Kategorija: Mintys

Visas žmogaus gyvenimas – visi ištarti žodžiai, visos parašytos eilės, visos sudainuotos dainos, visi išsiųsti laiškai, visos nebylios maldos, visi veiksmai – visa tai iš esmės yra nukreipta į save patį.

Net jei visa tai skirta pasauliui, Kūrėjui, atsitiktinai sutiktiems arba patiems brangiausiems žmonėms, tačiau gilumoje kiekvienas iš šių veiksmų yra adresuotas sau. Visada.

Sau praeityje ir sau būsimam… sau vaikui – visiškai mažam, ir sau suaugusiam – išmintingam senoliui… sau bejėgiui, pasimetusiam gyvenimo chaose, ir sau galingam, kuris lengvai įveikia šį chaosą… sau praradusiam bet kokią viltį, nuleidusiam rankas, ir sau svajotojui, kuris žvelgia į švytintį žvaigždėtą dangų…

Sau visuose laikmečiuose ir erdvėse, visuose tikimybėse ir išmatavimuose, kur jau pabuvota ir kur tik numatoma atsidurti.

Būtent todėl išminčiai visada taip atsargiai renka žodžius, nežarsto nei prakeiksmų, nei palaiminimų.

Todėl kad žino žodžių galią – nuo jų, tarsi nuo mesto į vandenį akmens, neišvengiamai pasklis ratilai, kuriuose galiausiai pats ir atsidursi.

Būtent todėl visiems žinomas principas “ką pasėsi, tą ir pjausi“ taip dažnai tapatinamas santykių su pasauliu kontekste: kokią žinią siunti, toks atsakas atgal ir parskrenda.

Tiksliau, tai net ne atsakas, o paleista strėlė, tavo vidinio pasaulio į išorę išsiskleidimas – dialogo su vidine visata, daugiabalsio tavo aspektų, savybių ir asmenybių choro… o planeta tai erdvė viso to išraiškai ir patirčiai.

Būtent todėl kartais taip reikalingas kitas, kiti, kad jie padėtų aiškiau suvokti svarbią žinią, siunčiamą į pačią savo sielos šerdį.

Būtent todėl kartais būtina ir labai natūralu, kaip kvėpuoti, sustabdyti visus vidinius ginčus ir pabūti tyloje. Patirti maksimalią tuštumą ir tylą – taip tampa įmanomas vidinis dialogas be tarpininkų…

Visas gyvenimas – tai save skelbiantis ir nuolat save išreiškiantis manifestas per ištartus žodžius, atsitiktines frazes, mintis, žvilgsnius, epizodus, momentus, situacijas, žmonių likimų persipynimus… ir rašomas šis manifestas kiekvieną sekundę.

Ir todėl tampa galutinai aišku, kad vienintelis įmanomas būdas harmonizuoti savo gyvenimą, keisti giluminius jo kodus, yra ir išlieka stebėjimo praktika – KAS nesibaigiančia srove teka iš vidaus į išorę.

Stebėjimas, ir po to aiškus, sąmoningas pasirinkimas (tai ir yra laisva valia!) – ką mes tęsiame toliau, o ką stabdome.

Padėka autorei! Pagal K. Messing esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaulyje daugybė takų ir kiekvienam – savas.

Tas kelias, kuris atnešė tau laimę, kitam gali būti pražūtingas.

Netempk paskui save…

Bet jei kažkas pareikš norą eiti su tavimi vienu taku, būk geru pakeleiviu.

Padėka autorei! Pagal Amu Mom miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Mes ne visada suprantame įvykių ryšio, ne visada susiejame priežastis ir pasekmes…

Nematome įvykių ryšio, kai susierzinę reiškiame pretenzijas kasininkei parduotuvėje, o po kelių valandų mums skambina kaimynas ir taip pat susierzinęs skundžiasi, kad mūsų šuo pernelyg garsiai loja.

Nematome ryšio, kai pietaudami su draugu piktdžiugiškai aptariame kolegos nesėkmes, o sugrįžę į darbą sužinome, kad ir pas mus staiga prasidėjo problemos ten, kur niekaip nesitikėjome.

Mes nepastebime įvykių ryšio, kai vakarieniaudami su šeima kalbame apie kažkokius negatyvius įvykius ir naujienas, o vėliau naktį negalime užmigti dėl skrandžio veiklos sutrikimų.

Tačiau lygiai taip pat mes nematome įvykių ryšio, kai sustabdome automobilį, kad padėtume senolei surinkti produktus iš suplyšusio paketo, o po dešimties minučių surandame laisvą vietą parkavimui prie pat įėjimo į parduotuvę.

Mes nematome ryšio, kai mielai padedame savo vaikų ruošti namų užduotis, o sekančią dieną nelauktai gauname bilietą į išsvajotą koncertą.

Mes nematome įvykių ryšio, kai padedame draugui, kuris atsidūrė sudėtingoje situacijoje, o po kelių dienų darbe netikėtai gauname premiją.

Kiekvieną gyvenimo akimirką, bet kokiose gyvenimo aplinkybėse mums sugrįžta tai, ką mes atidavėme, ir nesvarbu, suvokiame mes šį savitarpio ryšį ar ne.

Darykime gerus darbus, ir jie ne tik sugrįš pozityvumu, tyliu džiaugsmu, bet ir daugins bei didins gėrį Žemėje…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jei aš – jūsų kūdikis, prašau, palieskite mane. Man reikalingas jūsų švelnumas, juk aš jo dar niekada nepatyriau. Neapsiribokite tik maudymu, sauskelnių keitimu ir maitinimu. Nevystykite manęs ankštai, bučiuokite mano veidelį ir dovanokite švelnumą mano kūnui. Jūsų švelnus paglostymas toks jaukus, nes perteikia man saugumą ir meilę.

Jei aš – jūsų vaikas, prašau, palieskite mane. Nors aš priešinuosi ir net atstumiu jus. Nenusigręžkite, atraskite būdą patenkinti šį mano poreikį. Jūsų apkabinimas nakčiai leis man saldžiai užmigti. Jūsų švelnumas dieną patvirtins, ką jūs iš tiesų jaučiate man.

Jei aš – paauglys, prašau, palieskite mane. Negalvokite, kad jei aš beveik suaugęs, tuomet man nereikia žinoti, ką jūs jaučiate man. Aš ilgiuosi jūsų rūpestingų rankų, man reikalingas jūsų švelnus balsas. Kai man sunku, mano vidiniam vaikui vėl būtinas dėmesys. 

Jei aš jūsų draugas, prašau, palieskite mane. Niekas taip nepaliudys, kad esu jums svarbus, kaip jūsų jausmingas apkabinimas. Kai aš nusiminęs, viso labo vienas švelnus gestas įtikins mane, kad esu mylimas ir patvirtins, kad aš ne vienas. Galbūt, jūsų jaukus apkabinimas bus vienintelis išsigelbėjimas.

Jei aš – jūsų mylimas žmogus, prašau, palieskite mane. Galbūt, jūs galvojate, kad pakanka ir jūsų aistros. Bet tik jūsų rankos nuramins mano baimes. Man reikalingas jūsų švelnumas, toks jaukus ir mielas. Kad primintų man, kad esu mylimas tiesiog todėl, kad aš – esu aš.

Jei aš – jūsų suaugęs sūnus, prašau, palieskite mane. Galbūt, aš jau turiu savo šeimą, kuri mane apkabina. Bet man vis dar reikalingos mamos ir tėvo rankos, kai man sunku gyvenime. Dabar, kai jau pats esu tėvas, aš kitaip į viską žiūriu, ir branginu jus dar labiau. 

Jei aš – jūsų pagyvenęs tėvas, prašau, palieskite mane. Taip, kaip mane paliesdavo, kai buvau mažas. Paimkite mano ranką, atsisėskite šalia, padrąsinkite mane. Sušildykite mano pavargusią sielą savo artumu. Mano odai, tegul ir raukšlėtai, labai reikalingi prisilietimai. Nebijokite. Tiesiog palieskite mane.

Nuoširdi padėka autorei! Pagal F. K. Devis esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdžių šilumos mums visiems 🙂 !

Nebūna mūsų gyvenime nesvarbių žmonių…

Kažkas su mumis visą gyvenimą. Kažkas tam tikrą laiką.

Kažkas reikalingas mums, kažkam – mes reikalingi… Ir nesvarbu, koks bus bendravimas ar pagalba – konkreti tiesioginė ar prie monitoriaus, bendravimas internetu ar pagalba praeiviui.

Svarbiausia – atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje… Ir tarp, atrodytų, paprastų žodžių, skirtų tau, išgirsti tylų pagalbos šauksmą…

Sugebėti išgirsti žmogaus skausmą. Palaikyti. Sušildyti geru žodžiu. Tai ta mažuma, kurią mes galime padaryti, bet tai labai daug reiškia tuo momentu tam žmogui.

Jam tai lyg gaivaus oro gūsis, kuris lėtai, bet užtikrintai sugrąžina jį į gyvenimą… Dabar daug skausmo, todėl palaikymas žmonėms gyvybiškai svarbus. 

Padėkite vieni kitiems, palaikykite – juk šiandien jūsų pagalba kažkam reikalinga, o rytoj, galbūt, pagalbos prireiks jums…

Ir kas gali būti brangiau už širdies šilumą, kurią vienas žmogus dovanoja kitam?

Ir kas gali būti už tai svarbiau?..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kiekvienas, net pats mažiausias mūsų sielos virpesys, neišvengiamai sukelia pokyčius ir fiziniame pasaulyje…

Ir jei mes mylime, jei esame taikūs, nuoširdūs ir geranoriški, tuomet mūsų būsena daro atitinkamą įtaką erdvei aplink mus, o gali būti, kad ir visai planetai.

Ir kuo subtilesni, gilesni mūsų jausmai – tuo didesnę įtaką darome mus supančiam fiziniam pasauliui. Tai paaiškina, kodėl pavieniai šventieji, kurie neskelbia ir nešaukia apie savo šventumą, sugeba subalansuoti sudėtingas situacijas planetoje.

Tačiau yra ir negatyvios mintys ir jausmai, kurios taip pat daro įtaką fiziniam pasauliui. Laimei, dėl savo žemų vibracijų šios energijos neturi didelės galios, bet… jei tik jos užvaldo didžiosios daugumos žmonių protus ir širdis, tuomet ir jų įtaka aplinkai ženkliai sustiprėja.  

Todėl žmonijos būsenos klausimas tik tame, koks mąstymas dominuoja mūsų pasaulyje. Ir dabartiniame žmonijos gyvenimo etape akivaizdu, kad dominuoja negatyvumas, kuris darosi pavojingas visų mūsų ateičiai.

Bet kai mes suprantame savo minčių ir būsenos galią (kaip mąstome, taip ir gyvename), tuomet galime sąmoningai atsisakyti negatyvumo šaltinių, kurie dabar labai aktyvūs informacinėje erdvėje.

Negatyvumas įveikiamas tik pozityvumu, iš čia ir alegorijos: “ugnies ugnimi neužgesinsi“, “tik šviesa išsklaido tamsą“, “įžiebus net mažą liepsną, tamsiame kambaryje pasidaro šviesu“, ““kovodami su negatyvumu, didiname jį“, “tamsiausia prieš aušrą“, ir t.t..

Prisimenate: harmoningos energijos žymiai stipresnės už negatyvias, todėl svarbus kiekvienas žmogus! Todėl sąmoningai rinkimės teigiamas mintis, jausmus ir veiksmus mūsų kasdieniniame gyvenime – taip mes pajėgūs persverti balansą į visuotinės harmonijos pusę.

Mylėkime, draugaukime, užjauskime, padėkime vieni kitiems, būkime taikūs, geranoriški, sąžiningi, kūrybingi, vieningi… – ir tai neišvengiamai įtakos šviesius pokyčius mūsų nuostabioje planetoje.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Ar jūs kada nors bandėte atidžiau pažvelgti į savo pakeleivius? Sugalvoti per akimirką mažas gyvenimo istorijas? 

Štai jaunuolis prie durų – jis važiuoja namo, kur jį sutiks mylimas šuo. Jis gyvena paskutiniame daugiabučio aukšte ir mėgsta vakarais gėrėtis saulėlydžiais.

O tos dvi senolės iš tiesų yra seserys. Taip, jos dabar nesikalba. Tiesiog abi prisimena malonius savo jaunystės momentus.

Jauna mergina, kuri susikaupusi rašo žinutę, yra truputį įsimylėjusi ir todėl šiek tiek nerimauja.

O štai tas rūsčios išvaizdos vyras – užkietėjęs alpinistas…

Štai tokios, atrodytų, mažos naivios istorijos, kurių dėka beveidė minia staiga virsta įdomių žmonių kompanija 🙂 …

Padėka autorei! Pagal Caramelina esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Meilė – vienintelė jėga Žemėje, kuri auga ir didėja, kai mes ja dalinamės. Dalinkime dosniai meilę, ir ne tik savo artimiesiems, juk geras žodis palieka šilumą širdyje, įkvepia tikėjimą savimi, savo jėgomis, todėl – dažniau sakykime gerus žodžius žmonėms.

Dabar paplito cinizmas ir sarkastiškos pastabos, tačiau jos dar nieko nepadarė protingesniais arba laimingesniais, todėl kad meilė – stipriųjų prerogatyva, ir aš tikiu, kad tuomet, kai žmogus kažką daro su meile, jam padeda aukščiausios jėgos – ir jam viskas gaunasi, o bėdos jį aplenkia.

Mylėkime. Mylėkime šiais nelengvais laikais, mylėkime stipriau, nei paprastai – ir tuomet gyvenimas pagerės, ir tapsime stipresni kūnu ir dvasia.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir ramių, jaukių artėjančių švenčių mums visiems 🙂 !

Kiekviena žiema – tai kažkas neįtikėtino.

Atrodytų, slenka lėtai pilkos dienos, bet tereikia pradėti kristi sniegui, ir ore pasklinda tyras ir svaiginantis šventės aromatas.

Ir nesvarbu, kiek tau metų – vis vien norisi užvertus galvą žiūrėti į nubalusį dangų, ir apkabinti medžius, ir liesti purų sniegą, ir minti ornamentus ant balto žiemos apkloto.

Ir šypsotis norisi. Ir puoselėti tvirtą pojūtį: baltas sniego apklotas – tai pasakos priminimas, o kiekviena snaigė – stebuklo pažadas.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Upės nereikia stumti. Ji teka pati.

Dažniausiai mes nepastebime, kad galima tiesiog gyventi.

Tiesiog.

Gyventi. 

Nesiblaškyti, nesistengti būti efektyviu. Neplanuoti kiekvieno savo žingsnio. Nesibaiminti dėl ateities, nesijaudinti dėl praeities. Tiesiog remiantis savo patirtimi – gyventi šiandien. Su tuo, kas yra. Tame, kas mus supa.

Ir tai nėra taip jau lengva. Sustoti savo kasdieniniame bėgime ir pastebėti, kad viskas, kas mus supa – tai ir yra mūsų gyvenimas.

Pabandykite – tai lyg į jūrą bristi – eiti į vandenį greitai arba lėtai (kaip kam patinka). Juk jūs nieko neplanuojate, kai brendate į vandenį, jūs tiesiog pajuntate, kaip vanduo paliečia jus, ir jūs jaučiate vandenį visu kūnu. Jūs negalite būti jūroje, bet jausti, kad esate ant kranto. Tai neįmanoma.

Ir kai susijungiate su vandens stichija – jūs pilnai ir visa savo esybe susiliejate su šia būtimi. Prisiminkite, kaip tai – būti tame, kas yra čia ir dabar – galima tiesiog plaukti ir visa savo esybe būti kiekvienoje akimirkoje.

Taip yra ir mūsų gyvenime – jis jau dabar vyksta. Tiesiog žiūrėkite. Stebėkite. Pajuskite. Gyvenkite.

Ir tuomet jūsų gyvenimo tėkmė parodys jums tai, kas būtent dabar jums svarbu. Ir jūs sugebėsite tai pamatyti. Todėl kad visa esybe dalyvausite savo būtyje.

Padėka autorei! Pagal S. Kilaru esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !