Kategorija: Mintys

Vieną dieną Mokytojas atvedė savo mokinį prie kalno, kurio papėdėje buvo pastatytas labirintas.

Jis buvo be stogo, o sienos buvo labai aukštos ir tokios lygios, kad perlipti per jas buvo neįmanoma.

Mokytojas palydėjo savo mokinį prie labirinto įėjimo ir paprašė užeiti ir surasti išėjimą iš jo.

Mokinys ilgai klaidžiojo – visą dieną ir naktį, bet vis atsidurdavo aklavietėje. Galiausiai jis neteko vilties ir taip pavargo, kad krito ant žemės ir užmigo..

Jis pabudo, kai kažkas papurtė jo petį. Jis atsimerkė ir pamatė savo Mokytoją. Mokinys labai sielojosi, kad neįvykdė užduoties..

– Kelkis ir eik paskui mane, – tarė Mokytojas.

Jis išvedė savo mokinį iš labirinto ir ėmė kilti į kalną.

Kai jie abu pasiekė viršūnę, Mokytojas tarė:

– O dabar pažvelk žemyn.

Labirintas nuo kalno viršūnės matėsi lyg ant delno!

– Pagalvok, žvelgdamas iš čia į labirintą – ar galėsi surasti kelią į išėjimą? – paklausė jis.

– Manau, kad taip! – pralinksmėjo mokinys. – Tereikia atidžiai įsižiūrėti..

– Gerai pažiūrėk ir įsimink jį – paprašė Mokytojas.

Mokinys taip ir padarė. Vėliau jie nusileido nuo kalno, mokinys drąsiai įėjo į labirintą ir.. be jokių klaidžiojimų surado išėjimą!

Ten jo jau laukė Mokytojas, ir abiejų džiaugsmui nebuvo ribų..

– Šiandien išmokai labai svarbią pamoką, – nusišypsojo Mokytojas. – Kuo labiau emociškai atsiriboji nuo situacijos, tuo aukščiau tarsi pakyli virš jos ir gali aiškiai pamatyti teisingą sprendimą. Tuomet ir painiausioje situacijoje atrandi geriausią išeitį. Tai viena iš svarbiausių Gyvenimo Meno paslapčių 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos! 🙂

Kiek laiko egzistuoja mūsų žydrojoje planetoje šviesa ir tamsa, tiek laiko joje gyvuoja ir šviesos bei tamsos jėgos.

Kadaise, labai seniai, vienoje Žemės pusėje apsigyveno Angelas, o kitoje – Nelabasis.

Angelas labai norėjo, kad visi žmonės Žemėje mylėtų vieni kitus. Jis pasodino savo sode obelis ir užaugino rojaus obuoliukus.

Paragavus obuoliukų iš Angelo sodo, žmogų užliedavo didingi jausmai. Jis tapdavo geranoriškas, draugiškas, rūpestingas, atjaučiantis ir dosnus.

Ir šviesiojoje Žemės pusėje vis daugėjo žmonių su tokiomis nuostabiomis dvasinėmis savybėmis. Jie gyveno santarvėje, meilėje ir rūpinosi vieni kitais.

O kitoje Žemės pusėje savo tamsos karalystėje gyveno Nelabasis ir svajojo visus žmones paveikti savo tamsiomis velniškomis jėgomis.

Jis taip pat pasodino savo sode obelis. Bet jų obuoliai buvo visai kitokie, nei iš Angelų sodo.

Paragavęs obuolių iš Nelabojo sodo, žmogus tapdavo piktas, pavydus, žiaurus, godus, beširdiškas ir dviveidiškas. Jis pradėdavo kautis su kitais žmonėmis, siekdamas jėga įrodyti savo pranašumą.

Ir palengva tamsiojoje Žemės pusėje vis daugiau ir daugiau žmonių užsikrėsdavo velniškomis savybėmis.

Bėgo laikas. Lygiai taip pat, kaip susimaišo smėlio smiltelės, susimaišė, persipynė ir visi žmonės Žemėje.

Taip pradėjo šalia gyventi geri žmonės ir pikti, dosnūs ir godūs, apgavikai ir sąžiningi, dviveidžiai ir tiesos skleidėjai, linksmi žmonės ir niūrūs bambekliai.

Sunku jiems kartu gyventi. Labai dažnai jie neranda bendros kalbos, todėl ginčijasi, barasi ir net kariauja.

O motina Žemė viską mato ir supranta. Ji nori savo vaikams ramaus, džiaugsmingo ir laimingo gyvenimo. Ji gaubiasi nuostabiais miškais, pievomis, gėlėmis, alsuoja paukščių giesmėmis ir Angeliška muzika.

Bet Nelabasis šito nenori. Jis griauna natūralų Žemės grožį, siekdamas valdžios ir galios prieš ją.

Bet Žemė pakankamai stipri, kad ištrūktų pagaliau iš Nelabojo nelaisvės. Ji vis atsinaujina, pražysta ir neleidžia Nelabajam laimėti.

Ir padeda jai Angelas-Sargas, Dieviška Meilė ir Geri Žmonės 🙂 .

Autorė – T. Domarenok-Kudriavceva, vertimas – R. V., ruvi.lt

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !

Kartą mokinys paklausė Išminčiaus:

– O ar apskritai įmanoma suprasti Didįjį Kūrėjo Planą?

– Taip. Bet pirmiausia tau reikės suvokti, kas tu esi, savo tikslą ir vietą gyvenime. Todėl turėsi giliai pažinti Meilę ir neapykantą, Ištikimybę ir išdavystę, Viltį ir nusivylimą, Tikėjimą ir neigimą, Dosnumą ir savanaudiškumą, Gerumą ir pyktį.

– Ir tuomet jau suprasiu? – paklausė mokinys.

– Būk kantrus, – nusišypsojo Išminčius, – turėsi dar žiūrėti ir mokytis matyti Didžiąją Gyvenimo Harmoniją kiekviename akmenyje, daigelyje, kiekvienoje snaigėje ir vandens lašelyje, kiekvienoje šypsenoje ir ašaroje. Mokytis klausyti ir išgirsti tą Harmoniją vėjo gūsyje ir paukščio čiulbėjime, šaltinio čiurlenime ir lapų šnarėjime.

– Ir jau bus aišku?

– Dar ne. Po to tau reikės mokytis jausti: pajusti Didžiąją Paslaptį kiekvienoje Būties akimirkoje, jausti visos Gyvybės Meilę ir Vienybę, kiekvienos gyvos būtybės Džiaugsmą ir skausmą.. Pajusti savyje nuostabų Visatos muzikos sferų atgarsį.. Jausti gyvybę kiekviename atome ir tolimiausioje žvaigždėje, praeivio žvilgsnyje ir tolimo nepažįstamojo gyvenime.

– Ir?..

– Kantrybės.. Kai visa tai pamatysi, išgirsi, pajusi ir suvoksi, tuomet mokysies veikti: dovanoti Meilę visai gyvybei, besąlygiškai padėti artimam savo – tiesiog todėl, kad jam reikalinga pagalba.. Išmoksi tesėti savo pažadus – juk kažkam tai gali būti didžioji viltis ir svajonė.. Mokysies tenkintis mažu, nesikabinti už praeities, taisyti savo klaidas, gyventi dabartimi su džiaugsmu ir žiūrėti į ateitį su tikėjimu ir viltimi..

– Nejaugi dar kažko reikės mokytis?..

– Jau nedaug.. Išmoksi gyventi laisvas ir neribosi kitų laisvės, nesigėdinsi atjautos ir džiaugsmo ašarų. Į kiekvieną žvilgsnį atsakysi Šypsena, į įžūlumą – Geranoriškumu, į neapykantą – Meile.. O Meilę dalinsi taip, kaip Saulė šviečia: neskirstydamas, visiems vienodai.. Štai tuomet tau nekils tokie klausimai, ir pats atlaidžiai šypsosies, kai tau juos užduos – nes prisiminsi, kaip pats kankinaisi ir ieškojai atsakymų..

– Kodėl nekils?

– Todėl, kad pats tapsi Kūrėju!

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Vienos karalystės karaliui pavaldiniai papasakojo, kad jo karalystėje atsirado išminčius, kurį žmonės labai gerbia. Ir kad tas išminčius turi didesnę įtaką žmonėms, nei pats karalius! Ir kad moko išminties nemokydamas..

Sunerimo karalius ir ėmė galvoti – ką gi dabar jam daryti?. Ir nusprendė jis pasikviesti tą išminčių į savo rūmus.

“Taip aš išspręsiu visas problemas“ – pagalvojo jis.

“Pirmiausia – žmonėms patiks, kad aš su juo susitinku ir jie padarys atitinkamas išvadas. Antra – dosniai jį apdovanojęs, galėsiu palenkti į savo pusę.. Ir trečia – įsitikinsiu pats, kokia yra situacija“ – svarstė karalius.

Sekančią dieną jis nusiuntė pasiuntinį pas išminčių su prašymu nedelsiant atvykti į rūmus.

Išklausęs pasiuntinio, išminčius paprašė, kad šis papasakotų apie karaliaus būdą ir valdymą. Pasiuntinys papasakojo.

– Perduok karaliui, kad aš supratau, ką turiu daryti.

Tačiau ėjo laikas, bet išminčius rūmuose nesirodė.

Karalius nusiuntė dar vieną pasiuntinį, kuris pranešė išminčiui, kad karalius labai supyko dėl tokio delsimo:

– Jei neatvyksite, jis gali jus jėga priversti. Jis labai nenorėtų jūsų įžeisti..

Tačiau išminčius davė suprasti, kad į rūmus nevyks.

Sulaukęs pasiuntinio, karalius ne juokais supyko!

Bet jis buvo gudrus politikas, todėl suprato, kad jei imsis prievartos be aiškios priežasties, tuomet liaudis palaikys nuskriaustojo pusę, o jei nebaus – pavaldiniai pagalvos, kad karalius silpnas ir neryžtingas.

Kiek pasvarstęs, karalius nusprendė pats vykti pas išminčių ir apie viską pasikalbėti.

Išminčius šiltai jį sutiko, todėl karaliaus pyktis greitai atslūgo. Karalius paklausė išminčiaus su lengva priekaišto gaidele:

– Aš tavo valdovas. Kodėl net du kartus neatvykai, kai kviečiau tave? Juk galėtum mane pamokyti: pasidalinti išmintimi, parodyti tiesą, padaryti mane teisingesniu ir geresniu žmonėms..

Išminčius pritardamas šypsojosi:

– Matai, karaliau, tu pats supratai, kad tau reikalinga išmintis ir tiesa, kad turi tapti teisingesnis ir geresnis žmonėms. Tu žinai – ką daryti, kaip daryti ir turi valdžią tai įgyvendinti. O aš.. žinau, ką daryti ten, kur aš esu..

Karalius nustėro: jis suprato, kame išminčiaus jėga ir kad pakliuvo į išminčiaus “spąstus“. Jis pats ištarė tai, ką norėjo iš išminčiaus išgirsti – išmoko nemokomas.. 🙂

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Kartą atėjo vienas žmogus pas Kūrėją ir sako:

– Aš girdėjau, kad tu dalini žmonėms laimę.

– Tai tiesa.

– Gal galėtum ir man ją duoti?

– Žinoma, tik reikia mokėti laimę vertinti ir saugoti.

– Aš išmoksiu! – patikino žmogus ir, pasiėmęs laimę, nuskubėjo namo.

Ir pradėjo žmogus laimingai gyventi..

Bet vieną dieną jam pasirodė, kad kitų laimė didesnė ir geresnė. Pradėjo žmogų pavydas graužti..

Jis ir vienaip, ir kitaip bandė laimingai gyventi, bet nieko jam nesigavo.

Lyg ir viskas yra – bet nieko nedžiugina.

Ir lyg visko daug – bet vis kažko trūksta.

Lyg ir sotus – bet vis kažko norisi..

Ir taip jis kankinosi, kad iš pavydo ir nepasitenkinimo gyvenimu net sirgti pradėjo.

Mato žmogus – visai prasti popieriai, todėl vėl nuskubėjo pas Kūrėją.

– Kūrėjau, kodėl tu vieniems dalini didelę laimę, o kitiems – mažą?

– Pameni – aš tau sakiau, kad reikia mokėti vertinti ir saugoti laimę?

– Kaip aš galiu to išmokti, jei man reikia žymiai daugiau laimės?.. Ką man vertinti ir saugoti?

– Aš daviau tau labai didelę laimę, bet tu jos nevertini.

– Kokia gi ji didelė, jei aš toks nelaimingas?.. – guodėsi žmogus.

– Yra žmonės, kurie mažame daug atranda, o yra ir tokie, kurie niekada savo laimės nemato.

– Duok man tiek, kad aš galėčiau įžvelgti savo laimę, – paprašė žmogus.

– Gerai, imk ir keliauk namo..

Suspaudė žmogus rankose savo laimę – kad nepamestų – ir nuskubėjo namo.

Tačiau sugrįžęs nei namo, nei ūkio, nei visų savo gėrybių nerado. Vietoje to – plynas laukas, lyg niekada čia nieko ir nebuvo..

Žmogus vėl bėgte nubėgo pas Kūrėją.

– Kūrėjau! Tu ne tik nieko nedavei, bet ir atėmei iš manęs viską!..

– Aš paėmiau tik tai, kas tavęs netenkino, – atsakė Kūrėjas – dabar galėsi kurti naują laimę, ir, galbūt, įžvelgsi ją, jei.. išmoksi ją vertinti ir saugoti 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

* Kuo arčiau penktadienis, tuo smagesnis rytas 🙂 ..

* Rojus – vieta, kur nėra pirmadienių, žadintuvų ir viršininkų.

* Kiečiausias miegas – ryte po žadintuvo skambučio.

* Populiariausias užsiėmimas prieš miegą – skaičiuoti, kiek išmiegosi, jei užmigsi dabar.

* Kas anksti keliasi, tas visus žadina: varsto duris ir spinteles, garsiai vaikšto, pila vandenį į virdulį, barška indais..

* Artėja šeštadienis. Nuo ko pradėti poilsį – nuo skalbimo ar nuo tvarkymo?..

* Viršininkai mėgsta kartoti, kad nepakeičiamų žmonių nėra. Bet.. kai tik ateina atostogų metas – stebuklingai tampi tuo vieninteliu ir nepakeičiamu..

* Nedirbi – neturi už ką gyventi. Dirbi – neturi kada gyventi.

* Nėra pasaulyje nieko nuodingesnio, nei draugiškas moterų kolektyvas.

* Yra tokia profesija – sėdėjimas darbe..

* Apie ką galvojate – tą ir jaučiate. Ką jaučiate – tą ir spinduliuojate. Ką spinduliuojate – tą ir gaunate.

* Keistas laikmetis: telefonai be mygtukų.. durys be rankenų.. santykiai be jausmų.. žmonės be žmoniškumo..

* Šiuolaikiniai žmonės gyvena taip, kad kyla logiškas klausimas: o ar užteks visiems vietos pragare?..

* Žmonių santykiai – kaip laivas: jei neišlaiko nedidelės audros – nėra prasmės plaukti į atvirą jūrą.

* Mylėti žmogų dėl išvaizdos – tas pats, kaip mėgti saldainį dėl jo gražaus popierėlio.

* Trumpiausias kelias į žmogaus širdį – nuoširdumas 🙂 ..

* Labai svarbu išmokti nesikabinti į žmones: jei šalia yra geri žmonės – džiaukis, jei kurį laiką jų nėra šalia – pailsėk pamąstyk, kurk!

* Jei Kūrinija stato tave į kampą, reiškia, ji nori, kad tu pagalvotum apie savo elgesį..

* Gyvenimas nebaudžia, o tik nuolat atkreipia mūsų dėmesį į tai, kas mums trukdo būti laimingais.

* Stabili psichika – kai gyvenimas bando tau įspirti ir.. susilaužo koją.

* Tylėjimas tylėjimui nelygu: vieni tyli todėl, kad kažko nesupranta, kiti – pernelyg gerai supranta, todėl tyli.

* Efektyvus lieknėjimo būdas per tris dienas! Galima valgyti viską! Bet – iš lėlių lėkštučių ir.. tyčiomis.

* Patarlė moko: pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui. Bet mes ryjame taip, lyg neturėtume nei draugų, nei priešų..

* Kaip teisingai pasisverti: pamatėte rezultatą – nusivalykite ašaras ir nurimkite. Ir TIK po to statykite antrą koją ant svarstyklių!

* Yra vienintelis būdas nusipirkti meilę už pinigus – nusipirkti šunį.

* Pagal mano katės elgesį galima nuspręsti, kad tai aš pas ją gyvenu, o pagal jos žvilgsnį – kad man laikas iš čia išsikraustyti..

* Laimė – kai dažniau dėkoji Dievui, nei prašai.

* Du jausmai mus gelbėja gyvenime – meilė ir humoro jausmas.

* Kad lūpos būtų gražios – kalbėkite gerus žodžius 🙂 . Kad akys spindėtų – ieškokite žmonėse gero!

(Šaltinis – internetas, parinko – ruvi.lt)

Visiems smagaus artėjančio savaitgalio!! 😀

Gyveno kartą du broliai. Vienas turėjo daug žemiškų turtų, kitas – jų neturėjo..

Ir užsimanė vieną dieną turtingasis brolis pasaulį užkariauti. Paėmė jis iš saugyklų visą savo auksą ir brangenybes, surinko būrį vyrų, apginklavo ir iškeliavo svetimų žemių užkariauti.

Kariavo, kariavo, užėmė daug žemių su žydinčiais sodais, nukovė daug žmonių.. Tačiau greitai ir tų sodų neteko – be juos prižiūrėjusių žmonių rūpesčio ir meilės sodai greitai nunyko.. beliko dykvietės..

Tuomet turtuolis su savo būriu patraukė į didžiausius miestus, bet.. sugriovęs juos, tapo viso labo tik griuvėsių karaliumi..

Po savęs jis visur palikdavo dykynes be žmonių, maisto ir vandens, kurios vieną dieną pražudė ir jo kariuomenę.

Nuskurdęs ir išsekęs jis klajojo po ištuštėjusias žemes ir griuvėsius ir niekaip negalėjo suprasti – kodėl laimės paukštė nenutūpė ant jo kruvino kardo?..

Antrasis brolis taip pat patraukė į kelionę po pasaulį. Bet prieš kelionę užaugino savo širdyje nuostabų Meilės žiedą – savo didžiausią turtą.

Visur, kur jis ėjo, Meilės žiedo skleidžiama šviesa žadindavo gyvenimą, o įkvėpti šios šviesos, žmonės patys pradėdavo auginti savo širdyse Meilę.

Ir viskas aplink kaipmat atgydavo: sužydėdavo gėlės, šypsodavosi žmonės, suklestėdavo gyvenimas, augdavo vienybė ir gerovė..

Ir žmonės iš širdies į širdį perduodavo nuostabų Meilės žiedą savo vaikams ir anūkams..

Jis nešė žmonėms Meilę ir Taiką, todėl žmonės su didžiausiu džiaugsmu priėmė ir daugino jo nešamą Šviesą.

Štai taip nekovodamas jis “užkovojo“ visą pasaulį..

Nes nešė savo širdyje didžiausius dvasinius turtus ir stipriausią pasaulyje kuriančią, suburiančią, vienijančią Jėgą – Meilės Jėgą 🙂 ..

(autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !

Ankstyvas rytas. Moteris skuba į darbą, šalia – du angelai. Vyresnysis moko jaunesnįjį:

– Stumtelk, stumtelk ją!

– Bet laiptai tokie statūs, ji gali susižaloti!

– Aš prilaikysiu ją, ji tik koją išsinarins.

– Siaubas, juk jai į darbą reikia, ji trečią dieną iš eilės vėluoja..

– Taip, o dabar dar ir nedarbingumo lapelį gaus, o vėliau ją apskritai iš darbo atleis.

– Taip negalima, kaip ji gyvens be darbo, be atlyginimo?..

– Stumtelk, paskui viską paaiškinsiu, sakau – stumtelk!

Kitas epizodas. Tie patys angelai lydi dideliu greičiu lekiantį automobilį, kuriame sėdi dvi moterys. Priešais jį važiuoja rąstais pakrautas sunkvežimis.

– Greičiau mesk rąstą, mesk!

– Tu ką?.. Juo ir užmušti galima, o moterys juk vaikų turi!

– Mesk, aš jį nukreipsiu į šoną, jos tik gerokai išsigąs.

– Bet kam to reikia? Kam jas taip gąsdinti?!

– Vėliau paaiškinsiu.. Ir pasistenk numesti prie to didžiulio plakato “Jūsų laukia namuose!“, kad jos būtent ties juo sustotų ir perskaitytų šį užrašą.

– .. Na va, verkia abi, namo skambina.. Kaip žiauru! Kam visa tai?..

– Sakiau, kad vėliau paaiškinsiu!..

Trečiasis epizodas – bendradarbių vakarėlis. Šnekučiuojasi vyras su sutuoktuvių žiedu ant piršto ir mergina. Šalia – jau mums pažįstami angelai, pirmasis ragina:

– Tegul dar išgeria.

– Pakaks, jie jau įkaušę, ir mergina taip į jį žiūri..

– Tegul..

– Bet namuose jo laukia žmona ir du vaikučiai.., o jis jau kalbina merginą į viešbutį važiuoti..

– Taip, ir ji sutiks!

– Siaubas, jie kartu išeina! Bet juk žmona sužinos, bus skandalas!

– Taip, barnis neišvengiamas! Taip ir buvo suplanuota.

– ?!..

Saulėlydis. Du angelai dalinasi dienos įspūdžiais:

– Na ir darbas! Nuolatinis stresas..

– Taip, pirmą dieną neįprasta.. Juk šiame lygmenyje mokoma tik stresu! Jūs ten savo pirmame lygmenyje psichologijos, filosofijos knygomis ir gerais filmais mokote, o čia visa tai jau nepadeda.. Todėl tenka stresu išjudinti žmones, kad susimąstytų – kaip gyvena, kam gyvena..

Štai kad ir pirmoji moteris: kol bus namuose sugipsuota koja, vėl pradės siūti, o kai ją atleis iš darbo, nes naikins jos darbo vietą – ji jau turės daug užsakymų. Juk ji taip mėgo ir taip puikiai siuvo jaunystėje! Ir daugybę metų vis atidėliojo siuvimą, nes dirbo nors ir nemėgiamą, bet gerai apmokamą darbą pagal išsilavinimą. Dabar supras, kad mylimas darbas daug svarbesnis už visus diplomus. O ir uždarbis bus geras, ir dirbs su džiaugsmu..

– O tos dvi moterys kelyje?

– Viena iš jų po savaitės išeis iš darbo, nes supras, kad jos vieta šiuo metu su vaiku ir vyru namuose, o ne begalinėse komandiruotėse. Ji ir antrą vaikelį pagimdys, o vėliau ir išsvajotą psichologiją studijuos.

– Gerai.. O neištikimybė? Kuo ji gali būti naudinga?.. Juk šeima byra!

– Šeima? Nėra jau seniai ten šeimos.. Žmona pamiršo savo moteriškumą, vyras vakarais girtuokliauja. Jie nuolat barasi, vaikais vienas kitą šantažuoja. O neištikimybė sukrės abu, privers susimąstyti: bus gana ilgas ir skausmingas šeimos gaivinimo procesas. Žmona pradės skaityti knygas apie tvirtos santuokos pamatus, prisimins savo moteriškumą, išmoks kitaip bendrauti su vyru.

– Ar pavyks išsaugoti šeimą?

– Yra šansų! Viskas priklausys nuo moters..

– Na ir darbelis!..

– Užtat koks veiksmingas! Kai išmuši žmogų iš komforto zonos – jis kaipmat pradeda ir mąstyti, ir aktyviai veikti! Priprasi..

– O jeigu ir tai nepadeda?

– Tuomet.. Yra dar ir trečias lygmuo. Ten netektimis moko. Bet.. tai jau visai kita istorija..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos ir puikaus savaitgalio! 🙂

Sveiki!

JOS nuolat tave supa.

Nepraeina nei dienos, kad JOS nepakliūtų į tavo akiratį.

Įkyriai, neklausdamos nei tavo nuomonės, nei sutikimo ar noro bendrauti, JOS nuolat šmėsčioja tavo gyvenime.

JOS mirga prieš akis, įsiterpia į pokalbius, ateina per netikėtus telefono skambučius.

JOS atkakliai veržiasi į tavo sąmonę per SMS žinutes, elektroninius laiškus, artimų ir net nepažįstamų žmonių skambučius.

Bėgant metams dauguma žmonių išsiugdo gebėjimą JŲ nepastebėti, ignoruoti JAS.

Tokie žmonės išdidžiai sako: “Na, kur JOS? NĖRA JŲ mano gyvenime!“…

Bet vaikai… Vaikai negali JOMS priešintis.

Vaikai neturi suaugusiųjų gyvenimo patirties, ir tai padaro mažylius bejėgiais prieš JAS…

Štai todėl būtent vaikai dažniausiai į JAS reaguoja.

Aš nenoriu tau meluoti – JOS bus visada!

Tu gali arba kovoti su JOMIS visą savo gyvenimą, arba pasiduoti ir pradėti į JAS reaguoti, suteikdamas JOMS džiaugsmą dėl to, kad pastebi JAS…

JOS – TAI PRIEŽASTYS DŽIAUGSMUI.

IR JOS VISADA BUS TAVO GYVENIME!

KIEKVIENĄ DIENĄ!

…

…

Net nežinau, kaip tau su tuo gyventi?!

😀

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis –

Kūrinija

Gražaus artėjančio savaitgalio visiems! 🙂

Kadaise į Žemę atėjo Dievo pasiuntinys. Pirmiausiai jis susitiko su išminčiais.

– Aš atversiu jums sakralines žinias, kad išmokytumėte žmones Dieviškosios išminties, – pasakė jis – jūs tapsite Mokytojais, žmonių pagalbininkais ir mano bendražygiais.

Išminčiai sutiko perimti žinių šviesą ir skleisti ją žmonėms. Jie ištiesė rankas, ir kiekvieno delne įsižiebė amžinosios Dieviškos išminties liepsna.

– Keliaukite ir dosniai ją visiems dalinkite, – išgirdo išminčiai pasiuntinio balsą ir išsiskirstė kas sau..

Vienas išminčius nukeliavo tiesiai į rūmus, kur jam mainais už išmintį pasiūlė daugybę žemiškų gėrybių.

Jis sočiai valgė, saldžiai gėrė, minkštai miegojo, dėvėjo brangiausius rūbus, turėjo vergų, turėjo gražiausių merginų palankumą, tačiau.. kibirkštis jo delne pradėjo gesti.

Kai dingo paskutinė kibirkštis, jis suprato, kad dingo ir jo išmintis. O kad neprarastų visko, ką buvo gavęs, išminčius pradėjo.. įmantriai meluoti. Tas melas ir toliau jį maitino, nors iš tiesų jis tiesiog apgaudinėjo žmones..

Kitas išminčius dalindamas išmintį pastebėjo, kad žmonės jį garbina! Žmonių minia vis augo, o kartu augo ir ją valdanti jėga.

Išminčiui patiko valdyti minią, bet dar labiau patiko žmonių liaupsės – juk jie paskelbė jį dievu!..

Kibirkštis jo delne taip pat labai greitai užgeso – beliko beprotybė išminčiaus galvoje ir apkvailinta minia.

Visi kiti išminčiai įvairiausiais būdais bandė skleisti suteiktas žinias: vieni kalbėjo protingai, bet pernelyg painiai, kiti – nuslėpė dalį išminties, treti jas tiesiog iššvaistė, o kiti – negyveno taip, kaip kalbėjo..

Tačiau buvo nemažai tokių, kurie negailėdami dalino žinių šviesą ir nelaukė nei atlyginimo, nei turtų, nei liaupsių. Jie nedarė sandorių, bet visko turėjo tiek, kiek reikėjo oriam gyvenimui.

Didžiausias jų turtas buvo ta Dieviškos išminties kibirkštis, kuri dalinama tik augo.. Jie ir tapo tikrais Išminties Šviesos skleidėjais.

Ir kuo daugiau jos atiduodavo, tuo ryškesnė ji darėsi: kibirkštis jau netilpo delne, augo ir plėtėsi, o išminčius pats tapdavo šviesa, uždegančia žmonių širdis ir sielas..

(Autorius nežinomas)

Gražaus ir šilto savaitgalio visiems 🙂 !