Kategorija: Mintys

Kartą atėjo vienas žmogus pas Kūrėją ir sako:

– Aš girdėjau, kad tu dalini žmonėms laimę.

– Tai tiesa.

– Gal galėtum ir man ją duoti?

– Žinoma, tik reikia mokėti laimę vertinti ir saugoti.

– Aš išmoksiu! – patikino žmogus ir, pasiėmęs laimę, nuskubėjo namo.

Ir pradėjo žmogus laimingai gyventi..

Bet vieną dieną jam pasirodė, kad kitų laimė didesnė ir geresnė. Pradėjo žmogų pavydas graužti..

Jis ir vienaip, ir kitaip bandė laimingai gyventi, bet nieko jam nesigavo.

Lyg ir viskas yra – bet nieko nedžiugina.

Ir lyg visko daug – bet vis kažko trūksta.

Lyg ir sotus – bet vis kažko norisi..

Ir taip jis kankinosi, kad iš pavydo ir nepasitenkinimo gyvenimu net sirgti pradėjo.

Mato žmogus – visai prasti popieriai, todėl vėl nuskubėjo pas Kūrėją.

– Kūrėjau, kodėl tu vieniems dalini didelę laimę, o kitiems – mažą?

– Pameni – aš tau sakiau, kad reikia mokėti vertinti ir saugoti laimę?

– Kaip aš galiu to išmokti, jei man reikia žymiai daugiau laimės?.. Ką man vertinti ir saugoti?

– Aš daviau tau labai didelę laimę, bet tu jos nevertini.

– Kokia gi ji didelė, jei aš toks nelaimingas?.. – guodėsi žmogus.

– Yra žmonės, kurie mažame daug atranda, o yra ir tokie, kurie niekada savo laimės nemato.

– Duok man tiek, kad aš galėčiau įžvelgti savo laimę, – paprašė žmogus.

– Gerai, imk ir keliauk namo..

Suspaudė žmogus rankose savo laimę – kad nepamestų – ir nuskubėjo namo.

Tačiau sugrįžęs nei namo, nei ūkio, nei visų savo gėrybių nerado. Vietoje to – plynas laukas, lyg niekada čia nieko ir nebuvo..

Žmogus vėl bėgte nubėgo pas Kūrėją.

– Kūrėjau! Tu ne tik nieko nedavei, bet ir atėmei iš manęs viską!..

– Aš paėmiau tik tai, kas tavęs netenkino, – atsakė Kūrėjas – dabar galėsi kurti naują laimę, ir, galbūt, įžvelgsi ją, jei.. išmoksi ją vertinti ir saugoti 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

* Kuo arčiau penktadienis, tuo smagesnis rytas 🙂 ..

* Rojus – vieta, kur nėra pirmadienių, žadintuvų ir viršininkų.

* Kiečiausias miegas – ryte po žadintuvo skambučio.

* Populiariausias užsiėmimas prieš miegą – skaičiuoti, kiek išmiegosi, jei užmigsi dabar.

* Kas anksti keliasi, tas visus žadina: varsto duris ir spinteles, garsiai vaikšto, pila vandenį į virdulį, barška indais..

* Artėja šeštadienis. Nuo ko pradėti poilsį – nuo skalbimo ar nuo tvarkymo?..

* Viršininkai mėgsta kartoti, kad nepakeičiamų žmonių nėra. Bet.. kai tik ateina atostogų metas – stebuklingai tampi tuo vieninteliu ir nepakeičiamu..

* Nedirbi – neturi už ką gyventi. Dirbi – neturi kada gyventi.

* Nėra pasaulyje nieko nuodingesnio, nei draugiškas moterų kolektyvas.

* Yra tokia profesija – sėdėjimas darbe..

* Apie ką galvojate – tą ir jaučiate. Ką jaučiate – tą ir spinduliuojate. Ką spinduliuojate – tą ir gaunate.

* Keistas laikmetis: telefonai be mygtukų.. durys be rankenų.. santykiai be jausmų.. žmonės be žmoniškumo..

* Šiuolaikiniai žmonės gyvena taip, kad kyla logiškas klausimas: o ar užteks visiems vietos pragare?..

* Žmonių santykiai – kaip laivas: jei neišlaiko nedidelės audros – nėra prasmės plaukti į atvirą jūrą.

* Mylėti žmogų dėl išvaizdos – tas pats, kaip mėgti saldainį dėl jo gražaus popierėlio.

* Trumpiausias kelias į žmogaus širdį – nuoširdumas 🙂 ..

* Labai svarbu išmokti nesikabinti į žmones: jei šalia yra geri žmonės – džiaukis, jei kurį laiką jų nėra šalia – pailsėk pamąstyk, kurk!

* Jei Kūrinija stato tave į kampą, reiškia, ji nori, kad tu pagalvotum apie savo elgesį..

* Gyvenimas nebaudžia, o tik nuolat atkreipia mūsų dėmesį į tai, kas mums trukdo būti laimingais.

* Stabili psichika – kai gyvenimas bando tau įspirti ir.. susilaužo koją.

* Tylėjimas tylėjimui nelygu: vieni tyli todėl, kad kažko nesupranta, kiti – pernelyg gerai supranta, todėl tyli.

* Efektyvus lieknėjimo būdas per tris dienas! Galima valgyti viską! Bet – iš lėlių lėkštučių ir.. tyčiomis.

* Patarlė moko: pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui. Bet mes ryjame taip, lyg neturėtume nei draugų, nei priešų..

* Kaip teisingai pasisverti: pamatėte rezultatą – nusivalykite ašaras ir nurimkite. Ir TIK po to statykite antrą koją ant svarstyklių!

* Yra vienintelis būdas nusipirkti meilę už pinigus – nusipirkti šunį.

* Pagal mano katės elgesį galima nuspręsti, kad tai aš pas ją gyvenu, o pagal jos žvilgsnį – kad man laikas iš čia išsikraustyti..

* Laimė – kai dažniau dėkoji Dievui, nei prašai.

* Du jausmai mus gelbėja gyvenime – meilė ir humoro jausmas.

* Kad lūpos būtų gražios – kalbėkite gerus žodžius 🙂 . Kad akys spindėtų – ieškokite žmonėse gero!

(Šaltinis – internetas, parinko – ruvi.lt)

Visiems smagaus artėjančio savaitgalio!! 😀

Gyveno kartą du broliai. Vienas turėjo daug žemiškų turtų, kitas – jų neturėjo..

Ir užsimanė vieną dieną turtingasis brolis pasaulį užkariauti. Paėmė jis iš saugyklų visą savo auksą ir brangenybes, surinko būrį vyrų, apginklavo ir iškeliavo svetimų žemių užkariauti.

Kariavo, kariavo, užėmė daug žemių su žydinčiais sodais, nukovė daug žmonių.. Tačiau greitai ir tų sodų neteko – be juos prižiūrėjusių žmonių rūpesčio ir meilės sodai greitai nunyko.. beliko dykvietės..

Tuomet turtuolis su savo būriu patraukė į didžiausius miestus, bet.. sugriovęs juos, tapo viso labo tik griuvėsių karaliumi..

Po savęs jis visur palikdavo dykynes be žmonių, maisto ir vandens, kurios vieną dieną pražudė ir jo kariuomenę.

Nuskurdęs ir išsekęs jis klajojo po ištuštėjusias žemes ir griuvėsius ir niekaip negalėjo suprasti – kodėl laimės paukštė nenutūpė ant jo kruvino kardo?..

Antrasis brolis taip pat patraukė į kelionę po pasaulį. Bet prieš kelionę užaugino savo širdyje nuostabų Meilės žiedą – savo didžiausią turtą.

Visur, kur jis ėjo, Meilės žiedo skleidžiama šviesa žadindavo gyvenimą, o įkvėpti šios šviesos, žmonės patys pradėdavo auginti savo širdyse Meilę.

Ir viskas aplink kaipmat atgydavo: sužydėdavo gėlės, šypsodavosi žmonės, suklestėdavo gyvenimas, augdavo vienybė ir gerovė..

Ir žmonės iš širdies į širdį perduodavo nuostabų Meilės žiedą savo vaikams ir anūkams..

Jis nešė žmonėms Meilę ir Taiką, todėl žmonės su didžiausiu džiaugsmu priėmė ir daugino jo nešamą Šviesą.

Štai taip nekovodamas jis “užkovojo“ visą pasaulį..

Nes nešė savo širdyje didžiausius dvasinius turtus ir stipriausią pasaulyje kuriančią, suburiančią, vienijančią Jėgą – Meilės Jėgą 🙂 ..

(autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !

Ankstyvas rytas. Moteris skuba į darbą, šalia – du angelai. Vyresnysis moko jaunesnįjį:

– Stumtelk, stumtelk ją!

– Bet laiptai tokie statūs, ji gali susižaloti!

– Aš prilaikysiu ją, ji tik koją išsinarins.

– Siaubas, juk jai į darbą reikia, ji trečią dieną iš eilės vėluoja..

– Taip, o dabar dar ir nedarbingumo lapelį gaus, o vėliau ją apskritai iš darbo atleis.

– Taip negalima, kaip ji gyvens be darbo, be atlyginimo?..

– Stumtelk, paskui viską paaiškinsiu, sakau – stumtelk!

Kitas epizodas. Tie patys angelai lydi dideliu greičiu lekiantį automobilį, kuriame sėdi dvi moterys. Priešais jį važiuoja rąstais pakrautas sunkvežimis.

– Greičiau mesk rąstą, mesk!

– Tu ką?.. Juo ir užmušti galima, o moterys juk vaikų turi!

– Mesk, aš jį nukreipsiu į šoną, jos tik gerokai išsigąs.

– Bet kam to reikia? Kam jas taip gąsdinti?!

– Vėliau paaiškinsiu.. Ir pasistenk numesti prie to didžiulio plakato “Jūsų laukia namuose!“, kad jos būtent ties juo sustotų ir perskaitytų šį užrašą.

– .. Na va, verkia abi, namo skambina.. Kaip žiauru! Kam visa tai?..

– Sakiau, kad vėliau paaiškinsiu!..

Trečiasis epizodas – bendradarbių vakarėlis. Šnekučiuojasi vyras su sutuoktuvių žiedu ant piršto ir mergina. Šalia – jau mums pažįstami angelai, pirmasis ragina:

– Tegul dar išgeria.

– Pakaks, jie jau įkaušę, ir mergina taip į jį žiūri..

– Tegul..

– Bet namuose jo laukia žmona ir du vaikučiai.., o jis jau kalbina merginą į viešbutį važiuoti..

– Taip, ir ji sutiks!

– Siaubas, jie kartu išeina! Bet juk žmona sužinos, bus skandalas!

– Taip, barnis neišvengiamas! Taip ir buvo suplanuota.

– ?!..

Saulėlydis. Du angelai dalinasi dienos įspūdžiais:

– Na ir darbas! Nuolatinis stresas..

– Taip, pirmą dieną neįprasta.. Juk šiame lygmenyje mokoma tik stresu! Jūs ten savo pirmame lygmenyje psichologijos, filosofijos knygomis ir gerais filmais mokote, o čia visa tai jau nepadeda.. Todėl tenka stresu išjudinti žmones, kad susimąstytų – kaip gyvena, kam gyvena..

Štai kad ir pirmoji moteris: kol bus namuose sugipsuota koja, vėl pradės siūti, o kai ją atleis iš darbo, nes naikins jos darbo vietą – ji jau turės daug užsakymų. Juk ji taip mėgo ir taip puikiai siuvo jaunystėje! Ir daugybę metų vis atidėliojo siuvimą, nes dirbo nors ir nemėgiamą, bet gerai apmokamą darbą pagal išsilavinimą. Dabar supras, kad mylimas darbas daug svarbesnis už visus diplomus. O ir uždarbis bus geras, ir dirbs su džiaugsmu..

– O tos dvi moterys kelyje?

– Viena iš jų po savaitės išeis iš darbo, nes supras, kad jos vieta šiuo metu su vaiku ir vyru namuose, o ne begalinėse komandiruotėse. Ji ir antrą vaikelį pagimdys, o vėliau ir išsvajotą psichologiją studijuos.

– Gerai.. O neištikimybė? Kuo ji gali būti naudinga?.. Juk šeima byra!

– Šeima? Nėra jau seniai ten šeimos.. Žmona pamiršo savo moteriškumą, vyras vakarais girtuokliauja. Jie nuolat barasi, vaikais vienas kitą šantažuoja. O neištikimybė sukrės abu, privers susimąstyti: bus gana ilgas ir skausmingas šeimos gaivinimo procesas. Žmona pradės skaityti knygas apie tvirtos santuokos pamatus, prisimins savo moteriškumą, išmoks kitaip bendrauti su vyru.

– Ar pavyks išsaugoti šeimą?

– Yra šansų! Viskas priklausys nuo moters..

– Na ir darbelis!..

– Užtat koks veiksmingas! Kai išmuši žmogų iš komforto zonos – jis kaipmat pradeda ir mąstyti, ir aktyviai veikti! Priprasi..

– O jeigu ir tai nepadeda?

– Tuomet.. Yra dar ir trečias lygmuo. Ten netektimis moko. Bet.. tai jau visai kita istorija..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos ir puikaus savaitgalio! 🙂

Sveiki!

JOS nuolat tave supa.

Nepraeina nei dienos, kad JOS nepakliūtų į tavo akiratį.

Įkyriai, neklausdamos nei tavo nuomonės, nei sutikimo ar noro bendrauti, JOS nuolat šmėsčioja tavo gyvenime.

JOS mirga prieš akis, įsiterpia į pokalbius, ateina per netikėtus telefono skambučius.

JOS atkakliai veržiasi į tavo sąmonę per SMS žinutes, elektroninius laiškus, artimų ir net nepažįstamų žmonių skambučius.

Bėgant metams dauguma žmonių išsiugdo gebėjimą JŲ nepastebėti, ignoruoti JAS.

Tokie žmonės išdidžiai sako: “Na, kur JOS? NĖRA JŲ mano gyvenime!“…

Bet vaikai… Vaikai negali JOMS priešintis.

Vaikai neturi suaugusiųjų gyvenimo patirties, ir tai padaro mažylius bejėgiais prieš JAS…

Štai todėl būtent vaikai dažniausiai į JAS reaguoja.

Aš nenoriu tau meluoti – JOS bus visada!

Tu gali arba kovoti su JOMIS visą savo gyvenimą, arba pasiduoti ir pradėti į JAS reaguoti, suteikdamas JOMS džiaugsmą dėl to, kad pastebi JAS…

JOS – TAI PRIEŽASTYS DŽIAUGSMUI.

IR JOS VISADA BUS TAVO GYVENIME!

KIEKVIENĄ DIENĄ!

…

…

Net nežinau, kaip tau su tuo gyventi?!

😀

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis –

Kūrinija

Gražaus artėjančio savaitgalio visiems! 🙂

Kadaise į Žemę atėjo Dievo pasiuntinys. Pirmiausiai jis susitiko su išminčiais.

– Aš atversiu jums sakralines žinias, kad išmokytumėte žmones Dieviškosios išminties, – pasakė jis – jūs tapsite Mokytojais, žmonių pagalbininkais ir mano bendražygiais.

Išminčiai sutiko perimti žinių šviesą ir skleisti ją žmonėms. Jie ištiesė rankas, ir kiekvieno delne įsižiebė amžinosios Dieviškos išminties liepsna.

– Keliaukite ir dosniai ją visiems dalinkite, – išgirdo išminčiai pasiuntinio balsą ir išsiskirstė kas sau..

Vienas išminčius nukeliavo tiesiai į rūmus, kur jam mainais už išmintį pasiūlė daugybę žemiškų gėrybių.

Jis sočiai valgė, saldžiai gėrė, minkštai miegojo, dėvėjo brangiausius rūbus, turėjo vergų, turėjo gražiausių merginų palankumą, tačiau.. kibirkštis jo delne pradėjo gesti.

Kai dingo paskutinė kibirkštis, jis suprato, kad dingo ir jo išmintis. O kad neprarastų visko, ką buvo gavęs, išminčius pradėjo.. įmantriai meluoti. Tas melas ir toliau jį maitino, nors iš tiesų jis tiesiog apgaudinėjo žmones..

Kitas išminčius dalindamas išmintį pastebėjo, kad žmonės jį garbina! Žmonių minia vis augo, o kartu augo ir ją valdanti jėga.

Išminčiui patiko valdyti minią, bet dar labiau patiko žmonių liaupsės – juk jie paskelbė jį dievu!..

Kibirkštis jo delne taip pat labai greitai užgeso – beliko beprotybė išminčiaus galvoje ir apkvailinta minia.

Visi kiti išminčiai įvairiausiais būdais bandė skleisti suteiktas žinias: vieni kalbėjo protingai, bet pernelyg painiai, kiti – nuslėpė dalį išminties, treti jas tiesiog iššvaistė, o kiti – negyveno taip, kaip kalbėjo..

Tačiau buvo nemažai tokių, kurie negailėdami dalino žinių šviesą ir nelaukė nei atlyginimo, nei turtų, nei liaupsių. Jie nedarė sandorių, bet visko turėjo tiek, kiek reikėjo oriam gyvenimui.

Didžiausias jų turtas buvo ta Dieviškos išminties kibirkštis, kuri dalinama tik augo.. Jie ir tapo tikrais Išminties Šviesos skleidėjais.

Ir kuo daugiau jos atiduodavo, tuo ryškesnė ji darėsi: kibirkštis jau netilpo delne, augo ir plėtėsi, o išminčius pats tapdavo šviesa, uždegančia žmonių širdis ir sielas..

(Autorius nežinomas)

Gražaus ir šilto savaitgalio visiems 🙂 !

Vėlyvas vakaras. Lauke stovi du žmonės.

– Kodėl jūs šypsotės? – klausia vienas.

– Tiesiog grožiuosi Mėnuliu..

– Kuo grožitės?

– Mėnuliu, – ir žmogus parodo pirštu į dangų, bet pašnekovas žiūri tik į pirštą ir net nepakelia galvos.

– Kokiu Mėnuliu? – vėl klausia jis.

– Na, štai jis, tiesiog virš jūsų galvos! Geltonas..

– Geltonas?! O Dieve.. Reikia bėgti kažkam papasakoti!..

Po pusvalandžio aplink žmogų susibūrė minia.

– Mokytojau, papasakok mums apie Mėnulį, – nedrąsiai paprašė vienas minios atstovas.

– Ką čia pasakoti? – stebėjosi žmogus, – Pakelkite galvas ir pamatysite patys.

Kažkas, nenuleisdamas akių nuo žmogaus, jau skubiai konspektuoja savo knygelėje: “Tereikia pakelti galvą, ir atsivers nuostabus vaizdas: geltonas rutulys juodo dangaus fone. Tai Mėnulis“.

– Ką tu čia rašai? – paklausė žmogus.

– Kažkas juk turi išsaugoti mokymą apie Mėnulį ateities kartoms! Jei ne aš, tai kas?

– Po galais, koks mokymas?? Na, tai juk paprasta: TIESIOG PAKELK GALVĄ!

“Pakelti galvą yra paprasta“, – vėl pradeda rašyti naujai iškeptas metraštininkas, bet tuo metu žmogus netenka kantrybės: jis staigiai kilsteli rašančiojo smakrą, ir šiam prieš akis sužiba geltona dėmė.

– Kas tai buvo, Mokytojau?

– Mėnulis.

– O Dieve, aš pamačiau Mėnulį! Aš jį mačiau!

– Jis pamatė Mėnulį, – džiūgauja minia ir pradeda sukti ratus aplink praregėjusį metraštininką.

Tuo tarpu žmogus numoja į visa tai ranka ir nueina tolyn, tebesigrožėdamas Mėnulio pilnatimi.

…O po daugelio metų jau kažkas kitas skaito mokymą apie Mėnulį ir sunkiai atsidūsta: sunku pamatyti Mėnulį, kai šalia nėra Mokytojo, kuris kilsteli tavo smakrą į naktinį dangų..

Nors.. kiti tvirtina, kad ir be mokymo kiekvieną žvaigždėtą naktį galima tą Mėnulį pamatyti..

Bet kažin.. Juk mokymas tvirtina, kad tai stebuklas.

Kuo tikėti?..

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos! 🙂

Duktė paklausė motinos:

– Kodėl apie vienus žmones sako, kad jų siela šviesi, o apie kitus – kad siela tamsi? Juk pažvelgti į žmogaus sielą neįmanoma. Žmonės gali ir apsimetinėti.

Motina atsakė:

– Kai sutinki žmogų su šviesia siela, tuomet ir tau pasidaro šviesu. Ir jei tuo metu jauti kažkokį sielos skausmą – šalia tokio žmogaus jis aprimsta. Toks žmogus stiprina tikėjimą Kūrėju ir savimi, tu pajunti tylų džiaugsmą ir laimės viltį, tau norisi visus mylėti ir daryti gerus darbus.

– O kas, jei žmogus lyg ir kalba teisingai, bet man nuo to jo teisingumo darosi negera? Nusvyra rankos ir gyvenimas pradeda atrodyti kažkoks.. be prošvaisčių? Ar tai reiškia, kad šis žmogus dviveidis ir piktas?

– Ne, dukrele. Tai reiškia, kad tokio žmogaus sielai nepakanka šviesos. Kad žmogus nelaimingas, ir bendraudamas su tavimi jis nesąmoningai dalinasi savo bėda.

– Ir ką man tokiu atveju daryti?

– Šviesti pačiai tokiam žmogui. Ir kuo stipriau šviesi, tuo daugiau tau bus duota šviesos! Atmink, šviesa – tai ne tik pokalbiai apie tikėjimą ir Kūrėją, šviesa – tai Draugiška Šypsena, Geras Žodis, Palaikymas ir Pagalba.

Autorė – Julija Bozrikova

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio! 🙂

Kartą pas vieną išminčių patarimo atėjo moteris. Ji pradėjo jausmingai pasakoti apie tai, kaip ją nuskriaudė giminaitė ir apie savo nuoskaudas.

Išminčius išklausė, bandė raminti moterį ir galiausiai patarė jai atleisti skriaudą.

– Atleisti?.. Kaip tai atleisti? Po visko, ką ji man padarė?! Ne niekada! – piktinosi moteris, – Ir kodėl turėčiau daryti gera tai, kuri man tiek blogo padarė?..

– Bet pažvelk: tavo pyktis tik didina blogį, – atsakė išminčius, – žinai, aš papasakosiu tau vieną istoriją, o paskui jau tu elkis kaip išmanai..

– Taigi, – tęsė išminčius, – gyveno sau žmogus. Kartą jis paprašė motinėlės gamtos, kad naktimis būtų šviesu – tuomet žmogui nereikėtų vakarais žvakių deginti, o žiemą – šilta, kad nereikėtų krosnies kūrenti.

Bet motinėlė gamta tik nusišypsojo į tokį žmogaus prašymą – juk ji geriau žino, kaip turi būti..

Supyko žmogus ir atrėžė: “Jei tu taip, tuomet aš vakarais nedeginsiu žvakių ir nešviesiu tau. Ir krosnies žiemą nekūrensiu, kad nešildyčiau tavęs. Aš net trobos duris paliksiu atvertas, kad nė trupučio šilumos tau neliktų – tuomet pamatysi, kaip tau bus šalta!

– Na ir kvailas tas žmogus, – įsiterpė moteris, – nejau jis iš tiesų manė, kad žvakėmis gali nušviesti gamtą, o krosnimi ją sušildyti per šalčius?.. Juk to pirmiausiai reikėjo jam pačiam! O gamta savimi kuo puikiausiai pasirūpina..

– Taip, – nusišypsojo išminčius, – bet kodėl tu elgiesi lygiai taip pat, kaip tas žmogus?

– Aš?.. – nustebo moteris.

– Taip, tu. Kodėl gesini savo meilės šviesą, kai aplink tave kaupiasi tamsa, ir kodėl neįžiebi savo širdies židinio, kai aplink dvelkia žmonių beširdiškumo šaltis?

Vietoje to, kad sėdėtum tamsoje ir lauktum, kol kažkas tau pašvies tamsoje – ar ne geriau pačiai uždegti savo vidinę šviesą? Juk tuomet bus šviesu ne tik tau, bet ir visiems aplinkui.

Ir vietoje to, kad sėdėtum šaltyje ir lauktum, kol kažkas sušildys tave – ar ne geriau pačiai įžiebti savo širdies židinį ir sušilti pačiai bei sušildyti kitų žmonių širdis?

– Atmink, – tęsė išminčius, – viskas prasideda nuo mūsų pačių. Kas bevyktų aplinkui – tvyrotų sutemos ar spaustų šaltis – įžiebkite savo Meilės šviesą ir šilumą.. Patys tapkite tokia Šviesa ir Šiluma! Tik tuomet tamsa ir šaltis pasitrauks.. 🙂

Visiems šilto savaitgalio ir saulėtos nuotaikos! 🙂

Jei jaučiamės pavargę ir išsekę – yra puikus ir – ko gero, vienintelis būdas atgauti jėgas.

Pabūkime gamtoje – pasigrožėkime ja, ir giliai, ramiai pakvėpuokime..

Nustebsite, kaip greitai pajusite jėgų antplūdį..

Juk tuomet, kai esame įsitempę – blaškomės, skubame – ir tai dar labiau sunkina mūsų būseną.

O gamta visada nuramina ir suteikia jėgų – juk esame neatsiejama jos dalis.. Todėl ir bendravimas su gamta mums gyvybiškai reikalingas.

Bet iš kur tas nerimas, nuovargis ir įtampa?.

Kai esame tarp žmonių, kurie nuolat dėl kažko nerimauja – dėl darbo, dėl ateities, dėl pinigų, dėl kitų žmonių.. – mums labai lengva “užsikrėsti“ jų nerimu.

Kai nuolat esame uždarose patalpose, daug sėdime, varginame akis mirgančiais vaizdais ir dirbtina šviesa, mažai judame ir mažai miegame – pajuntame nuovargį.

Kai bendraujame siekdami dominuoti, kai turime daug lūkesčių ir pretenzijų kitiems žmonėms – pajuntame įtampą.

Kai stengiamės atitikti primetamus gyvenimo šablonus, kai veidmainiaujame – tolstame nuo savo tikrojo “aš“, savo unikalių gebėjimų, prarandame vidinę ramybę.

Bendravimas su gamta padeda mums nusiraminti ir susijungti su savuoju “aš“ – tai leidžia tvirčiau jaustis žmonių pasaulyje ir neįsitraukti į viso to chaoso vidurį.

Bendravimas su gamta žadina mūsų sąmoningumą. O sukurtas žmonių pasaulis, atvirkščiai – migdo sąmonę.

Visas žmonių pasaulis su savo mokesčiais, valdžia, finansais, konfliktais gamtoje neegzistuoja.

Medžiai, gėlės, žolė, kalnai, vandenynai, gyvūnai nesijaudina dėl mokesčių, nors.. jei tik galėtų – valdžia ir juos apmokestintų..

Jei tik atsiribosime nuo to begalinio šurmulio ir nerimo – pamatysime, kad gamta yra nuostabi, gausi ir taiki. Ji turi savyje žymiai daugiau, nei visos žmonių “gėrybės“, perkamos už pinigus.

Būdami gamtoje, mes susiliejame su jos ramybe, laisve, harmonija..

Ir tik žmonėms, kurie prarado ryšį su gamta, ji atrodo laukinė, žiauri ir pavojinga. Galbūt, tai pasąmoninis kaltės jausmas dėl to, kad žmonės taip negailestingai ją išnaudoja?..

Juk žmonių pasaulis daug pavojingesnis – jame daugiau šansų žmogui nukentėti nuo žmogaus, nei nuo laukinio gyvūno, arba – nukentėti autoavarijoje, nei nuo gamtos stichijos.

Sąmoningam, dvasingam žmogui gamta yra nuostabi.. Tai tarsi mylinčios motinos apkabinimas, tarsi sugrįžimas į jaukius namus.

Bendraukime su gamta. Joje įžvelgsime harmoningos būties dėsnius, susijungsime su savo vidumi. Ir tuomet skleisime taiką, meilę ir vienybę žmonių pasauliui..

Smagaus ir šilto savaitgalio visiems 🙂 !