Kategorija: Mintys

Tu reikalingas šiam pasauliui.

Nežiūrint į tai, ką tu apie tai galvoji. Ir net nežiūrint į tai, ar apskritai kada nors susimąstai apie tai.

Šis pasaulis yra kuriamas tavo dovanomis – tavo meile, tavo kilniomis idėjomis, tavo gerais darbais, tavo tyrais jausmais.

Tavo gyvenimas – tai tavo laikas mylėti, kurti ir dovanoti šiam pasauliui tai, ką gali padovanoti tik tu..

Todėl – nedelsk, drąsiai veik, nes atėjai čia tam, kad pagerintum šį pasaulį. Širdies gilumoje tu tai gerai žinai.. Jauti tai.

Atmesk abejones, ilgus svarstymus ir įsiklausyk, ką sako ir kur veda tavo širdis. Atėjo laikas veikti, ir tavo širdis – tai tavo kelrodis..

Tu reikalingas šiam pasauliui.

Neieškok daugiau naivių pasiteisinimų, kodėl negali būti savimi – tokiu, koks esi, tokiu, koks tik tu gali būti..

Tu negali daugiau slopinti vidinio prabudimo šauksmo, negali slopinti savo kūrybinės saviraiškos.

Tu pavargai apgaudinėti save, pavargai priešintis. Tave išvargino kaukių keitimas ir bėgimas paskui iliuzijas.

Tavo išgalvotos kliūtys jau negali užkirsti tavojo Kelio. Atėjo laikas apie save pareikšti, atėjo laikas išreikšti save tikrąjį.

Tu reikalingas pasauliui. Dabar.

Tu jam labai svarbus ir reikalingas. Tu net neįsivaizduoji, koks jam esi svarbus ir reikalingas..

Begaliniuose gyvenimo labirintuose yra tavo vieta, ir jos niekas neužims, tik tu. Tik tu atliksi savo misiją –  tai, dėl ko atėjai į šią Žemę.

Nedelsk. Tu reikalingas šiam pasauliui.

Tu – gyva šios Kūrinijos dalis, tu – jos neatsiejama grandis. Supranti, be tavęs šis pasaulis yra neišbaigtas.. Be tavęs jame nėra pilnos harmonijos.

Pasijusk šios Didingos Visumos dalimi, labai svarbia dalimi.. Padovanok šiam pasauliui savo meilę, savo tyrus jausmus, savo kūrybą, savo išmintį.

Padaryk šį pasaulį geresniu. Dabar 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Ar lengva būti Dievu? O Tu pabandyk.

Iš pradžių pamilk. Lengva mylėti gerus, nuoširdžius, protingus, gražius, įdomius ir talentingus. Arba bent jau artimus dvasiškai.

O Tu pamilk tuos, kurie spjauna Tau į širdį, kurie daro niekšybes ir muša į nugarą, pamilk tuos, kurie išduoda ir meluoja.

Pamilk žinodamas, kad nieko nepasikeis ir šie žmonės netaps geresni Tavo meilės dėka. Jie sudegins, nukryžiuos ir paliks kankintis.

O Tu atleisk. Viską atleisk ir mylėk toliau. Nuoširdžiai, netausodamas savęs, giliai, kaip myli idealą, kaip motinos myli savo sūnus, kaip moteris myli vyrą, kaip smuikininkas myli savo smuiką, kaip gali mylėti tik Dievas.

Kai šito nepakaks – atverk savo širdį. Tegul Tavo siela tampa pereinamuoju kiemu kiekvienam skausmui, kiekvienai bėdai, kiekvienam ką tik užgimusiam ar užbaigtam likimui.

Myli? Jautiesi didvyriu? Jau matai šviesaus kankinio vaizdą, kenčiančio už visą puolusią žmoniją?

O dabar išmesk kuo toliau tokią savo meilę ir pamilk iš naujo. Be dalinimo į gėrį ir blogį, be sotaus žvėries laimės ir impulsyvaus neuralgijos skausmo.

Pamilk suvokdamas visos būties harmoniją, kurioje nėra tų aistrų, kurias su savimi nešiojasi kiekvienas žmogus, bandydamas primesti jas kiekvienam akmeniui, kiekvienai žolelei ir kiekvienam sutiktam žmogui.

Išeik už vertinimų pagal save rėmų. Pradėk, ko gero, nuo to, o paskui sugrįžk, ir aš pasakysiu, ką daryti toliau. Ir tuomet jau Tu man papasakosi, ar lengva būti Dievu.

Ir patikėsiu aš Tau tik tuomet, kai Tu nusišypsosi ir pasakysi: “Lengva“ 🙂 ..

Pagal A. Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems šviesaus ir tyro šventinio savaitgalio 🙂 !

Kodėl vieni žmonės taip mėgsta keliauti, o kiti – labiau mėgsta būti vienoje vietoje?

Ir – tiek vieni, tiek kiti jaučiasi dėl to gerai? Kodėl taip yra?

Tuos, kurie mieliau renkasi sėslų gyvenimą, galime pavadinti “Gėlėmis“. Tai žmonės, kurie ilgą laiką gyvena tam tikroje vietovėje ir jaučiasi labai puikiai.

Žmonės-Gėlės sąmoningi, labai jautrūs, gyvena atvira širdimi, todėl susiderina su tam tikromis Žemės ir Visatos energijomis ir sukuria čia tikrą Jėgos Centrą – Šviesos, Meilės ir Kūrybos erdvę. Jie tampa harmonijos “inkarais“..

Todėl jie nenori ilgam palikti šios erdvės – čia jie jaučiasi lyg namie, nes žino, kad jų misija – skleisti Šviesą. Patekę į tokią harmonijos erdvę, kiti žmonės taip pat pajunta džiaugsmą, įkvėpimą, palengvėjimą, polėkį..

Jei Žmonės-Gėlės persikelia gyventi į kitą vietą, neilgai trukus jie ten taip pat sukuria naują Jėgos Centrą ir pradeda skleisti Šviesą. Tai labai subtilus ir imlus procesas, kuriam reikalinga tyla, ramybė ir vidinis susikaupimas.

Ir nors Žmones-Gėles kiti laiko namisėdomis, tai nereiškia, kad jie nekeliauja ar nekeičia gyvenimo vietos. Tačiau jie tai daro retai..

Bet yra ir žmonės, kurie labai mėgsta keliauti – juos galime pavadinti “Bitėmis“. Jie labai aktyvūs ir energingi, jiems gyvybiškai reikalingas nuolatinis judėjimas ir vietovių kaita..

Tokie žmonės keliauja iš vienos Šviesos Erdvės į kitą, jie perneša informaciją nuo vienos “Gėlės“ į kitą, ir tokiu būdu jas sujungia..

Jų misija – informacijos surinkimas, skleidimas ir Jėgos Centrų apjungimas Žemėje.

Todėl Žmonės-Bitės taip mėgsta keliauti, o gyvendami ilgai sėsliai, jie pradeda liūdėti ir nuobodžiauti, jie nejaučia gyvenimo pilnatvės, nes neatlieka savo misijos..

Taigi, žmonės skirtingi, nes skirtingos jų misijos. Todėl neskubėkime teisti užkietėjusių namisėdų ar nenustygstančių vienoje vietoje keliautojų..

Kiekvienas atlieka savo misiją, ir kiekviena iš jų yra labai svarbi 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt

Saulėto visiems savaitgalio 🙂 !

Kartą vienas mokinys atėjo pas  savo dvasinį Mokytoją ir paklausė:

– Mokytojau, mano gyvenime taip mažai džiaugsmo! Neseniai jūs patarėte man kartoti frazę: “ Aš įsileidžiu džiaugsmą į savo gyvenimą“. Aš kartoju šią frazę kasdien daugybę kartų, bet džiaugsmo mano gyvenime vis dar nėra.. Ir dėl to aš jaučiuosi dar blogiau.. Ką jūs patartumėte man dabar?

Mokytojas pakvietė savo mokinį sėstis prie stalo. Ant stalo buvo padėti degtukai, žvakė ir šaukštas.

Mokytojas paklausė:

– Sakyk, jei norėsi pavalgyti, ką iš šių daiktų pasirinksi?

– Žinoma, šaukštą, – atsakė jaunuolis.

Mokytojas paprašė:

– Pakartok tai penkis kartus..

Mokinys kiek nustebo, bet ištarė penkis kartus:

– Aš renkuosi šaukštą.

Stojo tyla.. Mokinys paklausė:

– Ir kas toliau?..

– Na, tu juk pastebėjai, kad gali kartoti nors milijonus kartų šią frazę, bet jei nepaimsi šaukšto į ranką, tu nepavalgysi, – atsakė Mokytojas. – Supranti – tu turi ištiesti ranką ir paimti šaukštą.. Turi atlikti veiksmą 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kartą vienas išminčius sukvietė savo mokinius ir paprašė jų išspręsti vieną užduotį.

Jis nusivedė juos prie miesto sienos. Mokiniai pamatė joje didžiules duris.

Išminčius kreipėsi į mokinius:

– Užduotis paprasta: jūs matote duris sienoje. Tai pačios didžiausios ir sunkiausios durys visame mieste. Kuris iš jūsų sugebės atidaryti jas be pašalinės pagalbos?

Mokiniai pritilo, susimąstė, o kai kurie tiesiog nuleido galvas – užduotis jiems pasirodė neišsprendžiama..

Kiti priėjo prie durų ir bandė jas atidžiai ištyrinėti – apžiūrėjo, iš kokios medžiagos jos pagamintos, pasitarė tarpusavyje, bet nusprendė, kad be pagalbinių įrankių durų neįmanoma atidaryti.

Visi, kas prieidavo arčiau durų, padarydavo išvadą, kad šios užduoties neįmanoma atlikti. Pernelyg jau masyvios tos durys..

Ir tik vienas mokinys vis dar tyrinėjo duris: pabeldė į paviršių, norėdamas įvertinti durų storį, apžiūrėjo vyrius, spyną ir rankeną.

Visi mokiniai galvojo, kad durys yra užrakintos arba užstrigusios. O iš tiesų jos buvo tik lengvai privertos.

Galiausiai mokinys giliai atsikvėpė, susikaupė ir.. stumtelėjo duris. Ir jos lengvai, be jokio pasipriešinimo atsivėrė!

Kai kurie mokiniai iš nuostabos net aiktelėjo. Niekas nė neįtarė, kad sprendimas toks paprastas..

O išminčius pritariamai linktelėjo sumaniam mokiniui ir tarė:

– Mūsų sprendimai priklauso nuo kelių faktorių, ir šiandien jūs juos aiškiai pamatėte..

Pirmiausia – visada ramiai ištyrinėkite ir supraskite jus supančią realybę.

Antra – nedarykite skubotų išvadų, nes tai įtakoja klaidingus sprendimus.

Trečia – turėkite drąsos priimti sprendimą, o jį priėmę – veikite ryžtingai.

Ir, pagaliau – nebijokite suklysti 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Kartą vienas žmogus skrido oro balionu ir.. pasiklydo. Jis pradėjo leistis žemyn ir pamatė apačioje einančią moterį.

Jis dar šiek tiek nusileido ir šūktelėjo jai:

– Atleiskite, ar galėtumėte man padėti?. Prieš valandą aš susitariau susitikti su draugu, bet visiškai nesusigaudau, kur dabar esu..

– Jūs dabar esate oro balione, 30 pėdų aukštyje nuo Žemės paviršiaus, jo koordinatės yra 40-41 laipsnių šiaurės platumos, ir 59-60 laipsnių vakarų ilgumos.

– Jūs, turbūt, esate programuotoja?

– Taip, bet kaip jūs tai sužinojote?

– Jūs atsakėte man labai tiksliai, bet aš visiškai neįsivaizduoju, ką turėčiau daryti su šita informacija, ir iki šiol nesuprantu, kur esu.. Atvirai pasakius, jūs man visiškai niekuo nepadėjote.

– O jūs, turbūt, esate menedžeris?

– Taip, o kaip jūs tai sužinojote?

– Jūs nežinote, kur esate ir kur keliaujate. Pakilote ten oro pagalba. Jūs davėte pažadą, bet net neįsivaizduojate, kaip jį įvykdyti, todėl tikitės, kad žmonės, kurie yra žemiau jūsų, išspręs visas jūsų problemas.. Ir, galiausiai, jūs dabar esate ten pat, kur ir buvote iki mūsų susitikimo, bet kažkodėl dabar jau aš esu dėl to kalta 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Nusipirko kartą vienas žmogelis Tiesą turguje. Sėkmingai nusipirko, galima sakyti, kad už ačiū..

Pasiėmė ją ir patraukė namo. Bet lengva pasakyti – pasiėmė! Ne taip jau paprasta su Tiesa vaikščioti. Didelė ji, sunki.. Kas bandė – žino.

Tempia žmogus savąją Tiesą, kankinasi. O mesti gaila.. Galiausiai šiaip ne taip pasiekė namus.

– Kur tu prapuolei? Ir ką čia atsinešei? – paklausė jo žmona.

Žmogelis viską jai papasakojo, tačiau niekaip negalėjo paaiškinti, kam ta Tiesa reikalinga ir kaip ja naudotis..

Guli Tiesa vidury kelio, pro jokius vartus į kiemą netelpa. O žmogelis su žmona tariasi, kaip ją pritaikyti ūkyje.

Pasuko vienaip, pasuko kitaip, pabandė pastatyti, bandė paridenti, bet nieko nesugalvojo. Na, ką tu darysi – nėra kur Tiesos dėti!

– Eik, – sako žmona, – į turgų ir parduok savo Tiesą. Daug neprašyk, kiek duos, tiek.. Vis vien iš jos jokios naudos!

Sunkiai nunešė žmogelis Tiesą atgal į turgų.. Atsistojo matomiausioje vietoje ir šaukia:

– Tiesa! Tiesa! Kam reikia Tiesos..

Bet niekas net nepriėjo..

– Ei, žmonės, imkit Tiesą, pigiai atiduosiu!

– Ne, – sakė žmonės. – Mums tavo Tiesa nereikalinga. Mes turime savo.

Bet štai prie žmogelio vienas gudrutis sustojo. Pasisukiojo prie Tiesos, apžiūrėjo ją iš visų pusių ir klausia:

– Ar daug prašai?

– Nedaug, visai nedaug, – apsidžiaugė žmogelis, – už ačiū atiduosiu, tik neškis.

– Už ačiū? – pradėjo derėtis gudrutis, – Ne, man tai per brangu.

Bet čia priėjo dar vienas gudrutis ir taip pat pradėjo derėtis. Galų gale nusprendė jie vieną Tiesą dviese nusipirkti.

Taip ir sutarė.. Perskėlė Tiesą į dvi dalis – gavosi dvi pusiau-tiesos: ir lengvesnės, ir patogesnės neštis, nei visa buvo. Suapvalino kraštus, padailino, ir tokios gražios gavosi – akių neatitrauksi..

Eina gudručiai per turgų, ir visi jiems pavydi.. Apspito juos kiti gudručiai ir ėmė prašyti dar susmulkinti tas pusiau-tiesas ir jiems parduoti.

Taip ir padarė: suskaldė jas į dar smulkesnes dalis, padailino ir pardavė, o kiti gudručiai jas dar smulkiau suskaldė, nugludino ir taip pat ėmė kitiems pardavinėti.

Ir ką gi – dabar visiems gudručiams ne tik lengva savo mažytes tiesas su savimi nešiotis, bet ir kalbėtis tarpusavyje lengviau pasidarė..

Kur reikia pasakyti žmogui, kad jis elgiasi nedorai, dabar galima pasakyti: “jūsų sunkokas charakteris“.

Apie melagį galima pasakyti, kad jis savotiškai mąsto, įžūlų žmogų galima pavadinti drąsiu, o vagį – apsukriu..

Štai taip gudručiai iki šiol skaldo Tiesą. Ir taip ją susmulkino ir nugludino, kad nė atpažinti jau neįmanoma.

Todėl ir pamatyti visą Tiesą dabar žmonėms taip nelengva..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Gyveno kadaise vienas valdovas. Ir buvo jis toks savanaudiškas ir piktas, kad visi vadino jį Žiauriuoju.

Šalyje žmonės buvo engiami nepakeliamais mokesčiais, vyravo valdovo primetamos nuomonės diktatas, o gerai gyveno tik valdovo išrinktųjų ratelis, kuris pataikavo jam ir pritarė.

Žmonės jo nemylėjo, labai bijojo ir meldė Kūrėją, kad atsiųstų jiems kitą – gerą ir sąžiningą valdovą.

Bet štai vieną dieną valdovas netikėtai sukvietė visus žmones pas save. Žmonės ėjo ir drebėjo iš baimės, nežinodami, ką dar sugalvojo jų kankintojas..

Kai visi susirinko, valdovas kreipėsi į žmones:

– Aš žinau, kad padariau jums daug blogo, ir todėl jūs manęs nemylite. Bet nuo šiol aš pasižadu pasikeisti ir darbuotis visos šalies žmonių labui. Nuo šiol gyvensime santarvėje ir kursime kartu mūsų šalies gerovę. Leiskite man tai įrodyti savo darbais..

Žmonės nuščiuvo, susižvalgė.. Bet pasitarę nusprendė leisti valdovui pabandyti atgauti jų pasitikėjimą ir pagarbą.

Ir pradėjo valdovas gyventi taip, kaip pažadėjo savo liaudžiai..

Pirmiausiai išsiuntė į visus šalies kampelius savo atstovus, kurie aiškinosi žmonių poreikius ir rūpinosi jų įgyvendinimu. Paskui taisė kelius, statė mokyklas, namus ir gamyklas, tiesė tiltus ir vystė žemdirbystę..

Valdovas įvedė visiems sąžiningą atlygį už atliktą darbą, vienus mokesčius sumažino, kitus – visai panaikino ir skatino kiekvieną žmogų jungtis prie bendros gerovės kūrimo savo idėjomis ir sumanymais.

Gyvenimas ėmė sparčiai keistis ir klestėti.

Žmonės pasijuto tikrais savo šalies šeimininkais, juos vienijo kilnūs bendri tikslai. Ir, nors anksčiau tuo neįmanoma buvo patikėti, bet – žmonės ėmė gerbti ir mylėti savo vadovą..

O kartą vieno bendro susirinkimo metu žmonės jo paklausė:

– Vadove, mus labai džiugina tavo darbas ir visų mūsų pasiekimai šalyje. Šiandien jau sunku patikėti, kad buvo kitaip.. Ar galėtum mums atsakyti – kas paskatino tave taip stipriai pasikeisti?..

– Numaniau, kad vieną dieną jūs šito manęs paklausite, – nusišypsojo valdovas.

Ir, kiek patylėjęs, tęsė:

– Suprantate, kartais nelengva pamatyti save iš šalies, ypač kai apsupi save pataikūnais, nes tuomet jų dėka jautiesi teisus.. Bet vieną dieną aš vaikščiojau vienas mišku ir staiga pamačiau šunį, kuris vijosi lapę..

Pasivijęs jis kandžiojo lapę, ji ištrūkdavo, jis vėl vijosi, kol vargšė lapė šlubuodama pradingo miške – mat, šuo perjungė savo dėmesį į jojantį keliu raitelį.

Šuo puldinėjo žirgą, bet raitelis taip pliaukštelėjo šuniui botagu, kad šuo inkšdamas parkrito. Tada raitelis botagu skaudžiai paragino žirgą, šis pasibaidė, užkliuvo už akmens ant kelio ir parbloškė raitelį į šalikelę. Raitelis krito ir sulaužė koją..

Visa tai įvyko taip greitai, tarsi Kūrėjas man būtų parodęs dėsnį “kiekvienam pagal nuopelnus“.. Man lyg skraistė nuo akių nukrito, ir aš staiga suvokiau, kiek blogo esu padaręs tokiai daugybei žmonių.. ir koks baisus atpildas manęs už tai laukia!.

Padėkojau Kūrėjui už tokį praregėjimą ir tą pačią akimirką ryžtingai nusprendžiau atitaisyti padarytas skriaudas ir pradėti kurti Gėrį visų labui 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Ateina laikas, kai tu supranti, kad vaikštai ratu.

Tos pačios situacijos, tie patys susitikimai. Tušti pokalbiai, kaukės, dirbtinos šypsenos, šabloniniai klausimai apie gyvenimą..

Ir staiga tu supranti, kad visą laiką vaikštai aplink kalną, ir dabar jau pribrendai tam, kad kiltum aukštyn, į kalno Viršūnę.

Kai susiruoši į kelionę ir žengi pirmuosius žingsnius į viršų, netikėtai už nugaros pajunti kažkokį slegiantį sunkumą, kuris trukdo kilti.

Nusprendi pailsėti. Atsisegi kuprinę ir pamatai daugybę nereikalingos naštos. Viską apžiūrį ir šį kartą ištrauki Abejones. Meti jas į laužą, o kai jos sudega – patrauki toliau.

Keliauti jau lengviau, tačiau po kiek laiko vėl pajunti tą slegiantį sunkumą už nugaros.. Vėl atveri kuprinę, o ten – Pyktis, Baimė, Godumas, žalingi įpročiai..

Ryžtingai visko atsikratai ir pajunti didelį palengvėjimą, net lengvumą! Bet eidamas toliau, staiga pasijunti labai vienišas.. Juk ten, apačioje – šurmulys, linksmybės, pramogos, draugai..

Trumpam sustoji. Pažvelgi aukštyn ir pamatai Šviesą.. Abejonių jau nėra, todėl – vėl kyli aukštyn!

Ateina aiškus suvokimas, kad tas šurmulys apačioje – iliuzija ir bėgimas ratu, kurį tu jau labai gerai pažinai ir į kurį jau nenori sugrįžti.

Tvirtai nusprendi: viskas, kelio atgal tikrai nėra – tik pirmyn ir aukštyn!

Pažvelgęs žemyn, netikėtai pamatai ne tik horizonto liniją, bet ir naujus gražius peizažus, kurių anksčiau nematei ir net negalėjai įsivaizduoti, būdamas apačioje..

O vieną gražų rytą tu sutinki žmogų, kuris eina ta pačia kryptimi, bet įkopė kiek aukščiau. Jis pasisveikina, nusišypso tau ir ištiesia pagalbos ranką..

Bet.. tu pajunti, kad negali jam ištiesti rankos.. Vėl atsegi kuprinę ir pamatai, kad ten užsiliko Išdidumas. Ištrauki jį ir išmeti į prarają.

Ištiesi ranką bendrakeleiviui – ir tu jau ne vienišas.. Naujasis pažįstamas noriai dalinasi savo patirtimi ir pataria, ką dar nereikalingo galima išmesti ir kokias naudingas savybes vystyti, kad pakiltumėte į Viršūnę.

Dabar jau pakilimas darosi smagus ir įkvepiantis.. Jūs sutinkate vis daugiau pakeleivių, dalinatės patirtimi ir atradimais, kuriate bendrus planus Naujam Gyvenimui..

Ir dabar tu aiškiai supranti: tas vaikščiojimas apačioje ratu buvo reikalingas tam, kad užgimtų nenumaldomas troškimas judėti į priekį, kilti aukštyn, vystytis, kurti, augti ir tobulėti 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, parengė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Gyveno kartą du broliai. Jie visą savo gyvenimą pragyveno už aukštos miesto sienos ir nei karto nematė nei laukų, nei dirbančių valstiečių.

Todėl vieną gražią dieną broliai nusprendė nukeliauti į kaimą.

Atvyko jiedu į kaimą ir patraukė kaimo keliuku pažiūrėti, kaip čia žmonės gyvena. Netrukus broliai priėjo ariamą lauką, kuriame dirbo valstietis.

Jiedu sustojo ir susidomėję žiūrėjo, kaip jis dirba.

– Ką jis daro?! – stebėjosi broliai. – Kam šis žmogus taip giliai vagoja žemę? Kodėl jis sugadino tokią lygią, švelnia žole sužėlusią pievą?.

Paskui jie pamatė, kad valstietis meta grūdus į vagas.

– Nematytas dalykas! – piktinosi broliai. – Kažkas su šiuo žmogumi netvarkoje: kaip galima imti gerus grūdus ir išmesti į žemę?.

– Nepatinka man kaimas, – pasakė suirzęs vienas brolis, – kažkokie keisti žmonės čia gyvena!

Ir sugrįžo jis atgal į miestą.

O kitam broliui parūpo atidžiau panagrinėti kaimo žmonių gyvenimą, todėl jis pasiliko kaime.

Ir štai vos po kelių savaičių jis pamatė, kad valstiečio užsėtas laukas sužaliavo švelniais želmenimis. Jį taip sužavėjo ši permaina, kad tuoj išsikvietė savo brolį, kad ir jam parodytų tuos pasikeitimus.

Brolis netrukus atvažiavo. Jam taip pat paliko įspūdį sužaliavęs laukas, ir jis nusprendė pabūti su broliu kaime, kad pažiūrėtų – kas bus toliau.

Ėjo laikas, ir žali daigeliai suvešėjo auksinėmis grūdų varpomis. Dabar jau abu broliai suprato, dėl ko plušėjo valstietis.

Jie kasdien gėrėjosi suvešėjusiu lauku ir gyrė darbštų valstietį.

Tačiau vieną dieną, kai grūdai jau visai suderėjo, valstietis atsinešė dalgį ir.. pradėjo juos pjauti!

Čia nekantrusis brolis neištvėrė ir ėmė šaukti:

– Ką jis daro?! Tu tik pažiūrėk, ką jis daro! Jis taip sunkiai dirbo, išaugino nuostabius grūdus, o dabar.. savo rankomis viską nupjauna. Negaliu žiūrėti į šitą beprotybę! Jei nori – pasilik, o aš grįžtu į miestą!

Ir pasipiktinęs išvažiavo. O kantrusis brolis pasiliko – jam buvo smalsu, o kas gi bus toliau..

Jis stebėjo, kaip valstietis suvežė derlių į daržinę, kaip vikriai iškūlė grūdus.. Jis pamatė, kad valstietis užaugino šimtus kartų daugiau grūdų, nei pasėjo..

Dabar jam pasidarė aišku: viskame, ką dirbo valstietis, buvo tikslas ir sveika nuovoka, o jie su broliu darė išvadas, nematydami pilno vaizdo!

Tik dabar jis pamatė pilną vaizdą 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !