Tai laimė…

Kas yra laimė?

Mes galvojame, kad būti laimingu – reiškia džiaugtis, o būti visada laimingu – tai reiškia džiaugtis visada ir viskuo.

Bet tai neįmanoma.

Man laimė – ne džiaugsmas, o dvasinė ramybė ir vidinio pasaulio pusiausvyra.

Tai ne vieta ir net ne kelias.

Laimė – tai būdas, kuriuo eini tuo keliu: kai eini neskubėdamas, bet ir nelėtini žingsnio, nieko nestumdai ir neleidi savęs stumdyti, tu eini be viršsvorio kuprinėje ir neslopini savo jausmų.

Kai eini su giliu įsitikinimu, kad šis kelias – tavo. Ir toks ėjimo būdas būtinai atves tave ten, kur tu ir turi būti.

Tai ir yra laimė.

Padėka autoriui! Pagal Chorche Bukaj esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Atitikimo dėsnis

Kai jūs renkate telefono numerį, tuomet tarp milijonų žmonių jums atsiliepia būtent tas, kam priklauso šis numeris. Taip pat ir santykiai tarp visų esybių Visatoje paklūsta šiam dėsniui.

Lygiai taip pat, kaip žmogus jums atsiliepia, kai jūs surenkate jo telefono numerį, taip ir jūsų pasiųsta mintis kitam žmogui, kuri atitinka jo mintis, užmezga neregimą ryšį tarp jūsų ir to žmogaus.

Tačiau visi, kas mąsto chaotiškai ir prieštaringai, “pritraukia“ tokias pat chaotiškas ir prieštaringas energijas, žmones ir įvykius pagal atitikimo dėsnį.

Štai kodėl taip svarbu turėti šviesias mintis ir idėjas, nes jos magišku, o kartais ir neįtikėtinu būdu “pritraukia“ visas atitinkamas esybes ir elementus, kad tai įgyvendintų.

Ir ne tik: šviesios mintys – tai tarsi užrašas, įspėjantis tamsiąsias jėgas: “įeiti draudžiama“, “užimta“, “šviesos erdvė“, ir jos net nebandys čia užeiti.

Bet tuo pačiu šviesios mintys – tai plačiai atvertos durys visoms šviesioms energijoms ir jėgoms 🙂 ..

Pagal O. M. Aivanchovo esė, vertė ruvi.lt

Apsivalykime…

Tas madingas apsivalymas nuo šlamšto, kai reikia ištuštinti visas nereikalingų daiktų sankaupas namuose, išliks tik generaline tvarka, jei neprisiminsime, kad daiktai – tai viso labo antrinis dalykas, o permainos pirmiausiai prasideda mūsų galvose…

Galima gyventi sterilioje erdvėje be šlamšto, žiūrėti į pasaulį pro švariai išblizgintus langus, ir neturėti nei vieno širdžiai mielo niekučio tuščiose lentynose be dulkių, bet tuo pačiu jaustis perpildytais – iki viršaus kupinais savo daugiametėmis emocinėmis sankaupomis, su kuriomis išsiskirti tiesiog nėra jėgų.

Labai gera turėti nedidelę atminties skrynelę, kad saugotumei joje visiems laikams su tavimi pasilikusius brangius ir šviesius praeities fragmentus.

Bet vargu ar galima taip pasakyti apie didžiulį dulkėtą sandėlį tavyje, kuris iki viršaus užpildytas apkerpėjusiais ATGYVENŲ ryšuliais.

Viskuo, kas jau savo atgyveno, mielieji…

Skausmu, seniai patirta gėda, karčiu kaltės jausmu ir savigrauža, baime, nusivylimu, nesusikalbėjimu ir nutylėjimu, neišsipildžiusiais lūkesčiais ir pažadais…

Ir žmonėmis, kuriuos verta pamiršti, o ne kolekcionuoti savo asmeniniame panoptikume.

Ir įvykiais, kurie jau seniai prarado prasmę.
Ir lūkesčiais, kurių galiojimo laikas seniai išseko…
Ir nuoskaudomis, į kurias daugiau niekas neatsilieps.

Taip, atmintis neišsitrina, kol neišblėsta dėl natūralių priežasčių.

Bet gali pradingti REAKCIJA. Aštri, gelianti, ilgalaikė. O svarbiausia – užkertanti visus kelius į ateitį.

Laikyti tą sandėlį patikimai užrakinus – reiškia nugrimzti tiesiai į depresiją.

Ne į tą, kai tiesiog bloga nuotaika. O į tą, kai tu gal ir apsidžiaugtum, galėdamas pajusti kad ir blogą nuotaiką, bet tu nieko nejauti… NIEKO, ką galėtum pajusti, išskyrus tą slegiantį beviltiškumą…

Išsilaisvinkite nuo šlamšto.

Nuo bet kokio.

Bet pirmiausiai nuo to, kuris neleidžia jums sugrįžti į save-tikrąjį…

Patikėkite, tai įmanoma.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Toks artimas, ir taip reikalingas…

Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būtinai turi būti kažkas, kas iškeps jam blynų. Jei pasiseks, žinoma.

Toks rūpestingas, patikimas ir ramus vyresnis žmogus. Kuris pasodins už stalo, pamaitins iki soties, ir tiesiog žiūrės ir džiaugsis tuo, kaip tu valgai.

Idealu, jei tai kažkas iš tėvų. Arba kažkas iš vyresniųjų giminėje. Kažkas, kas stovi už nugaros ir vien savo buvimo faktu suteikia tvirtą žinojimą, kad pridengs tave bet kokiose gyvenimo aplinkybėse. Žinojimą, kad ir tavo nuopolyje, ir tavo kasdienybėje jis pasiruošęs būti šalia.

Net jei jis atsidurs už šimtų kilometrų nuo tavęs. Todėl kad gija, kuri jus sieja, bus su tavimi, nepriklausomai nuo jus skiriančių kilometrų. Todėl, kad net per atstumą tu jausi jo buvimą ir jėgą, sklindančią iš jo į tave.

Ir tu visa savo esybe jausi jį. Su jo blynais ir begaliniu rūpesčiu tavimi. Žmogų, kuris besąlygiškai priima visus tavo netobulumus ir dviprasmiškumus. Visus tavo paikus išvedžiojimus, nepasitikėjimą, gėdingus nuopolius ir naivias svajones.

Štai toks jis, tas taip reikalingas kiekvienam žmogus mūsų gyvenime. Tas, kuris pastatys priešais tave garuojančių blynų lėkštę ir nusišypsos tau, žiūrėdamas į akis, ir nesvarbu, iš kur ir kada tu atėjai. Ir būtinai įdės tau dar blynų.

O tu valgysi ir žinosi: kas tavo gyvenime benutiktų – tu turi jį. Ir tu visada gali ateiti, atvažiuoti, atskristi, pasibelsti, paskambinti, netikėtai užgriūti pas jį, būdamas bet kokios nuotaikos ir būsenos… ir gausi čia palaikymą, supratimą, stogą virš galvos ir lėkštę karštų blynų su uogiene. Arba su medumi… arba su grietine. Nesvarbu, su kuo. Svarbu, kad su meile.

Ir tuomet yra šansas, kad anksčiau ar vėliau tu atsivalgysi blynų iki soties, prisipildysi to žmogaus besąlygiška meile ir jo vidine stiprybe… ir pats tapsi brandžiu žmogumi.

Ir tuomet, galbūt, laikui bėgant tu taip pat išmoksi kepti blynus… Ir tiesiog klausyti… Ir šypsotis…

Ir maitinti tuos, kam reikalingas būsi tu. Su meile.

Padėka autorei! Pagal Natalijos Poboženskajos esė, vertė ruvi.lt

Būk šalia…

Kai artimi žmonės išgyvena fizinį arba emocinį skausmą, kai jų pasaulis netenka prasmės – tavo tylus buvimas šalia gali padaryti tikrų tikriausius stebuklus.

Paverk drauge su jais. Patylėk kartu su jais.

Patvirtink jiems savo jausmus, net jei tai gali būti skausminga. Padėk jiems pajusti, kad jie – ne vieniši.

Nesiūlyk dabar protingų patarimų. Pasiūlyk save.

Nepamokslauk ir nemokyk. Neteisk ir neversk jų galvoti, kad jie mąsto “neteisingai“.

Apkabink.

Kad jie nesijaustų vieniši.

Kad jie galėtų prisiliesti prie tavo stiprybės. Prie tavo gebėjimo suteikti tvirtą palaikymą.

Kai draugas išgyvena fizinį arba emocinį skausmą, kai jo pasaulis netenka prasmės, pasiūlyk jam patį nuostabiausią vaistą iš visų: Savo Meilę.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Tiesiog laiminga

Anksčiau aš maniau, kad bloga diena – tai diena, kurioje karaliauja “blogas“ oras, diena, kuomet aš “blogos“ nuotaikos ir kuri kupina susitikimų su “blogais“ žmonėmis.

O gera diena – tai diena, kai “geras“ oras, kai mano nuotaika “gera“ ir diena kupina bendravimo su labai, na, labai jau “gerais“ žmonėmis.

Bet kažkodėl man nelabai patiko taip gyventi: priklausyti nuo to “blogo“ ir “gero“.

Ir aš palengva, po truputį, po žingsnelį, pradėjau mokytis būti tiesiog laiminga, be jokių sąlygų.

Kodėl?

Todėl kad oras visada geras. Jis gali būti kitoks, įvairus, bet visada stebuklingas. Ir jei tu švieti iš vidaus kaip saulė, tuomet matai grožį bet kurioje gamtos išraiškoje, geriesi ja, įsimindama visa širdimi, ką sugebėjai pajusti šią pavasario, vasaros, rudens, žiemos dieną.

Todėl kad mano nuotaika – visada gera. Ji gali būti įvairi, ir aš priimu ją visa širdimi. O kaip dar kitaip ją galima priimti? Ir ši tokia skirtinga mano nuotaika padeda pažinti save: kitokią, dar vieną, naują, kupiną paslapčių.

Todėl kad žmonės visada geri. Jie tiesiog skirtingi: mokosi iš skirtingos patirties, gali kitaip mąstyti ir jausti. Įdomu jų klausytis, įdomu juos stebėti, o jiems įdomu stebėti mane. Visi mes padedame vieni kitiems vystytis, kaip pasaulio tiesos atspindžiai.

Ir štai aš jau bėgu ir linksmai juokiuosi pagal pirmojo sniego muziką, spinduliuodama savo nuotaiką ir šypsodamasi visiems sutiktiems ir nesutiktiems geriems žmonėms…

Aš tiesiog laiminga!

Aš linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Šviesaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Jei žmogus nemyli…

Kaip kitas žmogus jus mato – tokį ir matys. Nieko nepasikeis, net jei jūs pusę pasaulio pakerėsite arba laimėsite grožio konkursą.

Jei padarysite didelį atradimą, pasiaukosite, pasieksite neįtikėtiną nušvitimą… Vis vien jis matys jus tokį, kokį matė visada.

Štai vienos moters vaikystėje močiutė nemylėjo ir skaitė negražia. Taip ir sakė, kaip vienoje dainoje dainuojama: “kodėl tu tokia baisi? Tu tokia baisi!“, – nors ji buvo paprasta raudonplaukė mergaitė. Ir ji priprato. Ji su ta močiute gyveno.Taip susiklostė gyvenimas. Baisi raudonplaukė mergaitė.

O vieną dieną ši mergaitė tapo nuostabia mergina. Grakšti, žavinga, su raudonų plaukų kupeta. Ji ėjo keliu į kaimą su savo močiute. Atleiskite, bet tiksliau – su energinga, pikta senole.

Ir stojo pakeleivingos mašinos – viena po kitos! Vairuotojai siūlėsi pavežėti gražią merginą su lengva balta suknele. Jie negalėjo akių atitraukti nuo jos grožio! Ir drovėjosi, kaip vaikai. Kartu, žinoma, siūlė pavežti ir močiutę.

Mergina šypsojosi atsisakydama. O jos toksiška močiutė ėjo ir garsiai šaukė: “Matai, kokia gi tu vis dėl to baisi! Todėl visiems tavęs gaila. Net pavežti siūlo iš gailesčio. Galvoja: tik pamanykite, kokia baisi mergiotė! Nagi, pavešiu aš ją. Juk gaila!“

Štai tokią istoriją papasakojo man graži pusamžė moteris.

Bet juk būtent taip ir yra! Ir net jei tu būsi žavinga, kaip Merilin Monro – piktai senutei tu būsi baisi. Ir net jei mokslininku genijumi būsi – jai būsi kvailas. Net jei būsi švenčiausias – būsi jai niekšas ir piktadarys. Akyse žmogaus, kuris nemyli…

Tai ar verta to klausyti? Reikia pamatyti savo atvaizdą mylinčių žmonių akyse. Geranoriškų žmonių. Tiesiog normalių žmonių. O į blankias piktos senolės akis žiūrėti nereikia. Ji baisi…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Kantrybė

Yra kantrybė, prilygstanti vergystei…

Ta, kuria perpildyti pavergtieji, kai kažkas savivaliauja svetimame gyvenime, kai kažkas yra piktdžiugiškai žiaurus, kai kažkas gėdingai trokšta turėti po ranka gyvus patarnautojus, kurie žaibiškai pildo visus jų įnorius…

Nuo tokios kantrybės reikia vaduotis, kaip nuo nepakenčiamo kiauto… kaip nuo piktžolės-parazito… kaip nuo išdžiuvusio purvo kampuose…

Todėl kad ji išsekina, atima paskutines jėgas, išdegina vidinę būseną iki beviltiškumo užauginti joje nors mažą vilties stiebelį…

Bet taip negalima… negalima, mielieji…

Nes yra tikroji kantrybė….

Šviesi, tyli, išmintinga…

Kantrybė gyventi…

Nekeikti tų dienų, kurios nepateisino lūkesčių… nespjauti į savo praeitį… neskubėti kerštauti tiems, su kuo atėjo laikas skirtis… tiems, kas praėjo pro šalį…

Kantrybė gyventi…

Bet kokiu oru… bet kokiu metų laiku… bet kokiais niūriais laikais, kurie niekada neatima galimybės kurti savo mažą jaukų pasaulį negailestingo – didžiojo viduje…

Kantrybė gyventi…

Plečiant meilės ribas taip, kad nelaikytume savęs apdalintais tik todėl, kad šalia nėra kažko, kas apkabintų… Meilė ateina ten, kur yra meilė, o ne vien svajonės apie ją…

Kantrybė gyventi…

Keliauti per metus, susitaikant su savo amžiumi, nepavirstant komišku pabėgusios jaunystės paminklu… Gerbti savo asmeninį metų laiką, džiaugtis juo, atrasti jame tuos tylius, bet laimingus atspalvius, kurių nepastebi nekantrus jaunystės žvilgsnis…

Kantrybė gyventi…

Begaliniuose kamščiuose… nenumatytuose aplinkybėse… nuolatiniame pojūtyje, kad neįmanoma visur suspėti, viską išsiaiškinti, viską įveikti…

Kantrybė gyventi…

Diena iš dienos… besikeičiančiuose gyvenimo dekoracijose, kuriose viskas vyksta ne pagal tobulas autorių pjeses, kur viskas suprantama ir aišku, bet pagal individualius beprotiškus motyvus, gimstančius kiekvieno žmogaus galvoje…

Kantrybė… tiesiog kantrybė…

Nelaukti, nekaulyti, nesiskųsti likimu… pasijuokti iš kontrolės iliuzijos, kurios nėra ir nebus…

Kantrybė girdėti mylimus žmones, atleisti už savo ir kitų netobulumus, paleisti vaikus, palikti save ramybėje…

Kantrybė, be kurios gyvenimas – viso labo neperskaityta knyga, kurią pasiutusiu greičiu pravartė iki finalo, bet taip nieko ir nesuprato…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Trumpos įžvalgos

*Tyros mintys – kelio į šviesą pradžia.

*Dabar laikas, kai svarbesnis ne veiksmas, bet – sveika nuovoka.

*Kur mes beeitume – mes einame visi drauge.

*Evoliucija – kai žmonės tampa procesų bendrai visų gerovei dalyviais ir kūrėjais, o ne materialių daiktų vartotojais.

*Evoliucijos sustabdyti neįmanoma, o tai reiškia, kad pokyčiai – neišvengiami.

*Pokyčių progresija: iš pradžių evoliucijos kelyje žmogus vienas, o paskui su juo – visi.

*Bet kokie bandymai laikytis už to, kas atgyveno, tolygūs bandymams išsaugoti sniegą pavasarį.

*Ir ko tik neprarandi… kol ieškai.

*Psichinė sveikata – tai kuomet žmogus sugeba kurti, o ne griauti. Argi gali kurti beširdis, godus, savanaudis žmogus?

*Tiesa – ne teorija, ne filosofinė sistema, ne intelektualiniai išvedžiojimai. Tiesa visada tiksliai atitinka realybę.

*Didžiausias ir pavojingiausias melas – tai melas sau.

*Jei žmogus kažkuo klaidingai įsitikinęs, tai automatiškai nepaverčia jo klaidingos nuomonės tiesa.

*Daug takelių veda į kalną, bet vaizdas nuo kalno atsiveria visiems vienodas.

*Net lašas melo paverčia tiesą melu.

*Pyktis – būsena, kai liežuvis veikia greičiau už protą.

*Kad nereikėtų teisintis – tiesiog elkimės sąžiningai.

*Kai susiduri su tiesa, apima pojūtis, kad seniai tai žinojai, ir dabar tai prisiminei.

*Tiesa – tai visada aiškumo ir gaivumo gūsis.

*Sunkumai ir problemos išgyvenami žymiai lengviau, jei šalia yra žmogus, kuris palaiko ir padrąsina: “Mes tai įveiksime!“

*Kai negandos praeina, mes galiausiai jas pamirštame, bet visada prisimename tuos, kas buvo šalia negandų metu.

*Geriausias vaistas nuo visų bėdų ir ligų – meilė ir rūpestis.

*Tas, kas nušviečia kitų gyvenimą – ir pats niekada nelieka be šviesos.

*Gyvenimas visada suveda mus su žmonėmis, su kuriais mums pakeliui.

*Jei ryšys tarp žmonių tvirtas, tuomet visos problemos – laikinos ir išsprendžiamos.

*Tyrą žmogaus širdį gali įžvelgti tik žmogus su tyra širdimi.

*Džiaugsmas būtinas žmogui taip pat, kaip saulė, vanduo ir oras.

*Sušildyti žmogaus širdį galima tik gerumu ir nuoširdžiu rūpesčiu.

*Meilė – tai linkėjimas gero kitiems.

*Visais laikais patikimiausia “saugumo pagalvė“ – Žmoniškumas 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Gerumo ir meilės mums visiems 🙂 !

Mūsų Bendras Kelias

Mes gyvename vienu metu, mes esame visi susieti, mes darome įtaką vieni kitiems. Kiekvienas žmogus eina bendru keliu su visa žmonija, ir kiekvienas atneša į tą bendrą kelią savo patirties dalį, kuri yra labai svarbi.

Mes esame tampriai susieti, net jei to nesuvokiame. Ir kiekvienas sąmoningas žmogus intuityviai jaučia prigimtinį poreikį gyventi harmonijoje, meilėje ir santarvėje, todėl skleidžia savo dvasinę šviesą, palaikydamas ir įkvėpdamas kitus.

Sąmoningi žmonės žino: jei yra kančia, bėdos ir nelaimės pasaulyje – jos neišvengiami veikia visą žmoniją. Ir vienintelis būdas jas įveikti – skleisti, dauginti ir didinti gėrį, kuris galiausiai būtinai persvers visas negandas ir išves žmoniją į bendrą šviesos ir tobulėjimo kelią.

Kaip mokė mus vaikystėje – padėti mažesniems – taip ir sąmoningi, dvasingi žmonės padeda nuklydusiems ar atsilikusiems nuo bendro kelio žmonėms. Ir tai ne susireikšminimas ar pamokslavimas iš aukšto, bet nuoširdus ir draugiškas palaikymas.

Juk pagalba gali būti labai įvairi – kartais reikia padėti konkrečiais veiksmais, kad palengvintume situaciją ir išvaduotume žmogų iš slegiančių aplinkybių, kartais reikia patarimo ir padrąsinimo, o kartais – tiesiog buvimo šalia, kad žmogus pajustų nuoširdų rūpestį, atgautų pasitikėjimą savimi, atsitiestų.

Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje yra svarbus ir reikalingas, nes visi kartu mes kuriame mūsų realybę. Ir nėra svarbesnės misijos pasaulyje už pagalbą žmonėms – padėdami kitiems, mes išreiškiame savo gražiausias dvasines savybes ir įkvepiame žmones draugauti, mylėti, bendradarbiauti, kurti.

Padėdami vieni kitiems, mes tampame bendraminčiais ir bendrakeleiviais, mes nutiesiame tvirtą Bendrą Kelią į Šviesią Mūsų Visų Ateitį 🙂 ..

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !