Minutėlė išminties

Gėlės ir gyvatės (E. de Mello)

– Kas yra didžiausias nušvitimo priešas?
– Baimė.
– O iš kur ateina baimė?
– Iš klaidingo suvokimo.
– O kas yra klaidingas suvokimas?
– Galvoti, kad gėlės aplink tave yra nuodingos gyvatės.
– Tuomet kaip aš pasieksiu nušvitimo?
– Atmerk akis ir.. pamatyk.
– Ką?
– Kad aplink nėra nei vienos gyvatės.

Apie vaikus ir tėvus

Pas Mokytoją atėjo žmogus ir sako:
– Mokytojau, mano tėvai vis skundžiasi ir verkšlena, gyventi ramiai neduoda. Matyt, nusilpo jų protelis senatvėje… Negaliu daugiau šito kentėti! Gal man juos išvežti į globos namus?
– Suprantu, tau sunku, – palingavo galvą Mokytojas, – bet pagalvok – kai tu buvai lopšyje, ko gero, dieną naktį verkei, o ir dideliu protu nepasižymėjai… O tėvas su motina ėmė tave ant rankų ir su meile švelniai sūpavo. Jie greičiau būtų su gyvenimu išsiskyrę, nei su tavimi. Ir kuo tu dabar nori jiems atsidėkoti?..

Priimti save (Ošo)

Kartą karalius atėjo į savo sodą ir pamatė vystančius medžius, krūmus ir gėles. Ąžuolas pasiguodė, jog nyksta todėl, kad negali būti toks aukštas kaip pušis. Pušis gi skundėsi, kad vysta, nes negali subrandinti vynuogių kaip vynuogynas. O vynuogynas sunyko todėl, kad negali žydėti taip, kaip rožė.

Galiausiai karalius vis dėlto pamatė vieną augalą, kuris džiugino širdį savo puošniais žiedais ir vešlumu. Paklaustas, kodėl jis taip gražiai žydi, augalas atsakė:
– Man tai savaime suprantama, juk aš galiu teikti džiaugsmą, tam tu mane ir pasodinai. Jei tu norėtum ažuolo, vynuogės ar rožės – tu pasodintum juos. Todėl aš manau, kad negaliu būti niekuo kitu, tik savimi. Ir aš stengiuosi išvystyti savo geriausias savybes.

Moralė: tu čia, nes Kūrinijai tu reikalingas būtent toks, koks esi! Kitaip kažkas kitas būtų čia. Tu – įsikūnijimas kažko ypatingo, kažko labai svarbaus. Kodėl tu nori būti Buda? Jei Dievas norėtų antro Budos, jis atkartotų jų tiek, kiek norėtų. Bet jis sukūrė tik vieną Budą, šito pakanka. Nuo to karto jis nesukūrė kito Budos ar kito Kristaus. Vietoje to jis sukūrė tave. Pagalvok, kokį dėmesį Universumas skyrė būtent tau!

Tu išrinktas – kaip ir Buda, Kristus ar Krišna. Jų darbas atliktas, jie įnešė savo indėlį į būtį. Dabar tu čia, kad įneštum savo indėlį. Pažiūrėk į save. Tu gali būti tik savimi… neįmanoma, kad tu taptum kažkuo kitu. Tu gali džiaugtis ir žydėti, arba gali nuvysti, jeigu tu nepriimi savęs.

Svarbus klausimas (E. de Mello)

Tą dieną, lyg tyčia, visi lankytojai klausė tik vieno: kas bus po mirties. Mokytojas tik šypsojosi ir nieko į tai neatsakė. Vėliau mokiniai paklausė – kodėl jis neatsakė.
– Ar jūs pastebėjote, kad anapusiniu gyvenimu domisi būtent tie, kurie nežino – ką daryti su šituo gyvenimu? Jiems reikalingas dar vienas gyvenimas, kuris tęstųsi amžinai, – atsakė Mokytojas.
– Ir vis dėlto: yra gyvenimas po mirties ar ne? – nekantravo vienas iš mokinių.
– Ar yra gyvenimas iki mirties – štai kur klausimas, – mįslingai atsakė Mokytojas.

Ar girdėjai paukščio giesmę? (E. de Mello)

Induizmas didingai aprašo Dievo santykį su Kūrinija: Dievas “šoka“ Kūriniją. Jis – šokėjas, Kūrinija – jo Šokis. Šokis ir šokėjas – ne tas pats, bet jie neegzistuoja vienas be kito. Šokio nenusineši dėžutėje namo, jei jis tau patiko. Kai tik šokėjas nustoja šokti, šokis baigiasi.

Ieškodami Dievo, mes pernelyg daug galvojame, pernelyg daug kalbame. Net matydami šį šokį, kurį mes vadiname Kūrinija, mes nuolat galvojame, kalbame (su kitais ar savimi), svarstome, analizuojame, filosofuojame. Žodžiai. Triukšmas…

Panirk į tylą ir stebėk Šokį. Tiesiog žiūrėk: žvaigždė, gėlė, gelstantis lapas, paukštis, akmuo… tiks bet kuris šio Šokio fragmentas. Žiūrėk. Klausyk. Užuosk. Paliesk. Paragauk. Pajusk. Ir, galimas dalykas, greitai tu pamatysi ir Jį – Patį Šokėją!

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Mąstytojai apie evoliuciją

* Naujasis tūkstantmetis suteikia pasirinkimo galimybę: išreikšti savo aukščiausiąjį “aš“ ar tapti tamsesnių troškimų auka. Jis atneša laisvės ir pažangos vėjus, taip pat galimybę rasti naujus problemų sprendimus. Ko sieksime, gavę naujus pasirinkimus? Turime keistis ir išskleisti savo gražiausias žmogiškas savybes geresniam pasauliui sukurti. (E. K. Profet)

* Vystydamiesi kaip individai, mes skatiname mūsų visuomenės vystymąsi. Tie, kurie pasiekia vystymosi viršūnę, ne tik patys džiaugiasi augimo vaisiais, bet ir teikia tuos vaisius pasauliui. Vystydamiesi kaip individai, mes nešame ant savo pečių žmoniją. Ir taip vystosi visa žmonija. (M. S. Peck)

* Naujojo žmogaus idealas: širdis tyra kaip krištolas; protas šviesus kaip saulė; siela plati kaip Visata; dvasia galinga kaip Kūrėjas, ir ji vienybėje su Kūrėju. (B. Duno)

* Utopijos dažnai tebūna per anksti pasakytos tiesos. (A. De Lamartinas)

* Pažanga – gamtos dėsnis. Jos sustojimas tolygus laipsniškam visuomenės irimui; stimuliuoti pažangą ir stoti skersai kelio stagnacijai – kiekvieno mūsų pareiga. (V. Veitlingas)

* Žmonės visų pirma stengiasi keisti gyvenimo sąlygas, užuot keitę pažiūras ir tikėjimus, kurie tas sąlygas suformavo. Žmonės stengiasi įveikti skurdą, badą, priespaudą, nelygybę, prievartą..karą – visa tai yra gyvenimo sąlygos ir aplinkybės, ir žmonės nori jas pašalinti… Jei norite tikrų permainų pasaulyje, turite keisti žmonijos pažiūras ir įsitikinimus. (N. D. Walsch)

* Kas neina į priekį, tas eina atgal: rimties būvio evoliucijoje nėra. (V. Belinskis)

* Pradėti reikia nuo savęs. Jeigu negali įgyvendinti to, ką norėtum matyti savo valstybėje arba bet kurioje Žemės vietoje, nesiūlyk to ir kitiems… Turi surasti harmoniją savyje, turi surasti saugumo jausmą savyje. To, ko nėra tavyje, negali paskleisti ir aplink save. (E. Keisis)

* Žemėje neliks karų, jeigu užbaigsime karus savo viduje. Blogis nėra nulemtas, tai visada pasirinkimas. Nuodėmingumas – taip pat pasirinkimas. Rinkitės tiesą – ji žadina gerus jausmus. Rinkitės meilę – jos dėka pajusite vienybę ir sukursite harmoniją Žemėje. (Ramta)

* Mes tobulėjame. Nepaisant visko, kas priešinasi tam procesui, mes tampame geresnėmis žmogiškomis esybėmis. Ne visi iš mūsų. Nelengvai. Bet didžioji žmonijos dalis kažkokiu būdu sugeba tobulinti save ir savo kultūras. Egzistuoja jėga, kuri kažkaip stumia mus pasirinkti sunkesnį kelią ir kurio vedami sugebame pakilti iš to liūno ir purvo, kuriame taip dažnai gimstame. (M. S. Peck)

* Judėjimas į priekį – natūralus gamtos dėsnis, ir jo nesustabdysi ilgesniam ar trumpesniam laikui žmogaus jėgomis, tironų ginklu ar šventikų prakeikimu. Gyvenimą ir vystymąsi daro įmanomu tik judėjimas. Ateitis priklauso tik pažangai. (E. Hekelis)

* Turime pirmiausiai įsisavinti, jog idealas – tai dvasingumas, pagrindinis naujos epochos faktorius – vienybė. Galimus iššūkius pergyvens tie, kurie santykius su kitais žmonėmis pagrįs dvasiniais idealais… Patyrimas, sudaužęs mūsų viltis ir atnešęs nusivylimą, gali tapti pamatiniais akmenimis ir gairėmis į šviesią ateitį, kurioje taika ir ramybė. (E. Keisis)

* Vienintelis būdas numatyti ateitį yra suformuoti tą ateitį. (E. Hoferis)

* Pasaulio bėdų priežastis akivaizdi: žmonės dar nėra išmokę pagrindinių būties pamokų, jie nesupranta, kas vyksta aplinkui, jie pamiršo didžiąsias dvasines tiesas. Jei norite išsaugoti šio pasaulio grožį – kiek jo daug! – tapkite dvasiniais aktyvistais, būkite ta priežastimi, kuri sukels norimus pokyčius… Visa, kas negerai, pakeiskite. (N. D Walsch)

* Jeigu pakankamai daug žmonių kažkuo tiki, jie gali tai paversti realybe, nes kolektyvinė energija užpildo jų bendrą idėją. Atliekant dvasinį darbą, nepaprastai svarbu sukoncentruoti dėmesį ties trokštamu pasiekti rezultatu. Ne fiksuoti dėmesį ties neigiamybėmis ir taip suteikti joms galios, bet laikytis aukščiausios gėrio idėjos ir koncentruoti energiją jos siekiant. Mes esame savo likimo pranašai. Mes galime ir sukurti pranašystes, ir priversti jas išsipildyti. (E. K. Profet)

* Evoliucijos energija – tai pokyčių energija, panaikinanti viską, kas nereikalinga ir nešanti nauja ir vertinga. Baigiasi tironijos epocha su karais, išnaudojimu ir manipuliacijomis, todėl reikia džiaugtis, o ne bijoti! Evoliucijos viršūnė – kiekvienam žmogui suvokti savo dvasios galią ir kūrybinį potencialą. Iš to gims vienybė ir nauja visuomenė – lygiaverčių individų kūrybinė sąjunga. (Ramta)

Klausyk savęs

Kartą tėvas su savo sūnumi ir asiliuku keliavo dulkėtomis miesto gatvėmis. Tėvas sėdėjo ant asiliuko, o sūnus vedė asiliuką už kamanėlių.

– Vargšas berniukas! – pasakė praeivis, – jo mažos kojelės vos spėja paskui asilą! Kaip tu gali tingiai sėdėti ant asilo, kai matai, kad berniūkštis visai neteko jėgų!

Šie žodžiai palietė tėvo širdį, ir kai jie pasuko už kampo, jis nulipo ir liepė sėsti sūnui ant asilo. Netrukus jie sutiko kitą žmogų.

– Kaip negėda! Mažasis sėdi raitas ant asiliuko kaip sultonas, o jo vargšas senas tėvas bėga iš paskos!

Berniuką labai nuliūdino šie žodžiai ir jis paprašė tėvą atsisėsti ant asiliuko jam už nugaros.

– Žmonės gerieji, ar matėte ką panašaus! – šaukė sutikta moteris, – taip kankinti gyvulį – vargšui asiliukui jau stuburas išlinko, o senas ir jaunas dykaduoniai išsidrėbė ant jo lyg ant sofos! O, nelaimingas asiliukas!

Sugėdinti, netardami nė žodžio, tėvas ir sūnus nulipo nuo asiliuko. Vos tik jie žengė kelis žingsnius toliau, kai vėl sutiktas žmogus pradėjo iš jų šaipytis:

– Ko čia dabar jūsų asilas nieko nedirba? Neatneša jokios naudos ir net neveža nė vieno iš jūsų ant savęs!

Tėvas padėjo ranką sūnui ant peties ir pasakė:

– Ką mes bedarytume, būtinai atsiras kažkas, kas su mumis nesutiks. Aš manau, mes patys turime nuspręsti – kaip mums keliauti.

Puiki pasakėlė, tiesa? Nuo savęs pridursiu: klausykite savo širdies – ji niekuomet neklysta 🙂 . Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Laiškas, kurį norėtume gauti kiekvienas :)

Atsisveikinimas

Sunku rašyti tau šį Laišką. Ašaros smaugia ir gumulas gerklėje.

Bet parašyti jį reikia, nes aplinkybės pasirodė pernelyg rimtos!

Mes taip ilgai buvome kartu, tiek daug su tavimi išgyvenome, tiek kartu nuėjome, ir štai dabar – atėjo laikas mums su tavimi išsiskirti.

Taip-taip! Niekas nesitęsia amžinai – ir mūsų bendravimas – taip pat.

Manau, iš pat pradžių buvo aišku, kad mes su tavimi ne amžiams.

Manau, ne kartą ir ne du, ne vieną bemiegę naktį, ne vieną nykų rytą tavo galvoje šmėsteldavo mintis: “Juk kada nors mes išsiskirime? Juk kada nors, vieną rytą aš suprasiu – dabar mes gyvensime atskirai, be šių pastovių susitikimų, žodžių, emocijų.“

Žinoma, labai norėtųsi, kad mūsų bendravimas būtų amžinas, bet pastaruoju metu tavyje vyksta keistos permainos.

Ir jos daro mūsų bendravimą neįmanomu!

Tai-taip! Tu jau ne tas žmogus, su kuriuo kadaise susipažinome!

Tu jau kitaip reaguoji į atsitikimus tavo gyvenime, į įvykius, į žmones…

Ir dabar gauti iš tavęs tai, ką galima buvo gauti anksčiau – tiesiog nerealu!!!

O mes taip norime!

Todėl atėjo laikas mums atsisveikinti.

Atsisveikinti ir išsiskirti VISIEMS LAIKAMS!

Gyvenk taip, kaip žinai.

Pasufleravimai, patarimai, stumtelėjimai, kurie anksčiau taip greitai sąlygodavo tam tikrus tavo veiksmus – jau neveikia!

Tu dabar pats sau šeimininkas. 😦

Ir bendros kalbos mes jau nerasime.

Lik sveikas. Mes niekada daugiau nebūsime kartu!

Mes, tavo… nors dabar jau ne tavo – PROBLEMOS, VISOS TAVE PALIEKAME!

TU MŪSŲ, SAVO PROBLEMŲ, DAUGIAU NEMYLI!

Pastaruoju metu mes matome tave pernelyg pasikeitusį.

Pernelyg pozityvų, pernelyg išmintingą!

Tavęs jau nestumtelsi į isteriją, nesugraudinsi ir nepravirkdysi kaip anksčiau.

Tavęs jau nenuskriausi.

Tu jau nesiimi apie mus galvoti parų paras, APIE MUS, APIE SAVO PROBLEMAS!!!!!

Mes nesame daugiau svarbiausios tavo gyvenime.

Tuomet tebūnie taip, kaip tu nori. 😦

Mes išeiname!!! Lik sveikas!!!

Mes daugiau negalime pakęsti tavo pozityvumo!!!

Baisu pagalvoti, kaip tu dabar gyvensi be mūsų, kaip tu gyvensi be problemų! 😦

Mes verkiame. Verkiame ašaromis tų, kas buvo su tavimi taip ilgai!!

Mes raudame prarasdami tokį žmogų, kaip tu!

Bet kito kelio nėra.

Lik sveikas!!

Tavo buvusios problemos!

Autorius: Kūrinija, šaltinis čia.

Smagaus ir saulėto visiems artėjančio savaitgalio 😀 !!!

Mąstytojai apie gyvenimą

Suprasti, kas teisinga, jausti, kas gražu, norėti, kas gera – štai išmintingo gyvenimo tikslas. (A. Platenas)

Rikiuoti vieną gerą darbą prie kito taip glaudžiai, kad neliktų nė mažiausio plyšelio, – tatai aš vadinu gyvenimo džiaugsmu. (M. Aurelijus)

Man gyvenimas ne tirpstanti žvakė. Tai tarytum stebuklingas deglas, patekęs į mano rankas, ir aš stengiuos, kad jis įsiliepsnotų kuo ryškiau, pirma nei perduosiu jį ateinančioms kartoms. (B. Šo)

Negalima gyventi ramiai ir būti laimingam, kol Žemėje dar gyvena nors vienas nelaimingasis. Gyvenimo tikslas – visos žmonijos gerovė ir laimė. (J. Boljai)

Tyriausias malonumas, didžiausias gyvenimo džiaugsmas – jausti, kad esi reikalingas ir artimas žmonėms. (M. Gorkis)

Atidžiai pažiūrėję pamatysime, kad daugelis didžiausią gyvenimo dalį iššvaisto blogiems darbams, nemažą dalį – dykinėjimui, o visą gyvenimą – apskritai ne tam, kam reikia. (Seneka)

Mūsų turtas – sveikata, natūralus gyvenimas, laisvė, kūno ir dvasios stiprybė, meilė dorybingumui… santarvė su kaimynais, prisirišimas prie draugų… romumas laimėj, tvirtumas nelaimėj, drąsa visada sakyti tiesą, nepakantumas meilikavimui. (F. Fenelonas)

Žmogui dera suprasti, kad jis – pasaulio kūrėjas ir šeimininkas, kad jam tenka atsakomybė už visas nelaimes Žemėje ir kad jam priklauso garbė už visa, kas gyvenime gera. (R. Rolanas)

Turėk viso gyvenimo tikslą, tam tikro laiko tarpo tikslą, metų, mėnesio, savaitės, valandos, minutės tikslą ir aukok menkesnius tikslus kilnesniems. (L. Tolstojus)

Žmogus gimsta ne tam, kad vilktų grandines, o tam, kad išskleistų sparnus. (V. Hugo)

Kas nemoka protingai panaudoti savo gyvenimo laiko, tas skuba skųstis, kad jo trūksta; jis iššvaisto dienas rengimuisi, valgymui, miegui, tuštiems pokalbiams, svarstymams, ką reikėtų padaryti, ir tiesiog dykinėjimui. (Ž. De La Briujeras)

Atidėliojimas – laiko vagis. (E. Jungas)

Ne filosofai, o apsukrūs sukčiai tvirtina, kad žmogus laimingas, kai gali gyventi pagal savo norus. Tai melas. Nusikalstami norai – didžiausia nelaimė. Jau verčiau negauti norimo dalyko, negu pasiekti tai, ko geisti – nusikaltimas. (Ciceronas)

Visuomenės tikslas yra visuotinė laimė. (G. Babefas)

Visų laimė – tai, kas sukurta sutartinai visiems dirbant. (H. Ibsenas)

Ir džiaugsmas, ir meilė yra sparnai į didžius darbus. (J. V. Gėtė)

Laimė – kaip sveikata: jei jos nepastebi, vadinasi, ji yra. (I. Turgenevas)

Yra du norai, kurie išsipildę gali atnešti žmogui tikrą laimę – būti naudingam ir turėti ramią sąžinę. (L. Tolstojus)

Dėl savo nelaimių žmonės linkę kaltinti likimą, dievus ir ką tik nori, tik ne patys save. (Platonas)

Niekas žmogaus taip nestabdo, kaip jis pats save. (A. Belas)

Kuo žmogus doresnis, tuo labiau jis tiki kitų žmonių dorumu. (Ciceronas)

Žmogus yra vienintelė būtybė, atsisakanti būti tokia, kokia yra. (A. Kamiu)

Kai neturime savęs, tada mums visko trūksta. (J. V. Gėtė)

Jeigu neturėsi kvailų minčių, tai ir nesielgsi kvailai. (Konfucijus)

Koks gražus būna gyvenimas, kai padarai ką nors gera ar teisinga. (F. Dostojevskis)

Kiekvienas, kuris nori sulaukti saldaus gyvenimo vaisiaus, laimės obelį turi pats pasodinti. (Ž. Gryva)

Jeigu kada nors, vaikydamiesi laimės, surasite ją, jūs, lyg ta senutė, kuri ieškojo savo akinių, pamatysite – laimė visą laiką buvo ant jūsų nosies. (B. Šo)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !!

Pasaka apie Spalvotą Apsiaustą

Sykį Kūrėjas, atsitraukęs nuo svarbių Kūrinijos reikalų, žvilgtelėjo žemyn ir pamatė ką tik pagimdžiusią kūdikį moterį. Ji švelniai žiūrėjo į mažylį ir meldėsi: “Viešpatie! Duok mano vaikui laimės! Padaryk taip, kad visos bėdos ir nelaimės jį aplenktų! Apsaugok nuo blogo žodžio, piktos akies ir negero žmogaus! Lai gyvena jis džiaugsme! Man neteko laimės patirti, tegul nors jis…“

– Na ir kvailiukė – švelniai šyptelėjo Kūrėjas. – Kaip gi neteko? Štai ji, tavo laimė, šypsosi, guguoja! Na, bet gerai, išpildysiu jos prašymą. Sukursiu aš jam… spalvotą apsiaustą! Jis apsaugos jį nuo bėdų ir suteiks gyvenimo džiaugsmą. Vienas, du, trys!

Kūrėjas pūstelėjo – ir kūdikį apgaubė nematomas apsiaustas. Jei galėtume jį savo akimis pamatyti, tai būtume sužavėti: jis visas buvo iš Meilės, ir austas iš tylėjimo aukso ir žodžių sidabro, jame persipynė melsvos ir rausvos svajos, žaižaruojančios viltys ir žalsvos žolės švelnumas, jis spindėjo daugybe spalvų ir buvo nepaprastai gražus! Tokiu apsiaustu apglėbtas žmogus švyti, šalia jo šilta ir šviesu, ir kitiems žmonėms norisi su juo pabūti – štai tokias stebuklingas savybes Kūrėjas suteikė savo kūriniui.

Praėjo daug metų. Kartą, leidęs sau trumpą poilsį tarp Kūrinijų, Kūrėjas netikėtai prisiminė tą mažylį ir panoro žvilgtelėti – kaip ten gyvena šis laimingas žmogus, kaip savo funkcijas atlieka Spalvotas Apsiaustas? Pasakyta – padaryta: jis akimirksniu sugalvojo sau žemišką kūną ir atsirado netoliese nuo savo “krikštasūnio“.

Tačiau tai, ką jis pamatė, jį sukrėtė. Žmogus buvo gyvas-sveikas, bet labai vienišas ir visiškai nelaimingas. Priežastis buvo aiški! Jo stebuklingas Spalvotas Apsiaustas gerokai susidėvėjo, vietomis palopytas, jis virto skutais, ryškios spalvos išbluko ir nusitrynė, ir atrodė Apsiaustas taip, kad ir varguolis į jį nepažiūrėtų.

Kūrėjas sutriko. To negali būti!!! Juk Spalvotas Apsiaustas buvo sumanytas kaip rūbas, kuris gina nuo bėdų ir nelaimių ir kuria jaukumą ir laimę! Jis suteikė Apsiaustui didelę atsparumo atsargą, jis sukūrė Apsiaustą Laimei, ir kūrė jį, kaip visuomet – rūpestingai ir su Meile. Tai buvo nuostabus Įvairiaspalvis Apsiaustas, kodėl gi jis dabar atrodo taip, tarsi jį sunešiojo amžinas klajoklis?

Ir štai, sulaukęs, kol vyras užmigs, Kūrėjas vėl nusileido į Žemę skaidraus debesėlio pavidalu, pateko į žmogaus būstą ir paėmė į rankas tai, kas liko iš Spalvoto Apsiausto.

– O Viešpatie! – nesulaikė jis nuostabos.

Prieš jį atsivėrė visas šio žmogaus gyvenimo kelias, ir Kūrėjas suprato, kodėl ši nuostabi dovana neveikė. Kiekvienas Apsiausto išretėjimas galėjo papasakoti savo istoriją, ir Kūrėjas girdėjo ir matė taip, lyg jis pats būtų ten dalyvavęs.

– O, kaip jį pagieža blaškė, – nustebo Kūrėjas, tiesindamas skutelius Apsiausto kraštuose. – Lyg įsiutę šunys būtų draskę. Pyko jis ant tų, kurie su jo nuomone nesutiko, kas jį gyvenime aplenkė, kam jis save leido apgauti. Pagiežos dantys aštrūs… Ją patirti – kokia gi čia laimė?

– O čia Pavydas… – nustatė Kūrėjas, žiūrėdamas prieš šviesą į didelę skylę nugaroje. – Pavydėjo juodai visiems – tiems, kas greitesnis, sumanesnis, sėkmingesnis, kam daugiau teko, kas vikriau įsitaisė. Nieko sau, kaip rūgštimi išgraužta… Taip pat laimės iš to mažai.

– Na ir plyšimas! – nusiminęs tarstelėjo, kai norėjo sujungti iširusius audinio kraštus. – Pagal visus požymius tai abejonės! Norisi vieno, o daro kita, priverčia save tikėti tuo, kuo netiki, blaškosi tarp “noriu“ ir “privalau“, stengiasi ir vieniems, ir kitiems įtikti, štai ir plešia jį į skirtingas puses, todėl ir audinys sutrūko. Ir laimė kartu su juo.

– O čia pas mus nuoskaudos! Ant tėvų pyksta, ant jo neįvertinusių žmonių pyksta, ant jį atstūmusių moterų pyksta, ant sunkaus ir neteisingo gyvenimo, ant savęs, kad mažai pasiekė, ir ant Dievo, kad leidžia viskam šitam vykti – čia jau ir stipriausias audinys neatlaikys, pati stipriausia laimė pradės griūti.

Kūrėjas išvydo ir didžiulę kiaurą skylę tiesiai priešais širdį ir pamatė, kad žmogus anksti nusivylė Meile – labai anksti, dar vaikystėje. Jau tuomet jis suabejojo, kad tėvai jį myli, o vėliau šiam savo įsitikinimui daug kartų rasdavo patvirtinimus, ir jie dar labiau sustiprindavo jo niūrias mintis. Išgyvenęs jaunystėje neištikimybę ir išdavystę, jis nusprendė daugiau niekada nemylėti, todėl kad meilė atneša skausmą, ir tai padarė jį nelaimingu.

– Sūneli, kaip gi taip, tu atsisakei svarbiausio laimės Šaltinio, Meilės! – liūdnai kuždėjo Kūrėjas. – Atsisakei Meilės, atsisakei Dievo, kaip gi dabar aš galėsiu tave palaikyti, jei tu mane neigi??? Nenuostabu, kad tavo Vaivorykštinis Apsiaustas pasidarė toks pažeidžiamas!

Jis žiūrėjo į blankų dulkėtą audinį ir pamatė, kad į jį susigėrė tuščių rūpesčių, nebūtinų susitikimų, nereikalingų pokalbių, beprasmių pramogų dulkės, visa tai pavertė spalvotą audinį nuobodžiu ir kasdienišku. Jis pamatė, kad ant audinio tamsiomis dėmėmis nusėdo negatyvios praeities pergyvenimai ir baimė dėl ateities, vietomis keistą ornamentą sutepė juodos mintys, ir dėl to Apsiaustas visiškai neteko savo gaivumo ir ryškumo.

– Na ką gi, teks padirbėti, – atsikvėpė Kūrėjas, sutverdamas adatą ir siūlus.

Jei žmogus būtų nubudęs, kampe, sename krėsle, jis galėjo pamatyti pusiau permatomą senolį, kuris murmėdamas lopė jo Spalvotą Apsiaustą. Bet jis nepabudo. Užtat jis sapnavo neįprastus, keistus sapnus.

Sapne pas jį atėjo senolis, kuris vis papurtydavo rankose kažkokį margą audeklą ir mokė jį:

– Sūneli, drabužius reikia prižiūrėti! Akivaizdu, jei jų laiku nevalysi ir netaisysi, jie suplyš. Štai aš tavo Spalvotą Apsiaustą sulopysiu, išvalysiu. O toliau jau tu pats! Priežiūros taisyklės paprastos, jos žinomos kiekvienam vaikui, tik suaugę kažkodėl apie tai pamiršta. Nežudyk Meilės nei savyje, nei kituose; nepavydėk; nemeluok; neimk svetimo; nepaleistuvauk; nesmerk; mokėk dirbti ir ilsėtis su džiaugsmu; nepriklausyk nuo kitų nuomonės; ir dar būk patenkintas tuo, kas yra, o ne tuo, kas galėtų būti. Ir tuomet ateis pas tave Laimė!

Kalbėjo senolis, o iš jo dvelkė šiluma ir šviesa, ir nuo audinio jo rankose – taip pat.

– Dar štai ką prisimink, sūneli. Gyvenimas margas, sudėtingas, jame visko nutinka. Tu ne šventas, kartais gali nesusivaldyti, į kažką įklimpti ir sutepti Spalvotą Apsiaustą. Reikia laiku išvalyti juodas nerimo, nuoskaudų ir neatleidimo dėmes. Dar reikėtų nuolat apipurkšti audeklą Meile, tuomet jis ištikimai tau tarnaus ir saugos tavo Laimę metų metus!

O paskui užmetė senolis Spalvotą Apsiaustą ant miegančio žmogaus, rūpestingai apkamšė jį iš visų pusių, pabučiavo į kaktą, o paskui pavirto debesėliu ir išsisklaidė. Na, nėra ko stebėtis, juk sapne visko nutinka!

Pabudo žmogus ir nustebo: kodėl dabar jam taip gera, net dainuoti norisi? Lyg ir eilinė diena, ir atostogos dar negreitai, o siela – dainuoja!

Atėjo į darbą – šypsosi, ir sutikti žmonės nevalingai atsako šypsena. Ir kaip nenusišypsosi žmogui, kuris šviečia ir švyti, o jo kasdieniniai rūbai atrodo lyg būtų austi iš aukso-sidabro, iš vėjo ir gėlių, siūti iš pačios tyriausios dieviškos Meilės?

Taip ir ėjo Žeme paprastas žmogus, ir jautėsi taip, lyg Kūrėjas jį į kaktą būtų pabučiavęs. O ant jo pečių buvo užmestas labai patvarus ir laimingas Spalvotas Apsiaustas.

Autorė: Elfika

Saulėto, spalvoto ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio 😀 !!

Mūsų laikmečio paradoksai

“Mūsų laikmečio paradoksas yra tame, kad mes turime aukštus pastatus, bet žemą pakantumą, plačias magistrales, bet siauras pažiūras.

Išleidžiame daugiau, bet turime mažiau, perkame daugiau, bet džiaugiamės mažiau.

Turime didelius namus, bet mažesnes šeimas, didesnius patogumus, bet mažiau laiko.

Turime geriausią išsilavinimą, bet mažiau išmanymo, geriausias žinias, bet prasčiau įvertiname situaciją, turime daugiau ekspertų, bet ir daugiau problemų, geriausią mediciną, bet prastesnę sveikatą.

Geriame daug, rūkome daug, pernelyg neatsakingai išlaidaujame, juokiamės per mažai, važinėjame per greitai, lengvai supykstame, miegoti gulamės per vėlai, atsibundame pavargę, skaitome per mažai, per daug žiūrime televizorių ir meldžiamės per retai.

Padidinome savo pretenzijas, bet sumažinome vertybes.

Kalbame per daug, mylime per mažai ir nekenčiame per dažnai.

Žinome, kaip išgyventi, bet nežinome, kaip gyventi.

Metais pildome žmogaus gyvenimą, bet nepildome metų gyvenimu.

Pasiekėme Mėnulį ir grįžome, bet sunkiai pereiname per gatvę ir susipažįstame su kaimynu.

Įveikiame kosmines erdves, bet ne dvasines.

Darome daugiau, bet ne geriausių darbų.

Valome orą, bet užteršiame sielą.

Suvaldėme atomą, bet neįveikėme savo prietarų.

Rašome daugiau, bet sužinome mažiau.

Planuojame daugiau, bet pasiekiame mažiau.

Išmokome skubėti, bet ne laukti.

Kuriame naujus kompiuterius, saugančius vis daugiau informacijos ir teikiančius vis didesnius srautus kopijų, bet bendraujame vis mažiau.

Tai greito maitinimo ir prasto virškinimo, didelių žmonių ir menkų sielų, greito pelno ir sunkių tarpusavio santykių laikai.

Šeimos lėšų augimo ir skyrybų augimo, gražių namų ir sugriautų namų židinių laikai.

Trumpų atstumų, vienkartinių sauskelnių, vienkartinės moralės, ryšių vienai nakčiai laikai; virsvorio ir tablečių, kurios atlieka viską: sužadina mus, nuramina mus, užmuša mus…

Užpildytų vitrinų ir tuščių sandelių laikai.

Laikai, kai technologijos leidžia šiam laiškui pasiekti jus ir tuo pačiu pasidalinti juo arba tiesiog nuspausti “Delete“.

Nepamirškite, skirkite daugiau laiko tiems, kuriuos mylite, nes jie su jumis ne visam laikui.

Nepamirškite, pasakykite gerus žodžius tiems, kurie susižavėję žiūri į jus iš apačios į viršų, nes šis mažas žmogus greitai išaugs, ir jo nebus šalia jūsų.

Nepamirškite ir karštai priglauskite prie savęs artimą žmogų, todėl kad tai vienintelis lobis, kurį galite atiduoti jam iš širdies, ir kuris nekainuoja nė cento.

Nepamirškite ir sakykite “myliu tave“ savo mylimiesiems, bet iš pradžių iš tiesų tai pajuskite.

Bučinys ir apkabinimas gali ištaisyti bet kokį nesklandumą, jei darome tai iš širdies.

Nepamirškite ir laikykitės už rankų ir branginkite akimirkas, kai esate kartu, nes vieną dieną šio žmogaus nebus šalia jūsų.

Raskite laiko meilei, raskite laiko bendravimui ir raskite laiko pasidalinti viskuo, ką turite pasakyti.

Todėl, kad gyvenimas matuojamas ne įkvėpimų-iškvėpimų skaičiumi, o akimirkomis, kuomet dvasia pakylėta!“

(Džordžo Karlino manifestas)

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !!