Kategorija: Mintys

Mažučiai, putlučiai kūdikėliai – vaikai nori meilės. Verkia, kai mamos išeina. Nutyla, priglausti prie krūtinės. Nori barškučio ir meškiuko.

Pašėlę, jautrūs, triukšmingi paaugliai – vaikai nori meilės. Nervingai naršo telefone, išlieja piktas ir skausmingas emocijas. Nori supratimo ir palaikymo.

Suaugę žmonės – vaikai nori meilės. Siekia gerovės. Ryte – bučinys, vakare – pašildyta sriuba. Gėlės vazose. Kartu poilsiauja, kartu prie televizoriaus, kartu augina vaikus. Nori stabilumo ir ramybės.

Solidūs ir pagyvenę žmonės – vaikai nori meilės. Nori šilumos. Laukia išaugusių mažučių, putlučių kūdikėlių vaikų. Laukia pasikeitusių pašėlusių ir triukšmingų paauglių. Laukia suaugusių ir solidžių vaikų. Laukia. Laukia. Laukia…

LAUKIA.

“Tai, kas manęs nenužudo, padaro mane stipresniu!“, – taip pasakė Nyčė, o paskui išprotėjo ir mirė.

Todėl, kad tai tik skambūs žodžiai, bet tai – netiesa.

Tai, kas mūsų nenužudo tą pačią akimirką – nužudo mus palaipsniui, nepastebimai. Nužudo mūsų gerumą ir pasitikėjimą. Švelnumą ir nuoširdumą. Atvirumą, dosnumą, aiškų žvilgsnį ir jautrią širdį…

Apgaulė, išdavystė, nedėkingumas, žiaurumas, abejingumas, nesąžiningumas gali ne iš karto nužudyti. O po lašą, po lašą…

Iškentėsime, išlaikysime, žaizdos užgis. Randas liks – sugrubės oda. Ir štai taip, po truputį, apaugsi ta kieta oda, ir pats nepastebėsi – kaip taip galėjo nutikti?

Ir galima save raminti – aš tapau stipresniu!

Taip. Bet sieloje nutrūko dar viena styga, dar vienas krištolinis varpelis nutilo. Ten, sieloje, kažkas mirė – geroji fėja ar mažasis angelas. Kurie buvo mūsų dalimi.

Ir tada tu jau tiksliai žinai, kaip reikia atsakyti į smūgį. Kaip – į žodį žeidžiantį. Kaip duoti atsaką, jei to reikia.

Ir tiksliai žinai, kad gali gauti smūgį – tiesiog taip, nei už ką. Arba vietoje dėkingumo. Ir tu visai tuo nesistebi. Pripratai. Ir išmokai kentėti arba gintis.

Bet su kiekvienu smūgiu, išdavyste, nusivylimu, tu kažką negrįžtamai prarandi. Ir tai išeina visiems laikams ir miršta.

Ir tampi stipresniu, taip. Bet – kitų labai svarbių savybių sąskaita.

Tai, kas manęs nenužudo, tiesiog nužudo ne iš karto. Bet nežinia – tai padaro mane stipresniu, ar – ne tokiu jautriu, bejausmiu…

Nereikia to, kas mus žudo. Ir tų, kas žudo – nereikia. Todėl, kad jie – vis vien žudikai. Svetimų tyrų sielų ir šviesių polėkių žudikai…

Pagal A. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems.. Visiems gražios savaitės 🙂 !

Kartais žmonės ieško visą gyvenimą, o kartais atranda per vieną dieną.

Kartais mes kažko laukiame, o kartais verčiame kažką laukti mūsų.

Kartais mes sutinkame žmogų, ir mums atrodo, kad tai visam gyvenimui, o kartais išsiskiriame ir aiškiai suvokiame, kad taip ir turėjo būti.

Kartais mes labai trokštame bendravimo, todėl plečiame savo pažįstamų ratą, kažkur skubame, pas kažką skubame, o kartais norisi tiesiog užmerkti akis, ir daugiau nieko nereikia – tik tu ir tyla, persmelkianti ramybe tavo sielą ir protą.

Kartais mes išjungiame visus telefonus, kad niekas neskambintų, nes visai nėra ūpo bendrauti, o kartais sėdime, pajungę visas ryšio priemones, ir nekantriai, su didžiule viltimi, laukiame vieno-vienintelio skambučio.

Kartais mes laukiame romantiškų santykių, kaip gražiame meilės romane, o kartais pakanka vienintelio žvilgsnio, prisilietimo ar žodžio, kad pajustume begalinį artimumą, švelnumą ir meilę.

O kartais.. Kartais mes supamės į šilčiausią pledą, geriame karštą arbatą, bet.. niekaip negalime sušilti, nes iš tiesų mums šalta ne išorėje, o ten, viduje – širdyje..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

*Kartais gyvenime kažkas griūva tam, kad atkreiptų mūsų dėmesį į tai, kas nesugriaunama.

*Taika – tai tiesiog Vienybės išraiška..

*Medį atpažįstame pagal jo vaisius, o žmogaus dvasingumą – pagal jo veiksmų rezultatus.

*Laisvas tas, kas nemeluoja – nei sau, nei kitiems.

*Suprasti – reiškia veikti. Tas, kas sako, kad žino ir supranta, bet nemoka savo žinių pritaikyti kasdienybėje – tas iš tiesų nieko nežino.

*Kuo toliau nuklystama nuo tiesos – tuo sunkiau prie jos sugrįžti. Ir net menkiausias nuklydimas nuo tiesos nepraeina veltui: šiandien – nedidelis melas, rytoj – nedidelis sandėris su sąžine, poryt – didelė niekšybė.

*Nušvitimas – tai nuoseklus išsilaisvinimas nuo iliuzijų.

*Kuo tyliau viduje, tuo aiškiau išorėje.

*Nei vienas susitikimas išoriniame pasaulyje nepakeis mums susitikimo su pačiu savimi.

*Asketiškumas – ne apribojimuose. Asketiškumas – kuomet tai, ką tu turi, tavęs nevaldo.

*Niekas nebūna “pernelyg užimtas“. Tai tiesiog prioritetų klausimas.

*Mokytojas – ne tas, kuris mus moko, o tas, iš kurio mokomės mes.

*Mus praturtina tik tai, ko negalima nusipirkti už pinigus.

*Jei žmogui išorėje visko reikia – reiškia, savyje jis nieko neturi.

*Tobulumas slypi paprastume.

*Mylėdami besąlygiškai mes visada laimingi. Tik egoizmas padaro mus nelaimingais.

*Tyra, besąlygiška Meilė – stipriausia žmones vienijanti jėga.

*Gražu viskas, į ką žiūrime su meile.

*Kol savo gyvenimo kelyje sutinkame gerus žmones – gyvenime ne viskas prarasta.

*Jei einame Savo Keliu.. Jei nežiūrint į nieką, veikiame visų gerovei – tuomet pats gyvenimas palaiko ir padeda mums.

*Rūpindamiesi kitų laime atrandame savąją..

*Jei kiekvienas darys gerus darbus pagal galimybes.. Tuomet Gėrio galimybės bus beribės.

*Kai mūsų poelgiai grindžiami besąlygiška meile, nuoširdumu, gerumu – mus iš vidaus užlieja nuostabus jausmas.. Tarytum pats gyvenimas mumyse prabyla, patvirtindamas: “Tai yra Tikra.“

Parengė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Gyvenime tiek įdomių ir neįprastų situacijų.. Rodos, paprasta diena, bet kartais artimo žmogaus pasakojimas, vaiko šmaikštus pastebėjimas, naminio gyvūno elgesys ar susitikimas su įdomiu žmogumi netikėtai nuspalvina visą dieną ryškiausiomis spalvomis 🙂 .

Tokiomis istorijomis žmonės dalinasi internete, jos patvirtina, kad pasaulyje yra daug gėrio ir šviesių žmonių 🙂 ..

************

Kai man buvo 38, aš netikėtai gavau pasiūlymą pasimokyti ir pakelti kvalifikaciją savo specialybėje. Ilgai dvejojau, tariausi su namiškiais ir kolegomis, bet galiausiai nusprendžiau apie tai pasikalbėti su savo draugu.

Jis patarė priimti pasiūlymą, bet aš jam pasakiau: “Aš jau per senas kažko mokytis, o kai gausiu kvalifikacijos pažymėjimą, man bus beveik 40.. Draugas atsakė: “Jei tu to nepadarysi, tau vis vien bus 40, tik kvalifikacijos tu neturėsi“.

Dabar man beveik 60, ir aš labai dėkingas savo draugui, kad padėjo man įveikti abejones. Jo palaikymo dėka žymiai praplėčiau savo profesijos galimybes ir dirbu įdomų darbą.

************

Kartą sutikau žmogų invalido vežimėlyje. Padėjau jam įveikti aukštą pakilimą į autobusų stotelę. Paskui paklausiau jo, ar sunku būti apribotam vežimėliu. Jis nedvejodamas atsakė: “Ką jūs, atvirkščiai – vežimėlis neapriboja, bet išlaisvina mane! Jei ne jis, būčiau gulintis ligonis, įkalintas keturiose sienose.“

************

Esu jauna dviejų mažų vaikučių mama. Namuose mes turime katę, kuri visai neseniai atsivedė net septynis kačiukus. Ir kaskart, kai ji nori juos nors trumpam palikti, ji prieina prie manęs ir kniaukia, tarsi prašydama prižiūrėti jos vaikus.

Maniau, kad ji eina pavalgyti ar higienos reikalais, bet atsitiktinai sužinojau, kad mūsų uodeguotoji mamytė tiesiog pasislepia vonioje ir.. pamiega ten keliolika minučių. Viena.

Dabar aš pati ją ten nuvedu, nes kaip niekas kitas suprantu, kaip jai reikalingas poilsis. Štai toks moteriškas solidarumas..

************

Iš viršutinio aukšto balkono kažkas nuolat primėtydavo sulankstytų popierėlių į mano balkoną – kiekvieną savaitę vis atrasdavau jų keletą. Gyvenu viena. Galiausiai nusprendžiau nueiti ir išsiaiškinti, kas tai daro.

Duris atidarė moteris, išklausė mano pretenzijų, paraudo ir pasakė: “Tai štai kam Staselis raštelius rašo.. Atleiskite, aš su juo pasikalbėsiu..“ Grįžtu namo, išlankstau vieną iš popierėlių – ir, tikrai, tai meilės laiškučiai.. Ir sprendžiant pagal raštą, mano “gerbėjui“ – kokie aštuoneri meteliai..

************

Turėjau automobilį, kuriame buvo įrengtas automobilio sėdynių šildymas. Tačiau jis neveikė, nes buvo sulaužytas mygtukas, kuris įjungia šią funkciją. Ilgai ieškojęs vienoje parduotuvėje nusipirkau tą mygtuką ir pakeičiau.

Važiuodamas nusprendžiau pabandyti, kaip veikia šildymas, ir paspaudžiau mygtuką. Viskas gerai: veikia, šildo, net karšta pasidarė.. Išjungiau, o po savaitės valiau su siurbliu automobilį ir pasilenkęs po sėdyne pamačiau, kad laidai nuo šildymo sistemos mygtuko niekur nepajungti. Štai, pagalvojau – kokia savitaigos jėga!..

************

Kadaise vaikystėje senelis man pasakė: “Kiekvienas tavo sutiktas žmogus žino tai, ko nežinai tu.“ Šios frazės tuomet iki galo nesupratau, bet dabar ji nuolat primena man, kad esu apsuptas mokytojų..

************

Parengė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Artimumas – tai detalės, kurias jūs žinote apie žmogų. Jūs galite pamilti žmogų, kurį menkai tepažįstate. Bet artimu jis taps tik po to, kai jūs sužinosite jo istoriją, jo gyvenimo smulkmenas.

Marškinėliai, su kuriais jis su tėčiu žaidė futbolą, yra tokios pat spalvos, kaip šis lovos užtiesalas. O čia jis nukrito ant stiklo šukių kieme, kai vijosi savo šunį. Šią dainą jis dainavo su savo draugais paauglystėje. Ryžius jis mėgsta persūdytus. O kai skaito – timpčioja savo ausį.

Artimumas – tai kartu praleistas laikas. Jūs negalite sužinoti visų šių detalių iš pirmo karto. Jūs neišsiklausinėsite visų smulkmenų per du susitikimus. Žmogus – tarsi dėlionė. Ji susirenka ne iš to, ką mes matome dabar ir ką žmogus pasakoja apie save. Ta dėlionė susirenka iš detalių ir ankstesnių istorijų smulkmenų.

Artimumas – tai visada realybė. Jūs nepamatysite, kaip jis judina lūpas, jei skaitysite tik jo elektroninius laiškus. Jūs nepamatysite, su kokiu apetitu jis valgo, kai yra išalkęs. Kaip jis juokingai kalbasi su savo katinu. Kaip gestikuliuoja, kai jam kažkas nepatinka. Jo kvapas, jo intonacijos, jo elgesys.

Artimumas – tai nebūtinai viskas, kas jums patinka žmoguje. Todėl artimumas – tai sąžiningumas. Taip, žiūrėkite, jis toks, jis turi trūkumų.

Artimumas – tai visada du.

Artimumas – tai ne “galbūt, kada nors..“, o – nuolat.

Artimumas – tai ne tai, ką pasakys kiti. Tai yra tai, ką jūs pasakysite vienas kitam.

Artimumas – tai… kartais ne visam gyvenimui. Bet tai yra tai, kas padaro šį gyvenimą tikru. Ir, žinoma, mes patys sprendžiame – su kuo suartėti ir ar suartėti.

Ir esmė tame, kad mūsų siekyje kuo greičiau viską suspėti mes neprarastume galimybės suartėti su tais žmonėmis, su kuriais tikrai to norime.

Dauguma skaito, kad artimumas – tai ir yra meilė. Bet, ko gero, ne visada. Meilė gali būti vienpusė, ją galima lengvai supainioti su aistra ar įvairiais kompleksais ir neurozėmis.

Man labiau patinka žodis “artimumas“. Juk jį jaučiame visa savo esybe, tiesa? Ištari jį, ir žmogus tarsi per tave kiaurai praeina. Todėl, kad artimumas – visada du, visada tavyje. Ir jo neįmanoma su kuo nors supainioti.

Pagal T. Šoli tekstą, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kartą gyveno vienoje šalyje žmogus, kuris nusprendė pasiekti nušvitimą.

Todėl patraukė jis ieškoti guru – kad pamokytų jį, kaip tai pasiekti. Pagaliau surado vieną guru ir paklausė, ar negalėtų tapti jo mokiniu. Mokytojas pasidomėjo, ko jis norėtų išmokti. Mokinys pasipasakojo, ko atėjęs.

Guru atsakė:

– Nušvitimą pasiekti labai lengva. Tau net nereikia pas mane pasilikti, dabar sugrįžk namo, kiekvieną vakarą sėskis pusvalandžiui prieš veidrodį ir tiesiog užduok sau vieną vienintelį klausimą: “Kas aš esu? Kas aš?“

Mokinys paklausė:

– Ir viskas?.. Ne, tai negali būti taip paprasta!

– Patikėk, tai tikrai paprasta – atsakė guru, – bet jei tu man netiki, paieškok kitų guru ir paklausk jų.

– Labai dėkoju, – pasakė mokinys, – aš taip ir padarysiu.

Ir mokinys patraukė ieškoti kito guru, o kai jį surado – uždavė jam tą patį klausimą.

– O, tai labai sunku, tai užims daug laiko, – atsakė antrasis guru. – Tu turi pasilikti čia, prisijungti prie mūsų bendruomenės ir darbuotis iki devinto prakaito, negaudamas jokio atlygio.

Mokinį labai įkvėpė guru atsakymas, nes atitiko jo požiūrį apie kelią į tikrąjį nušvitimą. Jis visada galvojo, kad tai turi būti sunku.

Guru pasakė, kad nuo šiol jam teks valyti karvidę, ir kuo uoliau jis ją tvarkys, tuo greičiau pasieks nušvitimą. Mokinys sutiko, nes buvo tvirtai įsitikinęs, kad dabar jau jis teisingame kelyje!

Tačiau po ilgų penkerių metų sunkaus darbo mokinys pajuto, kad kažkaip labai jau ilgai tęsiasi jo mokinystė.. Ir nors mokinys dirbo labai uoliai, o karvidės buvo visada švarios, bet savyje jis jokių permainų nematė.

Todėl jis atėjo pas guru ir paklausė:

– Gerbiamas mokytojau, aš sąžiningai ir atsakingai dirbau pas jus penkerius metus, atlikdamas patį juodžiausią darbą. Aš nepraleidau nei vienos dienos ir niekada niekuo nesiskundžiau. Ar nemanote, kad jau atėjo laikas man pasiekti nušvitimą?

Guru jam atsakė:

– Na taip, man atrodo, kad tu jau pasiruošęs. Dabar paklausyk, ką tu turi toliau padaryti. Eik namo, ir kiekvieną vakarą prieš veidrodį pusvalandį užduok sau klausimą: “Kas aš esu?Kas aš?“

Mokinys nustebo ir visai sutriko po tokio guru atsakymo.. Jis paklausė:

– Atleiskite, bet dabar jūs pakartojote būtent tai, ką prieš penkerius metus man pasakė kitas guru.. Kaip tai suprasti?..

– Na, taip, jis teisus, bet juk tu juo nepatikėjai! – atsakė guru. – O aš.. aš galiu tik viena tau pasakyti: kažkas gi turėjo valyti mano karvidę!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Jie tokie ypatingi, tie geraširdiški žmonės.. Jie tarsi švyturiai tamsoje..

Jie sugalvoja jums pateisinimus, jei jūs patys nieko nepaaiškinate. Jie nepyksta, net jei jums yra už ką atsiprašyti.

Jie mato jumyse tik geriausia net tuomet, kai elgiatės nelabai gerai..

Jei jums sunku, jie patrauks į šoną visus savo reikalus ir bus šalia – paguos, nuramins ir įkvėps jus.

Jų žodyne nėra žodžių “aš užimtas“ ar “neturiu laiko“. Jie visada atras jums laiko, net jei jūs neatsakysite tuo pačiu, jei palaikymo reikės jiems.

Ir jums kartais nesuprantama, kodėl jie tokie.. Jautrūs, dėmesingi, rūpestingi, nuoširdūs, atviri.. ir visada pasiryžę padėti kuo tik gali.

Ir jums kartais keista, kad jie atiduoda taip daug savęs kitiems, nelaukdami už tai jokio atsako. Ir jų nesustabdo kitų nedėkingumas ar šaltumas.

Ir stebina, kaip neišsenka jų širdies šiluma ir gerumas.. Ir visada taip džiugina jų tyrumas.. Jie tarsi šviesos švyturiai pasaulyje, kur dar tiek daug tamsos.

Kažkam gali atrodyti, kad neįmanoma būti geraširdišku mūsų pasaulyje. Kad tas gerumas – netikras ar suvaidintas.

Tačiau jis yra! Geraširdiškumas – tai žmogaus širdies šiluma, kuri sušildo visus, kurią jaučia visi: žmonės, gyvūnai, augalai..

Ir žinote ką? Tik tokių žmonių širdies šilumos dėka mūsų visų širdys nevirsta ledu 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Tokios istorijos primena mums, kad pasaulyje yra daug gerų žmonių.. Kad iš tiesų visi mes norime gerumo, nuoširdumo ir santarvės. Geros istorijos iš mūsų gyvenimo pakelia nuotaiką, kviečia susimąstyti arba kažko išmoko 🙂 ..

************

Mano pažįstami persikėlė gyventi į nuosavą namą su savo katinu Roku. Rytais jie išeidavo į terasą ir kviesdavo katiną pusryčiams. Kaimynas tuo pat metu išeidavo iš savo namo, ir jie pasisveikindavo.

Šis savotiškas ritualas kartojosi kas rytą. Ir tik po dviejų mėnesių kaimynas išdrįso paklausti, kodėl jie kiekvieną rytą jį taip primygtinai kviečia, sveikinasi, ir lyg niekur nieko sugrįžta namo.

Pasirodė, kad jiedu su katinu – bendravardžiai..

************

Daviau dukrelei saldainį, o ji jau antro prašo.. Pasakiau jai, kad gero reikia po truputį. Dukra nustebusi klausia: “O ką – tada blogo reikia daug?..“

************

Vaikystėje tėvai man dažnai kartodavo: “Nesakyk “op“, kol neperšoksi.“ Ir tik neseniai aš supratau tikrąją šių žodžių svarbą ir prasmę.. Jie suteikia galimybę ramiai, be įtampos žvelgti į gyvenimą, į visas iškylančias problemas šeimoje, bendravime, moksle, darbe. Neskubėkite. Nenuvarykite savęs.

Jūs manote, kad darote per mažai ir norite daryti daugiau? Netiesa. Galbūt, jūs jau nepastebite, kad užsimetėte ant savęs nepakeliamą nesibaigiančių darbų naštą? Nusiraminkite, juk jūs – žmogus, o ne kiborgas, tiesa? Tiesiog sustokite, atsikvėpkite ir įvertinkite, kas jūsų gyvenime iš tiesų svarbu.

************

Nusipirkau žibintuvėlį. Bet kai bandžiau įjungti jį namuose, pasirodė, kad jis neveikia.. Na, aš, kaip tikras vyras, jį išrinkau, bandydamas surasti gedimą. Viską išrinkau, surinkau, peržiūrėjau – neveikia…

Atėjo sūnus, pažiūrėjo ir pasakė, kad aš neteisingai įdėjau bateriją, ir išėjo. Jis buvo teisus. Ir žinote, kas skaudžiausia? Mano specialybė – elektrikas..

************

Jauna moteris važiavo iš darbo namo ir per neatsargumą įbrėžė kito automobilio šoną. Abu vairuotojai sustojo, išlipo iš mašinų. Moteris verkė, aiškindama, kad jos automobilis visai naujas ir ji nežino, kaip apie įvykį pranešti savo vyrui..

Kito automobilio vairuotojas apžiūrėjo abi mašinas, bandė raminti moterį, kad iš tiesų nieko baisaus neįvyko. Jis pasiūlė pasikeisti telefonų numeriais ir paprašė, kad moteris atneštų vairuotojo teises.

Kai moteris ėmė ieškoti dideliame voke su mašinos dokumentais savo vairuotojo pažymėjimo, iš voko iškrito popieriaus lapas. Ant jo moters vyras užrašė: “Jei nutiktų eismo įvykis.. Atmink, mieloji, kad aš myliu tave, o ne automobilį!“

************

Einame su šešiamečiu sūnumi gatve, šnekučiuojamės smagiai apie viską, juokaujame. Ir staiga sūnus išpyškina: “Gera tu vis dėl to moteris, kai nepyksti ir nesibari!“

************

Mano močiutei 75. Ir ji prieš penkis metus pradėjo piešti, tiesiog pradėjo lankyti piešimo pamokas. Dabar piešia paveikslus ir dovanoja artimiesiems. O neseniai suprato, kad nori rašyti, ir – jau ruošia išleisti eilių knygelę su savo iliustracijomis.. Ir dar ji bėgioja, dalyvauja visuomeninėje veikloje, augina gėles ir prižiūri sodą. Taip, senatvė būna įvairi..

************

Gyvenu užsienyje, ir kiekvieną kartą, kai pasikalbu telefonu su artimaisiais – močiute arba mama, iš karto pajuntu, kaip širdį užlieja gerumas ir šiluma. Tik išvažiavęs kažkur toli-toli.. tu supranti, kaip brangu tau viskas, kas liko namie.

Žinoma, svetur gražu, ryšku, įspūdinga. Bet visa tai tik gražus paveikslėlis. Žmonės ne tie. Arba gyvenimas ne tas. Taip, kartais atrodo, kad viskas čia nuostabu, bet širdis sako kitką, ji šaukte šaukia: “Namo!..“

Tik namuose tavęs visi laukia. O čia.. tu visada liksi svečias. Ir norisi visur pabūti, norisi keliauti po visą pasaulį, bet – visada sugrįžti Namo. Kur, galbūt, ne taip ryšku ir įspūdinga, bet viskas sava: kiekvienas akmenėlis, kiekvienas žolės stiebelis.. Nes širdyje gera ten, kur tavo Namai..

************

Neeikvokime savo gyvenimo nerimui, pergyvenimams, baimei.. Geriau skirkime savo gyvenimą meilei, kūrybai, džiaugsmui.. Mes visi pavargome nuo negatyvumo, mums visiems taip trūksta žmogiškos šilumos, gerumo, nuoširdaus bendravimo..

Atverkime savo širdis ir prisiminkime savo prigimtinį gerumą, kurį primiršome arba slepiame po išorinėmis kaukėmis. Laimė ir tyras džiaugsmas visada šalia: tai graži nauja diena, saulė, gamta, artimi žmonės.. Dažniau šypsokimės, darykime gerus darbus, apkabinkime, dėkokime, įkvėpkime, kurkime.. Ir Gėrio pasaulyje bus vis daugiau 🙂 ..

************

Pagal istorijas iš interneto parengė ruvi.lt

Gražios, saulėtos, laimingos savaitės mums visiems 🙂 !

Kartą vienas žmogus parašė man: “Aš taip norėčiau skirti daugiau laiko dvasinei praktikai, bet, pats suprantate – žmona, vaikai, darbas..“

Ko gero, jis dar nesuvokė, kad jo šeima ir darbas ir yra jo dvasinė praktika, ir ji kur kas veiksmingesnė ir prasmingesnė, nei meditacija snieguotuose Himalajuose. Aš atsakau už savo žodžius, nes už mano pečių – ir viena, ir kita.

Gyvenimo kasdienybė – geriausia dvasinė mokykla. Žvelgdami į kasdienybės veidrodį, jūs vis giliau pažįstate ir priimate save tokį, koks esate. Mokydamiesi iš savo poelgių dėsningų pasekmių jūs įgaunate išminties, kuri taip reikalinga dvasinio augimo kelyje.

Dvasinė praktika prasideda žemėje, o ne danguje.

Šis suvokimas nušvietė mane vieną rytą prieš ketvirtį amžiaus, kai aš tyliai sėdėjau ir meditavau. Tuo metu prie manęs priėjo mano trejų metų dukrelė ir timptelėjo už rankovės, reikalaudama dėmesio.

Atsakydamas aš piktai sušnibždėjau: “Neliesk manęs, aš medituoju!“ Ir tą pačią akimirką supratau, kad praleidau patį svarbiausią dalyką savo dvasinėje praktikoje: apkabinti dukrelę tuo metu buvo daug svarbiau, nei eilinį kartą pakartoti mantrą.

Kai žmonės užduoda abstrakčius klausimus apie laiką, erdvę ar reinkarnaciją, atsakydamas aš būtinai paklausiu – o kaip reikalai jų gyvenime su mankšta, sveika mityba, dienotvarke ir gerumu santykiuose su žmonėmis?

Nes gyvenimo kasdienybė – svarbiausia dvasinė praktika..

Pagal D. Millmen tekstą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !