Kategorija: Mintys

Jis ateina nepaisydamas abejonių… Nepaisydamas šalčių, nuovargio, nusivylimo.

Šypsosi švelniais saulės atspindžiais pro užuolaidas… Pasklinda jaukia šiluma sušalusiomis miesto gatvėmis.

Skamba ilgai laukta tirpstančio sniego lašų muzika.

Skleidžiasi pirmųjų trapių žiedų pumpuruose…

Pažadina širdyje jaunystės, meilės, pamirštų svajonių ugnelę…

Jis apgaubia jaukiu švelnumu… Prisotina. Įsimyli. Įkvepia. Atgaivina.

Jis jau čia, kiekvienoje sekundėje, kiekvienoje akimirkoje.

Tyras, lengvas, ilgai lauktas – mūsų pavasaris…

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Neskubėkite. Jūs viską suspėsite!

Neklausykite frazių apie tiksintį laikrodį. Nereaguokite į provokacijas, kad paskui bus per vėlu. Taip nėra.

Viskam savo laikas. Ir jei jūs dabar kažko negalite pasiekti, tai reiškia, kad tiesiog tam laikas dar neatėjo. Jis laukia, kada mes būsime pasiruošę.

Net tada, kai mes nieko neveikiame – mes veikiame. Atgauname jėgas, ilsimės, nusimetame nereikalingą krūvį arba persiformatuojame lyg diskas įjungtame kompiuteryje. Galiausiai, mes juk nelaikome tuščiu reikalu plaukų plovimą?

Tik vos keliais atvejais mes gaištame laiką veltui: kai pavydime, kai lyginame save su kitais arba galvojame, kad viskas galėjo būti kitaip. Tai iš tiesų kvailystės, kuriomis neturėtume užsiimti.

Visa kita – galima. Net jei mes sulėtiname tempą, kad paskui įsibėgėtume ir pakiltume aukštyn.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vasaris – lyg tiltas tarp užsitęsusio žiemos sąstingio ir džiugaus ilgai laukto pavasario…

Stiprus dygus vėjas dar vis siaučia gatvėse, verčia suptis į šalikus, o rankas slėpti į šiltas pirštines. Anksti temsta. Bet širdyje jau truputį lengviau, truputį šilčiau, truputį šviesiau… 

Širdis atitirpsta plonyčių saulės spindulių šviesoje, taip gražiai žėruojančių ant langų rytinio šaltuko nupieštų nėrinių. Širdis jau pagauna vos juntamą atšilimo atgaivą, kai jaukioje virtuvėje kepami blynai, o ant stalo vazoje švelniai kvepia pirmosios trapios tulpės…

Vasaris – tai žiemiškai jaukūs vakarai ir pavasariškai gaivios svajonės, nauji planai. Maži džiaugsmai šaltose dienose.

Vasaris – saldi švelnios pavasario melodijos nuojauta…

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tu viską žinai – visus atsakymus. Bet galbūt dar nepasiruošęs juos priimti ir kažkaip juos pritaikyti. 

Žmogus visada žino, kaip yra teisinga, ką jis jaučia ir ko iš tikrųjų nori. Žino ir jaučia širdimi.

Bet nevaldomas protas primeta kažkieno sugalvotus svetimus šablonus, įsitikinimus, apribojimus, baimes, svetimas “taisykles“.

Ir žmogus arba seka paskui juos, nuklysdamas nuo savo kelio, arba slepiasi už jų nieko nekeisdamas savo gyvenime.

O juk visi atsakymai – paviršiuje. Tereikia būti sąžiningu su savimi, pamatyti juos ir priimti. Nes kai žinai atsakymus ir sąžiningai pažvelgi į situaciją – labai greitai atrandi sprendimus, galimybes ir išeitį.

Tu viską žinai. Tiesiog sustok ir išgirsk savo širdies balsą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

“O kaip jūs galvojote? – stebėjosi Mažasis Angelas. – Vasaris taip pat nori pabūti kovo mėnesiu. O todėl kad atsibodo siausti, pūsti šaltus vėjus, gąsdinti žmones šalčiais… Pavasario norisi. Šilumos ir lengvumo… Ir jei jau sniego – tai labai švelnaus, tokio puraus, besvorio, pūkuoto… O dar geriau ir visai be sniego – tegul sau balos tyvuliuoja, o šaltinėliai į visas puses čiurlena… Ir taip norisi laivelį į plaukiojimą paleisti… Į tolimus, ir visai nesvarbu, kokius, krantus… Tegul tiesiog plaukia… Kažkur…

O gal vėl sniego pažerti? Kad kiemsargiai turėtų kuo užsiimti. Nuo pat ryto takelius nukas, kad neliūdėtų… Ir žmonės, štai, pažiūrėk, kepures, kailinius iš karto apsivilko (juk vasaris vis dėl to!), o išėjo į gatvę – ten atšilimas…

Ir varnos jau sunerimo. “Vasari, – klausia, – tu žiema vis dėl to ar kaip?..“ O vasaris tik juokiasi stambių lašų nuo stogų barbenimu… Pokštininkas… Tik štai su saulute niekaip negali  susitarti. Miega ji dar. Užsiklojo miglotai-pilka debesų antklode ir paprašė iki kovo nežadinti. Arba net iki balandžio mėnesio… O ko jūs norėjote? Žiema…“

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Lengva mylėti pasaulį, kai tavo aplinkoje viskas nuostabu. Lengva atsakyti tuo pačiu į jo išorinę ramybę, gerovę ir didingumą.

Tačiau būna laikai, kai tau atrodo, jog visas tave supantis pasaulis tiesiog išsikraustė iš proto, ir jis visai neieško būdų kažką tau paaiškinti, sukeldamas baimę ir neviltį.

Žinai, kaip tik tokiais būties momentais pasaulis yra bejėgis, ir labiausiai už viską jam reikalingi tavo palaikymas ir tavo meilė.

Būtent tavo. Meilė, nežiūrint į nieką, meilė-atjauta, meilė-didžiadvasiškumas, meilė-supratimas, meilė-paguoda.

Pabandyk, ir tu sužinosi, kad tokia meilė gali kurti stebuklus.

Padėka autoriui! Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Norisi apkabinti visą pasaulį ir švelniai pasūpuoti jį delnuose…

Kad jis sušiltų…

Kad taptų šilta ir šviesu ten, kur šiandien šalta, tamsu ir daug įtampos.

Ir aš tikrai žinau, kad tai įmanoma.

Mes turime tiek daug vidinės jėgos. Tai malda. Tai Šviesa, sklindanti iš širdies. Tai gerumas ir švelnumas. Tai Meilė. Tai grožis.

Pradėję nuo ramybės ir šviesos savo vidiniame pasaulyje, skleisdami ją aplink, lyg medaus saldumą, lyg šiltą jėgų suteikiantį pieną, mes formuojame pačias palankiausias ištakas ir ateities įvykius.

Net jei šią akimirką to nesuvokiame.

Tegul pasaulis sušyla nuo mūsų meilės ir mūsų širdžių švelnumo…

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mažasis Angelas iš pat ryto kruopščiai karpė ryškiai raudonas širdeles… Daug-daug mažų ryškių širdučių. Ir svajojo, kaip mes jas į viršų, aukštai-aukštai… O vėjas jas pagaus, lengvai pasuks ir nuneš tolyn… 

Ir kažkam iš žmonių, ten, žemai, į delną nukris ne žvaigždė, o mažytė, sušildanti sielą širdelė… Ir dėl to pasidarys taip nuostabiai gera, ir šilta, ir neapsakomai ramu, ir kažkaip labai jauku…

Todėl kad mums reikia, kad mus tiesiog mylėtų… Ir dovanotų mums savo meilę… Ir priimtų mūsų meilę, nesusimąstydami, kodėl, kam ir kaip… Todėl kad meilė… ji juk niekada neklausia, kam ji reikalinga. Ji tiesiog yra… Ji mus šildo.. Ji dovanoja mums laimę…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nuimkime nuo bet kurio žmogaus gyvenimo sunkumų, problemų ir kliūčių naštą… Išlaisvinkime jį nuo slegiančių nežinomybės emocijų ir negatyvaus gyvenimo siužeto. Išvalykime jo sielą, sudrumstą egoizmu ir susikaupusiu baimės sluoksniu…

Ir tuomet…

Prieš jus iškils nuostabus šviesos ir meilės angelas, laikinai patalpintas į šaltas ir kietas šio materialaus pasaulio sąlygas…

Ir tuomet jums atsivers tikroji buvimo žmogumi šioje planetoje esmė – sugebėti išsaugoti ir skleisti savo tyrą vidinę šviesą ekstremaliose dualumo sąlygose. Būti šviesos ir besąlygiškos meilės šaltiniu…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kartais mes taip prislėgti žodžiu “reikia“, kad nespėjame atsikvėpti. Reikia-reikia-reikia…

Mus įtraukia problemos, darbai, buitis. Ir tuomet mes turime iš naujo mokytis norėti. Norėti smulkmenų… Kad iki šiurpulio norėtųsi atsikąsti apelsino arba apsimauti šiltas kojines. Arba kąsnelio sūrio. Arba susitikti su draugais.

Kai namuose nemalonumai, arba blogiau – kai užgriuvo kažkokios didelės bėdos, galima tiesiog panorėti  lyžtelėti lietaus lašelį nuo rankos arba atsigerti vandens. Labai panorėti. Kiekviena ląstele. Ir padaryti.

Kai vejiesi didelę svajonę, prarasdamas gebėjimą norėti smulkmenų, tuomet nieko nematai lenktynių migloje, o išėjus į šviesą, jos neatpažįsti, todėl pajunti nusivylimą.

Visada kažko norėkite. Visada. Tegul tai bus smulkmenos. Bet panorėkite ir gaukite. Net jei tai tiesiog vandens gurkšnis… Ir šiame rituale yra dėsningumas. Tu pradėjai ir baigei veiksmą. Tu pajutai tai kiekviena ląstele. Ir tai atgaivina, nuramina ir suteikia jėgų judėti toliau.

Tai bus švyturėlis tirštoje migloje. Mažytė viltis. Panorėjai, ir kaipmat išsipildė. Šis mažas švyturėlis nušvies didelį kelią tamsoje. Net tuomet, kai atrodo, jog visos viltys jau visai užgeso… Tik tai bus tau švyturėliu, išsigelbėjimu, žiburiu, kad surastum kelią. Kad gyventum toliau…

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !