Gimęs zuikiu

Nežinia kur ir nežinia kada, bet tikrai žinoma, kad gyveno kartą zuikis. Pats paprasčiausias, eilinis žvairys, na, gal šiek tiek pastabesnis ir jautresnis, nei kiti zuikiai.

Gyveno jis sau, ir būtų gyvenęs toliau, bet dėl savo pastabumo, o ypač dėl jautrumo, matydamas, kokie rūpesčiai slegia jo gentainių gyvenimą, jis prarado ramybę, dieną ir naktį galvodamas apie sunkią zuikių dalį ir apie tą neteisybę, kurią jie patirdavo iš vilkų, lapių ir kitų žvėrių pusės.

Vieną dieną, klaidžiodamas po mišką, jis meldė Aukščiausiąjį pagalbos, kad išvaduotų jo gentainius nuo tų pavojų, kurie gyvenime juos nuolat persekiojo. Ir, kaip nekeista, Aukščiausias jį išgirdo.

Besimelsdamas jis priėjo trijų takelių kryžkelę ir pamatė didelį akmens luitą, ant kurio buvo parašyta:

“Tiesiai eisi – tapsi stipriu zuikiu ir daug naudos sau ir savo genčiai atneši. Į dešinę pasuksi – vilku pavirsi, bus tau nauda, o broliams savo daug nemalonumų suteiksi. Į kairę eisi – liūtu pavirsi ir didelę naudą sau atrasi, bet savo genčiai daug bėdos atneši.”

Perskaitė visa tai zuikis ir susimąstė:

– Na, kokia nauda iš to, kad aš tapsiu stipriu zuikiu? Zuikis yra zuikis. Bet koks eilinis vilkas ar pusgyvė lapė mane suės, net kauliukų neišpjaudami. Argi verta?

Tarkime, aš pavirsiu vilku. Nematau tame jokių nemalonumų, kuriuos galėčiau suteikti savo gentainiams. Sakyčiau, atvirkščiai. Aš pradėčiau juos ginti nuo lapių ir vilkų. Taip, bet yra baisesnių žvėrių už lapes ir vilkus. Ir kas tada? Ne, neverta.

Reikia būtinai pavirsti liūtu, juk tai visai kitas reikalas. Aš būsiu žvėrių karaliumi, ir tuomet mano genčiai jau tikrai niekas neišdrįs kelti grėsmės. Jau aš tai tikrai tuo pasirūpinsiu. Tegul tik kas nors pabando juos nors pirštu paliesti. O su ta bėda, akivaizdu, čia kažkas pripainiota.

Ir pasuko zuikis į kairę. Ėjo jis, ėjo ir po truputį virto žvėrių karaliumi, bet šių nuostabių pasikeitimų eigoje jis ilgainiui pamiršo visus savo vargšų gentainių rūpesčius.

Ir kai jis pagaliau pilnai pavirto liūtu, tai pamiršo beveik viską: kuo buvo, kuo gyveno ir kaip tapo tuo, kas yra. Bet tai buvo tik pusė bėdos, kita pusė buvo tame, kad jis buvo labai alkanas ir nepamiršo kelio į zuikių buveinę…

Autorius – Orli Bi Dorsi, vertė – ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s