Kategorija: Mintys

Vieną dieną Mokytojas pasakė savo mokiniams:

– Aš pasidalinau su jumis viskuo, ką žinojau. Bet dabar turime atsisveikinti, nes surasti savo laimę gyvenime turėsite patys.

– Mokytojau, bet aš girdėjau, kad laimė greitai baigiasi, kad kiekvienam ji vis kitokia.. Kaip tuomet mes ją atrasime? – paklausė vienas mokinys.

– Yra vienas neišsenkantis laimės šaltinis, – atsakė Mokytojas. – Tas, kas jį suranda, yra laimingas visą gyvenimą. Ieškokite..

Atsisveikino mokiniai su savo Mokytoju ir sutarė sugrįžti pas jį po kelerių metų, kad papasakotų apie savo paieškas.

Greitai prabėgo laikas.. Pirmasis mokinys negrįžo, jis atsiuntė Mokytojui tik laišką: “Aš radau laimės šaltinį. Tai – valdžia. Aš sėkmingai lipu valdžios laiptais ir tikiuosi pasiekti aukščiausią pakopą.“

Antrasis mokinys taip pat perdavė Mokytojui žinią raštu: “Laimės šaltinis – turtas.“

Trečiasis mokinys nei pasirodė, nei laiško parašė. Bet Mokytojui papasakojo, kad jo mokinys tapo kariu ir išvyko į svetimą šalį kariauti. “Matyt, mano mokinys nusprendė savo laimę jėga užkariauti.. “ – su liūdesiu pagalvojo Mokytojas.

Praėjo dar keleri metai, ir vieną dieną Mokytoją aplankė ilgai lauktas ketvirtasis mokinys.

– Mokytojau, aš tapau gydytoju. Gydžiau žmones ir mačiau, kokie jie laimingi tampa, kai pasveiksta.. Kokia laimė, kad galiu padėti žmonėms!  – pasidalino savo patirtimi mokinys.

Mokytojas nusišypsojo ir džiaugsmingai tarė:

– Tu supratai patį svarbiausią dalyką! Jei suteiki žmonėms laimės – ji visada bus su tavimi. Juk darydamas gerus darbus, darai geresniu šį pasaulį.. O neišsenkantis laimės šaltinis – tai ir yra siekis daryti gerus darbus. Ir kuo daugiau žmogus semiasi iš šio stebuklingo šaltinio, tuo daugiau laimės jo gyvenime 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Nežinia kur ir nežinia kada, bet tikrai žinoma, kad gyveno kartą zuikis. Pats paprasčiausias, eilinis žvairys, na, gal šiek tiek pastabesnis ir jautresnis, nei kiti zuikiai.

Gyveno jis sau, ir būtų gyvenęs toliau, bet dėl savo pastabumo, o ypač dėl jautrumo, matydamas, kokie rūpesčiai slegia jo gentainių gyvenimą, jis prarado ramybę, dieną ir naktį galvodamas apie sunkią zuikių dalį ir apie tą neteisybę, kurią jie patirdavo iš vilkų, lapių ir kitų žvėrių pusės.

Vieną dieną, klaidžiodamas po mišką, jis meldė Aukščiausiąjį pagalbos, kad išvaduotų jo gentainius nuo tų pavojų, kurie gyvenime juos nuolat persekiojo. Ir, kaip nekeista, Aukščiausias jį išgirdo.

Besimelsdamas jis priėjo trijų takelių kryžkelę ir pamatė didelį akmens luitą, ant kurio buvo parašyta:

“Tiesiai eisi – tapsi stipriu zuikiu ir daug naudos sau ir savo genčiai atneši. Į dešinę pasuksi – vilku pavirsi, bus tau nauda, o broliams savo daug nemalonumų suteiksi. Į kairę eisi – liūtu pavirsi ir didelę naudą sau atrasi, bet savo genčiai daug bėdos atneši.“

Perskaitė visa tai zuikis ir susimąstė:

– Na, kokia nauda iš to, kad aš tapsiu stipriu zuikiu? Zuikis yra zuikis. Bet koks eilinis vilkas ar pusgyvė lapė mane suės, net kauliukų neišpjaudami. Argi verta?

Tarkime, aš pavirsiu vilku. Nematau tame jokių nemalonumų, kuriuos galėčiau suteikti savo gentainiams. Sakyčiau, atvirkščiai. Aš pradėčiau juos ginti nuo lapių ir vilkų. Taip, bet yra baisesnių žvėrių už lapes ir vilkus. Ir kas tada? Ne, neverta.

Reikia būtinai pavirsti liūtu, juk tai visai kitas reikalas. Aš būsiu žvėrių karaliumi, ir tuomet mano genčiai jau tikrai niekas neišdrįs kelti grėsmės. Jau aš tai tikrai tuo pasirūpinsiu. Tegul tik kas nors pabando juos nors pirštu paliesti. O su ta bėda, akivaizdu, čia kažkas pripainiota.

Ir pasuko zuikis į kairę. Ėjo jis, ėjo ir po truputį virto žvėrių karaliumi, bet šių nuostabių pasikeitimų eigoje jis ilgainiui pamiršo visus savo vargšų gentainių rūpesčius.

Ir kai jis pagaliau pilnai pavirto liūtu, tai pamiršo beveik viską: kuo buvo, kuo gyveno ir kaip tapo tuo, kas yra. Bet tai buvo tik pusė bėdos, kita pusė buvo tame, kad jis buvo labai alkanas ir nepamiršo kelio į zuikių buveinę…

Autorius – Orli Bi Dorsi, vertė – ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Nedideliame namelyje ant jūros kranto gyveno vienišas vyras.

Jo gyvenimas buvo paprastas, bet laimingas: maisto jis užsiaugindavo, pasigaudavo žuvies, o laisvu laiku ėjo pasivaikščioti jūros krantu.

Jis grožėjosi tolimu horizontu, klausėsi bangų mūšos, o paskui lipo į nedidelę kopą, kur augo daili pušis. Vyras mėgo ją piešti – tokia graži ji jam atrodė..

Bet kartą pradėjo siausti stipri audra: kopą nuplovė didelės bangos, pušį nuvertė, o namelį stipriai apgadino smarkus vėjas ir šėlstanti jūra.

Kai viskas aprimo, vyras atsisėdo ant jūros kranto ir pagalvojo: net jei ir atstatys namą bei pasodins kitą pušį, jis jau niekada nebus toks laimingas, kaip anksčiau.. Viską, kas buvo geriausia jo gyvenime, nusinešė audra..

Bet ėjo laikas, ir gyvenimas pamažu susitvarkė. O vieną dieną vyras susipažino su nuostabia mergina.. Kartu jie praleisdavo daug laiko – mylėjo vienas kitą ir džiaugėsi gyvenimu.

Tačiau kartą mergina dingo iš jo gyvenimo: jos tėvai turėjo išvykti į kitą miestą, ir mergina išvažiavo kartu su jais. Vyras labai skausmingai išgyveno išsiskyrimą – jam atrodė, kad jis jau niekada nebus laimingas ir negalės nieko pamilti..

Nusivylęs ir paniuręs jis klaidžiojo pajūriu, ir pasaulis atrodė jam nemielas. Bet.. netikėtai pamatė išmestą į krantą valtį, kurioje buvo skrynia su daugybe senovinių knygų.

Vyras jomis labai susidomėjo, ir dabar ilgais vakarais skaitė knygas, daug galvojo, ir – vėl pasijuto labai laimingas! Tik štai.. vieną dieną atsirado knygų šeimininkas, ir teko knygas jam sugrąžinti.

Tačiau šį kartą vyras nepasidavė liūdesiui – jam suteikė viltį išmintis, kurią jis perskaitė vienoje iš senovinių knygų: “Mes įsivaizduojame laimę tokią, kokią anksčiau patyrėme, bet ji kaskart ateina vis kitokia“..

Ir jis su džiaugsmu patraukė per gyvenimą.. savo laimės pasitikti 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Kartą pas vieną išminčių atkeliavo žmogus iš labai tolimos šalies.

Vos užėjęs į kambarį, žmogus pažėrė daugybę klausimų išminčiui..

Išminčius kurį laiką ramiai klausėsi, bet paskui sustabdė keliautoją ir paklausė:

– Kiek daug klausimų! Ar esi uždavęs juos dar kažkam?.

Keliautojas liūdnai atsakė:

– Aš labai daug metų keliavau, ir tuos klausimus užduodavau kiekvienam sutiktam išminčiui..

– Tai, ko gero, gavai daug atsakymų? Kodėl tuomet man juos vėl užduodi? – paklausė išminčius.

Keliautojas nuleido galvą:

– Aš jau nežinau, kur jų ieškoti.. Aš taip ir negavau nei vieno atsakymo.. Ir esu visiškai nusivylęs.. Galbūt, tu man padėsi?.

Išminčius pagalvojo ir atsakė:

– Į tavo klausimus atsakyti dabar aš negaliu – juk pats matai, kad atsakymų jau gavai labai daug.. Todėl.. aš pasiūlysiu tau sprendimą!

– Gerai, sutinku! – apsidžiaugė keliautojas.

Bet išminčius atsakė:

– Aš negaliu tau jo pasiūlyti tuoj pat, nes tam reikia laiko. Todėl pasilik pas mane metams, bet per tą laiką nieko neklausinėk, o tiesiog laikykis tylėjimo ir rimties. O po metų galėsi klausti..

Praėjo metai.

Visą tą laiką keliautojas laikėsi tylėjimo įžadų ir meditavo.

Vieną rytą išminčius pasikvietė jį ir tarė:

– Štai ir praėjo metai, ir šiandien aš tesėsiu savo pažadą.  Dabar gali klausti manęs visko, kas tik tau rūpi!

Keliautojas nusišypsojo ir džiaugsmingai atsakė:

– Dėkoju tau, gerasis žmogau, už tavo išmintingą sprendimą! Neįtikėtina, bet aš neturiu tau nei vieno klausimo.. Visus atsakymus per šiuos metus aš išmokau atrasti savo širdyje 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

PATIKIMA APSAUGA

Užsimanė tuščiagarbis kiškis, kad lapė jo namus saugotų.

Sumeistravo būdelę. Su vilko pagalba pasodino į ją lapę.

Ir nuo to laiko į namus neužeina.

Lapė neleidžia!

************

KARTUS SALDUMAS

Uždraustas vaisius saldus.

Kol jį valgai.

Bet koks kartus pasidaro paskui!..

************

JAUNYSTĖ – SENATVĖ

Juokėsi jaunas medis iš seno kelmo.

Kol vieną dieną pats kelmu tapo!

***********

AMŽIAUS VAIKAS

Pamatė elektrinis virdulys senovinį virdulį ir nusijuokė:

– Tai kiek gi čia laiko ir jėgų reikia, kad tu užvirtum? Visai kitas reikalas aš – įjungei ir viskas!

– Ech tu, amžiaus vaike! – atsiduso senasis virdulys.- O kas iš to? Kol aš užvirdavau, žmonės taikiai, be skubos bendraudavo, ir kalbėdavosi jie apie svarbiausius dalykus gyvenime. O dabar apie ką žmonės kalbasi? Jie nesikalba, net jei tavo dėka ir atsiranda laisvo laiko…

***********

NUOSPRENDIS

Vogė kūnui,

O apvogė sielą!

***********

DUONOS SVORIS

Atliekamos duonos turi tik dosnus žmogus.

Godžiam jos visada trūksta!

************

TIESOS METAS

Viskas atvira šiandien Tiesos pažinimui.

Bet tik daugybė širdžių yra užvertos…

************

PASITAISĖ!

Atleido geras žmogus savo skriaudėjui vieną kartą.

Atleido antrą…

O trečio karto ir nereikėjo.

Žiūrėdamas į jį, skriaudėjas pats geru žmogumi tapo…

************

Autorius vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Yra tokia žuvelė juokingu pavadinimu “prielipa“. Prilimpa ji prie akmens dumbliname dugne, arba prie medžio pliauskos, ir mato tik tai, kas yra priešais akmenį ar pliauską. Daugiau nieko šiame pasaulyje jai neegzistuoja!

Ir štai vieną kartą varliukas, kuris gali ir sausumoje, ir vandenyje būti, pabandė pasidalinti su Prielipa savo įspūdžiais apie pasaulį.. Ir ko tik jis jai nepripasakojo!

Apie tai, kad yra dangus ir apie plaukiančius dangumi debesis. Apie saulę ir apie čiulbančius paukščiukus, apie čirškiančius svirplius ir apie skraidančius laumžirgius..

Prielipa klausėsi varliuko nepatikliai, su atlaidžia pašaipa..

Bet staiga varliukas pradėjo pasakoti tiesiog neįtikėtiną istoriją:

– Iššokau kartą aš į krantą ir matau: vaikšto pakrante milžinas ir kažko ieško. Iš pradžių aš nesupratau, ką jis ten daro, bet paskui pamačiau, kad milžinas gaudo buožgalvius ir mažus varliukus! Jis ir mane pastebėjo, bet aš stryktelėjau į vandenį ir pasprukau..

Oi, kaip baisu buvo! Juk kojos jo tokios ilgos, kad jis galėjo mane kaipmat pagauti.. Ir akys jo labai toli mato.. Mane iki šiol visą purto, kai visa tai prisimenu..

Prielipa išklausė ir pašaipiai tarė:

– Na ir meistriškai tu meluoji! Nėra jokio dangaus, nėra jokios saulės, nėra jokių milžinų! Tai tik tavo išsigalvojimai, tikrų tikriausios nesąmonės. Ar gali man visa tai įrodyti?

– Tu tik pakilk aukštyn, į šviesą iš šito dumblino dugno, ir dar ne tai pamatysi!

– Net nesiruošiu nei kilti, nei į kažką žiūrėti, – piktai atsakė Prielipa. – Aš ką, kokia tamsi bobelė, kad tikėčiau tavo pasakomis ir visokiais stebuklais?!

.. Ar kartais nesielgiame ir mes taip, kaip ši žuvelė: prie ko “prilimpame“, tokį ir pasaulį matome?.. Prilimpa ji prie akmens dumbliname dugne – ir nei dangaus, nei šviesos jai jau nėra..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

*Moterų “Būsiu pasiruošus po penkių minučių“ ir vyrų “Būsiu namuose po penkių minučių“ – reiškia vieną ir tą patį.

*Kiekvienas vyras žino, kad pilna keptuvė – maitina, o tuščia – auklėja..

*Niekada nematėte skraidančių lėkščių? Veskite!

*Kai žmogus vienišas – jis pastebi vien laimingas poras, o kai žmogus susituokęs – mato tik laimingus viengungius..

*Vaikai atidžiausiai klausosi tuomet, kai kalba ne su jais..

*Pats stipriausias visureigis pasaulyje – Tėvai! Ištrauks iš bet kokios duobės!

*Sugyventiniai – tai ryšys tarp moters, kuri menkai save vertina ir vyro, kuris nenori imtis atsakomybės.  Moteriai – tai šeimos iliuzija, vyrui – laisvės iliuzija. Abiems – nusivylimas.

*Per nuvažiavusį stogą geriau matosi žvaigždės..

*Dabar toks laikas, kai filmą renkiesi ilgiau, nei žiūri.

*Brangesnis už sveikatą yra tik gydymas!

*Žmogus gyvas ne tuo, ką suvalgo, o tuo, ką suvirškina. Ši taisyklė galioja ir kūnui, ir protui.

*Pasakai, kad negeri – visi bando prigirdyti, pasakai, kad nevalgai mėsos – visi stengiasi įpiršti bent gabalėlį mėsos, pasakai, kad neturi pinigų.. – visi nusisuka.

*Gydytojui nemokamoje poliklinikoje niekaip negali įrodyti, kad sergi, o mokamoje – negali įrodyti, kad esi sveikas..

*Jei darbuotojas savo darbo vietoje 10 minučių sėdi be darbo – jis automatiškai pereina į miego režimą.

*Atostogų išėjo vienas direktorius, o pailsėjo visas kolektyvas..

*Dabar dauguma žmonių galvoja pinigine, o ne galva.

*Aktualūs mūsų dienų klausimai: atlyginimas – mitas ar realybė? Ir – ar yra gyvybė kabinetuose?

*Kuo daugiau valdžia ima – tuo mažiau atiduoda.

*Futurologai pažadėjo ateities žmonėms darbinį aktyvumą iki 100 metų. Varyti lauk reikia tuos futurologus iš pensijinio fondo!

*Ne problema pamaitinti skurstančius, problema tame, kad turtingieji niekaip negali pasisotinti.

*Jeigu jūs pasakėte nepagalvojęs, reiškia, jūs pasakėte tai, ką galvojate..

*Mokslas aukštojoje mokykloje primena programą “Paskutinis herojus“. Iš pradžių studentus padalina į dvi grupes, vėliau pusę pašalina, o likusius sujungia į vieną grupelę. Panašu, kad mokslų pabaigoje diplomą gaus tik vienas iš jų..

*Šiuolaikiniai žmonės į gyvenimą žiūri pro monitorių.

*Štai ir prasidėjo antrasis 21 amžiaus dešimtmetis.. Namuose: 3 televizoriai, 3 kompiuteriai, 2 planšetai, 5 mobilūs telefonai ir viena knyga.

*Geras žmogus padaro tai, ko paprašo. Blogas žmogus nedaro to, ko paprašo.  Kvailas žmogus daro tai, ko neprašo. Protingas žmogus nedaro to, ko neprašo. Ir tik išmintingas žmogus daro tai, ko reikia.

*Laimė – kuomet neužeini vaistinę, nes tau nieko neskauda. Neužeini į parduotuvę, nes viską turi. Ir eini namo, nes tavęs ten laukia 🙂 !..

Visiems smagaus savaitgalio 🙂 !

MELAS IR TINGINYSTĖ

Susidraugavo melas ir tinginystė.

O kas čia nuostabaus?

Melas tinginystę darbštuole vadina ir visaip ją teisina.

Ir tinginystė nė karto gyvenime nėra tiesos sakiusi. Juk meluoti jai visada lengviau.

Bet štai kartą paprašė tinginystė melo, kad duotų jai grūdų maišą.

O tas neduoda.

– Neturiu, ir viskas!

Bet juk tinginystė žino, kad bet kokie turtai yra melo pagalba sukraunami! Ir dabar pas jį pilni aruodai..

Sulaukė tinginystė nakties, ir, nors labai tingėjo, bet valgyti labiau norėjo – todėl nuėjo pas melą ir pavogė maišą grūdų.

Sužinojo apie tai melas ir sako:

– Atiduok man tai, ką pasisavinai!

O tinginystė jam atsakė:

– Kaip aš galėjau paimti tai, ko neturi? Ar vis dėl to turi?

Pažiūrėjo į ją melas ir galvoja: “Ką daryti? Pripažinti, kad tinginystė turėjo ką pavogti, reiškia – pasakyti tiesą“. O tai melui – baisiausias dalykas, daug baisiau už pavogtus grūdus!

Taip ir neatsakė nieko melas.

Patylėjo abu ir išsiskirstė kas sau.

Ir niekaip iki šiol nesusitaiko.

Tinginystė – tingi. O melas nė už ką negali tiesos pasakyti..

************

LIAUPSĖS IR ŽMONĖS

Nusibodo liaupsėms apgaudinėti žmones ir kalbėti jiems visai ne tai, ką ji iš tiesų galvoja.

Ir nusprendė ji nustoti liaupsinti juos..

Bet neleido jai to padaryti patys žmonės.

Vieni iš baimės netekti savo pareigų.

Kiti baiminosi likti be draugų ir pažįstamų.

Treti tiesiog nenorėjo keisti savo įpročių.

Ir pradėjo maldauti liaupsių, kad nepaliktų jų, įkalbinėjo gražiausiais žodžiais, kad pasiliktų.

Suminkštino jos širdį žmonių liaupsės, ir..

Bet ar verta tęsti?

Tereikia apsižvalgyti aplink ir įsiklausyti, kad suprastumėte, kuo visa tai pasibaigė..

***********

UŽMARŠUMAS

Pasižadėjo žmogus:

– Kai būsiu milijonieriumi, padėsiu skurstantiems žmonėms!

Tapo milijonieriumi.

Ir vėl pasižadėjo:

– Kai gausiu dešimt milijonų – tuomet jau tikrai galėsiu padėti vargšams!

Gavo.

O kai tapo milijardieriumi – ir visai pamiršo, kad žemėje skurstančiųjų yra..

***********

ILGAI IEŠKOTAS RADINYS

Ieškojo žmogus Žemėje meilės ir laimės.

Ilgai ieškojo, kol nerado jų –

Savyje..

***********

NEVAIKIŠKOS SLĖPYNĖS

Slėpėsi melas, slėpėsi..

Bet vis vien jį Tiesa surado!

************

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Saulėtos visiems nuotaikos ir gero savaitgalio 🙂 !

Vienas vyras nusprendė patikrinti, ar myli jį žmona. Jis parašė jai atsisveikinimo laišką, kuriame pranešė, kad ją palieka.

Vyras padėjo laišką ant spintelės, o pats pasislėpė po lova ir ėmė laukti žmonos. Jis suprato, kad elgiasi vaikiškai, bet jam labai rūpėjo sužinoti, ką gi iš tiesų jaučia jam žmona.

Vyras tikėjosi išgirsti, kad žmona nuliūs, pradės verkti, skambinti draugėms ir guostis..

Pagaliau atėjo žmona ir perskaitė laišką. Ji patylėjo kelias minutes ir ėmėsi rašyti vyrui atsakymą. Paskui ji persirengė, ir, niūniuodama linksmą melodiją, pradėjo šokti.

Vyras buvo šokiruotas: ji buvo laiminga, ji džiaugėsi! Bet toliau buvo dar blogiau..

Žmona paėmė telefoną ir surinko numerį. Vyras išgirdo ją kalbant:

– Labas, brangusis. Aš jau susiruošiau ir važiuoju pas tave. O kas liečia mano vyrą – įsivaizduoji, jis pagaliau mane paliko! Ir kaip aš galėjau už jo ištekėti?. Gaila, kad nesusitikome su tavimi anksčiau.. Iki pasimatymo, brangusis!

Ji užbaigė pokalbį ir išėjo iš kambario. O po kelių minučių vyras išgirdo, kaip užsidarė lauko durys – žmona išėjo..

Sutrikęs vyras išlindo iš po lovos ir su ašaromis akyse susirado žmonos atsakymą į savo atsisveikinimo laišką..

Ten buvo parašyta: “Aš matau tavo kojas, išlindusias iš po lovos.. Išėjau į parduotuvę duonos 🙂 !“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gyveno kartą žmogus. Jis daug dirbo, kad išmaitintų didelę šeimą – žmoną ir tris vaikučius, taip pat padėjo pagyvenusiems tėvams ir išlaikė savo namą bei ūkį.

Ėjo metai, ir vieną dieną jis pajuto didelį apmaudą dėl to, kad gyvenimas toks sunkus ir kad reikia tiek daug jėgų, kad išgyventų.. Ir jam taip atsibodo kasdieninė lęšių sriuba.. Ir jis taip pavargo nuo tokio gyvenimo..

Nusprendė žmogus: “Daugiau taip negaliu! Pavargau.“ Ryžtingai susirinko būtiniausius daiktus, pasiėmė pinigų ir patraukė į miestą laimės ieškoti.

Tačiau miestas pasirodė visai ne toks, kokį bėglys įsivaizdavo: jis buvo didelis ir triukšmingas, todėl gąsdino žmogų. Čia buvo daugybė žmonių, bet jis niekam nerūpėjo. O pietaudamas kavinukėje jis staiga su nostalgija prisiminė naminę lęšių sriubą su kvapniomis žolelėmis..

Niekas nenorėjo imti į darbą jo amžiaus žmogaus, niekas nenorėjo jo išklausyti. Visi buvo labai užimti.. Vakarop žmogų taip išvargino įspūdžiai, kad jis nusprendė prigulti pailsėti parke ant suoliuko.

Ir vos spėjo prigulti ir užsnūsti, kai kažkas palietė jo petį. Žmogus atsimerkė ir pamatė senolį.

– Kas tu toks, sūnau? ir kodėl miegi lauke ant suoliuko? – paklausė jis.

Ir žmogus papasakojo jam apie savo nuovargį ir pabėgimą iš namų.

Senolis išklausė jo ir pritariamai linktelėjo. Paskui trumpam susimąstė.

– Tu tikrai pavargai, žmogau. Bet nuo ko tu pavargai? Galbūt, tau teko išlaikyti ne savo namą?

– Ne, – atsakė žmogus, – tai mano namai, aš juose gyvenu nuo pat gimimo, ir jie kupini gražiausių vaikystės prisiminimų..

– Tuomet, turbūt, tavo tėvai sunkiai serga ir tau tenka juos nuolat slaugyti?

– Ne, – atsakė žmogus, – mano tėvai garbaus amžiaus, bet yra sveiki ir dar mielai darbuojasi ūkyje.

– Tai gal tu nemyli savo žmonos?.

– Myliu. Mes pragyvenome kartu daug metų, mylime vienas kitą ir puikiai sutariame..

– O gal tu nenorėjai vaikų, kurių jūs susilaukėte santuokoje? – paklausė senolis.

– Ką jūs! – paprieštaravo žmogus. – Aš myliu savo vaikus labiau už viską gyvenime!

– Tuomet aš nesuprantu tavęs.. Tu pats laimingiausias žmogus, kuriuos esu sutikęs šiame mieste. O aš mačiau visokių: turtingų, bet bevaikių, talentingų, bet ligotų, darbščių, bet labai skurdžiai gyvenančių..  O tu turi savo namus, sveikus tėvus, mylimą žmoną ir vaikus. Ir pats esi stiprus ir sveikas.. Ko tu čia ieškai?.

Žmogus susimąstė, ir jo veidą nušvietė šypsena..

– Koks aš kvailas, vos savo rankomis nesugrioviau laimės, kurią dovanojo man gyvenimas! Ačiū tau, išminčiau! – padėkojo žmogus ir nuskubėjo namo.

Namuose laukė verkianti žmona.

– Kas atsitiko? Kur tu prapuolei? – apsidžiaugė ji, pamačiusi vyrą.

Jis tvirtai apkabino žmoną ir atsakė:

– Ilgą laiką mano siela buvo kurčia ir akla, bet aš nežinojau apie tai.. Dabar aš žinau, kad laimė nesirėdo ryškiais rūbais ir nemiega pūko pataluose. Ji ten, kur gyvuoja meilė, supratimas ir sveikata.. Ji gyvena mūsų namuose! 🙂

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio 🙂 !