę į jį, mes neišvengiamai patiriame visą gamą negatyvių jausmų ir emocijų, kurie veda į vis didesnį negatyvumą ir disharmoniją, kol galiausiai tampa akivaizdu, kad negatyvumo negatyvumu nepanaikinsime ir kad negatyvumas atitolina mus nuo mūsų pačių esmių esmės.

Bet.. negatyvumas savaime palaipsniui išnyksta, kai pradedame keisti jį pozityvumu – kai mylime ir skleidžiame visas šviesiausias savo žmogiškas savybes.

************

Jei kompiuteriniai žaidimai, kinas ir virtualūs santykiai keičia realų žmonių bendravimą, reiškia, tokioje visuomenėje yra didelės problemos.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad elektronika ir kompiuterinių pramogų industrija padaro mūsų gyvenimą įdomesniu, tačiau iš tiesų tai nerimą keliantis signalas, atkreipiantis dėmesį į tai, kad mes patys jau nemokame bendrauti, kad neturime bendrų visus įkvepiančių ir suvienijančių tikslų, o realybę pamažu keičia virtualus pasaulis.

Žmogus tapo žiūrovu, jis nenori būti kūrėju – jam patinka žiūrėti filmus apie meilę ar virtualiai bendrauti, bet nesinori kurti santykių realybėje; kompiuteriniuose žaidimuose jis atlieka žygdarbius, o realybėje abejingas svetimo bėdai; internete skaito straipsnius apie dvasingumą, o gyvenime apgaudinėja ir įžeidinėja kitus.

Mes užsižaidėme.. Atėjo  laikas rinktis kitą kelią – sąmoningų kūrėjų kelią. O virtualus pasaulis lai užima pagalbininko vietą naujos realybės kūrybos procese.

Atverkime širdis, pažvelkime vieni kitiems į akis, išeikime į gamtą ir pajuskime vienybę, tiesiog nuoširdžiai pasikalbėkime apie tai, kas mums visiems svarbu..

Ir – pradėkime kurti visi drauge mūsų nuostabią realybę 🙂 !

*************

Rožės grožis – tai ne visų jos atskirų dalių suma. Grožis – tai kažkas daug daugiau, tai kažkas, ko negalima suskaidyti į smulkias dalis, nes tuomet ta visuma dingsta.

Taip ir nematomas, neapčiuopiamas, bet svarbiausias mūsų visų gyvenime dvasingumas ir aukščiausios dvasinės vertybės: tai vientisumas, visuma, nuoseklumas, pilnatvė, harmonija – ir visa tai pajuntama tik širdimi..

************

Parengė ruvi.lt

Tiesa ir melas – tai svarbiausios sąvokos, kurias turi suprasti ir išsiaiškinti kiekvienas žmogus. Priešingu atveju jis bus priverstas klaidžioti iliuzijose. Čia kaip matematikoje: teisingas tik vienas veiksmo atsakymas, o visi kiti – klaidingi.

Tiesos kelias – vienas, melo – daugybė klystkelių. Einančio Tiesos keliu galiausiai laukia didžiausias Gėris, einančio melo keliu – didžiausias blogis.

Tiesa visada viena ir nekintanti, ji paprasta ir aiški, o melas – visada painus, įmantrus, daugialypis ir miglotas. Tiesa visada – Šviesos, Gėrio ir Meilės šaltinis, tuo tarpu melas – tamsos ir blogio laidininkas.

************

Laisvė, kurią žmogus pasiekia išsivadavęs iš sąmonę kontroliuojančių sistemų, kurios skiepija baimę, suteikia jam galimybę neribotai išreikšti savo kūrybinę energiją.

Ji daugiau neeikvojama apsauginiams mechanizmams ir nuolatinėms pastangoms slopinti nerimą, abejones, nepasitikėjimą savimi ir gyvenimu.

Mūsų kūrybinė energija – tai ir ryšys su savimi tikruoju, ir kūrybingumas, ir dvasingumas, ir sveika sąveika su mus supančia realybe, žmonėmis ir visa gyvybe.

Tai vystymosi ir augimo energija, kuri mus supa ir kuri yra mumyse, ir tik uždara, sukaustyta baimių sąmonė neatpažįsta ir nejaučia šios energijos.

************

Kiekvienas, net labiausiai “įmigęs“žmogus gali pabusti iš miegančios sąmonės būsenos ir nuspręsti išsiaiškinti – kas jis toks ir ką jis veikia šioje Žemėje.

Ir pats pabudimo momentas – jau žingsnis į aukštesnį sąmoningumą, iš kurio negali būti sugrįžimo į tą būseną, iš kurios žmogus jau “išaugo“. Kai tik žmogus pradeda suvokti gilius dvasinius dėsnius, jo sąmonė jau negali “užmigti“.

Bendra žmonių sąmonė kuria tai, kas vyksta išoriniame pasaulyje. Būtent todėl svarbus kiekvienas pabudęs, ieškantis Šviesos ir Gėrio žmogus. Kiekvieno žmogaus vidinė dvasinė Šviesa didina bendrą žmonijos dvasingumo Šviesą, ir mūsų visų realybė šviesėja..

Tai, kas tikra, negali išnykti, nes yra palaikoma Kūrinijos dėsnių. Tik iš įpratimo žmonės vis dar laikosi klaidų ir klystkelių, kurie neleidžia jiems išreikšti savo gražiausias prigimtines savybes visų gerovei.

Palaipsniui išnyks ir išsisklaidys viskas, kas netikra ir suklestės visa didybe šviesi ir tyra mūsų visų realybė. Tai, kas netikra – apribojama ciklais ir laiko rėmais. Tai, kas tikra – vystosi be jokių apribojimų, tai amžina.

***********

Evoliucijai nereikalingas dabartinio mūsų sudėtingo gyvenimo “tobulinimas“. Jai nereikalingas “superžmogus“, kuris įvairių techninių prietaisų ir mobilių įrenginių pagalba suspėja atlikti tūkstančius darbų per vieną dieną.

Mes visi šioje Žemėje gimstame dvasingi, su kūrybine liepsna širdyse, bet mūsų gyvenimo sistema su savo iškreipta realybe ir kaustančiomis kūrybinį polėkį taisyklėmis užgesina šią liepsną jau vaikystėje, ir mes tampame irzlūs, pikti ir nelaimingi.

Mūsų kūrybinė ugnis greičiausiai gęsta tuomet, kai esme verčiami daryti tai, kas prieštarauja mūsų prigimčiai, mūsų talentams ir gebėjimams. Bet kokia kančia, prievarta ir baimė gesina mūsų kūrybingumą.

Todėl – saugokime savo dvasingumą, savo širdies kūrybinę liepsną! Būkime atviri, nuoširdūs ir sąžiningi, klausykimės savo širdies ir intuicijos balso ir su begaline meile darbuokimės visų labui.

Evoliucija visada palaiko ir vysto tai, kas atneša bendrą gėrį visiems ir kiekvienam: žmonėms, visai gyvybei ir mūsų nuostabiai planetai. Kurkime kartu šviesią mūsų visų realybę 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Dabar pasaulis skęsta pačios prieštaringiausios informacijos sraute, teisinančios bet kokius elgesio modelius ir leidžiančios kiekvienam žmogui elgtis taip, kaip tik jis užsimanys, nes, atseit, taip elgiasi “įžymybės“ arba tai pateisina kai kurie mokslininkai.

Tai veda į vis gilėjančią visuomenės poliarizaciją: linkę į amoralius ir destrukcinius veiksmus žmonės daro tai vis atviriau ir nebaudžiamai; kiti gi šiame sparčios degradacijos fone pradeda sąmoningai siekti dvasinio tobulėjimo, harmoningo bendravimo ir mokosi sveikos gyvensenos.

Ir šioje poliarizacijoje atsiskiria tiesa nuo melo, meilė nuo neapykantos, gėris nuo blogio, dvasingumas nuo bedvasiškumo.. Atsiskiria tam, kad žmonės išmoktų atpažinti gėrį ir blogį, kad sąmoningai atsisakytų destrukcijos ir sąmoningai rinktųsi dvasinės evoliucijos kelią.

************

Šiuolaikiniai žmonės gauna didžiulį kiekį informacijos, bet didžioji jos dalis yra ne tik nenaudinga, bet neretai ir kenksminga. Paradoksalu, bet turėdami tiek daug informacijos, žmonės nežino elementariausių dalykų apie save, savo sveikatą, savo psichiką, sveiką sąveiką su žmonėmis ir gamta, galiausiai – apie pasaulį, kuriame jie gyvena.

Žmonės atitolo nuo natūralumo, tikrumo, gamtos.. Atitolo nuo sveiko ir nuoširdaus tarpusavio bendravimo. Akivaizdu, kad toks tarpusavio susvetimėjimas ir atitrūkimas nuo gamtos įtakoja beprasmiškumo ir vidinės tuštumos pojūtį.

Ir tas pojūtis toks gilus ir kartais toks nepakeliamas, kad gena žmogų kažkaip užpildyti tą vidinį vakuumą.. kažkuo: daiktais, malonumais ar išoriniais įspūdžiais. Bet tai – bėgimas ratu ir trumpalaikis nusiraminimas.

Atgauti vidinę pilnatvę galime pažindami save ir mus supantį pasaulį. Jokie daiktai ir jokie turtai nepakeis žmogui dvasinio augimo, vienybės su žmonija ir gamta ir laisvos kūrybinės išraiškos.

Tik.. mokykimės atskirti informaciją, kuri mums padeda tapti dvasingais žmonėmis ir harmonijos visų labui kūrėjais.

************

Žmonės turi būti laisvi – tai prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Jie neturi būti priklausomi nuo pinigų, politikų, dogmų, primetamų taisyklių ar elgesio šablonų, kurie neša žmonėms kančią ir degradaciją. Atvirkščiai: visos suformuotos sistemos turi tarnauti žmonėms ir palaikyti juos, o ne išnaudoti ir žlugdyti juos.

Kiekvienas žmogus gimsta laisvas, todėl bet kokios sistemos, suvaržymai ir veiksmai, kurie kausto prigimtinę žmogaus laisvę, yra grubus pažeidimas, todėl turi būti evoliucijos ištrinti.

Visi žmonių įstatymai turi nešti visuotinę naudą ir gali būti keičiami tik dar didesnei visos žmonijos gerovei, o ne žmonių išnaudojimui, priešiškumo kurstymui, suskirstymui į socialinius sluoksnius ar atskirų grupių pasipelnymui.

Žmonių laisvos valios pažeidimai ir nukrypimai nuo evoliucijos ir harmonijos kelio vyksta dėl įtraukimo ir pasinėrimo į tamsą: egoizmą, melą, agresiją, priešiškumą, godumą, prievartą ir t.t.. O tamsa visada veda į degradaciją.

Žmonija turi vystytis, tobulėti ir kurti bendrą gerovę, o visi pokyčiai turi vesti į vis didesnę harmoniją visą pasaulį ir visą gyvybę Žemėje. Mes turime mokytis visko, kas atneša visuotinę naudą ir gerovę ir nuolat tai vystyti.

Mes visi gimėme šioje nuostabioje Žemėje tam, kad savo geriausiomis žmogiškomis savybėmis vestume pasaulį į Šviesą – mylėdami, kurdami ir veikdami visų mūsų ir visos gyvybės Žemėje bendram labui 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Kaip dažnai gyvenime matome situacijas, kurios sprendžiamos agresija: nuo įvairių perversmų ir revoliucijų – iki konfliktų šeimose ar draugų bendravime.

Tokį sprendimo būdą galima palyginti su namų tvarkymu, kai kyla natūralus poreikis išsivalyti ir įvesti tvarką, tačiau.. vietoje to žmonės pradeda pykti ant tos netvarkos ir įsiutę ima mėtyti ir daužyti daiktus, sukeldami dar didesnę betvarkę.

Tačiau agresija – ne būdas įvesti tvarką, agresija – tai dar didesnis chaosas, po kurio įvesti tvarką jau labai sudėtinga.

*************

Žmonės žino grūdo cheminę sudėtį ir gali sukurti dirbtiną grūdą, bet..

Iš to dirbtino grūdo nieko neišaugs, nes jame nėra tos aukščiausios pradžios, to gamtos dovanoto gyvenimo impulso, kuris tam tikru metu ir tam tikrose sąlygose suteikia gyvybę kitam tokiam pačiam augalui.

Nes grūdas – ne tik gyvybės pradžia, bet ir baigtinis mūsų Kūrėjo kūrinys.

************

Toks labai paplitęs mūsų laikais atsiskyrimas nuo kitų žmonių – tai ne vienatvės filosofija ir ne užsidarymas savyje, tai – protestas prieš visuomenės gyvenimo organizavimą, kuris grįstas prievarta, išnaudojimu, manipuliavimu, žiaurumu..

Tačiau tokia vienatvė nesuteikia nei laimės, nei pilnatvės, nei ramybės, nes kiekvienas žmogus – neatsiejama žmonijos dalis, todėl atsiskyrimas nuo kitų žmonių sukelia jam liūdesį ir neviltį.

Žmonės jaučia pilnatvę ir yra laimingi tik vienybėje ir kūrybinėje veikloje su visais ir visų labui – kai kiekvienas yra svarbus, reikalingas ir mylimas..

************

Kai atrodo, kad žmonijos gyvenime nieko nesikeičia, nors atrodytų, mes darome viską, ką galime – pažvelkime į gamtą: gyvenimas joje niekada nesustoja, ir viskas, kas turi vykti, vyksta laiku.

Štai dabar žiema, šalta, sninga, bet juk taip nebus visada.. Ateis pavasaris, atšils, nutirps sniegas, pradės želti žolė, skleisis medžių pumpurai. O žemėje yra gėlių svogūnėliai, kurių mes dabar nematome, bet pavasarį iš jų būtinai išaugs gėlės.

Ir mes esame gamtos dalis, ir mūsų visų gyvenimas keičiasi, nors kartais mums atrodo, kad nieko nesikeičia. Tiesiog darykime viską, kad pasaulis taptų geresnis – mylėkime, rūpinkimės vieni kitais, puoselėkime gamtą..

Tik nesustokime, ir nors šiandien dar pokyčių nematome – vieną dieną mūsų meilė, mūsų geri darbai būtinai išsiskleis gražiausiais harmonijos ir vienybės žiedais..

************

Egoizmas – tarsi kibus virusas visų mūsų gyvenime, ir jis taip stipriai paplito, kad dažnai jo net nepastebime, nes nusilpo mūsų sąmonės “imunitetas“ – gebėjimas jį atpažinti..

Bet apsižvalgykime: visur, kur tik yra susipriešinimas, prievarta, susiskaldymas, intrigos, apkalbos, susireikšminimas, konkurencija, pavydas, agresija, baimė, manipuliavimas kitais, išnaudojimas, gobšumas, kerštingumas, nesąžiningumas, melas, ginčai – yra tvirtai įsikerojęs egoizmas.

Egoizmas – tai visada griovimas, egoizmas negali būti kažko gero pagrindu.

Tik vienybė gali mus visus suburti, sutaikyti ir įkvėpti kurti visų gerovei. Vienybė padės mums suprasti pirmapradį kūrinijos harmonijos principą ir atverti savo širdis besąlygiškai meilei ir altruizmui.

Ir tuomet egoizmui neliks vietos mūsų gyvenime.. Užterštus miestus pakeis švarios ir šviesios gyvenvietės, pinigus – meilė ir rūpestis, tautų susipriešinimą – bendradarbiavimas visų labui, vergišką darbą – kūryba ir išradimai..

Mes visi jau pavargome nuo egoizmo, jis pradeda mus riboti ir kaustyti, todėl būtinai žengsime sekantį evoliucijos žingsnį.. Ir tada egoizmas susitrauks į tašką, o meilė – plėsis iki begalybės 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Senieji Mokymai ir visi išminčiai teigia, kad žmogus gali gyventi išorėje arba viduje. Jie sako: “Gyventi viduje reiškia būti laimingu, o gyventi išorėje – reiškia būti nelaimingu..“ Kaip tai suprasti?..

Gyventi išorėje – tai reiškia gyventi ambicijose, nesibaigiančiuose noruose ir troškimuose, nuolat siekti pinigų, turtų, padėties, valdžios, galimybių manipuliuoti kitais žmonėmis, šlovės, įtakos..

O gyventi viduje reiškia, kad mumyse jau yra tai, kas daro mus laimingais. Juk laimės būsena – tai mūsų prigimtis (pažvelkime į mažus vaikus..), kuri visada yra su mumis, ir ši laimės būsena yra mūsų viduje, o ne išorėje.

Todėl jei žmogus gyvena išorėje, jis negali pasiekti laimės būsenos, bet ji “ateina“ pati savaime ir sklinda į aplinką, jei gyvename viduje..

Bet.. žmogus išeina į išorę paieškoti laimės, ir tuoj pat išsikelia sau daugybę sąlygų: “Būsiu laimingas, jei: gausiu.., padarysiu.., pasieksiu.., nusipirksiu..“ Kitaip tariant, žmogus pradeda galvoti, kad tam, kad būtų laimingas, jis turi kažką atlikti, o jei ne – laimingu būti tiesiog neįmanoma..

Ir tokiomis išgalvotomis sąlygomis žmogus apriboja save ir galimybę būti laimingu. O iš tiesų – jei norime būti laimingais, bėgti nėra kur! Kur beeitume, ką bedarytume ir kiek beturėtume – tai vis laimės paieškos išorėje, o atrasta išorėje laimė – išorėje ir prarandama. Ir tos paieškos neturi pabaigos..

Gyventi viduje reiškia gyventi širdimi, klausytis savo širdies balso – tai ir yra mūsų neišsenkantis laimės ir vidinės stiprybės šaltinis, kuris nepriklauso nuo išorinių sąlygų. Tai mūsų vidinė ašis, gyvenimo centras, iš kurio vis bėgame, kad pagautume neegzistuojančią iliuzinę laimę išorėje..

************

Gebėjimas mylėti – tai ne tik santykiai su mylimu žmogumi, tai žmogaus požiūris į pasaulį, o ne vien į savo meilės “objektą“. Jei žmogus myli kažką vieną, bet yra visiškai abejingas kitiems žmonėms, tai dar ne meilė.

Dauguma žmonių įsitikinę, kad meilė priklauso nuo objekto, o ne nuo pačio žmogaus gebėjimo mylėti. Dar daugiau – jie mano, kad jei jie nemyli daugiau nieko, išskyrus savo mylimąjį – tai ir yra didžiausias jų meilės įrodymas.

Tai panašu į žmogų, kuris nori piešti, bet vietoje to, kad mokytųsi piešimo, jis tvirtina, kad turi surasti gerą pozuotoją, ir kai tik jį suras, jis pradės piešti tiesiog tobulai, ir tai įvyks savaime.

Tačiau jei žmogus iš tiesų myli kitą žmogų, jo meilės, jo gebėjimo mylėti neįmanoma apriboti, sumažinti ar susiaurinti. Jei jis tyrai, besąlygiškai myli – jis myli ne tik savo mylimąjį, bet ir visus žmones, visą pasaulį, ir savo meilę net nesusimąstydamas besąlygiškai skleidžia ir dovanoja viskam aplinkui.

************

Žmogaus ūgis nematuojamas tuomet, kai jis yra suklupęs arba sulinkęs nuo gyvenimo naštos. Žmogaus ūgį matuojame tuomet, kai jis stovi tiesiai.

Lygiai taip pat ir su dvasiniu augimu: jį galime pamatyti geruose ir kilniuose žmogaus poelgiuose – kai jis kažkam padėjo, paaukojo, atidavė ar kažką išgelbėjo.. Kai pasielgė besąlygiškai, spontaniškai, iš širdies – tame ir yra jis tikrasis ir jo dvasingumo išraiška.

Bet kaip dažnai mes vertiname žmogų pagal jo nuopolius, nesėkmes, nuklydimus ir klaidas! Taip bet kokį žmogų galima sumenkinti – juk nuopolyje mes visi vienodi.. O augime – mes labai skirtingi, todėl pats geriausias žmogaus poelgis ir parodo tikrąją žmogaus esmę.

************

Liaukimės galvoti apie tai, kas mus griauna. Jei mūsų praeitis liūdna, o ateitis neaiški, mes vis vien galime čia ir dabar pamatyti tai, į ką verta atkreipti dėmesį – plaukiantį dangumi debesėlį, besimaudančius baloje žvirblius, žaidžiančius vaikus ar išsiskleidusį ant palangės gėlės žiedą..

Svarbiausia – gyventi širdimi, išsaugoti vidinę stiprybę, remtis gyvenimo išmintimi ir skleisti besąlygišką meilę viskam, kas mus supa. Tai gyvenimo kūrėjo būsena, tai harmonijos kūrėjo pozicija, iš kurios galime keisti šį pasaulį į gera.

************

Kartais mes stebimės, kodėl mūsų gyvenime taip mažai laimės ir laukiame, kol kažkas mus padarys laimingais.. O iš tiesų viskas dėsninga ir taip paprasta: laimės mažai todėl, kad mes jos neskleidžiame, t.y., nesuteikiame jos kitiems žmonėms.

Tiesiog pradėkime jau dabar skleisti laimės energiją, ir ji augs ir didės, palietusi kitų žmonių širdis. Juk taip paprasta tai padaryti: kartais pakanka šypsenos, gero žodžio, padrąsinimo, palaikymo, pagalbos ar tylaus pabuvimo kartu..

Darykime gera, matykime žmonėse gera, tapkime vieni kitiems neišsenkančiais laimės šaltiniais 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Kaip daug mūsų gyvenime idėjų, kurios jau tapo dogmomis.. Žmonės tiki, kad pinigai suteikia laisvę, kad stiprios sienos apsaugo nuo karo, kad didelė darbo apimtis garantuoja dideles pajamas, kad tik konkurencija garantuoja klestėjimą ir t.t..

Tačiau, pasirodo, kad jokios dogmos negarantuoja šviesaus rytojaus.. Ištisos žmonių kartos priprato prie tam tikrų dogmų, kaip prie nepajudinamų tiesų, ir žmonės jas perduoda savo vaikams, nes šventai tiki, kad tik jos nuves visus teisingu keliu.

Ir nors niekur dogmos nenuvedė, bet jos nuolat teikė žmonėms viltį į stabilumą, o taip pat tapo tvirtu pagrindu masinei hipnozei, kuri teigia: “jei taip daro visi, reiškia, tai teisinga..“

Kažkaip nepastebimai išaugo vartotojų karta.. Ji eina per gyvenimą kaip per didžiulį supermarketą, supirkdama viską savo kelyje. Vietoje spintų jie turi kambarius-drabužines, vietoje knygų skaito reklaminius bukletus, o pinigus investuoja į drabužius ir daiktus.

Atsirado ir nauja liga – šopoholizmas, ir ligoniai – šopoholikai. Bet ši liga sunkiai diagnozuojama, nes tai – jau gyvenimo būdas, o todėl gydoma ji dar sunkiau, nes “ligoniai“ nenori gydytis..

Ir taip pat nepastebimai mus įtraukia į įvaizdžio diktatūrą – kai gyvenama parodai, kai sėkmės ir gerovės simboliu tampa žmonės iš žurnalų viršelių. Todėl panyrame į spindinčias iliuzijas ir nesuvokiame, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime.

Mes bėgame į parduotuves, lygiuojamės į popierines “žvaigždes“, bet nenorime matyti arba iš aukšto žiūrime į žmones, kurie tyliai dirba visų labui: kepa duoną, augina maistą, auklėja vaikus, šluoja kiemą, slaugo senelius ar tiesiog daro gerus darbus..

Mus nepastebimai įtraukė gyvenimas, kuriame svarbu atrodyti, o ne būti.

************

Sąžiningumas su savimi reiškia, kad žmogus aiškiai suvokia tikruosius savo elgesio motyvus. Kaip taisyklė, jie visada labai paprasti, tiesūs ir aiškūs, nes turi prasmę žmogui. Todėl žmogus lengvai gali paaiškinti savo elgesį.

O štai ilgi elgesio paaiškinimai ir sudėtingos formuluotės – tai visada netikra. Būti sąžiningu su savimi reiškia nekurti kreivų veidrodžių ir neapgaudinėti savęs, bandant pateisinti savo elgesį.

Elgesio motyvų paaiškinimas ir bandymas pateisinti savo elgesį – skirtingi dalykai. Juk daugeliu atveju žmonės elgiasi vienaip ar kitaip nesigilindami į savo elgesio motyvus, o tik todėl, kad taip elgiasi dauguma.

Sąžiningumas su savimi padeda atsikratyti iliuzijų, melo gyvenime ir padeda geriau suprasti save. Melas, arba tai, kas nepatvirtinama realybe, reikalauja daug pastangų to melo palaikymui, o tai atima daug jėgų.

Kuo daugiau meluojame sau ir kitiems, tuo labiau išsenkame, susipainiojame ir tuo mažiau lieka jėgų tam, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime. Tik tiesa, tik sąžiningumas su savimi mus išlaisvina ir atveria esmių esmę.

************

Šioje realybėje visus domina tik pinigai. Mes nesusimąstome, kad jie tapo žmonijos didžiausių bėdų priežastimi: dėl jų žmonės konkuruoja, apgaudinėja, pavydi, nekenčia, išnaudoja, meluoja, pavergia, žudo.

Dėl jų skiriasi šeimos, nesutaria sutuoktiniai, bylinėjasi giminės, išduoda draugai, kivirčijasi bendradarbiai. Jie tapo visų – pasiturinčių, vargšų, turtuolių, elgetų – pagrindiniu tikslu, siekiamybe, svajone.. Ir iš mainų priemonės jie palaipsniui tapo galinga žmonių manipuliavimo, valdymo ir pavergimo priemone.

Laikas mums jau pabusti iš pinigų hipnozės komos, laikas atsipeikėti iš apverstų vertybių iliuzijų sapno. Žmonijos patirtis jau įrodė: pinigai mus skaldo, priešina, pavergia. Jie niekada mūsų nesujungs bendrai gerovei. Niekada.

Žmones gali suvienyti tik Meilė. Tai vienijanti ir harmonizuojanti jėga, skatinanti kiekvieną žmogų dalintis savo geriausiais gebėjimais, nuoširdumu, džiaugsmu, įkvėpimu ir kūryba bendram visų žmonių labui.

Kai tyra, besąlygiška Meilė yra pirmoje vietoje – visa kita atsistoja į savo vietas. Tik Meilėje žmonija taps didele ir draugiška šeima 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Tik tobulindami santykius tarp žmonių ir supančio pasaulio mes galime evoliucionuoti. Harmoningo bendravimo turi mokyti švietimo sistema nuo mažiausių vaikų ugdymo įstaigų iki aukštųjų mokyklų – tai turi tapti prioritetu.

Masinio informavimo priemonės, menas – visa tai turi ugdyti geranoriškumą, santarvę, taikumą. Dabar ne tik vaikai, bet ir suaugusieji nežino, kaip kurti sveikus tarpusavio santykius, kaip gerbti kitus žmones, kaip kurti gerus santykius šeimoje. Todėl visuomenėje tiek susvetimėjimo, neapykantos, priešiškumo, agresijos.

Vietoje harmoningo bendravimo – konkurencija, egoizmas, susiskaldymas. Kovoja visi: vaikai, šeimos nariai, bendradarbiai, politikai, valstybės.. Ir tokiose sąlygose klesti tie, kas pelnosi iš tokių nesveikų santykių.

Kai pradėsime gerbti ir mylėti vieni kitus, kai išmoksime harmoningai bendrauti – žengsime didžiulį žingsnį žmonijos evoliucijos kelyje.

************

Meilė – vienijanti ir harmonizuojanti jėga. Kuo mažiau meilės žmonių santykiuose – tuo mažiau sveikos nuovokos, natūralumo ir betarpiškumo, bet daugiau dirbtinumo, melo ir vaidybos.

Kuo mažiau meilės – tuo mažiau dvasingumo, bet daugiau dirbtinų taisyklių, reguliuojančių žmonių santykius.

Gebėjimas besąlygiškai mylėti – tai sveikos psichikos būsena. Tik mylintis žmogus jaučia vienybę su žmonija ir pasauliu, tik mylėdamas jis gali kurti ir tobulėti.

Tuo tarpu orientacija tik į pinigus, tik į materialius daiktus žaloja žmogaus psichiką, todėl dabar tiek daug žmonių su psichikos sutrikimais.

************

Pasaulyje, kuriame mes dabar gyvename, viskas perkama ir parduodama. Ir visa tai skleidžia žemas vibracijas, nes viskas – net žmogaus “vertingumas“ ar žmonių tarpusavio santykiai – matuojami pinigais.

Vienintelis šviesus, dvasingas veiksmas, išlikęs šiame pasaulyje – tai besąlygiškas dovanojimas, kai dovanojame kažką kitiems žmonėms iš visos širdies, kai dovanojame ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad tai mūsų širdies polėkis ir tyras noras suteikti kitiems džiaugsmą.

Juk noras dalintis, dovanoti džiaugsmą, meilę ir šviesą kitiems – tai esminė sielos savybė ir dvasingumo išraiška. Visa tai matome ir gamtoje: ji laisvai ir besąlygiškai dovanoja mums saulės šviesą ir šilumą, švarų vandenį ir gryną orą, gėlių grožį ir aromatą, vaisių ir daržovių gausą, nuostabų gyvūnijos pasaulį..

Dovanodami besąlygiškai, mes kuriame kitokį – šviesų ir harmoningą pasaulį. Dovanoti galime viską, svarbiausia, kad dovanojimas būtų nuoširdus ir besąlygiškas – tai savotiškas žmogaus nuoširdumo, tyrumo ir atvirumo egzaminas.

Ir egzaminas ne tik tam, kas dovanoja, bet ir tam, kas priima dovaną..

************

Harmoningi pasikeitimai vyksta lėtai, bet giliai ir visiems laikams. Tai, kas tikra, teisinga ir tikslinga visiems, transformuojama visose lygmenyse ir srityse, o tam reikia laiko.

Harmonija su niekuo nekovoja, nesiblaško, niekam nieko neįrodinėja, nieko nespaudžia ir su niekuo nesivaržo. Ji tarsi lauko gėlė: tyliai auga, skleidžiasi, žydi ir sėja aplink vis naujus daigelius, bet jos taikios ir švelnios vibracijos palengva išsklaido šio pasaulio tamsą, o agresiją paverčia dulkėmis.

Harmonijos išraiškos paprastume slypi gili išmintis ir didžiulė jėga. Skubantiems, bėgantiems ir besiblaškantiems sunku ją pamatyti. Kelias į harmoniją – tai evoliucijos kelias, kuriam reikia didelės kantrybės, meilės, nuoseklumo ir išminties.

************

Parengė ruvi.lt