Pamesta laimė

Gyveno sau laimė žmoguje ir vargo nematė. Ji mylėjo laisvę, erdvę, polėkį, grožį ir meilę.

Laimė viskame matė vidinį, potencialų grožį, šviesą, tyrumą ir norėjo, kad ir žmogus tai pamatytų, o jis vis atgręždavo ją į šiandieninį išorinį netobulumą, išsigimimą ir tuo “purvu“ nuolat aptaškydavo laimės akis.

Nuoskaudų ir pretenzijų virvėmis žmogus surišo laimės sparnus ir apstatė ją daugybe kliūčių iš apribojimų.

Ir štai laimė nustojo skraidyti – tai dėl surištų sparnų, tai dėl apribojimų kliūčių, kurios kaskart žeidė sparnus kai šie išsilaisvindavo, tai dėl purvo, kuris baigė užlipinti akis.

O skrydis laimei buvo gyvybiškai reikalingas, nes be skrydžio laisvės ji duste duso.

Ir nuo tokio gyvenimo laimė ėmė blėsti, darytis viskam abejinga.

Bėgo laikas, ir laimė taip pasikeitė, kad žmogus negalėjo jos atpažinti. Jam pasidarė liūdna be laimės, ir jis ėmė ją šaukti:

– Laime, kur tu?

– Aš čia, – atsiliepdavo ji.

– Ne, tu “ne laimė“.

– O kas gi aš tuomet?

– Nežinau, bet tu tikrai “ne laimė“, tikrai.

– Na, kaip gi taip, pažiūrėk atidžiau, štai aš – tavo laimė!

– Ne, ne, tu “ne laimė“.

Štai taip, nejučia, laimei prilipo nauja pravardė – “NELAIMĖ“.

Pradėjo žmogus svarstyti – iš kur atsirado ši “nelaimė“ ir kur pasidėjo “jo“ laimė?

Neradęs savyje “savo“ laimės, žmogus pradėjo jos ieškoti išoriniame pasaulyje.

Ir kur tik neieškojo jos žmogus, ir kuo tik nebandė jos prisivilioti: ir skaniu maistu, ir pinigais, ir papuošalais, ir automobiliu, ir prabangiu butu su baldais – tačiau nieko nepadėjo.

Taip ir klaidžioja iki šiol žmogus, ieškodamas laimės ir niekaip negalėdamas jos atrasti.

Ir kaipgi jis ją atras, jei išorėje laimės nėra, jei ji tebėra ten, kur ir buvo – pačiame žmoguje?

Ir taip norisi sušukti: “Pabusk, žmogau! Pakaks ieškoti laimės ten, kur jos nėra. Pažiūrėk, štai – juk ji tavyje. Taip, taip – tai ir yra tai, ką tu dabar vadini nelaime. Kaip? Neatpažįsti? Tai gal pabandyk nuvalyti nuo jos tą purvą, kuriuo ją pats ir aptaškei, išlaisvink jos sparnus ir pašalink apribojimus – kad ji galėtų skristi? Galbūt, tuomet ją atpažinsi?..“

Tikiuosi, tu išgirdai mane, žmogau, ir padėsi savo laimei atgauti laisvę ir tapti savimi! 🙂

Autorius – S. Šepel

Visiems linkiu gražaus žiemiško savaitgalio! 😀

Reklama

4 mintys apie „Pamesta laimė“

  1. Sveiki 🙂

    Šis autorius parašė nemažai tokių alegorinių pasakojimų. Per juos labai gerai parodomi tokie dalykai, kurių tiesiogiai kartais net nepastebime :).. Man jie labai patinka.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s