Kategorija: Mintys

* Mylinčio žmogaus akys spinduliuoja Laimę :).

* Meilė – tai viskas. Ir tai viskas, ką mes žinome apie ją.

* Netiesa, kad meilė akla! Mylintis žmogus savo mylimajame mato tai, ko kiti nepastebi.

* Tikra meilė – ne iš pirmo žvilgsnio, o iš kiekvieno žvilgsnio..

* Kai įsimyli be atsako, norisi atsiprašyti visų, kas be atsako mylėjo tave.

* Tik Meilė konfliktinėje situacijoje klausia: “nori būti teisus ar laimingas?“

* Meilė – kai ryte keliesi anksčiau, kad išvirtum mylimam žmogui arbatą ir pamatai, kad ji jau išvirta :)..

* Sako, kad vieną žmogų gali pakeisti daugybė žmonių. Tačiau daugybė žmonių negali pakeisti vienintelio – mylimo žmogaus.

* Meilė – kai dovanoji ir norisi dovanoti vis daugiau.. Egoizmas – kai imi ir nori imti vis daugiau.

* Dovanojama Meilė auga: šiandien myli daugiau nei vakar, bet mažiau, nei rytoj ;)..

* Moterys myli ausimis, o vyrai – akimis. Abipusės meilės išraiška: kai vyras žiūri į moters ausį.

* Laimė – atrasti tą, kuris tavęs ieškojo..

* Šiuolaikinis meilės trikampis: Jis, Ji ir Kompiuteris. Kiekvieną vakarą kažkuris iš jų – trečias nereikalingas.

* Virtuali meilė: prasideda “sienoje“, tęsiasi “skaipe“, baigiasi “juodajame sąraše“.

* Žmonės skiriasi tuomet, kai padaro vienas iš kito “gyvulį“ arba “raganą“.

* Blogai, jei žmona nemoka gaminti valgyti. Dar blogiau – jei nemoka, bet gamina..

* Kažkas nemoka mylėti, todėl ieško vieno,antro, trečio.. dešimto žmogaus. O kažkam nepakanka ir viso gyvenimo, kad mylėtų vieną-vienintelį.

* Atradote Laimę – nepriekaištaukite, nebambėkite, nereikalaukite, bet – mylėkite, mylėkite, mylėkite!

* Pats turtingiausias pasaulyje – vėjas: žmonės meta jam žodžius, meilę, viltį, pinigus..

* Merfio dėsnis meilėje: kol atrasi savo užburtą karalaitę, gali tekti pabučiuoti ne vieną rupūžę..

* Kuo brandesnis daraisi, tuo mažiau norisi tų pigių intrigų, isterijų, manipuliacijų.. Norisi jaukių namų, į kuriuos visada nori sugrįžti, nes žinai, kad esi laukiamas.. Ir be jokios progos neši mylimam žmogui mielą smulkmenėlę, o jis žino – kiek cukraus dėti tau į arbatą.. 🙂

* Gražiausios akys – tos, kurios žvelgia su meile. Ir nesvarbu – žalios, mėlynos jos ar rudos..

* Meilė – stebuklas.. Paprastas stebuklas, nes aplanko kiekvieną. Ji uždega ypatingą šviesą žmogaus širdyje: jo akys pradeda spindėti, veidas švyti džiaugsmu – žmogus spinduliuoja Meilę. Ir viskas aplinkui nušvinta :)..

Mylėkime.. Apkabinu.. Su Meile :)..

Keliavo kartą žmogus per miestą. Ėjo, ėjo ir staiga pastebėjo, kad jis niekur nejuda, bet žingsniuoja sau vietoje..

Apsižvalgęs suprato, kad beeidamas įsispraudė į kampą, o kelio atgal visai nesimato..

Jis taip nuliūdo, kad prisėdo, o paskui prigulė.. ir užmigo. Žmogus susapnavo, kad ir toliau keliauja pirmyn, kad nėra jokių akligatvių ir kampų. Jam taip patiko sapnuoti, kad nusprendė toliau miegoti ir nepabusti.

Kitas žmogus bekeliaudamas taip pat atsidūrė kampe. Jis buvo atkaklus ir valingas, todėl nusprendė kovoti su kampu. Kovojo, kovojo, prigalvodamas vis naujus kovos būdus. O bekovodamas visai pamiršo savo ankstesnį tikslą – eiti pirmyn..

Netrukus dar vienas žmogus priėjo kampą. Jis pamatė, kad jis ne vienas tame kampe – susipažino su visais, išgirdo jų istorijas, užjautė juos, o kiti užjautė jį..

Jis net apsidžiaugė, nes pasijuto kolektyvo dalimi! Visus suvienijo bendra bėda, jie nuolat kalbėjo apie kampus, apie kovą su jais ir būdus juose išgyventi.

Į kampą ir toliau plūdo žmonės.. Kai kurie net pradėjo kovoti dėl geresnės vietos kampe!

O vienas žmogus kampe taip sielojosi, kad net gyvenimas jam jau atrodė nemielas, ir jokia aplinkinių paguoda nepadėjo..

Nelaimėlį pamatė į kampą užklydęs naujas žmogus ir pasakė: “Nėra jokių kampų, tu pats susigalvojai sau kampą ir atsisėdai į jį!“

“Ne! – nesutiko nelaimingasis, – “Kaip gi šitaip?!. Štai – kampas, štai – aš, ir nėra iš čia jokios išeities!“

Ir čia priėjo praeivis, kuriam visa tai iš šalies labai keistai pasirodė: “Gal jūs ir teisūs, bet pagalvokite, kas geriau – melas apie tai, kad nėra kampų, ar tiesa apie tai, kad esi įspraustas į kampą? Ir, apskritai – ko jūs čia visi stovite?..“

Visi nutilo. O nelaimėlis trumpam susimąstė, apsižvalgė, pažiūrėjo į dangų, į aplinkinius ir – žengė žingsnį, kitą.. tolyn nuo kampo!

Ir staiga pajuto didelį palengvėjimą ir užplūstantį džiaugsmą: pagaliau jis eina!.. Tiesa jį išlaisvino, ir atsivėrė Kelias, kurio jis nematė, stovėdamas kampe!

“Neatsigręžiant!“ – dar šmėstelėjo mintis, nors.. akies krašteliu pamatė, kad ir visi kiti – iš pradžių nedrąsiai, bet pradėjo skirstytis.. “Pirmyn, tik pirmyn!“ – dainavo jo širdis :)..

Visiems gražaus savaitgalio :)!

Ieškome savęs? (R. Maharši)

Nėra didesnės mįslės, nei ši: mes ieškome realybės, patys būdami ja!
Manome: yra kažkas, kas ją slepia, ir mes būtinai turime tai sugriauti..
Kad atsivertų realybė!.. Kaip naivu..
Išaus diena, kai prisiminimai apie tokias pastangas kels juoką.
Ir ši diena jau išaušo!

Palaima (Ošo)

Palaima – ne tikslas, kurio turime siekti.
Ji jau mumyse, mes gimstame su ja.
Mes jos nepraradome, mes tiesiog pasukome nuo jos į šalį, tuo pačiu atsukdami patys sau nugarą..
Pats paprasčiausias dalykas – būti savimi.
Ir tam nereikia jokių pastangų: tu – jau esi tu!
Tereikia tik atsiminti.. tik išsilaisvinti iš visų tų kvailų primestų idėjų ir šablonų.
Tai taip paprasta, lyg gyvatei išsinerti iš senos odos. Be jokio gailesčio – juk tai tik sena oda..
Jei tu tai supranti, toks suvokimas įvyksta per akimirką.
Ir tu atrandi savyje didžiausią lobį, kuris taip ilgai tavęs laukė!..

Geros naujienos (Thik Nat Han)

Jie nespausdina
Gerų naujienų.
Geras naujienas
Kuriame mes –
Kiekvieną akimirką išeina nauja laida.
Ir viskas, ko reikia – tai tiesiog jas pamatyti.
Gera naujiena – tai, kad esi gyvas.
Ir kad liepos išgyveno po sunkios žiemos.
Gera naujiena – tai, kad tavo akys nuostabios
Ir jose atsispindi mėlynas dangus.
Gera naujiena – tai, kad tavo vaikas šalia
Ir tu turi rankas,
Kad jį apkabintum.
Jie rašo tik apie baimę ir kančią,
Bet mūsų specialiose laidose
Tik tai, kas iš tikrųjų yra gerai.
Šalia gatvės auga pienė
Šypsodamasi savo saulėta šypsena.
Ji dainuoja amžinybės dainą.
Paklausyk! Tu gali ją išgirsti.
Pasilenk.
Įsiklausyk…
Kad pakiltum virš šurmulio ir kančios.
Kad pasijustum laisvas.
Ir paskutinė gera naujiena:
Tu gali tai padaryti!

Visiems gražaus savaitgalio! 😀

Vieną gražią dieną penki vikšrai savo asmeninės metamorfozės išvakarėse pamatė skrendantį drugelį.

Vikšras-ortodoksalus konservatorius pasipiktino:

– Tai neteisėta ir amoralu! Reikia areštuoti šitą neatsakingą būtybę ir pasodinti už grotų. Tegul šliaužioja žeme, kaip ir mes visi!

Vikšras-technokratas pažvelgė į drugelį, sunkiai atsiduso ir liūdnai ištarė:

– Aš niekada netapsiu vienu iš jų!

Vikšras-progresyvus liberalas retoriškai riktelėjo:

– Kaip šis lengvabūdiškas padaras išdrįso skraidyti, kai kiti vikšrai to negali?.. Laisvę ir teisę skraidyti vikšrams!

Vikšras-budistas reikšmingai pratęsė “OM“ ir atsiribojęs teištarė:

– Man nereikia sparnų, kad skraidyčiau. Pakanka atsisėsti į lotoso pozą, ir aš išskrendu į astralą…

O vikšras-krikščionis persižegnojo ir priekaištingai pareiškė:

– Jei Viešpats pageidautų, kad vikšrai skraidytų – duotų jiems sparnus!“

… Atėjo laikas ir – visi vikšrai virto drugeliais…

O kai jie išskleidė sparnus ir pasileido į pirmą savo skrydį – visiškai pamiršo savo ankstesnius klaidingus įsitikinimus ir net tai, kad jie kažkada šliaužiojo žeme..

(Pagal T. Liry alegoriją)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos! 😀

* Paprastai vyrai daiktus kabina ant grindų.

* Vaikas mąsto: “Och, jau ta mama!.. Nuolat sudėlioja žaislus į lentynas – o man paskui reikia išmėtyti juos į vietas!“

* Mįslė: lengva užsiauginti, sunku atsikratyti, neįmanoma įtraukti. Kas? (Pilvas..)

* Apetitas valgio metu gali ateiti ne vienas, o kartu su apsirijimu!

* Įdomus faktas: naktį maistas šaldytuve pasidaro žymiai skanesnis..

* – Kas pas mus šiandien pietums? – Nieko. – Na, nieko sau!.. Vakar taip pat buvo “nieko“! – Taip, aš kelioms dienoms priruošiau..

* Meilė – kai į mylimo žmogaus trūkumus užmerki akis, o kai atsimerki – jūs jau turite vaikų..

* Jei jūsų kantrybės taurė persipildė – pakeiskite ją kibiru.

* Panašu, kad šiame pasaulyje tik Google supranta jus iš pusės žodžio..

* Kai man sunku, aš visada primenu sau: jei aš pasiduosiu – geriau nebus!..

* Jei jūsų kompiuteris mokėtų svajoti – jis svajotų tik apie atostogas..

* Kad arbata greičiau atauštų – pastatykite ją prie įjungto kompiuterio.

* Technika darosi vis protingesnė – matyt, tam, kad kompensuotų vis augantį vartotojų tingumą ir kvailėjimą.

* Jei prie televizoriaus prijungsite melo detektorių – jis sudegs per kelias sekundes!

* Dauguma žiniasklaidos darbuotojų paklius į pragarą, kur jiems ištisą parą rodys kraupias naujienas pakaitomis su koktumą keliančia reklama.

* Išėjau į lauką ir staiga.. pro šalį kažkas praūžė didžiuliu greičiu.. “Vasara“ – susiprotėjau aš.

* Atėjus vasarai mikroautobusai pavirsta mikrobangėmis.

* Pinigai kišenėje – ne sparnai, bet.. eiseną keičia!

* Jei problemą galima išspręsti pinigų pagalba, tai ne problema, o išlaidos.

* Pinigai ir valdžia labai gadina žmones. Todėl valdininkai didvyriškai neša šią sunkią naštą – kad.. liaudis nesugestų!

* Jei pasaulį valdytų moterys – karų nebūtų. Valstybės tiesiog nesikalbėtų, ir tiek..

* Jei jūs milijonierius, važinėjate prabangia mašina, turite namus Havajuose, atrodote stulbinančiai, o gyvenimas nuostabus.. – reiškia, greitai suskambės žadintuvas..

* Ar žinote, kad: jei išvoliosite auksinę žuvelę miltuose, ji su entuziazmu išpildys dar tris jūsų norus?..

* Kiekviena katė mano, kad žuvis ant kilimo koridoriuje žymiai skanesnė, nei dubenėlyje virtuvėje.

* Katės gyvena pagal principą: “miegoti nusibodo ėsti“, padėdamos kablelį vis kitoje vietoje.

* Rytoj, rytoj bus nuostabiausia diena: pradėsime sportuoti, teisingai maitintis, gražiai bendrauti, atsisakysime visko, kas kenkia, ir, ir.. – problema TIK tame, kad kai atsibundame, jau – ŠIANDIEN ;).. Todėl – tegul ta nuostabi diena bus ŠIANDIEN :)!

(mintys iš interneto)

Visiems smagaus savaitgalio!! 😀

* Tik ta visuomenė, kurioje liaudis turi aukščiausią valdžią, yra tikra laisvės buveinė. Ciceronas

* Tik kvailiai savivalę vadina laisve. Tacitas

* Sodininkas gali nuspręsti, kas geriau morkai, bet niekas negali nuspręsti už kitą žmogų, kas jam geriau. Ž. Sartras

* Laisvė yra galimybė žmogaus esmei, jo dvasiai-sielai, asmenybei gyvenime netrukdomai pasireikšti. Vydūnas

* Nėra žmogaus, kuris nemylėtų laisvės; bet sąžiningas jos reikalauja visiems, o nesąžiningas – tik sau. L. Berne

* Laisvas tas, kas gali nemeluoti. A. Kamiu

* Laisvas žmogus negalvoja apie laisvę. Jis gyvena ir mėgaujasi ja… Laisvė panaši į orą: žmogus nesusimąstydamas juo kvėpuoja. Mes prisimename orą tuomet, kai jo trūksta, kai jis pasidaro sunkus ar dvokiantis, kai žmogus pradeda dusti. Tuomet mes su siaubu prisimename, kad be oro negalima gyventi, kad mes pamiršome jį ir nebranginame, kad jis gyvybiškai reikalingas. Taip ir su laisve. Žmogus negali be jos gyventi; ji jam būtinai reikalinga lyg oras… I. Iljinskis

* Laisvė ir žmogaus orumas – neatsiejami. Ž. Ž. Ruso

* Pasirinkimas visada turi būti laisvas ir nepriklausomas nuo nieko, kitaip tai: pagunda, įtaka, prievarta – bet kas, tik ne pasirinkimas. Laisvės be pasirinkimo nėra. Ošo

* Tirono savybė – žeminti visus, kieno širdis ori ir laisva. Aristotelis

* Be laisvės darbas – kančia, o gyvenimas – lėta mirtis. P. Prudonas

* Laisvė išplaukia iš žmogaus esmės. Kitaip sakant, tikroji laisvė yra vidinė laisvė. Nuo jos priklauso, ar žmogus jausis išoriškai suvaržytas, ar ne. Nėra laisvės, kur vyrauja tamsiosios ir kūniškos (gyvuliškos) žmogaus galios: geismai, aistros ir su jomis susijusios mintys. Vydūnas

* Žmogaus esmė nevaržo ir nenori pavergti kito žmogaus esmės. Priešingai, žmogaus esmė žadina kito žmogaus esmę, ją stiprina ir ramina kito žmogaus tamsiąsias jėgas. Vydūnas

* Išsilaisvinimas nuo vergijos – neatsiejama tautų teisė. Justinianas

* Laisvė – vienintelis charakteringas civilizuotos visuomenės bruožas. L. Mečnikovas

* Laisvė ir palaidumas – priešingos sąvokos. Kvintilianas

* Kas yra laisvė? Švari sąžinė. Meriandras

* Bet kokia laisvė, paminanti kito žmogaus teises, vadinama despotizmu. Kampoamo

* Laisvas žmogus niekuomet neveidmainiauja, jis visada elgiasi sąžiningai. B. Spinoza

* Jei valia sprendimui nulemiama išoriniais objektais – tai ne laisvė, o būtinybė. D. Skotas

* Bet kokios privilegijos – kapas laisvei ir teisingumui. Zoimė

* Yra sena išmintis, kuri rodo kelią į laisvę: Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, jūs jiems darykite. Arba: Nedarykite kitiems to, ko nenorite, kad jums būtų daroma. Tai ir yra tikriausias būdas supratimui apie laisvę, nes taip gyvendami žmonės elgtųsi žmoniškai. Vydūnas

* Jei žmonės iki galo įsigilintų į savo veiksmus ir jų pasekmes sau ir kitiems, pagaliau išsirutuliotų tikrasis laisvės supratimas. Vydūnas

* Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija

Gyveno sau laimė žmoguje ir vargo nematė. Ji mylėjo laisvę, erdvę, polėkį, grožį ir meilę.

Laimė viskame matė vidinį, potencialų grožį, šviesą, tyrumą ir norėjo, kad ir žmogus tai pamatytų, o jis vis atgręždavo ją į šiandieninį išorinį netobulumą, išsigimimą ir tuo “purvu“ nuolat aptaškydavo laimės akis.

Nuoskaudų ir pretenzijų virvėmis žmogus surišo laimės sparnus ir apstatė ją daugybe kliūčių iš apribojimų.

Ir štai laimė nustojo skraidyti – tai dėl surištų sparnų, tai dėl apribojimų kliūčių, kurios kaskart žeidė sparnus kai šie išsilaisvindavo, tai dėl purvo, kuris baigė užlipinti akis.

O skrydis laimei buvo gyvybiškai reikalingas, nes be skrydžio laisvės ji duste duso.

Ir nuo tokio gyvenimo laimė ėmė blėsti, darytis viskam abejinga.

Bėgo laikas, ir laimė taip pasikeitė, kad žmogus negalėjo jos atpažinti. Jam pasidarė liūdna be laimės, ir jis ėmė ją šaukti:

– Laime, kur tu?

– Aš čia, – atsiliepdavo ji.

– Ne, tu “ne laimė“.

– O kas gi aš tuomet?

– Nežinau, bet tu tikrai “ne laimė“, tikrai.

– Na, kaip gi taip, pažiūrėk atidžiau, štai aš – tavo laimė!

– Ne, ne, tu “ne laimė“.

Štai taip, nejučia, laimei prilipo nauja pravardė – “NELAIMĖ“.

Pradėjo žmogus svarstyti – iš kur atsirado ši “nelaimė“ ir kur pasidėjo “jo“ laimė?

Neradęs savyje “savo“ laimės, žmogus pradėjo jos ieškoti išoriniame pasaulyje.

Ir kur tik neieškojo jos žmogus, ir kuo tik nebandė jos prisivilioti: ir skaniu maistu, ir pinigais, ir papuošalais, ir automobiliu, ir prabangiu butu su baldais – tačiau nieko nepadėjo.

Taip ir klaidžioja iki šiol žmogus, ieškodamas laimės ir niekaip negalėdamas jos atrasti.

Ir kaipgi jis ją atras, jei išorėje laimės nėra, jei ji tebėra ten, kur ir buvo – pačiame žmoguje?

Ir taip norisi sušukti: “Pabusk, žmogau! Pakaks ieškoti laimės ten, kur jos nėra. Pažiūrėk, štai – juk ji tavyje. Taip, taip – tai ir yra tai, ką tu dabar vadini nelaime. Kaip? Neatpažįsti? Tai gal pabandyk nuvalyti nuo jos tą purvą, kuriuo ją pats ir aptaškei, išlaisvink jos sparnus ir pašalink apribojimus – kad ji galėtų skristi? Galbūt, tuomet ją atpažinsi?..“

Tikiuosi, tu išgirdai mane, žmogau, ir padėsi savo laimei atgauti laisvę ir tapti savimi! 🙂

Autorius – S. Šepel

Visiems linkiu gražaus žiemiško savaitgalio! 😀

Gyvenimas – neįkainojama vertybė.

Tikimybė, kad pakliūsime į šį pasaulį, praktiškai lygi nuliui.

Pabandykime įsivaizduoti didžiulę virtinę atsitiktinumų, kurios atvedė mus į šį pasaulį…

Mūsų tėvai galėjo nesusitikti, galėjo nepamilti vienas kito, su jais dešimtis kartų galėjo bet kas nutikti…

Padalinkime visa tai dar per kelias kartas. Pridėkime karus ir ligas…

Nei jūsų, nei manęs čia galėjo ir nebūti.

Buda apie tai sakė: “Iš visų galimų įsikūnijimų (augalo, gyvūno…) pats rečiausias – tapti žmogumi, todėl mes turime kuo pilniau išnaudoti šią galimybę.“

Jis palygino tai su vėžliu, gulinčiu jūros dugne ir apyranke, plūduriuojančia paviršiuje: kartą per kelis šimtus metų vėžlys išnyra į paviršių, ir labai retai jo galva pataiko įsmukti tiesiai į apyrankę.

Buda sakė: “Ne dažniau, kaip situacijoje su vėžliu ir apyranke, mes tampame žmonėmis.“

Todėl – branginkime savo gyvenimą!

Žvelkime į jį kaip į neįtikėtiną, stulbinančią, itin retą dovaną.

Būkime dėkingi už ją.

Mūsų gyvenimas nuolat, nesustodamas juda į priekį… Todėl negalime dabar, kol, tarkim, nuotaika bloga, trumpam sustabdyti gyvenimo tėkmę, o paskui, kai nuotaika pagerės – pragyventi sukauptą laiką.

Mūsų valioje nuspręsti – kam skirsime savo gyvenimo laiką, kuo užpildysime kiekvieną akimirką, ką dovanosime šiam pasauliui…

Mylėkime gyvenimą.

Kiekvieną akimirką išgyvenkime sąmoningai, dovanokime šiam pasauliui gražiausias mūsų dvasios savybes.

Gyvenimas – didžiausia dovana.

Mes gimėme Žmonėmis. Išlikime Žmonėmis!

(pagal D. Černyševo alegoriją)

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Sveiki!

Į kiekvieno žmogaus gyvenimą ateina šis laikas – atsisveikinimo laikas.

Nuo tavęs NIE-KO nepriklauso!

Tu gali muštis galvą į sieną, ginčytis, nesutikti – JIE IŠEINA.

Ir tavo gražus, bet silpnas balselis NIEKO NEPAKEIS.

Iš pradžių atrodo, kad štai… dar liko kelios dienos…

Tu lyg ir sulėtini nenumaldomą laiko tėkmę…

Paskui – kelios valandos…

Po to – minutės…

O paskui VVVIENS. Ir viskas. Jūs jau ne kartu.

Ir net jei tam ruošiesi, nepagausi tos akimirkos.

Tarsi stebėtum elektroninio laikrodžio rodomą laiką ir bandytum pagauti momentą, kai vienas skaičius keičia kitą – tu lauki, lauki… bet kažkodėl visada praleidi akimirką, kai tai įvyksta.

Sudie…

Tu gali kaip įmanydamas įrodinėti jiems savo ištikimybę, bet yra stipresni už tave dalykai.

JIE IŠEINA!

VISKAS! PAKAKS ŽLIUMBTI!

Tavo žodžiai nieko nepakeis.

Jie išeina.

Jie išeina į saulėlydį ir jau neatsigręš.

Pasakyk jiems – SUDIE.

Sudie…

Jie išeina.

Netrukdyk jiems, jie VIS VIEN IŠEIS!

Jie išeina.

Atleisk jiems, jie padarė VISKĄ, KĄ GALĖJO.

Ir tame, ką jie darė – YRA IR TAVO INDĖLIS.

Jei kažkas buvo ne taip – TAME YRA IR TAVO ATSAKOMYBĖ, PRADĖK NUO SAVĘS!

Jie išeina.

Atleisk jiems…

Sudie…

Sudie išeinantiems metams – juose buvo daug gero, o sunkumai padarė mus stipresniais…

Sudie…

Sudie 2013-ieji, mes buvome kartu taip ilgai, kad supratome – mums jau laikas skirtis…

Mes verkėme šiais metais ir juokėmės…

Mes nugalėjome ir pralaimėjome…

Mes daug išmokome…

Sudie, 2013-ieji.

Šiais metais kažkas prarado, kažkas atrado.

Kažkas dar nesuprato, kad dėka savo praradimų tapo laisvas.

Kažkas iki šiol nė neįtaria, koks pavojingas jo atradimas…

Beje, visa tai mes aptarsime jau 2014-ais!

O dabar – IKI-2013-ieji-VISOGERO! :))))))))))))

Jūs savo vaidmenį ATLIKOTE!

Mes visada jus mylėsime!

Aš prisiminsiu jus visą gyvenimą.

Beje – KAIP IR VISUS KITUS PRAĖJUSIUS METUS!

P. S. Mes atsisveikinome, greitai švęsime sutikimą 😉

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis :),
Kūrinija

Būti ar nebūti Žmogumi?

Ką tu vadini Žmogumi?

Tokią būtybę, kuri viskuo panaši į milijonus kitų būtybių? Vienodai galvojantys, vienodai veikiantys, vienodai svajojantys. Su vienodais minčių ir jausmų “antspaudais“.

Esi tragiškų įvykių liudininkas: pasaulis pradėjo vadovautis roboto psichologija. Automatiškai atliekami darbai nepadaro žmogaus Žmogumi. Nejaugi tu nori būti robotu? Nejaugi tavo draugai, tavo mylimi žmonės ir tavo vaikai to nori?

Ne!

Ką tuomet reikia padaryti?

Ištaisyti blogą priežastį ir išsigelbėti nuo blogos pasekmės.

Pabusti!

Tu – žmogus.

Individualybė ar standartas? Jei tu nepakartojamas, tai kodėl beveidis?

Žmogau! Pasaulis aplink tave nežmoniškas. Todėl jis žiaurus ir veidmainiškas. Nežmoniškumas visada veidmainiškas. Ši jėga neturi jokio kito ginklo, tik melą.

Pabusk!

Tu lengvai atpažinsi klastingas jėgas. Jos mėgsta minią. Jos melą pastato prieš žmogų. Sutveria auksuotus stabus ir daiktus, ir apgaulę, ir kelią į paleistuvystę, ir viską vainikuojantį nepasotinamą godumą.

Kodėl “žmonišku“ vadini pasaulį, kur padorumą pakeitė bedvasės taisyklės?

Pabusk! Žadink tuos, kurie kietai įmigę. Kas dar gali iš siaubingos nelaisvės ištrūkti.

Ir dar. Pažadinti galima tik vieną kartą. Lyg augalo daigą gyvenimui. Ir kelio atgal nėra. Tik kelias nuo grūdo iki grūdo.

Tikra pagalba ateina tik vieną kartą. Vieną kartą ir visiems laikams.

Pabusk greičiau!

Gyvenimas – tai tiesiog meilė!

Jokios revoliucijos gyvenimui nereikalingos. Todėl, kad Gyvenimas – tai tiesiog meilė.

Tegul žydi ir tampa vis gražesnė įvairiaspalvė mūsų bendro likimo pieva! Čia viskas turi būti harmoninga, viskas turi būti savo vietose. Kultas neturi išstumti kultūros. Aukštesniųjų vertybių neturi keisti menkavertės. Vieningo tobulumo siekio negalima skaidyti į daugybę tikslų-aklaviečių. Dalinti nedalomą pasaulį į “elitą“ ir “prasčiokus“.

Šlovinti ir garbinti apverstą aukštyn kojom pasaulį gali tik tamsiosios jėgos.

Atėjo laikas Žmoniškumui.

Laikas atsikratyti gėdingų ir žeminančių priklausomybių. Išsilaisvinti nuo dvasinių ir intelektualių grandinių!

Apsižvalgyk aplink. Pažvelk į save. Ar žmoniškai bendrauja žmonės? Ar žmoniškai elgiasi su savo maitintojais – žeme ir dangumi?

Civilizacija žino, kas yra “nesugrįžimo taškas“. Tai riba, už kurios nuopolis neišvengiamas, o buvusios pusiausvyros atstatymas neįmanomas.

Žmogus – ne mašina. Nors jau tampa būtybe, susitapatinusia su mašinos logika ir psichologija.

Žmogus – tai gyvenimas! Sugrįžimo taškas – tai tavo vidinis pasaulis!

Iš bet kokių išbandymų išeisi tvirtas, jei tavo vidinis pasaulis – tavo Namai.

Žmogau! Pats savyje atskirk grožį nuo išsigimimo. Nusipurtyk marą nuo savęs. Matai paukščius danguje? Jie be grandinių ir pančių. Nes turi sparnus.

Atsikratyk menko, siekdamas aukštumų!

Pabusk! Pabudimas – nelengvas. Žmonės miega dieną, metus, amžius ir tūkstantmečius. Ir, rodos: taip gera tame sapne!

Bet – pabusk!

Žmogau, pabusk Žmogumi! Ir kitus pažadink.

Ir bus Šviesa! Tik Šviesa! Ir nieko, išskyrus Šviesą!

(Mintys iš L. Rodnovo “Žmogaus manifesto“)