Mūsų mintys – mūsų likimas

Sielos akys

Viename gūdžiame miške gyveno atsiskyrėliai vienuoliai. Kai vienas iš jų eidavo į mišką uogauti ar grybauti, tuoj pulkelis žvėrių jį apsupdavo: vieni lyg šuniukai bėgdavo šalia jo, o smulkesni net užsiropšdavo jam ant pečių – taip jį mylėjo..
Kitas gi ir duoną į mišką nešė, ir kalbėjo su žvėreliais meiliai, tačiau šie ne tik nėjo artyn, bet ir už medžių slapstėsi.
– Kaip gi taip, broli? – stebėjosi vienuolis. – Aš jiems nieko pikta nedarau, o jie neina prie manęs taip, kaip prie tavęs!..
– O ką tu apie juos pagalvoji, kai jie neprieina?
– Na, pagalvoju, kad jie nedėkingi padarai! Maitinu, nuo savęs kąsnį atplėšiu, o jie, nenaudėliai, vis vien manęs nemyli!
– Neįmanoma, brolau, jokiomis dovanomis priversti save mylėti. Juk jei nuo vaikų ar žvėrių savo blogus poelgius dar gali nuslėpti, tai blogas mintis – ne. Žinai, kodėl? Jų sielos turi akis!

Tik tai, ko reikia

Prie savo namų sėdėjo Mokytojas ir jo mokinys. Prie jų priėjo žmogus ir ėmė bartis bei šaukti ant Mokytojo. O Mokytojas ramiai sėdėjo ir žvelgė į tolumą. Pusvalandį žvelgė į tolumą, valandą.. Pabodo svečiui tuščiai šūkauti, ir, numojęs ranka, jis išėjo.
Mokinį labai nustebino toks Mokytojo elgesys:
– Mokytojau! Kodėl jūs taip ramiai sėdėjote? Juk jūs vienu smūgiu galėjote pastatyti į vietą šį įžūlų žmogų!..
Mokytojas į tai tik šyptelėjo:
– Atsakyk man: ką tu darai, jei tau duoda kažką, bet tau to nereikia?
– Aš to neimu!
– Štai ir aš nepaėmiau, – atsakė Mokytojas.

Stebuklas

Ėjo sau keliu vaikinas. Žiūri – kapeikėlė guli. “Ką gi, – pagalvojo jis, – ir kapeika – pinigas!“ Pakėlė ją ir įsidėjo į piniginę. O mintys kad įsisuko: “O ką aš daryčiau, jei rasčiau tūkstantį rublių?.. Nupirkčiau dovanas motinai ir tėvui!“

Tik pagalvojo taip ir pajuto, kad piniginė lyg ir storesnė pasidarė.. Atvėrė ją, o ten – tūkstantis rublių! “ Keista! – pagalvojo vaikinas. – Buvo viena kapeika, o dabar – tūkstantis rublių!.. O ką aš daryčiau, jei rasčiau dešimt tūkstančių rublių?.. Nupirkčiau karvę ir girdyčiau tėvus pienu!“

Žvilgtelėjo į piniginę – ogi jis jau dešimt tūkstančių turi! “Stebuklas! – apsidžiaugė vaikinas, – o kas, jei šimtą tūkstančių rublių rasčiau?.. Nupirkčiau namą, vesčiau, ir pasiimčiau savo tėvus į naujus namus!“

Greitai atvėrė piniginę.. – o ten guli šimtas tūkstančių! Ir.. ėme jis svarstyti: “O gal neimti į naujus namus tėvo ir motinos? O kas, jeigu jie mano žmonai nepatiks? Tegul sename name gyvena.. Ir karvę laikyti sunku, geriau aš jiems ožką nupirksiu. O ir dovanų nepirksiu, nes ir taip daug išlaidų..“

Ir staiga čiupt už piniginės – pajuto, kad ji lengvut lengvutėlė pasidarė.. Išsigando vaikinas, atvėrė ją, žiū – o ten.. viso labo viena vienintelė kapeikėlė guli..

Mūsų mintys – mūsų likimas (M. Gandis)

Sekite savo mintis. Tegul jūsų mintys bus pozityvios, nes jūsų mintys tampa žodžiais.
Sekite savo žodžius. Tegul jūsų žodžiai bus pozityvūs, nes jūsų žodžiai tampa jūsų poelgiais.
Sekite savo poelgius. Tegul jūsų poelgiai bus pozityvūs, nes jūsų poelgiai tampa jūsų įpročiais.
Sekite savo įpročius. Tegul jūsų įpročiai bus pozityvūs, nes jūsų įpročiai tampa jūsų vertybėmis.
Sekite savo vertybes. Tegul jūsų vertybės bus pozityvios, nes jūsų vertybės tampa jūsų LIKIMU!

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Mintys apie narcisizmo apraiškas

* Niekam netinkamas tas, kuris tinka tik sau pačiam. (Volteras)

* Žiūrėti į save veidrodyje – ne pats geriausias būdas mokytis gyvenimo išminties. (L. Beikol)

* Nė vienas žmogus, įsimylėjęs save, nemyli kitų. (P. Skaronas)

* Apskriti nuliai mėgsta pūstis. (U. Zybura)

* Nėra mikroskopo, kuris taip didintų, kaip savimi besižavinčio žmogaus akys. (A. Popas)

* Arogancija – orumo karikatūra. (E. Foichterslebenas)

* Pasipūtėlis tarsi apauga ledine žieve. Per tą žievę neprasimuša joks kitas jausmas. (L. Tolstojus)

* Įsimylėjęs save varžovų neturi. (Ciceronas)

* Akiplėšiškumas – kraštutinė savimeilė: savimyla vargina, įgrysta, atsibosta; akiplėša atstumia, pykdo, erzina, įžeidžia. (Z. de la Briujeras)

* Didelis garbės troškimas nuo seno protinguosius paversdavo pamišėliais. (I. Kantas)

* Kas negerbia savęs, tas nelaimingas; bet užtat tas, kuris pernelyg savimi patenkintas – kvailas. (G. de Mopasanas)

* Sveika savigarba dovanoja gyvenimą, liguista savimyla – lėtą žlugimą. (F. Bekonas)

* Pasipūtimas yra tik vidutinybės kaukė. (Volteras)

* Kelionė į puikybę primena vakaro šešėlius, kurie ištįsta per valandą ir tampa didesni už juos metančius daiktus; augdami jie tolydžio blanksta, o po sekundės jų jau nėra. (E. de Senankūras)

* Žiūrėk į tolumą – pamatysi tolumą; žiūrėk į dangų – pamatysi dangų; pažiūrėjęs į mažą veidrodėlį, pamatysi tik save. (K. Prutkovas)

* Girtis – reiškia tiesiogiai sakyti kitiems: aš geresnis už jus. (P. Buastas)

* Išpuikimas susideda iš pernelyg geros nuomonės apie save ir pernelyg menkos – apie kitus. (M. de Montenis)

* Žmogaus noras būti visuotinio dėmesio centre – pražūtingas, nes niekas taip greitai nenužudo sielos, kaip troškimas patikti žmonėms. (M. Gorkis)

* Išmintis laukia pritarimo tik norėdama įsitikinti, kad pasielgė teisingai; tuštybė reikalauja pagyrų. (P. Buastas)

* Išties kilnūs žmonės niekuomet niekuo nesipuikuoja. (F. de Larošfuko)

* Pagyrūnų, kaip ir paauksuotų ginklų, vidus neatitinka išorės. (Pitagoras)

* Nelaimingiausias žmogus yra tas, kuris visiškai atsiskiria nuo kitų ir gražiausius širdies lūkesčius skiria sau. (Ž. Ž. Ruso)

* Savimyla – tai kažkas tarp kvailio ir akiplėšos: turi ir vieno, ir kito bruožų. (Ž. de la Briujeras)

* Kuo mažiau žmogus galvoja arba žino apie savo privalumus, tuo labiau jis mums patinka. (R. V. Emersonas)

* Visų juokingiausias noras – noras visiems patikti. (J. V. Gėtė)

* Nė vienas pataikūnas napataikauja taip meistriškai, kaip savimeilė. (F. de Larošfuko)

* Savimeilė yra oro pripūstas balionas: bakstelėtas jis triukšmingai sprogsta. (Volteras)

Du kambariai

Įsivaizduokite du kambarius.

Viename gyvena Šviesūs geri žmonės, kurie padeda vieni kitiems ir gyvena taikoje bei santarvėje. Viskuo dalinasi ir visuomet padeda tiems, kam labiausiai reikia pagalbos. Pavyzdžiui, jei vienas susirgo, jie visi kartu jį gydo, kad greičiau pasveiktų, ir kaip visi žmonės galėtų pilnaverčiai džiaugtis gyvenimu. Todėl, kad nuo kiekvieno būsenos priklauso visos jų šeimos gyvenimas.

Jie išdalina visą juos palaikančią energiją po lygiai. Ir tuo pačiu kiekvienas iš jų turi savo individualius norus ir savo kūrybinį kelią. Savo mintis. Ir kiekvienas iš jų daugiausiai galvoja apie tai, kaip toliau vystyti visą savo kambarį. Juk nuo šito vystymosi priklauso jų bendro gyvenimo kokybė. Gyvenimo, kurio visi vienodai verti. Jie tikrąja ta žodžio prasme rungtyniauja, kas greičiau sugalvos kažką naujo, kas padėtų jiems visiems. Tuo pačiu palaikydami vienas kitą ir išreikšdami rūpestį ir pagarbą.

Šis kambarys visuomet švarus. Susitvarkoma tokiame kambaryje praktiškai per sekundę, nes kiekvienas tame dalyvauja ir supranta, kad kitiems bus nemalonu, jei jis pradės šiukšlinti. Todėl tvarkomasi paprasčiausiai sudėliojant įvairius daiktus į savo vietas. Kiekvienas žino visų daiktų vietą, ir tai padaro šį procesą lengvu. Šiame kambaryje žmonės džiaugiasi vienas kitu ir gyvenimu vienybėje ir meilėje.

Antrasis kambarys. Jame taip pat gyvena geri žmonės, bet gyvena jie Tamsoje. Dėl šios tamsos jie negali pamatyti, kad jie yra viena šeima, turi vienodus poreikius, kurie užtikrintų jų tolimesnį gyvenimą. Jie galvoja, kad jie vieni šiame kambaryje, nors ir girdi kitų balsus ir net susidaužia kaktomis. Šie žmonės praktiškai nebendrauja ir nesikeičia jausmų energijomis. Todėl jie neturi jausmų. Jie turi tik šaltą protą ir savo įstatymus bei vertybes, kurie, kaip jie mano, leidžia orientuotis jiems šioje tamsoje.

Kiekvienas iš jų gyvena tik sau ir praktiškai niekuomet nepadeda kitiems. Kiekvienas tvarkosi tik aplink save, todėl šis kambarys visuomet perpildytas šiukšlėmis, kurios mėtosi visur, kur neužmato akys tamsoje. Kiekvienas galvoja, kad vystosi, bet iš tikrųjų stovi vietoje. Visas jo vystymasis apsiriboja tuo, kas liečia jį patį. Jis galvoja, kad jo išvaizda – ir yra jo gyvenimas, ir jam to pilnai pakanka tamsoje.

Be to, nematydami begalinio energijos šaltinio, jie minta vienas kitu, savo artimiausiu kaimynu. Atimdami vienas iš kito, išnaudodami kitus savo asmeniniams tikslams, o ne viso kambario tikslams… Šie geri žmonės kankinasi didžiąją savo gyvenimo dalį, bet prisipažinti apie tai sau ir kitiems bijo, nes galvoja, kad tuomet atrodys blogesni už kitus…

Viskas, ko jiems reikia – UŽDEGTI ŠVIESĄ! Šviesa ir bus tas Aukščiausias, kuris padės jiems suvokti, kad jie yra viena šeima, ir kad vienintelė išeitis jų visų labui tai gyventi taip, kaip Pirmasis Kambarys…

Dėkoju autoriui Jevgenij Stužuk už leidimą išversti ir publikuoti šį nuostabų kūrinį! 🙂

Visiems linkiu gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Mąstytojai apie moralę

* Du dalykai pripildo sielą vis stiprėjančia nuostaba ir pagarba, kuo dažniau ir ilgiau galvoju apie juos – tai žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės kodeksas manyje. (I.Kantas)

* Vienas iš gražių poelgių privalumų yra tai, kad jie taurina sielą ir rengia ją dar gražesniems darbams. (Ž. Ž. Ruso)

* Moralinės vertybės – ne beprasmiški moralistų išvedžiojimai. Jos todėl ir vadinamos vertybėmis, kad be jų neįmanomas nei tolimesnis visuomenės vystymasis, nei laimingas gyvenimas. (A. Morua)

* Išorinį padorumą visada sąlygoja vidinis gyvenimas. (J. V. Gėtė)

* Suvokimas, kad sėkmė ir laimė priklauso nuo moralaus elgesio, suteikia didelę vidinę jėgą. (D.S. Sommer)

* Kuo silpnesnis moralumas, tuo labiau reikia rūpintis įstatymais. (F. Šileris)

* Nėra vaistų tam, kuriam ydos tapo dorybėmis. (Seneka)

* Moralė – tai mokslas, kuriam labiau reikalingi praktikai, o ne teoretikai. (B. Toišibekovas)

* Net plėšikų gauja turi laikytis kažkokių moralės reikalavimų, kad išliktų; jie gali plėšti visą pasaulį, bet ne vienas kitą. (R. Tagorė)

* Dorybės nauda tokia akivaizdi, kad net nedori žmonės elgiasi dorai dėl naudos. (L. Voverangas)

* Moralė yra pančiai tik tam, kas ja nesivadovauja. Ją reikia praktikuoti, o ne garbinti ar niekinti. (J. Sederbergas)

* Moralinės jėgos negalima sukurti įstatymo paragrafais. (K. Marksas)

* Bet kokia reforma, išskyrus moralinę, yra beprasmiška. (T. Karleilis)

* Blogas poelgis pragaištingas tuo, kad jame glūdi naujų niekšybių užuomazgos. (F. Šileris)

* Mūsų moralinė problema – tai žmogaus abejingumas sau pačiam. (E. Fromas)

* Atjauta – visos moralės pagrindas. (A. Šopenhaueris)

* Yra žmonės, kuriems moralė visada… medžiaga (materija), iš kurios jie niekada nepasisiųs sau drabužio. (Ž. Žuberas)

* Moralė būtų tuščias mokslas, jei negalėtų parodyti žmogui, kad jo didžiausias interesas – tapti doru. (P. A. Golbach)

* Pirmoji turi ateiti meilė, o paskui ją – moralė. Atvirkštinis procesas yra kankinantis. (A. Kamiu)

* Žmogaus moralės ugdymas turi prasidėti ne nuo charakterio taisymo, o nuo mąstymo būdo keitimo ir nuo charakterio stiprinimo. (I.Kantas)

* Patys aukščiausi iš visų įstatymų – užrašyti žmogaus širdyje, ir kuo daugiau žmonių jais vadovaujasi, tuo aukštesnė visuomenės moralė. (L. Leonovas)

* Galvok dorai, ir mintys subrandins gražius poelgius. (L. Tolstojus)

* Taip, nei turtuose, nei valdžioje nėra žmonėms laimės be moralės. (S. Brantas)

* Dorovė yra sąlygota gamtos, todėl ji natūrali. Pagrindinės dorovės principas – elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. (I. Kantas)

* Moralė pranašauja arba fiksuoja dorovės lygmenį, kurį turime pasiekti. (P. Valeri)

* Moralė – tai pagrindas ir žmogui ir visuomenei, siekiantiems dvasinio augimo ir harmonijos su savimi, aplinkiniais žmonėmis ir Gamta. (D. S. Sommer)

Židinys

Keliauninke, kiek dienų tu Kelyje? Kas žino? Kiek išbandymų tau teko patirti? Tavo rūbai suplyšo, batai susidėvėjo, tavo kūnas žaizdotas… Tik tavo akyse išliko ugnis ir tikslo siekis.

Susitikimai su žmonėmis retai atnešdavo tau džiaugsmą. Dažniausiai tu susiduri su supratimo stoka. Kažkas, pastebėjęs tave dar iš tolo, nuleisdavo akis ir greitai pasitraukdavo į šalį, skubėdamas savo reikalais.

Tavo buvimas ardė jo dvasinę ramybę, trikdė jo vientisumą. Jis geras šeimynykštis ir patikimas savo valstybės pilietis. Jis klesti. Kam jam “papildomas“ nerimas ir jaudulys? Jis turi pakankamai savo rūpesčių.

Atsitikdavo ir priešingai – tave supo minia, ir tu oriai pakeldavai pajuokas ir patyčias. Kartais kažkas net mesdavo į tave akmenį ir purvą. Bet tu nepasidavei įniršiui ir tęsei savo Kelionę.

Buvo ir tokių, kurie sutikdavo tave su džiaugsmu ir kvietė į savo namus. Pamaitinę ir sušildę tave, jie susidomėję klausinėjo apie Tavo Kelią. O paskui siūlė pasilikti, žadėdami visas įmanomas “gėrybes“. Ir būdavo nuoširdžiai nustebinti tavo atsisakymu.

O tavo pakeleiviai, kas jiems nutiko? Iš pradžių jie žavėjosi tavimi ir prašė pasiimti juos kartu, prisiekinėjo ištikimybę ir ištvermę, o iškilus pirmosioms kliūtims, palikdavo.

Kiti pradėdavo maištauti ir tapdavo priešais. Juk tu nepateisinai jų vilčių ir iliuzijų. Kelias pasirodė ilgesnis ir sunkesnis, nei jie tikėjosi, o tikslas pradėjo jiems atrodyti kaip tavo prasimanymas.

O kažkas tiesiog sustodavo, sėsdavosi Kelio pakraštyje ir atsisakydavo eiti toliau. Jo jėgos išseko, jis daugiau netikėjo nei tavimi, nei savimi. Ir nenorėjo suprasti, kad Valia ir Siekis gali suteikti naujų jėgų.

Bet ypatingai buvo gaila tų, kurie įveikę su tavimi ne vieną išbandymą, staiga pasiduodavo eilinio “svetingo“ šeimininko įkalbinėjimams ir pasilikdavo jo prabangiuose ir turtinguose namuose, pamindami draugystę ir kilnų tikslą.

Buvo tavo Kelyje ir išdavikas. Jis pabėgo, kai tu vos nenugarmėjai į bedugnę ir taip tikėjaisi jo pagalbos, jis išsigando, kad gali pražūti kartu su tavimi.

Bet tu nenusivylei, o didvyriškai sukaupęs visą savo Valią ir Jėgą, vis dėlto užlipai ant kalno atbrailos ir pratęsei savo Kelionę. O išdavikas? Jis pasiklydo kalnuose ir įkrito į tarpeklį. Ir nebuvo šalia nieko, kas galėtų ištiesti jam patikimą ir draugišką ranką. Sužeistas kritimo ir negalėdamas pasikelti ant kojų, jis ilgai gulėjo tamsoje, kol jo nesudraskė laukiniai žvėrys.

Tu pavargai eidamas savo Keliu. Palankiomis oro sąlygomis tu lengvai nustatydavai kryptį. Dieną tau padėdavo Saulė, o naktį Rytinė Žvaigždė. Tačiau kaip išsilaikyti Kelyje nepalankiu oru? Dabar naktis, bet tu žinai, kad greitai išauš, ir debesys išsisklaidys, ir sužėrės neapsakomai nuostabia šviesa Rytinė Žvaigždė. Brėkštanti aušra paskelbs rytą ir pirmieji Saulės spinduliai nuspalvins dangų rubino spalva.

Ir patekės Nauja Saulė, ir prasidės Nauja Diena, ir viskas aplink pasikeis. Išnyks niūrūs šešėliai, primenantys mitines pasakų pabaisas, tik ir telaukiančias, kad tu išklystum iš tako ir tykojančias užpulti. Visos šios tamsos iliuzijos palengva ištirps Saulės spinduliuose. Ir takelis, kuriuo tu dabar eini apčiuopomis, daugiau pasikliaudamas savo intuicija, sužibės milijardais rasos lašelių, ir neatrodys toks jau siauras, kaip tu manei, ir išves tave į Kelią.

Ir prisipildys pasaulis naujais garsais: paukščių čiulbėjimu, lapų ir žolynų šnaresiu, miško upelio čiurlenimu. Virpėdamas iš nuostabos, tu sustosi prie šaltinio, atsigersi gyvojo vandens ir apiplausi savo žaizdas, laimindamas prasidedančią Dieną, Kūrėją, ir kupiną harmonijos bei grožio Pasaulį.

Bet dabar naktis, ir prieš aušrą tamsa pati juodžiausia. Žiūrėk: kažkas blykstelėjo priešakyje. Ugnis? Tu įgauni jėgų ir paspartini žingsnį. Kas ten šviečia tankioje miško gūdumoje? Galbūt, ten žmonės, židinys?..

Židinys… Žodis iš gilios senovės. Nuo senų laikų židinys šildė, maitino, vienijo žmones. Ne tik artimi žmonės, bet ir kiekvienas keliaujantis rasdavo prie jo vietą ir gerą žodį. Ir net jei už lango liūtis, pūga, vėtra ar tiesiog niūri lietaus dulksna, čia, prie židinio, šilta ir saugu. Jaukiai spragsint degančioms malkoms, mezgasi neskubus nuoširdus pokalbis. Auksiniai liepsnos liežuvėliai traukia žvilgsnį, užburia, žadina vaizduotę, sušildo širdis, kviečia atvirumui. Ir štai, kažkas išpasakoja savo slapčiausią svajonę arba užslopintą skausmą. Ir visuomet atsiras pašnekovas, kuris išklausys ir padrąsins.

Mano mielas Keliauninke, kiek kartų Kelyje tu svajojai apie Židinį? Tu žinai, kad nesi vienišas savo ieškojimuose. Gali būti, kad kažkur netoliese skinasi takelį į Šviesą kitas Keliauninkas, ir jūsų takeliai persipins, jūs susitiksite ir tęsite Kelionę kartu. Kaip būtų nuostabu! Gali būti, kad jūs susitiksite prie Židinio, ir iš karto atpažinsite vienas kitą iš geraširdiškos šypsenos ir spindinčių vidine ugnimi akių, iš negausių, bet reikšmingų žodžių… Ir šviesus susitikimo džiaugsmas nušvies jūsų pavargusius veidus.

Židinys… Kaip norisi tikėti, kad čia gyvena draugai, ir tu pagaliau galėsi ne tik sušilti, nuprausti savo pavargusį kūną, numalšinti alkį, susitvarkyti savo rūbus, bet ir gauti palaikymą savo ieškojimuose. Norisi tikėti, kad yra žmonės, kurie kursto degantį Židinį dieną ir naktį, kurie laukia pavargusių keliauninkų, kad nušviestų jiems tolimesnį Kelią, sušildytų jų išvargintas širdis, apsaugotų nuo pavojų, o gal ir palydėtų iki sekančio Židinio jų nelengvame Kelyje.

Mano mielas Keliauninke, tu įveiki skausmą, ir tavo žingsnis darosi vis tvirtesnis, o širdis džiaugsmingai suspurda krūtinėje. Tuojau prasiskirs medžiai, ir tu prieisi namus. Durys atsilapos, ir tu pajusi šilumos ir meilės dvelksmą.

Ir, nupurtęs savo rūbus, šiek tiek prisimerkęs nuo neįprastai ryškios šviesos, tu žengsi prie Židinio…

Autorius – N. V. Ivachnenko, vertė ruvi.lt

Šviesaus ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Alegorinės istorijos

Gyvenimo išmintis

Kartą tėvas pakvietė sūnų pažiūrėti, kaip auga ryžiai jų lauke. Beeinant sūnus pastebėjo, kad vieni ryžių stiebai tiesūs, o kiti nulinkę iki pat žemės.
– Tėvai, – paklausė jis, – turbūt, šie ryžiai tiesūs todėl, kad jie stiprūs, o štai šie nulinkę, nes silpni?
Tėvas nuskynė skirtingus ryžių stiebus, ir, rodydamas juos sūnui, paaiškino:
– Pažiūrėk, sūnau, šis iš pažiūros silpnas stiebas iš tiesų yra subrendęs, tai grūdai jį lenkia, ir tik tokie ryžiai tinkami maistui. O štai šis ištįsęs stiebas – tiesiog nesubrendęs ir bejėgis. Taip yra ir gyvenime – nebrandūs, neturintys išminties žmonės stengiasi save išaukštinti ir parodyti. O štai išmintingi žmonės tarsi šie subrendę ryžiai – gyvena tyliai, oriai ir nesipuikuoja savo pasiekimais, nors būtent jie atneša naudą kitiems. Ir už jų kuklumą juos myli ir gerbia.

Stiklinė vandens

Kartą pas Mokytoją atėjo mokinys, kuris tvirtino, kad pasiekė visišką ramybę, kad jo niekas jau nebegali išmušti iš pusiausvyros, ir kad jis pasiekė nušvitimą. Mokytojas paprašė papasakoti smulkiau apie mokinio pasiekimus ir pakvietė jį kartu papietauti.

Įdėmiai išklausęs pasakojimo, Mokytojas staiga pakėlė stiklinę vandens ir.. išpylė ją tiesiai pašnekovui į veidą. Tai buvo taip netikėta, kad sukėlė ūmią mokinio reakciją ir piktų žodžių laviną. Mokytojas ramiai jo išklausė ir pasakė:
– Matai, kaip tau dar toli iki nušvitimo.. Tavo įtūžis tebuvo prisnūdęs, o aš jį lengvai pažadinau stikline vandens..

Moralė: mūsų gyvenime daug tokių “vandens stiklinių“, kurios netikėtai išryškina tai, kas iš tiesų yra mumyse.

Mėgstamiausias nelabojo instrumentas

Labai labai seniai nelabasis nusprendė išparduoti savo veiklos instrumentus. Jis įvertino juos ir tvarkingai sudėliojo visuotinei apžvalgai. Tai bent kolekcija susidarė! Čia kabėjo blizgantis Pavydo kardas, o šalia puikavosi Pykčio kūjis. Lentynoje gulėjo Godumo ir Norų lankai, o šalia buvo paskleistos apnuodytos Geidulio ir Keršto strėlės. Stovėjo išrikiuoti ir Baimės, Išdidumo bei Neapykantos pabūklai.

O pačioje gražiausioje lentynoje, atskirai nuo visų instrumentų, gulėjo mažas, nušiuręs, neišvaizdus medinis pleištelis, ant kurio buvo užkabinta kortelė su užrašu “Nusiminimas“. Keista, bet jis buvo aukščiausiai įvertintas ir kainavo tiek, kiek visi instrumentai kartu paėmus.

Vieną praeivį nustebino toks kainų skirtumas, ir jis paklausė nelabojo, kodėl jis taip aukštai vertiną tokį neišvaizdų pleištelį. Nelabasis švelniai paglostė savo brangiausią instrumentą ir atsakė:
– Aš tikrai vertinu jį labiau už kitus, nes tai vienintelis instrumentas mano arsenale, kuriuo galiu visada pasikliauti, net jei visi kiti pasirodo neveiksmingi. Jei tik šį pleištą įkalu į žmogaus mintis, jis dažnai atveria duris ir visiems kitiems mano instrumentams. Patikėkite, nėra nieko pražūtingesnio už nusiminimą!

Vaikų laimė

Ėjo keliu išminčius ir pamatė žmogų, kuris keliavo gerokai palinkęs, slegiamas savo sunkiai pakeliamos naštos.
– Kodėl pasmerkei save tokioms kančioms? – paklausė išminčius.
– Aš kankinuosi dėl savo vaikų ir anūkų laimės, – atsakė žmogus. – Mano prosenelis visą gyvenimą kankinosi dėl senelio laimės, senelis kankinosi dėl mano tėvo laimės, tėvas kankinosi dėl mano laimės, o aš taip pat kentėsiu visą gyvenimą – kad tik mano vaikai ir anūkai būtų laimingi..
– O ar buvo kažkas laimingas tavo šeimoje? – vėl paklausė išminčius.
– Ne, bet mano vaikai ir anūkai būtinai bus laimingi!.. – atsakė nelaimingas žmogus.
– Neraštingas neišmokys skaityti, o kurmis neišauklės erelio! – pasakė išminčius, – išmok pirmiausiai pats būti laimingas, tuomet ir suprasi, kaip padaryti laimingais savo vaikus ir anūkus!

Apie žmonas

Susitiko du draugai. Vienas skundžiasi:
– Mano žmona tokia apsileidusi, tokia netvarkinga! Aš jai nuolat tai sakau, bet su kiekvienais metais viskas eina tik blogyn..
Antrasis atsako:
– O mano žmona tokia išmintinga, tokia puiki šeimininkė! Ir kuo toliau, tuo geresnė! Aš jai taip pat nuolat tai sakau..

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Paprasta Tiesa

Kas viduje, tas ir išorėje

Vienas mokinys buvo nuolat niūrus. Mokytojas nusprendė jam parodyti jo niūrumo priežastį ir paprašė:
– Atidžiai apžiūrėk šį kambarį ir pasistenk įsiminti visus rudos spalvos daiktus.
Kambaryje buvo daug rudų daiktų: baldai, užuolaidos, paveikslų rėmai, todėl mokinys lengvai susidorojo su šia užduotimi.
Tačiau netrukus Mokytojas jo paprašė:
– O dabar užmerk akis ir išvardink visus… mėlynos spalvos daiktus!
Mokinys sutriko ir atsakė:
– Bet aš nieko mėlyno nemačiau, juk tavo nurodymu aš įsiminiau tik rudos spalvos daiktus!
Į tai mokytojas atsakė:
– Atmerk akis, apsižvalgyk – juk kambaryje labai daug mėlynos spalvos daiktų.
Mokinys apsižvalgė ir nustebo pamatęs, kad tai tiesa. Tuomet Mokytojas tęsė:
– Šia užduotimi aš norėjau tau parodyti gyvenimo tiesą: jei tu ieškai kambaryje tik rudos spalvos, o gyvenime – tik bloga, tai tu pastebėsi išskirtinai tik tai, ko ieškai. Atmink: jei tu ieškai blogo, tai tu būtinai tai rasi, ir niekada nepastebėsi nieko gero.
Mokinys paprieštaravo:
– Bet aš maniau, kad geriau laukti iš gyvenimo blogiausia, tuomet neteks nusivilti. O jei atsitiks kažkas gero – tai bus malonus siurprizas…
– Jei gyvenime būsi nusiteikęs blogam, tai būtinai taip ir nutiks, nes tu nuolat ieškosi patvirtinimų savo baimėms ir dvejonėms, – atsakė Mokytojas. – Laukdamas blogiausio, tu netenki gyvenime viso to gero, kas jame iš tiesų yra. Nusiteikęs geram tu ne tik kursi gėrį, bet ir išsiugdysi tokią dvasios stiprybę, kad ir pasitaikiusius sunkumus įveiksi nepalūždamas. Mokykis matyti gėrį!

Kuo vadovaujasi išminčius?

Mokinys paklausė:
– Kuo vadovaujasi gyvenime išminčius?
Mokytojas atsakė:
– Išminčius visuomet daro geriausiai, ką gali; nori pasiekiamo; viskame jaučia saiką – ir to pakanka, kad suprasti visa kita.

Paskutinio teismo diena (autorė – O. Fost)

Jūs manote, kad tai biblijiniai pramanai? Arba – jei tikite – jūs įsivaizduojate kažkokią globalinę katastrofą? Susprogdinti namai, piestu pakilusi žemė, pašėlusi jūra ir kraujo upės? Prisikėlę, lipantys iš kapų mirusieji ir kitokia šiurpinanti mistika perpus su taikomąja anatomija, perpinta holivudine dvasia? Ne, bičiuliai, viskas bus kitaip.

Man pavesta perduoti jums, koks bus Paskutinis teismas.

Bus atlikti viso labo du veiksmai, bet jų pilnai pakaks, kad pranašauta pasaulio pabaiga įvyktų.

Visiems ir kiekvienam dabar gyvenančiam, pirmiausiai visu pajėgumu bus įjungtas sąžinės balsas, taip, kad jis suskambės sąmonėje nepriklausomai nuo to, ar jūs ją iškeitėte pirmoje klasėje į kramtomąją gumą, ar ji tyliai baigia savo amžių tolimame atminties kampelyje, ar ji vis dėlto buvo kartais ištraukiama iš kompromiso sangrūdų, kad primintų jos savininkui, kad jis yra žmogus.

O antra – visus natūraliai, be išimčių – apdovanos atjautos dovana…

Pakaks pajusti visų ir kiekvieno esančio su jumis planetoje skausmą ir išgirsti netylantį sąžinės balsą, primenantį visas nuoskaudas, kurias jūs sąmoningai ar nesąmoningai sukėlėte kitiems per savo gyvenimą…

Milijardai žmonių vienu metu pajus kitų skausmą kaip savo, o dar ir pradės kankinti sąžinės graužatis… Iš tiesų, tai bus pasaulinio mąsto reiškinys.

To neįmanoma sugalvoti. Aš pamačiau tai šiandien sapne. Ir todėl dabar, šeštą ryte visa tai užrašiau. Ačiū už dėmesį.

Kaip pažinti Dievą?

Mokinys paklausė Mokytojo:
– Kaip pažinti Dievą?
– Ar tu mylėjai ką nors? – paklausė Mokytojas.
– Aš nesu paprastas pasaulietis, aš noriu pažinti Dievą.
– Gerai pagalvok, gal mylėjai tėvą, motiną, moterį?
– Ne, juk aš prašau praktikos, ir kartoju – aš nesu paprastas pasaulietis…
– Tuomet eik ir pamilk ką nors…

Visiems linkiu gražaus artėjančio savaitgalio :)!!