Kategorija: Mintys

Pro langą šviečia saulė. Aš tyliai džiaugiuosi, aš vėl liečiu klaviatūros klavišus. Toks jausmas, lyg gročiau melodiją. Ir melodija ši begalinė, ji sklinda į visas puses ir dovanoja šilumą. Kaip tai nuostabu – tiesiog rašyti, tiesiog gyventi, tiesiog matyti!

Pasaulis man atrodo labai sudėtingas ir didžiulis, todėl aš kuriu savąjį, kuriame viskas paprasta. Aš gyvenu šiame mažame pasaulyje ir jaučiuosi neapsakomai laiminga.

Žinote, kažkada aš pati priėmiau daugybę apribojimų laimei. Galvojau, kad būtinai reikia kažką turėti ir kažkuo būti. O iš tiesų viskas jau yra, ir bet kokiose aplinkybėse geriausia – būti savimi.

Reikia gyventi paprasčiau: maitintis paprasčiau, reikšti jausmus paprasčiau, bendrauti paprasčiau, negalvojant apie tai, ką apie tave pagalvos, paprasčiau žiūrėti į šį sudėtingą pasaulį – vis vien visko neaprėpsi.

Džiaugtis tuo, kas yra, ir mažais žingsniais eiti į priekį, neribojant savęs galutiniais tikslais. Svarbiausia – pats kelias. Juk kokia tai laimė – džiaugtis kelione!

Padėka autorei! Pagal N. Paukonen esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai, kas tavo, niekur neišeis. Ir tai ne teorija nuraminimui, o gyva praktika.

Išeina tai, kas jau atliko savo vaidmenį mūsų gyvenime. Kažkurį laiką tai džiugino ir įkvėpė – aplinka, būstas, darbas, pomėgis… O vėliau tu pasikeitei, ir atsirado poreikis kažkam kitam.

Taip pat ir su žmonėmis. Kai bendri tikslai, savitarpio supratimas – viskas puiku. Jums gera drauge. Bendravimas džiugina ir dvasiškai praturtina. O paskui jūs abu keičiatės ir pradedate judėti priešingomis kryptimis. Sąlyčio taškų lieka vis mažiau.

Tenka aiškinti akivaizdžius dalykus, kruopščiai rinkti žodžius ir temas. Bet vis vien atsiranda pojūtis, kad nėra supratimo, nėra bendrumo. Žinoma, su kažkuo galima susitaikyti ir visą gyvenimą pragyventi harmoningai. Bet dažniausiai, kai žmogus keičiasi, tuomet keičiasi ir jo poreikiai, ir aplinka, ir žmonės.

Kartais viskas keičiasi lengvai, tarsi savaime. Bet dažniau per įtampą – kai arba tavęs nenori paleisti, arba tu nenori paleisti. Kartais tai būna tiesiog nauja santykių pakopa, o kartais – santykių pabaiga. Ir jei yra jausmai ir abiejų noras, galima pradėti naują etapą. O jei ne – tai ne.

Svarbiausia – būti sąžiningu su savimi. Iš baimės nesilaikyti už to, kame jau nėra gyvybės. Paleisti geranoriškai ir su dėkingumu. Tai jau ne tavo.

Ir kai paleidi tai, kas jau ne tavo, į jo vietą ateina tai, kas atitinka tavo naują būseną.

Tavo – tai, kas gyva, kas džiugina ir įkvepia. Ir tai niekur neišeis.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Anksčiau aš buvau įsitikinus, jog žmogų reikia pažinti, kad pradėčiau su juo kažkokius santykius: meilės, draugiškus, dalykiškus.

Kad turiu išsiaiškinti, kokios jo vertybės, kad galėčiau priskirti jį kažkokiam psichologiniam tipui, suprasčiau jo ketinimus.

Dabar aš manau, kad žmogų reikia pajusti. Ir manau, kad šito negalima išmokti.

Tai įvyksta kažkaip savaime. Arba neįvyksta. Galbūt, tai susiję su tuo, ar sugebi pajusti save. Ir kuo giliau jauti save, tuo geriau jauti ir kitus.

Nes protas apgauna. Suveikia psichologinės apsaugos, suvokimo filtrai, klaidinga informacija ir subjektyvūs kriterijai. O tu tuo vadovaujiesi ir renki duomenis, analizuoji, darai išvadas… Ir prarandi esmę – intuityvų žinojimą, koks yra žmogus.

Kaip daug gyvenime paviršutiniškumo, vaidybos… Už demonstratyvios ironijos ir cinizmo gali slėptis jautri siela. Už parodomosios stiprybės – pažeidžiama būtybė. Už agresijos – skausmas ir baimė.

Ir viso to nesuprasi, jei klausysi tik tai, ką kalba žmogus. Nes žmonių elgesį gyvenime dažnai įtakoja skausmas, kurį jiems suteikė kiti žmonės. Todėl net jų veiksmai ne visada pasako tiesą.

Ir tik širdis niekada neklysta…

Padėka autorei! Pagal L. Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pirmasis griaustinis – štai jis, gegužės gongas, pranešantis apie pavasario pabaigos pradžią!

Tai pavasario dvasios, galutinai įsiaudrinusios, beldžia į savo dangiškuosius būgnus, šaukdamos lietų. Jos tokios drąsios ir romantiškos, prisotintos ten, viršuje, saulės ir mėnulio šviesa, griaustinio iškrovomis ir artėjančios vasaros medaus ir gėlių aromatais.

Pats laikas džiaugtis: šiluma, saule, gaiviu lietumi, sodais, kelionėmis, susitikimais, jūra, miškais, kalnais, ežerais, upėmis ir pievoms… Pamatyti kuo daugiau gamtos grožio ir dovanoti savo sielos grožį kitiems.

Smagumėlis! Vasara ne už kalnų…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Neseniai prisiminiau šią nuostabią moterį. Jos patirtis buvo man labai reikšminga. Ir iki šiol reikalinga. Tas jos stebuklingas gyvenimo ritmas “skubėk lėtai, nesiblaškyk“.

Ji viską suspėja. Nepasiduoda skubos pinklėms, kai lyg ir greitai viską darai, bet nereikalingų veiksmų ir trukdančių faktorių atsiranda vis daugiau. Susipainioji. Pradedi nervintis. Apima neviltis. Jėgos išeikvotos nežinia kam.

O mano pažįstama skuba sąmoningai. Ir ar apskritai skuba? Tiesiog, sako ji, gaudau blaškymosi požymius ir prisimenu, kas man svarbiausia gyvenime. Kas aš, ką aš dabar darau, ar tai svarbu, ar įdomu, ar privalu, su kokia nuotaika ir ar su meile tai darau.

Ji sako: kai pradedu blaškytis, svarbiausia – nusiraminti. Atsiminti save. Atsikvėpti. Atrasti savo ritmą. Su meile ir geranoriškumu viską atlikti, o kaip gi be to 🙂 .

Ir nuotaika stebuklingai sugrįš, parsiras. Gyvenimo ugnelė.

Apkabinu… Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kas įvyks, jei kažkas blogai apie tave pagalvos? Tiesiog paklausk savęs: “Kas realiai su manimi atsitiks, jei kažkas kažkur galvos apie mane blogai? Jei kažkas negali priimti manęs tokio, koks esu? Jei kažkur žmonės apkalbės mane už akių, o aš apie tai net nežinosiu? Kas tokiu atveju nutiks su manimi?“

Atsakymas paprastas: Nie-ko. Su tavimi nieko nenutiks.  Visa tai vyksta su kažkuo, kas apie tave galvoja ar kalba negatyviai, bet ne su tavimi. Jie taip ginasi nuo to, ko negali priimti. 

Todėl liaukis baimintis dėl to, kad kažkas kažkur kažką apie tave ne taip pagalvos. Negaišk tam laiko. Verčiau pradėk veikti. Daryti tai, ką iš tiesų nori. Apie ką svajoji, bet to droviesi. Apie ką tik pagalvoji, bet dar niekada nebandei.

Pirmyn!.. Geros tau kloties!

Padėka autorei! Pagal A. Datešidzė tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Laimė – toks ypatingas dalykas, beveik pasakiškas… Kiekvienas turi savo suvokimą apie laimę, ir jos paieškos trunka tol, kol mes aptinkame tai, kas mus įkvepia, kas artima mūsų sielai.

Kažkas atranda laimę šeimoje – augina vaikus, kuria jaukumą namuose, sodina gėles ir daržoves, puoselėja šeimos tradicijas. Kažkam pavyksta išreikšti savo talentus darbe. Kažkas kuria muziką, dainuoja arba tapo paveikslus. Kiti laimingi, turėdami širdžiai mielus laisvalaikio pomėgius…

Sakoma, kad laimingi žmonės yra panašūs. Ir kuo gi jie panašūs, jei jų laimės išraiška skirtinga? Visi jie panašūs tuo, kad yra laimingi… 

Todėl neverta ginčytis, kieno laimė “tikresnė“ ar “teisingesnė“, tik pats žmogus žino, kame jo laimė. Nors daugiavaikei mamai sunku patikėti, kad įmanoma laimė be vaikų, o į darbo projektus pasinėrusiam žmogui sunku suprasti laisvamanius kūrėjus ar jogos sekėjus…

Žmogus laimingas, kai išreiškia savo prigimtinius gabumus. Tai ir yra ta nepakartojama įvairovės vienybė – kai kiekvienas žmogus savo unikalumo išraiška kuria bendrą visų gerovę.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Prieš metus mūsų kaimynė, užimanti gana aukštas pareigas, staiga metė darbą, išnuomojo savo prabangų trijų kambarių butą pasiturinčiai jaunai šeimai ir išvažiavo gyventi į sodą. Visiems laikams.

Iki pensijos jai liko dar 15 ar 20 metų. Aplinkiniai stebėjosi ir sukiojo pirštą ties smilkiniu. Mesti tokį darbą? Tokį butą? Iškeisti viską į gyvenimą mediniame namelyje su alyvomis po langu ir vaizdu į prūdą? Tai nenormalu. Juk visi svajoja pasiekti tokias aukštumas! O ji viską metė ir jaučiasi absoliučiai laiminga.

Ir gyventi ji nori mažytėje medinėje terasoje skaitydama knygas, sodindama petražoles nedideliame žemės plotelyje ir virdama vaikams barščius. Žinoma, ji kažką dar rašo. Kartais skaito paskaitas. Kažką uždirba, bet tai nepalyginama su tuo, kas buvo jos ankstesniame gyvenime.

Ir tokių žmonių kasmet vis daugiau. Ir, aišku, ne visi važiuoja gyventi į vienkiemius. Bet keičia savo gyvenimą iš pagrindų. Pavyzdžiui, gydytojai tampa laisvais fotografais, o buhalteriai – žurnalistais.

Ar pastebėjote, kad ir dirbančių namuose kasmet vis daugiau? Taip, informacinių technologijų amžiuje nėra būtinybės būti pririštam prie konkrečios darbo vietos ir griežto darbo grafiko nuo devynių iki šešių. Bet reikalas ne tame.

Tiesiog yra pavargę nuo gyvenimo žmonės. Nes pernelyg atkakliai mums peršamas sėkmingumas. Sėkmingumas… Jūs galite aiškiai apibrėžti šią sąvoką?

Nuo pat vaikystės žmogus apkraunamas nesibaigiančiomis prievolėmis. Ankstyvas rytas. Manų košė. Popiečio miegas. Būreliai. Anglų kalba ir piešimas. Pamokos. Namų užduotys. Egzaminai. Vėl egzaminai. Institutas. Paskaitos. Egzaminai. Darbas. Pasitarimai. Ataskaitos. Viršvalandžiai.

Išėjęs į pensiją išsimiegosi. Iš pradžių siek ir kovok. Muškis nors galva į sieną, bet būk sėkmingas. “Efektingi žmonės“ – girdėjote apie tokius? Netingėk, nesirk, dirbk, atidirbai – nereikalingas. Puikus darbuotojas, kiekvieno vadovo svajonė – neserga, nepavargsta, neatostogauja, dirba viršvalandžius. Jis juk nori būti efektingas ir sėkmingas. Taip reikia. O ar tikrai reikia?

Per visą mokymosi periodą žmogų spaudžia ir gąsdina. Mokykis, nes nieko iš tavęs nebus. Mokykis, nes niekur, na, nebent tik kiemsargiu, neįsidarbinsi. Mokykis, siek, nes… Yra standartinis sėkmingumo rinkinys. Du aukštieji. Turtinga santuoka. Prestižinis darbas. Butas, mašina, sodyba. Poilsis prie jūros porą kartų į metus. Paryžius per santuokos sukaktis. Vaikai gimnazistai. Dvidešimt aulinukų ir trisdešimt rankinių vienam sezonui. Viskas kaip pas žmones. Bet ar tikrai to reikia?…

Kažkas kažkada nusprendė, kad būtent visa tai ir yra sėkmingumas. Bet ar tikrai tuo jis yra matuojamas? Ir ar apskritai jis reikalingas? Juk tai viena iš didžiausių apgaulių mūsų gyvenime! O juk iš tiesų visa tai nesvarbu…

Bet supranta šią paprastą tiesą, kaip taisyklė, giliai pavargę nuo gyvenimo žmonės, kuriems jau gyvybiškai reikalinga dvasinė ramybė. Galimybė niekur nelėkti. Niekam nieko neįrodinėti. Gyventi, o ne kovoti už būvį.

Yra žmonės, kurie bėgo, bėgo, paskui pargriuvo ir suprato, kad daugiau negali. Tai liečia ir jaunąją kartą, kuri pavargo nuo sėkmingumo standartų siekimo, nepakeliamos atsakomybės ir prievolių naštos. Jie jau nieko nenori, tik ramybės. Štai toks ankstyvas išsekimas…

Pavargę žmonės palaipsniui keičiasi patys ir viską keičia. Jie mokosi gyventi iš naujo, kitaip, pagal savo galimybes ir jėgas. Jie pradeda valdyti savo gyvenimą patys. Jie piešia akvarele ir daug skaito. Verda barščius ir kepa pyragus. Žaidžia su vaikais kamuoliu. Tiesiog kvėpuoja grynu oru. Suvokia, kad vienos rankinės, pasirodo, pilnai pakanka.

Jie mokosi gyventi sąmoningai, jausdami kiekvieną akimirką, pilnatvėje…

Nes nuo vaikystės gąsdino kiemsargiu. Nes jau nėra jėgų gyventi tame bėgime, kai dirbdamas viršvalandžius neturi laiko pavalgyti ar atsigerti arbatos. Kai darbas užima beveik visą gyvenimą, kai net būdamas namuose apie jį galvoji. O namuose alkanas vaikas ir jo nebaigtas rašyti atpasakojimas. O ryte vėl tas pats užburtas ratas…

Bet yra ir žmonės, kuriems toks gyvenimas labai patinka. Ir jie visai nepavargsta nuo tokio pašėlusio ritmo. Jie visą gyvenimą gali taip gyventi. Na ir puiku… Bet juk negali visi būti supersėkmingi. Negali visi užimti prestižinių pareigų ar būti vadovais. Kažkas turi ir nukritusius lapus sušluoti.

Pavargę nuo gyvenimo žmonės ir žmonės, besivaikantys sėkmės, niekada vieni kitų nesupras. Nes jų pasauliai skirtingi.

Bet jei jūs jaučiate, kad pavargote, kad daugiau negalite, nebijokite visko pakeisti. Branginkite savo gyvenimą. Nes gyvename mes ne tam, kad pavargtume.

Padėka autorei ! Pagal A. Petrova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sveika, geguže!

Apkabink mus, pavargusius ir sutrikusius.

Padovanok mums pirmąją žalumą, geltonas pienių ir bičių pievas, kaštonų žvakes.

Padėk mums prisiminti, kaip smagu vakarais eiti pasivaikščioti, įsikibus upės vėjui į parankę, sutikti ir palydėti laivus ir valtis.

Gegužės mėnesį lengva surengti šventę: paruošti pyragą su uogomis, pastatyti ant stalo pavasarinių gėlių puokštę, paslėpti mylimųjų drabužiuose juokingus raštelius.

“Susitiksime žvejyboje“, “Gersiu kavą mūsų kavinėje“, “17 val. tame parke, kur ievos“, “Lauksiu dviračių stotelėje“…

Paslėpk spintoje mūsų šiltus paltus, geguže.

Tegul iš spintos margais drugeliais išskris lengvi lietpalčiai ir džinsinės striukės.

Eime pasivaikščioti, miela mano geguže?

Su šiluma,

Uliana Ferdman

Padėka autorei! Vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gyvenime visada turi būti kažkas svarbaus, kas primena tau šiltų namų pojūtį. 

Žmogus, filmas, vietovė, augintinis, knyga arba muzika – visa tai gali būti namais, į kuriuos tu visada sugrįžti, kad sušiltum, vieta, kur gali lėtai gerti arbatą ir leisti jaukiai atmosferai apgaubti tave, lyg pledu. Tai kampelis, kur užmerkęs akis, gali mėgautis garsais, kvapais ir viskuo, kas tave supa.

Tokių namų paieškos vyko visais laikais. Žmonės visada ieškojo tokių vietų, kur galima atsikvėpti, atgauti jėgas ir pajusti tylų vidinį džiaugsmą.

Tokiais namais kartais gali tapti ir mažas akmenėlis kišenėje, kurį tu radai tolimoje pakrantėje, o kartais tai muzika, artima tik tavo širdžiai. Kartais namais tampa mėgiami drabužiai, kurie suteikia pasitikėjimo, kai juos dėvime, o kartais tai tiesiog žodžiai, kuriuos kadaise išgirdome ir prisimename kaip brangenybę.

Kaip sakė senieji išminčiai – visada atmink, kad tik tu pats žinai, kaip atrodo tavo namai. Todėl neklausyk kitų, nes tavo širdis iš karto tai atpažįsta.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !