Tiesiog istorijos.. su išminties perliukais :)

Pagal atsiliepimus supratau, kad jums jos patinka. Man taip pat 🙂 . Iš kur jos? Sunku ir prisiminti, renku jas seniai. Pirkau ir keletą knygų su tokiomis istorijomis – deja, vienoje knygoje įdomių istorijų būna tik keletas.. Todėl.. jos iš visur 🙂 . Kai tik atrandu man patikusią, užsirašau, ir taip jos kaupiasi 🙂 . Galbūt, kai kurios jums girdėtos, bet visuomet smagu prisiminti taip tobulai ir lakoniškai perduodamą išmintį 🙂 :

****************
Du vienuoliai – senas ir jaunas – išėjo aplankyti šventų vietų. Pakeliui priėjo upę, ant kurios kranto stovėjo jauna moteris, norinti persikelti į kitą krantą. Jaunasis vienuolis pasisiūlė perplukdyti moterį ant savo pečių. Senasis sunerimęs į tai žiūrėjo, ir kai persikėlė galiausiai abu į kitą krantą, o moteris nuėjo savo keliais, po kelių valandų kelionės neištvėręs pratrūko:
– Kaip tu galėjai plaukti per upę su jauna moterimi ant pečių?! Juk mes esame vienuoliai ir privalome susilaikyti nuo gundymų!..
Į tai jaunasis vienuolis atsakė:
– Aš pamiršau tą moterį tą pačią minutę, kai paleidau ją ant kranto, o tu neši ją ant savęs jau šešias valandas…

****************
Mokytojas visą savo gyvenimą buvo laimingas, spinduliavo džiaugsmą ir nuolat šypsojosi. Mokiniai jo paklausė:
– Kodėl jūs nuolat laimingas ir nuolat šypsotės, Mokytojau? Kaip jums tai pavyksta?
Mokytojas atsakė:
– Prieš daugelį metų aš atėjau pas savo Mokytoją, būdamas septyniolikmetis ir… giliai kenčiantis. Mano Mokytojui buvo per septyniasdešimt, ir jis nuolat švytėjo palaima: tiesiog, be jokios priežasties… Žinoma, aš paklausiau: “Kaip jums tai pavyksta?“ Jis atsakė: “Aš esu laisvas savo vidiniuose pasirinkimuose. Būti laimingu – mano pasirinkimas. Kas rytą, atmerkęs akis, aš klausiu savęs, ką pasirinkti šiandien: laimę ar kančią? Ir.. taip jau nutinka, kad aš nuolat renkuosi laimę – juk tai taip natūralu…“

****************
Dievas nulipdė iš molio žmogų ir liko molio gabalėlis…
– Ką tau dar nulipdyti, žmogau? – paklausė Dievas.
– Nulipdyk man laimę, – atsakė žmogus.
Dievas nieko neatsakė, tik padavė likusį molį žmogui į rankas…

****************
Pakelėje stovėjo senas apdžiuvęs medžio kamienas. Sutemus pro jį praėjo vagis ir išsigando: pagalvojo, kad tai policininkas stovi ir laukia jo.
Vėliau pro šalį praėjo įsimylėjęs jaunuolis, ir jo širdis suspurdėjo džiaugsmu: medžio kamieną jis iš tolo palaikė už savo mylimąją…
Paskui prabėgo pro medžio kamieną vaikas, skubėdamas namo, ir pravirko iš baimės: pasiklausęs baisių pasakojimų, jis medžio kamieną palaikė pabaisa…
Bet visais šiais atvejais medžio kamienas tebuvo.. medžio kamienu..
Pasaulį mes matome tokį, kokie mes esame patys 🙂 ..

****************
Gyveno kadaise Mokytojas, nuolat apsuptas savo mokinių. Į kiekvieną klausimą jis turėjo išmintingą atsakymą. Vienas mokinys nusprendė išbandyti savo Mokytoją ir jo išmintį. Jis pagavo pievoje peteliškę ir paslėpė ją tarp savo delnų. Peteliškė spurdėjo delnuose, o mokinys sugalvojo klastą, kad pasirodytų teisus: priklausomai nuo atsakymo, jis galėjo suspausti arba paleisti peteliškę.
Šypsodamasis mokinys priėjo prie Mokytojo ir paklausė:
– Sakykite, Mokytojau, kokia peteliškė mano delnuose: gyva ar mirusi?
Nežiūrėdamas į mokinio rankas, Mokytojas atsakė:
– Viskas tavo rankose…

***************
Kartą mokinys, kuris pasižymėjo grubumu ir aštriu liežuviu, ir pas Mokytoją atėjęs atsikratyti šių savybių, atsisėdo į Budos pozą ir paklausė savo Mokytojo:
– Į ką aš panašus, Mokytojau?
– Į Budą, – atsakė Mokytojas.
Bet… čia mokinys neištvėrė neįgėlęs:
– O tu man panašus į mėšlo krūvą!
Mokytojas išliko ramus ir tik šyptelėjo.
– Kodėl tu nesupykai, Mokytojau?!
Mokytojas atsakė:
– Tas, kuris suvokė savyje Budos prigimtį, mato tą Budos prigimtį kiekviename žmoguje. O tas, kuris kupinas mėšlo, kiekviename sutiktajame temato mėšlo krūvą…

***************
Ir, kaip teigiama, tikra istorija iš Leonardo da Vinčio gyvenimo. Jis buvo susidūręs su sunkumais, kurdamas savo garsiąją freską “Paskutinė vakarienė“. Leonardas da Vinčis turėjo pavaizduoti Gėrį per Jėzaus personažą ir Blogį – per Judo personažą. Dailininkas niekaip negalėjo rasti tinkamų modelių-pozuotojų, kurie perteiktų šias savybes.
Po ilgų ieškojimų jis pamatė vaikiną, dainuojantį chore, kuris visiškai atitiko įsivaizduojamą Leonardo Jėzų, ir jis buvo išraiškingai nutapytas.
Paskui sekė dar trijų metų pertrauka, nes dailininkui niekaip nesisekė rasti Judo charakterio prototipo.
Ir pagaliau pasisekė! Ilgai ieškojęs, Leonardas da Vinčis atrado gatvėje girtuoklį – jauną, bet prieš laiką susenusį: purviną, piktą, girtą ir apdriskusį. Dailininkas vargais negalais atsivedė su pagalbininkais girtuoklį į dirbtuves pozuoti. Jaunuolis nelabai nutuokė, kas vyksta, sunkiai laikėsi ant kojų, o Leonardas da Vinčis su didžiuliu įkvėpimu tapė nuodėmingumą, puolimą ir piktdžiugą, kuriuos spinduliavo jaunuolio veidas.
Kai dailininkas baigė darbą, jaunuolis išsiblaivė, išpūtė akis ir sušuko:
– Aš jau mačiau šitą freską anksčiau!
– Kada? – nustebo Leonardas.
– Prieš tris metus.. Dar prieš tai, kai visko netekau… Tuo metu aš dainavau chore ir mano gyvenimas buvo kupinas gražiausių svajonių… O kažkoks dailininkas nutapė man pozuojant Jėzų šioje freskoje..

Šiandien tiek 🙂 .. Kaip jums šios istorijos?

Pasakos – nepasakos :)

Tokios istorijos – mano mėgiamiausias literatūrinis žanras. Keletu iš jų noriu pasidalinti su jumis: 🙂

APIE TAI, KAS SVARBIAUSIA
– Mokytojau, sakyk, koks laikas gyvenime svarbiausias, koks žmogus svarbiausias gyvenime ir koks svarbiausias gyvenimo darbas?
– Pats svarbiausias laikas gyvenime – dabar, svarbiausias žmogus gyvenime – tas, kuris dabar šalia, o pats svarbiausias gyvenimo darbas – daryti gera tam, kuris dabar šalia – tam mes ir esame gimę..

SRAIGĖ ANT MEDŽIO
Mokytojo paklausė, ar jaučia jis nusivylimą, kai jo pastangos ne taip greitai atneša rezultatus, kaip jis tikėjosi. Atsakydamas Mokytojas papasakojo istoriją apie sraigę, kuri pradėjo ropštis į vyšnios medį šaltą, vėjuotą vėlyvo pavasario dieną. Žvirbliai ant kaimyninio medžio leipo juokais, žiūrėdami į lipančią sraigę.
Vienas iš jų atskrido prie sraigės ir klausia:
– Na, argi tu nematai, kad ant medžio nėra vyšnių?..
– Bus, kai aš užlipsiu, – nesustodama atsakė sraigė.

TRYS KLAUSYTOJŲ TIPAI
Kartą pas Budą atėjo labai apsiskaitęs, savo žiniomis besipuikuojantis, visuomenėje žinomas žmogus ir uždavė jam kelis klausimus, norėdamas padiskutuoti su lygiu sau.
– Atleiskite, aš negaliu jums dabar atsakyti į jūsų klausimus, – pasakė Buda.
– Bet kodėl? Jūs neturite laiko? – paklausė žmogus, įžeistas Budos atsakymu.
Buda atsakė:
– Ne, ne tame reikalas. Laiko turiu pakankamai, bet jūs neišgirsite mano atsakymo.
– Ką jūs turite omeny? – paklausė žmogus.
– Yra trys klausytojų tipai, – atsakė Buda. – Pirmasis – lyg dugnu į viršų apverstas puodas. Galima atsakinėti, bet nieko į jį nepaklius. Antrasis klausytojų tipas panašus į puodą su skyle dugne. Jis neapverstas, jis teisingai stovi, viskas taip, kaip turi būti, bet.. dugne yra skylė. Todėl toks klausytojas prisipildo tik akimirkai: anksčiau ar vėliau viskas išbėga ir jis vėl ištuštėja. Tik išoriškai atrodo, kad jis prisipildo, iš tiesų jame nieko nėra, nes jame nieko negali užsilaikyti. Ir, pagaliau, trečiasis klausytojų tipas, kuris nei apverstas, nei skylės jame nėra, bet jis pilnas atliekų ir šiukšlių. Į jį galima įpilti, bet viskas, kas į jį pakliūna, tuoj pat apnuodijama. Ir.. atleiskite, bet jūs priklausote trečiąjam tipui, todėl man sunku jums dabar atsakyti. Jūs kupinas atliekų, nes “viską žinote“. Tai, kas nesuvokta jumis ir nepažinta, o tik sumesta į jus – tėra atliekos..

EGZAMINAS
Atėjo laikas Mokytojui patikrinti savo mokinius. Jis pakvietė tris iš jų, paėmė baltą popieriaus lapą, užlašino ant jo juodo rašalo ir paklausė:
– Ką jūs matote?
Pirmasis atsakė: “Juodą dėmę“. Antrasis atsakė: “Rašalo dėmę“. Trečiasis: “Juodulį“.
Mokytojas nieko nepasakė, nuliūdo ir užsidarė savo cėlėje.
Vėliau mokiniai jo paklausė:
– Kodėl jūs taip nuliūdote?
Mokytojas atsakė:
– Nė vienas iš jūsų nepamatė balto lapo..

GĖRIS IR BLOGIS
Anūkas klausia senelio:
– Kas yra gėris ir blogis?
Senelis dalinasi savo išmintimi:
– Tai tarsi dvi jėgos, du vilkai tavyje: vienas kupinas pavydo, egoizmo, pykčio, ambicijų, melo. Kitas vilkas neša savyje taiką, meilę, viltį, tiesą, gėrį. Jie tarsi nuolat kovoja tarpusavyje.
Anūkas susimąstė ir paklausė:
– O kuris vilkas laimi?
Senelis nusišypsojo ir atsakė:
– Visada laimi tas vilkas, kurį tu maitini..

Šiandien tiek istorijų, pasakų – nepasakų 🙂 .. Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Linksmai :)

Šiam įrašui pastūmėjo Bagira, atsiuntusi “pilkumo išblaškymui“ į asmeninį paštą linksmų istorijų. Prisiminiau ir senolių prietarą: sunkiausia sulaukti sniego, o sulaukus lengviau. Vis galvodavau – kodėl. Pasirodo, ir šviesiau, o ir virusai visokie, šaltukui paspaudus, tiesiog žūsta.. Ačiū, Bagira, tikrai pakėlei nuotaiką, negaliu nepasidalinti tavo puikios nuotaikos užtaisu 🙂 :

Žmogus sako:
– Nepamatysiu, nepatikėsiu!
Kūrėjas sako:
– Nepatikėsi – nepamatysi..
🙂 🙂 🙂
Pacientas skundžiasi: “skauda galvą!“
Į tai įvairių laikų gydytojai atsako:
Prieš 2000 metų: “Imk, suvalgyk šią šaknelę.“
Tūkstantaisiais metais: “Šios šaknelės – burtai. Perskaityk geriau maldelę.“
1850 metais: “Šios maldelės – kvaili prietarai! Išgerk šios mikstūros.“
1930 metais: “Šios mikstūros – paparasčiausias šarlatanizmas. Išgerk šią tabletę.“
1985 metais: “Šios tabletės neefektyvios! Išgerk šių antibiotikų.“
2005 metais: “Šie antibiotikai gryna chemija! Imk, suvalgyk šią šaknelę.“
🙂 🙂 🙂
Pareina katalikiškos gimnazijos auklėtinis namo po pamokų ir sako savo mamai:
– Mama, duok greičiau valgyti!
– O kur stebuklingas žodis?
– .. dėl Dievo meilės!
🙂 🙂 🙂
Gydytojas apčiuopia diagnozuodamas pacientą:
– Čia skauda?
– Skauda.
– O čia?
– Skauda!
– O čia?
– A-a-aa!!! Daugiau aš jums nieko nesakysiu!
🙂 🙂 🙂
Ateina vyriškis pas gydytoją ir skundžiasi:
– Daktare, padėkit, aš pusiau kurčias!
– To negali būti, pusiau nebūna: žmogus kurčias arba ne.
– O jūs patikrinkite.
Gydytojas nueina į kabineto galą ir šnibžda:
– Keturiasdešimt keturi..
Vyriškis atsako:
– Dvidešimt du..
🙂 🙂 🙂
Pas gydytoją ateina pacientas ir sako:
– Gydytojau, gelbėkite mano žmoną!
– O dėlės nepadėjo?
– Ne, tris suvalgė, daugiau nenori!
🙂 🙂 🙂
Poliklinikos registratūroje:
– Alio.. padėkite, mano žmonai skauda galvą ir temperatūra.
– Aukšta?
– Taip, metras aštuoniasdešimt penki!
🙂 🙂 🙂
Tik nedaugelis žmonių, kuriuos kankina kosulys, eina pas gydytoją. Likusieji eina į teatrą..
🙂 🙂 🙂
Ir.. liaudiškas prietaras: “ jei jūs miegate prie sienos, o jūsų žmona – iš krašto, reiškia, jūs jaunas tėtis..“

Tik rašydama atkreipiau dėmesį, kad dauguma anekdotų – apie gydytojus ir pacientus 🙂 .. Visai atitinka situaciją 🙂 , o ir šypsena, ir gera nuotaika – puikus antigripinas. Šypsokimės 🙂 .. Sulauksim sniego, o su juo, kaip sakydavo mūsų senoliai, ir šviesiau, ir smagiau bus 🙂 ..

Perliukai

Kaip gi kitaip pavadinsi išmintį, kuri visuose mokymuose persipina, atsikartoja ir šviečia.. Šiandien pasidalinsiu vieno dvasinio vadovo pasekėjų Singapūre suformuotu tekstu – hipotetiniu interviu su Dievu. Atkarpomis teko jį skaityti, o neseniai aptikau pilną tekstą. Mintys tokios universalios ir pamokančios..

Taigi – Hipotetinis interviu su Dievu:
“Užeik, – pasakė Dievas, – tai norėtum gauti mano interviu?“
“Jei turi laiko, “ – pasakiau.
Jis nusišypsojo ir tarė: “Mano laikas – amžinybė, jo užtenka viskam; kokius klausimus turi galvoje ir ko norėtum paklausti manęs?“
“Jokių, kurie būtų tau nauji. Kuo labiausiai tave stebina žmonės?

Jis atsakė:
““Tuo, kad jiems atsibosta būti vaikais, jie skuba užaugti, o tada vėl trokšta būti vaikais. Kad jie praranda sveikatą, kad uždirbtų pinigų, o po to leidžia pinigus, kad atstatytų sveikatą. Jie susirūpinę galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį. Taip jie negyvena nei dabar, nei ateity. Jie gyvena, lyg niekada nereiktų mirti o miršta taip, lyg niekada nebūtų gyvenę“.

Jis suėmė mano rankas ir mes ilgai tylėjome. Po ilgo laiko aš paklausiau:
“Kaip Tėvas, ko tu paprašytumei vaikų, kad jie padarytų?“
Dievas atsakė:
“Suvokti, kad jūs negalite priversti kitų jus mylėti. Ką jūs galite padaryti, tai mylėti ir leisti būti mylimiems… Suvokti, kad reikia daugel metų, kad užsitarnautum pasitikėjimą, ir užtenka kelių sekundžių jį sugriauti…Suvokti, kad turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam nedaug reikia…

Kad reikia valdyti savo požiūrius, kitaip požiūriai valdys jus…Kad užtenka kelių sekundžių skaudžiai sužeisti tuos, ką mylime, bet reikia daug metų toms žaizdoms užgydyti…
Būtina praktikuoti kasdienį atlaidumą…Suvokti, kad yra daug jus mylinčių žmonių, bet jie nežino, kaip išreikšti savo jausmus… Suvokti, kad pinigai gali nupirkti viską, tik ne laimę… Kad jūs galite būti nusiminę, bet negalima dėl to liūdinti esančius aplink jus… Kad didelėms svajonėms nereikia didelių sparnų, bet reikia nusileidimo mechanizmo joms įgyvendinti…

Suvokti, kad tikri draugai yra retenybė ir jei radote juos, tai radote tikrą lobį… Kad ne visada pakanka, kad kiti jums atleistų, kad reikia ir patiems sau atleisti… Kad esate šeimininkai to, ką turite ir vergai to, ką sakote… Kad pjausite tai, ką pasėjote: jei sėjate paskalas – pjausite intrigas, jei sėjate meilę – pjausite meilę…
Suvokti, kad tikroji laimė – tai ne savo tikslų pasiekimas, bet mokėjimas džiaugtis tuo, ką jau pasiekėte…Kad laimė yra apsisprendimas. Jūs nusprendžiate būti laimingi tokie, kokie esate ir su tuo, ką turite, arba ““mirštate“ nuo pykčio ir pavydo dėl to, ko jums trūksta… Suvokti, kad du žmonės gali žiūrėti į tą patį dalyką ir matyti visiškai skirtingai…

Kad tie, kurie yra nuoširdūs, gyvenime daugiau pasiekia… Suvokti, kad net jeigu jums atrodo, kad neturite nieko, kad galėtumėte duoti, kai draugas verkia šalia jūsų, jūs randate stiprybės numalšinti jo skausmą savo palaikymu… Kad tie, kuriuos stengiatės labai mylėti ir pririšti, pabėgs šalin, o tie, kuriems leidžiate mylėti, liks visada šalia…
Suvokti, kad nors žodis “meilė“ turi daug įvairių reikšmių, bet jis gali prarasti vertę, jei nuolat tuščiai švaistomas… Suvokti, kad jūs negalite padaryti nieko ypatingo tam, kad aš jus mylėčiau – aš tai tiesiog darau… Aš šalia jūsų, nes esu amžinas mylintysis, jūs kartais toli nuo manęs, nes esate amžini dvejotojai… Trumpiausias atstumas tarp mūsų – malda“…

Man tai tokie gražūs žodžiai 🙂 .. Nesvarbu, kas juos pasakė, bet tai paprasta ir nuoširdu: iš širdies į širdį 🙂 .. Saulėto ir šilto visiems savaitgalio!

Visi mes teisūs :)

Buvo toks periodas mano gyvenime, kai labai žavėjausi dvasiniais lyderiais ir labai norėjau jų patarimų ir išgauti iš jų savo laimės receptą. Ir taip naiviai tuo tikėjau, kol nepakliuvau pas vieną šviesų žmogų, kuris stumtelėjo mane asmeninių paieškų ir pastangų keliu. Na, savo situacijos neaprašinėsiu, dabar man ji juokinga, bet pasiūlysiu kitą, beveik analogišką. Tai alegorinis pasakojimas – pritča – tiesiog nerandu nei vertimo, nei atitikmens šiam žodžiui.

.. Dvi draugės, prispaustos gyvenimo bėdų, nusprendė kreiptis į dvasinį Mokytoją, vienuolį, gyvenantį netoliese vienuolyne. Susiruošė moteriškės ir, išstovėjusios įlgą eilę, pagaliau pakliuvo pas vienuolį. Tas nurodė sėstis ir paprašė po vieną pasakoti savo bėdas. Pirmoji pasakojo ilgai ir jausmingai, su ašaromis. Antroji taip pat.. Mokytojas tik linkčiojo supratingai galvą ir vis tarsteldavo : “Taip, mieloji, tu teisi“, – vienai ir kitai taip pat..

Moterys suglumo: “Kaip? Jei mes teisios, tai kodėl tada tiek negandų mūsų gyvenime ir mes taip kenčiame?“.. Vienuolis kiek patylėjo ir paaiškino: “Suprantat, mielos moterys, jūs iš tiesų esat teisios. Jūsų vietoje, su jūsų patirtimi, mintimis, emocijomis ir išgyvenimais aš pasielgčiau lygiai taip pat“..

Čia moterys visai neteko žado: “Kaip?..Tu?.. Paaiškink, Mokytojau“ .. Vienuolis paaiškino: “Kai nevaldote savo minčių, neanalizuojate įvykių, nesuprantate priežasties – pasekmės dėsnio ir neturite ryšio su savo tikruoju “aš“, gyvenimas tampa nevaldomu chaosu. Tuomet jūs tik reaguojate į įvykius, nesuvokdamos, kad juos jūs sukūrėte pačios. Nė vienas žmogus nesielgia sąmoningai piktybiškai – jis tik reaguoja, ginasi, išlieja susikaupusį pyktį“..

“Tam, kad suprastumėte gyvenimo dėsnius, turite stebėti gyvenimą ir mokytis. O jei mokotės ir taikote savo žinias gyvenime, jis keičiasi. Iš bejėgių aukų tampate savo gyvenimo valdytojomis, nes puikiai suprantate, koks veiksmas kokias atneša pasekmes. Pasekmė keičiasi, jei keičiate priežastį. Tuomet elgiatės sąmoningai ir gyvenimas įgauna aiškią valdymo ir veiksmų pasekmių matymo liniją“..

“Taigi, mielosios, tuomet nereikia nei patarėjų, nei aiškiaregių, nei nuolatinių Mokytojo patarimų. Valdote savo gyvenimą pačios ir pačios kuriate jo aplinkybes ir esate atsakingos už savo gyvenimo įvykius. Negi tuomet kils mintis kurti kažką blogo 🙂 ?“

Apsidžiaugė moterys, dėkojo Mokytojui.. Pasirodo, viskas taip paprasta.. Paklausė, kaip galėtų atsidėkoti už tokią neįnojamą dovaną – patarimą. “ Gal jums nuskambės keistai, – atsakė Mokytojas, – bet didžiausia dovana man, kai žmogus daugiau pas mane nebeateina.. Tuomet suprantu, kad jis arba sąmoningai kuria savo gyvenimą, arba pasirinko klaidų kelią.. Pirmasis – lengvas ir malonus, antrasis – sunkus ir varginantis, bet abu jie veda į vieną – į žmogaus tobulumą. Kol žmogus vaikšto pas mane, jis tikisi, kad kažkas kitas išspręs jo problemas“ ..

Nuostabi pritča, tuo labiau, kad man labai jau tikroviška: matyt, ne viena aš pakliūnu į tokias situacijas 🙂

:) Moterims :)

Sveikinu visas mielas, rūpestingas, gražias, švelnias, žavias, supratingas, geras, subtilias, dėmesingas, simpatiškas, išmintingas.. galima tęsti iki begalybės – tiek daug nuostabiausių žodžių galima sutalpinti į vieną žodį – MOTERIS..

Nežiūrint į revoliucingą šios dienos gimimo pradžią, manau, labai gražu, kad ji yra. Taip miela stebėti šią dieną vyrų eilutes prie gėlių ir besišypsančias moteris 🙂 Tokia.. vienijanti gėriui ir dėmesingumui diena 🙂 ..

Ta proga norėčiau atpasakoti tokią pritčą – vertimo šitam žodžiui neradau, atitikmuo būtų pasakėčia, alegorinis pasakojimas

APIE GRAŽIAUSIĄ MOTERĮ

Kartą du jūreiviai susiruošė į kelionę po pasaulį ieškoti laimės. Atplaukė jie į salą, kurioje gyveno gentis, o jos vadas turėjo dvi dukras ištekinimui. Vyresnioji – gražuolė, jaunesnioji – šiaip sau.. Vienas iš jūreivių tarė savo draugui: “Štai ir radau savo laimę. Vesiu vado dukterį“. “Taip, – sutiko draugas – tu teisus, vyresnioji – tikra gražuolė, protinga. Tu padarei teisingą pasirinkimą, vesk“. “Ne,- paprieštaravo pirmasis – tu manęs nesupratai, bičiuli! Aš vesiu jaunesniąją vado dukterį“. “Tu proto netekai – nustebo draugas – juk ji tokia.. na.. labai jau šiaip sau“. “Tai mano sprendimas ir aš jo nekeisiu“ – atsakė pirmasis.

Nustebintas draugo sprendimu, jūreivis toliau išplaukė savo laimės ieškoti, o jaunikis pasiliko piršlyboms. Toje gentyje išpirką už nuotakas mokėjo karvėmis. Geriausią vertino dešimčia karvių. Atvarė jūreivis jaunikis dešimt karvių genties vadui ir sako: “Vade, noriu vesti tavo dukterį ir duodu už ją dešimt karvių“. “Geras pasirinkimas – šyptelėjo vadas – mano vyresnioji duktė protinga, graži, ji to verta. Aš sutinku“. “Ne, vade, tu nesupratai, – paprieštaravo jaunikis – aš noriu vesti tavo jaunesniąją dukterį“. “Tu juokauji? – nustebo vadas – Juk ji tokia.. šiaip sau..“. “Aš noriu vesti būtent ją“ – patvirtino jūreivis. “ Gerai, – sako vadas –  bet kaip sąžiningas žmogus, aš negaliu paimti už ją dešimt karvių, ji to neverta. Aš paimsiu už ją tris karves“. “Ne – nesutiko jaunikis – aš noriu duoti už ją būtent dešimt karvių“. Taip jie susitarė ir jūreivis vedė jaunesniąją vado dukterį.

Praėjo keletas metų ir į salą atplaukė jūreivio draugas, nusprendęs jį aplankyti ir pasidomėti, kaip jam sekasi. Eina jūreivis pakrante, o priešais ateina nežemiško grožio moteris.  Jūreivis paklausė, kaip jam surasti savo draugą. Ji parodė. Užeina jūreivis į savo draugo namus ir mato: jaukiame kambaryje  jo draugas, aplink vaikučiai šėlsta. “Kaip gyveni?“ – klausia jis draugo. “Aš laimingas“ – atsako jam šis. Tuo tarpu į kambarį įeina ta pati nežemiško grožio moteris. “Štai, susipažink, tai mano žmona“ – sako draugas jūreiviui. “Kaip? Tu vedei dar kartą?“ – klausia jūreivis. “Ne, tai ta pati moteris – jaunesnioji vado duktė“ – atsako jam draugas. “Bet kaip nutiko, kad ji taip pasikeitė?“ – neslėpė nuostabos jūreivis. “O tu pats jos paklausk“ – šyptelėjo draugas.

Priėjo jūreivis prie draugo žmonos ir klausia:“ Atleisk už mano netaktiškumą, bet aš pamenu, kokia tu buvai.. atleisk, .. bet.. šiaip sau.. Kas nutiko, kad tu taip pražydai ir tapai tokia nuostabiai graži?“ Gražuolė nusišypsojo kerinčia šypsena ir atsakė: “ Tiesiog kartą aš supratau, kad esu verta dešimties karvių..“

Štai tokia istorija.. Kaip sako: pasakėčia – melas, bet joje – užuomina 🙂 O aš dar noriu pridurti: mielosios, gražiosios, nelaukite, kol jus kas įvertins ar pagirs.. Tiesiog tvirtai žinokite – nes taip ir yra – kad esate nuostabios, nepakartojamos ir vienintelės tokios visame pasaulyje. Gražiausia moteris gyvena kiekvienoje moteryje.. Ir vienintelė šviesa, kuri išryškina tą unikalų vidinį ir išorinį grožį, yra jūsų pačių tikėjimas, kad taip ir yra.. Klestėkite, mielosios! 🙂