Kategorija: Mintys

Mes esame tamsoje nuo pat gimimo, bet ne visi suvokia, kad yra panardinti į tamsą.

Kiekvienas iš mūsų turi savo tamsų kambarį. Tame kambaryje yra jungiklis, bet ne taip jau paprasta surasti jį tamsoje..

Aplink yra daug daiktų, į kuriuos vis atsitrenkiame, ir tamsoje jie atrodo žymiai baisesni, nei yra iš tikrųjų.

Galiausiai apsiprantame su ta tamsa ir pradedame galvoti, kad taip gyventi yra normalu, o išvadas apie mus supantį pasaulį padarome jo nematydami. Tiesiog taip paprasčiau, be to, mes nežinome, kad yra šviesa..

Laikui bėgant apčiuopomis kruopščiai išnagrinėjame visą kambarį, ištyrinėjame sienas ir daiktus, į kuriuos atsitrenkiame. Tai laikinai nuramina ir suteikia saugumo pojūtį – kol neatsitrenkiame į kažką nepažįstamo.

Kartais įeiname į kito žmogaus tamsų kambarį ir pasidaliname su juo savo atradimais ir įspūdžiais. O kartais ir į mūsų tamsų kambarį atklysta kiti žmonės, ir mes raminame save: taip gyvenu ne aš vienas, reiškia, viskas gerai..

Kartais mes apčiuopiame jungiklį, bet nežinome, ką su juo daryti. Kažkas širdyje mums kužda, kad reikia jį spustelėti, bet mes bijome: o kas bus toliau?..

Ir mes toliau keliaujame apčiuopomis tamsoje – taip saugiau, nes jau įprasta.

Bet vieną dieną mums atsibosta toks klaidžiojimas tamsoje, ir mes pradedame ieškoti jungiklio. Aiškiai pajuntame: bus kas buvę, bet pabandyti reikia!

Ir štai pagaliau vėl jį apčiuopiame.. Virpančiais pirštais atsargiai jį paspaudžiame.. Ir kambarį užlieja tokia ryški šviesa, kad apakina, todėl turime prisimerkti.

Kai akys apsipranta su šviesa, pamatome kambarį visai kitokį, nei įsivaizdavome klaidžiodami tamsoje..

Pamatome daugybę durų, pro kurias galime išeiti, o atvėrę vienas iš jų, išeiname į dar ryškesnę Šviesą!.

.. Begalinio praregėjusiųjų džiaugsmo neįmanoma išreikšti žodžiais 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

“Taip jau sutverta, kad žmonės ateina į šią žemę kažko išmokti. Gal išminties, atlaidumo, kantrybės, gerumo… Ir žinoma – meilės. Tačiau tik nedaugelis gimsta turėdami vidinę misiją dalinti tą skaidriausią ir tyriausią Kūrėjo šaltinį kitiems. Sakoma, jog šitaip į žemiškąjį gyvenimą atkeliauja angelai…“

Taip pristato Dainos Mickevičienės kūrybą knygoje “Skaidrios Sielos virpesiai“ jos mylimas žmogus. Šių eilių autorės jau nėra su mumis, bet išliko jos jautrios ir gražios Sielos kūriniai, kupini širdies šilumos, gerumo ir meilės…

Dėkoju R. M. už leidimą publikuoti šias nuostabias eiles. Kviečiu visus trumpam prisiliesti prie tyro ir šviesaus Dainos Mickevičienės pasaulio…

***

Esu tik mažas varpelis
tarp viso orkestro didžiūnų.
Švytinčių,
blizgančių,
dirbančių žmogaus sielai žadinti.
Aš tik kuklus varpelis.
Kartais,
kai reikia,
nematomu
Dievo užmanymu,
kažkas atsargiai
mane suvirpina
prieš atsitraukiant.

***

Švelnumas iš niekur
Lyg pienių antklodžių pūkas
Lyg tavo ranka skaidri
Lyg glosto, lyg skausmą nuima,
Kaip motina supa,
Ištirpdo liūdnas mintis.
Ir pažada – skausmas baigsis
Gyveniman ateini
Gyvenimo dosniai atneši.

***

Palauk, širdele, neskubėk,
Suspėsim mudvi, dar suspėsim.
Žinau, nors vakaras vėlus,
Bet mudvi eisime pavėsiais.

Karštos saulutės spinduliai,
Širdele, mūsų nenudegins.
Už posūkio – juk nieko nežinai –
Grublėtas akmenuotas meilės kelias…

O jei bedugnė, praraja?
Todėl nurimk, širdele,
Pasauly daug dalykų nuostabių,
O tai, kas skirta –
Nepraeis pro šalį.

***

Mes turime norų?
Netiesa.
Mes turime svajonių?
Melas.
Mes kažko labai trokštame?
Ne.
Siekiame planų?
Apgaulė.

Tik
per visą gyvenimą
bandom surast nesurandama,
suprast nesuprantama,
pasiekt nepasiekiama –
Meilę.

***

Lietuvai

Atleisk man, kad myliu tave,
kad kiekvienu upokšniu žaviuosi,
kad benykstanti tavo giria
man atstoja tūkstančius bokštų

Iš pasaulio didžiausių šalių…

Kad piliakalnis vienas senas
ar senkapis tarp eglių šykščių
man daugiau, negu rūmai mena…

Atleisk, kad tave taip myliu,
kad nenoriu niekur keliauti
ir visai neįdomi tampu
piligrimais tapusiai tautai…

Nežinau, tai gerai ar blogai,
nebereikia sverti ir teisti.
Pasilik su manim amžinai.
Už sentimentus – atleiski.

***

Mano Dievulis neturi
religijos

Ir visai ne dėl to,
kad būtų koks vargšas
arba nesusipratęs,
arba negalėtų gauti,
ko tik užsinorėjęs.

Žinoma,
Jam gražu
žmonių pastatytos šventovės,
margi vitražų stiklai,
didingi bokštai…

Bet už viską labiau
Jam patinka
prie upelio ilsėtis,
gulėti kniūbsčiam ant žolės
ir su žeme kalbėtis.

Mano Dievulis neturi
religijos.
O ir kam Jam jos reikia?
Juk Jis pats sau
Dievas.

***

Saulėto ir gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Mažas berniukas laikė rankose du obuolius. Mama jo paklausė:

– Sūneli, ar galėtum pavaišinti mane obuoliu?

Berniukas nusišypsojo ir linktelėjo. Po to netikėtai atsikando vieno obuolio, o paskui – kito..

Berniuko mama truputį nuliūdo, kad sūnus nenori su ja dalintis.

Bet staiga sūnus ištiesė jai vieną iš obuolių ir pasakė:

– Mamyte, imk šitą, jis saldesnis!

Ir mamos veidą nušvietė šypsena..

***********

Kartais taip norisi sugrįžti į vaikystę! Sėdėti ant mamos kelių ir klausytis jos skaitomų pasakų.. Padėti galvą jai ant peties ir glostyti jos rankas.. Mamos rankos šiltos, švelnios ir kvepia tokiu pažįstamu gėlių kvapu! Tai kvapas iš to gražaus kvepalų buteliuko ant lentynėlės kambaryje, kurį dovanojo jai tėtis..

Taip saugu ir jauku mamos glėbyje, toks mielas jos balsas, ir dar tiek daug visko, ko dar niekada nedariau! Nuostabus pažinimo metas – greitai tėtis mokys mane važiuoti dviračiu, žiemą su draugais išmoksiu čiuožti pačiūžomis, vasarą eisiu į žygį, o rytoj lipsiu į medį gelbėti savo katės..

Svarbiausia, kad aš tiksliai žinau: mama visada šalia. Atskubės, pamokys, nuramins, paguos, paaiškins, išmokys, pažais, apkabins.. Mano brangiausia ir vienintelė.. Mano Mama..

***********

Kartą suaugusi duktė aplankė savo motiną ir paklausė jos:

– Mama, kodėl tavo tokios liūdnos akys? Net tada, kai tu šypsaisi?..

– Miela mano dukrele, – atsakė mama, – tu suprasi tai tik tuomet, kai tavo širdies dalelė “bėgios“ atskirai nuo tavęs.. tavo pačios vaikelyje. Kai suprasi, kad gyveni dėl jo.

Kai gimsta vaikas, tu tarsi pradedi savo gyvenimą iš naujo: kartu su vaikeliu mokaisi kalbėti ir vaikščioti, kartu su juo žaidi ir eini į mokyklą. Tu gyveni jo gyvenimu: atskleidi jo gebėjimus ir dovanoji jam viską, ką sugebi ir ką turi geriausio.

Tu myli jį tyrai ir besąlygiškai, tavo širdies dalelė gyvena tavo vaikelyje.. Todėl jauti savo vaiko rūpesčius ir džiaugsmus visa savo širdimi, lyg jie būtų tavo pačios.

Ir kol jūs maži – jūs negalite be mamos.. Paskui jūs užaugate ir viską išmokstate ir galite patys. Ir tada viskas apsiverčia: tada jau mamos negali be jūsų..

O jūs vis neturite laiko, skubate, bėgate.. Pamirštate mamas. Dabar tu supranti, mieloji? Aš liūdžiu be tavęs, man reikia tavęs – lygiai taip pat, kaip ir tau reikėjo manęs vaikystėje.

Duktė suprato.. Ji apkabino savo mamą. Brangiausią ir Vienintelę.

**********

Mamos besąlygiška meilė ir gerumas sušildo ir įkvepia. Mama apgaubia savo vaikus švelniu rūpesčiu, meile ir dėmesiu. Su ja taip saugu ir jauku – kaip vaikystėje..

Pas mamą galima bet kada sugrįžt: ji visada laukia, visada supras, padės, išklausys, įkvėps, palaikys. Mama visada jaučia, kas yra jos vaiko širdyje: jai pakanka vieno žvilgsnio, vieno žodžio..

Mama atidės visus reikalus dėl savo vaikų, atiduos jiems paskutinį kąsnį. Didžiausia laimė jai – matyti savo laimingus vaikus.

Pati brangiausia dovana mamai – jos vaikų dėmesys ir nuoširdus bendravimas su jais. Mylėkite ir branginkite savo mamas! Padovanokite joms savo gerumą ir širdies šilumą 🙂 !

***********

Parengė ruvi.lt

Gražiausi sveikinimai Mamytėms ir Močiutėms su artėjančia Motinos Diena 🙂 !

Ankstų rytą žmogus pabudo. Atsikėlė, pasirąžė, nusišypsojo saulei ir pradėjo savo rytines procedūras.

Tvarkingai pasitiesė spalvotą kilimėlį ir atliko įvairius pratimus. Paskui atsisėdo, kelis kartus lėtai įkvėpė, iškvėpė ir pradėjo medituoti.

Jis pasiuntė pasauliui savo begalinę meilę, beribį gerumą ir širdies šilumą, o tamsias energijas ištirpdė Kūrėjo Šviesos spinduliais..

– Puikiai padirbėjau. – pagalvojo užbaigęs meditaciją. – Labai myliu žmones ir visada jiems padedu.

Po jis to apsipylė šaltu vandeniu. O pusryčiams suvalgė gaivias daržovių salotas.

– Kaip gera gyventi! – vėl pagalvojo žmogus. – Šlovė Kūrėjui!

Taip puikiai nusiteikęs jis išėjo į gatvę, niūniuodamas savo mėgiamą mantrą.

– Ach, kokia nuostabi diena! – dabar jau balsu pasakė žmogus, – manęs laukia dideli geri darbai!

Žmogus žvaliai ėjo gatve, o priešais ėjo aklas žmogus. Eidamas jis tyrinėjo lazdele kelią aplink save.

– Oi, kokia sunki šio žmogaus karma.. – užjausdamas pagalvojo pirmasis žmogus, – įdomu, ar aptiks jis savo lazdele tą griovį priešais?

Jis sustojo ir susidomėjęs ėmė stebėti akląjį. O šis suklupo ties akmenėliu ir.. slyste nuslydo į griovį.

– Na, tai jo Kelias.. – filosofiškai ištarė žmogus ir patraukė toliau.

Jis ėjo gatve, šypsojosi kiekvienam sutiktam žmogui ir visiems siuntė savo beribę meilę..

Beeidamas pasivijo pagyvenusią moterį, kuri nešė sunkius krepšius.

– Ach, kaip tai simboliška! – pagalvojo žmogus, – tai tarsi slegianti gyvenimo našta.. Jai, turbūt, labai sunku, bet nieko nepadarysi: kiekvienam savo kryžius..

Žmogus atsiduso užjausdamas, aplenkė moterį ir švilpaudamas patraukė toliau.

Ir staiga pamatė, kad iš vieno namo pirmojo aukšto lango veržiasi dūmai..

– O kas gi ten nutiko?. – suskubo prie namo žmogus.

Priėjęs pamatė už to lango vaiką, jis šaukėsi pagalbos.

– Aš tuoj tau padėsiu, mažyli! – sušuko žmogus.

Jis puolė ant kelių, ištiesė rankas į dangų ir pradėjo kviesti dangiškąsias jėgas vaikui į pagalbą. Ilgai ilgai kvietė, bet..

– Taip.. Ką padarysi, – pagalvojo žmogus stodamasis ir valydamasis kelius, – kiekvienam savo karma..

Žmogus apsisuko ir patraukė namo. Ir eidamas pamatė priešais.. Angelą!

Žmogus labai apsidžiaugė, bet.. Angelas tik liūdnai pažvelgė į jį ir paklausė:

– Šiandien tu sutikai tiek žmonių, kuriems reikėjo pagalbos! Kodėl praėjai pro šalį?.. O paskutinioji situacija.. Tu nepadėjai mažam vaikui! Ir kol tu klūpojai melsdamasis, jį išgelbėjo kitas žmogus.. Kodėl tu nepadėjai?

– Na, bet juk tai jų gyvenimo kelias, jų gyvenimo pamokos, jų karma, ir aš neturiu teisės trukdyti jiems gauti savo patirtį! – ryžtingai atsakė žmogus. – Be to, aš kiekvieną dieną siunčiu žmonėms savo begalinę meilę, beribį gerumą ir širdies šilumą!

– Taip, tai jų kelias, jų pamokos, jų karma, – atsakė Angelas, – bet tavo reakcija į bėdoje atsidūrusius žmones – tai tavo karma, tavo patirtis ir tavo pamokos!

Žmogus sutriko, nuleido galvą..

– Na, ir kur gi tuomet tavo begalinė meilė, beribis gerumas ir širdies šiluma, apie kurias tu taip karštai tvirtini kiekvieną dieną?.. – paklausė Angelas.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Tu reikalingas šiam pasauliui.

Nežiūrint į tai, ką tu apie tai galvoji. Ir net nežiūrint į tai, ar apskritai kada nors susimąstai apie tai.

Šis pasaulis yra kuriamas tavo dovanomis – tavo meile, tavo kilniomis idėjomis, tavo gerais darbais, tavo tyrais jausmais.

Tavo gyvenimas – tai tavo laikas mylėti, kurti ir dovanoti šiam pasauliui tai, ką gali padovanoti tik tu..

Todėl – nedelsk, drąsiai veik, nes atėjai čia tam, kad pagerintum šį pasaulį. Širdies gilumoje tu tai gerai žinai.. Jauti tai.

Atmesk abejones, ilgus svarstymus ir įsiklausyk, ką sako ir kur veda tavo širdis. Atėjo laikas veikti, ir tavo širdis – tai tavo kelrodis..

Tu reikalingas šiam pasauliui.

Neieškok daugiau naivių pasiteisinimų, kodėl negali būti savimi – tokiu, koks esi, tokiu, koks tik tu gali būti..

Tu negali daugiau slopinti vidinio prabudimo šauksmo, negali slopinti savo kūrybinės saviraiškos.

Tu pavargai apgaudinėti save, pavargai priešintis. Tave išvargino kaukių keitimas ir bėgimas paskui iliuzijas.

Tavo išgalvotos kliūtys jau negali užkirsti tavojo Kelio. Atėjo laikas apie save pareikšti, atėjo laikas išreikšti save tikrąjį.

Tu reikalingas pasauliui. Dabar.

Tu jam labai svarbus ir reikalingas. Tu net neįsivaizduoji, koks jam esi svarbus ir reikalingas..

Begaliniuose gyvenimo labirintuose yra tavo vieta, ir jos niekas neužims, tik tu. Tik tu atliksi savo misiją –  tai, dėl ko atėjai į šią Žemę.

Nedelsk. Tu reikalingas šiam pasauliui.

Tu – gyva šios Kūrinijos dalis, tu – jos neatsiejama grandis. Supranti, be tavęs šis pasaulis yra neišbaigtas.. Be tavęs jame nėra pilnos harmonijos.

Pasijusk šios Didingos Visumos dalimi, labai svarbia dalimi.. Padovanok šiam pasauliui savo meilę, savo tyrus jausmus, savo kūrybą, savo išmintį.

Padaryk šį pasaulį geresniu. Dabar 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Ar lengva būti Dievu? O Tu pabandyk.

Iš pradžių pamilk. Lengva mylėti gerus, nuoširdžius, protingus, gražius, įdomius ir talentingus. Arba bent jau artimus dvasiškai.

O Tu pamilk tuos, kurie spjauna Tau į širdį, kurie daro niekšybes ir muša į nugarą, pamilk tuos, kurie išduoda ir meluoja.

Pamilk žinodamas, kad nieko nepasikeis ir šie žmonės netaps geresni Tavo meilės dėka. Jie sudegins, nukryžiuos ir paliks kankintis.

O Tu atleisk. Viską atleisk ir mylėk toliau. Nuoširdžiai, netausodamas savęs, giliai, kaip myli idealą, kaip motinos myli savo sūnus, kaip moteris myli vyrą, kaip smuikininkas myli savo smuiką, kaip gali mylėti tik Dievas.

Kai šito nepakaks – atverk savo širdį. Tegul Tavo siela tampa pereinamuoju kiemu kiekvienam skausmui, kiekvienai bėdai, kiekvienam ką tik užgimusiam ar užbaigtam likimui.

Myli? Jautiesi didvyriu? Jau matai šviesaus kankinio vaizdą, kenčiančio už visą puolusią žmoniją?

O dabar išmesk kuo toliau tokią savo meilę ir pamilk iš naujo. Be dalinimo į gėrį ir blogį, be sotaus žvėries laimės ir impulsyvaus neuralgijos skausmo.

Pamilk suvokdamas visos būties harmoniją, kurioje nėra tų aistrų, kurias su savimi nešiojasi kiekvienas žmogus, bandydamas primesti jas kiekvienam akmeniui, kiekvienai žolelei ir kiekvienam sutiktam žmogui.

Išeik už vertinimų pagal save rėmų. Pradėk, ko gero, nuo to, o paskui sugrįžk, ir aš pasakysiu, ką daryti toliau. Ir tuomet jau Tu man papasakosi, ar lengva būti Dievu.

Ir patikėsiu aš Tau tik tuomet, kai Tu nusišypsosi ir pasakysi: “Lengva“ 🙂 ..

Pagal A. Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems šviesaus ir tyro šventinio savaitgalio 🙂 !

Kodėl vieni žmonės taip mėgsta keliauti, o kiti – labiau mėgsta būti vienoje vietoje?

Ir – tiek vieni, tiek kiti jaučiasi dėl to gerai? Kodėl taip yra?

Tuos, kurie mieliau renkasi sėslų gyvenimą, galime pavadinti “Gėlėmis“. Tai žmonės, kurie ilgą laiką gyvena tam tikroje vietovėje ir jaučiasi labai puikiai.

Žmonės-Gėlės sąmoningi, labai jautrūs, gyvena atvira širdimi, todėl susiderina su tam tikromis Žemės ir Visatos energijomis ir sukuria čia tikrą Jėgos Centrą – Šviesos, Meilės ir Kūrybos erdvę. Jie tampa harmonijos “inkarais“..

Todėl jie nenori ilgam palikti šios erdvės – čia jie jaučiasi lyg namie, nes žino, kad jų misija – skleisti Šviesą. Patekę į tokią harmonijos erdvę, kiti žmonės taip pat pajunta džiaugsmą, įkvėpimą, palengvėjimą, polėkį..

Jei Žmonės-Gėlės persikelia gyventi į kitą vietą, neilgai trukus jie ten taip pat sukuria naują Jėgos Centrą ir pradeda skleisti Šviesą. Tai labai subtilus ir imlus procesas, kuriam reikalinga tyla, ramybė ir vidinis susikaupimas.

Ir nors Žmones-Gėles kiti laiko namisėdomis, tai nereiškia, kad jie nekeliauja ar nekeičia gyvenimo vietos. Tačiau jie tai daro retai..

Bet yra ir žmonės, kurie labai mėgsta keliauti – juos galime pavadinti “Bitėmis“. Jie labai aktyvūs ir energingi, jiems gyvybiškai reikalingas nuolatinis judėjimas ir vietovių kaita..

Tokie žmonės keliauja iš vienos Šviesos Erdvės į kitą, jie perneša informaciją nuo vienos “Gėlės“ į kitą, ir tokiu būdu jas sujungia..

Jų misija – informacijos surinkimas, skleidimas ir Jėgos Centrų apjungimas Žemėje.

Todėl Žmonės-Bitės taip mėgsta keliauti, o gyvendami ilgai sėsliai, jie pradeda liūdėti ir nuobodžiauti, jie nejaučia gyvenimo pilnatvės, nes neatlieka savo misijos..

Taigi, žmonės skirtingi, nes skirtingos jų misijos. Todėl neskubėkime teisti užkietėjusių namisėdų ar nenustygstančių vienoje vietoje keliautojų..

Kiekvienas atlieka savo misiją, ir kiekviena iš jų yra labai svarbi 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt

Saulėto visiems savaitgalio 🙂 !

Kartą vienas mokinys atėjo pas  savo dvasinį Mokytoją ir paklausė:

– Mokytojau, mano gyvenime taip mažai džiaugsmo! Neseniai jūs patarėte man kartoti frazę: “ Aš įsileidžiu džiaugsmą į savo gyvenimą“. Aš kartoju šią frazę kasdien daugybę kartų, bet džiaugsmo mano gyvenime vis dar nėra.. Ir dėl to aš jaučiuosi dar blogiau.. Ką jūs patartumėte man dabar?

Mokytojas pakvietė savo mokinį sėstis prie stalo. Ant stalo buvo padėti degtukai, žvakė ir šaukštas.

Mokytojas paklausė:

– Sakyk, jei norėsi pavalgyti, ką iš šių daiktų pasirinksi?

– Žinoma, šaukštą, – atsakė jaunuolis.

Mokytojas paprašė:

– Pakartok tai penkis kartus..

Mokinys kiek nustebo, bet ištarė penkis kartus:

– Aš renkuosi šaukštą.

Stojo tyla.. Mokinys paklausė:

– Ir kas toliau?..

– Na, tu juk pastebėjai, kad gali kartoti nors milijonus kartų šią frazę, bet jei nepaimsi šaukšto į ranką, tu nepavalgysi, – atsakė Mokytojas. – Supranti – tu turi ištiesti ranką ir paimti šaukštą.. Turi atlikti veiksmą 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kartą vienas išminčius sukvietė savo mokinius ir paprašė jų išspręsti vieną užduotį.

Jis nusivedė juos prie miesto sienos. Mokiniai pamatė joje didžiules duris.

Išminčius kreipėsi į mokinius:

– Užduotis paprasta: jūs matote duris sienoje. Tai pačios didžiausios ir sunkiausios durys visame mieste. Kuris iš jūsų sugebės atidaryti jas be pašalinės pagalbos?

Mokiniai pritilo, susimąstė, o kai kurie tiesiog nuleido galvas – užduotis jiems pasirodė neišsprendžiama..

Kiti priėjo prie durų ir bandė jas atidžiai ištyrinėti – apžiūrėjo, iš kokios medžiagos jos pagamintos, pasitarė tarpusavyje, bet nusprendė, kad be pagalbinių įrankių durų neįmanoma atidaryti.

Visi, kas prieidavo arčiau durų, padarydavo išvadą, kad šios užduoties neįmanoma atlikti. Pernelyg jau masyvios tos durys..

Ir tik vienas mokinys vis dar tyrinėjo duris: pabeldė į paviršių, norėdamas įvertinti durų storį, apžiūrėjo vyrius, spyną ir rankeną.

Visi mokiniai galvojo, kad durys yra užrakintos arba užstrigusios. O iš tiesų jos buvo tik lengvai privertos.

Galiausiai mokinys giliai atsikvėpė, susikaupė ir.. stumtelėjo duris. Ir jos lengvai, be jokio pasipriešinimo atsivėrė!

Kai kurie mokiniai iš nuostabos net aiktelėjo. Niekas nė neįtarė, kad sprendimas toks paprastas..

O išminčius pritariamai linktelėjo sumaniam mokiniui ir tarė:

– Mūsų sprendimai priklauso nuo kelių faktorių, ir šiandien jūs juos aiškiai pamatėte..

Pirmiausia – visada ramiai ištyrinėkite ir supraskite jus supančią realybę.

Antra – nedarykite skubotų išvadų, nes tai įtakoja klaidingus sprendimus.

Trečia – turėkite drąsos priimti sprendimą, o jį priėmę – veikite ryžtingai.

Ir, pagaliau – nebijokite suklysti 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos 🙂 !