Kategorija: Mintys

Draugystė – reikalingiausias dalykas gyvenime, nes niekas nenorėtų gyventi be draugų, net jeigu būtų pertekęs visų kitų gėrybių. (Aristotelis)

Iš viso to, ką išmintis susiranda viso gyvenimo laimei, svarbiausia yra draugystė. (Epikūras)

Vertingiausia dovana žmonėms po išminties yra draugystė. (F.De Larošfuko)

Nėra nieko skaudesnio, kaip prarasti žmogų, kurį laikei draugu. (R. L. Stivensonas)

Kiek teigiamybių turi draugystė! Ji visur jūsų paslaugoms; niekada neįkyri; niekada neateina nelaiku; ji teikia gerovei naują spindesį; o dauguma nesėkmių, kartu su ja išgyvenamų, nublanksta. (Ciceronas)

Niekuomet laimė nėra iškėlusi žmogaus į tokią aukštumą, kad jam nebūtų reikėję draugo. (Seneka)

Draugas yra toks asmuo, su kuriuo galiu būti nuoširdus. Jam esant galiu mąstyti balsu. (R. V. Emersonas)

Pasaulyje nėra nieko gražesnio už draugystę; išbraukti iš gyvenimo draugystę – tolygu atimti iš pasaulio saulės šviesą. (Ciceronas)

Draugystė padvigubina džiaugsmą ir perpus sumažina sielvartą. (f. Bekonas)

Jokios gyvenimo gėrybės nedžiugins, jeigu jomis naudosimės vieni, nesidalindami su draugais. (E. Roterdamietis)

Net sirgti malonu, kai žinai, kad esama žmonių, kaip šventės laukiančių tavo pasveikimo. (A. Čechovas)

Brolis gali nebūti draugu, o draugas – visuomet brolis. (B. Franklinas)

Mūsų gyvenimo gerovė ir laimė gerokai priklauso nuo protingo bičiulių ir draugų pasirinkimo. Blogai parinkti, jie gali mus sužlugdyti; geri gali mus išaukštinti. (Dž. Labokas)

Jeigu branginate savo reputaciją, bendraukite tik su pagarbos vertais žmonėmis, nes geriau būti vienam negu netikusioje draugijoje. (Dž. Vašingtonas)

Neklystamai spręsti apie žmogaus charakterį ir protą galima pagal tai, kokias knygas ir kokius draugus jis renkasi. (K. Helvecijus)

Kvailybe ir išmintimi taip pat lengvai užsikrečiama, kaip ir ligomis. Todėl atidžiai rinkis draugus. (V. Šekspyras)

Draugystei, kaip ir valstybinei veiklai, nedera veidmainystė ir meilikavimas. (Ciceronas)

Draugystei nereikia nei vergo, nei valdovo. Ji mėgsta lygybę. (I. Gončiarovas)

Draugystė baigiasi ten, kur prasideda nepasitikėjimas (Seneka)

Visų draugas – niekieno draugas (Aristotelis)

Draugystė, kuri pasibaigė, niekuomet iš tikrųjų nebuvo prasidėjusi (P. Siras)

Tikri bendraminčiai negali ilgam susipykti; kada nors jie vėl sueis. (J. V. Gėtė)

Nelaimė parodo ir draugą, ir priešą. (Epiktetas)

Kilni širdis negali būti neištikima. (O. Balzakas)

Džiaugsme draugai kviečiami, o nelaimėje turi ateiti patys. (Isokratas)

Tik draugo ranka gali ištraukti dyglius iš širdies. (K. Helvecijus)

Tikros draugystės neišmokoma – jos mokomasi draugaujant. (A. De Sent-Egziuperi)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Kiek tavyje tavęs?

Žmogus rado erelio kiaušinį ir padėjo į vištos lizdą. Ereliukas išsirito kartu su viščiukų vada ir augo kartu su jais. Visą gyvenimą erelis darė viską kartu su viščiukais, manydamas, jog ir pats yra viščiukas. Jis krapštė žemę, ieškodamas sliekų ir vabzdžių. Jis kudakavo ir mušdavo sparnais, kad galėtų šiek tiek pakilti į orą. Bėgo metai ir erelis paseno.

Vieną dieną aukštai giedrame danguje jis pamatė didingą paukštį. Su karališku grakštumu jis sklendė tarp galingų vėjo srovių, beveik nepajudindamas savo stiprių auksinių sparnų. Senasis erelis su pagarbia baime pažvelgė aukštyn. „Kas tai?“ – paklausė jis. „Tai erelis, paukščių karalius,“ – pasakė jo kaimynas. – „Jis priklauso dangui. Mes priklausom žemei – mes vištos.“ Taigi erelis gyveno ir pabaigė savo gyvenimą kaip višta, nes jis galvojo, jog taip ir yra.

Apie prabudimą

Tėvas beldžiasi į sūnaus kambario duris. „Sūnau,“ – kviečia jis. – „Prabusk!“ sūnus atsako: „Tėti, aš nenoriu keltis.“ Tėvas šaukia: „Kelkis,tau reikia eiti į mokyklą.“ Sūnus atsako: „Aš nenoriu eiti į mokyklą.“ „Kodėl nenori?“ – klausia tėvas. „Dėl trijų priežasčių,“ – sako sūnus, – „Pirma: tai labai nuobodu; antra: vaikai mane erzina; ir trečia: aš nekenčiu mokyklos.“

O tėvas atsako: „Ką gi, aš tau išvardinsiu tris priežastis, dėl kurių tu privalai eiti. Pirma: nes tai tavo pareiga; antra: tau keturiasdešimt penkeri metai; ir trečia: nes tu esi mokyklos direktorius.“ Prabusk, prabusk! Tu jau suaugai. Tu per didelis, kad miegotum. Prabusk!“

Apie dvasingumo praktiškumą

Mes nenorime būti besąlygiškai laimingi. Mes pasiruošęs būti laimingi, jeigu turėsime šitą ar tą ir dar aną dalyką. Bet tai tas pats, kas pasakyti savo draugui arba Dievui, arba bet kam kitam: „Tu esi mano laimė. Jei negausiu tavęs, atsisakau būti laimingas.“ Labai svarbu tai suprasti. Mes negalime įsivaizduoti laimės be tam tikrų sąlygų. Mus mokė susieti su jomis savo laimę.

Dvasingumas yra pats praktiškiausias dalykas visame plačiame pasaulyje. Aš kviečiu jus pagalvoti apie dvasingumą – ne pamaldumą, ne atsidavimą, ne religiją, ne garbinimą, bet dvasingumą – pabudimą, pabudimą! Pažvelkite į visur esančią širdgėlą, pažvelkite į vienatvę, pažvelkite į baimę, pasimetimą, konfliktus žmonių širdyse: vidinius konfliktus, išorinius konfliktus.

Įsivaizduokite, jog kažkas jums parodė būdą, kaip viso to atsikratyti. Įsivaizduokite, jog kažkas pamokė, kaip sustabdyti tą didžiulį energijos, sveikatos, emocijų nutekėjimą, kuris yra visų šių konfliktų ir pasimetimo priežastis. Ar to norėtumėte? Įsivaizduokite, kažkas parodė jums būdą, kaip iš tikrųjų mylėti vienas kitą, išlikti ramybėje, gyventi meilėje… Ar galima sugalvoti ką nors praktiškesnio už dvasingumą?

Bet vietoj to žmonės galvoja, kad praktiškiau yra didelis biznis, kad praktiškiau yra politika, kad praktiškiau yra mokslas. Kokia žemiška nauda iš to, kad išlaipinom žmogų mėnulyje, kai mes nesugebame gyventi žemėje?..

Pasikeitimus pradėkime nuo savęs

Įsivaizduokite ligonį, kuris ateina pas gydytoją ir pasakoja, nuo ko kenčia. Gydytojas atsako: „Labai gerai, aš jūsų simptomus supratau. Žinote, ką darysiu? Aš išrašysiu vaistų jūsų kaimynui!“ Ligonis atsako: „Labai ačiū, daktare, nuo to aš pasijutau žymiai geriau.“ Ar tai ne absurdas? Bet mes būtent taip ir darome. Žmogus, kuris miega, visada galvoja, kad pasijus geriau, jei pasikeis kas nors kitas.

Jūs kenčiate, nes miegate, bet jūs galvojate: „Koks puikus būtų gyvenimas, jei kas nors kitas pasikeistų; koks puikus būtų gyvenimas, jei pasikeistų mano artimas, mano žmona, mano viršininkas.“ Mes visada norime, kad kažkas kitas pasikeistų, kad galėtumėm gerai jaustis. Bet ar jums kada šovė į galvą, kad netgi jei jūsų žmona pasikeis arba pasikeis vyras, ką tai jums duos?

Jūs išliksite tokie pat pažeidžiami kaip ir anksčiau; jūs tokie pat kvaili kaip ir anksčiau; jūs taip pat miegate kaip ir anksčiau. Jūs esate tas, kuris turi pasikeisti, kuriam reikia vaistų. Bet jūs ir toliau tvirtinate: „Aš gerai jaučiuosi, nes pasaulis yra geras.“ Netiesa! Pasaulis yra geras, nes aš gerai jaučiuosi. Todėl pokyčius pradėkite nuo savęs.

Meilė reiškia mylėti

Ji lyg saulė šviečia vienodai geram ir blogam; ji verčia lietų lyti ir ant šventųjų ir ant nuodėmingųjų vienodai. Ar gali rožė pasakyti: „Aš savo kvapą skleisiu tik geriems mane uostantiems žmonėms, bet sulaikysiu jį nuo blogųjų?“ Ar gali lempa pasakyti: „Aš šviesiu tik geriems žmonėms šitame kambaryje, bet nuo piktųjų šviesą sulaikysiu?“ O ar gali medis pasakyti: „Aš suteiksiu savo šešėlį geriems po manimi besiilsintiems žmonėms, bet nesuteiksiu jo blogiems?“

(Iš E. De Mello knygų)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

* Ne tam mes samprotaujame, kad žinotume, kas yra dorybė, o tam, kad taptume gerais žmonėmis. (Aristotelis)

* Elgdamasis gėdingai, pirmiausia turi gėdytis savęs. (Demokritas)

* Kuo labiau žmogus protiškai ir doroviškai išlavėjęs, tuo jis laisvesnis, tuo daugiau džiaugsmo jam teikia gyvenimas. (A. Čechovas)

* Būti žmogumi – tai jausti savo atsakomybę. Jausti gėdą dėl skurdo pasaulyje, kuris, atrodytų, nuo tavęs ir nepriklauso. Džiaugtis kiekviena draugų pasiekta pergale. Suvokti, kad dėdamas savo plytą, ir tu padedi statyti pasaulį. (A. De Sent-Egziuperi)

* Gyvenimas – tai nuolatinis tobulėjimas. Laikyti save tobulu – reiškia pražudyti save. (F. Hebelis)

* Apsistatyk nors ir šimtu mokytojų – jie bus bejėgiai, jei tu pats netobulėsi. Neįmanoma išmokyti, galima tik išmokti (V. Suchomlinskis)

* Užuot slėpęs kažkokią savo silpnybę, užuot veidmainiavęs, imk ir pasitaisyk. (E. Delakrua)

* Sakyti, kad neva negaliu susilaikyti nuo blogo poelgio – tas pats, kaip pasivadinti ne žmogumi, net ne gyvuliu, o daiktu. (L. Tolstojus)

* Tikras žmogus išmintingas, paprastas, teisingas, drąsus ir geras. Tik tada jis turi teisę vadintis tuo kilniu vardu – Žmogus. (Menandras)

* Tai, kas išmintinga, ir tai, kas dora, visada sutampa. (L. Tolstojus)

* Tik žmonėse žmogus gali pažinti save. (J.V. Gėtė)

* Net ir norėdamas negalėtum atsiskirti nuo žmonijos. Tu gyveni joje, ja ir jai. Mes sukurti sąveikauti, kaip kojos, rankos ir akys. (M. Aurelijus)

* Atskiro žmogaus ar atskiros tautos gerovė susijusi su visų gerove. (Dž. Raskinas)

* Gerbkite vienas kitą, nepamirškite, kad kiekviename žmoguje slypi išmintinga kūrėjo galia, kad jai reikia laisvai reikštis ir klestėti. (M. Gorkis)

* Apie žmogų negalima spręsti iš pirmo žvilgsnio. Privalumus paprastai gaubia kuklumo šydas, o trūkumus dažnai dengia veidmainiškumo kaukė. (Ž. De La Briujeras)

* Spręsti apie žmogaus dorybes reikia ne iš jo polėkių, bet iš kasdieninių darbų. (B. Paskalis)

* Norint pakeisti žmones, reikia juos mylėti. Jūsų įtaka proporcinga jūsų meilei. (J. Pestalocis)

* Tik tada tapsi žmogumi, kai išmoksi matyti žmogų kitame. (Apulėjus)

* Visada ieškok kitų žmonių gerųjų savybių, o ne blogųjų. (L. Tolstojus)

* Venkite tų, kurie stengiasi pakirsti jūsų tikėjimą savimi. Šis bruožas būdingas menkiems žmonėms. Didis žmogus, priešingai, stengiasi įteigti, kad irgi galite tapti didžiu. (M. Tvenas)

* Man visada buvo mįslė, kodėl žmonės laiko sau garbe žeminti savo bendrapiliečius. Negalima žeminti kito, nepažeminus savęs. (M. Gandis)

* Žmogui svarbiausias yra mąstymas. Mintis – visa ko pradžia. Be to, mintys yra valdomos. Todėl siekiant tobulėjimo pirmiausiai tobulintinas mąstymas. (L. Tolstojus)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Širdies karalystė

Kadaise vienas jaunas karalius ieškojo būdų, kaip savo karalystės žmones padaryti laimingais. Sušaukė jis į pasitarimą išmintingus patarėjus, žynius ir orakulą. Pasitarę paprašė orakulą, kad jis parodytų, kaip vystytųsi pirmoji išrinkta laimės karalystė – norų išsipildymo karalystė.

Pradžia buvo nuostabi: visi pasveiko, praturtėjo, tapo jauni ir gražūs, statė gražiausius namus ir keliavo. Tačiau netrukus prasidėjo keisti dalykai: pamatę, kad visi norai išsipildo, žmonės ėmė rungtyniauti, kas turės daugiau norų. Galiausiai beveik visi įmanomi norai buvo išpildyti, ir žmonės ėmė pavydėti tiems, kurie dar turi norų.. Žmonės pradėjo vaidytis ir norėti pikto vienas kitam: griuvo akimirksniu ir buvo atstatomi namai, sirgo ir sveiko žmonės… taikos ir laimės nebeliko..

Karalius nustebo, pamatęs tokį norų karalystės gyvavimo finalą. Teko atmesti šį pasiūlymą, nors jaunasis valdovas labai tikėjosi sėkmės. Jis vėl pasitarė su išminčiais ir paprašė orakulą, kad parodytų kitos išrinktos laimės karalystės – proto karalystės galimą gyvenimą.

Orakulas parodė įdomų vaizdą: visi karalystės gyventojai nuo vaiko iki senelio tapo protingais ir pradėjo aptarinėti kiekvieną smulkmeną. Jie viskuo abejojo, ginčijosi, ieškojo paaiškinimų, įrodymų, ir viską kritikavo. Žmonės svarstė įvairiausius klausimus ir tikimybes. Viskame buvo ieškoma geležinės logikos, įrodymų ir faktų. Protas tapo šaltas, įtarus, nepatiklus, apskaičiuojantis ir dėl to prarado išmintį.

Žmonės viską matavo, svėrė, vertino, pervertino, lygino.. Jie matavo net meilę ir džiaugsmą. Galiausiai žmonės į viską pradėjo žiūrėti abejingomis akimis, o gyvenimas karalystėje sulėtėjo ir tapo niūrus ir liūdnas. Išnyko tikėjimas ir pasitikėjimas, užtat visur siautėjo įtarinėjimai, susvetimėjimas ir šaltas išskaičiavimas.

Karalius labai nusiminė, pamatęs tokį rezultatą ir paklausė savo patarėjų, kas gi dar galėtų atnešti laimę jo karalystei.. Ilgai tarėsi išminčiai ir atsakė, kad vienintelė viltis – tai širdies karalystė. Paprašytas parodyti tokią karalystę, orakulas atsakė, kad ji gali vystytis nuostabiausiais būdais, kurių jis numatyti negali.. nes viskas, prie ko savo meile ir šviesa prisiliečia širdis, suklesti ir auga neįtikėtinais būdais..

Kiekviename žmoguje yra širdies šviesa, tereikia ją pažadinti. Orakulas nurodė pagrindinę širdies karalystės paslaptį: širdies šviesa uždegama tik pavyzdžiu: meilė – meile, gerumas – gerumu, orumas – orumu, džiaugsmas – džiaugsmu, pasitikėjimas – pasitikėjimu.. Tokia karalystė klesti visose srityse, nes širdžių šviesos linkusios vienytis visų labui. Širdies karalystėje žmonės myli, džiaugiasi, šypsosi, kuria gėrį ir grožį.. Širdžiai paklusęs protas yra dvasingas, o norai – kilnūs.

Ir nors labai norėjo pamatyti jaunas karalius bent vieną širdies karalystės vaizdelį, bet suprato: greitai pamatys, juk renkasi savo šaliai širdies valdymą.. O ir nenumatysi beribės širdies kūrybos.. Todėl nusišypsojo ir ėmėsi su patarėjais uoliai mokytis. Ko? Uždegti savo pavyzdžiu karalystės žmonių širdis.. prisimenate: meilę – meile, gerumą – gerumu, pasitikėjimą – pasitikėjimu, orumą – orumu, džiaugsmą – džiaugsmu..

🙂 Labai norėtųsi, kad tokių karalių būtų ne tik pasakose, tiesa? Juk galim pasvajoti Naujųjų išvakarėse? 😉 Su artėjančiais Naujaisiais Metais! 😀

Meilė ir įsimylėjimas

– O Meile! Aš taip svajoju būti toks kaip tu! – susižavėjęs kartojo Įsimylėjimas, – tu daug stipresnė už mane..

– Ar tu supranti, kame mano galia? – nusišypsojo Meilė.

– Tame, kad tu svarbesnė žmonėms…

– Ne, mielas bičiuli, visai ne dėl to, – atsiduso Meilė ir paglostė Įsimylėjimą, – aš myliu besąlygiškai ir aš galiu atleisti – štai kas suteikia man jėgą.

– Ir tu gali atleisti išdavystę?

– Galiu, nes išduoda dažniausiai dėl neišmanymo, o ne iš piktos valios.

– O neištikimybę?!

– Galiu… nes kartais tik supratęs, ką praranda, žmogus įvertina tai, ką turi.

– Melą? Ar gali atleisti?

– Taip, nes meluoja dažnai iš nevilties, savo kaltės suvokimo, dėl nenoro įskaudinti…

– Bet juk žmonės gali būti tiesiog melagiai!

– Žinoma, gali būti tiesiog melagiai, bet melagiai neturi nieko bendro su manimi, nes nemoka mylėti.

– O ką tu dar gali atleisti, Meile?

– Galiu atleisti pyktį, nes jis trumpalaikis. Galiu atleisti įžeidimą, nes jis paprastai yra nuoskaudos palydovas, o nuoskaudų negalime nuspėti, nes kiekvienas jai turi savo priežastį.

– O dar?

– Dar galiu atleisti nusivylimą, nes paskui jį seka kančia, o kančia išgrynina…

– O Meile, tu iš tiesų nuostabi! Tu gali viską atleisti, o štai aš gęstu, susidūręs su menkiausiu išbandymu… Aš tau pavydžiu…

– O štai čia tu klysti, Įsimylėjime. Niekas negali visko atleisti, net Meilė.

– Bet… tu ką tik pasakojai man visai ką kita!

– Tai, apie ką aš tau pasakojau, aš iš tiesų galiu atleisti ir atleidžiu nuolatos. Bet yra tai, ko negaliu atleisti, nes tai užmuša jausmus, išsemia sielą ir atneša nuobodulį bei griūtį. Tai suteikia tokį skausmą, kurio negali išgydyti joks stebuklas. Tai nuodija gyvenimą ir verčia užsidaryti savyje. Tai žeidžia labiau, nei išdavystė, melas ir nuoskaudos.

– Kas? Kas tai?..

– Jį gali atpažinti, tik susidūręs su tuo. Atmink, mielas bičiuli, didžiausias visų jausmų priešas – abejingumas. Nuo jo nėra jokių vaistų…

😀 Mylėkime.. Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!!! 😀

Sokratas turguje

Būdamas filosofu, Sokratas žinojo, kad išmintingas žmogus intuityviai renkasi kuklų gyvenimą. Jis pats gyveno labai kukliai, bet mėgdavo kartais užsukti į turgų pasižmonėti. Kai kažkuris iš jo draugų paklausė, ko jis ten vaikšto, Sokratas atsakė:
– Man patinka ten nueiti ir dar kartą įsitikinti, kiek daug daiktų gyvenime man nereikia!

Tuštuma

Kai paukštis pina lizdą medyje, jis renka jam tiek šakelių, kiek reikia lizdui susukti.
Kai elnias malšina troškulį, jis negeria daugiau, nei talpina jo skrandis.
Žmonės kaupia turtus todėl, kad jų širdyse didelė tuštuma…

Kūnas prieš skrandį

Kartą visas kūnas sukilo prieš skrandį. Visas kūno dalis ir organus supykdė tai, kad jiems tenka dirbti ir pristatyti maistą į skrandį, kuris niekuo jiems nepadeda, o tik naudoja jų darbo vaisius. Todėl kūnas nusprendė nieko skrandžiui daugiau neduoti: rankos nedės maisto į burną, dantys nekramtys, stemplė nenurys… Tai privers skrandį susimąstyti!
Bet keista – savo veiksmais kūnas tepasiekė tiek, kad pats visiškai nusilpo ir neteko jėgų.. Ir galiausiai kūnas susiprato, kad dirbdami visi kartu, visi darbavosi bendram labui…

Moralė: visi mes esame viena. Neįmanoma padėti kitiems, nepadedant sau; neįmanoma taip pat pakenkti kitiems, nepakenkiant sau pačiam.

Nekasdieniškas įvykis

Po trisdešimties metų, kurių visi vakarai buvo praleisti prie televizoriaus, vieną vakarą vyras sako žmonai:
– Padarom šiandien kažką nepaprasto, kažką nekasdieniško!
Šie žodžiai nudžiugino žmoną, ir jos vaizduotė jau pradėjo piešti smagų pasivaikščiojimą po naktinį miestą:
– Puiku! – sužavėta pritarė žmona, – ką gi mes veiksime?
– Na.. pavyzdžiui, pasikeiskime kėdėmis prie televizoriaus…

Namai ir pasaulis

Žmona vyrui, kuris nuolat įsikniaubęs į laikraštį:
– Ar tau nekilo mintis, kad aplink tave daugiau gyvenimo, nei tavo laikraščiuose?..

Moralė: dauguma žmonių myli visą pasaulį, bet yra abejingi žmonėms, kurie šalia.

Prisirišimai

Po daugelio metų pertraukos susitiko dvi draugės.
– Papasakok man, kaip sekasi tavo sūnui, – pasidomėjo viena.
– Sūnui? Vargšas mano berniukas, taip nelaimingai vedė! Jo žmona namie nieko nedirba: nei valgyti verda, nei tvarkosi, nei skalbia. Guli, tinginė, nuo ryto iki vakaro lovoje ir romanus skaito. O mano vargšas sūnus net pusryčius jai į lovą atneša, įsivaizduoji?
– Taip, tai siaubinga, – sutiko draugė.
– O kaip tavo duktė?
– O, – pagyvėjo draugė, – jai labai pasisekė! Ji ištekėjo tiesiog už angelo… Vyras nieko jai neleidžia namie daryti… Ji miega kiek nori, o likusią dienos dalį skaito romanus. Įsivaizduoji, jis net pusryčius jai į lovą atneša!
– Pasisekė…- pritarė kita draugė.

Moralė: prisirišimas prie artimų žmonių iškreipia realybės suvokimą, todėl kas savam laimė, svetimam gali būti kančia, ir atvirkščiai.

Nušvitimas

– Mokytojau, kodėl tiek mažai žmonių pasiekia nušvitimo?
– Todėl, kad ieško ne Tiesos, o patogumo sau…

(Iš E. de Mello knygų, parinko ir vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Kiekviename žmoguje yra saulė. Tik leiskite jai šviesti. (Sokratas)

Atjauta – sielvartas svetimoje nelaimėje, pavydas – sielvartas svetimoje laimėje. (Plutarchas)

Mintis – žiedas, žodis – vaisiaus užuomazga, veiksmas – vaisius. (R.V.Emersonas)

Reikšmingos problemos, iškilusios prieš mus, negali būti išspręstos tokiu pačiu mąstymo lygmeniu, kokiu jos buvo sukurtos. (A.Einšteinas)

Pasaulis pakankamai didelis, kad patenkintų kiekvieno žmogaus poreikius, bet pernelyg mažas, kad patenkintų žmonių godumą. (M.Gandis)

Logika nuves tave nuo A iki B. Vaizduotė – visur. (A.Einšteinas)

Baimė – pagrindinis melo palydovas. (V.Šekspyras)

Paremti geru žodžiu patekusį į bėdą dažnai svarbu taip pat, kaip laiku perjungti geležinkelio iešmą: vos vienas colis skiria katastrofą nuo saugaus judėjimo per gyvenimą. (H.V.Bičeris)

Nepelnytos liaupsės žemina: tenka pripažinti, kad nesi jų vertas. (M.Gandis)

Viena iš pačių įprasčiausių ir vedančių į didžiausias negandas pagundų yra žodžių “taip visi daro“ pagunda. (L.Tolstojus)

Yra trys žmonių tipai: tie, kurie mato; tie, kurie mato, kai jiems rodo; ir tie, kurie nemato. (L.da Vinčis)

Raktas į sąmoningumą yra dėmesio valdymas. (Ošo)

Sėkmingo auklėjimo paslaptis slypi pagarboje mokiniui. (R.V.Emersonas)

Taurus žmogus padeda žmonėms pamatyti tai, kas juose yra gero, menkas elgiasi priešingai. (V.Šekspyras)

Mokslas yra organizuotas žinojimas. Išmintis yra organizuotas gyvenimas. (E.Kantas)

Mokytojas – žmogus, kuris gali sunkius dalykus paversti lengvais. (R.V.Emersonas)

Reikia žinoti, kada veikti, o kada susilaikyti nuo veiksmo. Veikimas ir neveikimas tam tikrose aplinkybėse yra lygiaverčiai. (M.Gandis)

Kai šalis nesilaiko įstatymų, tuomet joje daug viršininkų. (Saliamonas)

Kuo žmogus išmintingesnis ir geresnis, tuo daugiau jis pastebi gėrio žmonėse. (B.Paskalis)

Tikrasis civilizacijos rodiklis – ne turto ar išsilavinimo lygis, ne miestų dydis ar derliaus gausa, o žmogaus, išauklėto tos civilizacijos, padorumas. (R.V.Emersonas)

Jei nori, kad pasaulis pasikeistų, tapk tuo pokyčiu. (M.Gandis)

Vienaip ar kitaip, vesk: jei gausi gerą žmoną, būsi laimingas, jei blogą – tapsi filosofu. (Sokratas)

Didžiausia pagarba, kurią galima išreikšti tiesai – tai vadovautis ja. (R.V.Emersonas)

Meilė ir Tiesa – dvi vieno medalio pusės. (M.Gandis)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Tiesą turi atrasti pats

Mokinys kreipėsi į savo Mokytoją:
– Tu pasakoji mums istorijas, bet nepaaiškini, ką jos reiškia. Kodėl?
– Kai tu eini pirkti apelsinų, – atsakė Mokytojas, – ar tu prašai pardavėjo, kad jis paragautų kiekvieną iš jų, o tau paliktų tik žievę?

Tikros vertybės

Tik tuomet, kai nukirstas paskutinis medis, tik tuomet, kai užnuodytas paskutinis Žemės lopinėlis ir upė, tik tuomet, kai pagauta paskutinė žuvis… tik tuomet galime suprasti, kad pinigai nevalgomi…

Patirtis

Jaunas vienuolis, matydamas daugybę knygų seno vienuolio celėje, klausia:
– Ar sunku jas skaityti?
– Skaityti lengva, – atsako senasis vienuolis, – pamiršti sunku.

Kas yra nušvitimas?

Vieno nušvitusio Meistro paklausė:
– O ką jūs veikėte iki nušvitimo?
– Iki nušvitimo aš kapojau malkas ir nešiojau vandenį iš šulinio vienuolynui.
– O ką jūs veikiate dabar, po nušvitimo?
– Kapoju malkas ir nešioju vandenį.
Klausiantysis sutriko:
– Kame tuomet skirtumas, jei ir prieš nušvitimą, ir po nušvitimo jūs darote tą patį?..
Meistras šyptelėjo ir atsakė:
– Skirtumas esminis. Anksčiau aš privalėjau tai daryti, dabar visa tai vyksta natūraliai. Anksčiau aš turėjau stengtis ir prisiversti: kai Mokytojas liepdavo man kapoti malkas ir nešioti vandenį, dariau tai nenoromis ir širdies gilumoje pykau, nors to ir neparodžiau. Tai buvo nemaloni pareiga.
Dabar gi aš tiesiog kapoju malkas ir nešioju vandenį iš šulinio, nes žinau, kad tai reikalinga vienuolynui. Tai jau ne pareiga, o mano meilės išraiška per darbą. Štai ir dabar: artėja žiema, ir aš žinau, kad mums reikia malkų. Mokytojas sensta, jam reikia daugiau šilumos, aš jį gerbiu, ir stengiuosi, kad ir jam būtų šilta. Nėra pasipriešinimo, nėra pykčio kaip anksčiau. Aš tiesiog su meile darau tai, kas reikalinga šiuo momentu… Štai kame skirtumas.

Kas juda?

Du mokiniai susiginčijo dėl plėvesuojančios vėliavos:
– Juda vėliava!
– Ne, tai vėjas juda!
Pro šalį ėjo Mokytojas. Mokiniai paprašė išspręsti jų ginčą.
– Nei vėliava, nei vėjas juda, o jūsų protai, – atsakė Mokytojas.

Viskas yra tavyje

Vienas jaunuolis sužinojo, kad kažkur pasaulyje yra akmuo, kuris išpildo visus norus. Jis labai norėjo atrasti tą stebuklingą akmenį ir leidosi į kelionę. Jaunuolis keliavo iš šalies į šalį, kol sužinojo, kad vienoje tolimoje šalyje yra išminčius, kuris tikrai žinojo, kur tas akmuo.
Išvargintas ilgų klajonių, jaunuolis galiausiai atrado išminčių ir pradėjo klausinėti apie stebuklingą akmenį.
– O tu ne iš tokios tai šalies? – paklausė išminčius ir pasakė šalies pavadinimą, kurioje gyveno jaunuolis.
– Taip.. – atsakė jaunuolis.
– Ir gyveni tu tokiam tai mieste ant ežero kranto? – paklausė išminčius.
– Taip, – atsakė nustebęs jaunuolis.
– Tuomet klausyk, – iškilmingai tarė išminčius, – aš žinau, kad tas stebuklingas akmuo yra sienoje to namo, kuriame tu gyveni.
– Nejaugi po tokios sekinančios kelionės man teks sugrįžti namo?! – nusivylė jaunuolis…
– Jeigu tu nebūtum atvykęs čia tokių didelių pastangų dėka, kaip tu būtum sužinojęs, kur yra tas stebuklingas akmuo? – šyptelėjo išminčius…

Apie liaupses

Žmonės liaupsino Mokytoją:
– O garbusis išminčiau, tu didis vienuolis, tu didžiausias visuose Rytuose!
– Žinau, – šyptelėjo Mokytojas, – nelabasis man tai jau sakė…

(autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Smagaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Taip savo įžvalgų knygą pavadino baroko literatūros teoretikas, mąstytojas ispanas Grasianas Baltazaras (1601-1658). Daugelis jo minčių aktualios ir šiandien:

“… Žvelk giliau, dauguma reiškinių ne tokie, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šios tiesos nesuvokimas sugrįžta dideliais nusivylimais… Visada ir visur pirmas eina Melas, viliodamas lengvatikius savo rėksmingumu. Paviršiuje visada Apgaulė – ją pirmiausiai ir pastebi paviršutiniški žmonės. Tiesa pasirodo vėliausiai, lėtai sekdama paskui Laiką. Esmė visuomet yra giliai, išmintingas ją išgirsta ne ausimis, o pajunta širdimi.

… Tikras nuosmukio ženklas, kai pradedi kituose įžvelgti vien trūkumus. Tepdami kitus, dažnai sąmoningai slepiame ar pamirštame nusiplauti savas dėmes. Išmintingas lai toliau laikosi nuo svetimų nuodėmių aptarinėjimo, nes neįmanoma nesusitepti, braidant po purvą.

… Neskubėk gyventi – kai viskas savo laiku, tuomet viskas ir džiugina. Daugeliui dėl to gyvenimas pasidaro nuobodus, kad skuba mėgautis į skolą: per dieną pasiryžę praryti tiek, kiek per visą gyvenimą nesuvirškins. Net žiniose naudingas saikas, kad neprisistvertumei to, ko tau gal ir žinoti nereikia. Mėgaukis neskubėdamas, bet veik nedelsdamas, nes pabaigti darbai yra gėris, o pabaigti džiaugsmai – nuobodulys.

… Padėk pats sau, nes sunkią akimirką nėra geresnio draugo kaip drąsi širdis. O kai ji pailsta, lai padeda jai išmintis: kas save pažįsta, tas padeda sau apmąstymais tuomet, kai jėgų neužtenka. Išmintingas viską įveikia. Jei nemoki pakelti gyvenimo sunkumų, tai dar labiau sunkini savo naštą.

… Nesididžiuok, nes vaidindamas svarbią personą sukeli ne tik pavydą, bet ir neapykantą. Pagarba užsitarnaujama gerais darbais, o pasipūtimu ji sunaikinama, nes didybė yra pačiuose darbuose. Padaręs gerus darbus nesididžiuok, o eik toliau dirbti žmonių labui – šlovė eina paskui darbus.

… Tiesa turi mažai gerbėjų. Daugelis šlovina ją, bet tik iš šalies; kiti seka ja, kol nėra pavojaus; gudrūs apsimeta, o niekšai išduoda. Tik drąsiausieji ją išsaugo: nei minios aistros, nei tirono priespauda nepriverčia jų tiesos išduoti.

… Nebėk paskui daugumą, o siek gilumo. Didybės esmė – ne kiekybė, o kokybė. Kai kurie vertina knygas pagal apimtį, tarsi jos būtų rašomos pirštams mankštinti, o ne protui lavinti. Dažna žmonių bėda tame, kad siekdami pažinti viską, jie nesužino nieko. Tik gilumas duoda tikrą žinojimą, o ne kiekis.

… Išgyvendink ir mažiausią savo ydą – tai tobulėjimo požymis. Retas laisvas nuo trūkumų, bet dažnas juos puoselėja vietoje to, kad atsikratytų. Net menka yda gali sugadinti dorybių derinį, kaip kad mažas debesėlis gali užstoti saulę. Žmonės pasiekė ypatingų aukštumų, slėpdami savo trūkumus ar pateikdami juos kaip dorybes…

… Bendrauk su tais, iš kurių galima pasimokyti. Tebūnie tavo bendravimas su draugais žinių mokykla, o pokalbis – malonus mokymasis. Išmintingųjų draugystė abipusiai naudinga: kas kalba, turtėja galėdamas pasidalinti, o tas kas klauso, turtėja žiniomis – taip vyksta abipusis augimas.

… Gali kartais atrodyti, kad gimei ne laiku ir esi vertas geresnio. Neskubėk daryti išvadų, viskam savo laikas… Visada siek žinių, jos suteikia gyvenimui prasmę, nes išmintis turi vieną išskirtinę ypatybę – ji yra amžina, ir jai priklauso visi amžiai.

… Išmintis ir drąsa yra dvasios didybės pagrindas. Kiek žmogus žino, iki tiek jis ir yra žmogus. Tamsuoliui pasaulis – prieblandos. Protas ir jėga – akys ir rankos, be drąsos išmintis bevaisė.

… Meno gyventi ilgai išmokstame gyvendami oriai. Dvi silpnybės greitai pribaigia žmogų: kvailumas ir pasileidimas. Vieni praranda gyvenimą, nes nemoka jo saugoti, kiti – nes nenori. Kaip geradarystė – pati sau dovana, taip yda – pati sau bausmė.

… Didelis menas yra įsisavinti visas dorybes. Vienijantis dorybes atneša į savo artimųjų ir aplinkinių gyvenimus didelį džiaugsmą. Toks žmogus lyg maža visata, vienijanti didžiausias gamtos dovanas, lyg išminties ir proto sostas.“

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Pasikeisk pats

Mokiniui, kuris nuolat visus kritikuodavo, Mokytojas patarė:
– Jei ieškai tobulumo, siek keistis pats, o ne keisti kitus. Lengviau pačiam apsiauti sandalus, nei kilimais iškloti visą Žemę.

Polinkiai

Kartą mokiniai paklausė Mokytojo:
– Kodėl ydos lengviau užvaldo žmogų, o geras savybes išvystyti reikia pastangų, o juo labiau jas išlaikyti?
Mokytojas paklausė:
– O kas bus, jei sveikas sėklas padėsime saulės atokaitoje, o pažeistas užkasime į žemę?
– Sveikos sėklos sudžius ir nesudygs, o iš sergančių sudygs liauni nesveiki augalai ir menki vaisiai, – atsakė mokiniai.
– Taip pat elgiasi ir žmonės: vietoje to, kad tyliai darytų gerus darbus ir augintų savo dvasioje gerumo sėklas, jie išstato juos parodai ir tokiu būdu pražudo. O savo žemus polinkius žmonės slepia giliai širdyje, kad kiti nematytų. Ten jie auga ir palengva nuodija žmogų iš vidaus. Todėl būkite išmintingi, keiskite polinkius ir auginkite širdyje gėrio sėklas.

Budos pamokymas

Kartą pas Budą į mokinius pasiprašė labai turtingas princas. Viską metęs, jis pradėjo gyventi asketišką gyvenimą šalia Mokytojo. Tai nustebino kitus Budos mokinius ir jie paklausė Mokytojo, kodėl taip nutinka.
– Tame nėra nieko nuostabaus, – atsakė Buda, – protas lengvai gali pasislinkti iš vieno kraštutinumo į kitą, tai įprastas proto kelias. Jums nežinomi šie dėsniai, todėl toks poelgis jums atrodo keistas. Žmogus ėjo iš proto, skendėdamas turtuose, dabar eina iš proto, jų atsisakęs. Taigi, beprotybė lieka – tokia jo proto veikla..
Iš tiesų, mokiniai pastebėjo princo polinkį į kraštutinumus: jei jis pasninkavo, tai ilgiau nei visi, jei meditavo, tai sėdėjo po kepinančia saule, galiausiai jis tiek išseko, kad sunku buvo jį pažinti..
Kartą vakare Buda priėjo prie princo ir paklausė:
– Aš girdėjau, kad iki pasišventimo tu buvai ne tik princas, bet ir geras muzikantas – puikiai grojai sitara. Todėl norėčiau tau užduoti klausimą: kas nutiks, jei atleisi instrumento stygas?
Princas truktelėjo pečiais:
– Negalėsiu groti, ir tiek.
– O jei per stipriai įtempsi? – paklausė Buda.
– Tuomet taip pat negalima bus groti, – atsakė princas, – įtempimas turi būti nei per stiprus, nei per silpnas, o tiksliai toks.. na, per vidurį. Tik tokiu atveju galima bus groti instrumentu meistriškai.
Buda pasakė:
– Būtent tai aš tau ir norėjau pasakyti, stebėdamas tave šį pusmetį. Kaip ir instrumento, apie kurį pasakojai, tavo jėgos turi būti nei pertemptos, nei per daug atleistos. Per didelis įsitempimas pereina į perteklių, per didelis atleidimas – į silpnumą. Meistru tapsi tuomet, kai pasieksi pusiausvyrą – aukso vidurį..

Autorystė

Vienas budizmo Mokytojas perskaitė savo mokiniams tekstą, kuris visus sujaudino ir įkvėpė. Mokiniai tuoj pat paklausė:
– Kas šio nuostabaus teksto autorius?
– Jei aš pasakysiu, kad Buda, jūs išreikšite nuolankumą tekstui, kas rytą lenksitės jam ir nešite gėlių. Jei aš pasakysiu, kad tai parašė garsus valdovas, jūs pajusite pagarbą, bet nesilenksite jam, kaip Budos tekstui. O jeigu sužinosite, kad tekstą parašė mūsų virėjas, jūs tiesiog pasijuoksite. Todėl.. klausykite esmės, o ne klausinėkite autorystės, – atsakė Mokytojas.

Pasikeitimai jau prasidėjo

Atėjo pas vieną Mokytoją žmogus ir klausia:
– Kaip turėčiau pasikeisti, ką aš turėčiau daryti, kad tapčiau išmintingas?
Mokytojas pasakė:
– Eik ir pastovėk lauke.
O lauke tuo metu lijo.. Žmogus nusistebėjo:
– Kaip tai galėtų man padėti?. Bet.. ką gali žinoti.. Mokytojas geriau žino..
Jis išėjo į kiemą ir stovėjo, o lietus vis lijo ir lijo.. Galiausiai žmogus peršlapo, neištvėrė, ir po kurio laiko sugrįžo:
– Na, pastovėjau, ir kas toliau?.
Mokytojas paklausė:
– Ir kas nutiko? Kai stovėjai lietuje, ar atsivėrė tau kokia nors žinia?
Žmogus atsakė:
– Žinia?. Aš pasijutau lyg paskutinis kvailys!.
Mokytojas nusišypsojo:
– Tai didelis atradimas! Dabar gali pradėti, tu teisingame kelyje į išmintį.. Pasikeitimai jau prasidėjo..

(autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀