Kategorija: Mintys

Atėjo kartą Kūrėjas su Meile, Taika, Džiaugsmu, Geraširdiškumu ir Tiesa – savo amžinais palydovais – pas žmogų ir pabeldė į jo namų duris.

Žmogus atidarė duris, įleido brangius svečius ir pradėjo vaišinti juos vakariene. O Kūrėjas išėmė iš savo krepšio dubenėlį, padovanojo jį žmogui ir paaiškino, kad, gerdamas iš jo, žmogus papildys savo dvasines jėgas.

Žmogus padėkojo, atsigėrė iš dubenėlio vandens ir pastatė jį indaujoje, pačioje matomiausioje vietoje.

Netrukus į duris vėl pabeldė. Tai buvo Nuoskauda su savo palyda: Smerkimu, Pykčiu, Išdidumu, Neapykanta, Melu ir Pavydu. Žmogui buvo nepatogu jų neįleisti, juk yra sakoma: “Svečias į namus – gerovė į namus“.

Juolab, kad naujieji svečiai žadėjo gerajam šeimininkui nubausti visus jo skriaudikus, pagelbėti užimti gerą padėtį visuomenėje, apdovanoti valdžia ir šlove..

Apsidžiaugė žmogus ir pakvietė juos į vidų. Bet jie nepanoro sėdėti už vieno stalo su Kūrėju, tad Kūrėjui su jo draugija teko išeiti, nes labai jau žmogui patiko naujųjų svečių pažadai.

Kūrėjas išėjo, o likę svečiai pradėjo puotauti, vaišinti šeimininką svaiginančiu neišmanymo vynu. Žmogus greitai tapo priklausomas nuo šio gėrimo ir jam norėjosi, kad svečiai būtų kuo ilgiau – juk tik jie turėjo tokio vyno.

Be to, jie ir pažadus savo įvykdė: padėjo nubausti skriaudėjus, o su Melo pagalba žmogus įgijo aukštą padėti visuomenėje.

Ilgai svečiavosi šie gyventojai pas žmogų. Jis tapo turtingas ir viską turėjo, rodos – gyvenk ir džiaukis, bet širdyje buvo nyku ir tuščia..

Jis prisiminė laikus, kai pas jį svečiavosi Kūrėjas, ir kiek džiaugsmo tuomet patyrė, o nuo dabartinių svečių buvimo beliko tik liūdesys.

Priėjo žmogus prie indaujos, kur buvo paslėpęs Kūrėjo dovanotą dubenėlį, pripylė į jį šaltinio vandens ir atsigėrė.. Svaigulys nuo neišmanymo vyno kaipmat praėjo, ir jis nusprendė išprašyti užsibuvusius svečius.

Pažadino juos, palydėjo iki durų ir atsisveikino. Apsižvalgė – o namuose tiek šiukšlių, kad žingsnio nėra kur žengti! Puolė žmogus tvarkytis, o mintys vis sukasi apie Kūrėją ir jo bendražygius.

“Kaip aš galėjo juos taip įžeisti, kodėl taip lengvai išprašiau dėl kitų atėjūnų?.. Ko gero, neatleis Kūrėjas man ir daugiau nei jo, nei jo palydovų nepamatysiu“ – galvojo žmogus.

Staiga pasigirdo beldimas į duris. Atvėrė jas žmogus, o ten – Kūrėjas ir jo amžini bendražygiai stovi.

– Negali būti! Kokia laimė jus matyti! – apsidžiaugė žmogus. – Atleiskite man, jei galite.

Priėjo prie žmogaus Geraširdiškumas, apkabino jį.

– Tu prašai atleidimo? – paklausė Kūrėjas. – Bet ar matai tarp mano palydovų Nuoskaudą ar Pyktį? O jei jų nėra, tuomet ir atleisti tau nėra ko – juk įsileisdamas tuos svečius, tu pats save nubaudei..

Pažvelgė žmogus į Kūrėją ir pakvietė jį su savo bendražygiais į savo namus. Įėjo Kūrėjas ir buvo šalia žmogaus visą jo gyvenimą. O kartu į žmogaus gyvenimą atėjo ir Meilė, Taika, Džiaugsmas, Geraširdiškumas ir Tiesa.

Ir nors ne vieną kartą beldėsi į namus neprašyti svečiai su neišmanymo vynu, bet žmogus jau turėjo karčią patirtį, todėl vos išgirdęs jų balsus, jis tvirtai užrakindavo duris..

Autorius S. Šepel, vetė ruvi.lt

Visiems saulėto ir šilto savaitgalio 🙂 !

Svajonė

Jauna, veržli, šviesi Svajonė atėjo pas žmogų ir paprašė:

– Įgyvendink mane!..

– Dar ne laikas, – atsakė žmogus, – aš pernelyg jaunas tokiai Svajonei.

Bėgo laikas. Svajonė vėl atėjo pas žmogų:

– Dabar tu suaugęs, prašau, įgyvendink mane!

– Dar ne laikas, – pakraipė galvą žmogus, – pirmiausiai reikia tvirtai atsistoti ant kojų.

– Na, kaip, ar jau laikas? – skubino žmogų Svajonė, kai jis jau tvirtai stovėjo ant kojų.

– Dar ne laikas, – atsakė jis, – reikia vaikus užauginti, o tik po to..

– Gal jau dabar?.. – paklausė Svajonė žmogaus jo dukters vestuvėse.

– Ne, ne.. dar ne laikas, – papurtė galvą žmogus, – tiek rūpesčių: vaikai, anūkai, atidedam vėlesniam laikui.

– Gerai, vėliau.. – atsiduso Svajonė.

Ir štai žmogus išėjo į pensiją ir.. prisiminė savo Svajonę.

– Svajone, kur tu? Manau, dabar jau pats laikas!

– Jau ne laikas.. – atsiduso suvargusi, išblukusi ir beveik ištirpusi Svajonė. – Jau per vėlu..

Paprasčiausias gyvenimas..

Kartą mokytojas pasakė Mokytojui:

– Aš gyvenu vienuolyne jau keletą metų.. Klausau jūsų išmintingų kalbų, atlieku įvairias praktikas. Ir dar vaikštau į turgų, nešioju malkas ir vandenį, dirbu ūkyje..

Ir nusiminęs pridūrė:

– Bet juk tai paprasčiausias gyvenimas!.. Kame mano mokymosi prasmė?

– Tame ir yra Kelio prasmė: daryti paprastus darbus ir būti sąmoningu, kai juos darai.

– Bet juk tame nėra nieko ypatingo! – nerimo mokinys.

– Tame ir esmė: tiesiog gyventi ir būti sąmoningu kiekvieną akimirką. – atsakė Mokytojas.

Ir nusišypsojęs pridūrė:

– O “kažko ypatingo“ nori ta tavo dalis, kurios ir siekiame atsikratyti 🙂 ..

Atverkite langą

Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:

– Kodėl sudūžta langas, kai į jį meta akmenį?

– Todėl, kad akmuo sunkus, – atsakė vienas iš mokinių.

– Todėl, kad stiklas trapus, – atsakė kitas.

– Todėl, kad metimas taiklus, – atsakė trečiasis.

Mokytojas pakraipė galvą ir tarė:

– Niekas iš jūsų neatsakė teisingai. Langas sudužo, nes.. buvo uždarytas 😉 !

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Vieno daugiabučio namo pirmame aukšte name gyveno močiutė. Jai buvo 97 metai. Miela, geraširdė senučiukė, visada geros nuotaikos, besišypsanti ir draugiškai nusiteikusi.

Iš pradžių močiutė papuošė palanges gėlių vazonais savo aukšto laiptinėje. Gražu.. Bet sekančią dieną gražiausias gėles pavogė.

Kaimynai nusprendė įtaisyti užraktą įėjimo duryse. O močiutė laiptinėje ant sienų pakabino rėmelius su išmintingais posakiais ir citatomis, kurie žadino dvasingumą. Ir ant palangių vėl pastatė gėlių. Jauku.

Laiptinėje pradėjo burtis jaunimas. Močiutė išėjo, pasisveikino ir.. pasiūlė jiems vandens ar arbatos. Jie ilgai juokėsi. Išskynė gėles, apvertė rėmelius.

Sekančią dieną močiutė vėl pastatė gėlių, pataisė rėmelius ir padėjo ant palangės knygų. Klasiką. Atėjo paaugliai. Triukšmavo, šurmuliavo.

Močiutė išėjo ir.. pasiūlė jiems arbatos ir pačios keptų kvapnių spurgų. Jaunuoliai tiesiog negalėjo atsisakyti.. Ir net pasiėmė nuo palangės knygų paskaityti. Gėlių nelietė, rėmelių taip pat.

Sekančią dieną močiutė išnešė į laiptinę plastikinį butelį su vandeniu, kad kiekvienas, panorėjęs pasirūpinti gėlėmis, galėtų jas palaistyti. Ir.. naujų knygų.

Vakare atėjo paaugliai, pradėjo triukšmauti ir laistytis vandeniu. Močiutė vėl išėjo į laiptinę, pasiūlė jiems arbatos ir spurgų, pripylė vandens į butelį ir paprašė palaistyti gėles.

Paaugliai pradėjo lankytis laiptinėje kiekvieną dieną, kaimynai pyko ir net iškvietė policiją, bet močiutė pasakė, kad jie atėjo pas ją pasiskolinti knygų, išdalino jas sutrikusiems paaugliams ir palydėjo policiją iki lauko durų.

Laiptinėje atsirado knygų spinta. O šalia skelbimas: “Prašymas! Jei turite namuose įdomių perskaitytų knygų – būkite geri, pasidalinkite. O tie, kas paėmė knygas paskaityti – grąžinkite, kad ir kiti galėtų jas perskaityti.“

Spinta buvo užpildyta knygomis. Gėlės ant palangių atsirado jau visuose aukštuose. Gražūs rėmeliai su citatomis taip pat. O lauko durys vakarais buvo atviros.

Vakare laiptinėje galima buvo pamatyti paauglius, vartančius knygas. Močiutė padėjo ant palangės žibintuvėlius, kad būtų patogiau skaityti. Vaikai susirinkdavo laiptinėje ir uždegdavo žibintuvėlius, todėl laiptinėje buvo šviesiau, nei įprasta…

.. Močiutės jau nėra. Jos bute, pirmame aukšte, įkurtas vaikų ir paauglių klubas. Laiptinėje – biblioteka ir daug gėlių ant palangių. O klubo simboliu tapo žibintuvėlis.. lyg priminimas apie močiutės širdies šviesą, kuri įžiebdavo kitų žmonių širdžių šviesą 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Vieną gražią dieną pradėjo skruzdėlės statyti skruzdėlyną. Vos suderino darbus ir pradėjo nešti spyglius į numatytą vietą, atšliaužė didžiulė sraigė ir paklausė:

– Ką jūs čia darote?

– Statome skruzdėlyną, – atsakė skruzdėlės.

– Tuoj pat patraukite visa tai man iš kelio! Per šitas šiukšles negaliu toliau keliauti!

Skruzdėlės pasitarė ir nusprendė dėl viso pikto statyti skruzdėlyną truputį toliau. Jos surinko sudėtus spyglius ir pradėjo nešti į kitą vietą, o sraigė nušliaužė toliau.

Naujoje vietoje skruzdėlės jau sukrovė didelį skruzdėlyną ir vos uždėjo paskutinius šapelius – vėl pasirodė ta pati piktoji sraigė.

– Ir vėl?! – sušuko ji. – Jūs tyčiojatės iš manęs?.. Tučtuojau patraukite viską iš kelio, nes man reikia čia šliaužti.

– Greitai ateis žiema, – pasakė skruzdėlės, – be skruzdėlyno mes sušalsime..

– Nieko nežinau ir nenoriu girdėti! – šaukė sraigė. – Kad iki rytojaus ryto kelias būtų laisvas! Aš laukiu..

Kiek parymojusi, sraigė pasislėpė savo namelyje ir kietai užmigo.

– Juk sraigei tas pats, kur šliaužti, – pasakė vienas skruzdėliukas, – o mums be skruzdėlyno negalima. Reikia apsukti sraigę!

Skruzdėlės taip ir padarė. Jos įsitvėrė į lapo kraštus, ant kurio buvo įsitaisiusi sraigė, ir pasuko jį į priešingą skruzdėlynui pusę.

Ryte sraigė pabudo ir negalėjo savo akims patikėti: kelias laisvas!

– Ir kada jie suspėjo tokį kalną pernešti į kitą pusę?.. Man, žinoma, tas pats, kur šliaužti.. ir ten, ir čia tokia pati žolė. Bet aš iš principo nesuku iš kelio. Ir kodėl turėčiau, jei galiu šliaužti tiesiai?!

Ir, dar kiek pamurmėjusi, sraigė nušliaužė ten, iš kur atšliaužė..

Kartais geriau nukreipti pyktį į šalį, ir jis užgęsta savaime 😉 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 😀 !

– Mokytojau, – kartą paklausė mokinys, – kodėl gyvenime yra sunkumai, kurie trukdo pasiekti tikslą, nukreipia į šoną nuo pasirinkto kelio ir priverčia mus pasijusti silpnais?

– Tai, ką tu vadini sunkumais, – atsakė Mokytojas, – iš tikrųjų yra tavo tikslo dalis. Nustok su jais kovoti. Tiesiog turėk juos omenyje, kai rinksies savo kelią.

Įsivaizduok, kad šaudai iš lanko. Taikinys toli, ir tu jo nematai, nes ant žemės nusileido rūkas. Argi tu kovosi su rūku? Ne, tu palauksi, kol rūkas išsisklaidys.

Tada pamatysi taikinį, bet pakils vėjas ir nuneš strėles į šoną. Argi tu kovosi su vėju? Ne, tu tiesiog nustatysi jo kryptį ir paleisi strėlę, atsižvelgdamas į tai.

Tavo lankas sunkus ir kietas, ir tau neužtenka jėgų įtempti stygą. Argi tu kovosi su lanku? Ne, tu treniruosi raumenis, kaskart vis stipriau įtempdamas lanko stygą.

– Bet juk yra žmonės, kurie šaudo iš lengvo ir lankstaus lanko saulėtą, nevėjuotą dieną, – ištarė mokinys su nuoskauda. – Kodėl gi tik mano bandymai sulaukia tiek daug kliūčių? Nejaugi gyvenimas priešinasi mano judėjimui į priekį?

– Niekada nesižvalgyk į kitus, – nusišypsojo Mokytojas. – Kiekvienam savo lankas, savo taikinys ir savo laikas paleisti strėlę. Vienų tikslas – taiklus pataikymas, kitų – galimybė išmokti valdyti lanką.

Mokytojas pasilenkė prie mokinio ir tyliai pridūrė:

– O dabar atversiu tau didelę paslaptį.. Rūkas nenusileidžia ant žemės tam, kad sutrukdytų tavo bandymams paleisti strėlę, vėjas nepakyla tam, kad nuneštų strėlę į šoną, o lankas padarytas sunkus ne tam, kad tu pasijustum silpnas. Visa tai tiesiog yra 😉 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 😀 !

Gyveno kartą šiame pasaulyje žmogus, kurio gyvenime buvo daug įvairiausių sunkumų ir nemalonių nutikimų. Vieni pasibaigia – kiti prasideda..

Kada gi visos problemos ir sunkumai pasibaigs, kada pagaliau bus galima pradėti gyventi ramiai, nesibaiminant, kad jie vėl užgrius?

Taip besvarstant, prie jo priėjo sūnus su mokykliniu vadovėliu ir paklausė:

– Tėti, kai aš išmoksiu visas šias bjaurias raides, man juk po to nereikės jomis naudotis?

Tėvas smagiai nusijuokė ir paaiškino:

– Na ir prajuokinai mane.. Žinoma, reikės. Tu juk nemanai, kad mokykloje tave kankina, versdami, kaip tu sakai, mokytis šias bjaurias raides tik tam, kad paskui jomis nesinaudotum?
Kai išmoksi raides – mokysies skaityti ir rašyti.
Iš pradžių bus sunku, bet vėliau pasidarys įprasta, lengva ir smagu. Vėliau tu pamirši, kad buvo sunku mokytis raides, o skaitymas taps mėgiamu užsiėmimu, nuo kurio tavęs neįmanoma bus atitraukti.
Skaitydamas sužinosi daug įdomių ir naudingų dalykų ir būsi dėkingas, kad tave išmokė skaityti.
Tau tikrai pravers tai gyvenime, nors šiandien tai reikalauja tiek daug pastangų ir atrodo neįdomu ir nereikalinga..

Staiga tėvas nutilo ir susimąstė. Jis pasijuto lyg mažas vaikas ant Tėvo Gyvenimo rankų, kuris aiškina jam jo paties žodžiais, kad sunkumai jo gyvenime pasibaigs, kai tik jis išmoks juos įveikti.

Ir kad laikui bėgant tai, kas buvo taip sunku, taps vertinga patirtimi, kuri suteiks dvasinės stiprybės, kai tik jis išmoks savo gyvenimo pamokas.

O paskui jis su šypsena prisimins tas pamokas, kurių dėka jis įgijo meilės jėgą, ištvermę, išmintį, ir gali padėti kitiems žmonėms.

Tėvo veidą nušvietė šypsena. Jis viską suprato. Jo atsakymas sūnui buvo atsakymas sau pačiam į neseniai iškilusius klausimus.

Jis pažvelgė į sūnų, kurį sutrikdė tėvo tylėjimas.

– Kas tau, tėti? – paklausė sūnus.

– Viskas gerai, – linksmai atsakė tėvas. – Štai koks keistas gyvenimas: užduodi jam klausimus, o paskui pats sau į juos atsakai.

Jis mirktelėjo sūnui, kuris vargu ar suprato šią frazę, paskui pasodino jį sau ant pečių ir džiaugsmingai nušuoliavo į sūnaus kambarį kartu mokytis taip nepatikusių jam raidžių.

(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Kartą į Žemę nusileido Kūrėjas, nes daugybė nelaimingų žmonių melste meldė jo pagalbos. Kūrėjas sutiko išklausyti jų ir išpildyti kiekvieno žmogaus didžiausią norą.

Žmonės išsirikiavo į eilutę. Tačiau, Kūrėjo nuostabai, visų jų norai buvo vienodi.

Dauguma žmonių norėjo materialios gerovės: naujausio modelio mašinos ar telefono, madingų daiktų ir drabužių, didelių namų.. Ir išorinės sėkmės: prestižinio darbo, atostogų madingame kurorte, turtingų sutuoktinių..

Kūrėjas išpildė visus jų norus. Žmonės pasijuto laimingi!

Tačiau praėjo labai nedaug laiko, ir žmonės vėl pasijuto nelaimingi, nors turėjo viską, ko prašė. Bet dar kartą kreiptis į Kūrėją jie nedrįso.

Kūrėjui buvo sunku matyti žmonių kančią, todėl paklausė jų:

– Kodėl jūs nesikreipiate į mane pagalbos?

– Bet juk tu jau įvykdei visus mūsų norus..

– Įvykdžiau? Tai kodėl jūs tokie nelaimingi? Ar tai tikrai buvo jūsų norai? Jūsų tikrieji norai?..

Žmonės nutilo, susimąstė. O Kūrėjas pasiūlė:

– Dabar aš įvykdysiu kiekvieno žmogaus norą. Bet – tikrą norą.

Jis paklausė arčiausiai stovinčio žmogaus:

– Ko tu iš tikrųjų nori?

Žmogus ilgai galvojo, bet nieko negalėjo atsakyti. Kiti susižvalgė nustebę – toks paprastas klausimas juos sutrikdė ir privertė ilgam susimąstyti.. Juk dažniausiai jie net nepagalvoja, iš kur tie norai: savo jie ar primesti iš išorės.

Gal todėl ir džiaugsmas buvo toks trumpalaikis, jei norai svetimi? Ne vienas staiga suprato, kad dažniausiai nori to, ko nori kiti. Ir retas susimąstydavo, ar jam tikrai to reikia.

Taip buvo užslopinamos svajonės, saviraiška, kūrybingumas.. Ir įgyvendinami išoriniai šablonai, kuriems baugu neatitikti, nes “kaip visi“ – tiesiog saugiau.

Bet jei norai svetimi, tuomet ir gyvenimas – tarsi ne savas? Šablonai, stereotipai, mados, kurie iš žmonių padaro beveidę minią, o ne kūrybingą, laimingą bendruomenę..

Niekas negalėjo Kūrėjui atsakyti.

Kiekvienas stengėsi prisiminti seniai pamirštas svajones, pajusti širdį šildančius, vienijančius žmones jausmus ir suprasti – ko gi iš tiesų nori?

Koks nepaprastas atsakymas į paprastą klausimą..

O jūs? Ar žinote savo tikruosius norus? Ko norite būtent jūs 🙂 ?

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Svarbus klausimas

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Ar gyvenime visada yra juodos ir baltos juostos?

Mokytojas nusišypsojo:

– Daugumai žmonių.. Bet kai kurie žmonės suvokė, kad yra kažkas daugiau ir sutelkė į tai savo dėmesį..

– O kaip suvokti ir pajusti tą “kažką“?

– Viskas paprasta. Jei tu nuliūdęs, reiškia, gyveni praeityje. Jei nerimauji, reiškia, gyveni ateityje. O jei patiri lengvumą ir palaimą – gyveni dabartyje.

Mokytojas pažvelgė į mokinį ir paklausė:

– O kur tu dabar esi?..

Komforto zona

Didžiulės dykumos viduryje stūksojo karščio išdžiovintas medis. Kiekvieną dieną prie jo atskrisdavo paukštis ir atrasdavo prieglobstį tarp sausų šakų.

Bet kartą atūžė uraganas ir išrovė sausą medį su šaknimis. Vargšui paukščiui teko skristi šimtus mylių, kad susirastų naują prieglobstį..

Vieną dieną jis pagaliau atskrido į sodą, kur čiurleno upelis ir vešėjo didžiuliai medžiai su įvairiausiais vaisiais!

Ir jei tas sausas medis būtų atlaikęs uraganą, jokia jėga nebūtų privertusi paukščio palikti įprastą vietą..

Esmė

Kartą nedideliame mieste sunkiai susirgo viena moteris. Kažkurią akimirką ji pajuto, kad siela palieka kūną ir lėtai kyla į viršų..

Staiga kažkas jos paklausė:

– Kas tu esi?

– Aš esu mero žmona, – atsakė moteris.

– Aš neklausiau tavęs, kas tavo vyras. Atsakyk man – kas tu esi?

– Aš esu keturių vaikų motina. Aš esu mokytoja.

– Argi aš klausiau tavęs, kiek turi vaikų ir kur dirbi?..

Ir taip tęsėsi tol, kol moteris atsakė:

– Aš esu ta, kuri pabunda kas rytą tam, kad padėtų savo šeimai, mokytų vaikus, skleistų meilę ir harmoniją šiame pasaulyje.

Po šių žodžių siela grįžo į kūną, moteris atsipeikėjo ir pradėjo sveikti.

Ji suprato esmę.

Mylėkite

Kartą jauni vienuoliai paklausė vieno seno vienuolio:

– Kai matome brolį, kuris miega bendros maldos metu, ar turėtume jį kumštelėti, kad prabustų?

Senasis vienuolis atsakė:

– Kai matau miegantį brolį, aš dedu jo galvą sau ant peties, kad jis pailsėtų.. Nekumščiuokite savo artimųjų priekaištais ir nurodymais, geriau priglauskite juos, apkabinkite širdimi ir sušildykite savo gerumo šiluma.
Širdis nepamokslauja – ji atjaučia ir myli. Tiesiog mylėkite 🙂 !

(Autorius nežinomas, parinko ir vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Vienas žmogus, norėdamas atkeršyti kitam, nusprendė nusipirkti gyvatę ir viską suplanuoti taip, kad šioji jam įgeltų.

Todėl naktį, paslapčiomis, kad niekas nepamatytų, jis nuskubėjo pas gyvačių gaudytoją.

Paskubomis pasičiupo pirmą pasitaikiusią gyvačiukę ir nusprendė paslėpti ją užantyje, kad niekas nesužinotų jo piktų kėslų.

Žmogus tikėjosi artimiausiu metu sutikti skriaudėją ir įvykdyti savo planą.

Bet likimas nulėmė kitaip, ir jis labai ilgai nesutiko to žmogaus.

Todėl jam teko nuolat nešiotis su savimi tą gyvatę, kad sutikęs jį, tuoj pat įvykdytų savo sumanymą.

Kai jie pagaliau susitiko, žmogus įvykdė savo kėslus. Sugeltasis riktelėjo iš skausmo.

– Ir ko tu dabar šauki? – paklausė žmogus. – Juk aš tyliai kenčiu ir neverkiu.

– O ko gi tau verkti? – trindamas skaudančią ranką, paklausė sugeltasis.

– Kaip tai – ko?.. Pažiūrėk į mano kūną: jį visą sugėlė šita bjaurybė! Turėjau ją visur nešiotis su savimi, tikėdamasis tave sutikti, – atsakė žmogus, rodydamas savo žaizdas. – Visa laimė, kad pasirodė, jog ji nenuodinga..

– Ir ką tu dabar pasakysi? Ar vertėjo?.. – paklausė sugeltas žmogus 🙂 .

(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 😀

Kartą į vienuolyno vartus pasibeldė valstietis. Kai brolis raktininkas atidarė duris, valstietis padavė jam gražią vynuogių kekę.

– Mielas broli raktininke, čia mano vynuogyno derlius. Tai mano dovana.

– Dėkoju. Nunešiu ją vienuolyno vyriausiajam. Jis labai apsidžiaugs.

– Ne, aš atnešiau vynuoges būtent tau!

– Man? Aš nevertas tokių nuostabių vynuogių.

– Bet tu atverdavai man duris kaskart, kai beldžiausi. Kai sausra pražudė mano derlių, tu kasdien duodavai man duonos. Aš noriu, kad ši kekė dovanotų tau gamtos meilės lašelį, saulės ir lietaus grožį.

Brolis raktininkas padėkojo, pasidėjo vynuogių kekę priešais save ir visą rytą grožėjosi – tokia ji buvo puiki..

Ir todėl jis nusprendė įteikti ją vienuolyno vyriausiajam, kurio išmintingi žodžiai suteikdavo jam žvalumo ir stiprybės.

Vienuolyno vyriausiąjį vienuolį labai nudžiugino vynuogės, bet jis prisiminė, kad vienuolyne yra sergantis vienuolis, ir pagalvojo: “Atiduosiu jam šią kekę. Galbūt, tai pralinksmins jį.“

Tačiau neilgai užsibuvo vynuogės ir pas ligonį. Jis pagalvojo: “Brolis virėjas rūpinasi manimi, stengiasi skaniai pamaitinti. Esu tikras, kad vynuogės jį nudžiugins.“

Ir kai virėjas atnešė pietus, ligonis atidavė jam vynuoges su tokiais žodžiais: “Tai – mano padėka tau už rūpestį..“

Brolis virėjas buvo pakerėtas vynuogių kekės grožiu. Kiek pasvarstęs, pakvietė savo pagalbininką ir padovanojo jam vynuoges už gerą darbą.

Pagalbininkas, savo ruožtu, padovanojo vynuoges jaunam naujokui vienuoliui, kad šis pajustų palaikymą ir vienybę.

Naujokas pasigrožėjo keke ir prisiminė brolį raktininką, kuris atvėrė jam duris, kai pirmą kartą atėjo į vienuolyną. Prieš pat pusiaunaktį naujokas nunešė vynuoges raktininkui ir pasakė:

– Valgyk į sveikatą. Juk didžiąją laiko dalį tu praleidi čia vienas. Su vynuogėmis bus linksmiau!

Tuomet brolis raktininkas suprato, kad ši nuostabi vynuogių kekė iš tiesų buvo skirta jam..

Jis suvalgė skanias sultingas uogas ir laimingas užmigo.

Taip gerumo ratas užsivėrė 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !