Kategorija: Mintys

Pasilikti su savimi… Išlikti savimi…

Tam dabar iš tiesų reikia drąsos…

Išlikti savimi savo asmeniniame gyvenime, remtis savo pasirinkimais, savo mintimis, savo asmeniniu skoniu…

Todėl kad būtent dabar mes visi papuolėme į klampią nelaisvės juostą, kuri iš visų pusių tiesia į mus savo čiuptuvus…

Pakanka pasklaidyti internetą, ir jūs tuoj pat susidursite su agresyviu jūsų asmeninių ribų pažeidimu, kuris pateikiamas užmaskuotu vertingų patarimų pavidalu…

Pavyzdžiui, jūs sužinosite, kad jūsų drabužiai jau seniai niekam tikę (“Penki daiktai iš jūsų spintos, kuriuos reikia skubiai išmesti“, “Tuoj pat tai nusiimkite!“, “Kaip apsirengti, kad netaptumei pajuokos objektu?“)…

Ir kad jūsų remontas – tai vakarykštė diena, jūsų baldai siaubingi, jūsų užuolaidas galima nebent sudeginti, ir kad viskas, kuo jūs save apsupote – tai gūdus kaimas…

Neseniai patyriau šoką, kai, atrodytų, taikioje interjero dizaino grupėje visi aplojo (kito žodžio negaliu pritaikyti) moterį, kuri naiviai pasidalino informacija, kad ji (o siaube!) turi virtuvinį skudurėlį…

Ir jei jūs nespėjate iš pat ryto nufotografuoti besijuokiančius vaikus-vunderkindus, save įmantrioje jogos pozoje, šviežiai išplaktą smuzi sterilioje “skandinaviškoje virtuvėje“, ir jei neatliekate visko su nesibaigiančia pozityvia nuotaika – tuomet jūs siaubingi tėvai, beviltiški tinginiai, o jūsų gyvenimas – skurdi tuštybė…

Ir taip visur ir viskame…

Skamba baisiai, bet dar baisesnis yra faktas, kad priklausomų nuo štai šitų internetinių tironų, aptarnaujančių vartotojišką visuomenę, kuriems labai nenaudinga, kai žmogus du sezonus nešioja tas pačias kelnes (net jei jos jam labai patinka), arba yra patenkintas savo virtuve ir nepuola po metų jos keisti, susigėdęs “neaktualios spalvų gamos“ – tokių priklausomų žmonių nesuskaičiuojama galybė…

Mums pasidarė labai gėda remtis tuo, kas patinka asmeniškai mums… 

Mums pasidarė labai gėda nesekti įkyriai propaguojamomis “marketingo vertybėmis“…

Mus nepastebimai pradėjo valdyti apsėdimas atrodyti, o ne būti…

O tai jau stiprios neurozės platforma, mielieji… Ir susiduriu aš su ja, deja, taip pat masiškai…

Psichologinė sveikata visada remiasi tuo, kaip žmogus kuria savo asmeninį gyvenimą, remdamasis objektyviais gyvenimo poreikiais, o ne aptarnaudamas svetimus lūkesčius, svetimus vertinimus, svetimus stereotipus ir šablonus…

Neįmanoma įgauti nors kažkokį stabilumą, jei auginame savyje priklausomybę ir prarandame individualumo pojūtį, kasdien bandydami nulipdyti iš savęs kažką, kuo iš tiesų nesame…

Neįmanoma būti laimingu, jei pasineri į ištiražuotų laimės atributų vartojimą, bet nejauti dėl to jokio džiaugsmo…

Neįmanoma pasilikti su savimi, jei lioveisi būti savimi…

Pabandykime pasijusti laisvesni… nors truputį…

Pažvelkime su ironija į vartojimo pasiutpolkę, kuri neleidžia mums sustoti, kad suprastume – jog vienodai girdime meilės žodžius ir iš pirmo, ir iš paskutinio aifono… ir tavo lūpas galima bučiuoti net tada, kai jų formą sukūrė gamta, o ne hialurono rūgšties injekcijos…

O tavo pavargusioms kojoms patogiau tegul ir “močiutės“, bet tinkamoje būtent tau avalynėje… Ir tavo virtuvė su neaktualiais atspalviais gali būti pati laimingiausia vieta pasaulyje tau, tavo artimiesiems ir tavo draugams… O ir tavo senu automobiliu vis dar galima puikiai nuvažiuoti ten, kur tu nori…

Esmė juk net ne daiktuose, ir ne siekyje juos turėti – tai visai normalu, bet jei tik tu pats netampi nenormaliu, įpuldamas į neurotinę priklausomybę nuo įvaizdžio, ir apleisdamas savo vidinį sodą, kuriame tyliai ir skaudžiai nyksta viskas, kas buvo pasodinta būtent tau…

Savų kelių visiems…

Tik savų…

Ir – laisvės!

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro būties džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Universalios gyvenimo prasmės tiesiog nėra.

O kas gi tuomet yra?..

Nemanau, kad kažkoks specialistas galėtų atsakyti į šį klausimą apibendrinančiu teiginiu, būtent todėl, kad gyvenimo prasmė – skirtinga vieno ir kito žmogaus, vienos ir kitos dienos, galiausiai – net vienos valandos ir kitos valandos.

Todėl turėtume kalbėti ne apie gyvenimo prasmę apskritai, o apie specifinę gyvenimo prasmę – tam tikro žmogaus tam tikrame jo gyvenimo periode.

Bandyti apibendrinti šį klausimą – tai tas pats, jei paklaustume šachmatų pasaulio čempiono: “Sakykite, koks šachmatų ėjimas yra pats geriausias pasaulyje?“

Nėra tokio dalyko, kaip geriausias ar tiesiog geras ėjimas, kuris būtų atskirtas nuo konkrečios žaidimo šachmatais situacijos ir priešininko asmenybės.

Taip pat yra ir žmogaus gyvenime.

Neverta ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas žmogus turi savo unikalų pašaukimą arba misiją, konkrečią paskirtį tam tikrame gyvenimo periode, ir tik jis gali tai įgyvendinti. Ir niekas kitas už jį to padaryti negali, niekas kitas negali pragyventi jo gyvenimo.

Tai reiškia, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo užduotys yra unikalios, kaip ir jo specifinės galimybės jas įgyvendinti.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes visada Kelyje.

Kelyje iš namų arba kelyje į namus. Ilgas tai kelias ar trumpas, pasakiškas ar kasdieniškas, bet jis prasideda vos mums gimus ir tęsiasi visą gyvenimą.

O kas yra svarbiausia kelyje? Jūs galite pagalvoti, kad tai šiltos kojinės ir įdėtas į kelionę sumuštinis?

Gal ir taip, tai taip pat svarbu, bet dar svarbesni kelyje – geri pakeleiviai. Ir nuo jų didele dalimi priklauso, kokia bus mūsų kelionė!

Būtent nuo jų priklauso, ar bus su kuo pasidalinti sumuštiniu, ar bus ko paprašyti šiltų kojinių. Nutiks kelyje nuostabi stebuklinga istorija, tiesiog linksmas nuotykis ar (neduok Dieve!) – liūdnas gyvenimo epizodas.

Todėl padėkokime visiems mūsų gyvenimo pakeleiviams už bendrą kelionę, o naujai sutiktiems padovanokime savo širdies šilumą! Nusišypsokime jiems, būkime geranoriški, nes –  ir mes kažkam taip pat esame pakeleiviai!..

Ir tegul mūsų visų Kelias bus šviesus ir laimingas 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums  visiems 🙂 !

Vienam žmogui labai patiko kalbėti apie gėrį, apie gerumą. Jis skaitė save geru žmogumi.

Daryti kažką gero jis pats dėl tų savo kalbų nespėdavo, todėl laikė savo pareiga kuo daugiau apie tai kalbėti. Jis galvojo, kad ilgos kalbos apie gėrį jau savaime padaro jį daug geresniu…

Kartais žmonės atkreipdavo jo dėmesį į tai, kad tos kalbos neturi nieko bendro su gėriu, greičiau net atvirkščiai. Tuomet šis žmogus sukaupdavo visas savo jėgas kad ne tik įrodytų savo nuomonę, bet ir apkaltintų piktais kėslais abejojančius jo gražiomis kalbomis.

Jis manė, kad kiekvienas, kas tik padaro pastabas apie jo apgaulingą ir parodomąjį gerumą, yra tiesiog piktavalis.

Štai toks geras buvo žmogus.

Padėka autoriui! Pagal D. Paklino tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kažkada vaikystėje girdėjau, kaip mama pasakė: “O laimė… ji juk būna įvairi.“

Aš tada pagalvojau: “Na, kas per kvailystės? Laimė – ji ir yra laimė. Tai kuomet viskas idealu, kai viskas gerai. Absoliučiai viskas.“

Ir tik dabar, po daugelio metų, aš pradedu suprasti mamos žodžius. Laimė nėra absoliuti. Ji turi daug išraiškų.

Laimė – tai kuomet neskauda.

Laimė – kai vaikai sveiki.

Laimė – kai yra kam papasakoti savo sapnus.

Laimė – kai yra apie ką pagalvoti vienatvėje.

Laimė – kai yra kam pagalvoti apie tave.

Laimė – kai yra namai, į kuriuos norisi sugrįžti.

Laimė – kai sieloje ramu.

Laimė – kai tavo vaikai užaugo gerais žmonėmis.

Laimė – kai tau skambina tiesiog pasikalbėti.

Laimė – tai kuomet nėra nelaimės.

Laimė… iš tiesų kiek daug jos išraiškų… O mes vis laukiame ir laukiame jos.

Nesusimąstydami, kad ji tiesiog būna labai įvairi…

Padėka autorei! Pagal O. Zet esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir šviesių laimės suvokimo akimirkų mums visiems 🙂 !

Visi mes norime gyventi unikalų gyvenimą, būti unikaliais.

Pabėgti nuo to, kas įprasta.

Tačiau klasta yra tame, kad apie unikalumą ar įprastumą mes dažnai sprendžiame tik pagal išorinius požymius.

Tai reikštų, kad namų šeimininkė jau negali gyventi unikalaus gyvenimo 🙂 .

O žmogus, kuris daug keliauja ir rašo, būtinai turi būti ypatingas…

Dėl tokio sąvokų supainiojimo mes dažnai siekiame svetimų tikslų. Atsisakome Savo gyvenimo vardan to, kad atrodytume unikalūs…

Tačiau šis mūsų siekis būti ypatingais, gyventi ypatingą gyvenimą – yra ne kas kita, o tik baimė, bandymas kompensuoti vidinę tuštumą.

Kiekvienas iš mūsų jau yra unikalus.

Kiekvienas iš mūsų jau gyvena savo unikalų gyvenimą.

Unikalumas, jis – viduje…

Jis – niuansuose, detalėse, būsenose.

Jis – ne tame, ką tu darai, o tame, kaip tu tai išreiški. Kokioje būsenoje.

Galima būti visiškai eiliniu blogeriu, arba – instagramo žvaigžde su milijonu prenumeratorių.

Išorinė sėkmė – toli gražu ne unikalumo patvirtinimas, greičiau atvirkščiai…

Ir galima būti iš tiesų unikalia mama dekretinėse atostogose.., pardavėja, valytoja.., galima kepti unikalius tortus arba unikaliai išreikšti savo meilę…

Galima, šluojant laiptinę, tiesiog daryti mūsų planetą švaresne…

Dažnai unikalumas slypi įprastuose dalykuose…

Tame, kas mums atrodo įprasta ir kasdieniška…

Esminis skirtumas – mūsų vidinėje būsenoje. Tame, kuo pripildome savo veiksmus. Savo darbus. Savo gyvenimą…

Unikalumas yra kiekviename iš mūsų – tai gebėjimas skleisti meilę šiame pasaulyje…

Savo unikaliu būdu…

Padėka autorei! Pagal Alinos Petuškovos esė, vertė ruvi. lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Sausio beveik niekas nesutinka…

Jis visada atkeliauja į neįtikėtinai ištuštėjusį, be žmonių, rytą, o paskui ilgai žingsniuoja  tyliomis miesto gatvėmis, svajodamas apie karštą kavą ir apie kažką, kas, galbūt, laukia būtent jo.

Kartais aš galvoju, kad visas šis pasaulis laikosi ne ant triukšmingų ambicijų, o ant paprasto žmogiško ketinimo ateiti ten, kur tavęs laukia…

Ir vis dažniau pagalvoju apie tai, kad pačios didžiausios griūtys įvyksta ten, kur yra viskas, išskyrus šilumą ir tyrą džiaugsmą… ten, kur daug parodomosios laimės ir sėkmės atributų, lyg paradinių vėliavų, bet viduje – šalta ir tuščia… ten, kur labai skaudu dėl to, kad, pasirodo, daugybę metų buvo bėgama visai ne ten.

Todėl aš nuoširdžiai džiaugiuosi sausiu.

Aš laukiu jo vos girdimų žingsnių ant užsnigtos palangės ir skubu užkaisti virdulį.

Aš noriu kalbėtis su juo taip, kaip kalbasi artimi žmonės: be etiketo grožybių, be kruopščių filtrų, be baimės nepataikyti ar būti išjuoktam.

Aš noriu prisiminti kiekvieną jo dieną ir niekur neskubėti. Ir po to taip pat gyventi savo įprastu ritmu.

Mane vakar dažnai sveikino klasikiniu tekstu apie norų išsipildymą, o aš staiga suvokiau, kad peraugau, pagaliau, totalinę priklausomybę nuo būtinybės sugalvoti norus ir laukti jų išsipildymo.

Man dabar svarbiau tiesiog jausti gyvenimą, tiesiog įsilieti į jo nenuspėjamus maršrutus, tiesiog stengtis suprasti, kas vyksta, vietoje to, kad akimirksniu pulti į stuporą, jei kažkas įvyksta ne taip, ir jei išsipildymas atskrenda visai ne tam norui, kurio labiausiai laukta.

Be sąlygų. Be pretenzijų sau ir žmonėms. Be įsijautimo į aukos vaidmenį. Be apsėdimo pernelyg stipriai kažko norėti.

O gal tai taip pat noras?

Ne. Tiesiog džiaugsmas gyventi be nubraižytų grafikų ir mistinių “pardavimų bumų“ to, kas už pinigus neparduodama.

Todėl, sveikas atvykęs, sausi.

Man gera su tavimi…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

************
Pamenu, kaip vaikystėje puošėme su artimaisiais eglutę…

Žaisliukai buvo laikomi kartoninėje dėžėje, kurią atnešdavo tėtis. Kai ją atidarydavo, apimdavo kažkoks nenusakomas džiaugsmas, pasklisdavo stebuklinga šventės atmosfera.

Tarp įvairiausių žaisliukų buvo didžiulis mėlynas burbulas, ant kurio šviečiančiais dažais buvo nupieštos snaigės. Tam buvo skiriama ypatinga ceremonija: išimti burbulą, “pakrauti“ fosforinius dažus po lempa, kad snaigės šviestų tamsoje ta paslaptinga žalia šviesa… Tai buvo patikima vaikams.

Mes visada kabindavome tą stebuklingą burbulą taip, kad jis būtų gerai matomas. O kai sutemdavo, eidavome pažiūrėti, kaip jis šviečia. Nuo tos akimirkos mūsų namuose prasidėdavo šventė 🙂 .

Praėjo daug metų, o tas stebuklingas šviečiantis burbulas pas mus yra iki šiol 🙂 …

************

Draugas pakvietė mus švęsti Naujus metus į užmiesčio sodą. Mes ten dar nebuvome, todėl kartu su adresu jis nurodė papildomą orientyrą – raudoną savo namo stogą.

Atvažiavome į gyvenvietę, pamatėme namą, o ten jau žmonės švenčia – kieme kažką kepa ant laužo. Užėjome, susipažinome, paklausėme, kur šeimininkas. Mums atsakė, kad trumpam išvažiavo ir kad greitai bus. Aš jam paskambinau, bet jo telefonas buvo ne ryšio zonoje.

Mus pakvietė sėstis už stalo, pradėjome visi švęsti, jau ruošėmės eiti į pirtį. O netrukus sugrįžo ir šeimininkas… bet, pasirodo, tai buvo ne mūsų draugas!

Mes supainiojome gatves, bet ir stogas namo juk buvo raudonas, o ir šeimininko vardas toks pat, kaip ir mūsų draugo!

Pasijuokėme iš širdies.., susipažinome, ir – turime dabar dar vienus draugus 🙂 ! 

************

Dažnai prisimenu, koks sniegas buvo mano vaikystėje, kokios pusnys! Sniego buvo tiek daug, kad iš jo galima buvo lipdyti, statyti, mėtytis gniūžtėmis. O dabar kas?.. Lyg ir pasninga, bet ne taip ir ne tiek, kaip anksčiau…

Ir štai vieną rytą, eidama į darbą, pamačiau mažylį vaiką su mama, kuris džiaugsmingai kvietė ją pažiūrėti, kiek daug prisnigo, ir kokios didžiulės pusnys.

Žvilgtelėjau – na, kokios gi čia pusnys: vos dengia mano batus! Paskui pažiūrėjau į vaiką ir viską supratau – jam sniegas siekė jo aulinukų viršų…

Pasirodo, vaikystėje ne tik medžiai dideli, bet ir sniego pusnys – milžiniškos 🙂 …

************

Studijuoju Berlyne. Nusprendžiau padaryti staigmeną savo artimiesiems – mamai ir tėčiui – paskambinau ir pranešiau jiems, kad parvažiuosiu namo sausio 2 dieną.

Bet atvykau gruodžio 31, likus vos kelioms valandoms iki Naujųjų metų… Niekada nepamiršiu jų laimingų veidų 🙂 …

Dovanokime savo šeimai meilę ir džiaugsmą!

************

Pagalvojau, kaip šventiška būtų, ir kaip smagu būtų vaikams, jei pasiruošimas žiemos šventėms taip pat būtų ypatingas – miesto tarnybų darbuotojai puoštų egles ir pastatus ne su darbiniais rūbais, o su pasakų personažų kostiumais.

Įsivaizduokite – aplink eglutes plušėtų nykštukai, o kiškučiai jungtų ir kabintų šviečiančias girliandas. Na, ar ne žiemos pasaka, ar ne šventinė atmosfera 🙂 ?..

************

Mes gyvename daugiabutyje, penktame aukšte. Su kaimynais puikiai sutariame, todėl sprendžiame drauge įvairius mūsų mažos bendruomenės klausimus, ir jau turime savo tradicijas. 

Pavyzdžiui, žiemos šventėms iš anksto puošiame laiptinę – mažos eglutės ant palangių, girliandos ant laiptų turėklų, įvairiaspalvės lemputės. Papuošimus nuimame tik besibaigiant žiemai – tai sukuria jaukią šventinę atmosferą.

Ypač draugiški mūsų aukšto gyventojai – jei tik švenčiame Naujuosius metus namuose, tuomet jau iš ryto lankome vieni kitus, vaišiname įvairiais savo paruoštais patiekalais, dovanojame kaimynų vaikams nedideles dovanėles.

Tokia draugiška atmosfera labai gerai nuteikia, nes žinai, kad gyveni tarp geranoriškų žmonių, kurie čia pat, visada šalia.

Tiesiog gera tai žinoti, ir kaip gera taip gyventi 🙂 !..

************

Istorijos iš interneto, parinko ir vertė ruvi.lt

************

Su Artėjančiais Naujaisiais metais mus visus 🙂 ! Girdėjau, kad sveikina dabar su praėjusiais – kad atlaikėme juos… Pritariu: tegul visos negandos lieka praeityje.

O mes tvirtai tikėkime: su mumis viskas bus gerai! Ir tai vienintelis mūsų visų ateities variantas. Todėl viskas pasikeis tik į gera. O gaivus permainų vėjas įkvėps mus gyventi, mylėti, draugauti ir kurti visų gerovei 🙂 …

Su Nauja Pradžia mus visus! Ir tegul tai bus Gera Pradžia 🙂 !

Pasaulis netikėtai susitraukė, pasidarė baltas, purus. Tarsi Šaltukas būtų išskleidęs savo plačius kailinius, o po jais ir jauku, ir – net šilta. “Ar šilta tau, mergele?“ klausia Šaltukas ir pučia man į veidą šaltą, gaivų, šviežią orą. O medžius visus jis gausiai apibėrė baltais sniego pūkais, lyg cukraus pudra. Persipynė medžiai šakomis, tarsi šokyje, gera jiems, puskailiniai jų balti ir žėrintys, šventiniai.

O aš einu tarp medžių ir neatpažįstu jų, lyg būčiau į kažkokį pasakišką mišką papuolus. Ir, rodos, kad ten, gilumoje, klaidžioja žiemos elniai ir tupi ant eglių poliarinės pelėdos. Ir Gerda tęsia savo kelionę – liko visai nedaug iki Laplandijos. Ir visa tai – vardan Meilės ir Ištikimybės.

Kažkur nekantriai laukia sniego, perpindami tuo ilgesiu savo sapnus ir prisiminimus. O sniegas užgimsta aukštai, rausvuose debesyse, iš lėto bręsta. O paskui jis ateina – su tyru džiaugsmu, dosnumu ir stebuklais, tūkstančiais skrendančių snaigių bučinių, pūgos dainomis.

Ir su tyla. Tokia, kad pradedi joje girdėti savo sielą. Labai aiškiai. Ir dar – girdi užmigusio miško sielą ir Gruodžio sielą. Ir jau atrodo, kad visa tai – vieninga pilnatvė.

Padėka autorei! Pagal Julijos Prozorovos esė, vertė ruvi.lt

Jaukių švenčių ir artimųjų širdžių šilumos mums visiems 🙂 !

************

Mes susitinkame ir negalime susitikti, todėl kad mes ieškome tik sau.

Mes žiūrime ir negalime pamatyti, todėl kad mums svarbiau, kad pamatytų mus.

Mes klausome ir negalime išgirsti, todėl kad norime kalbėti, o ne klausyti.

Mes įsimylime ir nesugebame mylėti, todėl kad mums reikia, kad mylėtų mus.

O iš tiesų viskas labai paprasta: žiūrėk, klausyk ir mylėk pats.

Ir tada įvyksta vienas didžiausių Stebuklų: žmogus priešais tave atsiveria neįtikėtinu savo Širdies Grožiu.

Tada ir tavo Širdis skleidžia šviesą…

Ir va tik tuomet ir įvyksta Susitikimas.

Padėka autoriui! Pagal A. Surožskij esė, vertė ruvi.lt

************

Tapęs pilnaverčiu suaugusiu žmogumi, kuris nesikabina į kitą žmogų tik tam, kad išgyventų, aš, be abejo, sutiksiu kitą tokį pat pilnavertį žmogų, su kuriuo pasidalinsiu tuo, ką aš turiu, o jis – tuo, ką jis turi.

Iš tikrųjų, tame ir yra poros santykių prasmė: tai ne išsigelbėjimas, o “susitikimas“. Arba, tiksliau tariant – “susitikimai“.

Mano su tavimi.

Tavo su manimi.

Mano su manimi.

Tavo su tavimi.

Mūsų – su pasauliu.

Padėka autoriui! Pagal Chorche Bukaj esė, vertė ruvi.lt

************

Meilės ir bendravimo džiaugsmo mums visiems 🙂 !