Kategorija: Mintys

Ankstyvas rytas. Moteris skuba į darbą, šalia – du angelai. Vyresnysis moko jaunesnįjį:

– Stumtelk, stumtelk ją!

– Bet laiptai tokie statūs, ji gali susižaloti!

– Aš prilaikysiu ją, ji tik koją išsinarins.

– Siaubas, juk jai į darbą reikia, ji trečią dieną iš eilės vėluoja..

– Taip, o dabar dar ir nedarbingumo lapelį gaus, o vėliau ją apskritai iš darbo atleis.

– Taip negalima, kaip ji gyvens be darbo, be atlyginimo?..

– Stumtelk, paskui viską paaiškinsiu, sakau – stumtelk!

Kitas epizodas. Tie patys angelai lydi dideliu greičiu lekiantį automobilį, kuriame sėdi dvi moterys. Priešais jį važiuoja rąstais pakrautas sunkvežimis.

– Greičiau mesk rąstą, mesk!

– Tu ką?.. Juo ir užmušti galima, o moterys juk vaikų turi!

– Mesk, aš jį nukreipsiu į šoną, jos tik gerokai išsigąs.

– Bet kam to reikia? Kam jas taip gąsdinti?!

– Vėliau paaiškinsiu.. Ir pasistenk numesti prie to didžiulio plakato “Jūsų laukia namuose!“, kad jos būtent ties juo sustotų ir perskaitytų šį užrašą.

– .. Na va, verkia abi, namo skambina.. Kaip žiauru! Kam visa tai?..

– Sakiau, kad vėliau paaiškinsiu!..

Trečiasis epizodas – bendradarbių vakarėlis. Šnekučiuojasi vyras su sutuoktuvių žiedu ant piršto ir mergina. Šalia – jau mums pažįstami angelai, pirmasis ragina:

– Tegul dar išgeria.

– Pakaks, jie jau įkaušę, ir mergina taip į jį žiūri..

– Tegul..

– Bet namuose jo laukia žmona ir du vaikučiai.., o jis jau kalbina merginą į viešbutį važiuoti..

– Taip, ir ji sutiks!

– Siaubas, jie kartu išeina! Bet juk žmona sužinos, bus skandalas!

– Taip, barnis neišvengiamas! Taip ir buvo suplanuota.

– ?!..

Saulėlydis. Du angelai dalinasi dienos įspūdžiais:

– Na ir darbas! Nuolatinis stresas..

– Taip, pirmą dieną neįprasta.. Juk šiame lygmenyje mokoma tik stresu! Jūs ten savo pirmame lygmenyje psichologijos, filosofijos knygomis ir gerais filmais mokote, o čia visa tai jau nepadeda.. Todėl tenka stresu išjudinti žmones, kad susimąstytų – kaip gyvena, kam gyvena..

Štai kad ir pirmoji moteris: kol bus namuose sugipsuota koja, vėl pradės siūti, o kai ją atleis iš darbo, nes naikins jos darbo vietą – ji jau turės daug užsakymų. Juk ji taip mėgo ir taip puikiai siuvo jaunystėje! Ir daugybę metų vis atidėliojo siuvimą, nes dirbo nors ir nemėgiamą, bet gerai apmokamą darbą pagal išsilavinimą. Dabar supras, kad mylimas darbas daug svarbesnis už visus diplomus. O ir uždarbis bus geras, ir dirbs su džiaugsmu..

– O tos dvi moterys kelyje?

– Viena iš jų po savaitės išeis iš darbo, nes supras, kad jos vieta šiuo metu su vaiku ir vyru namuose, o ne begalinėse komandiruotėse. Ji ir antrą vaikelį pagimdys, o vėliau ir išsvajotą psichologiją studijuos.

– Gerai.. O neištikimybė? Kuo ji gali būti naudinga?.. Juk šeima byra!

– Šeima? Nėra jau seniai ten šeimos.. Žmona pamiršo savo moteriškumą, vyras vakarais girtuokliauja. Jie nuolat barasi, vaikais vienas kitą šantažuoja. O neištikimybė sukrės abu, privers susimąstyti: bus gana ilgas ir skausmingas šeimos gaivinimo procesas. Žmona pradės skaityti knygas apie tvirtos santuokos pamatus, prisimins savo moteriškumą, išmoks kitaip bendrauti su vyru.

– Ar pavyks išsaugoti šeimą?

– Yra šansų! Viskas priklausys nuo moters..

– Na ir darbelis!..

– Užtat koks veiksmingas! Kai išmuši žmogų iš komforto zonos – jis kaipmat pradeda ir mąstyti, ir aktyviai veikti! Priprasi..

– O jeigu ir tai nepadeda?

– Tuomet.. Yra dar ir trečias lygmuo. Ten netektimis moko. Bet.. tai jau visai kita istorija..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos ir puikaus savaitgalio! 🙂

Sveiki!

JOS nuolat tave supa.

Nepraeina nei dienos, kad JOS nepakliūtų į tavo akiratį.

Įkyriai, neklausdamos nei tavo nuomonės, nei sutikimo ar noro bendrauti, JOS nuolat šmėsčioja tavo gyvenime.

JOS mirga prieš akis, įsiterpia į pokalbius, ateina per netikėtus telefono skambučius.

JOS atkakliai veržiasi į tavo sąmonę per SMS žinutes, elektroninius laiškus, artimų ir net nepažįstamų žmonių skambučius.

Bėgant metams dauguma žmonių išsiugdo gebėjimą JŲ nepastebėti, ignoruoti JAS.

Tokie žmonės išdidžiai sako: “Na, kur JOS? NĖRA JŲ mano gyvenime!“…

Bet vaikai… Vaikai negali JOMS priešintis.

Vaikai neturi suaugusiųjų gyvenimo patirties, ir tai padaro mažylius bejėgiais prieš JAS…

Štai todėl būtent vaikai dažniausiai į JAS reaguoja.

Aš nenoriu tau meluoti – JOS bus visada!

Tu gali arba kovoti su JOMIS visą savo gyvenimą, arba pasiduoti ir pradėti į JAS reaguoti, suteikdamas JOMS džiaugsmą dėl to, kad pastebi JAS…

JOS – TAI PRIEŽASTYS DŽIAUGSMUI.

IR JOS VISADA BUS TAVO GYVENIME!

KIEKVIENĄ DIENĄ!

…

…

Net nežinau, kaip tau su tuo gyventi?!

😀

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis –

Kūrinija

Gražaus artėjančio savaitgalio visiems! 🙂

Kadaise į Žemę atėjo Dievo pasiuntinys. Pirmiausiai jis susitiko su išminčiais.

– Aš atversiu jums sakralines žinias, kad išmokytumėte žmones Dieviškosios išminties, – pasakė jis – jūs tapsite Mokytojais, žmonių pagalbininkais ir mano bendražygiais.

Išminčiai sutiko perimti žinių šviesą ir skleisti ją žmonėms. Jie ištiesė rankas, ir kiekvieno delne įsižiebė amžinosios Dieviškos išminties liepsna.

– Keliaukite ir dosniai ją visiems dalinkite, – išgirdo išminčiai pasiuntinio balsą ir išsiskirstė kas sau..

Vienas išminčius nukeliavo tiesiai į rūmus, kur jam mainais už išmintį pasiūlė daugybę žemiškų gėrybių.

Jis sočiai valgė, saldžiai gėrė, minkštai miegojo, dėvėjo brangiausius rūbus, turėjo vergų, turėjo gražiausių merginų palankumą, tačiau.. kibirkštis jo delne pradėjo gesti.

Kai dingo paskutinė kibirkštis, jis suprato, kad dingo ir jo išmintis. O kad neprarastų visko, ką buvo gavęs, išminčius pradėjo.. įmantriai meluoti. Tas melas ir toliau jį maitino, nors iš tiesų jis tiesiog apgaudinėjo žmones..

Kitas išminčius dalindamas išmintį pastebėjo, kad žmonės jį garbina! Žmonių minia vis augo, o kartu augo ir ją valdanti jėga.

Išminčiui patiko valdyti minią, bet dar labiau patiko žmonių liaupsės – juk jie paskelbė jį dievu!..

Kibirkštis jo delne taip pat labai greitai užgeso – beliko beprotybė išminčiaus galvoje ir apkvailinta minia.

Visi kiti išminčiai įvairiausiais būdais bandė skleisti suteiktas žinias: vieni kalbėjo protingai, bet pernelyg painiai, kiti – nuslėpė dalį išminties, treti jas tiesiog iššvaistė, o kiti – negyveno taip, kaip kalbėjo..

Tačiau buvo nemažai tokių, kurie negailėdami dalino žinių šviesą ir nelaukė nei atlyginimo, nei turtų, nei liaupsių. Jie nedarė sandorių, bet visko turėjo tiek, kiek reikėjo oriam gyvenimui.

Didžiausias jų turtas buvo ta Dieviškos išminties kibirkštis, kuri dalinama tik augo.. Jie ir tapo tikrais Išminties Šviesos skleidėjais.

Ir kuo daugiau jos atiduodavo, tuo ryškesnė ji darėsi: kibirkštis jau netilpo delne, augo ir plėtėsi, o išminčius pats tapdavo šviesa, uždegančia žmonių širdis ir sielas..

(Autorius nežinomas)

Gražaus ir šilto savaitgalio visiems 🙂 !

Vėlyvas vakaras. Lauke stovi du žmonės.

– Kodėl jūs šypsotės? – klausia vienas.

– Tiesiog grožiuosi Mėnuliu..

– Kuo grožitės?

– Mėnuliu, – ir žmogus parodo pirštu į dangų, bet pašnekovas žiūri tik į pirštą ir net nepakelia galvos.

– Kokiu Mėnuliu? – vėl klausia jis.

– Na, štai jis, tiesiog virš jūsų galvos! Geltonas..

– Geltonas?! O Dieve.. Reikia bėgti kažkam papasakoti!..

Po pusvalandžio aplink žmogų susibūrė minia.

– Mokytojau, papasakok mums apie Mėnulį, – nedrąsiai paprašė vienas minios atstovas.

– Ką čia pasakoti? – stebėjosi žmogus, – Pakelkite galvas ir pamatysite patys.

Kažkas, nenuleisdamas akių nuo žmogaus, jau skubiai konspektuoja savo knygelėje: “Tereikia pakelti galvą, ir atsivers nuostabus vaizdas: geltonas rutulys juodo dangaus fone. Tai Mėnulis“.

– Ką tu čia rašai? – paklausė žmogus.

– Kažkas juk turi išsaugoti mokymą apie Mėnulį ateities kartoms! Jei ne aš, tai kas?

– Po galais, koks mokymas?? Na, tai juk paprasta: TIESIOG PAKELK GALVĄ!

“Pakelti galvą yra paprasta“, – vėl pradeda rašyti naujai iškeptas metraštininkas, bet tuo metu žmogus netenka kantrybės: jis staigiai kilsteli rašančiojo smakrą, ir šiam prieš akis sužiba geltona dėmė.

– Kas tai buvo, Mokytojau?

– Mėnulis.

– O Dieve, aš pamačiau Mėnulį! Aš jį mačiau!

– Jis pamatė Mėnulį, – džiūgauja minia ir pradeda sukti ratus aplink praregėjusį metraštininką.

Tuo tarpu žmogus numoja į visa tai ranka ir nueina tolyn, tebesigrožėdamas Mėnulio pilnatimi.

…O po daugelio metų jau kažkas kitas skaito mokymą apie Mėnulį ir sunkiai atsidūsta: sunku pamatyti Mėnulį, kai šalia nėra Mokytojo, kuris kilsteli tavo smakrą į naktinį dangų..

Nors.. kiti tvirtina, kad ir be mokymo kiekvieną žvaigždėtą naktį galima tą Mėnulį pamatyti..

Bet kažin.. Juk mokymas tvirtina, kad tai stebuklas.

Kuo tikėti?..

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos! 🙂

Duktė paklausė motinos:

– Kodėl apie vienus žmones sako, kad jų siela šviesi, o apie kitus – kad siela tamsi? Juk pažvelgti į žmogaus sielą neįmanoma. Žmonės gali ir apsimetinėti.

Motina atsakė:

– Kai sutinki žmogų su šviesia siela, tuomet ir tau pasidaro šviesu. Ir jei tuo metu jauti kažkokį sielos skausmą – šalia tokio žmogaus jis aprimsta. Toks žmogus stiprina tikėjimą Kūrėju ir savimi, tu pajunti tylų džiaugsmą ir laimės viltį, tau norisi visus mylėti ir daryti gerus darbus.

– O kas, jei žmogus lyg ir kalba teisingai, bet man nuo to jo teisingumo darosi negera? Nusvyra rankos ir gyvenimas pradeda atrodyti kažkoks.. be prošvaisčių? Ar tai reiškia, kad šis žmogus dviveidis ir piktas?

– Ne, dukrele. Tai reiškia, kad tokio žmogaus sielai nepakanka šviesos. Kad žmogus nelaimingas, ir bendraudamas su tavimi jis nesąmoningai dalinasi savo bėda.

– Ir ką man tokiu atveju daryti?

– Šviesti pačiai tokiam žmogui. Ir kuo stipriau šviesi, tuo daugiau tau bus duota šviesos! Atmink, šviesa – tai ne tik pokalbiai apie tikėjimą ir Kūrėją, šviesa – tai Draugiška Šypsena, Geras Žodis, Palaikymas ir Pagalba.

Autorė – Julija Bozrikova

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio! 🙂

Kartą pas vieną išminčių patarimo atėjo moteris. Ji pradėjo jausmingai pasakoti apie tai, kaip ją nuskriaudė giminaitė ir apie savo nuoskaudas.

Išminčius išklausė, bandė raminti moterį ir galiausiai patarė jai atleisti skriaudą.

– Atleisti?.. Kaip tai atleisti? Po visko, ką ji man padarė?! Ne niekada! – piktinosi moteris, – Ir kodėl turėčiau daryti gera tai, kuri man tiek blogo padarė?..

– Bet pažvelk: tavo pyktis tik didina blogį, – atsakė išminčius, – žinai, aš papasakosiu tau vieną istoriją, o paskui jau tu elkis kaip išmanai..

– Taigi, – tęsė išminčius, – gyveno sau žmogus. Kartą jis paprašė motinėlės gamtos, kad naktimis būtų šviesu – tuomet žmogui nereikėtų vakarais žvakių deginti, o žiemą – šilta, kad nereikėtų krosnies kūrenti.

Bet motinėlė gamta tik nusišypsojo į tokį žmogaus prašymą – juk ji geriau žino, kaip turi būti..

Supyko žmogus ir atrėžė: “Jei tu taip, tuomet aš vakarais nedeginsiu žvakių ir nešviesiu tau. Ir krosnies žiemą nekūrensiu, kad nešildyčiau tavęs. Aš net trobos duris paliksiu atvertas, kad nė trupučio šilumos tau neliktų – tuomet pamatysi, kaip tau bus šalta!

– Na ir kvailas tas žmogus, – įsiterpė moteris, – nejau jis iš tiesų manė, kad žvakėmis gali nušviesti gamtą, o krosnimi ją sušildyti per šalčius?.. Juk to pirmiausiai reikėjo jam pačiam! O gamta savimi kuo puikiausiai pasirūpina..

– Taip, – nusišypsojo išminčius, – bet kodėl tu elgiesi lygiai taip pat, kaip tas žmogus?

– Aš?.. – nustebo moteris.

– Taip, tu. Kodėl gesini savo meilės šviesą, kai aplink tave kaupiasi tamsa, ir kodėl neįžiebi savo širdies židinio, kai aplink dvelkia žmonių beširdiškumo šaltis?

Vietoje to, kad sėdėtum tamsoje ir lauktum, kol kažkas tau pašvies tamsoje – ar ne geriau pačiai uždegti savo vidinę šviesą? Juk tuomet bus šviesu ne tik tau, bet ir visiems aplinkui.

Ir vietoje to, kad sėdėtum šaltyje ir lauktum, kol kažkas sušildys tave – ar ne geriau pačiai įžiebti savo širdies židinį ir sušilti pačiai bei sušildyti kitų žmonių širdis?

– Atmink, – tęsė išminčius, – viskas prasideda nuo mūsų pačių. Kas bevyktų aplinkui – tvyrotų sutemos ar spaustų šaltis – įžiebkite savo Meilės šviesą ir šilumą.. Patys tapkite tokia Šviesa ir Šiluma! Tik tuomet tamsa ir šaltis pasitrauks.. 🙂

Visiems šilto savaitgalio ir saulėtos nuotaikos! 🙂

Jei jaučiamės pavargę ir išsekę – yra puikus ir – ko gero, vienintelis būdas atgauti jėgas.

Pabūkime gamtoje – pasigrožėkime ja, ir giliai, ramiai pakvėpuokime..

Nustebsite, kaip greitai pajusite jėgų antplūdį..

Juk tuomet, kai esame įsitempę – blaškomės, skubame – ir tai dar labiau sunkina mūsų būseną.

O gamta visada nuramina ir suteikia jėgų – juk esame neatsiejama jos dalis.. Todėl ir bendravimas su gamta mums gyvybiškai reikalingas.

Bet iš kur tas nerimas, nuovargis ir įtampa?.

Kai esame tarp žmonių, kurie nuolat dėl kažko nerimauja – dėl darbo, dėl ateities, dėl pinigų, dėl kitų žmonių.. – mums labai lengva “užsikrėsti“ jų nerimu.

Kai nuolat esame uždarose patalpose, daug sėdime, varginame akis mirgančiais vaizdais ir dirbtina šviesa, mažai judame ir mažai miegame – pajuntame nuovargį.

Kai bendraujame siekdami dominuoti, kai turime daug lūkesčių ir pretenzijų kitiems žmonėms – pajuntame įtampą.

Kai stengiamės atitikti primetamus gyvenimo šablonus, kai veidmainiaujame – tolstame nuo savo tikrojo “aš“, savo unikalių gebėjimų, prarandame vidinę ramybę.

Bendravimas su gamta padeda mums nusiraminti ir susijungti su savuoju “aš“ – tai leidžia tvirčiau jaustis žmonių pasaulyje ir neįsitraukti į viso to chaoso vidurį.

Bendravimas su gamta žadina mūsų sąmoningumą. O sukurtas žmonių pasaulis, atvirkščiai – migdo sąmonę.

Visas žmonių pasaulis su savo mokesčiais, valdžia, finansais, konfliktais gamtoje neegzistuoja.

Medžiai, gėlės, žolė, kalnai, vandenynai, gyvūnai nesijaudina dėl mokesčių, nors.. jei tik galėtų – valdžia ir juos apmokestintų..

Jei tik atsiribosime nuo to begalinio šurmulio ir nerimo – pamatysime, kad gamta yra nuostabi, gausi ir taiki. Ji turi savyje žymiai daugiau, nei visos žmonių “gėrybės“, perkamos už pinigus.

Būdami gamtoje, mes susiliejame su jos ramybe, laisve, harmonija..

Ir tik žmonėms, kurie prarado ryšį su gamta, ji atrodo laukinė, žiauri ir pavojinga. Galbūt, tai pasąmoninis kaltės jausmas dėl to, kad žmonės taip negailestingai ją išnaudoja?..

Juk žmonių pasaulis daug pavojingesnis – jame daugiau šansų žmogui nukentėti nuo žmogaus, nei nuo laukinio gyvūno, arba – nukentėti autoavarijoje, nei nuo gamtos stichijos.

Sąmoningam, dvasingam žmogui gamta yra nuostabi.. Tai tarsi mylinčios motinos apkabinimas, tarsi sugrįžimas į jaukius namus.

Bendraukime su gamta. Joje įžvelgsime harmoningos būties dėsnius, susijungsime su savo vidumi. Ir tuomet skleisime taiką, meilę ir vienybę žmonių pasauliui..

Smagaus ir šilto savaitgalio visiems 🙂 !

* Nuostabiausia doro žmogaus gyvenimo dalis – smulkūs kasdieniniai poelgiai, kupini kilnumo ir meilės. V. Vorsvortas

* Atjauta – tai harmoningas buvimas su savimi, su kitu žmogumi ir su visu pasauliu. Tai – spontaniškiausias, intuityviausias gerumas. Tai harmonija, atverianti save ir leidžianti meilei nevaržomai lietis į kitus, nelaukiant jokio atlyginimo. D. Brendonas

* Dėl ko gi mes gyvename, jei ne tam, kad palengvintume gyvenimą vieni kitiems? D. Eliotas

* Kiekvieną sekundę tu gali atgimti. Kiekviena sekundė gali tapti nauja pradžia. Tai – pasirinkimas. Tavo pasirinkimas.

* Gero darbo negali įkvėpti neapykanta, o tuo labiau – savanaudiškumas. Jis padaroma tik iš meilės. Dž. Raskinas

* Yra daug žmonių, turinčių taip geidžiamą materialią prabangą, tačiau jų gyvenimas persmelktas tylios (o kartais triukšmingos) nevilties, nieko nesuvokiant, išskyrus tai, kad jie patys yra tarsi kiauras maišas – kad ir kiek maisto ar gėrimų į jį piltų, kad ir kiek automobilių ir televizorių ten kimštų, kad ir kokiais protingais vaikais ar ištikimais draugais ties to maišo kraštais jie puikuotųsi, vis viena… skausmingai geidžia dar! B. Levinas

* Aukščiausias teismas – sąžinės teismas. V. Hugo

* Žmonės, manantys, kad pinigai viską gali, patys gali viską padaryti už pinigus. P. Buastas

* Rūpindamiesi kitų laime, atrandame ir savąją. Platonas

* Netikėkite žodžiais – nei savais, nei svetimais, tikėkite tik darbais – savais ir svetimais. L. Tolstojus

* Konservatorius – tai žmogus abiem sveikom kojom, bet taip ir neišmokęs vaikščioti pėsčias. T. Ruzveltas

* Nuoširdumas yra tiesos motina ir garbingo žmogaus išraiška. D. Didro

* Meilė dosni mylinčiajam. L. Tolstojus

* Su tėvais elkis taip, kaip norėtum, kad tavo paties vaikai elgtųsi su tavimi. Isokratas

* Kas turi daug ydų, tas turi daug ir valdovų. F. Petrarka

* Žmones pažinsi ginče ir kelionėje. Dž. Herbertas

* Maistą, skirtą gyvybės palaikymui, nesaikingumas paverčia nuodais. Ž. De La Briujeras

* Valgyti ir gerti dera tiek, kad atkurtum savo jėgas, o ne jas slopintum. Ciceronas

* Siekti pertekliaus – vadinasi, vaikytis nepriteklių. P. Siras

* Trumpos mintys tuo geros, kad stropų skaitytoją skatina galvoti. L. Tolstojus

* Laisvė – tai beribės galimybės, nuolatinis vystymasis ir tobulėjimas.

* Nei meilės, nei laimės neveikia išorinės sąlygos. Priklausomybė nuo išorinių stimulų yra pinklės, spąstai. S. Chinmoy

* Už visų iliuzijų yra meilės šaltinis, gryno potencialo laukas. Ir tas potencialas – jūs pats. Dvasiniu požiūriu būti meile yra natūrali žmogaus būsena. Nutolti nuo meilės – štai kas yra nenatūralu. D. Čopra

* Kiekviena nauja diena prašvinta naujai realizacijai. Gyvenimas yra nuolatinė realizacija tam, kurio vidinės akys atvertos. S. Chinmoy

Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos ir gražaus savaitgalio! 🙂

Vieną kartą susitiko dvi Sąžinės: doro žmogaus Sąžinė ir niekšo Sąžinė.

– Kaip gyveni? – paklausė pirmoji.

– Geriau neklausk.. – atsakė antroji ir pravirko, – ne gyvenimas, o kančia..

– Nejaugi taip blogai? – doro žmogaus Sąžinė susigraudino, užjausdama draugę..

– Mano žmogus visai neteko gėdos. Jo niekas nedomina, išskyrus jį patį. Jam nesvarbūs kitų žmonių jausmai, jis gali bet ką pažeminti.. O apie pagalbą bėdoje kitam žmogui net minčių neturi!

– O ar bandei belstis į jo širdį? – pasidomėjo pirmoji.

– Žinoma.. – atsiduso niekšo Sąžinė, – bandžiau: ir knygas apie gėrį ir blogį rodžiau, ir į padorius žmones dėmesį atkreipdavau – kad pamatytų gerą pavyzdį.. Viskas veltui, viskas tik blogėja.

– O ką tavasis žmogus labiausiai brangina gyvenime?

– Jis baisus gerbėtroška: visada ir visur nori būti išskirtinis, pirmas, geriausias.. Et, ką bekalbėti.. Beviltiškas atvejis..

– Hmm.. – trumpam susimąstė doro žmogaus Sąžinė, – rodos, aš žinau, ką daryti!

Abi Sąžinės pasikalbėjo, pasitarė, paslaptingai nusišypsojo viena kitai ir patraukė kiekviena pas savo žmogų..

Sekantį rytą, vos pabudus, niekšą užvaldė įprastos mintys. “Kaip man nusibodo ta amžinai bambanti ragana“ – pagalvojo jis, žiūrėdamas į savo žmoną.

– Ką?! – staiga išgirdo niekšas žmonos balsą, – tai aš bambanti ragana?..

Niekšas žado neteko.. Puolė teisintis, sutriko.. Ir su siaubu pagalvojo: “ji skaito mano mintis!..“

Toliau – dar daugiau: darbe jis vėl, kaip įpratęs, galvojo apie savo bendradarbius ir viršininką.. Ir.. visi girdėjo jo mintis! Niekšą už jas net atleido iš darbo..

Blogiausia, kad jis nežinojo – kaip tas mintis pakeisti. Juk jis visą savo gyvenimą galvojo viena, o kalbėjo kita. Ir jam tikėjo, jį vertino, gerbė ir gal net mylėjo..

O čia štai tau: viskas, kas buvo slapčiausia, staiga tapo visiems matoma ir žinoma! Niekšui nieko daugiau neliko daryti, tik bandyti mokytis kitaip galvoti.

Tai pasirodė neįtikėtinai sunki užduotis, nes jis priprato linkėti visiems bloga: bendradarbiui – nesėkmių, kaimynui – nelaimių, draugui – nepriteklių, broliui – vienatvės..

Jis slapta svajojo apie stambų kyšį ir apie svetimas žmonas, kurpė keršto planus, visiems pavydėjo, gudrumu ir melu siekė savųjų tikslų.

O dabar visi kaipmat viską sužinodavo!

– Begėdis tu, – sakė jie.

– Tu visai sąžinės neturi, – piktinosi kiti.

“Apie ką jie čia? Apie kokią sąžinę?.. Kur ją rasti?“ – tokios mintys dabar kankino niekšą bemiegėmis naktimis.

Jis prarado apetitą, pradėjo prastai miegoti.. Nuo jo nusisuko visi pažįstami žmonės. Niekas nenorėjo turėti reikalų su tokiu žmogumi.

– Reikia pagaliau surasti tą sąžinę! – šūktelėjo jis iš nevilties, – tik kur gi ji?!

– Aš visada su tavimi, – tyliai prabilo niekšo Sąžinė, – tik tu nepastebi manęs. Aš beldžiausi į tavo širdį, bet ji buvo aklinai uždara.. Tu jau nemoki gyventi su manimi, t.y., pagal sąžinę. Dabar, kai visi žmonės pažino tave tikrąjį – tavo širdį suspaudė skausmas, nes pajutai, kaip kentėjo tie, kuriuos tu skaudinai.

– Galbūt, tu teisi.. Bet aš supratimo neturiu, ką reiškia “gyventi pagal sąžinę“!..

– Pirmiausiai pradėk linkėti visiems žmonėms to, ko palinkėtum sau. O dabar aš trumpam palieku tave – tu turi pats pasikeisti. O kai pasikeisi, tuomet ir pašnekėsime.

– Bet palauk!.. Ką reiškia “pasikeisti“?.. Kaip pasikeisti, ką pakeisti – rūbus, šukuoseną?.. O gal naują automobilį nusipirkti?.. Ar girdi, sąžine, neišeik, paaiškink!..

– Tu pasikeisi tik tuomet, kai pats patirsi viską, ką padarei kitiems žmonėms.

Keistis niekšui buvo labai sunku.. Viskas, ką jis padarė gyvenime, sugrįžo jam su kaupu: jis patyrė apgaulę, išdavystę, nuoskaudas, patyčias, pažeminimą, skurdą, netektį..

Diena iš dienos, žingsnis po žingsnio jis mokėsi užjausti, mylėti, padėti, atiduoti.. mokėsi atleidimo, atsakomybės, geranoriškumo..

Jis išmoko stebėti savo mintis, emocijas, jausmus. Jis net nepastebėjo, kaip šiame nelengvame Kelyje iš niekšo virto Doru Žmogumi. Ir tada jam atsivėrė gyvenimo Tiesa.

… Po daugelio metų susitiko Doro Žmogaus Sąžinė su kito Doro Žmogaus Sąžine.

– Kaip gyveni? – paklausė pirmoji.

– Kaip matai, – spinduliuodama džiaugsmu, atsakė antroji.

Ir abi Sąžinės paslaptingai susižvalgė, nusišypsojo ir nukeliavo kiekviena pas savo Žmogų 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – R. V.)

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio 🙂 !

* Gebėjimas juokauti – dvasingo, išmintingo ir kūrybingo žmogaus bruožas. Su tokiais žmonėmis lengva ir malonu bendrauti – jie pakelia nuotaiką ir skleidžia pozityvumą.

* Juokaudami mes spontaniškai kuriame! Humoro jėga – netikėtume, gebėjime pamatyti situaciją kitaip, pozityviai.. Juokaudami mes kuriame alternatyvią – pozityvią realybę :)!

* Sveikas humoro jausmas pasireiškia spontaniškai ir tuomet, kai juokinga visiems, o ne tik tam, kuris juokauja 😉 – kai siekiama parodyti situacijos komiškumą, o ne juokaujančio šaunumą.

* Pikta ironija – ne humoras, o egoistinio proto išvedžiojimai siekiant pašiepti arba pažeminti. Tokiuose siekiuose nėra meilės, todėl jie negali sukurti nieko gero.

* Tikrasis, sveikas humoras – geranoriškas, taikus, įkvepiantis. Tai gebėjimas intuityviai pastebėti ir šmaikščiai pabrėžti dalykus, kurių kiti nepastebi.

* Juokauti gali ne kiekvienas! Bet kokiu atveju – venkite bandymų juokauti, kai žeminamas žmogaus orumas ar tautinės vertybės, kai žmogus yra bėdoje, arba kai kitas žmogus neturi humoro jausmo.

* Linksmas žmogus bet kokiame kolektyve – visada kolektyvo siela :).

* Humoras suartina: juokaudami mes kuriame nuostabią džiaugsmo, lengvumo ir meilės atmosferą.

* Šeimyniniame gyvenime sveikas humoras gyvybiškai reikalingas: be jo sunku išsaugoti šeimos psichologinį-emocinį balansą – suprasti kitus, susitarti, neįskaudinti, išsaugoti kiekvieno individualumą.

* Ar pastebėjote, kad lengvą įtampą dėl neatsargiai ištartų žodžių kartais nubraukia paprasta frazė: “atleisk, nevykusiai pajuokavau“, arba – “norėjau tik pajuokauti..“? Po tokių žodžių pyktis net neužgimsta ir telieka lengvas nesusipratimas :)..

* Humoras spinduliuoja meilės energiją ir suteikia galimybę pažiūrėti į situaciją iš kito taško – praplėsti savo matymą, įleisti į gyvenimą gaivumą ir naują polėkį. Tai labai svarbu.

* Kartais sunkią akimirką pakanka įžvelgti bent vieną teigiamą momentą – ir jau galima atsikvėpti lengviau.. Humoras švelniai išveda žmogų iš susitapatinimo su problema būsenos. Tai, iš ko galime pasijuokti su meile – tampa išmokta gyvenimo pamoka.

* Sveikas humoras padeda mums pamatyti save iš šalies ir pažvelgti tiesiai į tai, į ką anksčiau negalėjome žiūrėti be įtampos ar baimės.

* Kai žmogus nuoširdžiai šypsosi – jis jaučiasi laisvas, ir ši nuostabi būsena išreiškia mūsų meilę ir vienybę su pasauliu :)..

* Pozityvios emocijos “išmuša“, išjudina užsistovėjusias negatyvias mintis ir atgaivina mūsų mąstymą.

* O jei juokiamės iš širdies – mūsų siela darbuojasi kaip bitutė: transformuoja “tonas“ negatyvios energijos į pozityvią :). Ir mes tampame stipresni!

* Humoras gydo visapusiškai: emocijos aprimsta, mintys pasidaro aiškios, o kūnas ilsisi nuo įtampos, baimės ar nuoskaudų. Tai leidžia atgauti dvasinę pusiausvyrą ir būti sveikais.

* Ir.. smagus ir greitas būdas išjudinti užsistovėjusias mintis ir pakelti nuotaiką :). Pabandykite ;):

1) Išrinkite bet kurią raidę ir sugalvokite sakinį iš 10-12 žodžių (galima ir daugiau :)), kur kiekvienas žodis (daiktavardis, veiksmažodis, būdvardis ir t.t..) prasideda jūsų pasirinkta raide.
2) Atlikite tai dar kelis kartus su kitomis raidėmis.
3) Perskaitykite – tikrai nusišypsosite :).. Galite pažaisti šį žaidimą ir su vaikais mokyklinukais :).

Smagios artėjančios juokų dienos :)! Pajuokaukite – smagiai, linksmai, su meile :).. Būkite tyro džiaugsmo šaltiniu :)!