Tas geraširdis senolis Gruodis…

Gruodis – tyros sielos svajoklis, geranoriškas linksmuolis, sukuriantis pasaką visiems, kas jos laukia. Visiems, kas trokšta gėrio, stebuklų ir permainų. Net jei jie nekalba apie tai. Net jei slepia tai, prisidengdami cinizmu, rimtumu ir nepasitikėjimu.

Gruodis – geraširdis rausvaskruostis senolis, nusivylusių ir pasiklydusių guodėjas. Dovanojantis viltį paliktiems ir pasimetusiems. Tyliais žingsniais jis įeina į savo valdas. Juokiasi žemu skardžiu balsu, kuris suvirpina iki pat sielos gelmių:

– O štai ir aš! Ar laukėte?

Amžina šventė. Amžinas stebuklo laukimas. Jis kaip niekas kitas žino, kad tik tiek širdžiai tereikia. Jeigu nieko daugiau nepadeda, tuomet net lašelis tikėjimo daro stebuklus. Ir net gramas vilties gali viską pakeisti.

Švelniai apgaubia medžius baltais sniego pūkų kailiniais.

– Kaip gi jie pliki stovės?

Patys stipriausi pripažino savo trapumą ir pažeidžiamumą. Dabar galima ir naujas dovanas priimti. Galima užsikloti šiluma ir jaukumu. Galima ant rankų pasiprašyti. Galima paverkti į pagalvę. Senolis nuramins. Įpils karštos arbatos pilną puodelį. Imbierinių sausainių iškeps. O jei pavyks, padovanos žiemos pasaką. Bet jo ir prašyti nereikia. Dovanoti – tai jo prigimtis. Džiuginti visus įrašyta jo širdyje.

Geraširdis senolis žino, kad su jo atėjimu visi truputį tampa vaikais. Ir net tie, kurie tai slepia, vis vien svajoja, viliasi, laukia. Jei ne stebuklo, tai meilės. Jei ne meilės, tai džiaugsmo. Jei ne džiaugsmo, tai bent puraus sniego, į kurį vien pažvelgus akimirksniu atsiduri tuose nuostabiuose laikuose, kur viskas buvo lengva ir paprasta. Kai medžiai atrodė didžiuliai, o mamos rankos jaunatviškos, be mažiausios raukšlelės. Kai tėvai savaitgaliais gamino skaniausius pasaulyje pusryčius, o sekmadienį visa šeima žiūrėjo filmus, įsitaisę ant sofos. Kai viskas atrodė įmanoma, tik panorėk. Tik panorėk.

Šnabžda senolis į ausį su sniego pūga: prašau, panorėk vėl. Panorėk dėl savęs. Tegul ir vėl tau viskas taps įmanoma. Tu tiesiog leisk sau tai.

Jis gerai žino, ką teko išgyventi visiems, kas susidūrė su Lapkričiu. Todėl ir stengiasi būti dar geresnis ir atidesnis kiekvienam. Juk svarbi pamoka įsisavinta. Daug kas suprasta. Daug kas pripažinta. Apverkta. Atleista. Patirta. Galbūt, tai buvo skausminga. Todėl tuo labiau laikas pailsėti. Prieš naujus iššūkius, naujus tikslus, svajones ir siekius.

Gruodis kloja švelnią pūkų antklodę. Medžiams, laukams ir tau. Tegul visi žiemkenčiai subręsta. Tegul visoms idėjoms atsiras vieta ir laikas. Tegul visi daigai prisipildys jėga ir syvais.

Tegul kiekvienas pasijunta namuose. Namuose su pačiais artimiausiais per Kalėdas. Namuose, kur yra santarvė ir meilė. Kur galima nebijoti būti savimi. Ir visai nesvarbu, kokios bus dovanos. Todėl kad svarbiausia dovana – mylinčių rankų ir širdžių šiluma. Šypsenos, apkabinimai ir nuoširdus juokas. Ir kažkas nenusakomo, kas visada būna ten, kur susirenka mylintys vienas kitą žmonės. Kur niekas nevertina ir nesmerkia. Nesigiria ir nesididžiuoja. Kur pakanka tiesiog būti. Būti. Drauge. Tegul gal tik kartą per metus. Bet iš tikrųjų drauge. Kur kiekvienas atveria savo širdį. Ir kol už lango lėtai sukasi snaigės, širdyje įsižiebia neblėstanti šviesa.

Švelniai pūsdamas šaltu vėju į pečius, Gruodis tau primena, kad tavo širdyje visada yra vieta, kurioje tu kaip namuose. Vieta, kur tu visada mylimas. Laukiamas ir brangus. Besąlygiškai. Tiesiog todėl, kad tu esi. Ir gali ten atsidurti bet kada, vos tik panorėsi. Kur tu pasilikai mažu vaiku, kuriam reikia meilės. Dabar pats laikas pamatyti tą vaiką, apkabinti ir padovanoti jam savo meilę. Tegul tai bus geriausia dovana, kurią tu sau kada nors dovanojai.

Na, o mylintis ir dosnus Gruodis pasirūpins visais kitais 🙂 . 

Padėka autorei! Pagal Marijos Kamenskajos novelę, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !