Kategorija: Mintys

* Du dalykai pripildo sielą vis stiprėjančia nuostaba ir pagarba, kuo dažniau ir ilgiau galvoju apie juos – tai žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės kodeksas manyje. (I.Kantas)

* Vienas iš gražių poelgių privalumų yra tai, kad jie taurina sielą ir rengia ją dar gražesniems darbams. (Ž. Ž. Ruso)

* Moralinės vertybės – ne beprasmiški moralistų išvedžiojimai. Jos todėl ir vadinamos vertybėmis, kad be jų neįmanomas nei tolimesnis visuomenės vystymasis, nei laimingas gyvenimas. (A. Morua)

* Išorinį padorumą visada sąlygoja vidinis gyvenimas. (J. V. Gėtė)

* Suvokimas, kad sėkmė ir laimė priklauso nuo moralaus elgesio, suteikia didelę vidinę jėgą. (D.S. Sommer)

* Kuo silpnesnis moralumas, tuo labiau reikia rūpintis įstatymais. (F. Šileris)

* Nėra vaistų tam, kuriam ydos tapo dorybėmis. (Seneka)

* Moralė – tai mokslas, kuriam labiau reikalingi praktikai, o ne teoretikai. (B. Toišibekovas)

* Net plėšikų gauja turi laikytis kažkokių moralės reikalavimų, kad išliktų; jie gali plėšti visą pasaulį, bet ne vienas kitą. (R. Tagorė)

* Dorybės nauda tokia akivaizdi, kad net nedori žmonės elgiasi dorai dėl naudos. (L. Voverangas)

* Moralė yra pančiai tik tam, kas ja nesivadovauja. Ją reikia praktikuoti, o ne garbinti ar niekinti. (J. Sederbergas)

* Moralinės jėgos negalima sukurti įstatymo paragrafais. (K. Marksas)

* Bet kokia reforma, išskyrus moralinę, yra beprasmiška. (T. Karleilis)

* Blogas poelgis pragaištingas tuo, kad jame glūdi naujų niekšybių užuomazgos. (F. Šileris)

* Mūsų moralinė problema – tai žmogaus abejingumas sau pačiam. (E. Fromas)

* Atjauta – visos moralės pagrindas. (A. Šopenhaueris)

* Yra žmonės, kuriems moralė visada… medžiaga (materija), iš kurios jie niekada nepasisiųs sau drabužio. (Ž. Žuberas)

* Moralė būtų tuščias mokslas, jei negalėtų parodyti žmogui, kad jo didžiausias interesas – tapti doru. (P. A. Golbach)

* Pirmoji turi ateiti meilė, o paskui ją – moralė. Atvirkštinis procesas yra kankinantis. (A. Kamiu)

* Žmogaus moralės ugdymas turi prasidėti ne nuo charakterio taisymo, o nuo mąstymo būdo keitimo ir nuo charakterio stiprinimo. (I.Kantas)

* Patys aukščiausi iš visų įstatymų – užrašyti žmogaus širdyje, ir kuo daugiau žmonių jais vadovaujasi, tuo aukštesnė visuomenės moralė. (L. Leonovas)

* Galvok dorai, ir mintys subrandins gražius poelgius. (L. Tolstojus)

* Taip, nei turtuose, nei valdžioje nėra žmonėms laimės be moralės. (S. Brantas)

* Dorovė yra sąlygota gamtos, todėl ji natūrali. Pagrindinės dorovės principas – elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. (I. Kantas)

* Moralė pranašauja arba fiksuoja dorovės lygmenį, kurį turime pasiekti. (P. Valeri)

* Moralė – tai pagrindas ir žmogui ir visuomenei, siekiantiems dvasinio augimo ir harmonijos su savimi, aplinkiniais žmonėmis ir Gamta. (D. S. Sommer)

Keliauninke, kiek dienų tu Kelyje? Kas žino? Kiek išbandymų tau teko patirti? Tavo rūbai suplyšo, batai susidėvėjo, tavo kūnas žaizdotas… Tik tavo akyse išliko ugnis ir tikslo siekis.

Susitikimai su žmonėmis retai atnešdavo tau džiaugsmą. Dažniausiai tu susiduri su supratimo stoka. Kažkas, pastebėjęs tave dar iš tolo, nuleisdavo akis ir greitai pasitraukdavo į šalį, skubėdamas savo reikalais.

Tavo buvimas ardė jo dvasinę ramybę, trikdė jo vientisumą. Jis geras šeimynykštis ir patikimas savo valstybės pilietis. Jis klesti. Kam jam “papildomas“ nerimas ir jaudulys? Jis turi pakankamai savo rūpesčių.

Atsitikdavo ir priešingai – tave supo minia, ir tu oriai pakeldavai pajuokas ir patyčias. Kartais kažkas net mesdavo į tave akmenį ir purvą. Bet tu nepasidavei įniršiui ir tęsei savo Kelionę.

Buvo ir tokių, kurie sutikdavo tave su džiaugsmu ir kvietė į savo namus. Pamaitinę ir sušildę tave, jie susidomėję klausinėjo apie Tavo Kelią. O paskui siūlė pasilikti, žadėdami visas įmanomas “gėrybes“. Ir būdavo nuoširdžiai nustebinti tavo atsisakymu.

O tavo pakeleiviai, kas jiems nutiko? Iš pradžių jie žavėjosi tavimi ir prašė pasiimti juos kartu, prisiekinėjo ištikimybę ir ištvermę, o iškilus pirmosioms kliūtims, palikdavo.

Kiti pradėdavo maištauti ir tapdavo priešais. Juk tu nepateisinai jų vilčių ir iliuzijų. Kelias pasirodė ilgesnis ir sunkesnis, nei jie tikėjosi, o tikslas pradėjo jiems atrodyti kaip tavo prasimanymas.

O kažkas tiesiog sustodavo, sėsdavosi Kelio pakraštyje ir atsisakydavo eiti toliau. Jo jėgos išseko, jis daugiau netikėjo nei tavimi, nei savimi. Ir nenorėjo suprasti, kad Valia ir Siekis gali suteikti naujų jėgų.

Bet ypatingai buvo gaila tų, kurie įveikę su tavimi ne vieną išbandymą, staiga pasiduodavo eilinio “svetingo“ šeimininko įkalbinėjimams ir pasilikdavo jo prabangiuose ir turtinguose namuose, pamindami draugystę ir kilnų tikslą.

Buvo tavo Kelyje ir išdavikas. Jis pabėgo, kai tu vos nenugarmėjai į bedugnę ir taip tikėjaisi jo pagalbos, jis išsigando, kad gali pražūti kartu su tavimi.

Bet tu nenusivylei, o didvyriškai sukaupęs visą savo Valią ir Jėgą, vis dėlto užlipai ant kalno atbrailos ir pratęsei savo Kelionę. O išdavikas? Jis pasiklydo kalnuose ir įkrito į tarpeklį. Ir nebuvo šalia nieko, kas galėtų ištiesti jam patikimą ir draugišką ranką. Sužeistas kritimo ir negalėdamas pasikelti ant kojų, jis ilgai gulėjo tamsoje, kol jo nesudraskė laukiniai žvėrys.

Tu pavargai eidamas savo Keliu. Palankiomis oro sąlygomis tu lengvai nustatydavai kryptį. Dieną tau padėdavo Saulė, o naktį Rytinė Žvaigždė. Tačiau kaip išsilaikyti Kelyje nepalankiu oru? Dabar naktis, bet tu žinai, kad greitai išauš, ir debesys išsisklaidys, ir sužėrės neapsakomai nuostabia šviesa Rytinė Žvaigždė. Brėkštanti aušra paskelbs rytą ir pirmieji Saulės spinduliai nuspalvins dangų rubino spalva.

Ir patekės Nauja Saulė, ir prasidės Nauja Diena, ir viskas aplink pasikeis. Išnyks niūrūs šešėliai, primenantys mitines pasakų pabaisas, tik ir telaukiančias, kad tu išklystum iš tako ir tykojančias užpulti. Visos šios tamsos iliuzijos palengva ištirps Saulės spinduliuose. Ir takelis, kuriuo tu dabar eini apčiuopomis, daugiau pasikliaudamas savo intuicija, sužibės milijardais rasos lašelių, ir neatrodys toks jau siauras, kaip tu manei, ir išves tave į Kelią.

Ir prisipildys pasaulis naujais garsais: paukščių čiulbėjimu, lapų ir žolynų šnaresiu, miško upelio čiurlenimu. Virpėdamas iš nuostabos, tu sustosi prie šaltinio, atsigersi gyvojo vandens ir apiplausi savo žaizdas, laimindamas prasidedančią Dieną, Kūrėją, ir kupiną harmonijos bei grožio Pasaulį.

Bet dabar naktis, ir prieš aušrą tamsa pati juodžiausia. Žiūrėk: kažkas blykstelėjo priešakyje. Ugnis? Tu įgauni jėgų ir paspartini žingsnį. Kas ten šviečia tankioje miško gūdumoje? Galbūt, ten žmonės, židinys?..

Židinys… Žodis iš gilios senovės. Nuo senų laikų židinys šildė, maitino, vienijo žmones. Ne tik artimi žmonės, bet ir kiekvienas keliaujantis rasdavo prie jo vietą ir gerą žodį. Ir net jei už lango liūtis, pūga, vėtra ar tiesiog niūri lietaus dulksna, čia, prie židinio, šilta ir saugu. Jaukiai spragsint degančioms malkoms, mezgasi neskubus nuoširdus pokalbis. Auksiniai liepsnos liežuvėliai traukia žvilgsnį, užburia, žadina vaizduotę, sušildo širdis, kviečia atvirumui. Ir štai, kažkas išpasakoja savo slapčiausią svajonę arba užslopintą skausmą. Ir visuomet atsiras pašnekovas, kuris išklausys ir padrąsins.

Mano mielas Keliauninke, kiek kartų Kelyje tu svajojai apie Židinį? Tu žinai, kad nesi vienišas savo ieškojimuose. Gali būti, kad kažkur netoliese skinasi takelį į Šviesą kitas Keliauninkas, ir jūsų takeliai persipins, jūs susitiksite ir tęsite Kelionę kartu. Kaip būtų nuostabu! Gali būti, kad jūs susitiksite prie Židinio, ir iš karto atpažinsite vienas kitą iš geraširdiškos šypsenos ir spindinčių vidine ugnimi akių, iš negausių, bet reikšmingų žodžių… Ir šviesus susitikimo džiaugsmas nušvies jūsų pavargusius veidus.

Židinys… Kaip norisi tikėti, kad čia gyvena draugai, ir tu pagaliau galėsi ne tik sušilti, nuprausti savo pavargusį kūną, numalšinti alkį, susitvarkyti savo rūbus, bet ir gauti palaikymą savo ieškojimuose. Norisi tikėti, kad yra žmonės, kurie kursto degantį Židinį dieną ir naktį, kurie laukia pavargusių keliauninkų, kad nušviestų jiems tolimesnį Kelią, sušildytų jų išvargintas širdis, apsaugotų nuo pavojų, o gal ir palydėtų iki sekančio Židinio jų nelengvame Kelyje.

Mano mielas Keliauninke, tu įveiki skausmą, ir tavo žingsnis darosi vis tvirtesnis, o širdis džiaugsmingai suspurda krūtinėje. Tuojau prasiskirs medžiai, ir tu prieisi namus. Durys atsilapos, ir tu pajusi šilumos ir meilės dvelksmą.

Ir, nupurtęs savo rūbus, šiek tiek prisimerkęs nuo neįprastai ryškios šviesos, tu žengsi prie Židinio…

Autorius – N. V. Ivachnenko, vertė ruvi.lt

Šviesaus ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Gyvenimo išmintis

Kartą tėvas pakvietė sūnų pažiūrėti, kaip auga ryžiai jų lauke. Beeinant sūnus pastebėjo, kad vieni ryžių stiebai tiesūs, o kiti nulinkę iki pat žemės.
– Tėvai, – paklausė jis, – turbūt, šie ryžiai tiesūs todėl, kad jie stiprūs, o štai šie nulinkę, nes silpni?
Tėvas nuskynė skirtingus ryžių stiebus, ir, rodydamas juos sūnui, paaiškino:
– Pažiūrėk, sūnau, šis iš pažiūros silpnas stiebas iš tiesų yra subrendęs, tai grūdai jį lenkia, ir tik tokie ryžiai tinkami maistui. O štai šis ištįsęs stiebas – tiesiog nesubrendęs ir bejėgis. Taip yra ir gyvenime – nebrandūs, neturintys išminties žmonės stengiasi save išaukštinti ir parodyti. O štai išmintingi žmonės tarsi šie subrendę ryžiai – gyvena tyliai, oriai ir nesipuikuoja savo pasiekimais, nors būtent jie atneša naudą kitiems. Ir už jų kuklumą juos myli ir gerbia.

Stiklinė vandens

Kartą pas Mokytoją atėjo mokinys, kuris tvirtino, kad pasiekė visišką ramybę, kad jo niekas jau nebegali išmušti iš pusiausvyros, ir kad jis pasiekė nušvitimą. Mokytojas paprašė papasakoti smulkiau apie mokinio pasiekimus ir pakvietė jį kartu papietauti.

Įdėmiai išklausęs pasakojimo, Mokytojas staiga pakėlė stiklinę vandens ir.. išpylė ją tiesiai pašnekovui į veidą. Tai buvo taip netikėta, kad sukėlė ūmią mokinio reakciją ir piktų žodžių laviną. Mokytojas ramiai jo išklausė ir pasakė:
– Matai, kaip tau dar toli iki nušvitimo.. Tavo įtūžis tebuvo prisnūdęs, o aš jį lengvai pažadinau stikline vandens..

Moralė: mūsų gyvenime daug tokių “vandens stiklinių“, kurios netikėtai išryškina tai, kas iš tiesų yra mumyse.

Mėgstamiausias nelabojo instrumentas

Labai labai seniai nelabasis nusprendė išparduoti savo veiklos instrumentus. Jis įvertino juos ir tvarkingai sudėliojo visuotinei apžvalgai. Tai bent kolekcija susidarė! Čia kabėjo blizgantis Pavydo kardas, o šalia puikavosi Pykčio kūjis. Lentynoje gulėjo Godumo ir Norų lankai, o šalia buvo paskleistos apnuodytos Geidulio ir Keršto strėlės. Stovėjo išrikiuoti ir Baimės, Išdidumo bei Neapykantos pabūklai.

O pačioje gražiausioje lentynoje, atskirai nuo visų instrumentų, gulėjo mažas, nušiuręs, neišvaizdus medinis pleištelis, ant kurio buvo užkabinta kortelė su užrašu “Nusiminimas“. Keista, bet jis buvo aukščiausiai įvertintas ir kainavo tiek, kiek visi instrumentai kartu paėmus.

Vieną praeivį nustebino toks kainų skirtumas, ir jis paklausė nelabojo, kodėl jis taip aukštai vertiną tokį neišvaizdų pleištelį. Nelabasis švelniai paglostė savo brangiausią instrumentą ir atsakė:
– Aš tikrai vertinu jį labiau už kitus, nes tai vienintelis instrumentas mano arsenale, kuriuo galiu visada pasikliauti, net jei visi kiti pasirodo neveiksmingi. Jei tik šį pleištą įkalu į žmogaus mintis, jis dažnai atveria duris ir visiems kitiems mano instrumentams. Patikėkite, nėra nieko pražūtingesnio už nusiminimą!

Vaikų laimė

Ėjo keliu išminčius ir pamatė žmogų, kuris keliavo gerokai palinkęs, slegiamas savo sunkiai pakeliamos naštos.
– Kodėl pasmerkei save tokioms kančioms? – paklausė išminčius.
– Aš kankinuosi dėl savo vaikų ir anūkų laimės, – atsakė žmogus. – Mano prosenelis visą gyvenimą kankinosi dėl senelio laimės, senelis kankinosi dėl mano tėvo laimės, tėvas kankinosi dėl mano laimės, o aš taip pat kentėsiu visą gyvenimą – kad tik mano vaikai ir anūkai būtų laimingi..
– O ar buvo kažkas laimingas tavo šeimoje? – vėl paklausė išminčius.
– Ne, bet mano vaikai ir anūkai būtinai bus laimingi!.. – atsakė nelaimingas žmogus.
– Neraštingas neišmokys skaityti, o kurmis neišauklės erelio! – pasakė išminčius, – išmok pirmiausiai pats būti laimingas, tuomet ir suprasi, kaip padaryti laimingais savo vaikus ir anūkus!

Apie žmonas

Susitiko du draugai. Vienas skundžiasi:
– Mano žmona tokia apsileidusi, tokia netvarkinga! Aš jai nuolat tai sakau, bet su kiekvienais metais viskas eina tik blogyn..
Antrasis atsako:
– O mano žmona tokia išmintinga, tokia puiki šeimininkė! Ir kuo toliau, tuo geresnė! Aš jai taip pat nuolat tai sakau..

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Kuo vadovaujasi išminčius?

Mokinys paklausė:
– Kuo vadovaujasi gyvenime išminčius?
Mokytojas atsakė:
– Išminčius visuomet daro geriausiai, ką gali; nori pasiekiamo; viskame jaučia saiką – ir to pakanka, kad suprasti visa kita.

Paskutinio teismo diena (autorė – O. Fost)

Jūs manote, kad tai biblijiniai pramanai? Arba – jei tikite – jūs įsivaizduojate kažkokią globalinę katastrofą? Susprogdinti namai, piestu pakilusi žemė, pašėlusi jūra ir kraujo upės? Prisikėlę, lipantys iš kapų mirusieji ir kitokia šiurpinanti mistika perpus su taikomąja anatomija, perpinta holivudine dvasia? Ne, bičiuliai, viskas bus kitaip.

Man pavesta perduoti jums, koks bus Paskutinis teismas.

Bus atlikti viso labo du veiksmai, bet jų pilnai pakaks, kad pranašauta pasaulio pabaiga įvyktų.

Visiems ir kiekvienam dabar gyvenančiam, pirmiausiai visu pajėgumu bus įjungtas sąžinės balsas, taip, kad jis suskambės sąmonėje nepriklausomai nuo to, ar jūs ją iškeitėte pirmoje klasėje į kramtomąją gumą, ar ji tyliai baigia savo amžių tolimame atminties kampelyje, ar ji vis dėlto buvo kartais ištraukiama iš kompromiso sangrūdų, kad primintų jos savininkui, kad jis yra žmogus.

O antra – visus natūraliai, be išimčių – apdovanos atjautos dovana…

Pakaks pajusti visų ir kiekvieno esančio su jumis planetoje skausmą ir išgirsti netylantį sąžinės balsą, primenantį visas nuoskaudas, kurias jūs sąmoningai ar nesąmoningai sukėlėte kitiems per savo gyvenimą…

Milijardai žmonių vienu metu pajus kitų skausmą kaip savo, o dar ir pradės kankinti sąžinės graužatis… Iš tiesų, tai bus pasaulinio mąsto reiškinys.

To neįmanoma sugalvoti. Aš pamačiau tai šiandien sapne. Ir todėl dabar, šeštą ryte visa tai užrašiau. Ačiū už dėmesį.

Kaip pažinti Dievą?

Mokinys paklausė Mokytojo:
– Kaip pažinti Dievą?
– Ar tu mylėjai ką nors? – paklausė Mokytojas.
– Aš nesu paprastas pasaulietis, aš noriu pažinti Dievą.
– Gerai pagalvok, gal mylėjai tėvą, motiną, moterį?
– Ne, juk aš prašau praktikos, ir kartoju – aš nesu paprastas pasaulietis…
– Tuomet eik ir pamilk ką nors…

Visiems linkiu gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !!

Kiekvienas galime jį sukurti. Kur? Iš ko? Iš savo gyvenimo, savo gyvenime – juk tai turime kiekvienas. Gimstame šioje nuostabioje Žemėje, kur tiek žmonių, papročių, patirčių, istorijos pamokų, valstybių, šeimų.. kad gali pasirodyti, jog viskas už mus jau sugalvota ir nuspręsta. Tačiau ne: yra toji nuostabi kiekvieno asmeninė erdvė – gyvenimas – kurioje esame Kūrėjai, ir nuo kurios labai priklauso – kokia yra ir bus visų mūsų sukurta bendra Gyvenimo erdvė.

Ką joje kuriame? Ir ar sąmoningai kuriame? Prisimenate pasakojimą apie tai, kaip Kūrėjas sukūrė žmogų, ir liko molio gabalėlis? Ir kai Kūrėjas paklausė, ką jam sukurti iš likusio molio, žmogus paprašė: laimę. Tuomet Kūrėjas padavė tą molio gabalėlį žmogui į rankas.. Kad pats kurtų savo laimę, savo nuostabią gyvenimo erdvę, savo Laimės Slėnį – tokį, kuriame jis pats būtų laimingas ir skleistų bei dovanotų savo laimę aplinkiniams. Kad taptų bendrakūrėju.

N. Hilas vienoje savo knygų aprašo Laimės Slėnį – tai labai graži alegorija ir išmintis, kurią galime pritaikyti ir šiandien. Nes vis aiškiau suvokiame – kas yra tikrosios vertybės, ir kad kiekvienas įdedame savo spalvą į bendrą Pasaulio mozaiką.. Laimės Slėnio žmogus piešia gyvenimą ryškiomis spalvomis, jis turtingas tomis vertybėmis, kurių negali prarasti – tuo, kas teikia laimę, proto ramybę ir sielos harmoniją.

Laimės Slėnio gyventojo gyvenimo dėsniai paprasti, tereikia juos drąsiai taikyti gyvenime:

* Aš atradau laimę padėdamas ją rasti kitiems.

* Įgijau gerą sveikatą blaiviai gyvendamas, sportuodamas ir valgydamas tik tokį maistą, kurio reikia mano kūno gyvybingumui palaikyti.

* Nėra nei vieno asmens, kurio nekęsčiau ar kuriam pavydėčiau – myliu ir gerbiu visus žmones.

* Esu pasinėręs į darbą, kurį labai mėgstu, todėl aš niekada nepavargstu.

* Kasdien meldžiu ne daugiau materialinių gėrybių, bet daugiau išminties, kad galėčiau atpažinti, naudotis ir džiaugtis tais neįkainojamais turtais, kurie man jau yra duoti.

* Jokiomis aplinkybėmis neįžeidinėju nė vieno žmogaus, juos paminiu nebent tik tam, kad išreikščiau savo pagarbą.

* Nesiekiu nė iš vieno žmogaus gauti naudos, prašau tik privilegijos dalintis su tais, kam to reikia.

* Aš gerai sugyvenu su savo sąžine, todėl ji man visur ir visada labai tiksliai pataria.

* Materialinių gėrybių turiu pakankamai, ir kadangi nejaučiu godulio, vieno ar kito daikto siekiu tik tokiu atveju, jei jį galiu konstruktyviai panaudoti. Mano brangiausias turtas yra žmonės, kuriems galėjau padėti dalindamasis man duotomis malonėmis.

* Laimės Slėnyje nėra mokesčių. Jo neapčiuopiami turtai egzistuoja mano širdyje, todėl jų niekas negali nei pasisavinti, nei įvertinti, juos galima tik perimti… Šis Slėnis – viso mano gyvenimo rezultatas. Aš kūriau jį stebėdamas Gamtos dėsnius ir ugdydamas įpročius, kurie atitiktų tuos dėsnius.

Svarbiausia – suvokti, kad esame Kūrėjai ir galime kasdien kurti savo nuostabų Laimės Slėnį 🙂 .. Tokį, kur mums sekasi; kur mūsų namai – miela tyro džiaugsmo salelė kiekvienam šeimos nariui; kur sveikata, entuziazmas, harmonija, draugystė ir meilė 🙂 . Ir.. kuo daugiau kuriame tokių Laimės Slėnių, tuo gražesnis mūsų visų Pasaulis 🙂 ..

Visiems linkiu gražaus artėjančio savaitgalio ir saulėtos nuotaikos :)!

* Tinginį geriau duona nemaitink, bet leisk pagražbyliauti, o ir mokėjime apjuodinti kitus jis meistras. Jis visada suras, kaip pateisinti savo dyką buvimą. (L. Da Vinčis)

* Darbštus duoną gamina, tinginys badą augina. (Lietuvių patarlė)

* Kuo mažiau darai, tuo daugiau tingi. (B. Uze)

* Niekas taip karštai neragina kitų, kaip tinginiai; prisitinginiavę ligi soties, jie būtinai nori visiems pasirodyti uolūs. (F. De Larošfuko)

* Tinginystė nieko nesukuria, o sukurtą sugriauna. (S. Ramišvili)

* Tingus niekuomet nelaimi, laimėtojas niekuomet netingi. (N. Hilas)

* Dykinėjimas labiau vargina nei darbas. (L. Voverangas)

* Tingiai aviai ir sava vilna našta. (T. Fuller)

* Tinginystė bet kurį darbą padaro sunkiu (B. Franklinas)

* Kokių sugebėjimų beturėtų žmogus, bet jei jis tingus – jis pasmerkia save slogiam gyvenimui. (S. Konoli)

* Apatija ir tingumas užšaldo sielą ir kūną. (V. Belinskis)

* Darbas žmogų maitina, o tinginystė gadina. (Lietuvių patarlė)

* Už tinginystę mus baudžia ne tik mūsų nesėkmės, bet ir kitų sėkmė (Ž. Renaras)

* Dykinėdami žmonės mokosi daryti bloga. (Kolumella)

* Įprotis dykinėti baisesnis už visas nelaimes. (L. Tolstojus)

* Tinginys – pats sau kliūtis. (Seneka)

* Turtai, persisotinimas malonumais gimdo tinginystę, o tinginystė gimdo vergus. (F. Dostojevskis)

* Stropumas atneš duonos, tingėjimas – bėdos. (Lietuvių patarlė)

* Tinginystė yra toji mūsų yda, su kuria lengviausiai taikstomės. (F. De Larošfuko)

* Tinginystė – tai priešlaikinė senatvė. (J. V. Gėtė)

* Ir didžiausią talentą pražudo dykinėjimas. (M. Montenis)

* Dykas gyvenimas negali būti doras. (A. Čechovas)

* Tingėjimas – tai kūno ir proto rūdys; dažnai naudojamas raktas visada blizga kaip naujas. (B. Franklinas)

* Nieko nedirbantis visuomet turi daug padėjėjų. (L. Tolstojus)

* Vienas nuoširdžiausių ir tyrų džiaugsmų yra poilsis po darbo. (I. Kantas)

* Visos ydos yra dykinėjimo padarinys. (P. L. Kurje)

* Kas delsia sutvarkyti savo gyvenimą, panašus į naivuolį, laukiantį prie upės, kol ji liausis tekėjusi. (Horacijus)

* Mokinys – ne indas, kurį reikia pripildyti, o fakelas, kurį reikia uždegti. (Plutarchas)

* Mokytojas pats turi būti toks, kokį nori išugdyti auklėtinį. (V. Dalis)

* Sėkmingo auklėjimo paslaptis – pagarba mokiniui. (R. V. Emersonas)

* Vieni mokytojai patys atveria tiesos duris, kiti – dovanoja raktus nuo jos. (L. Suchorukovas)

* Mokytojas – žmogus, kuris gali sunkius dalykus paversti lengvais. (R. V. Emersonas)

* Mokytojas, galintis išugdyti auklėtinių sugebėjimą dirbti su džiaugsmu, apvainikuotas laurais. (E. G. Chabardas)

* Geri mokytojai išugdo gerus mokinius. (M. Ostrogradskis)

* Auklėtojas turi nuodugniai pažinti gyvenimą, kad jam rengtų kitus. (L. Tolstojus)

* Vienintelis išmintingas būdas mokyti žmones – rodyti jiems pavyzdį. (A. Einšteinas)

* Mokymas reikalauja jautraus proto ir didelio lankstumo. Geras mokytojas motyvuoja, sudomina, skatina mąstymą, nurodo kryptį. (B. Lee)

* Vaiko mokymo tikslas yra išugdyti jo sugebėjimą toliau lavintis be mokytojo pagalbos. (E. G. Chabardas)

* Jei mokytojas ir darbą myli, ir mokinius, jis puikus mokytojas. (L. Tolstojus)

* Esama daug lavinimo ir ugdymo būdų, ir kiekvienas jų svarbus savaime, bet aukščiau už visus turi būti dorovinis lavinimas. (V. Belinskis)

* Mokydami kitus, mokomės patys. (Seneka)

* Prastai išugdyto žmogaus drąsa virsta šiurkštumu; mokytumas – pedantiškumu; sąmojingumas – juokdaryste; paprastumas – nekultūringumu; geraširdiškumas – meilikavimu. (Dž. Lokas)

* Žinios – šarvai prieš visas negandas. (Rudaki)

* Visiškai aišku, kad iš gyvenimiškai naudingų dalykų pirmiausia reikia mokyti tų, kurie iš tikrųjų būtini, o ne visų be išimties. (Aristotelis)

* Sunkių mokslų nėra, yra tik sunkus dėstymas. ( A. Gercenas)

* Tikrasis mokymo objektas – rengti žmogų būti žmogumi. (N. Pirogovas)

* Mokytojas, sugebantis įkvėpti mokinius nors vienam geram poelgiui, nors vienam puikiam eilėraščiui, padaro daugiau nei tas, kuris mūsų atmintį užpildo daugybe pagal pavadinimą ir formą suklasifikuotų dalykų. (J. V. Gėtė)

* Gera širdis – geriausias mokytojas. (Lietuvių patarlė)

* Laiminga ta mokykla, kuri moko gvildenti ir atlikti stropiai gerus darbus, dar stropiau – geresnius, o stropiausiai – geriausius. (J. Kamenskis)

* Nėra tokio blogo žmogaus, kurio geras auklėjimas nepadarytų geresniu. (V. Belinskis)

* Be pozityvumo ir grožio daigų negalima žmogui išeiti iš vaikystės į gyvenimą, be pozityvumo ir grožio daigų negalima išleisti kartos į kelią. (F. Dostojevskis)

* Tik tos žinios ko nors vertos, kurios pasiektos mąstymo, o ne atminties pastangomis. (L. Tolstojus)

* Ateitis – mokyklos mokytojo rankose. (V. Hugo)

Nuoširdžiausi sveikinimai Mokytojams! 🙂

* Gyvenimas supintas ne iš norų, o iš kiekvieno žmogaus poelgių. (P. Koeljo)

* Pagrindinis talento požymis – kai žmogus žino, ko jis nori. (P. Kapica)

* Kiekvienas noras mums duodamas kartu su jėgomis jam įgyvendinti. (R. Bachas)

* Nepakanka vien norėti, reikia veikti. (J. V. Gėtė)

* Protą tarsi dulkės užteršia norai, protas vilioja žmogų į išorę, bet suteikia tik išorinį, laikiną, daiktinį džiaugsmą. Be proto pusiausvyros, be moralinių bei dvasinių vertybių neįmanoma pasiekti aukštų tikslų. (Indų Vedos)

* Vienais norais sotus nebūsi. (Lietuvių patarlė)

* Žmogus visuomet turės norų, esmė tik tame – kokie tie norai. (Viktorianas)

* Ne tas vargšas, kuris mažai turi, o tas, kuris nori vis daugiau. (Seneka)

* Noras yra geras, jei jį sukėlė teisingi motyvai. Tai pirminis postūmis, siekiant laimės dabar ir ateityje. Neteisingi motyvai gimdo blogus norus, kurie savo ruožtu sukuria įvairiausių nemalonių problemų. (Dalai Lama XIV)

* Juk tai, ko netrokšti, tavęs ir neslegia. (Ciceronas)

* Su mintimis apsieik kaip su svečiais, o su norais – kaip su vaikais. (Lietuvių patarlė)

* Mums reikalinga tik tai, ko mums reikia. (A. Čechovas)

* Be noro viskas sunku, net tai, kas lengva. (G. Skovoroda)

* Žmogus tikruoju žmogumi tampa tuomet, kai pradeda turėti dvasinių norų ir vystosi dvasiškai. (Viktorianas)

* Dauguma skaito reikalingu tik perteklių. (Š. L. Monteskje)

* Daugiausia uždraustų vaisių yra ant norų medžio. (B. Krutijer)

* Aš turiu valdyti norus, o ne jie mane. (S. Vivekananda)

* Prie gero nėra noro, prie blogo – penki šeši norai. (Lietuvių patarlė)

* Imkime kad ir norą pavalgyti – jis išreiškia natūralų organizmo poreikį. Toliau jau pats žmogus sprendžia – ar jis paprasčiausiai patenkins šį poreikį, ar pavers jį persivalgymu, o gal net ir yda. (K. Taperveinas)

* Reikia visada atsiminti vieną dalyką: nepakanka tik atsisakyti veiklos, patenkinančios juslių norus. Reikia sąmoningai atsisakyti tų vidinių paskatų, kurios žadina jusles. Vien tik dvasios pažinimas gali sunaikinti nereikalingus norus. (Indų Vedos)

* Geriems norams ir Dievas padeda. (Lietuvių patarlė)

* Didingi ir kilnūs norai iškelia į neregėtas dvasines aukštumas, žemi nuveda į juslių požemius. (Ramajana)

* Kas nori – ieško galimybių, kas nenori – priežasčių. (R. Bachas)

* Noras – tai visuomet galimybė. (G. Mari)

Saulėtos visiems nuotaikos ir gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Gėlės ir gyvatės (E. de Mello)

– Kas yra didžiausias nušvitimo priešas?
– Baimė.
– O iš kur ateina baimė?
– Iš klaidingo suvokimo.
– O kas yra klaidingas suvokimas?
– Galvoti, kad gėlės aplink tave yra nuodingos gyvatės.
– Tuomet kaip aš pasieksiu nušvitimo?
– Atmerk akis ir.. pamatyk.
– Ką?
– Kad aplink nėra nei vienos gyvatės.

Apie vaikus ir tėvus

Pas Mokytoją atėjo žmogus ir sako:
– Mokytojau, mano tėvai vis skundžiasi ir verkšlena, gyventi ramiai neduoda. Matyt, nusilpo jų protelis senatvėje… Negaliu daugiau šito kentėti! Gal man juos išvežti į globos namus?
– Suprantu, tau sunku, – palingavo galvą Mokytojas, – bet pagalvok – kai tu buvai lopšyje, ko gero, dieną naktį verkei, o ir dideliu protu nepasižymėjai… O tėvas su motina ėmė tave ant rankų ir su meile švelniai sūpavo. Jie greičiau būtų su gyvenimu išsiskyrę, nei su tavimi. Ir kuo tu dabar nori jiems atsidėkoti?..

Priimti save (Ošo)

Kartą karalius atėjo į savo sodą ir pamatė vystančius medžius, krūmus ir gėles. Ąžuolas pasiguodė, jog nyksta todėl, kad negali būti toks aukštas kaip pušis. Pušis gi skundėsi, kad vysta, nes negali subrandinti vynuogių kaip vynuogynas. O vynuogynas sunyko todėl, kad negali žydėti taip, kaip rožė.

Galiausiai karalius vis dėlto pamatė vieną augalą, kuris džiugino širdį savo puošniais žiedais ir vešlumu. Paklaustas, kodėl jis taip gražiai žydi, augalas atsakė:
– Man tai savaime suprantama, juk aš galiu teikti džiaugsmą, tam tu mane ir pasodinai. Jei tu norėtum ažuolo, vynuogės ar rožės – tu pasodintum juos. Todėl aš manau, kad negaliu būti niekuo kitu, tik savimi. Ir aš stengiuosi išvystyti savo geriausias savybes.

Moralė: tu čia, nes Kūrinijai tu reikalingas būtent toks, koks esi! Kitaip kažkas kitas būtų čia. Tu – įsikūnijimas kažko ypatingo, kažko labai svarbaus. Kodėl tu nori būti Buda? Jei Dievas norėtų antro Budos, jis atkartotų jų tiek, kiek norėtų. Bet jis sukūrė tik vieną Budą, šito pakanka. Nuo to karto jis nesukūrė kito Budos ar kito Kristaus. Vietoje to jis sukūrė tave. Pagalvok, kokį dėmesį Universumas skyrė būtent tau!

Tu išrinktas – kaip ir Buda, Kristus ar Krišna. Jų darbas atliktas, jie įnešė savo indėlį į būtį. Dabar tu čia, kad įneštum savo indėlį. Pažiūrėk į save. Tu gali būti tik savimi… neįmanoma, kad tu taptum kažkuo kitu. Tu gali džiaugtis ir žydėti, arba gali nuvysti, jeigu tu nepriimi savęs.

Svarbus klausimas (E. de Mello)

Tą dieną, lyg tyčia, visi lankytojai klausė tik vieno: kas bus po mirties. Mokytojas tik šypsojosi ir nieko į tai neatsakė. Vėliau mokiniai paklausė – kodėl jis neatsakė.
– Ar jūs pastebėjote, kad anapusiniu gyvenimu domisi būtent tie, kurie nežino – ką daryti su šituo gyvenimu? Jiems reikalingas dar vienas gyvenimas, kuris tęstųsi amžinai, – atsakė Mokytojas.
– Ir vis dėlto: yra gyvenimas po mirties ar ne? – nekantravo vienas iš mokinių.
– Ar yra gyvenimas iki mirties – štai kur klausimas, – mįslingai atsakė Mokytojas.

Ar girdėjai paukščio giesmę? (E. de Mello)

Induizmas didingai aprašo Dievo santykį su Kūrinija: Dievas “šoka“ Kūriniją. Jis – šokėjas, Kūrinija – jo Šokis. Šokis ir šokėjas – ne tas pats, bet jie neegzistuoja vienas be kito. Šokio nenusineši dėžutėje namo, jei jis tau patiko. Kai tik šokėjas nustoja šokti, šokis baigiasi.

Ieškodami Dievo, mes pernelyg daug galvojame, pernelyg daug kalbame. Net matydami šį šokį, kurį mes vadiname Kūrinija, mes nuolat galvojame, kalbame (su kitais ar savimi), svarstome, analizuojame, filosofuojame. Žodžiai. Triukšmas…

Panirk į tylą ir stebėk Šokį. Tiesiog žiūrėk: žvaigždė, gėlė, gelstantis lapas, paukštis, akmuo… tiks bet kuris šio Šokio fragmentas. Žiūrėk. Klausyk. Užuosk. Paliesk. Paragauk. Pajusk. Ir, galimas dalykas, greitai tu pamatysi ir Jį – Patį Šokėją!

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

* Naujasis tūkstantmetis suteikia pasirinkimo galimybę: išreikšti savo aukščiausiąjį “aš“ ar tapti tamsesnių troškimų auka. Jis atneša laisvės ir pažangos vėjus, taip pat galimybę rasti naujus problemų sprendimus. Ko sieksime, gavę naujus pasirinkimus? Turime keistis ir išskleisti savo gražiausias žmogiškas savybes geresniam pasauliui sukurti. (E. K. Profet)

* Vystydamiesi kaip individai, mes skatiname mūsų visuomenės vystymąsi. Tie, kurie pasiekia vystymosi viršūnę, ne tik patys džiaugiasi augimo vaisiais, bet ir teikia tuos vaisius pasauliui. Vystydamiesi kaip individai, mes nešame ant savo pečių žmoniją. Ir taip vystosi visa žmonija. (M. S. Peck)

* Naujojo žmogaus idealas: širdis tyra kaip krištolas; protas šviesus kaip saulė; siela plati kaip Visata; dvasia galinga kaip Kūrėjas, ir ji vienybėje su Kūrėju. (B. Duno)

* Utopijos dažnai tebūna per anksti pasakytos tiesos. (A. De Lamartinas)

* Pažanga – gamtos dėsnis. Jos sustojimas tolygus laipsniškam visuomenės irimui; stimuliuoti pažangą ir stoti skersai kelio stagnacijai – kiekvieno mūsų pareiga. (V. Veitlingas)

* Žmonės visų pirma stengiasi keisti gyvenimo sąlygas, užuot keitę pažiūras ir tikėjimus, kurie tas sąlygas suformavo. Žmonės stengiasi įveikti skurdą, badą, priespaudą, nelygybę, prievartą..karą – visa tai yra gyvenimo sąlygos ir aplinkybės, ir žmonės nori jas pašalinti… Jei norite tikrų permainų pasaulyje, turite keisti žmonijos pažiūras ir įsitikinimus. (N. D. Walsch)

* Kas neina į priekį, tas eina atgal: rimties būvio evoliucijoje nėra. (V. Belinskis)

* Pradėti reikia nuo savęs. Jeigu negali įgyvendinti to, ką norėtum matyti savo valstybėje arba bet kurioje Žemės vietoje, nesiūlyk to ir kitiems… Turi surasti harmoniją savyje, turi surasti saugumo jausmą savyje. To, ko nėra tavyje, negali paskleisti ir aplink save. (E. Keisis)

* Žemėje neliks karų, jeigu užbaigsime karus savo viduje. Blogis nėra nulemtas, tai visada pasirinkimas. Nuodėmingumas – taip pat pasirinkimas. Rinkitės tiesą – ji žadina gerus jausmus. Rinkitės meilę – jos dėka pajusite vienybę ir sukursite harmoniją Žemėje. (Ramta)

* Mes tobulėjame. Nepaisant visko, kas priešinasi tam procesui, mes tampame geresnėmis žmogiškomis esybėmis. Ne visi iš mūsų. Nelengvai. Bet didžioji žmonijos dalis kažkokiu būdu sugeba tobulinti save ir savo kultūras. Egzistuoja jėga, kuri kažkaip stumia mus pasirinkti sunkesnį kelią ir kurio vedami sugebame pakilti iš to liūno ir purvo, kuriame taip dažnai gimstame. (M. S. Peck)

* Judėjimas į priekį – natūralus gamtos dėsnis, ir jo nesustabdysi ilgesniam ar trumpesniam laikui žmogaus jėgomis, tironų ginklu ar šventikų prakeikimu. Gyvenimą ir vystymąsi daro įmanomu tik judėjimas. Ateitis priklauso tik pažangai. (E. Hekelis)

* Turime pirmiausiai įsisavinti, jog idealas – tai dvasingumas, pagrindinis naujos epochos faktorius – vienybė. Galimus iššūkius pergyvens tie, kurie santykius su kitais žmonėmis pagrįs dvasiniais idealais… Patyrimas, sudaužęs mūsų viltis ir atnešęs nusivylimą, gali tapti pamatiniais akmenimis ir gairėmis į šviesią ateitį, kurioje taika ir ramybė. (E. Keisis)

* Vienintelis būdas numatyti ateitį yra suformuoti tą ateitį. (E. Hoferis)

* Pasaulio bėdų priežastis akivaizdi: žmonės dar nėra išmokę pagrindinių būties pamokų, jie nesupranta, kas vyksta aplinkui, jie pamiršo didžiąsias dvasines tiesas. Jei norite išsaugoti šio pasaulio grožį – kiek jo daug! – tapkite dvasiniais aktyvistais, būkite ta priežastimi, kuri sukels norimus pokyčius… Visa, kas negerai, pakeiskite. (N. D Walsch)

* Jeigu pakankamai daug žmonių kažkuo tiki, jie gali tai paversti realybe, nes kolektyvinė energija užpildo jų bendrą idėją. Atliekant dvasinį darbą, nepaprastai svarbu sukoncentruoti dėmesį ties trokštamu pasiekti rezultatu. Ne fiksuoti dėmesį ties neigiamybėmis ir taip suteikti joms galios, bet laikytis aukščiausios gėrio idėjos ir koncentruoti energiją jos siekiant. Mes esame savo likimo pranašai. Mes galime ir sukurti pranašystes, ir priversti jas išsipildyti. (E. K. Profet)

* Evoliucijos energija – tai pokyčių energija, panaikinanti viską, kas nereikalinga ir nešanti nauja ir vertinga. Baigiasi tironijos epocha su karais, išnaudojimu ir manipuliacijomis, todėl reikia džiaugtis, o ne bijoti! Evoliucijos viršūnė – kiekvienam žmogui suvokti savo dvasios galią ir kūrybinį potencialą. Iš to gims vienybė ir nauja visuomenė – lygiaverčių individų kūrybinė sąjunga. (Ramta)