Kategorija: Mintys

Šie žmonės gali būti minioje, bet jie – ne minios dalis..

Šie žmonės gyvena Sistemoje, bet Sistema negyvena juose..

Jie gyvena tarp paprastų žmonių, bet kartu yra ir paprasti, ir nepaprasti.

Jie yra tarp “vidutinių statistinių vienetų“, išmokytų laikytis minios programų, bet nepaklūsta toms programoms.

Jie laisvi nuo stereotipų ir primestų netikrų vertybių.

Jie vertina savo laisvę, jie vis labiau išsilaisvina nuo iliuzijų, jie brangina savo unikalumą, todėl pirmiausiai įsiklauso į save, o ne į svetimas nuomones.

Pirmiausiai jie klausosi savo vidinio balso šnabždesio. Tai – pagrindinis orientyras jų Kelyje.

Jūs galite sakyti jiems tūkstančius žodžių, duoti tūkstančius patarimų, bet jei tai nesiderins su jų vidiniu balsu – atsakydami jie tik nusišypsos ir nueis toliau savo Keliu.

Iš pažiūros tai paprasti, niekuo neišsiskiriantys žmonės..

Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Tačiau tereikia prieiti arčiau, ir kažkas priverčia iš pradžių suklusti.. o paskui jus užlieja neapsakoma ramybė..

Vien buvimas šalia tokių žmonių pripildo jus energija ir nepažįstama jėga, paskui kurią norisi sekti..

Kažkas kardinaliai skiria šiuos žmones nuo kitų..

Jų atviras, tiesus žvilgsnis persmelkia kiaurai, tarsi rentgenas..

Jie žino, ko nori.

Jie žino, kaip to pasiekti. Ir jie pasiekia viską. Ir tai ne egoizmo klausimas, ar visuotino pripažinimo, liaupsių ir apdovanojimo klausimas.

Jie nori palikti po savęs prasmingą ir naudingą pėdsaką.

Jie nori parodyti kitiems, kad kiekvienas žmogus gali labai daug.

Jie nori parodyti, kad galima gyventi kitaip – vieningai ir harmoningai.

Jie nori padėti kitiems žmonėms vystyti jų gabumus, ir – atverti akis, atverti širdis..

Jie žino, kad kiekviename žmoguje slypi neįtikėtinos, Gamtos dovanotos galimybės..

Mes jaučiame jų jėgą. Jėgą, kuri slypi už žodžių – žmogiškos esmės jėgą. Unikalumo, atviros ir spinduliuojančios širdies jėgą.

Ir jei jūs dar nesutikote tokių žmonių – būtinai atpažinsite juos, kai susitiksite 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

“..Kol tu neprisilieti prie Mokymo,
kalnai – tai kalnai, o upės – tai upės.
Kai pradedi mokytis,
kalnai – jau nebe kalnai, o upės – jau ne upės.
Bet po to, kai pasieki nušvitimą,
kalnai – tai vėl kalnai, o upės – vėl upės..“

Mokytojas papasakojo apie tai, kaip vaikystėje jis pamatė deimantą ir pagalvojo: “Koks gražus akmenėlis!“

Paauglystėje jis sužinojo, kad deimantas yra brangakmenis.

Tapęs jaunuoliu jis sužinojo, kad deimantas yra kiečiausias natūralus mineralas.

O tapęs Mokytoju ir įgijęs išmintį, jis vėl pamatė, kad deimantas tėra paprastas akmuo..

Kiekvieną kartą, kai plėtėsi jo sąmonė, deimantas atsiverdavo jam vis iš naujos, dar nematytos pusės.

Mokytojas baigė savo pasakojimą, o mokinys negalėjo nuslėpti savo nuostabos:

– Nejaugi vaikas ir išminčius lygūs?? O jei taip, tai kam tuomet reikia mokytis ir semtis gyvenimo išminties?..

Mokytojas nusišypsojo ir atsakė:

– Ne, vaikas ir išminčius negali būti lygūs.. Vaikas nevertina deimanto, nes nežino jo vertės. Išminčius gi nevertina deimanto, nes žino jo vertę – jis žino, kad nei laimės, nei meilės ar išminties už jį nenusipirksi..

(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gero artėjančio savaitgalio 🙂 !

Vienam vaikinui labai nesisekė meilėje..

Jam nuolat pasitaikydavo “ne tos“ merginos: vienos atrodė jam negražios, kitos – kvailos, trečios – įnoringos..

Pavargęs nuo savo idealo paieškų, jaunuolis nusprendė kreiptis patarimo pas senolį išminčių.

Įdėmiai išklausęs jaunuolio, išminčius paklausė:

– Matau, kad turi didelę bėdą.. Sakyk man, o kokie tavo santykiai su mama?

Jaunuolis labai nustebo:

– O prie ko čia mano mama?.. Na, aš net nežinau.. Ji dažnokai mane erzina savo kvailais klausimais, įkyriu rūpesčiu, nusiskundimais ir prašymais. Negaliu pasakyti, ar myliu ją..

Senolis nutilo. Paskui pakraipė galvą ir tarė:

– Ką gi, atversiu tau pagrindinę Meilės paslaptį.. Meilė yra, ir vieną dieną ji atsivers tavo širdies gilumoje. Bet tu turi atminti: Meilės sėklą joje pasėjo labai svarbus žmogus tavo gyvenime – tavo Mama. Ir ką jausi jai – tą jausi ir visoms pasaulio moterims. Juk Mama – tai pirmoji Meilė šioje Žemėje, kuri paėmė tave į savo rūpestingą glėbį.. Mylėsi ir gerbsi savo Mamą – išmoksi mylėti ir gerbti kitas moteris.

Jaunuolis susimąstė, o išminčius tęsė:

– Ir tuomet vieną dieną pamatysi, kad patikusi tau mergina atlieps į tavo dėmesį švelniu žvilgsniu ir nuoširdžia šypsena.. Žinai, kodėl? Todėl, kad nebūsi nusistatęs prieš moteris.. Tu įžvelgsi tikrąją jų prigimtį. Atmink: mūsų požiūris į tėvų šeimą, į giminę – mūsų Laimės matuoklis..

Jaunuolis padėkojo ir nusilenkė senolio išminčiai. Ir jau rengėsi išeiti, bet pavymui išgirdo senolio žodžius:

– Tiesa, ir nepamiršk: laimingam gyvenimui ieškok merginos, kuri gerbia ir myli savo tėvą!..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Tarpusavio santykiuose viskas labai paprasta.
Prieš tai, kai ketini kažką pasakyti arba padaryti,
paklausk savęs: “Ar tai mus suartins, ar sustiprins vienybės ir meilės pojūtį?“
Jei taip – tuomet viskas gerai.
Jei ne – paklausk savęs: “Kodėl aš tai griaunu?“ (K.Dž. Džoulas)

********

Kartais kelią į laimę mums pastoja keistos nuostatos.
Pavyzdžiui, mūsų visuomenėje paskleista nuostata, kad už viską reikia mokėti, todėl dauguma žmonių įsitikinę, kad nemokamai nieko nebūna. Jie net nepastebi, kad pradeda mokėti ir už savo laimę..
Ir vietoje to, kad pažiūrėtų kitam žmogui į akis ir tiesiog džiaugtųsi bendravimu, jie traukia piniginę, norėdami atsiskaityti už partnerystę pinigais, dovanomis ar daiktais.
Tačiau tai ilgai nedžiugina, todėl tas žmogus dingsta iš gyvenimo kartu su perkama laime, o rankose lieka apgailėtini grašiai.. Tiek telieka iš tokios laimės..
Taigi: jie susimoka, o laimė.. dingsta.
Nes tokia nuostata prieštarauja žmoniškumui ir Kūrėjui.
Jūs manote, kad jis džiaugiasi, kai žmonės viską perka ir už viską moka?..
Arba: jis skaičiuoja – kiek kas moka, ir pagal tai – kas ir kiek laimės vertas?..
Tai labai keista nuostata.. (B. Chelinger)

********

Apsimetinėdamas žmogus pamiršta, kad galiausiai kaukė suauga su oda ir tampa veidu.
Išimčių nebūna, nors iš pradžių kaukė gali atrodyti svetima ir laikina.
Vienas apsimeta silpnu ir tampa silpnu. Kitas apsimeta ciniku ir tampa ciniku.
Niekas nestingdo sielos taip greitai, kaip melas.
Vanduo įgauna indo formą, kuriame jis yra. O jei vanduo sušąla – indas sutrupa, ir – štai ji, nauja forma!
Reikia būti labai atsargiems su laikinais dalykais.
Jie labai greitai gali tapti pastoviais. (J. Emets)

*******

Dievas – tai tavo vidinis balsas. Tau nereikalingas tarpininkas, tau nereikalingi jokie nurodymai, liečiantys tavo vidinį gyvenimą.
Turi padaryti tik viena: įsiklausyti į save, kad išgirstum tą tylų vidinį balsą.
Kai išgirsi jį, kai suprasi, kaip jo reikia klausytis – tavo gyvenimas pasikeis iš pagrindų.
Tuomet – ką bedarytum – tu viską darysi teisingai. (Ošo)

(Parinko ir vertė – ruvi.lt)

Gražaus visiems savaitgalio! 🙂

– Alio! Sveiki, gal galėčiau pasikalbėti su Kūrėju?

– Laba diena. Tuoj, palaukite.. Jungiu!

…

– Labas, širdele mano! Įdėmiai tavęs klausau!

– Laba diena! Kūrėjau, artėja Naujieji metai.. Gal galėčiau paprašyti, kad išpildytum mano norą?..

– Žinoma, brangioji. Bet prieš tai sujungsiu tave su norų pildymo tarnyba, o tu pasistenk suprasti, kur anksčiau suklydai..

Ragelyje pasigirdo operatoriaus balsas: “Palaukite minutėlę.. Jungiame su norų skyriaus atstovu“.

…

– Sveiki! Ką jūs norėtumėte sužinoti?

– Sveiki. Mane pas jus nukreipė Kūrėjas. Jis pasakė, kad prieš įvardinant naują norą, reikėtų paklausyti ankstesnių..

– Supratau, minutėlę.. Štai jūsų norai. Jūs klausote?

– Taip, įdėmiai..

– Pradėsime nuo praėjusių metų pradžios:

“Kaip nusibodo darbas!“ – (Įvykdyta: “šis darbas – nusibodo“);
“Vyras nekreipia į mane dėmesio“ – (Įvykdyta: “vyras nekreipia dėmesio“);
“Gerai būtų nors nedaug pinigų“ – (Įvykdyta: “pinigų – nedaug“);
“Tos draugės kvailos!“ – (Įvykdyta: “draugės – kvailos“);
“Man nors bet kokį butuką!“ – (Įvykdyta: 10 aukštas, kiauras stogas – prašė “bet kokio buto“);
“Man nors mažą mašinytę!“ – (Įvykdyta: “maža mašina“ – senos laidos “Zaporožietis“);
“Važiuočiau bet kur, kad tik būtų atostogos!“ – (Įvykdyta: “atostogos bet kur“ – pas anytą į sodą, jai reikia pagalbos ravint daržus);
“Niekas nedovanoja man gėlių..“ – (Įvykdyta: “gėlių niekas nedovanoja“)…

– .. Tęsti? Sąrašas labai ilgas..

– Ne, ne!.. Aš supratau! Sujunkite mane, prašau, su Kūrėju!

…

– Kūrėjau, aš viską supratau!! Turiu būti atidi kiekvienai savo minčiai, nes nuo jų viskas priklauso.. Todėl dabar prašau stiprybės, kad išsaugočiau meilę ir pozityvumą. Norėčiau dar pagalvoti apie tai.. Ar galiu paskambinti tau vėliau?

Ragelyje nuskambėjo linksmas Kūrėjo balsas:

– Žinoma, brangioji! Kada tik panorėsi 😉 !

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems laimingų Naujųjų metų! 😀

Vieną dieną pasaulis pasidalino: buvo vienas – pasidarė du, o tarp jų iškilo vartai..

Viena žmonijos dalis nieko nežinojo ir žinoti nenorėjo nei apie pasidalinimą, nei apie vartus. O kita dalis prie tų vartų būriavosi: jiems buvo smalsu – kam jie ir kas už jų yra.

Žmonės laukė. Ko laukė – nelabai suprato, nes gandai sklandė įvairiausi ir labai prieštaringi.

Tačiau realybės nepaneigsi: vartai yra. Jų niekas nesaugojo, tačiau žengti pro juos niekas nesiryžo. Visi laukė.

Pagaliau iš kitos vartų pusės pasirodė senolis. Šalia vartų jis pakabino užrašą: “Naujas pasaulis. Reikalingi Meistrai naujo pasaulio sukūrimui.“

Žmonės susirinko prie šio užrašo, garsiai svarstė ir abejojo: eiti ar ne už vartų, jei eis – ką ten pamatys ir ką ten darys?..

Tačiau vis dėl to atsirado drąsiausias. Greitu žingsniu jis praėjo pro vartus ir sustojo. Palaukė šiek tiek, tačiau nieko neįvyko: žaibas netrenkė, dangiška mana nepasipylė – nieko baisaus ir nieko linksmo..

Likusieji už vartų atidžiai stebėjo drąsuolį. Jis patraukė tolyn ir sutiko anksčiau matytą senolį. Šis pasilabino ir paklausė, ką atėjūnas moka daryti.

– Senajame pasaulyje aš daug mokiausi ir praktikavau, todėl tapau Meistru, – atsakė atvykėlis.

Senolis linktelėjo, nuvedė Meistrą tolėliau ir parodė jo veiklos vietą. Bet.. ji buvo tuštutėlė!

– Jei esi Meistras – kurk! Naujasis pasaulis kol kas tėra idėjos, kurias reikia išreikšti, įgyvendinti. Būtent tam čia ir esi, – pasakė senolis.

Meistras sutriko. O senolis pridūrė:

– Gali pasilikti ir pradėti kurti, bet gali sugrįžti atgal ir papasakoti žmonėms apie tai, kas čia bus. Jei tu Meistras – žinai, ką ir kaip tau daryti.

Meistras pažvelgė atgal. Na, nėra taip paprasta palikti viską ir žengti į nežinią.. Todėl jis paklausė:

– O kas, jei aš sugrįšiu ir visą savo meistriškumą panaudosiu senajame pasaulyje?

– Ir ką gi tu ten sukursi? – šyptelėjo senolis, – Ar nepastebėjai, kad ten nebeliko vietos kūrybai? Beliko besaikis vartojimas, kur tavo kūryba bus išnaudojama ir parduodama.

Meistras susimąstė. Senolis tęsė:

– Naują pasaulį reikia sukurti. Tam reikalingi Meistrai. Tu turi senojo pasaulio patirtį, todėl gerai žinai, kas reikalinga žmonijai, o kas – ne. O kai naujasis pasaulis išryškės realybėje – susidomės ir įsidrąsins kiti Meistrai. Juk čia kuriamas geresnis, šviesesnis pasaulis. Tai įkvepia!

– Bet kaip gi aš kursiu vienas?.. – vėl suabejojo Meistras.

– Labai paprastai: tiesiog daryk tai, ką moki geriausiai, – padrąsino senolis. – Pažvelk: visi į tave žiūri iš kitos pusės, juk naujame pasaulyje viskas skaidru ir atvira. Tavo kūryba sudomins žmones, ir jie prisijungs. Na, o Meistrai bus tarsi švyturiai, nušviečiantys naująjį pasaulį.

Meistras vėl susimąstė. Juk sugrįžti atgal reiškia atsisakyti meistriškumo, kurį jis taip ilgai ugdė.. Bet ir vienam nejauku: nei pasikalbėti, nei pasitarti, nei pasiklausti.. Kaip neįprasta!

Kiek padvejojęs, jis dar sugrįžo prie vartų.

– Na, kas ten, kaip ten? – sujudo žmonės.

– Tuštuma, – atsakė Meistras.

– Mes taip ir žinojome!.. Sugrįžk pas mus! – vienu balsu kvietė žmonės.

– Ne, aš pasilieku čia kurti, – tvirtai atsakė Meistras, – ten, kur esate jūs, tai jau neįmanoma. Jei sugrįšiu pas jus – žlugs mano įgūdžiai, o aš tiesiog pražūsiu, nes be kūrybos aš jau negaliu. Aš lauksiu jūsų čia!

Žmonės nuščiuvo, o Meistras ryžtingai pasuko į naująjį pasaulį. Jis pažvelgė į tuštumą – savo kūrybinę erdvę ir pajuto didžiulį džiaugsmą: vidinė jėga liete liejosi iš širdies, o rankos ėmėsi kurti..

Tuštumoje ėmė ryškėti nuostabi realybė, kurią pamatė visi esantys anapus vartų. Pasigirdo susižavėjimo šūksniai ir pro vartus pradėjo eiti kiti Meistrai – juk meistriškumas visada trokšta išraiškos..

Ir užgimė naujasis pasaulis.. Užgimė džiaugsmingoje kūryboje, persipindamas puikiais kūriniais, iš kurių gimė daugybė kitų, kurie papildė vienas kitą ir kūrė harmoniją visų labui.

Naujasis pasaulis švietė visu grožiu ir kvietė visus bendrai kūrybai, suteikdamas kiekvienam kūrėjui erdvę ir galimybę išreikšti savo meistriškumą.

O senasis pasaulis?.. Jis tiesiog palengva išnyko, tyliai užleisdamas vietą naujajam, nes.. niekas nepalaikė jo savo mintimis ir veiksmais.

Kol žmonės gyveno senajame pasaulyje, jiems net mintis nekilo, kad galima sukurti naują, geresnį, o tuo labiau – kad tokie didingi darbai gali prasidėti nuo vieno žmogaus meistriškumo ir drąsos žengti pirmą žingsnį!

Atminkime: visi esame Meistrai, kai pažadiname vidinę Kūrėjo kibirkštį. Ir nėra nieko stipresnio už idėją, kurią atėjo laikas įgyvendinti. Naujasis pasaulis laukia savo Meistrų 🙂 !

(Pagal nežinomo autoriaus alegoriją surašė ruvi.lt)

Visiems šviesių ir kūrybingų artėjančių Naujųjų metų 🙂 !

Valstietis sodina dvi sėklas į tą pačią žemę. Viena sėkla – saldaus, kita – kartaus vaisiaus.

Dvi sėklos auga tokiose pačiose sąlygose.

Jos gauna tiek pat vandens, tiek pat šviesos, tiek pat oro – gamta viskuo aprūpina jas vienodai.

Ir žmogus rūpinasi jomis vienodai.

Vėliau pasirodo du mažyčiai daigeliai ir pradeda augti.

Galiausiai abu užauga ir subrandina vaisius, bet vieno iš jų vaisiai saldūs, o kito – kartūs.

Kokia sėkla – toks ir vaisius.

Juk negalime teigti, kad vieno augalo vaisiai saldūs todėl, kad gamta buvo jam gera, o kito kartūs todėl, kad gamta jam buvo atšiauri.

Abu augo vienodose sąlygose, o gamta tik padėjo išskleisti skirtingas sėklų savybes: kokia sėkla – toks bus ir augalas.

Taip ir mūsų gyvenime: koks poelgis – toks ir rezultatas, kokia priežastis – tokia ir pasekmė.

Bet mes dažnai esame neatidūs tam, ką galvojame ir darome, todėl nesusiejame savo veiksmų ir jų pasekmių.

O kai ateina laikas skinti vaisius, stebimės: kodėl jie nesaldūs, kodėl jie tokie kartūs?..

Ir vėl sielojamės, pykstame, kaltiname.. Ir vėl viskas iš pradžių, ir vėl.. sėjame tas pačias kartaus vaisiaus sėklas.

.. O juk išeitis paprasta: norime Gėrio – sėkime Gėrį 🙂 !

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gyveno kartą Mažasis Angelas, kuris labai norėjo būti Dideliu. Kasdien jam pavesdavo daug smulkių užduočių, o jis svajojo apie Didelius Darbus..

Vieną dieną Vyresnysis Angelas jo paklausė:

– Kodėl tu visada toks nusiminęs?

– Kaip gi man neliūdėti, – atsakė Mažasis Angelas, – jei visi aplink atlieka svarbius, didelius darbus ir net žygdarbius, o man patiki tik mažas užduotis?..

– Tu skaitai, kad tau neskiria svarbių darbų, ir tave tai žeidžia? – nusišypsojo Vyresnysis Angelas.

– Žinoma, žeidžia! – Mažojo Angelo akyse sužibo ašaros. – Pažvelk į šios dienos mano užduočių sąrašą. Argi tai darbai?!! – mažylis parodė lapą, kuriame buvo surašyta, ką, kur ir kada jis turi padaryti.

– Kuo gi tu nepatenkintas? – peržvelgęs sąrašą, paklausė Vyresnysis Angelas.

– Tuo, kad mano darbai smulkūs ir nepastebimi, ir nėra jokio skirtumo, atliksiu juos ar ne.. O štai mano vyresnysis brolis tai dirba: visi jį giria ir sveikina, jis toks šaunuolis, toks svarbus šiam pasauliui! – nuoskaudos ašaros pabiro iš mėlynų Angeliuko akių..

– Neverk, mažyli, – pradėjo raminti jį Vyresnysis Angelas ir paglostė jo šviesias garbanėles, – man rodos, aš žinau, kaip tau padėti.

– Tikrai? – Angeliukas kaipmat nustojo verkti. – Tu man paskirsi didelę-didelę užduotį? – jo akyse sužibo viltis..

– Ne visai taip.. Tiesiog šiandien mes kartu patikrinsime tavo užduotis, ir jei jos tikrai nesvarbios – galėsi jų nevykdyti, o aš daugiau tau jų neskirsiu.

– Tikrai? – apsidžiaugė Angeliukas.

– Na, nebent pats persigalvosi ir pats to panorėsi, – labai rimtai atsakė Vyresnysis Angelas.

– Niekada!! – užtikrino Mažasis Angeliukas.

– Visko gyvenime būna, – paslaptingai šyptelėjo Vyresnysis Angelas ir paėmė mažylį už rankos. – Skrendam?

Jie greitai pasiekė Žemę. Rytas buvo puikus: saulė ką tik paskleidė savo spindulius, paukščiai sveikino naują dieną, o pievoje žibėjo rasos lašeliai..

Mažasis angeliukas akimirkai sustojo, klausydamasis lakštingalos giesmės..

Vyresnysis jį paragino:

– Puiku, kad tavo sieloje yra vietos grožiui, bet pažiūrėkime į tavo darbų sąrašą..

Ten buvo parašyta: padaryti taip, kad šviesoforo žalia šviesa degtų trimis sekundėmis ilgiau.

– Na, kas čia per užduotis?.. Kažkokia smulkmė.. – piktinosi Mažasis Angelas.

– Gerai, nevykdyk jos. Tik pažiūrėsime, kas bus, – tarė Vyresnysis.

Ir abu Angelai atsistojo nurodytoje sankryžoje. Niekas jų nematė, todėl tai nieko nestebino. Tiesa, maži vaikai juos puikiai matė – šypsojosi ir mojavo jiems, o Angelai atsakė jiems tuo pačiu..

Užsidegė žalia šviesa, ir didelis žmonių būrys patraukė per perėją. Pati paskutinė sunkiai žingsniavo senutė su dviem dideliais krepšiais. Ir štai užsidegė geltona šviesa, o ji tebuvo pusiaukelėje.

Senučiukė nusprendė pabėgėti, kol neįsižiebė raudona. Mašinos jai signalizavo, todėl ji vis spartino žingsnį, kol nesuklupo prie pat šaligatvio. Praeiviai padėjo senutei atsikelti, bet jos krepšiai liko ant kelio. Iš jų pažiro supirktas maistas, per kurį važiavo mašinos..

– Ojojoj.. kuo gi aš dabar Murziuką maitinsiu? – rūpinosi senutėlė savo katinu labiau, nei savimi..

Mažajam Angelui pasidarė gėda – juk senutei pritrūko būtent tų trijų sekundžių, kurios buvo paminėtos jo užduotyje!

– Ir dar ji išleido savaitei skirtus pinigus, – tyliai pridūrė Vyresnysis Angelas. – Žiūrime toliau. Kas ten pagal sąrašą?

Sekantis darbas buvo užrašytas toks: uždaryti langą. Angelai nuskrido į nurodytą vietą, kur stiprus vėjo gūsis atidarė langą penktame namo aukšte. O Mažasis Angelas vis dar negalėjo nurimti ir galvojo – ką gi valgys visą savaitę senutė ir jos katinas..

– Skrendam, pažiūrėsime, kas bus toliau, – paragino Vyresnysis.

Jie įsitaisė ant didžiulio medžio šakos priešais langą. Kambaryje ant stalo stovėjo narvelis su papūga. Staiga ant stalo užšoko didelis katinas ir pradėjo judinti narvelį, norėdamas pasiekti papūgą.

Jis nustūmė narvelį ant grindų, durelės atsidarė, o papūga garsiai čirkšdama išskrido ir atsitūpė ant lango rėmo. Tuo tarpu į kambarį įbėgo mažas berniukas. Pamatęs papūgą, jis pasistatė prie lango kėdę ir bandė ją pasiekti.

Dar kelios sekundės, ir vaikas galėjo iškristi, bet.. Mažasis Angelas įskrido į kambarį, švelniai stumtelėjo berniuką į vidų ir užtrenkė langą. Išgirdusi trenksmą, atbėgo vaiko mama, o vaikas su džiaugsmu puolė jai pasakoti, kaip gelbėjo papūgą..

Vyresnysis Angelas paklausė Mažojo Angelo:

– Tai vis dėl to įvykdei užduotį?

– Aš daug ką supratau.. – tyliai atsakė jis.

– Ir ką tu supratai? – nusišypsojo Vyresnysis.

– Aš supratau, kad maži darbai taip pat gali būti labai svarbūs – net jei jų niekas nepastebi!

– Tu teisingai viską supratai..

– O ar galima – aš skrisiu toliau vykdyti savo užduotis?.. – paklausė Angeliukas. – Šiandien aš turiu daug svarbių mažų užduočių!

– Skrisk, mažyli, skrisk, – pamojavo jam Vyresnysis Angelas – tavęs laukia Dideli Darbai!

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems šviesių artėjančių švenčių 🙂 !

Kartą mažas spindulėlis paklausė Saulės:

– Kiekvieną dieną aš skraidau į Žemę ir šildau visą joje esančią gyvybę. Bet aš taip norėčiau sušildyti žmogaus širdį!.. Ar galiu tai padaryti?

– Žinoma! Tu gali padovanoti lašelį mano ugnies žmogaus širdžiai.. Ji padės žmogui tapti kūrėju Žemėje.

Spindulėlis labai apsidžiaugė ir lėkte nulėkė į Žemę. “Bet kaip gi aš suprasiu, kuriam žmogui reikalinga mano šiluma?“ – pagalvojo jis.

Ir staiga jis išgirdo vieno vaikino niūrias mintis: “Nieko man nesigauna, aš nieko nesugebu.. Svajojau tapti dailininku – tapau dažytoju.. Pamilau merginą, o ji į mano pusę net nežiūri..“

– Bet tu turi darbščias rankas, talentą ir jaunystę! – šūktelėjo spindulėlis ir padovanojo vaikinui savo šilumą.

Ir.. įvyko stebuklas: įsižiebusi Saulės ugnis vaikino širdyje privertė jį pakelti akis, ištiesti pečius, pajusti gyvenimo džiaugsmą ir įkvėpimą!

Jis surado stalčiuje pamirštus dažus ir nupiešė savo mylimajai gėlių puokštę..

– Kaip gražu! – apsidžiaugė mergina ir pažvelgė į vaikiną kupinomis susižavėjimo akimis.

Po to vaikinas su entuziazmu ėmėsi darbo – pabaigė dažyti vieno žmogaus namą.

Namo šeimininkas negalėjo atsistebėti:

– Jūs tikras dailininkas, o mano namas dabar – tikras meno kūrinys!

Įkvėptas vidinės ugnies ir savo mylimosios, vaikinas pradėjo piešti ir tapo dailininku. Jis tapė paveikslus, kurie džiugino šildė žmonių širdis. Pradėjo pildytis jo svajonės!

O spindulėlis laimingas sugrįžo namo..

Jis pasidalino savo įspūdžiais ir paklausė Saulės:

– Aš nežinojau, kam padovanoti tavo ugnį.. Ir dovanojau ją pirmam sutiktam žmogui. Ar teisingai pasielgiau?

– Tu padovanojai ją tam, kam jos reikėjo – tai labai svarbu. Maža to: tu patikėjai tuo vaikinu, palaikei ir padrąsinai jį, todėl jis tapo kūrėju 🙂 !

.. Taip ir mūsų gyvenime: kiekvieno širdyje yra Kūrėjo šviesa – žmogaus vidinė Saulė 🙂 !
Tik.. kartais ji priblėsta nuo gyvenimo sunkumų, arba – žmogus pamiršta, kad ją turi..
Ir pažadinti ją gali kito žmogaus vidinė šviesa, kuri ne tik sušildo žmogaus širdį, bet ir dovanojama auga 🙂 .
Todėl – dovanokime dalelę savo vidinės šviesos žmonėms! Galbūt, šalia yra žmogus, kuriam tos šviesos būtent dabar labai reikia 🙂 ?..

(Pagal nežinomo autoriaus alegoriją surašė ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

* Pradedame ruoštis didžiosioms metų šventėms: atsukame svarstykles keliais kilogramais atgal 😉 .

* Vienintelis būdas nevalgyti po šešių – viską suvalgyti iki šešių.

* Ir kaip išaiškinti vaikui, kad 8 valanda ryto savaitgalį – tai gili naktis?..

* Išeiginių ypatumai žiemą: pabudau, papusryčiavau.. sutemo.

* “Dukrele, nueik į parduotuvę..“
“ O stebuklingas žodis?..“
“ Išjungsiu internetą!“
“ Bėgu!..“

* Kai namuose yra mažų vaikų, tuomet tyla – priežastis sunerimti..

* Vyro noras – įstatymas. Moters noras – įstatymo pataisa 🙂 .

* Moters amžiaus tarpsniai: jaunystė, antroji jaunystė ir – amžinoji jaunystė.

* “Tikrą vyrą“ sugalvojo moterys, kad gąsdintų juo savo vyrus..

* Ne veltui, matyt, sutuoktuvių žiedą mauna ant piršto, iš kurio ima kraują.

* Per penkias barnio minutes pažinsi žmogų geriau, nei per penkis bendro gyvenimo metus.

* Kartais naudinga patylėti, kad tave išgirstų 🙂 .

* Tyla ir šypsena – du galingi taikdariai. Šypsena – daugelio problemų sprendimų pagalbininkė, o tyla dažnai padeda išvengti problemų.

* Svarbiausia gyvenime – šeima: karjera nelauks tavęs namuose, pinigai nenuvalys ašarų, o šlovė neapkabins ir nepriglaus..

* Įdomu: kaip šampūnas, skirtas riebioms plaukų šaknims ir sausiems galiukams, supranta – kur plaukų šaknys, o kur galai?..

* Beveik 70% vairuotojų nuolat kalbasi ir barasi su navigatoriumi 🙂 .

* Šliaužiojantys labai mėgsta mokyti skraidyti..

* Jei tu iš tiesų esi stiprus – tau nereikia rodyti kiekvienam savo jėgą. Jei tu išmintingas – nerėksi apie tai ant kiekvieno kampo. Jei esi geras žmogus – apie tai liudys tavo geri darbai, o ne žodžiai.

* Kad pradėtum keistis, reikia noro, o ne pirmadienių 😉 .

* Mes galime pakeisti draugus, sutuoktinį, darbą, tikėjimą.. Bet kol nepasikeisime viduje – mes vėl ir vėl pritrauksime į savo gyvenimą tokius pačius žmones ir tokias pačias situacijas.

* Padėdami kitiems mes netampame šventaisiais. Mes elgiamės kaip normalūs žmonės!

* Kiekvienas atiduoda kitam tai, ką turi savyje. Dvasingumo jokiais protezais nepakeisi..

* Vienybėje ir mažas greitai auga, o susipriešinus ir didingi darbai išyra.

* Kapitalizmas – tai religija.
Bankai – tai bažnyčios.
Bankininkai – šventikai.
Turtas – tai rojus.
Skurdas – pragaras.
Turtingi žmonės – šventieji.
Neturtingi – nusidėjeliai.
Prekės – palaima.
Pinigai – tai dievas. (Migel D. Luis)

* Aukščiausias įstatymas – ne žmonių sugalvotos taisyklės. Aukščiausias įstatymas – Meilė ir Vienybė:
Aš esu Tu, o Tu esi aš –
Tai Mes. Kiekvienas – svarbi Visumos dalis.
Ir jei aš kenkiu Tau –
Aš kenkiu sau, kenkiu Mums visiems.
Jei aš myliu ir gerbiu Tave –
Aš myliu ir gerbiu save ir Mus visus 🙂 .

* Kuo daugiau meilės širdyje – tuo šviesesnis gyvenimas. Nekovokite su tamsa, bet įsileiskite šviesą – ir tamsa savaime išnyks.

* Jei jums pasidarys liūdna, jei pasijusite vieniši, prisiminkite, kad jūsų organizme – milijonai ląstelių, ir visos jos rūpinasi vienu vieninteliu – Jumis!

* Rytas turi stebuklingą savybę: kas benutiktų gyvenime – jis visada grąžina Viltį 🙂 ..

(Šaltinis – internetas, parinko ir vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos! 🙂