Kategorija: Mintys

Šiuo gilaus susiskaldymo, susisluoksniavimo, agresijos, konflikto, neišmanymo, egocentrizmo ir visaapimančios tamsos laiku, žmonės, kurie nežiūrint į nieką, neša savo širdyse ramybę, taiką, vienybės pojūtį, šviesą, meilę, Kūrėją, Kūrėjo meilę, yra aukso verti. 

Pasaulis laikosi jų dėka. Būtent jų vidinės išminties ir sąmoningumo šviesa persveria išorinės tamsos svarstykles, kuri užvaldė daugelio širdis ir protus.

Linkiu, kad kuo daugiau žmonių būtų šviesuolių gretose. Rinktųsi meilę, šviesą, žmoniškumą, vienybę vėl ir vėl, kol tai jau nebus pasirinkimu, bet taps natūralia ir nuolatine vidine būsena.

Tai galima daryti visada, kokios sunkios aplinkybės bebūtų. Visada!

Pasaulis gali būti kitoks (aš net patikslinčiau, kad turi būti kitoks, bet pradėkime bent jau nuo “gali“)!

Bet prasideda nuo kiekvieno iš mūsų!

Nuo taikos mumyse.

Nuo kiekvieno iš mūsų vidinės taikos.

Tegul tavo vidiniame pasaulyje visada bus meilė!

Tuomet ji bus ir išoriniame pasaulyje.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Siela taip pat moka šypsotis, ji daro tai akimis.

Kartais žiūri į kitų žmonių akis, o ten šviesa.

Ir gali nepažinoti žmogaus, o jo vidinė šviesa šypsosi tau, ir tu supranti, kad prieš tave neįtikėtino vidinio grožio siela. Ypatinga, sauganti savyje ištisą visatą.

Tai išskirtinė savybė, jos neįmanoma nei imituoti, nei dirbtinai sukurti. 

Gebėti šypsotis akimis, tiesiog šviesti iš vidaus – tai gilių sielų menas.

Padėka autorei! Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šaltą lietingą vakarą mes suprasime, kam reikalingi namai. Kaip namuose šilta ir jauku – mes tai įvertinsime. Kaip gera namuose, iš kurių mes taip veržiamės vasarą – kur nors.

Šaltą lietingą vakarą mes suprasime, kaip reikalingas artimas žmogus, kurį galima apkabinti ir prisiglausti prie jo peties. Ir tiesiog kalbėtis apie šį bei tą. Arba tiesiog tylėti drauge. Ir daugiau niekas nereikalingas. Ir mes ypatingai kažkam nereikalingi. Tiesiog buvo vasara. Ir buvo geri laikai, štai ir atrodė, kad reikalingi…

O iš tiesų reikalingi namai ir artimas žmogus. Tai iš tiesų reikalinga.

Bet tai supranti tik šaltą rudens vakarą. Tiesiog pavasarį ir vasarą atrodo, kad jis niekada neateis. Na, arba ateis po tūkstančio metų.

O jis jau atėjo. Ir gerai, kad yra namai. Ir tas, ką galima apkabinti ir prisiglausti…

Padėka autorei! Pagal A. Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai širdyje trūksta to lašelio šilumos, kad sutikčiau rytą su šypsena… Kad apkabinčiau po nesutarimų… Kad neužsidaryčiau nuo rūpesčių ir problemų tūkstančiais užraktų…

Aš įsivaizduoju, kaip viduje, širdies srityje, užgimsta kažkas labai šilto. Kartais tai maža auksinė saulutė, kartais puodelis šiltos aromatingos arbatos, minkštas šalis arba gintarinio lipnaus medaus saldumas…

Mintyse paskleidžiu savyje šią šilumą, jausdama jos malonų švelnumą… Ji lėtai sklinda per kūną, sušildydama, atpalaiduodama ir atgaivindama. Aš pradedu jausti, kad kažkas atitirpsta sieloje. Išeina dygus šalčio gumulas, užleisdamas vietą šildančiam švelnumui…

Ir staiga vėl norisi apkabinti po nesutarimų, neužsidaryti nuo šurmulio ir problemų, ir, sušilus, sutikti naują rytą su šypsena… Įsivaizduok ir pabandyk tai tiesiog dabar 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Alisos Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Rugsėjis – talentingas dailininkas. Meistriškai ir neskubėdamas piešia jis rudenį. 

Vakar vos paauksavo seno klevo vainiką, o šiandien drąsiais potėpiais paskleidė ant asfalto geltonus beržo lapus ir į besivejančią ant tvoros laukinę vynuogę įdėjo šiek tiek raudonų atspalvių.

Nuspalvino pilka migla dangų. Tvarkingai ir dailiai nupiešė įvairiaspalvius lietsargius. Gražu… 

Štai taip palengva ir susidėlios neįtikėtinas rausvai-auksinis ruduo. Rugsėjis padovanos jį savo broliui – spaliui. O šis surinks lapus į puokštes, paukščius į būrius. Ir nuplaus rugsėjo spalvas savo lietumis krentančių lapų sūkuriuose, palikdamas pilkame peizaže tik raudonas šermukšnio uogas.

Ruduo…

Padėka autorei! Pagal A. Koriagovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žinoma, mes visi skirtingi. Su savo interesais, norais, problemomis ir net dygliais ir spygliais. Mes turime savo įsitikinimus ir stereotipus. Savo stiprybę ir savo silpnybes. Tai nekelia jokių abejonių. 

Ir mes visą laiką ieškome “savų“. Tų, kurie nors truputį panašūs į mus, truputį tokie, kaip ir mes patys. Ir kartais atrandame.

Bet ieškodami “savų“, mes dažniau pastebime ne panašumus, bet skirtumus. Ir vietoje to, kad tuos mūsų skirtumus sudėtume į darnaus bendravimo ir vieningo gyvenimo paveikslą, mes ištraukiame juos iš vientiso audinio ir pabrėžtinai sureikšminame. Na taip, juk būtent kito akyje šiaudas išauga iki neįtikėtinų dydžių…

Todėl ir gaunasi, kad mūsų gyvenimo paveikslas vis labiau išretėja. O juk reikėtų mums dažniau ne savo skirtumais matuotis, bet pabandyti suprasti – kas gi tarp mūsų yra bendro. Ir, kaip nekeista, kaskart pasirodo, kad būtent to bendro tarp mūsų yra žymiai daugiau… Juk visi esame žmonės…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kuomet tau sako: “ačiū, kad tu esi“ – tai iš tiesų be galo vertinga. Išgirsti tokius žodžius iš draugo arba mylimo žmogaus – tikra laimė.

Tu iš karto pajunti, kad gyveni ne veltui, kad tavo egzistavimas kažkam labai svarbus, toks svarbus, kad jis pasiryžęs pateisinti net tavo ydas.

Žinojimas, kad pasaulyje yra kažkas, kas tiesiog džiaugiasi dėl to, kad tu šalia, kas priima tave tokį, koks esi, ir tavo buvimas jo gyvenime suteikia jam daug laimės – paskatina tave tapti geresniu, kad pateisintum jo pasitikėjimą, nenuviltum, neišduotum jo tikėjimo tavimi.

Toks beveik absoliutus tavęs priėmimas suteikia tau daug jėgų, kad galėtum kažko pasiekti, įgyvendinti daugiau, net jei nieko ypatingo iš tavęs ir nelaukia.

Žinojimas, kad yra šiame pasaulyje kažkas, kam iš tavęs viso labo tereikia, kad tu tiesiog būtum, kvėpuotum su juo vienu oru, suteikia tau sparnus, su kuriais norisi aplėkti visą pasaulį, sukaupti savyje visą grožį, koks tik yra šiame pasaulyje, ir padovanoti tai su dėkingumu tam nuostabiam žmogui!

Padėka autorei! Pagal A. Ermolajevos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kiekvienam laivui reikalingas uostas. Kiekvienam žmogui reikalingi namai.

Kokiais pašėlusiais avantiūristais mes bebūtume, kaip beieškotume nuotykių, į kuriuos mus kviečia kelias, mums visiems svarbu žinoti, kad yra tokia vieta, kur mus myli ir mūsų laukia, visada priima, nesmerkia, kur tiesiog džiaugiasi mus matydami.

Mūsų broliai ir seserys, tėvai ir vaikai – mūsų prieglobstis, mūsų uostas audringame gyvenimo aistrų ir peripetijų vandenyne. Gyvenimas kartais mums nepalankus, žeidžia, moko, veda per kančias į žvaigždes. Mūsų kelias ne visada nusėtas rožių žiedlapiais, dažniau mes žengiame per aštrias šukes.  

Sustojimas reikalingas kiekvienam keliautojui, kad sukauptų jėgas, atsimintų, kas jis ir ko iš tikrųjų nori šioje Žemėje. Net aukščiausiai skraidantis paukštis turi lizdą. Mūsų artimi, mylimi žmonės – mūsų krantas, tyros šviesos spindulėlis, padedantis nušviesti kelią mūsų maištaujančiai širdžiai.

Kiekvienam laivui reikalingas uostas. Kiekvienam žmogui – namai.

Padėka autorei! Pagal A. Ermolajevos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

“Rugsėjis, – sakė mažasis Angelas, – tai spalvotų norų laikas. Pažvelk, kiekvieną dieną viskas aplinkui vis ryškėja ir ryškėja. Sodrią vasaros žalumą keičia spalvų fejerverkas: ryškiai-geltona, sodriai-oranžinė, bordinė, raudona, gelsvai-žalia, melsvi laukinės vynuogės atspalviai… Kaip nepasimesti šioje neįtikėtinoje spalvų feerijoje?..  

O jeigu apniukusiame rugsėjo danguje tu pamatysi paskutinę šių metų vaivorykštę, tuomet galėsi sugalvoti ne vieną, ne tris, o net septynis norus –  po vieną tavo pamatytos vaivorykštės spalvos juostai. Paskutinė vaivorykštė – visai perregima, vos pastebima… Tai ne didžiulė vasaros laumės juosta, tai – mažas permatomas dangaus lopinėlis, toks mažas, kad jei panorėtum, galėtum lengvai paimti jį į rankas… Tokį šiltą… Šviečiantį jaukia šviesa.. Raudona… Oranžine… Geltona… Žalia… Žydra… Mėlyna… Violetine…

Pagalvok, kokie tavo norai patys ryškiausi, svarbiausi, fantastiškiausi?..

Sugalvok, sugalvok savo įvairiaspalvius norus… Jie būtinai išsipildys…“

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šiandien tokia diena, kai aš supratau tą ypatingą permainų paslaptį, kurios įvyksta netikėto “staiga“ stiliuje.

Rytas prasidėjo lengvu šaltuku ir lietumi, ir aš iš įpratimo pagalvojau: na vaa, reiškia… Lietinga, reiškia planai dienai keičiasi, apsirengti reikia atitinkamai, ir apskritai, bus taip ir taip, o nebus to ir to…

Praėjo vos pora valandų. Nušvito saulė, tarsi ir nebuvo šaltuko ir lietaus. Tarsi ir nebuvo tų mano lietingų minčių, lyg būčiau atsidūrusi visai-visai kitoje, visiškai paralelinėje realybėje, kitoje tikrovėje.

Ir užplūdo prisiminimai… Buvo, taip, buvo, nutikdavo sudėtingos situacijos, net sunkios. Ir taip pat kažkas įprastai-niūraus skambėjo viduje: na vaa, štai ir nutiko, reiškia, taip bus visada, o kitaip niekada…

Bet pakakdavo vos kelių sekundžių pasitikėjimo gyvenimu, Kūrėju, vos kelių sekundžių pabūti, taip, galbūt, silpnu, bet labai Visatos mylimu vaiku…

Paleisti tai, kas vyksta iš visos širdies ir pasakyti: taip, įvyko, bet aš tikiu, kad viskas bus gerai. Tiesiog štai taip savyje, viduje hipotetiškai pareikšti be kažkokios logikos ir įrodymų, iš anksto: tikiu – viskas bus gerai.

Todėl ir sakoma: patikėsi – pamatysi.

Ir jau per sekančias kelias sekundes sunkus negandų laikas, galbūt, ir su girgždesiu, bet pasisuka į kitą pusę. Aš patenku į kitą, visiškai paralelinę realybę, kur viskas pasisuka į gerąją pusę tiesiog mano akyse: klausimai sprendžiami, ką toliau daryti – suprantu, žmonės nuoširdžiai palaiko, aš ne viena…

Ir lyg nebūta šalčio širdyje. Ir lietaus akyse. Koks vis dėl to šviesus tas pasitikėjimo pojūtis…

Todėl taip, viskas keičiasi į gerąją pusę. Ne visada taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Patikėsim – pamatysim…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !