Toks talentas…

Žinai, kas man tavyje patinka? Tu matai paprastus dalykus nepaprastai. Aš prisimerkus žiūriu į tave, lyg būčiau supratusi tavo paslaptį… Bet ji išsprūsta paskutinę akimirką.

Tau neliūdna su savimi. Niekada. Ką tu bedarytum… Viskas tampa stebuklu tavo rankose… Viskas nušvinta tavo žvilgsnio šviesoje. Ir atsispindi kibirkštėlėmis akyse. Įsiskverbia į sielą. Kaip daug žmonių su prigesusiais žvilgsniais… Tavo kibirkštėlės reikalingos. Labai reikalingos… 

Tavo kasdienybė – kaip visų. Bet – visiems. Ne tik sau. Tu įteiki kasdienybę su gražiu kaspinu. Tarsi pabarstai šokoladu. Tarsi uždegi šventinę žvakutę. Ir todėl kiekviena diena – kaip šventė. Na, argi tai ne stebuklas?

Pasislink arčiau. Pasakyk man savo paslaptį. Gūžteli pečiais? Ko gero, tu turi talentą. Talentą stebuklingai gyventi…

Būna ir taip. Ir tai – retas talentas.

Padėka autorei! Pagal R. Morskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tiesiog dabar…

Keista užduotis.

Kai senas pasaulis griūva, nebandyti jo sulaikyti arba išgelbėti. O pradėti statyti. Kurti naują. Projektuoti. Pamatyti tai, kas nauja.

Pasakyti “taip“ sau naujam. Pasakyti “taip“ naujoms užduotims. Pasakyti “taip“ naujam pasauliui.

Išmokti sąveikauti su tomis naujovėmis. Įleisti naujas energijas per save. Valdyti jas. Kurti. Išreikšti naują tikrovę per save.

Tai gali būti keista, neįprasta, nesuprantama. Tarsi atrastum savyje naujus jausmų ir pojūčių organus.

Pradedi matyti tai, ko anksčiau nematei ir sąveikauji su tuo.

Šiame kelyje reikalingas didelis tikėjimas savimi ir pasitikėjimas savo keliu. Pasitikėjimas kažkam galingesniam, tam, kas veda.

Atidaryti naujas duris. Išreikšti naujas galimybes. Atverti naują tikrovę sau ir kitiems.

Naujas pasaulis kuriamas mūsų rankomis Tiesiog dabar.

Padėka autorei! Pagal A. Gusak esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Ji čia. Manyje…

Mano sieloje, kažkur labai giliai, guli dėžutė, į kurią aš rūpestingai sudedu tai, ką galima pavadinti “ne daiktai“.

Mažos, mielos ir nuoširdžios dovanos, įteiktos įvairiais gyvenimo periodais. Jos nesusietos su pinigais ir jų neįmanoma įvertinti, ir tuo pačiu jos didžiausia brangenybė.

Tai geri ir savalaikiai draugų ir artimųjų žodžiai, užtikrintas “viskas bus gerai“, pasakytas nevilties akimirką, tai nuskintų pievoje gėlių puokštė, puodelis karštos arbatos, užvirintos su meile.

Nedideli ir tokie dideli poelgiai. Tai, kas atiduota “tiesiog, besąlygiškai“, nereikalaujant nieko mainais. Kai man baisu, šalta, liūdna arba skaudu, aš juos išsiimu.

Jie perregimi, tarsi iš krištolo. Pakeliu juos į saulę. Šviesa pasklinda ir užpildo širdį. Ir aš prisimenu, kad laimė yra. Ji čia. Manyje…

Padėka autorei! Pagal. A. Ermolaeva esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 ! 

Ypatinga karta

Tarp mūsų yra žmonės, kurie gimė praeito amžiaus 50-60 metais. Jie augo 60-aisiais. Mokėsi 70-aisiais. Dirbo 80-90 metais, o dauguma jų dirba iki šiol. Jie keitė pasaulėžiūrą 90-aisiais. “Praregėjo“ 2000-aisiais. Ir dabar jie laikosi…

Jie išgyveno beveik SEPTYNIS skirtingus dešimtmečius. DU skirtingus amžius. DU skirtingus tūkstantmečius…

Jie praėjo kelią nuo “tarpmiestinio“ telefono iki video skambučių į bet kurį pasaulio tašką, nuo diafilmų iki Youtube, nuo vinilinių plokštelių iki online-muzikos, nuo rašytų ranka laiškų iki elektroninio pašto, socialinių tinklų ir WhatsApp, nuo skalbimo rankomis iki skalbimo mašinų ir indaplovių, nuo radijo programų, juodai-balto televizoriaus iki aukštos raiškos televizijos, nuo video klubų iki Netflix.

Jie žinojo, kaip atspausdinti nuotraukas, prie jų atsirado pirmieji kompiuteriai, perfokortos, diskai, juostiniai, kasetiniai ir video magnetofonai, o dabar jų rankose gigabaitai ir terabaitai mobiliuose telefonuose ir planšetėse.

Jų vaikystėje berniukai nešiojo šortus su kojinaitėmis iki kelių, mergaitės dėvėjo tik sukneles ir sijonus, vaikai nešiojo sandalus ir veltinius, visi važinėjo dviračiais, ratukinėmis pačiūžomis, ištisą dieną žaidė kieme kvadratą ir slėpinių. Vėliau atsirado džinsai, leginsai, kedai, mini ir maksi sijonai, kompiuteriniai žaidimai…

Taip! Jie daug ką patyrė, ir kiek daug pasikeitimų buvo jų gyvenime! Ir tiesos dėlei reikia pripažinti, kad ne visi pokyčiai buvo teigiami – šie žmonės išgyveno masę krizių: asmeninių, ekonominių, pasaulinių… Ši karta pergyveno ir išgyveno daugiau, nei bet kuri kita karta žmonijos istorijoje. Būtent jų karta adaptavosi ir prisitaikė prie visų jiems tekusių tokių didžiulių pokyčių…

Pagarba visiems “ypatingos kartos“ atstovams, kurie buvo ir išliko unikalūs, nežiūrint į nieką! Sveikatos, džiaugsmo, gerumo ir laimės Jums!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vidurvasaris…

Tvankus leipulys apgaubė dieną. Oras lipnus ir tirštas, tarsi kažkas būtų apklojęs visą pasaulį tankia antklode. Ant pievos rūkais nusileido gelsvas pusiaudienio snaudulio dūmelis, pasaulis pasinėrė į saldų dienos miegą.

Tylu. Girdisi tik vienišas seno vežimo ratų girgždesys – kažkas grįžta iš laukų, na, ir bitės dūzgia virš žydinčio gauromečio.  

Karšta liepos mėnesio diena. Kvepia medumi, ji lėta ir mieguista. Aukštas dangus be debesų tankiu kupolu užantspaudavo pasaulį, liepos vidurdienio kaitra šilojų apklotu apgaubė mūsų vasarą.

Ir štai jis, dienos vidurys, tarsi vasaros vidurys. Ir, rodos, net ant delnų tavo plonu sluoksniu nusėda minkštutės saulės dulkės ir gintarinis oras, užpildęs šį liepos vidurdienį!  

Ir taip saldu. Gėlių medumi sieloje pasklinda šis saldumas, apgaubia lengva migla ir kilsteli į orą! Vidurdienis skęsta gintarinėje saulėje, pievoje tylu. O sieloje taip gera…

Tiesiog ge-ra.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Su meile, iš širdies…

Kai dovanojame kažkam dovaną tik todėl, kad tai būtina ar privaloma, tuomet dovana netenka savo stebuklingos esmės ir prasmės.

Juk kartu su dovana mes galime padovanoti dalį savo širdies šilumos, savo meilės, savo geros nuotaikos, savo nuoširdžių palinkėjimų…

O kai dovana tampa pareiga – tuomet pati dovana tampa formali, todėl neteikia to džiaugsmo, kurį suteikia nors ir nedidelė, bet su meile įteikta dovana.

Todėl kartais reikalinga tokia diena, kuomet svarbiausia bus ne pati dovana, o nuoširdumo polėkis… Maži vaikai labai mėgsta taip išreikšti savo meilę…

Juk galima padovanoti pievos gėlių, popierinį lankstinuką, uogų vėrinį ant smilgos, gerą žodį, apkabinimą, gerovės palinkėjimą, arba… tiesiog šypseną. Savo artimiesiems, draugams, kaimynams, praeiviui, pasauliui…

Svarbiausia – padovanoti kartu tą ypatingą jausmą, kuris taip visus sušildo…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Tinkamas Laikas“

– O štai protingi žmonės kartais sako, – mąstė Mažasis Angelas, – kad ateis TINKAMAS laikas, ir tuomet…

O kaip jis ateis? Prieis tylutėliai ant pirštų galiukų, pažvelgs pro petį, truputį patylės, apsižvalgys aplinkui, na, ir garsiai šūktels: “Atėjau aš, Tinkamas Laikas, visiems tavo patiems svarbiausiems ir reikalingiausiems reikalams, aš esu jiems pats teisingiausias! Nagi, pradėk! Viskas kaipmat pavyks!“ Ir tu tuoj pat pradedi vykdyti viską, ką buvai sumanęs! O kaip gi kitaip – juk Laikas pats Tinkamiausias! Ir viskas pavyks (ir net daugiau!) pačiu geriausiu būdu (ir net daug geresniu!)

Ir dar norėtųsi sužinoti, o kada, pagaliau, jis ateis? Na, tik įsivaizduok, kad sėdi tu ir svajoji apie pačią geriausią dieną, kuri kai jau ateis, tai ateis! Jau tu ir laukti pavargai, o Tinkamo Laiko kaip nėra, taip nėra! Gal pyragais ją prisivilioti? Ar linksmomis dainomis? O gal šamano būgnus reikia mušti? Išgirs Tinkamas Laikas, nustebs, na, ir iš karto atbėgs…

Kol bandysi sugalvoti, KAIP Tinkamą Laiką prisivilioti, žiūrėk, o jis jau čia! “Pasveikink, – sako, – savo laimę neįtikėtiną. Tinkamas Laikas atėjo!“ Ir čia jau, svarbiausia, nepražiopsoti. Nutverti savo laimę, netikėtai atitekusią, pasakiškai nuostabią ir stebuklingai žavingą, laikyti ją iš visų jėgų kuo stipriausiai. O kaip gi kitaip? Paleisi reikiamu metu – ir, skaityk, prapuolė!..

Ir dar štai kas man įdomu – Tinkamas Laikas vienas ateina ar su kokia kompanija? Galbūt, atsiveda drauge griežtą komisiją ir patikrina: tinki tu šiam Tinkamam Laikui ar nelabai. Teks dar savo tinkamumą įrodyti, į rimtus klausimus atsakyti, uždavinius spręsti, astronominius skaičius mintinai dauginti ir saulės metus su parsekais sumuoti… Oi, bijau, kad sunkoka bus tai įveikti…

Bet dar blogiau, jei TAVO Tinkamas Laikas pasiklys kažkur. Pasuks kryžkelėje ne į tą pusę… Arba nepastebės tavęs, nepažins ir praeis pro šalį… Arba tu pavėluosi, nusisuksi, nukreipsi dėmesį į smulkmenas ir kvailus nereikšmingumus… Štai čia ir prasidės visokiausios problemos…

Taigi, gal ir nelaukti, kada gi jis ateis, tas Tinkamas Laikas? Kas truko tau paskelbti BET KURĮ laiką pačiu Tinkamiausiu? Todėl kad būtent DABAR – tai pats Tinkamiausias Laikas tam, kad tikėtum savimi… džiaugtumeisi akimirka… stebėtumeisi būtimi… brangintum momentą… būtum laimingas… ir mylėtum… Nepraleisk SAVO pačio Tinkamiausio Laiko!

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Dėl tų dviejų šypsenų…

Mūsų šeimoje yra tradicija. Visada palydėti vienas kitą prie lango. Mojuoti ranka kitam, kol šis nedings už posūkio. Po to greitai nueiti iš virtuvės ilgu siauru koridoriumi į kambarį, kad dar ir iš to lango pamojuoti, iš kurio matosi gatvė su aukštais topoliais šalikelėje. 

Kai buvau maža – su džiaugsmu mojuodavau. Man tai labai patiko. Kai man sukako 14, aš tiesiog atsigręždavau pasižiūrėti į langą – buvo kažkaip gėda mojuoti (juk aš jau ne maža!). Kai studijavau, teko papildomai ir padirbėti, todėl dažnokai vėluodavau į paskaitas, o tėvai išeidavo į darbą anksčiau…  

Dabar aš suaugusi, ir kai lankau savo tėvus, išlydėdami mane, jie stovi prie lango ir mojuoja man. Ir aš žinau, kad jie šypsosi ir juokiasi. “Na, ji kaip visada…“ pasakys tėtis. O aš nupiešiu ore rankomis didžiulę širdį, nusiųsiu po 5 oro bučinius iš kiekvienos rankos… ir dar truputį “mėnulio eisenos“ (kitoje gatvės pusėje, kur aukšti topoliai) padarysiu prieš išeidama.

O pakeliui aš vėl ir vėl pagalvosiu apie savo savo didžiausią troškimą – kad kuo ilgiau tame lange degtų šviesa, kad būtų ten DU siluetai… kad būtų kuo daugiau tokio mano gyvenimo, kai aš galiu ten sugrįžti, kad pasipasakočiau, atsikvėpčiau, apkabinčiau… ir pamojuoti viso pasaulio akivaizdoje, bet tik dėl tų dviejų šypsenų, kurių nesimato per tokį atstumą, bet aš tikrai žinau, kad jos yra.

Padėka autorei! Pagal A.Enbert pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mintys, įžvalgos, citatos…

Neįmanoma patraukti į tamsą tų, kas kupini vidinės šviesos.

Egoizmas – tai dvasinė žmogaus degradacija, dėl kurios jis tampa nelaimingas.

Bet kokios pranašystės dažniausiai yra bandymai manipuliuoti žmonių sąmone.

Kad pakeistume sunkių įvykių eigą, mums būtina pozityvi informacija ir šviesus orientyras.

Reikia nusibrėžti šviesią ateitį, kad suprastume, ko siekti…

Neleiskime negatyvioms žinioms drumsti sąmonę – gėrio pasaulyje labai daug, tiesiog gėris yra tylus…

Geros žinios palankiai veikia mūsų dvasinę būseną ne tik tuomet, kai jas gauname, bet ir tuomet, kai jas pranešame.

Geri darbai daromi tyliai, visa kita – teatras.

Jei nesuprantame pradžios, tuomet neįmanoma suprasti ir pabaigos.

Šiuolaikinis žmogus perpildytas informacija ir ryšiais, svarbiausia visame tame –  neprarasti ryšio su pačiu savimi…

Jei nemąstome patys – turime kitų nuomonę kaip savo.

Išlikti savimi pasaulyje, kur mus nuolat bando pakeisti – didžiausias pasiekimas.

Ten, kur tavęs negirdi – nereikia garsiau kalbėti, reikia liautis kalbėti…

Kiekvienas turi ką papasakoti, bet ne kiekvienas turi kam.

Savo asmeninį pasaulį kuriame ne tam, kad pabėgtume nuo išorinio pasaulio, bet tam, kad išsaugotume vidinį balansą.

Gamta – geriausias mūsų psichologas.

Meilė gamtai – tai meilė pačiam gyvenimui.

Pati gražiausia gatvė ar prospektas neprilygs paprastam takeliui miške tarp medžių.

Paprastumas – tai pusiausvyra, balansas, harmonija: pati esmių esmė.

Žmonėms iš tiesų reikalingi ne psichologai, o geranoriški artimieji ir draugai.

Geraširdiškumas išreiškiamas ne gailesčiu, o pagalba.

Kas širdyje, tas ir iš širdies…

Džiaugsmas – tai meilė tam, kas yra, liūdesys – tai meilė tam, ko nėra.

Prisiliesdami prie kažkieno gyvenimo padarykite taip, kad jame būtų geriau, nei buvo iki jūsų.

Pati didžiausia ir nuostabiausia žmogaus privilegija – būti gerų permainų priežastimi kažkieno gyvenime.

Gerumas – tai tiltas, gebantis sujungti širdis, tai impulsas, neleidžiantis praeiti pro šalį, tai sušildanti šiluma, tai pagalba tiems, kas pakliuvo į bėdą…

Gera bendrauti su tais, kas dovanoja nuoširdumą ir tyrumą: vaikai, gyvūnai, augalai, gamta…

Taip jau yra: pavasarį siela ieško švelnumo, vasarą – erdvės, rudenį – jaukumo, o žiemą – pasakos…

Pats galingiausias žodis pasaulyje – “Mes“ – jis įkvepia, padrąsina, nuramina, suvienija bendrai gerovei.

Dovanoti kažkam laimę – jau savaime yra laimė.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kur ramu ir jauku…

Sukurti savo mažytį pasaulį tarp skubos, triukšmo ir šurmulio vandenyno…

Pasaulį, kur saulės spinduliai skverbiasi į miegantį užtamsintą kambarį ir švelniai paliečia nosį… Kur rytais kvepia karštais traškiais kruasanais…

Kur šiltas gėlių aromatas taip jaukiai apgaubia savo gaivumu, kur norisi pamiršti visus reikalus ir keliauti pasivaikščioti be jokio tikslo, įsimetus į pintą krepšį sulčių, mėgiamą užrašų knygutę ir tuos pačius kruasanus…

Kur yra laiko patiems svarbiausiems dalykams: išgirsti, kaip šnara žolynai kvapniame lubinų lauke, paliesti pirštų galiukais perregimus vėsios rasos karoliukus, surinkti į delną žemuogių ir su pasimėgavimu suvalgyti iki paskutinės uogos, skanaujant sultingą minkštimą ir smulkučius grūdelius… 

Kur siela laisva nuo pančių: “Aš neturiu laiko“, “Man negalima“…

Kur taip šilta širdyje, o už nugaros plazda plonyčiai, kaip drugelio, sparnai…

Padėka autorei! Pagal Alisa Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !