Kategorija: Mintys

* Žmonių veiksmai – geriausi jų vidinės būsenos “vertėjai“.

* Komfortas – ne baldas, ne rūbas, ne namas ar vietovė. Komfortas – tai kuomet sieloje ramu..

* Kad padėtume kitam, nebūtina būti stipriu. Pakanka būti geru..

* Beprasmiška ieškoti ramybės išorėje, jei neradome jos savyje.

* Daiktai yra tam, kad jais naudotumės, o žmonės – kad juos mylėtume. Kaip liūdna, kad mes pamirštame apie tai ir.. pradedame mylėti daiktus ir naudotis žmonėmis.

* Jei melas trumpintų gyvenimą, dauguma neišgyventų ir iki rytojaus.

* Mūsų gyvenime nėra nei vieno atsitiktinio žmogaus. Kiekvienas žmogus mūsų gyvenime – Mokytojas! Kažkas moko būti stipriu, kažkas – išmintingu. Kažkas moko atleisti, kažkas – džiaugtis gyvenimu, o kažkas – laužo mus, bandydamas mūsų stiprybę..

* Gerumas, ramybė, rūpestingumas, taikumas ir švelnumas – vidinės stiprybės, o ne silpnumo išraiška.

* Gamta niekada neskuba, bet visada suspėja. Nesiblaškykime, viskam savo laikas..

* Nerimas neišsprendžia šios dienos problemų. Jis atima šios dienos ramybę.

* Kas ima – pripildo delnus. Kas duoda – pripildo širdį..

* Rojus ir Pragaras – vidinės žmogaus būsenos. Gyveni Meilėje – Rojus. Užsiauginai neapykantą – pragaras.

* Dabar visiems sunku: vieniems – meluoti, kitiems – tikėti melu.

* Nė už ką netikėkite, jei jums pasakys, kad grupelė neabejingų žmonių negali pakeisti pasaulio. Nes iki šiol tik jie tai ir darė.

* Kartais mes taip įsitraukiame į “kažko didingo“ fantazijas, kad pradedame nepastebėti tų mažų, nuostabių kasdieninių smulkmenų, kurios padaro mūsų gyvenimą stebuklingu..

* Niekada nesiskųskite, kad tėvai jums kažko nedavė. Galbūt, jie atidavė jums viską, ką turėjo.

* Nėra “aukso vidurio“, kai kalbame apie nuopolį. Neįmanoma saikingai degraduoti.

* Kaip galima kažką priversti pažvelgti už kampo, jei jis iki jo dar nepriėjo?

* Atleisti pirmą kartą žmogui – išmintis. Antrą kartą – didžiadvasiškumas. Trečią kartą – kvailumas.

* Kartais reikia bėgti, kad pamatytum, kas bėgs paskui tave. Kartais reikia kalbėti tyliai, kad pamatytum, kas iš tiesų tave girdi. Kartais reikia žengti žingsnį atgal, kad pamatytum, kas dar stovi tavo pusėje. Ir kartais reikia padaryti ryžtingą sprendimą, kad pamatytum, kas su tavimi, kai viskas aplink griūva.

* Paprastume slypi visa gyvenimo magija. Būtent paprastume paslėpti visi raktai nuo sudėtingų dalykų.

* Kai matai žmogų bėdoje, negalvok, kad gyvenimas išbando tik jį. Tai išbandymas ir tau: kaip toje situacijoje pasielgsi tu? Padėsi jam ar nusigręši?

* Situacija be išeities – kai ieškai kaltų, o ne pačios išeities.

* Atminkime: ką mes bedarytume už kitų žmonių nugarų – mes visada tai darome Dievo akivaizdoje.

* Geriausia dovana – tai apkabinimas: visiems tinka ir niekas neįsižeis, jei šią dovaną sugrąžins 🙂 ..

* Džiaugtis gyvenimu – pats teisingiausias sprendimas, kurį galime priimti kelis kartus per dieną.

* Tiesiog.. būkime geresni nei vakar.. Kasdien 😀 ..

(Parinko ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 😀 !

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Mokytojau, o kas yra meilė?

– Meilė? – nusišypsojo Mokytojas, – sunku ją nupasakoti žodžiais, ją galima tik pajusti, bet aš pabandysiu..

Pirmiausia – meilėje nėra nė lašo egoizmo.. Mylintis žmogus dosnus: jis dovanoja savo meilę besąlygiškai, negalvodamas apie atlygį. Jis dėmesingas, rūpestingas ir atjaučiantis. Juo galima pasikliauti.

Mylintis žmogus taikus. Jis atviras ir pasiryžęs ieškoti susitarimo ir bendrų sprendimų. Jis viską harmonizuoja, siekia viską pagerinti.

Mylintis žmogus netrukdys kitam žmogui augti ir tobulėti, atvirkščiai – kuo galės, padės. Nevers atitikti jo pasaulio matymo ir tuo labiau – neskatins tavo nuopolio.

Mylintis žmogus nemeluos ir nemanipuliuos tavimi savo naudai. Jis nežemins tavęs prie kitų žmonių, jis gerbs tave.

Mylintis žmogus mokės išklausyti – tam jis turi noro ir kantrybės. Net jei neturi atsakymų ar sprendimų – jis tiesiog išklausys.

Mylintis žmogus nekontroliuos ir netikrins, bet kurs ir skatins atvirumo ir pasitikėjimo atmosferą santykiuose.

Mylintis žmogus nevaržys kito žmogaus laisvės – nenurodinės, nereikš pretenzijų, sąlygų ar reikalavimų. Jis supranta, kad kiekvienas žmogus turi savo pasaulėžiūrą, savo asmeninę erdvę, savo mėgiamą užsiėmimą, savo draugus.

Mylintis žmogus norės, kad jo mylimasis būtų laimingas, todėl jo veiksmai visada altruistiški. Jis galvoja pirmiausiai apie mylimą žmogų.

Mokinys nutilo, susimąstė. Paskui paklausė:

– Gražu.. Bet kodėl tuomet tiek pasaulyje kančios dėl meilės?..

– Todėl, kad meile žmonės vadina egoizmą, – atsakė Mokytojas, – o egoizmo prigimtis kitokia: jis savinasi, kontroliuoja, diktuoja, o todėl atneša žmonėms kančią ir nelaimes.. Jis ima, ima, ima.., jis tiesiog nemoka dovanoti.

Ir pridūrė:

– O Meilės magija ir didybė tame, kad dovanojama ji tik auga. Štai kas yra Meilė: ji nuolat auga, ji niekada nesibaigia, ji atneša laimę 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Vieną gražią pavasario dieną Mokytojas į pokalbį su savo mokiniais atnešė saują sėklų ir pasakė:

– Šį kartą bus praktinė pamoka, iš kurios vėliau mokysimės ir darysime išvadas. Aš jums papasakosiu, kaip iš sėklų užauginti gerą derlių. Jas padalinsiu visiems po lygiai – pasodinsite jas savo soduose, o rudenį aptarsime jūsų darbo rezultatus.

Mokiniai išklausė paskaitą ir išsiskirstė. O rudenį Mokytojas, kaip ir žadėjo, atėjo pažiūrėti į savo mokinių darbus. Ir nors sėklos buvo vienodos – rezultatai buvo skirtingi..

Pirmojo mokinio sode Mokytojas neaptiko jokių augalų.

– Kodėl tavo sode nieko neužaugo? – paklausė jis.

– Mokytojau, aš nesugebėjau išsaugoti sėklų.. Jas sugraužė pelės.

– Tai pamoka tau: saugok kaip savo akį tai, už ką ėmeisi atsakomybės.

Ir antrojo mokinio sode nebuvo augalų..

– Mokytojau, aš per anksti pasodinau sėklas. Jos sušalo.

– Viskam savo laikas: niekada neskubėk, viską daryk laiku, – atsakė Mokytojas.

Trečiasis mokinys taip pat neturėjo ką parodyti:

– Atleiskite, Mokytojau, aš pasodinau sėklas, bet pamiršau jas prieš tai sudaiginti.

– Tai tau pamoka: pažadink sėklas augimui, o tik po to sodink.

Kitas mokinys sutiko Mokytoją nuleidęs galvą:

– Mokytojau, aš pamiršau pasodinti sėklas..

– Atmink: ką pasėsi, tą ir pjausi, – priminė Mokytojas.

Ir penktasis neturėjo kuo pasidžiaugti: pasodino sėklas, jos sudygo, bet mokinys nusprendė jas persodinti į kitą vietą. O ten jos neprigijo, sunyko – šaknys dar nebuvo išsivysčiusios..

– Viskas turi turėti savo šaknis, – pamokė Mokytojas.

Sekantis mokinys atrodė nuliūdęs:

– Sudygo mano augalai, bet aš vis pamiršdavau juos palaistyti, ir jie nudžiuvo.

– Atmink: niekas negali augti be priežiūros, – pasakė Mokytojas.

Ir septintasis buvo nusivylęs:

– Atėjo kaimynas, pasišaipė iš mano darbo, ir augalai sunyko..

– Saugok ateityje savo augintinius nuo piktos akies, – perspėjo Mokytojas.

Neturėjo ką parodyti ir aštuntasis mokinys:

– Mokytojau, aš prisiklausiau daugybės svetimų patarimų, bet nieko neužaugo.

– Išmok pasitikėti savimi ir nesiblaškyti, – padrąsino Mokytojas.

Devintasis mokinys pasiguodė:

– Aš pernelyg vėlai pasodinau sėklas.

– Tai, kas tiko vakar, ne visada gerai šiandien, – pastebėjo Mokytojas.

Dešimtojo sode Mokytojas pamatė augalus, bet jie buvo gležni ir be vaisių.

– Pamiršau juos patręšti..

– Nelauk vaisių iš nederlingos žemės – pamokė Mokytojas.

O štai sekantis mokinys pagaliau nudžiugino Mokytoją – jis užaugino gerą derlių:

– Mokytojau, aš laikiausi visų tavo nurodymų!

– Tu geras mokinys, labai džiaugiuosi dėl tavo rezultatų.

Bet didžiausia staigmena laukė Mokytojo dvyliktojo mokinio sode.. Ten stovėjo didžiuliai krepšiai su dideliais, sultingais vaisiais, ir jų buvo neįtikėtinai daug!

– Mokytojau, aš atlikau viską, ko mus mokei. Tik dar papildomai kiekvieną kartą bendravau su augalais: kas rytą linkėjau jiems geros dienos, džiaugiausi kiekvienu jų lapeliu ir žiedu. Pasakojau jiems apie save ir kas vakarą linkėjau jiems geros nakties.. Ir įvyko stebuklas: atsidėkodami už rūpestį, augalai padovanojo man kelis kartus didesnį derlių..

– Tu išmokei mus visus svarbiausio dalyko: meilė ir nuoširdus rūpestis daro stebuklus.. – susigraudino Mokytojas ir padėkojo mokiniui, kuris tapo Kūrėju 🙂 .

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Saulėtos visiems nuotaikos 🙂 !

Kai kažkas barasi, žemindamas tave,
Kai kažkas dalina patarimus, kurių neprašei,
Kai kažkas skaito tave kaltu dėl savo skausmo,
Kai jie negirdi tavęs, nuolat kalbėdami tik apie save,
Kai jie lygina tave su kitais žmonėmis,
Ignoruoja, smerkia arba išjuokia tavo mintis ir jausmus –

Sustok. Giliai įkvėpk.

Suprask, kad tai jų, o ne tavo skausmas.
Suprask, kad jie mato vienintelį sapną, kurį gali matyti,
kol neprabus,
Suprask, kad jie mato ne tave, o savo iliuzijas.

Galbūt, jiems sunku mylėti save.
Galbūt, jie ieško savo vertingumo patvirtinimo iš išorės.
Galbūt, jie atskirti nuo savo širdies alsavimo, savo kūno,
savo tikrojo pašaukimo.
Galbūt, jie gyvena dualiame gėrio ir blogio pasaulyje,
sėkmių ir nesėkmių pasaulyje.
Galbūt, jie pamiršo paprastą būties džiaugsmą.

Galbūt, tu supranti tai.
Galbūt, tu jau buvai ten, kur jie dabar.

Nebandyk jų pakeisti. Jie negali pasikeisti.
Nebandyk taisyti jų trūkumų. Jie neprašo, kad juos taisytum.
Kuo daugiau juos spaudi, tuo labiau
jie stums tave nuo savęs.
Nesusipainiok jų pergyvenimų voratinklyje.
Būk atviras, būk geraširdiškas, bet be spaudimo kitiems.

Jie sutrikę. Taip jau yra.
Suteik jiems laisvę būti sutrikusiems.
Jie išreiškia savo nuoskaudas tau. Taip jau yra.
Suteik jiems laisvę išreikšti savo nuoskaudas.
Jie smerkia tave. Taip jau yra.
Tegul jie bus laisvi ir šitame.

Būk laisvas, išreikšdamas savo mintis ir jausmus!
Leisk sau liūdėti, supykti, suabejoti..
Tegul visos šios energijos laisvai teka per tave.
Jos nesužeis tavęs, jei leisi joms laisvai tekėti.

Taip, šioje kelionėje tu prieisi daug kryžkelių ir vartų.

Nežiūrint į nieką, tęsk savo kelionę
ir leisk kitiems eiti savo keliu.
Tau nereikia teisintis ar ginti savojo kelio.
Būk savimi šiais sunkiais laikais.

Nekovok su tamsa: suprask – ji neturi jokios galios.

Tiesiog įžiebk SAVO VIDINĘ ŠVIESĄ!

(Autorius – D. Foster, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Rašinėlis apie televizorių

Kartą pradinių klasių mokytoja paprašė vaikų parašyti rašinėlį apie tai, ko jie paprašytų Kūrėjo, jei jį sutiktų.

Vakare, tikrindama vaikų darbus, mokytoja aptiko vieną rašinėlį, kuris ją labai sukrėtė. Tuo metu į kambarį įėjo mokytojos vyras, ir, pamatęs ją verkiančią, paklausė:

– Kas atsitiko?

– Paskaityk, – atsakė mokytoja ir padavė vieno berniuko rašinį.

“Kūrėjau, šiandien noriu paprašyti Tavęs kai ko ypatingo: paversk mane televizoriumi. Aš noriu užimti jo vietą namuose. Noriu gyventi taip, kaip gyvena televizorius mūsų namuose.

Noriu turėti ypatingą vietą ir suburti prie savęs visą šeimą. Kad manęs klausytų nepertraukinėdami ir neužduodami klausimų, kai aš kalbu. Noriu būti dėmesio centru.

Noriu, kad manimi rūpintųsi, kaip rūpinasi televizoriumi, kai jis sugenda. Noriu būti su tėčiu, kai jis grįžta namo, net jei jis jaučiasi pavargęs.

Kad mano mama, vietoje to, kad ignoruotų mane, ateitų pas mane, kai lieka viena ir pradeda liūdėti. Noriu, kad nors retkarčiais tėvai patrauktų į šoną visus savo reikalus ir nors truputį pabūtų su manimi.

Kūrėjau, aš neprašau daug… Aš tik noriu gyventi taip, kaip gyvena eilinis televizorius.“

– Siaubas! Vargšas berniukas! – šūktelėjo mokytojos vyras. – Kas per žmonės jo tėvai?!

Mokytoja su ašaromis akyse atsakė:

– Tai mūsų sūnaus rašinėlis…

*******

Nepažįstamo žmogaus balso šiluma

Kiekvieną vakarą už sienos, kaimynų bute, aš girdžiu mažos mergaitės verksmą. Tėvai pratina ją miegoti tamsiame kambaryje, o patys žiūri televizorių. To vaiko verksme aš girdžiu vienatvės skausmą.

Ką gi daryti? Pokalbis su tėvais gali dar labiau apsunkinti mažylės padėtį.. Ir aš nusprendžiau pradėti dainuoti…Juk jei aš girdžiu mažylę, reiškia, ir ji mane išgirs!

Kiekvieną vakarą, kai mergaitę paguldo miegoti, aš dainuoju jai gražias lopšines, tyliai kalbuosi su ja ir švelniai raminu.

Mažylė klausosi nematomo draugiško balso, nutyla ir užmiega…

Taip nepažįstamo žmogaus balso šiluma gelbėja jos širdelę nuo kaustančio vienatvės ledo.

*******

Istorijos iš Piero Ferrucci knygos “Gerumo jėga“, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Atėjo kartą Kūrėjas su Meile, Taika, Džiaugsmu, Geraširdiškumu ir Tiesa – savo amžinais palydovais – pas žmogų ir pabeldė į jo namų duris.

Žmogus atidarė duris, įleido brangius svečius ir pradėjo vaišinti juos vakariene. O Kūrėjas išėmė iš savo krepšio dubenėlį, padovanojo jį žmogui ir paaiškino, kad, gerdamas iš jo, žmogus papildys savo dvasines jėgas.

Žmogus padėkojo, atsigėrė iš dubenėlio vandens ir pastatė jį indaujoje, pačioje matomiausioje vietoje.

Netrukus į duris vėl pabeldė. Tai buvo Nuoskauda su savo palyda: Smerkimu, Pykčiu, Išdidumu, Neapykanta, Melu ir Pavydu. Žmogui buvo nepatogu jų neįleisti, juk yra sakoma: “Svečias į namus – gerovė į namus“.

Juolab, kad naujieji svečiai žadėjo gerajam šeimininkui nubausti visus jo skriaudikus, pagelbėti užimti gerą padėtį visuomenėje, apdovanoti valdžia ir šlove..

Apsidžiaugė žmogus ir pakvietė juos į vidų. Bet jie nepanoro sėdėti už vieno stalo su Kūrėju, tad Kūrėjui su jo draugija teko išeiti, nes labai jau žmogui patiko naujųjų svečių pažadai.

Kūrėjas išėjo, o likę svečiai pradėjo puotauti, vaišinti šeimininką svaiginančiu neišmanymo vynu. Žmogus greitai tapo priklausomas nuo šio gėrimo ir jam norėjosi, kad svečiai būtų kuo ilgiau – juk tik jie turėjo tokio vyno.

Be to, jie ir pažadus savo įvykdė: padėjo nubausti skriaudėjus, o su Melo pagalba žmogus įgijo aukštą padėti visuomenėje.

Ilgai svečiavosi šie gyventojai pas žmogų. Jis tapo turtingas ir viską turėjo, rodos – gyvenk ir džiaukis, bet širdyje buvo nyku ir tuščia..

Jis prisiminė laikus, kai pas jį svečiavosi Kūrėjas, ir kiek džiaugsmo tuomet patyrė, o nuo dabartinių svečių buvimo beliko tik liūdesys.

Priėjo žmogus prie indaujos, kur buvo paslėpęs Kūrėjo dovanotą dubenėlį, pripylė į jį šaltinio vandens ir atsigėrė.. Svaigulys nuo neišmanymo vyno kaipmat praėjo, ir jis nusprendė išprašyti užsibuvusius svečius.

Pažadino juos, palydėjo iki durų ir atsisveikino. Apsižvalgė – o namuose tiek šiukšlių, kad žingsnio nėra kur žengti! Puolė žmogus tvarkytis, o mintys vis sukasi apie Kūrėją ir jo bendražygius.

“Kaip aš galėjo juos taip įžeisti, kodėl taip lengvai išprašiau dėl kitų atėjūnų?.. Ko gero, neatleis Kūrėjas man ir daugiau nei jo, nei jo palydovų nepamatysiu“ – galvojo žmogus.

Staiga pasigirdo beldimas į duris. Atvėrė jas žmogus, o ten – Kūrėjas ir jo amžini bendražygiai stovi.

– Negali būti! Kokia laimė jus matyti! – apsidžiaugė žmogus. – Atleiskite man, jei galite.

Priėjo prie žmogaus Geraširdiškumas, apkabino jį.

– Tu prašai atleidimo? – paklausė Kūrėjas. – Bet ar matai tarp mano palydovų Nuoskaudą ar Pyktį? O jei jų nėra, tuomet ir atleisti tau nėra ko – juk įsileisdamas tuos svečius, tu pats save nubaudei..

Pažvelgė žmogus į Kūrėją ir pakvietė jį su savo bendražygiais į savo namus. Įėjo Kūrėjas ir buvo šalia žmogaus visą jo gyvenimą. O kartu į žmogaus gyvenimą atėjo ir Meilė, Taika, Džiaugsmas, Geraširdiškumas ir Tiesa.

Ir nors ne vieną kartą beldėsi į namus neprašyti svečiai su neišmanymo vynu, bet žmogus jau turėjo karčią patirtį, todėl vos išgirdęs jų balsus, jis tvirtai užrakindavo duris..

Autorius S. Šepel, vetė ruvi.lt

Visiems saulėto ir šilto savaitgalio 🙂 !

Svajonė

Jauna, veržli, šviesi Svajonė atėjo pas žmogų ir paprašė:

– Įgyvendink mane!..

– Dar ne laikas, – atsakė žmogus, – aš pernelyg jaunas tokiai Svajonei.

Bėgo laikas. Svajonė vėl atėjo pas žmogų:

– Dabar tu suaugęs, prašau, įgyvendink mane!

– Dar ne laikas, – pakraipė galvą žmogus, – pirmiausiai reikia tvirtai atsistoti ant kojų.

– Na, kaip, ar jau laikas? – skubino žmogų Svajonė, kai jis jau tvirtai stovėjo ant kojų.

– Dar ne laikas, – atsakė jis, – reikia vaikus užauginti, o tik po to..

– Gal jau dabar?.. – paklausė Svajonė žmogaus jo dukters vestuvėse.

– Ne, ne.. dar ne laikas, – papurtė galvą žmogus, – tiek rūpesčių: vaikai, anūkai, atidedam vėlesniam laikui.

– Gerai, vėliau.. – atsiduso Svajonė.

Ir štai žmogus išėjo į pensiją ir.. prisiminė savo Svajonę.

– Svajone, kur tu? Manau, dabar jau pats laikas!

– Jau ne laikas.. – atsiduso suvargusi, išblukusi ir beveik ištirpusi Svajonė. – Jau per vėlu..

Paprasčiausias gyvenimas..

Kartą mokytojas pasakė Mokytojui:

– Aš gyvenu vienuolyne jau keletą metų.. Klausau jūsų išmintingų kalbų, atlieku įvairias praktikas. Ir dar vaikštau į turgų, nešioju malkas ir vandenį, dirbu ūkyje..

Ir nusiminęs pridūrė:

– Bet juk tai paprasčiausias gyvenimas!.. Kame mano mokymosi prasmė?

– Tame ir yra Kelio prasmė: daryti paprastus darbus ir būti sąmoningu, kai juos darai.

– Bet juk tame nėra nieko ypatingo! – nerimo mokinys.

– Tame ir esmė: tiesiog gyventi ir būti sąmoningu kiekvieną akimirką. – atsakė Mokytojas.

Ir nusišypsojęs pridūrė:

– O “kažko ypatingo“ nori ta tavo dalis, kurios ir siekiame atsikratyti 🙂 ..

Atverkite langą

Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:

– Kodėl sudūžta langas, kai į jį meta akmenį?

– Todėl, kad akmuo sunkus, – atsakė vienas iš mokinių.

– Todėl, kad stiklas trapus, – atsakė kitas.

– Todėl, kad metimas taiklus, – atsakė trečiasis.

Mokytojas pakraipė galvą ir tarė:

– Niekas iš jūsų neatsakė teisingai. Langas sudužo, nes.. buvo uždarytas 😉 !

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Vieno daugiabučio namo pirmame aukšte name gyveno močiutė. Jai buvo 97 metai. Miela, geraširdė senučiukė, visada geros nuotaikos, besišypsanti ir draugiškai nusiteikusi.

Iš pradžių močiutė papuošė palanges gėlių vazonais savo aukšto laiptinėje. Gražu.. Bet sekančią dieną gražiausias gėles pavogė.

Kaimynai nusprendė įtaisyti užraktą įėjimo duryse. O močiutė laiptinėje ant sienų pakabino rėmelius su išmintingais posakiais ir citatomis, kurie žadino dvasingumą. Ir ant palangių vėl pastatė gėlių. Jauku.

Laiptinėje pradėjo burtis jaunimas. Močiutė išėjo, pasisveikino ir.. pasiūlė jiems vandens ar arbatos. Jie ilgai juokėsi. Išskynė gėles, apvertė rėmelius.

Sekančią dieną močiutė vėl pastatė gėlių, pataisė rėmelius ir padėjo ant palangės knygų. Klasiką. Atėjo paaugliai. Triukšmavo, šurmuliavo.

Močiutė išėjo ir.. pasiūlė jiems arbatos ir pačios keptų kvapnių spurgų. Jaunuoliai tiesiog negalėjo atsisakyti.. Ir net pasiėmė nuo palangės knygų paskaityti. Gėlių nelietė, rėmelių taip pat.

Sekančią dieną močiutė išnešė į laiptinę plastikinį butelį su vandeniu, kad kiekvienas, panorėjęs pasirūpinti gėlėmis, galėtų jas palaistyti. Ir.. naujų knygų.

Vakare atėjo paaugliai, pradėjo triukšmauti ir laistytis vandeniu. Močiutė vėl išėjo į laiptinę, pasiūlė jiems arbatos ir spurgų, pripylė vandens į butelį ir paprašė palaistyti gėles.

Paaugliai pradėjo lankytis laiptinėje kiekvieną dieną, kaimynai pyko ir net iškvietė policiją, bet močiutė pasakė, kad jie atėjo pas ją pasiskolinti knygų, išdalino jas sutrikusiems paaugliams ir palydėjo policiją iki lauko durų.

Laiptinėje atsirado knygų spinta. O šalia skelbimas: “Prašymas! Jei turite namuose įdomių perskaitytų knygų – būkite geri, pasidalinkite. O tie, kas paėmė knygas paskaityti – grąžinkite, kad ir kiti galėtų jas perskaityti.“

Spinta buvo užpildyta knygomis. Gėlės ant palangių atsirado jau visuose aukštuose. Gražūs rėmeliai su citatomis taip pat. O lauko durys vakarais buvo atviros.

Vakare laiptinėje galima buvo pamatyti paauglius, vartančius knygas. Močiutė padėjo ant palangės žibintuvėlius, kad būtų patogiau skaityti. Vaikai susirinkdavo laiptinėje ir uždegdavo žibintuvėlius, todėl laiptinėje buvo šviesiau, nei įprasta…

.. Močiutės jau nėra. Jos bute, pirmame aukšte, įkurtas vaikų ir paauglių klubas. Laiptinėje – biblioteka ir daug gėlių ant palangių. O klubo simboliu tapo žibintuvėlis.. lyg priminimas apie močiutės širdies šviesą, kuri įžiebdavo kitų žmonių širdžių šviesą 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Vieną gražią dieną pradėjo skruzdėlės statyti skruzdėlyną. Vos suderino darbus ir pradėjo nešti spyglius į numatytą vietą, atšliaužė didžiulė sraigė ir paklausė:

– Ką jūs čia darote?

– Statome skruzdėlyną, – atsakė skruzdėlės.

– Tuoj pat patraukite visa tai man iš kelio! Per šitas šiukšles negaliu toliau keliauti!

Skruzdėlės pasitarė ir nusprendė dėl viso pikto statyti skruzdėlyną truputį toliau. Jos surinko sudėtus spyglius ir pradėjo nešti į kitą vietą, o sraigė nušliaužė toliau.

Naujoje vietoje skruzdėlės jau sukrovė didelį skruzdėlyną ir vos uždėjo paskutinius šapelius – vėl pasirodė ta pati piktoji sraigė.

– Ir vėl?! – sušuko ji. – Jūs tyčiojatės iš manęs?.. Tučtuojau patraukite viską iš kelio, nes man reikia čia šliaužti.

– Greitai ateis žiema, – pasakė skruzdėlės, – be skruzdėlyno mes sušalsime..

– Nieko nežinau ir nenoriu girdėti! – šaukė sraigė. – Kad iki rytojaus ryto kelias būtų laisvas! Aš laukiu..

Kiek parymojusi, sraigė pasislėpė savo namelyje ir kietai užmigo.

– Juk sraigei tas pats, kur šliaužti, – pasakė vienas skruzdėliukas, – o mums be skruzdėlyno negalima. Reikia apsukti sraigę!

Skruzdėlės taip ir padarė. Jos įsitvėrė į lapo kraštus, ant kurio buvo įsitaisiusi sraigė, ir pasuko jį į priešingą skruzdėlynui pusę.

Ryte sraigė pabudo ir negalėjo savo akims patikėti: kelias laisvas!

– Ir kada jie suspėjo tokį kalną pernešti į kitą pusę?.. Man, žinoma, tas pats, kur šliaužti.. ir ten, ir čia tokia pati žolė. Bet aš iš principo nesuku iš kelio. Ir kodėl turėčiau, jei galiu šliaužti tiesiai?!

Ir, dar kiek pamurmėjusi, sraigė nušliaužė ten, iš kur atšliaužė..

Kartais geriau nukreipti pyktį į šalį, ir jis užgęsta savaime 😉 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 😀 !

– Mokytojau, – kartą paklausė mokinys, – kodėl gyvenime yra sunkumai, kurie trukdo pasiekti tikslą, nukreipia į šoną nuo pasirinkto kelio ir priverčia mus pasijusti silpnais?

– Tai, ką tu vadini sunkumais, – atsakė Mokytojas, – iš tikrųjų yra tavo tikslo dalis. Nustok su jais kovoti. Tiesiog turėk juos omenyje, kai rinksies savo kelią.

Įsivaizduok, kad šaudai iš lanko. Taikinys toli, ir tu jo nematai, nes ant žemės nusileido rūkas. Argi tu kovosi su rūku? Ne, tu palauksi, kol rūkas išsisklaidys.

Tada pamatysi taikinį, bet pakils vėjas ir nuneš strėles į šoną. Argi tu kovosi su vėju? Ne, tu tiesiog nustatysi jo kryptį ir paleisi strėlę, atsižvelgdamas į tai.

Tavo lankas sunkus ir kietas, ir tau neužtenka jėgų įtempti stygą. Argi tu kovosi su lanku? Ne, tu treniruosi raumenis, kaskart vis stipriau įtempdamas lanko stygą.

– Bet juk yra žmonės, kurie šaudo iš lengvo ir lankstaus lanko saulėtą, nevėjuotą dieną, – ištarė mokinys su nuoskauda. – Kodėl gi tik mano bandymai sulaukia tiek daug kliūčių? Nejaugi gyvenimas priešinasi mano judėjimui į priekį?

– Niekada nesižvalgyk į kitus, – nusišypsojo Mokytojas. – Kiekvienam savo lankas, savo taikinys ir savo laikas paleisti strėlę. Vienų tikslas – taiklus pataikymas, kitų – galimybė išmokti valdyti lanką.

Mokytojas pasilenkė prie mokinio ir tyliai pridūrė:

– O dabar atversiu tau didelę paslaptį.. Rūkas nenusileidžia ant žemės tam, kad sutrukdytų tavo bandymams paleisti strėlę, vėjas nepakyla tam, kad nuneštų strėlę į šoną, o lankas padarytas sunkus ne tam, kad tu pasijustum silpnas. Visa tai tiesiog yra 😉 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 😀 !