Kartą vienas žmogus parašė man: “Aš taip norėčiau skirti daugiau laiko dvasinei praktikai, bet, pats suprantate – žmona, vaikai, darbas..“
Ko gero, jis dar nesuvokė, kad jo šeima ir darbas ir yra jo dvasinė praktika, ir ji kur kas veiksmingesnė ir prasmingesnė, nei meditacija snieguotuose Himalajuose. Aš atsakau už savo žodžius, nes už mano pečių – ir viena, ir kita.
Gyvenimo kasdienybė – geriausia dvasinė mokykla. Žvelgdami į kasdienybės veidrodį, jūs vis giliau pažįstate ir priimate save tokį, koks esate. Mokydamiesi iš savo poelgių dėsningų pasekmių jūs įgaunate išminties, kuri taip reikalinga dvasinio augimo kelyje.
Dvasinė praktika prasideda žemėje, o ne danguje.
Šis suvokimas nušvietė mane vieną rytą prieš ketvirtį amžiaus, kai aš tyliai sėdėjau ir meditavau. Tuo metu prie manęs priėjo mano trejų metų dukrelė ir timptelėjo už rankovės, reikalaudama dėmesio.
Atsakydamas aš piktai sušnibždėjau: “Neliesk manęs, aš medituoju!“ Ir tą pačią akimirką supratau, kad praleidau patį svarbiausią dalyką savo dvasinėje praktikoje: apkabinti dukrelę tuo metu buvo daug svarbiau, nei eilinį kartą pakartoti mantrą.
Kai žmonės užduoda abstrakčius klausimus apie laiką, erdvę ar reinkarnaciją, atsakydamas aš būtinai paklausiu – o kaip reikalai jų gyvenime su mankšta, sveika mityba, dienotvarke ir gerumu santykiuose su žmonėmis?
Nes gyvenimo kasdienybė – svarbiausia dvasinė praktika..
Pagal D. Millmen tekstą, vertė ruvi.lt
Gero savaitgalio visiems 🙂 !
ruvi 