Kategorija: Mintys

Šviesūs žmonės ne tokia jau retenybė, bet yra tokie, kuriuose tai matoma ne tik išvaizdoje, bet ta šviesa persmelktas visas jų elgesys ir gyvenimas, ir toje šviesoje savo atranda jie pagalbą ir atramą.

Jie labai jautrūs. Tokie žmonės dažnai atrodo trapūs, lyg vėjo pučiami.

Tačiau būtent šie žmonės ir turi savyje neįtikėtiną atsparumo atsargą, ir vaikšto po pasaulį ne lyg blankūs šešėliai, bet eina ramiai ir tvirtai, tarsi žinotų, kad niekas jų nepalauš, kad jie amžiams sutverti ir jokioms negandoms nepasiekiami.

Joks svetimas purvas negali sutepti jų tyrumo. Jie tarsi priklauso senovinei, amžinai, pirmapradei protėvių giminei, įveikusiai visus išbandymus.

Jie buvo ir bus, kol tęsiasi gyvenimas…

Pagal P. Lagerkvisto esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra visiems mums pasiekiamas stebuklas, mielieji…

Ir tas stebuklas – gyvenimas…

Galimybė atsibusti, kvėpuoti, mąstyti, kurti…

Stebėti metų laikų kaitą…

Mesti į žemę sėklą ir pamatyti, kaip iš jos stiebiasi į saulę žali daigai…

O vaiko gimimas?…

O tyras vanduo?…

O miškai, kalnai, laukai?…

Mes ateiname čia nelabai ilgam, kad viską čia pažintume ir suprastume, bet turime pakankamai laiko, kad kažką sukurtume patys, pasidžiaugtume tuo, kas jau sukurta, ir nieko nesugriautume… nieko…

Ir net pačiais tamsiausiais laikais mes turime dosnų gyvenimo stebuklą…

Ir jo fone tokios menkos atrodo mūsų kasdieninės baimės ir nerimas…

Toks nereikšmingas atrodo – šurmulys…

Tokie neleistini – priešiškumas, pyktis, neapykanta…

Mes turime laiką gyventi…

Tai ir yra svarbiausia…

Kol mes gyvename, mūsų delnuose – stebuklas…

Pradėkime matyti jį kiekviename saulės spindulyje…

Gerti su karšta arbata… Skanauti duonoje…

Mylėti kiekviename artimame žmoguje… Pratęsti vaikuose…

Ir mokytis ne baimintis, ne kaltinti, ne reikalauti…

O tikėti, turėti viltį, mylėti…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Balandis. Jis visas kiaurai persmelktas vaikyste!

Jo dangaus žydrynėje su dideliais pūkuotais debesimis, jo šiltame saulės glėbyje, pirmose jo gėlėse – visur vaikystė.

Jis ir pats truputį vaikas! Ir norisi bėgti per didelį lauką su oro aitvaru, matyti kaip kyla saulė, ir girdėti pavasario širdies plakimą, ir patikėti kažkuo lengvu, paprastu ir net truputį naiviu.

Balandis – jis apie tai, kad laimė pati ateina tau tiesiog į rankas. Pavasarį nereikia jos atkakliai siekti, tereikia atverti širdį, ir ji pati ten kaipmat atsidurs.

Gamta bunda, bundame ir mes kartu su ja. Viskas aplinkui tarsi sukuriama iš naujo, ir mes, kaip ir gamta, vėl tarsi grįžtame į vaikystę ir atrandame savyje naujus nuostabius jausmus.

Šviesius, tyrus ir neaprėpiamai plačius…

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žmonės, kuriuos tu myli – pasakė Mažasis Angelas, – tokie skirtingi…

Vieni – tarsi tavo atvaizdas veidrodyje. Tu gali lengvai nuspėti jų atsitiktinį gestą arba žodį. Jūs juokiatės tik dėl jums vieniems suprantamų juokų. Tu žinai jų norus. Tau suprantami jų jausmai ir nuotaikos. Žinoma, jie kitokie, bet taip neapčiuopiamai panašūs į tave… Su tokiais žmonėmis tau jauku ir ramu, įdomu ir – labai paprasta. Su jais tu gali būti savimi… Todėl kad jūs kažkokie… panašūs… Ir būtent šį jūsų panašumą ir vienodą vienas kito atspindį tu taip myli…

O kiti… Jie visiškai kitokie, bet harmoningai papildo tave savo kitoniškumu. Jie turi tai, ko taip trūksta tau. Jie užtikrintai ir tvirtai stovi ant kojų ir gali (pačiu laiku!) sugrąžinti tave iš padebesių į žemę. Jie stebisi tavo naivumu. Jie šypsosi, kai bando žvelgti į pasaulį tavo akimis. Jie pasitiki savimi, yra ryžtingi ir patikimi… Tu bandai pajusti jų būseną, nuspėti jų svajones ir nuotaikas… Su jais tu gali būti savimi… Todėl kad jūs kažkokie… skirtingi… Ir būtent šį jūsų kitoniškumą ir skirtingą vienas kito atspindį tu taip myli…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovska Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kasdieniniai pavasario stebuklai… Tokie paprasti ir savaime suprantami. Ir mes kažkur giliai širdyje apie juos visada viską žinome, bet kartais pamirštame.

Apie tai, kaip gera pavasarį vieną rytą pradėti keltis kartu su saule. Pasveikinti naują dieną, stebint dangų arba paukščius už lango, nusišypsoti sau veidrodyje ir smagiai apsisukti saulėtoje virtuvėje.

Apie tai, kad klausytis galima ne tik mėgiamos muzikos, bet ir gamtos garsų, o  kartais – ir tylos.

Pavasaris mūsų erdvėje gali prasidėti nuo vos juntamų, sklandančių ore pojūčių, o gali ir nuo naujos staltiesės ant stalo ir kvepiančių gaiva lengvų užuolaidų.

O jei ryte užrašysime popieriuje viską, kas galvoje užgimsta drovia mintimi – galime ir įkvėpimą pačiupti už rankos, ir net susilieti su juo…

Kvapni kava ir viržių arbata… Ar galima čia dar ką nors pridurti?

Gėlės. Vazose arba vazonuose, arba sudžiovintos tavo užrašų knygelėje – visa tai byloja apie pavasarį. Šviežias smuzi, salotos ir ką tik išspaustos sultys suteiks energijos ir padovanos dvasios žvalumą. 

Išlaisviname erdvę kažkam naujam ir stebuklingam. Ir namuose, ir sieloje. Perrenkame knygas, laiškus, šiltus megztinius, kvepiančius egle ir cinamonu – atsisveikiname su žiema visiems metams.

Atrandame įprastuose dalykuose kažką naujo. Staiga pažvelgiame į savo buitį kaip į kažką nepažįstamo, kitomis akimis. Pasidžiaugiame savo namų grožiu ir jaukumu.

Dažniau atveriame langus ir pripildome orą mėgiamais eteriniais aliejais. Keičiame šiltus drabužius lengvais ir spalvotais.

Pasodiname žalumynų balkone arba sode, kad būtų dar daugiau pavasario!

Sugalvojame savo paprastus pavasarinius ritualus, kurie atitinka mūsų pojūčius ir norus. Mūsų pavasarinius pojūčius.

Padėka autorei! Pagal V. Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

O tau taip būna? – klausia mažasis Angelas. – Tokia netikėta šiluma širdį užplūsta, atsiradusi tarsi iš niekur… Toks lengvas prisilietimas, tarsi tave jaukiai apgaubė pūkuotu pledu… Toks staiga apėmęs jaudulys – ne baimė ar nerimas, bet nuojauta… Tarsi šilta ranka palietė pačią širdį, atsargiai ir rūpestingai…

Tarsi didžiulis tvirtas skėtis uždengė tave nuo visokių gyvenimiškų ir kitokių negandų… Tarsi tu lėtai eini auksiniu smėliu kažkur į tolį, už pačio horizonto, už jūros krašto, ir renki kriaukles… Tarsi pasaulis sūpuoja tave, tyliai niūniuodamas “ Viskas bus gerai!…“ Ir tu tyliai atsakai pasauliui: “Viskas gerai…“

Tau taip būna? Žinok, kad tokią akimirką kažkas galvoja apie tave, nerimauja… džiaugiasi dėl tavęs kartu su tavimi… arba pasirengęs dalintis su tavimi bėdomis, negandomis ir laimingomis minutėmis… svajoja apie naują susitikimą… arba tiesiog svajoja, o tu, tu esi jo svajonėse… tu esi jo mintyse…

Ir tos mintys, lenkdamos viena kitą, persipindamos ir susimaišydamos, prisipildydamos šviesa ir šiluma, gerumu ir viltimi, skuba pas tave. Ir savo prisilietimu dovanoja tau ramybę ir palaimą. Ir sėkmę pranašauja. Ir saugo. Ir džiugina.

Ir tu šypsaisi. Su šiluma ir begaliniu švelnumu galvoji apie tuos, kas tau brangus ir ką tu taip myli… Ir tu linki jiems gerumo… Ir meilės… Mintys, juk jos turi neįtikėtiną galią virsti žodžiais, veiksmais, poelgiais.. Mintys gali keisti įprastą realybę, materializuodamosios praktiškai iš nieko ir tapdamos tikrove… O todėl… Galvok apie gėrį… Ir liesk žmones šiltomis mintimis…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovska Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pabūti vieną dieną Angelu…

Neapsunkinti savęs negatyvia informacija, nesiginti į sunkias situacijas, apriboti nemalonų bendravimą…

Tiesiog uždegti vidinę šypseną ir mėgautis tylia savo širdies muzika. Žiūrėti į viską skleidžiančiomis šviesą meilės akimis.

Ištiesinti savo sielos sparnus ir pajusti lengvumą ir džiaugsmą, dalintis tuo su kitais, apkabinant juos savo širdies šiluma…

Padovanokite sau tokią dieną…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kodėl mus džiugina saulės šviesa? Todėl, kad ji primena mums mūsų vidinę šviesą.

Kodėl rožės grožis taip džiugina mus? Todėl, kad primena mums mūsų vidinį grožį.

Ramus peizažas primena mums mūsų vidinę ramybę.

Beribiai debesys mus žavi, nes žiūrėdami į juos, mes prisimename savo beribę sielą.

Mes pajuntame vidinę stiprybę, girdėdami išmintingus žodžius, nes jie primena mums tiesą, kurią mes jau žinome.

Tyrumas ir nuoširdumas atveria mūsų širdis, nes mes prisimename savo vidinį tyrumą ir nuoširdumą.

Kodėl mes pravirkstame, kai matome žmonių gerumo apraiškas? Todėl, kad tai primena mūsų meilę visai kūrinijai.

Mus įkvepia muzika, nes primena mums mūsų vidinę harmoniją.

Mes nuolat ieškome ryšio su Kūrėju, nes tai primena mums mūsų tikrąjį “aš“. 

Mumyse tiek nuostabaus…

Bet kodėl taip ieškome išorėje to, kas jau yra mumyse?

Padėka autoriui! Pagal R. E. Nadžemi esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai tavo pavasaris. Tikras, juntamas, artimas. Su pirmosiomis gėlėmis, didele šilta saule ir mieguista bite ant palangės. Su aukštu žydru dangumi, su kuklia pirma eilėraščio eilute ir pamiršta knyga kažkur parke.

Pavasaris kiekvienais metais ateina į tavo gyvenimą. Ir kiekvienais metais jis ir vėl tavo, ypatingas. Vėl kitoks, naujas, jaudinantis. Ir norisi prisiminti: koks jis buvo anksčiau? Kai tau buvo penkeri, ir pats svarbiausias įvykis tuomet buvo tavo pirmojo popierinio laivelio paleidimas tirpstančio sniego šaltinėliu šalia kelio. Arba kai tau buvo penkiolika, ir tavo pavasariu tapo pirmasis įsimylėjimas garbanotą kaimynų berniuką ant didelio dviračio su rėmu. 

O apie ką kužda tavo pavasaris dabar? Galbūt, apie pradėtą rašyti tavo pirmąją knygą arba pirmą sukurtą valsą, kurį sugrojai kažkurį saulėtą rytą, tyliai, kol už sienos visi miegojo. Arba apie pirmą pažintį su akvareliniais dažais iš didelės dėžės, apie citrininį pyragą arba naminių agurkų sultis?

Pavasaris – pats nuostabiausias laikas pradėti kažką naujo. Kad pabandytum tai, ko dar niekada nedarei, nors labai norėjai, tačiau galvojai, kad nepavyks. Ir, galbūt, po kokių dešimties metų tu staiga prisiminsi būtent šį pavasarį. Nusišypsosi ir tyliai ištarsi: pavyko.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gaivaus pavasario mums visiems 🙂 !