Kategorija: Mintys

“… Didžiosios Beribės Pažangos Viltys – gamtos val­dymo, materialinės gerovės, begalinės laimės daugeliui žmonių ir neribotos asmeninės laisvės nuojautos – puoselėjo kartų lūkesčius bei tikėjimą nuo pat indus­trinio amžiaus pradžios.

… Vykstant industriniam progresui, kurio metu gyvūnų ir žmogaus energiją keitė mechaninė, vėliau ir bran­duolinė, o žmogaus protą pakeitė kompiuteris, mes jautėme, kad esame pakeliui į neribotą gamybą – vadi­nasi, ir į neribotą vartojimą, kad technika padarė mus visagalius, o mokslas – visažinius.

… Reikia gerai įsivaizduoti, kokios grandiozinės buvo Didžiosios Viltys, kokie stulbinantys materialūs ir dvasi­niai industrinio amžiaus pasiekimai, kad suvoktume, kokią traumą patiria žmonės mūsų dienomis, supratę, jog šios Didžiosios Viltys nepasiteisino. Mat industrinis amžius iš tiesų nesugebėjo ištesėti savo Didžiųjų Pažadų, ir vis daugiau žmonių pradeda suvokti, kad:

– Neribotas visų įnorių tenkinimas neveda į nei į gerovę, nei į laimę ir net nesuteikia maksimalaus malonumo.
– Svajonės apie tai, kad tapsime nepriklausomais savo gyvenimo šeimininkais, baigėsi, kai supratome esą maži biurokratinės mašinos sraigteliai, kurių minti­mis, jausmais bei skoniais manipuliuoja valdžia, pra­monininkai bei jų valdoma žiniasklaida.
– Ekonominė pažanga padarė įtaką tik nedaugeliui turtingų tautų, ir praraja tarp turtingų ir skurdžių tautų vis labiau didėja.
– Pati techninė pažanga kelia pavojų aplinkai ir branduolinio karo grėsmę; ir viena, ir kita – arba abu šie pavojai kartu – gali sunaikinti visą civilizaciją, o galbūt ir gyvybę žemėje.

… Kodėl žlugo Didžiosios Viltys? Net jeigu neminėtume industrializmui būdingų ekonominių prieštaravimų, Didžiųjų Vilčių žlugimą nulėmė pati industrinė sistema su savo dviem pagrindi­nėm psichologinėm prielaidom:

(1) kad gyvenimo tikslas yra laimė, tai yra maksimalus pasitenkinimas, apibūdinamas kaip bet kokios užgaidos ar subjekty­vaus poreikio tenkinimas (radikalus hedonizmas);

(2) kad egoizmas, savimeilė ir godumas – kuriuos, kad normaliai funkcionuotų, puoselėja esama sistema – veda į harmoniją ir ramybę.

… Mes esame pagarsėjusių nelaimėlių visuomenė: vieniši, neramūs, prislėgti, suge­bantys tik griauti ir nuolat jaučiantys savo priklausomy­bę – žmonės, kurie džiaugiasi, kai pavyksta užmušti laiką, kurį jie taip stengiasi taupyti.

… Šios ekonominės sistemos vystymąsi jau lėmė ne klausimas: Kas yra gerai Žmogui?, o klausimas: Kas yra gerai sistemos vystymuisi? Šį konfliktą mėginta užglaistyti, keliant prielaidą, jog tai, kas yra naudinga sistemos (ar net vienos stambios korporacijos) augimui, yra naudinga ir žmogui. Šią loginę formuluotę rėmė kita, papildoma: tos savybės, kurių sistema reikalauja iš žmogaus – egoizmas, savimeilė ir godumas, – yra tarsi įgimtos; vadinasi, jos kyla ne tik iš sistemos, bet ir iš pačios žmogaus prigimties. Žmonės nenorėjo pripažinti, kad šios savybės nėra įgimti polinkiai, įgalinantys industrinės visuomenės egzistavimą, o socialinių sąlygų produktas.

… Žmogaus pasikeitimo būtinybė iškyla ne tik kaip etinis ar religinis poreikis, ne tik kaip psichologinė reikmė, sąlygota šiuolaikinio socialinio charakterio patogeniškos prigimties, bet ir kaip būtina fizinio žmonijos išlikimo sąlyga. Teisingas gyvenimas jau nebelaikomas tik moralinių ar religinių reikalavimų vykdymu. Pirmą kartą istorijoje fizinis žmonių gimi­nės išlikimas priklauso nuo radikalių pasikeitimų žmogaus širdyje.

… Skirtumas tarp buvimo ir turėjimo – tai ne vien skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Šis skirtumas susijęs su visuomenės tipais – vienas orientuotas į žmogų, kitas – į daiktus. Orientacija į turėjimą būdinga Vakarų in­dustrinei visuomenei, kuriai gyvenimo prasmė yra pinigų, garbės bei valdžios vaikymasis.

… Apibendrinant galima pasakyti, kad vartojimas yra viena iš turėjimo formų, galbūt pati svarbiausia šiuolaikinėse išsivysčiusiose industrinėse visuomenėse. Vartojimui būdingos prieštaringos savybės: viena ver­tus, jis slopina nerimą, nes tai, ką žmogus turi, negali būti iš jo atimta; kita vertus, jis verčia vartoti vis dau­giau ir daugiau, nes bet koks vartojimas greitai nusto­ja teikęs pasitenkinimą. Mūsų laikų vartotojai gali atpažinti save pagal šią formulę: Aš esu tai, ką aš turiu ir ką vartoju.

… Buvimo būdo prielaidos yra nepriklausomybė, laisvė ir kritiškas protas. Pagrindinė jo savybė – tai buvimas aktyviam ne išorinio užimtumo, o vidinio aktyvumo, produktyvaus mūsų žmogiškųjų galių panaudojimo prasme. Būti aktyviam – vadinasi, išskleisti savo sugebėjimus, talentą, tą gausybę žmogiškųjų gabumų, kuriais – kad ir skirtingai – yra apdovanotas kiekvienas žmogus. Tai reiškia atsinaujinti, augti, išsilieti, mylėti, išsiveržti iš izoliuoto savojo „aš“ kalėjimo, domėtis, siekti, duoti.

… Žmogaus troškimas patirti vienybę su kitais žmonėmis glūdi specifinėse žmonijos egzistavimo są­lygose ir yra vienas iš stipriausių žmogaus elgesio motyvų. Pasiekę minimalią instinktyvią determinaciją ir maksimalų sugebėjimą protauti, mes, žmogiškosios būtybės, praradome pirminę vienybę su gamta. Kad išvengtume visiškos izoliacijos, kuri faktiškai pasmerk­tų mus beprotybei, privalome surasti naują vienybę su savo artimaisiais ir gamta.

… Jei aš esu tai, ką turiu, ir jei aš prarandu tai, ką turiu, kas aš tuomet esu?

… Kai žmogus renkasi ne turėjimą, o buvimą, jis nepatiria to nerimo ir nesaugumo, kurį sukelia pavo­jus prarasti tai, ką turi. Jei aš esu tai, kas aš esu, o ne tai, ką turiu, niekas negali grasinti mano saugumui ar kėsintis į mano identiškumą. Mano centras yra many­je; mano sugebėjimas būti, reikšti esmines savo galias yra mano charakterio struktūros dalis ir priklauso nuo manęs.

… Apskritai, vyraujant į turėjimą orientuotam egzistavimo būdui, pagrindiniai tarpusavio santykių elementai yra konkurencija, antagonizmas, baimė. Orientacija į turėjimą ir iš to išplaukiantis godu­mas sėja antagonizmą ne tik tarp individų, bet ir tarp tautų.

… Mūsų užduotis yra sukurti sveiką ekonomiką. Pirmas lemiamas žingsnis, siekiant šio tikslo, yra gamybos perorientavimas į sveiką vartojimą. Valstybės funkcija yra nustatyti sveiko vartojimo, priešingo patologiniam vartojimui, normas.

… Ne itin išmintingas šian­dien madingas technokratinis požiūris, kad nieko bloga, jei mes užsiėmę darbu ar malonumais, kad mes nepatiriame jokių jausmų ir kad jeigu net kas ir ne taip, galbūt šis technokratinis fašizmas galų gale ne toks jau blogas. Tačiau mes norėtume, kad taip būtų, bet tech­nokratinis fašizmas neišvengiamai ves į katastrofą.

… Nemanau, kad mano pasiūlymai pasirodys originalūs; priešingai, mane drąsina tai, kad visus juos vienaip ar kitaip jau buvo pateikę kiti rašytojai humanistai.“

(Iš E. Fromo knygos “Turėti ar Būti?“ Parengė ruvi.lt)

Visiems saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

…“Vertinti save reiškia save mylėti. Kaip tik iš tokios nuostatos ir kyla mūsų meilė kitiems. Vertė tarsi apykaitos vienetas – jei tu pats deramai save vertini, tu turi ir kitiems ką duoti. Jeigu tu savęs nevertini, tu neturėsi iš ko pasiimti. Jeigu jūs žiūrite į save ir klausiate: “Ką turėtų manyje mylėti kitas žmogus?“, tai vienintelis atsakymas turėtų būti: “Mane“. Tik tie žmonės, kurie gali šitaip atsakyti, vertina save, o ne tai, ką daro ar sako kiti.

… Dažnai mes pavydime įvaizdžio asmenims, kuriais visi gėrisi, dažniausiai aktoriams ar modeliams, gyvenantiems iš to, kad jie patrauklūs kitiems. Tikrovėje, ko gero, jie jaučiasi ypač netvirtai dėl to, kad jais taip žavimasi, kadangi jų vertingumas priklauso nuo publikos, kurios jie niekuomet akis į akį nesutinka, užgaidų. Siekti susitapatinti su tokiu įvaizdžiu reiškia stengtis tapti tuo, kuo nesi.

… Dauguma žmonių yra išauklėti siekti ego tikslų, dažniausiai nė nekeldami sau dėl to jokių klausimų. Ego trokšta materialių dalykų, nuspėjamų išvadų, tęstinumo, teisuoliškos privilegijos. Bet jūs galite pasirinkti ir kitą lygmenį – pereiti į dvasios planą, su visiškai skirtingais tikslais: meile, laisve, kūrybinėmis galimybėmis.

… Pritarimo mes laukiame iš kitų. Toks elgesys labiausiai išreiškia vidinį mūsų nepasitikėjimą savimi, mes viliamės, kad koks nors išorinis autoritetas palengvins mūsų sielai šią naštą. Viltis, kad kas nors pasilenks prie mūsų ir dovanos mums meilę, yra kapituliacija, prisipažinimas, jog nesugebame kurti savo pačių gyvenimo.

… Mes visi linkę nagrinėti save dalimis, tačiau nepatraukliais mus padaro kaip tik šis savikritikos aktas, o ne kurios nors atskiros mūsų dalys. Tai, kas jūs esate, nėra kažkokių dalių rinkinys, tai visuma. Išvysti save kaip visumą – pirmas žingsnis į save tikrąjį.

… Visos dvasinės tradicijos bylojo, jog sėkmė gyvenime priklauso nuo to, ar randame Kelią, ar sugebame nepaisyti išorinio pasaulio trukdžių. Tačiau jūsų ego tvirtina, jog jūsų išlikimas priklauso nuo to, ar sugebėsite sutelkti į išorinį pasaulį Visą dėmesį.

… Dvasia nepripažįsta jokių atsitiktinumų, visa, kas vyksta aplink jus, yra dabartinės jūsų dvasinės būklės atspindys. Jeigu jūsų dvasia maištauja, jei jūs nerimaujate, tuomet dharmos (teisingumo, darnos įstatymas) veikimas jūsų gyvenime tegali būti ribotas. Jūs esate nutolęs nuo natūralių įstatymų, kurių veikimui lemta paklusti kiekvienam. Dharma yra jautrus, paslankus vedlys, neapsakomai subtiliai reaguojantis į vieną ar kitą žingsnį, kuris skirtas tik jums ir niekam kitam.

… Realybė nėra kokia nors duotybė, nors mes apie tai nesusimąstome. Kiekvienas gyvename skirtingoje realybėje. Jūsų sąmonė nuolat kuria asmeninę realybės versiją paremdama ją įsitikinimais, lūkesčiais, interpretacijomis. Jūsų protas užtveria kelią laisvam gyvenimo sruvenimui tvirtindamas: “Štai kaip viskas turėtų būti, štai kaip viskas privalo būti“. Išsilaisvinęs iš tokių proto nuostatų pasijusite tarsi ištrūkęs iš kietų gniaužtų, o kai iš jų ištrūksite, jums atsivers nauji realybės pavidalai.

… Kelias susideda iš daugelio mažų žingsnelių. Tačiau tie žingsneliai iš esmės visuomet tokie patys: reakcijas ima keisti sąmoningumas. Reakcija esti savaiminė, ji paremta susiformavusiais įsitikinimais bei lūkesčiais, skausmingais praeities vaizdais ir atmintyje slypinčiu patirtu malonumu, tik ir laukiančiais vesti mus į ateities situacijas. Reakcijai įveikti reikalingas sąmoningumas. Sąmoningumas nesipriešina tam, kas įspausta atmintyje. Jis tik įžengia į atmintį ir klausia, ar dabar jums reikia to, kas įrašyta, o toliau jūs pats nuspręsite, kaip elgtis.

… Realybė nėra gigantiška sustingusi schema, į kurios spąstus patenkate be jokio pasirinkimo. Kiekvieną akimirką galite rinktis ir ištrūkti iš beužsiveriančių spąstų – savaiminių reakcijų, įkyriai atsivijusių jus iš praeities. Kiekvieną sykį, kai jaučiate pagundą pasielgti lygiai taip pat, paklauskite, ar jūs norite ir toliau likti praeities kalinys, ar norite tapti ateities pionieriumi. Praeitis uždara ir ribota, ateitis atvira ir laisva.

… Jūsų sąmonė yra tai, ką jūs priduriate prie realybės. Tai, ką suvokiate kaip realų, tampa realiu.

… Būkite gailestingi sau ir kitiems. Atsigręžkite su meile kiekvieną akimirką, kai tik galite. Kalbėkite apie meilę su kitais. Priminkite vienas kitam savo dvasinį tikslą. Niekuomet nepraraskite vilties. Žinokite, kad esate mylimi. Jeigu praktiškai taikysite šias tiesas, būsite atviras ir galėsite priimti visas pamokas, kurios padeda dvasiškai augti. Pasaulyje tiek baisybių, tai nepaneigiama, mažai kas tegalvojame, kad jos išnyks. Bet jos išnyks, nes meilė yra aukščiausioji realybė, palyginti su ja, visa kita laikina, kintama ir nerealu. “

(Pagal D. Čopros knygą “Kelias į Meilę“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio !! 😀

Kas yra tėvynė? Tai – visa tauta, tam tikroje teritorijoje einanti savo istoriniu keliu. Tai – tautos praeitis, dabartis ir ateitis. Tai – jos savita kultūra, jos kalba, jos charakteris, jos vykdomų revoliucijų, istorinių šuolių, jos istorijos kryžkelių tikslas. (A. Tolstojus)

Žmonės kartu gali padaryti tai, ko nepajėgtų pavieniui; protų ir rankų vienybė, jėgų sutelkimas – beveik visagaliai. (D. Vebsteris)

Didžiausi dorybingumo žygdarbiai atlikti iš meilės tėvynei (Ž. Ž. Ruso)

Asmenybė, susiliedama kolektyviniame darbe, neišnyksta. Atvirkščiai, kolektyve ji pasiekia aukštesnę sąmoningumo ir tobulumo pakopą. (A. Barbiusas)

Patriotizmas – ne vien meilė savo tėvynei. Tai kur kas daugiau… Tai – suvokimas, kad esi jos dalis ir kartu su ja išgyvenai laimingas ir sunkias jos dienas. ( A.Tolstojus)

Atskiro žmogaus ar atskiros tautos gerovė neatsiejama nuo visų gerovės. (A. Barbiusas)

Auklėjamoji patriotizmo reikšmė didžiulė: tai mokykla, kurioje žmogus bręsta žmonijos idėjos suvokimui. ( M. Saltykovas-Ščedrinas)

Tėvynei padaryta nepakankamai, jei padaryta ne viskas ( M. Robespjeras)

Tėvynės meilė – ne abstrakti sąvoka, bet reali dvasinė jėga, reikalaujanti organizuotumo, ugdymo ir kultūros. (A. Tolstojus)

Asmenybė negali būti visapusiška be ryšio su tauta. Tik per tautos dvasią žmogaus sąmonė atsiskleidžianti moksle, mene, moralėje. (Vydūnas)

Patriotizmas įrodomas ne žodžiais, o darbais. (V. Belinskis)

Juodinti savo tėvynę – reiškia ją išduoti (V. Hugo)

Kas svetimas savo tėvynei, tas svetimas ir žmonijai (V. Belinskis)

Jeigu žmogus dirba tik sau, jis galbūt gali tapti žymiu mokslininku, dideliu išminčiumi, puikiu poetu, bet niekada negalės būti tobulas, tikrai didis žmogus. (R.Rolanas)

Svetur tėvynės nesurasi. (J. V. Gėtė)

Tėvynės ilgesys visus veikia vienodai: jis pakeičia atmintyje praeities vaizdus, juos idealizuoja; privalumų daugėja, o trūkumus laikas ir nuotolis sušvelnina, kol galop jie visai išdyla mūsų vaizduotėje. (Ž. Sand)

Žmonės, kurie netiki savo idėjomis, kurie jų neturi, kurie neturi didesnio idealo, yra lyg grumstai, per kuriuos visi važiuoja ir kuriuos visi trypia. (E. Mieželaitis)

Mylint tėvynę galima mylėti visą pasaulį. Šviesdamasi tauta nepakenkia savo kaimynams. Priešingai, kuo valstybės daugiau apsišvietusios, tuo daugiau perteikia viena kitai idėjų ir tuo labiau didėja viso pasaulio proto jėga ir veikla. (K. Helvecijus)

Kojomis žmogus turi įaugti į savo tėvynės žemę, bet jo akys tegul žvalgosi po visą pasaulį. (Dž. Santajana)

Gerbk kiekvieno žmogaus tėvynę, o savąją – mylėk. (G. Keleris)

Kiekvieno žmogaus širdyje yra miniatiūrinis jo tautos portretas. (G. Freitagas)

Gražiausia genealogija – tai nuopelnai tėvynei ir žmonijai. (Ž. Delilis)

Mylėkime savo tėvynę! Gražių visiems švenčių! 🙂

Kažkas panašaus į Meistrų bibliją, arba vadovas Gelbėtojams

– Kai mokaisi, tu tik atveri sau tai, ką jau seniai žinojai. Kai pradedi veikti, tu parodai, kad naudojiesi žiniomis. Kai mokai kitus – tu primeni, kad jie žino viską taip gerai, kaip ir tu. Mes visi mokomės, veikiame ir mokome.

– Tavo skelbiama Tiesa neapribota nei praeitimi, nei ateitimi. Ji tiesiog yra, ir šito jai pilnai pakanka.

– Vienintelė pareiga tavo gyvenime – būti ištikimu pačiam sau.

– Geriausiai mokai to, ką tau pačiam reikia išmokti.

– Gyvenk taip, kad nereikėtų gėdintis, jei apie tavo darbus ar ištartus žodžius bus paskelbta visam pasauliui, net jei tai, kas bus sakoma, nebus tiesa.

– Per gyvenimą tave veda esanti tavyje žaisminga, kupina žinių troškimo, neapčiuopiama esybė, kuri ir yra tavo tikrasis “aš“.

– Niekuomet nenusigręžk nuo galimos ateities, kol neįsitikinai, kad iš jos nėra ko pasimokyti. Tu visuomet gali laisvai apsispręsti. Gali persigalvoti ir pasirinkti kitokią ateitį arba kitokią praeitį.

– Nėra tokios problemos, kurioje neslypėtų tau skirta dovana. Ir tu kuri sau problemas, nes tau reikia jų teikiamų dovanų.

– Tavo sąžinė yra tavo noro būti savimi nuoširdumo matas. Atidžiai į ją įsiklausyk.

– Paprasčiausi klausimai kartu yra ir esmingiausi. Kur gimei? Kur tavo namai? Kur keliauji? Ką darai? Kartais mąstyk apie tai ir stebėk, kaip keičiasi tavo atsakymai.

– Teigdamas, kad tu kažko negali, atimi iš savęs savo Galią. Įtikink save, kad tavo galimybės ribotos ir tikrai toks tapsi.

– Kiekvienas žmogus žengia į tavo pasaulį, ir visi įvykiai tavo gyvenime vyksta todėl, kad pats juos pritraukei. Ką su jais darysi toliau, renkiesi tu pats.

– Tikroji pirmapradė nuodėmė slypi Absoliuto apribojime. Nedaryk šito.

– Kiekviena mintis siunčiama tau kartu su jėga, kurios reikia jos įgyvendinimui. Tačiau, greičiausiai, tau teks dėl to paplušėti.

– Atsisveikindamas neliūdėk. Išsiskyrimas būtinas, kad vėl galėtum susitikti. Tikri draugai visvien susieis, – nesvarbu, po akimirkos ar po kelių gyvenimų.

– Labai lengva patikrinti, ar tebesitęsia tavo misija Žemėje: jei tu gyvas, ji tęsiasi.

– Tikrieji ryšiai nebūtinai yra kraujo ryšiai; tikri ryšiai susieja pagarba ir džiaugsmu, kuriuos vieni kitiems atveriame gyvenime.

– Tai, ką vikšras vadina Pasaulio pabaiga, Meistras pavadins drugeliu.

(Iš R. Bacho knygos “Iliuzijos, arba nuotykiai Mesijaus, kuris nenorėjo būti Mesijumi“)

Smagaus ir saulėto visiems savaitgalio!! 😀

* Vieni pasijunta protingesni pasikalbėję su protingu žmogumi, kiti – su kvailu.

* Optimizmas gali būti apsimestinis, pesimizmas – niekada.

* Kaip apsispręsti, ką pasirinkti, jei mokslas tvirtina, kad vedę vyrai gyvena ilgiau, o viengungiai – įdomiau?..

* Jis buvo toks tinginys, kad keldavosi kuo anksčiau, kad galėtų ilgiau tingėti.

* Išmintis atveria akis, o kvailumas – burną.

* Seni batai tarnaus ilgiau, jei nepirksi naujų.

* Jei manote, kad prastai atrodote nuotraukoje, pasižiūrėkite į ją po dešimties metų, ir jūsų nuomonė pasikeis.

* Evoliucijos teorijos dėka kiekviena beždžionė gali didžiuotis žmonija.

* Jei korupcija neatskiriama nuo demokratijos, reiškia, ji demokratiška.

* Gavau sąskaitą iš chirurgo. Dabar man aišku, kodėl tie vyrai dirba su kaukėmis…

* Fen šui – mokymas, pagal kurį kinai tampa laimingi, perstatinėdami baldus savo bute.

* Realybė egzistuoja tiems žmonėms, kurie neturi vaizduotės.

* Valdininkas – mokamas šlagbaumas gyvenimo kelyje.

* Statistika: jei tu turi puodą su verdančiu vandeniu, o kaimynas – vištą, tai vidutiniškai statistiškai jūs turite vištienos buljoną.

* Privilegijos – įteisintas gyvenimas kitų sąskaita.

* Pasirinkimas tarp demokratijos ir totalitarizmo: jums labiau patinka būti apvogtam ar apiplėštam?

* Pažadėto laukia tris metus, ketvirtais – perrenka.

* Idealistai lenda į dvasią, materialistai – į kišenę.

* Automobilių kamštis iš pėsčiojo pozicijos – tai tik galimybė pereiti gatvę bet kurioje vietoje.

* Atlyginimas paskutiniu metu pradėjo priminti grąžą…

* Žmogus miega 30% savo gyvenimo. Likusius 70% jis svajoja išsimiegoti.

* Jei kvailys su amžiumi nesidaro protingesnis, jis tampa senu kvailiu.

* Laiko, skirtingai nei pinigų, nesutaupysi.

* Žmogus – keistas sutvėrimas. Jei pasakysi, kad danguje 87988534232455643.. žvaigždės, jis patikės, bet jei užrašysi: “atsargiai – dažyta!“ – jis būtinai patikrins pirštu.

* Visi žino, kad ne piniguose laimė, bet visi nori tuo įsitikinti asmeniškai.

* Kodėl moterys myli ausimis, o vyrai akimis? Todėl, kad moteriai nėra į ką žiūrėti, o vyrui nėra ką klausyti.

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Draugystė – reikalingiausias dalykas gyvenime, nes niekas nenorėtų gyventi be draugų, net jeigu būtų pertekęs visų kitų gėrybių. (Aristotelis)

Iš viso to, ką išmintis susiranda viso gyvenimo laimei, svarbiausia yra draugystė. (Epikūras)

Vertingiausia dovana žmonėms po išminties yra draugystė. (F.De Larošfuko)

Nėra nieko skaudesnio, kaip prarasti žmogų, kurį laikei draugu. (R. L. Stivensonas)

Kiek teigiamybių turi draugystė! Ji visur jūsų paslaugoms; niekada neįkyri; niekada neateina nelaiku; ji teikia gerovei naują spindesį; o dauguma nesėkmių, kartu su ja išgyvenamų, nublanksta. (Ciceronas)

Niekuomet laimė nėra iškėlusi žmogaus į tokią aukštumą, kad jam nebūtų reikėję draugo. (Seneka)

Draugas yra toks asmuo, su kuriuo galiu būti nuoširdus. Jam esant galiu mąstyti balsu. (R. V. Emersonas)

Pasaulyje nėra nieko gražesnio už draugystę; išbraukti iš gyvenimo draugystę – tolygu atimti iš pasaulio saulės šviesą. (Ciceronas)

Draugystė padvigubina džiaugsmą ir perpus sumažina sielvartą. (f. Bekonas)

Jokios gyvenimo gėrybės nedžiugins, jeigu jomis naudosimės vieni, nesidalindami su draugais. (E. Roterdamietis)

Net sirgti malonu, kai žinai, kad esama žmonių, kaip šventės laukiančių tavo pasveikimo. (A. Čechovas)

Brolis gali nebūti draugu, o draugas – visuomet brolis. (B. Franklinas)

Mūsų gyvenimo gerovė ir laimė gerokai priklauso nuo protingo bičiulių ir draugų pasirinkimo. Blogai parinkti, jie gali mus sužlugdyti; geri gali mus išaukštinti. (Dž. Labokas)

Jeigu branginate savo reputaciją, bendraukite tik su pagarbos vertais žmonėmis, nes geriau būti vienam negu netikusioje draugijoje. (Dž. Vašingtonas)

Neklystamai spręsti apie žmogaus charakterį ir protą galima pagal tai, kokias knygas ir kokius draugus jis renkasi. (K. Helvecijus)

Kvailybe ir išmintimi taip pat lengvai užsikrečiama, kaip ir ligomis. Todėl atidžiai rinkis draugus. (V. Šekspyras)

Draugystei, kaip ir valstybinei veiklai, nedera veidmainystė ir meilikavimas. (Ciceronas)

Draugystei nereikia nei vergo, nei valdovo. Ji mėgsta lygybę. (I. Gončiarovas)

Draugystė baigiasi ten, kur prasideda nepasitikėjimas (Seneka)

Visų draugas – niekieno draugas (Aristotelis)

Draugystė, kuri pasibaigė, niekuomet iš tikrųjų nebuvo prasidėjusi (P. Siras)

Tikri bendraminčiai negali ilgam susipykti; kada nors jie vėl sueis. (J. V. Gėtė)

Nelaimė parodo ir draugą, ir priešą. (Epiktetas)

Kilni širdis negali būti neištikima. (O. Balzakas)

Džiaugsme draugai kviečiami, o nelaimėje turi ateiti patys. (Isokratas)

Tik draugo ranka gali ištraukti dyglius iš širdies. (K. Helvecijus)

Tikros draugystės neišmokoma – jos mokomasi draugaujant. (A. De Sent-Egziuperi)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Kiek tavyje tavęs?

Žmogus rado erelio kiaušinį ir padėjo į vištos lizdą. Ereliukas išsirito kartu su viščiukų vada ir augo kartu su jais. Visą gyvenimą erelis darė viską kartu su viščiukais, manydamas, jog ir pats yra viščiukas. Jis krapštė žemę, ieškodamas sliekų ir vabzdžių. Jis kudakavo ir mušdavo sparnais, kad galėtų šiek tiek pakilti į orą. Bėgo metai ir erelis paseno.

Vieną dieną aukštai giedrame danguje jis pamatė didingą paukštį. Su karališku grakštumu jis sklendė tarp galingų vėjo srovių, beveik nepajudindamas savo stiprių auksinių sparnų. Senasis erelis su pagarbia baime pažvelgė aukštyn. „Kas tai?“ – paklausė jis. „Tai erelis, paukščių karalius,“ – pasakė jo kaimynas. – „Jis priklauso dangui. Mes priklausom žemei – mes vištos.“ Taigi erelis gyveno ir pabaigė savo gyvenimą kaip višta, nes jis galvojo, jog taip ir yra.

Apie prabudimą

Tėvas beldžiasi į sūnaus kambario duris. „Sūnau,“ – kviečia jis. – „Prabusk!“ sūnus atsako: „Tėti, aš nenoriu keltis.“ Tėvas šaukia: „Kelkis,tau reikia eiti į mokyklą.“ Sūnus atsako: „Aš nenoriu eiti į mokyklą.“ „Kodėl nenori?“ – klausia tėvas. „Dėl trijų priežasčių,“ – sako sūnus, – „Pirma: tai labai nuobodu; antra: vaikai mane erzina; ir trečia: aš nekenčiu mokyklos.“

O tėvas atsako: „Ką gi, aš tau išvardinsiu tris priežastis, dėl kurių tu privalai eiti. Pirma: nes tai tavo pareiga; antra: tau keturiasdešimt penkeri metai; ir trečia: nes tu esi mokyklos direktorius.“ Prabusk, prabusk! Tu jau suaugai. Tu per didelis, kad miegotum. Prabusk!“

Apie dvasingumo praktiškumą

Mes nenorime būti besąlygiškai laimingi. Mes pasiruošęs būti laimingi, jeigu turėsime šitą ar tą ir dar aną dalyką. Bet tai tas pats, kas pasakyti savo draugui arba Dievui, arba bet kam kitam: „Tu esi mano laimė. Jei negausiu tavęs, atsisakau būti laimingas.“ Labai svarbu tai suprasti. Mes negalime įsivaizduoti laimės be tam tikrų sąlygų. Mus mokė susieti su jomis savo laimę.

Dvasingumas yra pats praktiškiausias dalykas visame plačiame pasaulyje. Aš kviečiu jus pagalvoti apie dvasingumą – ne pamaldumą, ne atsidavimą, ne religiją, ne garbinimą, bet dvasingumą – pabudimą, pabudimą! Pažvelkite į visur esančią širdgėlą, pažvelkite į vienatvę, pažvelkite į baimę, pasimetimą, konfliktus žmonių širdyse: vidinius konfliktus, išorinius konfliktus.

Įsivaizduokite, jog kažkas jums parodė būdą, kaip viso to atsikratyti. Įsivaizduokite, jog kažkas pamokė, kaip sustabdyti tą didžiulį energijos, sveikatos, emocijų nutekėjimą, kuris yra visų šių konfliktų ir pasimetimo priežastis. Ar to norėtumėte? Įsivaizduokite, kažkas parodė jums būdą, kaip iš tikrųjų mylėti vienas kitą, išlikti ramybėje, gyventi meilėje… Ar galima sugalvoti ką nors praktiškesnio už dvasingumą?

Bet vietoj to žmonės galvoja, kad praktiškiau yra didelis biznis, kad praktiškiau yra politika, kad praktiškiau yra mokslas. Kokia žemiška nauda iš to, kad išlaipinom žmogų mėnulyje, kai mes nesugebame gyventi žemėje?..

Pasikeitimus pradėkime nuo savęs

Įsivaizduokite ligonį, kuris ateina pas gydytoją ir pasakoja, nuo ko kenčia. Gydytojas atsako: „Labai gerai, aš jūsų simptomus supratau. Žinote, ką darysiu? Aš išrašysiu vaistų jūsų kaimynui!“ Ligonis atsako: „Labai ačiū, daktare, nuo to aš pasijutau žymiai geriau.“ Ar tai ne absurdas? Bet mes būtent taip ir darome. Žmogus, kuris miega, visada galvoja, kad pasijus geriau, jei pasikeis kas nors kitas.

Jūs kenčiate, nes miegate, bet jūs galvojate: „Koks puikus būtų gyvenimas, jei kas nors kitas pasikeistų; koks puikus būtų gyvenimas, jei pasikeistų mano artimas, mano žmona, mano viršininkas.“ Mes visada norime, kad kažkas kitas pasikeistų, kad galėtumėm gerai jaustis. Bet ar jums kada šovė į galvą, kad netgi jei jūsų žmona pasikeis arba pasikeis vyras, ką tai jums duos?

Jūs išliksite tokie pat pažeidžiami kaip ir anksčiau; jūs tokie pat kvaili kaip ir anksčiau; jūs taip pat miegate kaip ir anksčiau. Jūs esate tas, kuris turi pasikeisti, kuriam reikia vaistų. Bet jūs ir toliau tvirtinate: „Aš gerai jaučiuosi, nes pasaulis yra geras.“ Netiesa! Pasaulis yra geras, nes aš gerai jaučiuosi. Todėl pokyčius pradėkite nuo savęs.

Meilė reiškia mylėti

Ji lyg saulė šviečia vienodai geram ir blogam; ji verčia lietų lyti ir ant šventųjų ir ant nuodėmingųjų vienodai. Ar gali rožė pasakyti: „Aš savo kvapą skleisiu tik geriems mane uostantiems žmonėms, bet sulaikysiu jį nuo blogųjų?“ Ar gali lempa pasakyti: „Aš šviesiu tik geriems žmonėms šitame kambaryje, bet nuo piktųjų šviesą sulaikysiu?“ O ar gali medis pasakyti: „Aš suteiksiu savo šešėlį geriems po manimi besiilsintiems žmonėms, bet nesuteiksiu jo blogiems?“

(Iš E. De Mello knygų)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

* Ne tam mes samprotaujame, kad žinotume, kas yra dorybė, o tam, kad taptume gerais žmonėmis. (Aristotelis)

* Elgdamasis gėdingai, pirmiausia turi gėdytis savęs. (Demokritas)

* Kuo labiau žmogus protiškai ir doroviškai išlavėjęs, tuo jis laisvesnis, tuo daugiau džiaugsmo jam teikia gyvenimas. (A. Čechovas)

* Būti žmogumi – tai jausti savo atsakomybę. Jausti gėdą dėl skurdo pasaulyje, kuris, atrodytų, nuo tavęs ir nepriklauso. Džiaugtis kiekviena draugų pasiekta pergale. Suvokti, kad dėdamas savo plytą, ir tu padedi statyti pasaulį. (A. De Sent-Egziuperi)

* Gyvenimas – tai nuolatinis tobulėjimas. Laikyti save tobulu – reiškia pražudyti save. (F. Hebelis)

* Apsistatyk nors ir šimtu mokytojų – jie bus bejėgiai, jei tu pats netobulėsi. Neįmanoma išmokyti, galima tik išmokti (V. Suchomlinskis)

* Užuot slėpęs kažkokią savo silpnybę, užuot veidmainiavęs, imk ir pasitaisyk. (E. Delakrua)

* Sakyti, kad neva negaliu susilaikyti nuo blogo poelgio – tas pats, kaip pasivadinti ne žmogumi, net ne gyvuliu, o daiktu. (L. Tolstojus)

* Tikras žmogus išmintingas, paprastas, teisingas, drąsus ir geras. Tik tada jis turi teisę vadintis tuo kilniu vardu – Žmogus. (Menandras)

* Tai, kas išmintinga, ir tai, kas dora, visada sutampa. (L. Tolstojus)

* Tik žmonėse žmogus gali pažinti save. (J.V. Gėtė)

* Net ir norėdamas negalėtum atsiskirti nuo žmonijos. Tu gyveni joje, ja ir jai. Mes sukurti sąveikauti, kaip kojos, rankos ir akys. (M. Aurelijus)

* Atskiro žmogaus ar atskiros tautos gerovė susijusi su visų gerove. (Dž. Raskinas)

* Gerbkite vienas kitą, nepamirškite, kad kiekviename žmoguje slypi išmintinga kūrėjo galia, kad jai reikia laisvai reikštis ir klestėti. (M. Gorkis)

* Apie žmogų negalima spręsti iš pirmo žvilgsnio. Privalumus paprastai gaubia kuklumo šydas, o trūkumus dažnai dengia veidmainiškumo kaukė. (Ž. De La Briujeras)

* Spręsti apie žmogaus dorybes reikia ne iš jo polėkių, bet iš kasdieninių darbų. (B. Paskalis)

* Norint pakeisti žmones, reikia juos mylėti. Jūsų įtaka proporcinga jūsų meilei. (J. Pestalocis)

* Tik tada tapsi žmogumi, kai išmoksi matyti žmogų kitame. (Apulėjus)

* Visada ieškok kitų žmonių gerųjų savybių, o ne blogųjų. (L. Tolstojus)

* Venkite tų, kurie stengiasi pakirsti jūsų tikėjimą savimi. Šis bruožas būdingas menkiems žmonėms. Didis žmogus, priešingai, stengiasi įteigti, kad irgi galite tapti didžiu. (M. Tvenas)

* Man visada buvo mįslė, kodėl žmonės laiko sau garbe žeminti savo bendrapiliečius. Negalima žeminti kito, nepažeminus savęs. (M. Gandis)

* Žmogui svarbiausias yra mąstymas. Mintis – visa ko pradžia. Be to, mintys yra valdomos. Todėl siekiant tobulėjimo pirmiausiai tobulintinas mąstymas. (L. Tolstojus)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Širdies karalystė

Kadaise vienas jaunas karalius ieškojo būdų, kaip savo karalystės žmones padaryti laimingais. Sušaukė jis į pasitarimą išmintingus patarėjus, žynius ir orakulą. Pasitarę paprašė orakulą, kad jis parodytų, kaip vystytųsi pirmoji išrinkta laimės karalystė – norų išsipildymo karalystė.

Pradžia buvo nuostabi: visi pasveiko, praturtėjo, tapo jauni ir gražūs, statė gražiausius namus ir keliavo. Tačiau netrukus prasidėjo keisti dalykai: pamatę, kad visi norai išsipildo, žmonės ėmė rungtyniauti, kas turės daugiau norų. Galiausiai beveik visi įmanomi norai buvo išpildyti, ir žmonės ėmė pavydėti tiems, kurie dar turi norų.. Žmonės pradėjo vaidytis ir norėti pikto vienas kitam: griuvo akimirksniu ir buvo atstatomi namai, sirgo ir sveiko žmonės… taikos ir laimės nebeliko..

Karalius nustebo, pamatęs tokį norų karalystės gyvavimo finalą. Teko atmesti šį pasiūlymą, nors jaunasis valdovas labai tikėjosi sėkmės. Jis vėl pasitarė su išminčiais ir paprašė orakulą, kad parodytų kitos išrinktos laimės karalystės – proto karalystės galimą gyvenimą.

Orakulas parodė įdomų vaizdą: visi karalystės gyventojai nuo vaiko iki senelio tapo protingais ir pradėjo aptarinėti kiekvieną smulkmeną. Jie viskuo abejojo, ginčijosi, ieškojo paaiškinimų, įrodymų, ir viską kritikavo. Žmonės svarstė įvairiausius klausimus ir tikimybes. Viskame buvo ieškoma geležinės logikos, įrodymų ir faktų. Protas tapo šaltas, įtarus, nepatiklus, apskaičiuojantis ir dėl to prarado išmintį.

Žmonės viską matavo, svėrė, vertino, pervertino, lygino.. Jie matavo net meilę ir džiaugsmą. Galiausiai žmonės į viską pradėjo žiūrėti abejingomis akimis, o gyvenimas karalystėje sulėtėjo ir tapo niūrus ir liūdnas. Išnyko tikėjimas ir pasitikėjimas, užtat visur siautėjo įtarinėjimai, susvetimėjimas ir šaltas išskaičiavimas.

Karalius labai nusiminė, pamatęs tokį rezultatą ir paklausė savo patarėjų, kas gi dar galėtų atnešti laimę jo karalystei.. Ilgai tarėsi išminčiai ir atsakė, kad vienintelė viltis – tai širdies karalystė. Paprašytas parodyti tokią karalystę, orakulas atsakė, kad ji gali vystytis nuostabiausiais būdais, kurių jis numatyti negali.. nes viskas, prie ko savo meile ir šviesa prisiliečia širdis, suklesti ir auga neįtikėtinais būdais..

Kiekviename žmoguje yra širdies šviesa, tereikia ją pažadinti. Orakulas nurodė pagrindinę širdies karalystės paslaptį: širdies šviesa uždegama tik pavyzdžiu: meilė – meile, gerumas – gerumu, orumas – orumu, džiaugsmas – džiaugsmu, pasitikėjimas – pasitikėjimu.. Tokia karalystė klesti visose srityse, nes širdžių šviesos linkusios vienytis visų labui. Širdies karalystėje žmonės myli, džiaugiasi, šypsosi, kuria gėrį ir grožį.. Širdžiai paklusęs protas yra dvasingas, o norai – kilnūs.

Ir nors labai norėjo pamatyti jaunas karalius bent vieną širdies karalystės vaizdelį, bet suprato: greitai pamatys, juk renkasi savo šaliai širdies valdymą.. O ir nenumatysi beribės širdies kūrybos.. Todėl nusišypsojo ir ėmėsi su patarėjais uoliai mokytis. Ko? Uždegti savo pavyzdžiu karalystės žmonių širdis.. prisimenate: meilę – meile, gerumą – gerumu, pasitikėjimą – pasitikėjimu, orumą – orumu, džiaugsmą – džiaugsmu..

🙂 Labai norėtųsi, kad tokių karalių būtų ne tik pasakose, tiesa? Juk galim pasvajoti Naujųjų išvakarėse? 😉 Su artėjančiais Naujaisiais Metais! 😀

Meilė ir įsimylėjimas

– O Meile! Aš taip svajoju būti toks kaip tu! – susižavėjęs kartojo Įsimylėjimas, – tu daug stipresnė už mane..

– Ar tu supranti, kame mano galia? – nusišypsojo Meilė.

– Tame, kad tu svarbesnė žmonėms…

– Ne, mielas bičiuli, visai ne dėl to, – atsiduso Meilė ir paglostė Įsimylėjimą, – aš myliu besąlygiškai ir aš galiu atleisti – štai kas suteikia man jėgą.

– Ir tu gali atleisti išdavystę?

– Galiu, nes išduoda dažniausiai dėl neišmanymo, o ne iš piktos valios.

– O neištikimybę?!

– Galiu… nes kartais tik supratęs, ką praranda, žmogus įvertina tai, ką turi.

– Melą? Ar gali atleisti?

– Taip, nes meluoja dažnai iš nevilties, savo kaltės suvokimo, dėl nenoro įskaudinti…

– Bet juk žmonės gali būti tiesiog melagiai!

– Žinoma, gali būti tiesiog melagiai, bet melagiai neturi nieko bendro su manimi, nes nemoka mylėti.

– O ką tu dar gali atleisti, Meile?

– Galiu atleisti pyktį, nes jis trumpalaikis. Galiu atleisti įžeidimą, nes jis paprastai yra nuoskaudos palydovas, o nuoskaudų negalime nuspėti, nes kiekvienas jai turi savo priežastį.

– O dar?

– Dar galiu atleisti nusivylimą, nes paskui jį seka kančia, o kančia išgrynina…

– O Meile, tu iš tiesų nuostabi! Tu gali viską atleisti, o štai aš gęstu, susidūręs su menkiausiu išbandymu… Aš tau pavydžiu…

– O štai čia tu klysti, Įsimylėjime. Niekas negali visko atleisti, net Meilė.

– Bet… tu ką tik pasakojai man visai ką kita!

– Tai, apie ką aš tau pasakojau, aš iš tiesų galiu atleisti ir atleidžiu nuolatos. Bet yra tai, ko negaliu atleisti, nes tai užmuša jausmus, išsemia sielą ir atneša nuobodulį bei griūtį. Tai suteikia tokį skausmą, kurio negali išgydyti joks stebuklas. Tai nuodija gyvenimą ir verčia užsidaryti savyje. Tai žeidžia labiau, nei išdavystė, melas ir nuoskaudos.

– Kas? Kas tai?..

– Jį gali atpažinti, tik susidūręs su tuo. Atmink, mielas bičiuli, didžiausias visų jausmų priešas – abejingumas. Nuo jo nėra jokių vaistų…

😀 Mylėkime.. Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!!! 😀